Jurijus Nikulinas - Beveik rimtai...

Download for PC from Jocys.com

1. Susimildamas, nemeluok!

2. Klouno diena

3. Kaip mokiausi vaikščioti

4. Ilgi septyneri metai

5. Pratinuos prie taikaus gyvenimo

6. Kaip atsiranda klounai...

7. Kaip tapau klounu

8. Klouną reikia matyti

9. Gyvenimas ant ratų

10. Mūsų antrieji namai

11. Mano mėgstamas kinas

12. Nukeliam paprastą skrybėlę nuo nepaprastos galvos

1. SUSIMILDAMAS, NEMELUOK!

Kai pasakiau mamai, kad rengiuosi rašyti knygą, ji paprašė:
— Tik, susimildamas, nieko joje nemeluok. Ir išvis, kai parašysi, duok man paskaityti.
Maniau, kad rašyti knygą apie save visai paprasta. Juk aš save gerai pažįstu. Mano, esu tikras, visiškai susiformavęs charakteris, įpročiai ir skonis.

Daug negalvodamas, galiu pasakyti, ką mėgstu ir ko nemėgstu. Pavyzdžiui, mėgstu: skaityti naktį knygas, dėlioti pasjansą, svečiuotis, vairuoti automobilį... Mėgstu sąmojingus žmones, dainas (klausytis ir dainuoti), anekdotus, poilsio dienas, šunis, besileidžiančios saulės nutviekstas Maskvos gatves, kotletus su makaronais. Nemėgstu: anksti keltis, stovėti eilėse, pėsčias vaikščioti... Nemėgstu (turbūt daugelis to nemėgsta), kai gatvėje prie manęs pristoja, kai mane apgaudinėja. Nemėgstu rudens.
Išaušo pirmoji knygos rašymo diena. Atsisėdau prie stalo ir ilgai prasėdėjau, kankinausi negalėdamas sugalvoti pirmojo sakinio. Nuėjau prie knygų, vieną kitą atsiverčiau. Kaip tik žmonės nepradėdavo rašyti apie save! Tiesiog pavydas ima — kokie visų geri, sodrūs, imlūs žodžiai. Bet juk tai jų frazės. O man reikia savojo pirmojo sakinio.
Vaikščioju po kambarį, žiūrinėju knygas, fotografijas (taip visad darau prasimanydamas cirko triukų) ir bandau kurti pradžią. Ir ranka pati rašo: „Gimiau 1921 metų gruodžio 18 dieną Smolensko gubernijoje, Demidove, buvusioje Porečėje“.
Akimirksniu atmintyje iškilo visos anketos, kurias yra tekę pildyti, ir perbraukiau „originalią“ pradžią.
Vėl, mėgindamas rasti išsigelbėjimą, žvelgiu į knygų tomelius: Arkadijus Averčenka, Michailas Zoščenka, Michailas Svetlovas... Va jie juk pasakojo apie savo gyvenimą protingai, trumpai, aiškiai ir originaliai. Tiesa, jie rašytojai, jiems ir privalu gerai rašyti. O aš — klounas. Ir visi turbūt tikisi iš manęs ko nors ypatinga, ekscentriška.
Bet juokingo neprisiminiau nieko. Tada nusprendžiau: pradėsiu rašyti knygą pasakodamas apie patį, kaip man atrodo, paprasčiausią dalyką — apie tai, kaip leidžiu paprastą dieną.

2. KLOUNO DIENA

Gyvenimas iš žmonių atima baisiai daug laiko.

Stanislavas Ježis Lecas

Namuose visi dar miega. Tylu. Tiksi žadintuvas. Pabudau penkios minutės iki jo skambučio.
Pabudau ir pradėjau galvoti apie būsimus darbus. Mintys kaitaliojasi maždaug taip: Būtų gerai dar pamiegoti... Kokį mechanizmą išgalvoti naujai reprizai, kad butaforiniai tarakonai bėgiotų po maniežą? Taip mąstydamas ir atsiguliau, bet miegant nieko neatėjo į galvą.
Nuo tarakonų mintis peršoko prie Geležinkelio valdybos, kur šiandien numatyta susitikti su geležinkelininkų vaikais.
Sprendžiant iš langų, lauke nedidelis šaltukas. Kažkodėl pamaniau: gera būtų gauti atostogas vasarą, nuvažiuotumėm su visa šeima pailsėti į Kanevą prie Dnepro. Ir ūmai nuotaika sugedo: pajudinus koją, suskaudo kelis. Skauda meniską, o aš vyliausi, kad per naktį praeis.

Šitaip nusiteikus, reikia keltis, daryti mankštą, praustis, išgerti kavos ir pradėti naują dieną, kurios darbotvarkė dar iš vakaro surašyta dideliame kartono lape. Jame maždaug dvidešimt punktų, ir jeigu į dienos pabaigą perbrauksiu pusę, bus ir tai gerai.
Nesirengdamas prieinu prie veidrodžio (su glaudėmis atrodau sportiškesnis, jaunesnis) ir matau: į mane žvelgia aukštas tvirtas vyriškis, kuriam per penkiasdešimt. Jis jau ne pirmą kartą metė rūkyti, todėl prisiaugino šešis su viršum kilogramus. Šio žmogaus plaukai žili, bet jis juos dažo: žilas žmogus klouno kostiumu gali žadinti publikos gailestį.
Nuo devynių ryto pasipylė telefono skambučiai. Pirmasis — iš Sąjunginio valstybinio cirkų susivienijimo. Praneša, kad ateinantį penktadienį — Kultūros ministerijos kolegija. „Galbūt jums reikės kalbėti“, — pasakė.
Pusryčiaudamas perskaičiau rytiniu paštu gautus laiškus, o pats galvoju, ką gi pasakyti per kolegijos posėdį apie cirko režisūros problemas.
Laiškai įvairūs. Paprastai per dieną ateina penki šeši, bet užtenka suvaidinti filme arba pakalbėti per televiziją, ir iš karto jų srautas padidėja. Daugiausia rašo vaikai.
Turiu įdomią Michailo Zoščenkos knygą „Skaitytojų laiškai“. Rašytojas paskelbė joje gautus laiškus. Prisipažinsiu, iš laiškų knygos nesudaryčiau, nors daugelį tebeturiu — juose rimtai analizuojamas mūsų su Michailu Šuidinu darbas arenoje, žiūrovai išsako nuomonę apie filmus, kur aš vaidinau, ir tiesiog protingi, geri bičiulių laiškai.
Pusryčiaujant vėl suskambėjo telefonas. Siūlė susitikti su „mūsų fabriko kolektyvu“. Paskui skambinu pats: partneriui Michailui Šuidinui (patikslinau šios dienos repeticijos laiką), į BFET, kad atsiųstų šaltkalvį vonios čiaupui sutaisyti (namiškiai prašo, kad tokiais atvejais skambinčiau būtent aš, tada, girdi, greičiau atvyksta), į cirko dirbtuves, kur siuva mums naujus darbo kostiumus. Jau žengiau per slenkstį, kai pasigirdo skambutis iš „Kompresoriaus“ gamyklos. Seniai žadėjau ten nueiti, pasirodyti per pietų pertrauką. Susitarėme penktadienį.
Pakeliui į cirką reikia užsukti į vaistinę, paimti vaistų ir nuvežti juos mamai (su savo seserimis ji gyvena netoli manęs), jai pakilo spaudimas, o paskui — į Sąjunginį valstybinį cirkų susivienijimą...
Mama apsidžiaugė pamačiusi, kad atvažiavau su vaistais. Su dviem mano tetomis ji gėrę arbatą. Ėmė klausinėti, kas namuose, kaip cirkas. Aš vis žvilgčiojau į laikrodį; būtinai reikia paskambinti meistrui, kuris daro mums specialų rekvizitą.
Iš mamos važiuoju į Kalinino prospektą, į Maskvos knygos namus: reikia nupirkti žmonai Taniai, taip pat cirko artistei, dvitomį sinonimų žodyną. Ji verčia iš anglų kalbos. Paskui — į Sokolnikus, į stiklo fabriką. Ten gamina ypatingą butelį naujai cirko reprizai. Idėja būtų lyg ir gera. Partneris manęs klausia:
— Tu jau nebegeri?
— Taip, užmezgiau, — privalau atsakyti traukdamas iš kišenės degtinės butelį, kurio kaklas užmegztas mazgu.

Pasakojant repriza daug kam patiko, bet kiek vargo buvo, kol radome dirbtuvę, prisiprašėme stiklo pūtėjų padaryti šį keistą butelį. Pagaliau butelis mano rankose, ir matau, kad išėjo nei šis, nei tas. Mazgas nenatūralus. Niekas nepatikės, kad galima taip užmegzti butelio gurklį. Susikrimtęs iš laboratorijos vykstu į Cirkų susivienijimą.
Sostinės centre, Pušečnajos gatvėje, senoviniame keturių aukštų name įsikūręs mūsų Sąjunginis valstybinis cirkų susivienijimas — Sojuzgoscirkas, arba vyriausioji valdyba, kaip jį vadina artistai. Vyriausioji valdyba — mūsų cirko meno varomoji jėga ir smegenys: artistas visą laiką dirba kaip konvejeris, važinėdamas iš miesto į miestą. Ir nėra mūsų šalyje, tarkime, Maskvos, Leningrado, Saratovo cirkų artistų, visi mes — Sojuzgoscirko artistai, jis ir formuoja programas, kurios, kaip sakome, gauna „paskyrimą“ į vieną ar kitą šalies cirką.
Koridoriuose pilna žmonių. Būriuojasi artistai, režisieriai, autoriai — kas užsuko važiuodami pro šalį, kas iškviesti. Gaudžia balsai, beveik visi rūko, dūmų — nors kirvį kabink.
Atidaviau vienam inspektoriui pareiškimą, prašydamas leisti mums su partneriu užsisakyti darbui naujas palaidines ir skrybėles, o paskui ilgai ieškojau po visus kambarius moters — draudimo agentės: norėjau įmokėti įmoką už save ir Tanią. Ilgai maniau, kad drausti savo gyvybės nereikia. Kam? Mes, klounai, mažiau rizikuojam negu akrobatai, gimnastai, žonglieriai, dresuotojai. Bet kai mano akyse iš po kupolo krisdamas apšvietimo prietaisas užmušė manieže klouną, nutariau naudotis Valstybinio draudimo paslaugomis.
Deja, draudimo agentės taip ir neradau. Pro meno skyriaus duris tiesiai prieš mane išėjo režisierius Borisas Romanovas, mano bičiulis, anksčiau — klounų studijos bendrakursis. Seniai nesimatėme, todėl džiaugdamiesi apsikabinome, ir Borisas, anekdotų mėgėjas, iškart porina:
— Cirke nugaišo vienkupris kupranugaris. Direktorius ūkvedžiui sako:
„Išsiųskite į centrą paraišką dvikupriam kupranugariui“.
„O kodėl dvikupriam? Juk nugaišo vienkupris“, — klausia ūkvedys.
„Vis tiek perpus nurėš“.
Klausydamasis anekdoto, prisiminiau būsimą repeticiją. Ketindamas jau eiti, pamačiau klounus Genadijų Makovskį ir Genadijų Rotmaną. Ši klounų pora, baigusi cirko mokyklą, daugiau kaip dešimtį metų dirba kartu. Ir visur jų pasirodymai sėkmingi. Vaikinai ką tik grįžo iš VFR. Abu Genadijai džiaugsmingai pasisveikino su manimi ir davė vaistų nuo radikulito. Kai jie rengėsi išvykai, aš sirgau. Šiandien sveikas, bet vaistai turbūt dar gali praversti.
Viename koridoriuje sutikau seną artistą, kurį visi — ir jauni, ir jo vienmečiai — vadina dėde Lionia. Jis čiupo mane už rankovės ir pradėjo pasakoti apie savo, pensininko, gyvenimą. Jaučiu, vėluoju į repeticiją, o jis vis pasakoja ir pasakoja viską kuo smulkiausiai, prisimena bičiulius, sėkmes. Stoviu, klausau ir suprantu, kad dėdei Lioniai liko tik vienintelis gyvenimo džiaugsmas — ateiti čia, kur renkasi artistai.
Pagaliau aš cirke Cvetnojaus bulvare. Šiandien paskirta vaikų Naujųjų metų spektaklio repeticija. Mes turime suvaidinti intermediją su ragana. Jos vaidmenį atlieka jaunas klounas Dmitrijus Alperovas.
Repeticija vyko sklandžiai. Mūsų vyriausiasis režisierius Markas Mestečkinas buvo patenkintas. Dmitrijus Alperovas bus juokinga ragana ir nelabai baisi, todėl per vaidinimą nereikės nešti iš žiūrovų salės verkiančių mažylių. O juk ir taip būdavo.
Penkiolika paskutiniųjų repeticijos minučių, kol laisvas maniežas, Tania, Miša ir aš — štai jau ketvirtį amžiaus kartu dirbame — skiriame vienos reprizos mizanscenoms atlikti. Einame per maniežą, nešdami įsivaizduojamus daiktus, o kartais pusbalsiu vienas kitam replikuojam. Mums svarbu surepetuoti svarbiausias mizanscenas. Vėliau, palikę maniežą, reprizas tobulinsime rūbinėje — sugalvosime triukus ir kartu juos aptarinėsime, tobulinsime.
Po repeticijos užšoku į kasą ir paimu draugams šeštadieniui tris bilietus.
Eidamas iš kasos, užsukau į Mestečkino kabinetą, ir jis pasakė, kad mano. susitikimas su Teatrinio instituto studentais numatytas ketvirtadienio rytą.
Baigiasi laikas — tuoj trečia, reikia vykti į Geležinkelio valdybą į susitikimą. Iš ten — namo.
Po pietų prisėdau ir atsakiau į keletą laiškų. Dabar galima kokias dvidešimt minučių nusnausti. Paskui arbata — ir metas į cirką. v
Visą dieną nejučia ruošiausi vakariniam vaidinimui.
Mašina išsuka iš „Sadovoje kolco“ gatvės į Cvetnojaus bulvarą, iš tolo matau ryškius žibintus, besirenkančią publiką, mašinas, neono reklamą: „Šiandien ir kasdien didelis cirko vaidinimas“ — ir jaučiu, kaip atsiranda šioks toks jaudulys.
Už kulisų, perėjęs rekvizitu užstatytą koridorių, žvilgteliu į lapelį su šios dienos programa. Iš to, kad šalia stovi ir dėl kažko karštai ginčijasi mano partneris Michailas Šuidinas ir režisierius inspektorius, sprendžiu — programa pakeista. Tikrai, susirgus vienai oro gimnastei, jų numerio nebus, dėl to teks pertvarkyti mūsų reprizų eilę.
Ant ilgo stalo, skirto rekvizitui, paruošę maniežą, ilsisi (sėdi ir rūko) uniformininkai. Vienas iš jų, storas, nerangus, prieina prie manęs ir sumišęs sako:
— Va paruošiau vieną pokštą, noriu jums parodyti. Uniformininko vardas Valera. Jis jau seniai žada kuo nors nustebinti.
Aš jam sakau:
— Gerai, ateik į rūbinę.
Rūbinėmis cirke vadinami aktorių grimavimosi kambariai. Kas juos taip pavadino — nežinia. Tačiau, kiek esu cirke, visada sako „rūbinė“.
Lipdamas laiptais, susiduriu su trejų — dvylikos metų vaikų grupe. Tai artistų, asistentų ir kitų cirko darbuotojų vaikai. Jų namie neturi su kuo palikti, ir jie kartais dienų dienas leidžia cirke. Pagaliau ir namų daugelis Maskvoje neturi. Retai kada sostinės cirko programoje kartu dalyvauja keletas maskviečių — trijuose keturiuose numeriuose, ne daugiau.
Kol spektaklis neprasidėjęs, vaikams laisvė, bet po trečio skambučio juos privers sueiti į artistų fojė: darbo metu juos gali atsitiktinai užkliudyti, partrenkti, o ir arklys gali įspirti. Aukštutiniame fojė vaikus griežtai prižiūri budinti teta Olia, kurią pažįstu daugiau kaip trisdešimt metų. Kai mokiausi klounados studijoje, ji dirbo telefonininke cirko komutatoriuje, o paskui, kai komutatorių panaikino, tapo budėtoja.
Iki vaidinimo pradžios liko 15 minučių. Daugelis artistų pradėjo mankštintis. Pamačiusi mane, teta Olia sako, kad skambino iš žurnalo „Iskusstvo kino“ redakcijos ir iš Puškino bibliotekos.
Prie rūbinės durų stovi klounas Anatolijus Smykovas. Jį atšaukė iš atostogų ir siunčia dirbti į Alma Atą.
— Įkyrėjo viskas, — jis sako, — dar kiek padirbėsiu ir eisiu iš cirko. Jaučiu, jis kalba šiaip sau, tik kad kalbėtų. Jis puikus klounas. Iš jaunųjų, ko gero, vienas gabiausių. Matyt, tiesiog kažkas jam nesiseka, kažkas susikomplikavo grupėje, kur dirba. Susitarėme susitikti per pertrauką.
Tuo metu suskamba antras skambutis. Imu paskubom rengtis. Vos apsivelku klouno kostiumą, sučirškia vietos telefonas. Pakeliu ragelį.
— Man Nikuliną...
— Taip, klausau.
— Jura, sveikas, tai Arkadijus.
— Koks Arkadijus?
— Nagi Arkadijus iš „Mosfilmo“, neprisimeni ar ką, vairuotojas? Balsas aiškiai girto žmogaus. Jis sako ėjęs, girdi, su bičiuliais pro cirką, o dabar stovįs kontrolinėje. Jis prašo „įtaisyti“ visą penketuką (ir tai likus dešimčiai minučių iki pradžios) į vaidinimą. Savo giminėms imu bilietus prieš savaitę! Tramdydamasis gana mandagiai siunčiu jį namo ir sakau, kad, jeigu dar kartą jis sumanys ateiti į cirką, tegul skambina blaivus ir iš anksto.
Tuo laiku į rūbinę įeina Valerą, uniformininkas, kuris žadėjo parodyti kažką nauja. Jis balta striuke ir virėjo kepuraite. Rankose kaistuvas.
— Va, — intriguojamai sako jis.
Visi trys — Miša, Tania ir aš — žiūrim į jį. Valera svajoja tapti klounu. Ir savo iniciatyva dirbdamas bando daryti, kaip jis sako, „juokingus dalykėlius“ — čia keisdamas rekvizitą suklups ant kilimo, čia tyčia ką nors išmes... Kol kas tuo publikos neprajuokindavo.
Jis stovi balta striuke, virėjo kepuraite, su kaistuvu rankose ir laukiamai žiūri į mus.
— Ir kas gi čia bus? — klausia Miša.
— Kai pradės pakrauti garlaivį, aš įbėgsiu ir pargriūsiu... — aiškina Valerą.
— Na, pabandyk, — atsakome.
Valerą išeina, o mudu su Michailu Šuidinu, nusigrimavę ir apsivilkę klounų drabužiais, norime per likusias iki mūsų pirmojo pasirodymo manieže minutes pažaisti nardais, kuriuos mėgsta daugelis cirko artistų.
Vos tik atsisėdame prie nardų, atsiveria durys ir į rūbinę kulka šauna šuo Mila. Paskui jį įeina žonglierius ir dresuotojas Igoris Kovalenka. Įkandin įbėga klouno Bakuno duktė — smulkutė mergytė Nataša apvaliu kaip ropė veidu, su garbanėlėmis ant kaktos.
Nataša, šaukdama: „Miva, Miva, Miva!“, vaiko šunį, o tas lodamas, šoka ant sofos, paskui ant stalo, kėdžių, nuversdamas nardus ant grindų.
Pasigirdo beldimas į duris, ir pasirodė klounas Pavelas Bakunas.
— Dėde Jura, galima? — paklausė jis.
Keista, kai suaugęs žmogus, su barzda, šeimos tėvas, sako tau „dėdė“. Bet taip cirke įprasta. Aš ir pats kadaise klouną Bartenevą vadindavau „dėde Vasia“, o jo partnerį Antonovą — „dėde Kolia“.
— Galima, dėde Jura, vietoj žodžių „pakrauti triumą“ pasakyti „pakrauti triumo“?
— Pamėgink, — atsakau. — Bet man atrodo, nebus juokinga. Trečias skambutis.
Iš garsiakalbio, pastatyto rūbinėje, girdėti skambant žvangučius — spektaklis „Svajonę sutinkant“ prasidėjo.
Mudu su Miša leidžiamės žemyn, už kulisų, nors iki mūsų pirmojo pasirodymo manieže dar apie šešias minutes. Prieinu prie šoninio tako, žiūriu pro uždangą į salę ir kartu žvilgčioju į pirmoje eilėje sėdinčius ant suaugusiųjų kelių vaikus.
Kartą viename cirke, per pasirodymą sveikindamasis su žiūrovais, atsitiktinai paspaudžiau vietoj rankos nukarusią vaiko koją. Publikai tai patiko, juokėsi...
Nuo to laiko, prieš eidamas į areną, ieškau salėje parankios „kojytės“ (gerai būtų raudonomis kojinėmis, ji

atrodo įspūdingiau ir juokingiau, net ji geriau ir matyti).
Kojytę pagaliau radau (deja, juoda kojine). Einame per tuščią fojė. Sutinkame sutrikusių žmonių, kurie pavėlavo ir dabar blaškosi po fojė su bilietais rankose, suklydę įsibrauna į tualetą, pameta pirštines ir kepures.
Girdim Mitios Alperovo balsą. Jis spektaklyje vaidina cirko administratorių:
— Na, kurgi jie, kurgi?..
— Ogi mes čia, čia! — šaukiame ir įgriūvame į žiūrovų salės amfiteatrą.
Vyksta eilinis cirko vaidinimas. Jis toks, kaip visi suvaidinti, ir šiek tiek ne toks, nes nėra dviejų vienodų spektaklių. Publika taip pat visada skirtinga. Pavyzdžiui, šiandien salėje labai jau daug atvykusiųjų. Jie į programą reaguoja kitaip negu maskviečiai, — entuziastingiau.
Pagaliau ir artistai nevienodai vaidina. Šiandien, atliekant numerį „Akrobatai su statinėmis“, artistė nukrito nuo savo partnerio pečių, šiokia tokia sumaištis. Ir iš karto numeris gavo kitą ritmą. Jauni artistai ėmė nervintis, du kartus sumaišė mizanscenas. Jų nuotaika, matyt, paveikė uniformininkus, kurie nešdami jiems rekvizitą, sustatė ne ta tvarka stalus su statinėmis. Kol taisė klaidas, atsirado pauzė, ji sukliudė ir mums dirbti.
Nemalonumas lydi nemalonumą. Po šio numerio aš visada kviečiu iš publikos berniuką ar mergaitę į maniežą, siūlydamas šokti nuo statinės, ir laukiu, kol vaikas priglus prie mamos ir pakratys galvą, lyg sakydamas: „Ne, aš bijau...“
O dabar berniukas greitai pašoko iš savo vietos ir rimtai žengė pas mane į maniežą. Aš sumišau ir todėl, užuot taręs įprastą frazę: „O ar tavo mama eis nuo statinės šokti?“ (šiuo metu publika visada juokiasi), — pralemenau kažką: „Sėdėk, sėdėk pas mamą, šoksi rytoj!“
Žinoma, niekas nesijuokė. Ir aš, „nesušildytas“ juoko, liūdnas nuėjau pas Mišą parodijuoti tik ką rodyto numerio.
Tiesa, vėliau „įšilome“ ir atgavome ritmą. Bet tam prireikė daugiau kaip visada pastangų.
Baigiantis pirmajai daliai, Igoris Kovalenka papasakojo man, jog per garlaivio pakrovimo sceną visi artistai leipo iš juoko - uniformininkas Valera ilgai stumdėsi minioje, ieškodamas vietos, kur parkristi, ir galų gale parkrito jau už kulisų. Taigi publika vėl negalėjo įvertinti jo triuko.
Antroji dalis vyko ramiai, be nuotykių. Džiaugiausi, kai, komentuodamas lokių futbolą, sugalvojau repliką: „Meška Bambula iš Užkaukazės aūlo“. Ši frazė žiūrovus prajuokino.
Po vaidinimo nusivalėme grimą, persirengėme ir, baigę gerti vaisvandenius, — dirbdamas visada ištrokšti, — atidavėme raktus budėtojai tetai Oliai.
Cirke jau tuščia. Manieže tik dresuotojas Rustamas Kasejevas. Jis verčia savo lokę Mašką kartoti triuką, kuris nepasisekė per pasirodymą. Tai cirko dėsnis. Jeigu kas nepavyko esant publikai, tai reikia pakartoti po darbo.
Gaisrininkai apeina patalpas.
Diena baigėsi. Įprasta klouno diena.

3. KAIP MOKIAUSI VAIKŠČIOTI

CIRKE — PIRMĄ KARTĄ

Kurkite legendas apie save.
Dievai pradėjo nuo šito.

Stanislavas Ježis Lecas

Niekada neišdils iš atminties ta diena, kai mane, penkiametį berniuką, tėvas nusivedė į cirką. Beje, iš pradžių nė nežinojau, kur mes einame.
Prisimenu, tėvas pasakė:
— Jura, eisime pasivaikščioti, — ir suokalbiškai pamerkė mamai.
Iškart supratau — šį sykį manęs laukia siurprizas. Iš pradžių ilgai važiavome tramvajum, paskui žingsniavome pėstute. O tėvas vis nesakė, kur einam. Pagaliau priėjome didžiulį pastatą, prie įeigos būriavosi daug žmonių. Tėvas, palikęs mane akimirkai (jis, kaip vėliau paaiškėjo, nupirko bilietus iš rankų) sugrįžo ir iškilmingai pareiškė:
— Na, Jura, einam į cirką.
Cirkas! Kai įžengėme į salę, mane nustebino daugybė šviesos ir žmonių. Ir iškart žodis „cirkas“ man tapo realus, juntamas, suprantamas. Va — didžiulis kupolas, raudonu kilimu išklotas maniežas, girdėti derinamo orkestro garsai... Taip buvo įdomu! Laukdamas vaidinimo, aš nesikamavau, kaip paprastai būna vaikams. Staiga sugriaudė orkestras, suspindo ryški šviesa, ir į raudonu kilimu išklotą maniežą ėmė eiti parado dalyviai.
Atmintyje liko milžiniški drambliai. Dabar suprantu, kad dramblių vedė į areną ne daugiau kaip tris keturis,

bet tada man atrodė, kad jų buvo apie dešimt. Buvo ir kitų numerių, bet jų neatsimenu.
O va klounai liko atmintyje visam laikui. Netgi pravardę jų įsidėmėjau — Baraseta. Vilkintys ryškiais kostiumais, trys klounai išlėkė į areną ir, kraipydami rusiškus žodžius, garsiai kažko ginčijosi.
Prisimenu kai kuriuos jų triukus. Vienam klounui šokinėjo šaukštelis stiklinėje.
— Šaukšteli, šok! — įsakinėjo jis. Ir šaukštelis skambčiodamas šokinėjo stiklinėje.
Po šito klounas linkčiojo, ir visi matė, kad šaukštelis pririštas siūlu, kurį jis nepastebimai timpčiojo.
Įspūdį man padarė ir triukas su cilindru. Iš gulinčio ant stalo cilindro klounas traukė daugybę daiktų: dešros ritinį, dešrelių girliandą, dvi vištas, duonos kepalus... O paskui sekundei, lyg atsitiktinai, iš cilindro išlįsdavo kažkieno ranka, ir visi suprato: stale ir cilindre yra skylė, pro kurią kitas klounas, tupintis po stalu, viską paduodavo.
Aš reagavau į viską taip gyvai, kad, dusdamas iš susižavėjimo, garsiai šaukiau. Vienas klounas pamėgdžiojo mano šauksmą. Visi dėl to juokėsi.
— Tėte! Tėte! — ėmiau pešioti tėvą. — Klounas man atsakė, jis man sušuko, girdėjai?
Kai grįžome namo, aš nuo slenksčio mamai išdrožiau:
— Mane klounas pastebėjo. Jis su manim šnekėjosi.
Man taip patiko cirke ir klounai padarė tokį įspūdį, jog įsigeidžiau, kaip ir daugelis vaikų, žūt būt tapti klounu.

Iš geltonos ir raudonos spalvos kartūno mama pasiuvo man klouno kostiumą. Iš gofruoto popieriaus padarė apykaklę — žabo, iš kartono — mažytę kepuraitę su kutu, prie šliurių prisiuvo bumbulus. Taip apsitaisęs, nuėjau į svečius pas vieną mūsų kiemo mergaitę, pas kurią rengdavome maskaradus. Kažkuris berniukas buvo apsirengęs gydytoju, kažkuris vaizdavo snieguole, viena mergaitė atėjo baleto sijonėliu ir šoko. O aš — klounas ir supratau, kad turiu visus juokinti. Prisiminęs, jog, kai klounai virsdavo cirke, žiūrovai juokdavosi, aš, vos tik įėjęs į kambarį, blinktelėjau ant grindų.
Bet niekas nesijuokė.
Atsikėliau ir vėl kritau. Gana skaudžiai užsigavau (tada nežinojau, kad kristi taip pat reikia mokėti), bet, įveikęs skausmą, vėl atsikėliau ir vėl blinktelėjau ant grindų. Kritau ir vis laukiau juokiantis. Bet niekas nesijuokė. Tik viena moteris paklausė mamą:
— Ką, ar jis serga nuomariu?
Rytojaus dieną skaudėjo nugarą, sprandą, rankas, ir pirmą kartą savo kailiu patyriau — būti klounu nelengva. Greit pareikalavau, kad mane vėl nuvestų į cirką: būtent pareikalavau, o ne paprašiau. Ir mane nuvedė. Šį kartą pasirodė su dresuotais žvėrimis, su savo garsiuoju geležinkeliu senelis Durovas, kuris atrodė man nepaprastai geras ir garbingas. Tėtė tą dieną padovanojo man V. Durovo knygą „Mano žvėrys“. Tai ne tik pirmoji knyga apie cirką, atminimas apie pirmuosius cirko lankymus, apie pirmuosius pasirodymus klouno vaidmenyje, bet ir prisiminimas apie tėvą, kuris įteikė šią knygą su jaudinančiu įrašu.
Pas mus į namus kai kada užsukdavo tėvo pusbrolis — dėdė Jaša, apkūnus, žilas, su ūsais, panašus į Durovą. Kai jis atėjo pas mus pirmą kartą, aš džiaugsmingai surikau:
— Durovas, Durovas atėjo!
— Kaip mane atpažinai? — paklausė dėdė, nusprendęs pasijuokti iš manęs.
Nuo to laiko jis buvo man ne dėdė Jaša, o Durovas. Kai tik ateidavo pas mus, prašydavau, kad papasakotų apie gyvūnus, apie dresavimą, apie cirką. O dėdė Jaša nieko bendra neturėjo su cirku. Iš pradžių jis juokais atsikratydavo manęs, vėliau ėmė pykti. Klausinėdamas apie cirką ir sakydamas, kad jis Durovas, dėdę aš tiesiog terorizuodavau. Po šito jis ėmė pas mus retai lankytis.

MANO MAMA

Pirmas įspūdis apie mamą — didelė ryškiai oranžinė skrybėlė. Tuo laiku, kai gimiau, į madą buvo įėjusios plačiabrylės skrybėlės su kaspinais. Daugelį metų mūsų kambaryje stovėjo po lova geltona dėžutė, kurioje buvo laikoma ši mamos skrybėlė.
Kitados mamai pranašavo scenos šlovę. Kai buvo jauna, ji sėkmingai vaidindavo provincijos teatre. Tačiau mokytis, nors ir buvo kviečiama, į teatro meno instituto aktorinį fakultetą ji nėjo manydama, kad privalo gyventi dėl manęs.
Mama mėgo pasakoti apie savo vaikystę. Gyveno ji pas senelę Pabaltijyje, Livenhofo mieste. Jos tėvas buvo pašto viršininkas. Šeimoje visada buvo rengiamos šventės, gražios eglutės. Mama mėgo žiūrinėti fotografijas.
— Va, sėdi prie stalo senelė, va aš, va tavo tetos, mano seserys: Nina, Mila, Olia.

Visos seserys senose kieto kartono fotografijose atrodė oriai.
Į Maskvą mane atvežė, kai turėjau ketverius metus. Mūsų atvykimo dieną Baltarusijos stotyje grojo orkestras, kabojo raudoni transparantai su šūkiais, gatvėse — vėliavos, portretai. Mat sostinėje buvo minima TJD — Tarptautinė jaunimo diena, trečiajame dešimtmetyje buvo tokia šventė.
— Kaip gera Maskvoje! — tariau mamai. Tada maniau, kad Maskvoje visada šventė. Iš stoties į savo namą Razguliajaus gatvėje važiavome karieta, dėl to negalėjau atsidžiaugti.
Paskui mama pasakojo, kad mane įvedė į nedidelį kambarį name penkioliktu numeriu Tokmakovo skersgatvyje, parodė naują lovytę su tinklu iš šonų ir tarė, jog čia gyvensime. Apžiūrėjęs lovelę, palietęs jos blizgančius bumbulus, žvilgtelėjęs į langą kiemo pusėn, tėvams pasakiau:
— Na, o dabar grįžkime pas senelę į Demidovą.

Kai paaiškėjo, jog niekur nevažiuosim, o liksim čia visam laikui, aš graudžiai pravirkau.
Bet Maskvoje greit įpratau.
Mama, eidama į turgų ar parduotuvę, griežtai prisakydavo nieku būdu neiti į gatvę, nes, sakė ji, „papulsi po arkliu“. Šalia mūsų namo buvo visoje Maskvoje žinomas Stupino arklių parkas. Iš ryto pro namą, kaukšėdami kanopomis į akmenų grindinį, praeidavo tvirti, įsiganę sunkieji arkliai. Paskui pasirodydavo daugiau vežimų — liesus, nuvarytus arklius niugino visiškai juodi žmonės — angliavežiai, veriamai šaukiantys:
— Anglių, anglių! Kam anglių? Ang-liųųų!!!
Vėliau vežimais atveždavo bulvių ir būdavo girdėti šaukiant:
— Bulvė-ė-ės! Bulvė-ė-ės! — šaukdavo dėdulės, sėdėdami ant maišų. Paskui ateidavo į kiemą totorių su maišais. Jie rėkdavo lyg ir:
„Sen...čius mam, kam...“, o tai reikšdavo: „Sendaikčius imam, perkam“.
Ateidavo ir butelių supirkėjų, prie kurių subėgdavo visi vaikai. Mes atiduodavome butelius, o grąžos gaudavome „uidi-uidi“ — nedidukus švilpukus su pripučiamais kamuolėliais.

Kartais už butelius duodavo spalvingų pjuvenų prikimštų rutuliukų — gumos mėtyklėlių.
Būdamas mažas, mėgau pasitikti mamą: visą laiką eidavau prie namo vartų ir žvilgčiodavau į gatvę, ar nepareina. Pažindavau ją iš tolo, bėgdavau prie jos, o ji sustodavo ir, iškėlusi rankas, laukdavo manęs.
Kai kada mama būdavo man griežta. Jeigu pasakys „ne“, vadinasi, tvirtai, nors ir prašytum, maldautum.
Tėvams paprastai sakydavau tiesą. Bet jeigu bandydavau apgauti mamą, ji griežtai reikalaudavo:
— Nagi, parodyk liežuvį. Parodydavau.
— O kodėl ant liežuvio balta dėmė? Meluoji?
Tada ir prasidėjo:
— Jura, nusiplovei rankas?
— Nusiploviau.
— Nagi, parodyk liežuvį.
— Gerai, gerai, einu praustis, — sakydavau.
Prisimenu Vokiečių turgų Baumano gatvėje, ten visada mano akys neaprėpdavo visko: išrikiuoti stovėdavo nudažyti katinai — jie man atrodė puikūs, buvo parduodami moliniai gaidžiai švilpukai.
Dar ir dabar pas mamą stovi molinis katinas taupyklė. Visa galva subraižyta, nes dažnai žirklėmis traukdavau pro skylę monetų kinui.

Šis nuzulintas molinis katinas mažai panašus į tą, ryškų ir gražų, kurį pirkome maždaug prieš penkiasdešimt metų Vokiečių turguje, bet tai būtent tas katinas.
Iki karo mama buvo apkūni moteris, bet kai 1946 metais grįžau iš kariuomenės, nustebau: buvo sulysusi ir pražilusi.
— Mama, tu tiesiog iš plakato „Motina Tėvynė šaukia!“ — pasakiau. Karo metais mama kasė apkasus prie Maskvos, paskui dirbo evakuacijos punkte sanitare, vežiodavo sužeistuosius. Po karo įsitaisė dispečere „Greitojoje pagalboje“, kur išdirbo iki pensijos.
Nuostabi mamos savybė — mėgimas bendrauti. Tėvas susipažindavo sunkiai, o motina su bet kokiu žmogum rasdavo bendrą kalbą. Ji — kur dirbo, kur gyveno — visur turėdavo daug pažįstamų, bičiulių.

Niekur išskyrus Moselpromą... (Maskvos rajono maisto ir skoninės pramonės įmonių susivienijimas.)

MANO TĖTĖ

Mano tėvas, Vladimiras Nikulinas, užsidirbdavo pragyvenimą literatūriniu darbu — jis rašydavo estradai, cirkui, net dirbo centrinių laikraščių „Izvestija“ ir „Gudok“ reporteriu. Kai buvau paauglys, jis man atrodė genijus, pats geriausias žmogus pasaulyje, be jokių trūkumų. Tėtė visada buvo kupinas humoro, energijos, jėgų ir optimizmo, nors gyvenimas klojosi nelengvai.
Tėvas vaikystę praleido Maskvoje. Baigęs gimnaziją, įstojo į universiteto teisės fakultetą, kurio baigė tris kursus. Po revoliucijos jį pašaukė į kariuomenę. 1918 metais mokėsi politinio švietimo kursuose, kurie rengė mokytojus Raudonajai Armijai. Baigęs kursus, tėvas prašėsi siunčiamas į Smolenską — arčiau savųjų: tėvo mama ir sesuo mokytojavo kaime netoli nuo Demidovo. Prieš pat demobilizavimą jis susipažino su mano motina. Jie susituokė, ir tėvas liko Demidove, tapo vietos dramos teatro aktoriumi. Tame pačiame teatre dirbo ir mama — aktore. Tėvas organizavo kilnojamąjį teatrą „Tereviumas“ — revoliucinio humoro teatrą. Jis rašydavo apžvalgas, daug statydavo ir daug vaidindavo pats.
Greit tėvas su motina persikėlė į Maskvą (tėtei parašė laišką bičiulis, kuris patarė jam baigti studijas teisės fakultete ir pasiūlė apsigyventi jų bute, nes jų šeimą norėjo suglaudinti... „Ir mes nusprendėme: tegul geriau gyvens kuris nors mūsų pažįstamas negu svetimas“, — taip parašė laiške tėvo bičiulis Viktoras Cholmogorovas).
Gyvenome Maskvoje susispaudę, materialiai sunkiai ir vis dėlto linksmai. Tėvas guldavo septintą valandą vakaro: pasidėdavo galvą ant pagalvės ir iš viršaus užsiklodavo kita pagalve. Kol jis miegodavo, galėdavome šaukti, dainuoti, šokti — tėvas nieko negirdėdavo. Vienuoliktą dvyliktą vakaro jis atsikeldavo, išsivirdavo labai stiprios arbatos, išgerdavo šešias aštuonias stiklines ir sėsdavo prie stalo dirbti. Rašydavo paprastai iki aušros. Kartais rytą žadindavo mus su mama ir skaitydavo viską, ką sukurdavo per naktį. Tai gali atrodyti keista — vietoj žodžių „labas rytas“ išgirsti: „Na, gerai, pabudote, tad klausykite. Paskaitysiu konferansui įžangą ir tris reprizas“. Tėvas skaitydavo ir žiūrėdavo, kaip reaguojame. Jeigu šypsodavomės (o pabudę mes galėjom tik šypsotis), jis būdavo patenkintas.
Didelį įspūdį man padarė, kai pirmą kartą perskaičiau viename iš repertuaro saviveiklininkams rinkinių tėvo pavardę. Žinojau, kad spausdina žymius rašytojus, žinomus žmones. O čia po tekstu parašyta: „Vlad. Nikulinas“. Mane tai sukrėtė.
Demidove tėvą pažinojo visas miestas. O kaipgi! Jis ten įsteigė „Tereviumą“, vadovavo vietos futbolo komandai, kurią pats subūrė.
Tėvas daug dėmesio skyrė man. Jis nuolat sugalvodavo įvairių juokingų žaidimų. Mėgstamas mūsų užsiėmimas — gulėti kartu lovoje ir dainuoti. Storame kartoniniame sąsiuvinyje tėvas savo ranka surašė apie keturis šimtus rusų liaudies dainų. Visas jas išmokau atmintinai. Beje, motyvus dainoms dažnai sugalvodavome patys, ir, jeigu staiga per radiją transliuodavo kokią nors dainą kitu motyvu, aš baisiai stebėdavausi.
Kartais tėvas vėlai vakare imdavo garsiai dainuoti.
— Volodia, ką tu darai, — piktindavosi motina. — Visi juk miega!
— Jau nemiega, — juokdavosi tėvas, bet dainuoti liaudavosi. Dažnai namuose jis skaitydavo Lermontovo, Asejevo, Jesenino, Majakovskio, Severianino, Feto ir kitų eiles. Skaitydavo puikiai. Visada rūpindavosi artikuliacija, nepamiršdavo kasdien daryti specialių pratimų, ugdančių kalbos techniką.
Prisimenu, tėvas pasiėmė mane pasivaikščioti. Jis aprodė man, dešimtmečiam berniūkščiui, namą, kuriame vaikystėje gyveno, stogus, kuriais pabėgdavo nuo kiemsargių.
Ir staiga įsivaizdavau savo suaugusį tėvą, bėgantį stogais — keistas jausmas.
Praėjo daug metų. Kai mano sūnui Maksimui sukako dešimt metų, aš taip pat išsivedžiau jį pasivaikščioti. Aprodžiau namą, kuriame gyvenome, mokyklą, kurioje mokiausi, tvorą, pro kurią landžiodavau, ir daržines, ant kurių stogų mes vasarą tvankiomis Maskvos naktimis miegodavome.
Turbūt Maksimui taip pat buvo keista viso to klausytis. Matyt, visi tėvai mėgsta prisiminti ir rodyti, kaip ir kur jie gyveno, kaip prabėgo jų vaikystė“.
Viskas kartojasi.
Tėvas mėgo, vaikštinėdamas su manim, pasakoti savo vaikystės laikų pokštus ir išdaigas. Antai, pavyzdžiui, surinkę cirko telefono numerį, gimnazistai kviesdavosi cirko administratorių ir klausdavo:
— Ar jums nereikia vaikų arabų?
Kitame laido gale susidomėdavo ir klausinėdavo, ką moka daryti šie berniukai ir iš kur jie. Tėvas (o šalia stovėdavo jo draugai gimnazistai) sakydavo, kad jų visa šeima — penki broliai ir jie atvyko į Maskvą ieškoti laimės. Berniukai šokinėja, šoka, ryja špagas, bet maitinasi tiktai žalia mėsa.
Į pokalbio pabaigą paskiriama susitikimo valanda vaikams arabams apžiūrėti. Tuo, tiesą sakant, ir baigdavosi pokštas. O toliau gimnazistai savo vaizduotėje kurdavo reginį, kaip stebuklingųjų berniukų laukia cirke, vaizduodavosi, kaip administratorius vaikščioja nervingai pešiodamas ūsą, o arabų vis nėra ir nėra.
Kitą kartą tėvas su bičiuliais priklijavo prie mėsinės durų raštelį: „Parduodami švieži lakštingalų liežuviai ir kupranugarių kulnai“. O patys kitoje gatvės pusėje laukė, kas bus. Po kokių dešimties minučių iššoko iš krautuvės įtūžęs mėsininkas ir nuplėšė raštelį. Matyt, kažkas iš pirkėjų teiravosi lakštingalų liežuvių ir kupranugarių kulnų.
Reprizų, intermedijų kūrimas, vadovavimas meno saviveiklos būreliams nebuvo labai pajamingas darbas. Kai mums būdavo ypač sunku, tėvas uždarbiaudavo pamokomis, mokydamas kai kuriuos kiemo vaikus ir mūsų mokyklos mokinius rusų kalbos ir matematikos.
Tėvas svaigalų beveik negėrė, ir kurią nors šventę pradėtas butelis portveino mėnesių mėnesius stovėdavo ant palangės. Tik retkarčiais tėvas įsipildavo į arbatą šaukštelį vyno.
Kartą atėjo tolimas giminaitis ir liko vakarieniauti.
— O ar išgerti ko nors turite? — paklausė jis.
Tėtė pastatė ant stalo pradėtą butelį portveino. Giminaitis kaipmat jį ištuštino. Nusistebėjau — kaipgi šitaip: išgerti per vakarą butelį!
Dirbdamas „Izvestijos“ laikraščio reporteriu, tėvas gavo dviem žmonėms leidimą lankyti teatrus. Ir du kartus per savaitę tėvai eidavo į teatrą, o grįžę namo aptardavo pjesę, aktorių vaidybą, spektaklio apipavidalinimą. Tėvas „suvaidindavo“ kai kurių scenų personažus. Taigi dar vaikas būdamas, susipažinau su Maskvos teatrų reikalais. Labiausiai tėvai mėgo Kamerinį teatrą, antrąjį MCHAT'ą ir Mejerholdo teatrą.
Apskritai aš visada žinodavau mūsų namų reikalus, girdėdavau visus tėvo su motina pokalbius, ir suaugusio žmogaus požiūriu malonu pažymėti stebėtiną tėvo ir motinos ištikimybę vienas kitam, jų meilę, rūpinimąsi kits kitu.
Kalbėdamas apie tėvo charakterį, prisimenu jo užsispyrimą ir šiokį tokį tiesmukiškumą. Jis visą laiką plūsdavo literatus, kurie nepaprastai lengvai, redaktorių patariami, taisydavo intermedijų ir reprizų tekstus. Tėvas buvo linkęs ginčytis ir ginti savo požiūrį. Kartais vos nekildavo skandalas, bet viskas baigdavosi tuo, kad kitų autorių kūrybą priimdavo, o jo — ne.

Tėvą dažnai prisimenu. Kartais atvažiuoju į Razguliajaus gatvę tik pasižiūrėti gimtųjų vietų. Ir prisimenu, kaip prieš daugelį metų štai šitaip snigo ir mudu su tėvu (jis laikė mane už rankos) ėjome snieguota Razguliajaus gatve į tradicinį pasivaikščiojimą ko nors nusipirkti prie vakaro arbatos.
Prieš einant iš namų, tėvas visada klausdavo mamą, ką nupirkti. Mama atsakydavo:
— Tris šimtus gramų garstyčių duonos, mažą kaloringą bandelę, gerai būtų šimtą gramų sviesto. Šimtą gramų dešrelių. Na, ir saldainių, jeigu liks pinigų.
Mudu su tėvu apsirengdavome ir eidavome savo maršrutu.
Iš pradžių užsukdavome į duonos parduotuvę. Visada pirkdavome pas tą pačią pardavėją. Kiekvienai pardavėjai sugalvodavome vardą. Tylią, juodbruvę, meilią duonos parduotuvės pardavėją praminėme Miška, o storą, apaugusį šeriais mėsininką — Karabasu.
Kai grįždavau iš duonos parduotuvės, tėvas klausdavo:
— Ar pas Mišką pirkai?
— Pas Mišką, — atsakydavau. Ir mudu šypsodavomės.
Visi šeimoje buvo „smulkmenmėgiai“. Kai tėvas arba aš pareidavom namo su kokia nors naujiena, tai pasakoti apie ją reikėdavo plačiai, neskubant, su visomis detalėmis.
Tėvas iš kur nors grįžta, o mama sako:
— Na, pasakok. Taigi parėjai... Ir tėvas pradėdavo:
— Taigi parėjau apie dešimtą ryto, du kartus paskambinau, ir duris man atvėrė kaimynė...
Toliau buvo smulkiai klojama, kaip tėvas buvo nuėjęs pas mūsų pažįstamus.
Tėvas mylėjo mane. Jeigu kas nors, jam girdint, imdavo mane barti, jis blykšdavo ir nesitverdavo pykčiu. Jis tikėjo manimi, bet niekada prie akių negirdavo. Aukščiausia pagyrimo forma — žodžiai: „Tai padarei neblogai“. Šiais žodžiais įvertindavo kurį nors mano suvaidintą vaidmenį dramos būrelyje (mūsų mokykloje būreliui vadovavo tėvas) arba jau vėliau, nagrinėdamas mano darbą cirke arba kine.
Traukė mane tėvas savo gerumu, nuoširdumu. Mokyklos įvykiai, kivirčas su bičiuliu, įspūdžiai apie perskaitytą knygą, matytą filmą — apie viską pasakodavau tėvui ir jo nuomonę bei patarimą branginau. Tėvas norėjo, kad tapčiau aktoriumi, todėl su manim repetavo etiudus, mokė mane meniškai skaityti.
Mama svajojo, kad mokyčiausi groti pianinui Jeigu pinigų instrumentui būtume ir surinkę, tai mūsų kambaryje nebūtų buvę kur jo statyti. Todėl reikėjo tenkintis choro būreliu mokykloje. Tėvas pritarė mano norui dainuoti, klausytis plokštelių, radijo muzikos programų. Jis padovanojo man storą sąsiuvinį, kuriame užsirašydavau per radiją ar kine išgirstų dainų žodžius.
Kai vedžiau ir apsigyvenau pas Tanią, tėvas labai sielojosi ir pavydėjo. Atvažiavęs pas jį, jausdavau, kad jis visada džiaugiasi mane matydamas. Įeinu į namus, o tėvas klausia:
— Ar nakvosi?
— Taip, — atsakau.
Tėvas džiūgaudavo, virdavo arbatą ir žiūrėdavo į mane įsimylėjusiomis akimis.

MŪSŲ BUTAS

Medinio, apsilupinėjusio, žaliais dažais dažyto namo vieninteliame pirmame aukšte komunaliniame bute pirmu numeriu turėjome devynių metrų kambarį. Langas su užuolaidėle, žali apmušalai, nedidelis kvadratinis pietų stalas kampe, prie kurio dirbdavo tėvas, o aš ruošdavau pamokas. Šalia — tėvų lova, čia pat skrynia, ant kurios miegodavo dažnai viešintys pas mus giminaičiai. Visuose kambario kampuose krūvos laikraščių ir žurnalų (tėvas draudė juos išmesti). Nakčiai iš koridoriaus atnešdavo man sudedamą lovą.

Tai buvo medinė kelioninė lova, kurią mums pardavė senutė kaimynė. Joje per rusų ir japonų karą žygio metu miegodavo jos velionis vyras, rusų kariuomenės pulkininkas. Aš didžiavausi lova. Man netgi atrodė, kad ji iki šiol kvepia paraku. Tiesa, pirmąją naktį aš atsidūriau ant žemės: maišinį audeklą laikę viniukai buvo surūdiję, o ir pati medžiaga supuvusi. Rytojaus dieną pulkininko žygio lovą suremontavo, prikaldami naują medžiagą, ir joje miegojau, kol baigiau mokyklą.
Kituose šešiuose buto kambariuose gyveno Cholmogorovų šeima. Senukai Cholmogorovai — praeityje buvę namų savininkai — gyveno kartu su savo suaugusiais sūnumis Gavrilu ir Viktoru, su jų žmonomis (jas vadinau teta Galia ir teta Katia) ir jų dukromis Nina ir Tania. Iš viso bute gyveno vienuolika žmonių.
Su mergaitėmis, pusseserėmis Tania ir Nina mokykloje mokėmės vienoje klasėje. Dažnai kartu žaisdavome.
Laimei, mūsų butas nebuvo tipiškas komunalinis. Visų kambarių durys neturėjo užraktų. Virtuvėje, kurioje nuo ryto iki vakaro ūžė primusai ir skambčiojo indai, niekada niekas nesibardavo: priešingai, virtuvė mūsų bute tapo savotišku klubu, kur vyko nuoširdūs moterų pokalbiai
apie perskaitytas knygas arba naują populiarų filmą su Meri Pikford — svarbiausio vaidmens atlikėja.
Mūsų šeimas artino tai, kad tėvas mokėsi kartu su dėde Vitia ir dėde Gania vienoje gimnazijoje. Dažnai suaugusieji susirinkdavo didžiajame kambaryje — mes jį vadinome sale — paklausyti radijo. Iš Didžiojo teatro nuolat transliuodavo operas. Mūsų mamos sėdėdavo su siuviniais rankose ir tiesiog alpdamos klausydavo Neždanovos, Barsovos, Lemeševo, Kozlovskio, Norcovo. O mes, vaikai, mėgom vakaroti Cholmogorovų valgomajame. Susėdam už stalo ir kiekvienas, dirbdamas savo darbą (aš piešdavau, rikiuodavau kareivėlius, mergaitės siūdavo lėlėms sukn

eles), klausydavomės Julijos Michailovnos skaitymo. Senė Julia, papsėdama papirosą „Boks“, garsiai skaitydavo Main Ridą, Žiulį Verną, Lui Zakoliją.
Mažame siaurame koridorėlyje priešais mūsų duris stovėjo didžiulė apkalta geležimi senovinė Cholmogorovų skrynia. Tai iš jos gelmių namų spektakliams traukdavo naftalinu atsiduodančius senelės salopus, krinolinus, skrybėles, katiliukus, cilindrus, nėriniuotas pelerinas. Skrynios užraktas ypatingas — su dūžiais: pasuksi joje raktą ir išgirsi melodingą blim bom... blim bom... Kartą padariau atradimą: pasirodo, jeigu stipriai spirsi užkulniu į skrynios sienelę, taip pat pasigirs blim bom. Kai berniukai grįždavo iš kiemo, mes su Tania ir Nina demonstruodavome skrynios muzikalumą.
Cholmogorovų valgomajame kabojo paveikslas senoviniais paauksuotais rėmais: kažkokio vyriškio su peruku, panašiu į Lomonosovo, portretas su apvaliomis pavandenijusiomis akimis. Paveikslo drobės kraštas buvo praplėštas, veidas musių nutupėtas. Kas tapė portretą ir kas jame pavaizduotas, iš šeimos niekas nežinojo. Tai senelės Julės prosenelės palikimas.
Prisimenu, būdamas dar paauglys, vienu atsikvėpimu perskaitęs Gogolio apysaką „Portretas“, tą pačią dieną nutaikiau momentą, kai visi išsivaikščiojo po savo kambarius, įsigavau į valgomąjį ir ilgai žvelgiau į pavaizduoto žmogaus akis, vildamasis sugauti jo žvilgsnyje ką nors mistiška, demoniška, tačiau, kad ir kiek žiūrėjau, nieko nepastebėjau. Paskui, paėmęs stalo peilį, su virpuliu ištyriau visus masyvaus rėmo plyšius, vildamasis, kad peilis ims ir džerkštels į paslėptą ten auksą.

Žinoma, joks auksas ten nesuskambėjo, tik iš plyšio išrėpliojo keletas blakių.
Į Cholmogorovus aš žiūrėjau nevienodai. Senio — Michailo Gavrilovičiaus, kuris kartais mus, vaikus, apšaukdavo, prisibijojau. Su senele Jule neretai pradėdavau ginčytis, ar yra dievas. Ji reguliariai eidavo į cerkvę, prieš pietus žegnodavosi.
Iš visų Cholmogorovų labiausiai gerbiau ir mylėjau Gavrilą Michailovičių — dėdę Ganią. Gražus, sportininko figūra, stipriomis, gyslotomis rankomis, namuose jis buvo pats sumaniausias ir pats geriausias. Iš profesijos inžinierius, dėdė Gania buvo visų galų _ meistras. Suges kranas, perdegs kamščiai, sulūš kas nors name — viską sutaisys.
Iš darbo dėdė Gania grįždavo vėliau už kitus; nuvargęs, pajuodusiu veidu, jis greit suvalgydavo paskubomis pašildytus pietus. Mums, vaikams, jis skirdavo poilsio dienas. Eiti į čiuožyklą, slidinėti kartu su juo — vienas malonumas. Neretai jis pasiimdavo mus su savim į kiną. Žaviai dėdės Ganios šypsenai negalėdavo atsispirti nė vienas kino teatro administratorius. Dėdė Gania įsigudrino gauti bilietus į kiną likus penkioms minutėms iki seanso pradžios.
Pirmą kartą gyvenime važinėjausi lengvąja automašina būtent su dėde Gania. Vieną Gegužės pirmosios šventę jis nusprendė mus pavežioti ir parodyti iliuminaciją. Įsisėdome kartu su Nina ir Tania į nuostabią kvadratinę karietą be arklių ir dūmėme
Maskvos gatvėmis. Tada man atrodė, kad aš pats laimingiausias žmogus: tik kodėl niekas gatvėse nežiūri į mus? Juk važiuojame automobiliu! O vakare senis Cholmogorovas bosu dėdei Ganiai išmetinėjo:
— Iš proto išsikraustei, vaikus paikinti — taksomotoru vežioti. Dėdė Gania, kartais matydamas, kad mums riesta, pats siūlydavo tėvams paskolinti pinigų. Kai su mergaitėmis žaisdavau jų kambaryje ir tėvai ruošdavos vakarieniauti, dėdė Gania visada žmonai sakydavo:
— Ir Jurą pavalgydink.
Dideliu įvykiu visam namui tapo jo įstojimas į partiją. Dėdė Gania tą pačią dieną, senėms rypuojant, demonstratyviai nukabino virtuvės ikonas.
— Savo kambaryje kabinkite kiek norit, o čia — vieša vieta. Žmonių pas mane ateis, bus gėda.

„AŠAI LINKSMAS, AŠ NELIŪDNAS...“

„Ašai linksmas, aš neliūdnas...“ — tokia pradžia dainelės, kurią mes, vaikai, dainavome pirmame namų spektaklyje. Dideliame valgomajame parodėme tėvo sumanytą ir pastatytą spektaklį apžvalgą „Blynas“, kuriame dalyvavo mūsų kiemo vaikai ir mano tėvas.
Spektaklį skyrėme Užgavėnėms. Į mokyklą tada dar nevaikščiojau, ir, jeigu neskaitytumėm bandymo suvaidinti klouną, „Blynas“ — pirmasis mano pasirodymas. Tarp intermedijų ant uždangos marškos praplaukdavo geltonu popieriumi aptrauktas lankas. Iš priešingos pusės jį apšviesdavo lempelė (visa techniškąja dalimi — šviesa, uždangos atskleidimu — rūpinosi dėdė Gania). Tai ir buvo Blynas: su akimis, burna, nosim. Visam gyvenimui įsiminė dainelė, kurią dainavome choru:
Ašai linksmas, aš neliūdnas, Aš paskrudęs saulės dugnas, Juroms, Tanioms, Ninoms — Blynas! Blynas! Blynas!..
Spektakliui baigiantis, po linksmų nuotykių miške, visi sėdome prie stalo ir valgėme tikrus, specialiai iškeptus vaidinimui blynus su grietine ir sviestu.
Prisimenu ir kitą spektaklį apžvalgą, kuriame vaizdavome mūsų kino dievaičius: Haroldą Loidą (kanotjė, raginiai akiniai, švarkelis ir akinanti, kaip man atrodė, šypsena), o mano bičiulis Kolia Duškinas — Duglą Ferbenksą (tam ant galvos skarelė, ausyse auskarai, rankose vytinė), kiti — Mere Pikford, Viljamą Chartą. Visi dainavome, šokome.
Mamos seserys dažnai man dovanodavo knygų. Tarp jų — Kiplingo „Mauglį“ (jį mokėjau atmintinai), Defo „Robinzoną Kruzą“, Čechovo „Kaštonę“.
Skaitydamas „Kaštonę“, verkiau. Ir kodėl ji paliko klouną?.. Nekenčiau berniuko, staliaus sūnaus, kuris davė šuniui virvute pasirišęs mėsos. Ir kodėl šuo grįžo pas stalių, kur trenkė klijais, drožlėmis ir kur vėl jį galėjo kankinti? Šito nesupratau. Mano manymu, Kaštonė pasielgė neteisingai.
Gyvūnus — tai tėvo įtaka — mylėjau. Kiek įvairiausių voveraičių, ežiukų, vėžlių, kačių ir šunų yra buvę mūsų bute! Prisimenu vienaakį Barsiką, akies jis neteko pjautynėse; pusiau sibirinę katę, kurią tėvas pavadino Rodnėja, katiną Dotiką. Tėvas galėdavo pasiimti iš gatvės alkaną, nutriušusį katiną, parsinešti namo ir ilgai slaugyti. Kai tiktai pasirodydavo namuose naujas katinas, mama, nepaisydama tėvo maldavimo, kur nors jį įtaisydavo.
Tėvas mylėjo gyvūnus ir rimtai su jais kalbėdavo, kaip su žmonėmis, tvirtindamas, kad jie viską supranta, tik to neparodo. Tėvo šeimoje visi buvo tokie — puoselėjo beveik šventą meilę gyvuliams. Tėvo brolis, dėdė Miša, laikė namuose septynis šunis špicus ir keletą katinų.
Su visais katinais, šunimis, su savo žaislais galėdavau valandų valandas šnekučiuotis, nes tikėjau, kad jie mane supranta ir jiems tai įdomu. Tik atsakyti jie negali.
Kartą mečiau akmenį į medį, ir tėvas pasakė:
— Ką tu padarei, juk medžiui skauda...
Ir aš patikėjau.

Niekada nepamiršiu tėvo dovanos — detektorinio imtuvo. Norint pagauti radijo stotį, reikėdavo ilgai sukioti derinimo rankenėles. Pagaliau ausinėse pasigirsdavo iš pradžių traškesys, paskui diktoriaus balsas, dainavimas. Valandų valandas mėgavausi pirmu savo gyvenime imtuvu. Pagauti pasisekdavo tiktai Maskvos radijo stotį.
Vėliau namuose atsirado garsiakalbis. Sukrėstas žvelgiau į garsus skleidžiančią „lėkštę“ — viskas taip gerai ir švariai skambėjo. Dvyliktą
nakties klausydavome Kremliaus bokšto laikrodžio dūžių, paskui skambėjo „Internacionalas“. Iš pradžių buvo girdėti gatvių, aikščių triukšmas, mašinų pypčiojimas, paskui mušdavo kurantai.
„O ką, — galvojau, — jeigu paprašyčiau ką nors nueiti į aikštę ir sušukti, ar galėčiau jį išgirsti?“ Norėjau pats ten nueiti, ir kad kas nors klausytų mano balso per radiją.
Man malonu buvo klausytis dainų per radiją.
Muzika, dainos mane traukė nuo vaikystės.
Mūsų šeimoje teta Mila garsėjo dainavimu. Jos balsas malonus, dainuodavo visada jausmingai. O kai išgirsdavau ją dainuojant „Undinė plaukė upe melsva“ Lermontovo žodžiais, pasidarydavo liūdna ir netgi graudu.
Maskvoje mane, dar ikimokyklinuką, nuvedė į operetę „Kornevilio varpai“. Operetė patiko.
Vieno kiemo draugo tėvas rinko plokšteles ir dažnai rengdavo perklausos vakarus, į kuriuos prisikviesdavo vaikų. Patenkinti po kelis sykius klausydavomės L. Utiosovo, V. Kozino, I. Jurjevos, T. Cereteli, taip pat senoviškų gramofono plokštelių.
Mano vaikystės metais daugelis švęsdavo gimimo dieną. Bet nelegaliai, namuose. Draudžiama buvo ir eglutė. Daugelyje mokyklų tada kabėjo plakatai: „Kas nereikiant mišką kerta! — bus diena pilka, niūri. Dėl eglutės? Ne, neverta, jei pionieriškos garbės turi“.
Tėvas namuose su kažkuo mokėsi meno saviveiklos repertuarą, ir aš išgirdau tokias eilutes: „Šalin šalin vienuolius, rabinus ir popus! Mes į dangų įkopsim, dievus išvaikysim visus“.
— Tėte! Vadinasi, dievas yra? — paklausiau.
— Kodėl? — nusistebėjo tėvas.
— O kaipgi, — ėmiau aiškinti. — Jeigu įkopsim ir pradėsim vaikyti — vadinasi, dievas yra? Vadinasi, jis ten, taip?
Nors eglutės tėvai man nepuošdavo, o, kad Senelis Šaltis ateina pas vaikus per šventes, tikėjau. Ir prieš Naujuosius metus visada išdėliodavau batelius, žinodamas, kad Senelis Šaltis būtinai įdės į juos žaisliuką arba kokį skanėstą. Būdavo, keletą dienų iš eilės aš rikiuodavau batukus, ir Senelis Šaltis visą laiką ką nors juose palikdavo. Bet vieną sausio rytą priėjau prie batelio, o ten gulėjo į sulankstytą popieriaus lapą įdėtas gabalėlis juodos duonos, pabarstytos cukrum.
— Tai ką, Senelis Šaltis pakvaišo, ar ką? — paklausiau garsiai, piktai ir su kartėliu (tėvai, pasirodo, buvo išleidę pinigus ir nieko negalėjo nupirkti).
Tėvas tarė:
— Reikės pasikalbėti su Seneliu Šalčiu.
Rytojaus dieną Senelis Šaltis į batelį įdėjo žuvytės formos meduolį. Žiemą, per didelius šalčius, mama iš ryto, siausdamasi skara, tėvui sakydavo:
— Volodia, reikia anksčiau pakurti krosnį.

Tėvas, užsimaukšlinęs ant akių kepurę, pasiėmęs kirvį ir pjūklą, eidavo su manim į daržinę. Pjaudavome žalias malkas. Jis paskui jas skaldydavo. Po to kartu nešdavome malkas į namus, su triukšmu mesdavome jas ant geležies lapo, prikalto prie parketo aplink koklinę krosnį.
Žinoma, mėgau skiedromis ir žieve įkurti krosnį, o paskui, kai šlapios malkos įsidegdavo, žiūrėti į ugnį.
Vakarais, stovėdama nugara prie krosnies, motina šildydavosi. Tėvas gerdavo arbatą. Aš gulėdavau sudedamojoje lovoje ir klausydavausi, kaip tėvai šnekučiuojasi.
Paskum įsisvajodavau. Vaizdavausi turįs nuostabią mašiną. Vairuojama mygtukais. Važinėju ja, kur noriu. Mašina visur praeina: ir per duobes, ir per kalnus, netgi per vandenį. O jeigu reikia, ji ir ore lėks. Ir aš, taip kokias penkias minutes savo mašina „pasivažinėjęs“, paprastai užsnūsdavau.

MŪSŲ KIEMAS

Kai žvelgiu į Polenovo paveikslą „Maskvos kiemelis“, iš karto prisimenu skersgatvio kiemelius. Už vieno mūsų kiemo namo mūrinio dviejų aukštų fligelio buvo nedidelis — jis man atrodė didžiulis — apleistas sodas. Jo viduryje kalva, apsodinta krūmais, ją vadindavom pilkapiu. Tarp aukštų medžių sodo centre padarėme klombą, o aplink augo laukiniai krūmokšniai, išilgai tvoros — žolė, priaugusi varnalėšų. Metai iš metų sodas mažėdavo, nes išdžiūvusius medžius nupjaudavo ir laisvame plote išaugdavo medinių daržinėlių.
Kieme susirinkdavo mūsų ir gretimų namų vaikai. Vyresnieji vaikydavo balandžius, žaisdavo, slapta rūkydavo sode už pilkapio. O mes, smulkmė, žaisdavome „kazokus plėšikus“, slėpynes. Vėliau išgirdome apie tinklinį ir futbolą. Žaisdami futbolą, dažnai išgūrindavome butų langus. Ir kartas nuo karto bendrai rinkdavome pinigų stiklui.
Visiems būdavo įvykis, kai į mūsų kiemą ateidavo muzikantų, rylininkų su papūga. Kartais atgūrindavo tvarkingai vilkintis vyriškis ir, padėjęs priešais save ant žemės kepurę, pradėdavo dainuoti. Jis mokėjo daug dainų. Mes susispiesdavom aplink ir klausydavomės artisto. Atsiverdavo daugelio namų langai. Visi susidomėję klausydavosi koncerto, o paskui mesdavo suvyniotų į popierėlį smulkių.
Tvankiomis Maskvos vasaros naktimis kai kurie berniukai miegodavo ant daržinių stogų. Atsinešdavo iš namų kokių nors senų kailinių, kilimėlių; čiužinių, ištiesdavo juos ant stogų ir įsitaisydavo nakčiai. Kai paaugau, motina, mano didžiausiam džiaugsmui, kartais taip pat leisdavo man miegoti ant stogo. Paprastai susirinkdavo penkių šešių vaikų kompanija. Žinoma, apie miegą negalėjo būti nė kalbos. Iš pradžių dainuodavome dainas, po to pusbalsiu kiekvienas pasakodavo baisias istorijas, nepaprastus atsitikimus.
Gulėdami aukštielninki, žiūrėdavome į dangų, nusėtą žvaigždžių, ir klausydavomės naktinės Maskvos garsų: ilgų garvežių švilpukų Kursko stotyje, šaižių automobilių signalų ir tolimo tramvajų žvangėjimo. Sumigdavome dažniausiai, kai dangus visiškai nušvisdavo. O kartais sumigę staiga pabusdavome nuo stambių lietaus lašų. Tada išsibėgiodavome pamiegoti namuose.
Visi kiemo vaikai turėjo pravardes. Zudiliną vadino Žadintuvu, vieną vaikiną — Patašonu, kitą — Batu, o mane — Psichu.
Kartą kieme vienam berniukui pasakiau:
— O tu nenormalus psichas.
— O kas yra psichas? — paklausė mane.
— Beprotis, psichiškai nesveikas, — paaiškinau.
Visi nusikvatojo, ir nuo to laiko mane ėmė vadinti Psichu.
Be įprastų žaidimų, mėgome keistas pramogas. Kažkas išgalvojo lošimą — „palydėkite mane“. Iš berniukų, susibūrusių prie mūsų namo vartų, išrenkamas vienas — „vadovautojas“ (paprastai išrinkdavo mane, nes aš, draugų nuomone, viską dariau labai natūraliai). „Vadovautojas“ turėdavo paėjėti skersgatviu kokį šimtą metrų nuo mūsų namo ir, išsirinkęs kurį nors praeivį, prašyti:
— Prašom palydėti mane, nes ano namo berniukai nori sumušti. Ir tada būdavo suvaidinama užpuolimo scena. Minia prie vartų iš tolo šaukdavo:
— Va jis, va jis! Mušt jį, mušt!
Maldaudamas apginti, glausdavausi prie praeivio. Lydinti mane moteris ar vyras pradėdavo barti berniukus, gąsdinti milicija. O bičiuliai dėdavosi mane bepuolą. Kai neva man grėsęs pavojus praeidavo, aš dėkodavau gynėjui ir nerdavau į kurio nors namo kiemą, kur šiek tiek palaukdavau. O paskui prasidėdavo vėl viskas iš pradžių. Vieną kartą mus ėmė ir „perkando“. Tvirtas kailiniuotas dėdulė, stipriai suėmęs mane už rankos, pasakė:
— Einam su manim, nebijok.
O kai priėjo prie mano draugų, staiga, pastūmęs mane jų link, sušuko:
— Nagi, įkrėskite jam kiek lenda! Ir ėmė laukti, kas bus.
Bičiuliai sutriko, o aš stovėjau kaip kvailys. Ir pasitaikyk tokiam kraujo ištroškusiam dėdulei. Mano bičiulis Tolia, pravardžiuojamas Patašonu, su nuoskauda šūktelėjo jam įkandin:
— Tau pačiam reikia įkrėsti! Mistifikacija neįvyko.
Būdavo ir nesantaikos. Susipeš du svetimų kiemų vaikigaliai, ir prasideda kerštas. Bijodavome po vieną eiti pro jų kiemą, jie — pro mūsų. Žiūrint, kokios „karo aplinkybės“, keisdavosi ir mano maršrutas į mokyklą. Reikėdavo daryti lanką, kad praeičiau namą septintu numeriu, kur galėjau gauti antausį. Naudodavausi ir praeinamų kiemų sistema. Tai padėdavo, nors ne visada. Kartą einu per „neutralų taikingą kiemą“, ramiai švilpauju dainelę, staiga pribėga prie manęs vaikėzai:
— Iš kokio namo?
— Iš penkiolikto.
— Tai pas jus Vitka Batas gyvena?
— Pas mus.
— A-a... Tai jis mūsų Aliką vakar išlupo? Tada man, žinoma, kliuvo.
Artimiausias iš visų kieme buvo man Kolia Duškinas. Draugystė užsimezgė po muštynių, kai žaislinio pistoleto rankena sužeidžiau Nikolajui galvą. Pamatęs krauju pasruvusį draugo veidą, pabėgau į sodą ir pasislėpiau krūmuose, įsitikinęs, kad Kolią užmušiau. Mums buvo po septynerius metus, ir mano, baimę, panišką norą kur nors pasislėpti, manau, galima buvo suprasti. Po keleto valandų susitaikėme, paskui, tapome artimais draugais.
Visam gyvenimui įstrigo į atmintį pirmas išgirstas anekdotas. Jį papasakojo man Kolia Duškinas. „Pas vieną karininką ateina pulkininkas ir beldžia į duris. Atidaro pasiuntinys, o pulkininkas sako: „Pasakyk savo ponui, kad atvyko pulkininkas“. Pasiuntinys išbalęs pribėga prie karininko ir sako: „Oi, pone, pas jus atėjo numirėlis“ (Rusų kalbos žodžiai «полковник» ir «покойник» skiriasi tik dviem raidėmis.). Ir ponas iš išgąsčio palindo po lova.“

Aš ilgai kvatojau. Prieidavau prie visų kieme, pasakodavau anekdotą ir įsižeisdavau, jei kas nesijuokdavo.
Kai mudviem su Kolia suėjo 12 metų, sudarėme „Raudonosios kaukės sąjungą“. Knygą „Raudonoji kaukė“ Nikolajus skaitė vasarą kaime, kur buvo nuvažiavęs pailsėti su savo tėvu geležinkelininku. Springdamas iš susižavėjimo, jis ne kartą perpasakojo man smulkiai knygos turinį apie gerąjį plėšiką Raudonąją kaukę ir jo ištikimą draugą Johaną. Taip Kolia tapo Raudonąja kauke, o aš Johanu (sutrumpintai Jo). Pagal mūsų slaptosios sąjungos sąlygas Johanas privalo besąlygiškai paklusti visiems vadovo nurodymams. Nė vienas berniukas nei kieme, nei mokykloje nežinojo mūsų paslapties. Bet dažnai žaidžiant, jeigu prasidėdavo dėl ko nors ginčas ir aš puldavau į azartą, pasigirsdavo rūstus Kolios balsas:
— Jo!
Ir aš iškart nusileisdavau.
Nedideliame mūsų namo rūsio sandėliuke reguliariai rengdavome slaptus draugijos susirinkimus. Be stiklo langas į darželio pusę mums atstojo slaptavietę. Įkišęs ranką pro langelį ir iš šono prie sienelės atstūmęs lentą, nišoje pamatytum mūsų brangenybes: raudoną kaukę iš aksomo, senovinę metalinę parakinę, prigrūstą tikro parako, surūdijusį kinžalą makštyje ir, svarbiausia, suvyniotą į triūbelę popierių, ant kurio surašėme ištikimybės vienas kitam priesaiką. Priesaiką pasirašėme krauju — jo išspaudėme iš pirštų, prasidūrę vinimi. Per slaptus pasitarimus savo brangenybes išsiimame, o priesaikos tekstas visada skaitomas. Paskui iš eilės žaisdavome kinžalu, o kartais paberdavome žiupsnelį parako ir uždegdavome. Raudonąją kaukę Kolia buvo užsidėjęs tik vieną kartą, kai rašėmės priesaiką. Nuo to laiko aš patikėdavau Nikolajui visas savo paslaptis, o jis man pasakodavo viską apie save.
Per revoliucijos, šventes visas kiemas eidavome žiūrėti karinių dalinių eisenos Raudonojoje aikštėje. Kad nepramiegotume Gorochovo skersgatviu žygiuojančios kariuomenės, keldavome šeštą valandą ryto. Visada mane žadindavo Nikolajus. Iš vakaro, eidamas gulti, prisirišdavau prie kojos ilgą virvelę ir jos galą iškišdavau pro orlaidę. Kolia patimpčiodavo virvelę, ir aš iškart atsikeldavau.
Per Spalio šventes šeštą ryto dar tamsu. Neišsimiegoję drebėdavome nuo rytinio šaltuko. Ir štai girdime tolumoje kaukšint kanopas, pasirodo pirmosios kavaleristų eilės. Su pavydu žiūrėdavome į raudonarmiečius su kardais ir ietimis. Kad nors kartą taip pralėkčiau! „Va taip turbūt, — galvojau, žiūrėdamas į kavaleristus su budionovkom, — jie ir traukia į mūšį. Va kad taip prajočiau arkliu su kardu prie šono!“ Netgi vien nuo šios minties užgniauždavo kvapą.
Kieme dažnai žaisdavome karą. Gretimame kieme buvusioje sentikių cerkvėje buvo įsikūręs „Darbininkų vaikų teatras“. (Buvo toks ketvirtajame dešimtmetyje.) Ir kartą pro tvoros plyšį pamatėme, kad sunkvežimis atvežė prie teatro daugybę keistų daiktų: palmę, gatvės žibintą, šuns būdelę ir kūgį šieno. Kūgį — faneros karkasą, apklijuotą dažyta plaušine, — atsivilkome į savo kiemą. Geresnės patalpos štabui ir sugalvoti negalima.
Iki vėlumos žaidėm karą. Vakare kieme pasirodė milicininkas su pagyvenusiu vyriškiu, kurio veidas buvo sutrikęs. Vėliau sužinojome, jog jis teatro rekvizitorius.

Milicininkas, pamatęs ant „šieno kūgio“ užrašą „Štabas“, rimtai paklausė:
— Kur štabo viršininkas?
Išėjau į priekį. Ant galvos gaisrininko šalmas, ant rankų užsimovęs mamos senas odines pirštines — atrodžiau kaip tikras viršininkas.
— Taip, — pasakė milicininkas. — Kūgį — greit į teatrą. Ten po penkių minučių prasidės vaidinimas. O pats eisi su manim į miliciją.
Kūgį nunešėme, o milicijos neprisireikė. Beeinant dovanojo.
Taip pasibaigė mano pirmoji teatrinė veikla. Vėliau buvau ir pačiame teatre, žiūrėjau „Čiapajevą“. Kai spektaklio pabaigoje Čiapajevas žuvo, aš gailiai pravirkau. O pasibaigus spektakliui, švytintis bėgau pas mamą, sėdinčią kitame salės kampe, ir išsibliovęs, bet laiminga šypsena, šaukiau:
— Mama, mama! Jis gyvas! Jis atėjo nusilenkti.
Daugelį pjesių, kurias su berniukais žiūrėjome gretimo kiemo teatre, vėliau vaidindavome savo kieme. Man skirdavo piktadarių vaidmenis, o visus herojinius atlikdavo Kolia Duškinas. Jis buvo laikomas pačiu gražiausiu berniuku ne tik mūsų kieme, bet ir visame skersgatvyje.
Kad Kolia gražus berniukas, sužinojau iš mamos, kuri kiekvienąsyk, kalbėdamasi su kaimynais, žavėdavosi jo grožiu. Vidutinio ūgio, tvirtas, didelėmis juodomis akimis. Kolia ir pats žinojo, kad gražus. Kartą jis man pasakė, kad šventei jam pasiūs baltą jūrinikę, kuri tiks jam prie akių.
Per mūsų futbolo batalijas Kolia puikiai gindavo vartus, o vėliau tapo mokyklos rinktinės komandos vartininku.
Po karo įvykių prie Chasano ežero iš Tolimųjų Rytų grįžo Miša Duškinas, Kolios vyresnysis brolis. Jis dalyvavo mūšiuose, ir jį apdovanojo medaliu „Už narsumą“. Mūsų skersgatviui tai buvo įvykis. Į mūsų kiemą ateidavo pasižiūrėti Michailo iš kitų namų. Na, žinoma, mes, paaugliai, nuo jo nesitraukdavome nė per žingsnį. Nikolajaus paprašytas, jo brolis leido man net paliesti medalį ranka. Kolia vaikščiojo šalia brolio švytėdamas ir, kai klausdavome jį, apie ką brolis pasakojo, kaip ten mūšyje, raukdavo savo juodus pūkuotus antakius, nutaisydamas rimtą veidą, ir sakydavo:
— Karšta ten buvo. Karšta!
Po septynių klasių Kolia įstojo į karinę specialiąją mokyklą. Aš jam pavydėjau. Viliojo kariška uniforma. Bet kai užsiminiau tėvams apie specialiąją mokyklą, jie vieningai ėmė atkalbinėti, o tėvas pagaliau pasakė:
— Kariškis iš tavęs išeitų niekam tikęs, tai ne tavo pašaukimas.

PAVYZDINĖ MOKYKLA

Nors gimiau 1921 metų gruodžio mėnesį, į mokyklą nutarė mane leisti 1929 metais, nelaukdami, kol sueis aštuoneri metai (tuo laiku į pirmą klasę priimdavo aštuonerių metų).
Pirmą kartą į mokyklą (tiesa, penkiolika dienų pavėlavus, nes mes užsibuvome kaime) mane nuvedė mama. Mokykla nuo namų buvo tolokai, ir du kartus reikėjo pereiti gatvę. Pasitiko mus mokytoja Jevgenija Fiodorovna. Su pensnė, vilkinti mėlyną chalatėlį su atversta balta nėriniuota apykaklaite, ji iš karto man patiko.
— Eime, Jura, į klasę, — pakvietė ir nusivedė mane nuo mamos. Išsėdėjau pirmą pamoką. Viskas ėjo gerai. Tiesa, viskas man buvo nauja ir šiek tiek baisoka, bet įdomu. Skaityti, skaičiuoti ir truputį rašyti iki mokyklos mane buvo išmokę tėvai, ir per pamoką nejutau, kad būčiau atsilikęs nuo vaikų.
Prasidėjo pertrauka. Jevgenija Fiodorovna išėjo iš klasės, ir tada visi vaikai puolė prie manęs, šaukdami: „Naujokas! Naujokas!“ Iš išgąsčio pradėjau klaikiai bliauti. Laimė, į klasę įėjo Jevgenija Fiodorovna.
Rytojaus dieną mama, pavedėjusi mane iki mokyklos, nuėjo. Įslinkau į vestibiulį ir sutrikau; pamiršau, kur mūsų klasė. Puldinėjau prie visų, klausdamas:
— Sakykite, kur klasė, kurioje yra mokytoja su pensnė?
Kažkodėl mane nuvedė į ketvirtą klasę. Ten iš tikrųjų mokytoja nešiojo pensnė, bet manęs ji, žinoma, nepripažino. Pavėlavęs, baigiantis pamokai, vis dėlto patekau į savo klasę.
Jau pirmojoje klasėje supratau, kad yra daug įdomesnių už klouno profesijų. Pavyzdžiui, gaisrininko arba raito milicininko. Ir vis dėlto, kai mokytoja paklausė: „Kas nori dalyvauti mokyklos koncerte?“ — mano ranka iškart pakilo į viršų.

Pirmas vaidmuo — Žirnelio. Su dideliu kartono gabalu, ant kurio nupieštas žalias žirnelis, dalyvavau vaizdelyje „Daržas“. Mus, dešimtį berniukų, sustatė eilute scenoje, ir kiekvienas iš eilės, žengęs žingsnį į priekį, turėjo pasakyti keletą eilėraščio eilučių apie daržovę, kurią jis vaizdavo. Man liepė ištarti tokias eilutes:

Štai saldus žirnelis,
Ankšty it lovelėj
Miega sau grūdeliai.

Paskutinį gretoje — galimas daiktas, dėl mažo ūgio — pastatė mane. Visi vaikai greit padeklamavo savo eilutes. Atėjo metas sakyti man.
Žengiu žingsnį į priekį ir iš susijaudinimo, užuot deklamavęs eilėraštį, tariu:
— O štai ir roputė!
Dar patylėjau ir nuėjau į savo vietą.
Salė ėmė juoktis, nes buvo netikėta — visi sakė eilėraščius, o vienas tiesiog ištarė daržovę, be to, dar sumaišęs žirnį su ropute. Susigėdęs nulipau nuo scenos. Už kulisų mokytoja, rūsčiai mane nužvelgusi, pasakė:
— O tu, Nikulinai, pasirodo, esi komikas!
Po koncerto padariau dvi išvadas: pirmą — būti artistu baisu ir sunku, antrą — mokykloje komikų nemėgstama.
Šešioliktoji mokykla (paskui ją pavadino 349-ąja), kurioje mokiausi, buvo laikoma pavyzdine. Pas mus nuolat atvykdavo visokiausių metodininkų, inspektorių, dažnai mokykloje lankydavosi užsienio delegacijų. Su mumis dirbo pedologai. Jie tirdavo protinius sugebėjimus. Tokia profesija buvo trečiojo dešimtmečio pabaigoje — ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Pagal įvairius testus darydavo išvadas apie vaiko išsivystymą, jo protinius gabumus. Mane pedologai išlaikė labai ilgai. Viską dariau ne taip. Ir jie priėjo prie išvados, jog mano sugebėjimai labai riboti, o tuo tėvas labai pasipiktino. Jis ėjo pas juos, stengdamasis viską išsiaiškinti, ir įrodinėjo, kad aš esąs normalus, gabus berniukas.
Prisimenu susitikimus mokykloje su mūsų mylimais rašytojais Levu Kasiliu ir Arkadijum Gaidaru.
Arkadijus Gaidaras, trumpai apsikirpęs, panašus į boksininką, išliko atmintyje kaip energingas ir žavus žmogus. Jis skaitė mums skyrius iš knygos „Karinė paslaptis“.
Tuo laiku mokiausi šeštoje klasėje ir buvau iškovojęs antrąją vietą rajono konkurse už apsakymą „Vanka žvalgas“. Privedė mane prie Gaidaro ir tarė:
— O čia mūsų pradedantysis rašytojas. Arkadijus Gaidaras paspaudė ranką ir pasakė:
— Ateik į Pionierių rūmus“ (jis pasakė kada), aš kalbėsiuosi su rašančiaisiais vaikais.
Gaila, į tą susitikimą nenuvykau — vėl susirgau angina.
Levas Kasilis — liesas, ištįsusio veido, malonia, gera šypsena — įdomiai pasakojo mums apie savo išvyką su tarybiniais futbolininkais į Turkiją.
Dažnai pas mus lankydavosi ir Maskvos jaunojo žiūrovo teatro artistai. Susitikimus su jais taip pat prisimenu. Peržiūrėjome visus jų spektaklius.
Daugeliui laužai — tai sakų kvapas, ugnies atšvaitai, tamsus dangus virš galvos, O laužų būdavo pačioje mūsų mokykloje. Raudonu popierium apsukdavome lemputes, sukarpydavome raudoną šilką ilgais kaspinais, pritvirtindavome juos prie ventiliatoriaus. Apkraudavome visą šį įrenginį pagaliais, ir laužas pradėdavo „liepsnoti“. Prie laužo dainuodavome, šokdavome, deklamuodavome.
Tuo laiku visi domėjosi šokiu „Lezginka“ — vaikščiodavo ant pirščiukų, mojuodavo rankomis ir šaukė „as-sa“. Ir štai kartą prie laužo pasirodžiau su pernelyg ilgu kinžalu dantyse (pasidariau jį iš lentos), su didžiule papacha ir, atlikęs keletą šokio pa, mimika rodžiau, kad aplink mane kažkas skraido. Aš ginuosi, mostaguoju rankomis — nieks nepadeda. Ir tada iš siaubo vietoj įprasto „as-sa“ visa gerk-le suklykiau: „Bitė! Bitė!“ (Rusų kalba „оса“ (tariama „asa“) — vapsva.) Visi vaikai prajuko.
Tėvas vadovavo mūsų mokyklos dramos būreliui. Mama buvo tėvų komitete, padėdavo bibliotekoje išduoti knygas, nuolat siuvo meno saviveiklos dalyviams kostiumus. Šiam darbui tėvai skyrė daug laiko. Tėvas nuolat statydavo satyrines apžvalgas, kurias pats kurdavo. Jis parašė man ir mano klasės draugui klounadą mokyklos tema.
Į savo būrelį tėvas priimdavo visus norinčiuosius. Jo nariais buvo ir tokių vaikų, kurie blogai mokėsi. Tėvas mylėjo vaikus. Jis atskleisdavo gabumus tų, į kuriuos mokytojai buvo numoję ranka. Ir ilgainiui, kai mokytojai jam sakydavo, jog šie vaikai pradėjo geriau elgtis per pamokas, išsitaisė blogus pažymius, jis labai didžiuodavosi tvirtindamas, kad tai meno gaivaus poveikio rezultatas.
Atmintyje išliko ir mokyklos vakaras, skirtas Gorkio kūrybai. Vakaro scenarijų parašė tėvas, duodamas ištraukų iš Gorkio „Vaikystės“. Aš vaidinau Aliošą Peškovą. Įeidavau su Anderseno pasakų knyga ir skaitydavau (taip prasidėjo inscenizacija): „Kinijoje visi gyventojai kinai ir pats imperatorius kinas...“
Nežinau kodėl, bet pasiruošimo vakarui dienomis svajojau: o kas būtų, jei staiga ateitų pas mus į mokyklą Gorkis? Pažiūrėtų mūsų inscenizaciją, aiktelėtų ir pasakytų: „Kaip gražiai šis vaikas suvaidino Gorkį. Tikrai aš toks buvau“.
Vaidinti Gorkį mėgau. Žinoma, aš nepabrėždavau „o“ ir apskritai stengdavaus būti toks, koks esu. Tiesiog vaizduodavausi — aš mažasis Gorkis. Juo labiau artėjo spektaklio diena, juo stiprėjo įsitikinimas, kad Gorkis pas mus atvyks. Bet Gorkis į vakarą neatėjo.
Kartą nedidelėje pjesėje vaidinau ir vaiko kino vaidmenį. Veiksmas vyko pilietinio karo metais. Vaiką kiną raudonieji pasiunčia į baltųjų užimtą stotį, davę užduotį bet kokiu būdu atitraukti baltųjų dėmesį. Vaikas rodo baltagvardiečiams pokštus, ir, kol tie žiūri jo pasirodymą, raudonieji apsupa stotį ir paskui ją užima.
Norėdamas suvaidinti tikrą kiną, tėvo patartas eidavau į turgų ir ilgai spoksodavau į kinus prekydėžininkus: kaip jie elgiasi, kaip kalbasi, kaip vaikščioja.
Man prireikė išmokti šiek tiek žongliruoti ir paprakaituoti kartu su tėvu kuriant savo pokštų techniką. Kamuoliukas, kuris paslaptingai dingdavo man iš rankų (jis, gumos traukiamas, atsidurdavo rankovėje), netikėtai atsirasdavo po poručiko kepure (iš anksto toks pat kamuoliukas būdavo ten paslėptas).
Vaikai žiūrovai į mano pokštus žiūrėjo rimtai ir paskui ilgai klausinėdavo, kaip aš tai darąs. Bet saugojau profesinę paslaptį ir nieko neaiškinau.
Mūsų vaidinimo finale, kai stotį užima raudonieji, sušukęs: „Paskutinis pokštas!“ — rodydavau tuščią pintinę, o po to ištraukdavau iš jos raudoną vėliavą (ji buvo paslėpta po antru dugnu). Spektaklio pabaigoje žiūrovai šaukdavo „valio!“ ir ilgai plodavo.
Vaikystėje turėjau savo stabų. Tarp jų — dainininkai Lemeševas, Kozlovskis, kino artistas Michailas Žarovas. Kartą Maskvos centre ėjau gatve ir staiga pamačiau Michailą Žarovą. Penkias gatves ėjau paskui jį. Žiūrėjau įsimylėjusiom akim. Artistus laikiau nuostabiais, neprilygstamais žmonėmis.
Kai buvo uždarytas „Darbininkų vaikų teatras“, jo patalpose įsteigė Vaikų meno auklėjimo namus.
Juose veikė keletas būrelių: šokių, dramos, muzikos ir fotografijos. Užsirašiau į dramos būrelį. Dramos studijai, kaip mes vadinome būrelį, vadovavo artistas Preobraženskis, kurį visi labai mylėjome. Norėdamas ugdyti fantaziją, jis statė su mumis etiudus. Prisimenu, pasiūlė mums masinį etiudą.
— Įsivaizduokit, kad scena — gatvė, — tarė jis. — Aš išeisiu į gatvę ir pradėsiu žiūrėti į dangų. Šiaip sau. Kiekvienas iš jūsų — praeivis. Jūs turite po vieną prieiti prie manęs ir taip pat susidomėję žvelgti aukštyn, manydami, jog padangėje kažkas vyksta. Bet reikia ne tik prieiti, bet ir pasakyti kokią savo frazę.
Etiudą pradėjome. Kiekvienas studijos narys prieidavo prie žiūrinčio į viršų dėstytojo. Pasigirsdavo frazės:
— Oi, o kas ten, aukštai?
— Vaje, nejau dirižablis?
— Kas gi ten, padangėje?
Ir taip toliau.
Stovėjau laukdamas savo eilės, karštligiškai galvodamas, ką gi pasakyti. Nusprendžiau netikėtai, eidamas prie spoksančios į dangų minios.
— Ar ne meška? — paklausiau susidomėjęs žiūrėdamas aukštyn. Visi apmirė. O paskui ėmė prunkštauti.
— Kas-s-s? — paklausė dėstytojas.
— Ar ne meška? — pakartojau šiek.tiek dvejodamas, įsispitrinęs jam į akis.
— Kodėl meška? — Pedagogo balsas metalinis.
— Na... kad... juokingiau būtų, — pralemenau.
— O man nejuokinga! — sugriaudėjo ištreniruotas balsas. — Kad daugiau taip nebūtų!
Po daugelio daugelio metų, jau dirbdamas cirke, viename vaikų spektaklyje partnerio klausiamas: „Atspėk, kas guli po mano skrybėle?“ — naiviai sakydavau: „Tramvajus?“, ir publika juokdavosi.
Galbūt tada, vaikų studijoje, aš ne taip pasakiau, kaip reikėjo, o galbūt dėstytojas buvo praradęs humoro jausmą?
Nors ne, kaip šiandien pamenu, viena iš jo užduočių buvo tokia:
— Nupjaukite sau galvą, įsidėkite ją į lagaminą ir išsineškite iš scenos.
Iki septintos klasės mokiausi pavyzdinėje mokykloje. O paskui dvi septintas klases nutarė sujungti į vieną aštuntą — dalis vaikų įstojo i specialiąsias mokyklas, technikumus, kiti nuėjo dirbti, ir dviem aštuntoms klasėms pritrūko mokinių. Į aštuntą klasę atrinko geriausius pagal mokymąsi ir elgesį mokinius. Į šį sąrašą nepatekau. Vėliau sužinojau, kad pedagogų taryboje ilgai svarstė mano kandidatūrą, ar palikti mane, mokykloje, ar ne. Norėjo palikti, nes tėvas daug gera darė mokyklai, bet, antra vertus, — mokiausi vidutiniškai, per pamokas dažnai gaudavau pastabų...
Pedagogų tarybos nutarimas mane patenkino — atsirado proga pereiti į naują mokyklą, tik ką pastatytą šalia namų. Joje mokėsi mūsų kiemo vaikai. Dabar aš, kaip ir visi, galėjau lįsti pro tvorą, kad sutrumpinčiau kelią iš namų į mokyklą.

KRIAUŠĖ IŠ TORGSINO

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Maskvoje buvo atidarytos specialios parduotuvės — torgsinai (prekyba su užsieniečiais). Tie, kurie turėjo aukso arba sidabro, galėjo atiduoti į torgsiną ir tiesiog parduotuvėje mainais gauti produktų arba pramonės prekių.
Prisimenu, tada mūsų bute ilgai buvo svarstoma istorija senutės, kuri atnešė į torgsiną virdulį, o jai pasakė:
— Eik, bobule, namo. Vario mes neimame.
— O jis ne varinis, — atsakė bobutė, statydama virdulį ant prekystalio.
— Nejaugi sidabrinis? — susidomėjo priėmėjai ir patikrinę aiktelėjo: virdulys buvo auksinis.
Jaunystėje senutė buvo garsi dainininkė. Kartą pirklių — aukso pramonininkų kompanija pakvietė ją į garlaivį, kur ji daug jiems dainavo. Dainininkė tiek sužavėjo pirklius, kad jie susidėję padovanojo jai nedidelį virdulį iš gryno aukso, ant kurio užrašė: „Mūsų brangiai lakštingalai...“
— Kurgi jūs laikėte virdulį? — paklausė senutės.
Ji paaiškino, kad virdulys stovėjo virtuvėje ant lentynos komunaliniame bute.
Mano taupyklėje gulėjo senovinis caro dvikapeikis. Iš kažko sužinojau, kad senovines sidabrines caro monetas taip pat priima. Prieš mamos gimimo dieną su viena teta nuėjau į torgsiną pakeisti dvikapeikio į dovaną.
Mes nedrąsiai priėjome prie prekystalio ir padavėme dvikapeikį. Jį priėmė, bet pirkti už caro pinigus galėjome tik sultingą, gražią, įvyniotą į rūkomąjį popierių diušelę. Taip mes ir padarėm. Kriaušę padovanojau mamai.

IR PIRMOJI MEILE...

Dažnai per mano gimimo dienas būdavo ji, pirmoji mano meilė. Meilė prasidėjo šeštoje klasėje. Nedidelio ūgio, liesutė mergytė šviesiais, rūpestingai pakirptais plaukais anksčiau nelabai mane traukė. Mokiausi su ja nuo pirmos klasės. Ir į namus pas mus ateidavo dažnai, draugavo su Nina Cholmogorova. Ir staiga per vieną pamoką ji pažvelgė į mane savo žaliomis, kaip, lūšies, akimis taip meiliai, kad supratau — nėra pasaulyje geresnės ir gražesnės už šią mergaitę. Nuo to laiko pradėjau dažnai apie ją galvoti ir kitaip į ją žiūrėti. Vėliau nusprendžiau palydėti ją iš mokyklos į namus, nors teko daryti geroką lanką. Eidami kalbėjomės apie mėgstamas knygas: aš — apie Konan Doilį, ji — apie Edgarą Po. Nuo tada ėmėm keistis knygomis. Lydėti iš mokyklos iki namų greit lioviausi, bijojau, kad vaikai pradės erzinti. Bet mylėti tebemylėjau.

Vaizduodavausi dažnai šitaip: kažkas ją puola, o aš ginu. Kai ateidavo ji pas Niną į svečius, mano širdis pradėdavo neįprastai plakti. Tada užlipdavau ant pačios aukščiausios daržinės mūsų kieme stogo ir kantriai laukdavau, kada ji išeis iš namų. Iš čia norėdavau jai sušukti: „Iki pasimatymo!“, kad atsigręžusi pamatytų, kaip drąsiai aš stoviu ant paties stogo krašto. O tik pamanęs, kad reiktų prisipažinti, jog myliu, ir pasakyti, kaip ji man patinka, išrausdavau. Atrodė, ji ir nenumano apie mano jausmus. Kalbėdavosi su manim taip pat, kaip ir su visais kitais klasės vaikais. Aš vis dažniau pradėjau žvilgčioti į tėvo veidrodį ir labai sielojausi, kad galva kažkokia ištįsusi, kaip melionas, anot mamos, ir nosis pernelyg didelė. Toks aš atrodžiau trylikos metų.
Kartais ją lydėdavo į mokyklą tėvas. Tai buvo niūrus, nekalbus žmogus. Jis privesdavo dukrą iki vartų ir, atsainiai linktelėjęs jai galva, eidavo į darbą. O aš maniau: „Štai koks jis, netgi nepabučiuos. Juk taip smagu būtų ją pabučiuoti!“ Savo svajonėse ją bučiavau be perstojo. Kažkodėl bučiuodavau skruostą arba į viršugalvį — ten, kur ėjo jos šviesių plaukų sklastymas. Bet vėliau, sužinojęs, kad ji su tėvu reguliariai eina į šaudymo šautuvu treniruotes, ėmiau jį gerbti ir pats nutariau užsirašyti į šaulių būrelį. Bet po pirmojo užsiėmimo mane su draugužiu išvarė iš tiro, nes šaudėme į lubų lemputes.
Prisimenu, mergaitės Cholmogorovos rengdavo namuose maskaradą. Apsirengiau piratu: skrybėlė, anglimi išpaišyti ūsai, o už diržo tikras titnaginis pistoletas iš senuko Cholmogorovo skrynios (su šiuo pistoletu kitados kariavo jo senelis Kryme). O mergaitė atėjo Peterio kostiumu: kine tada buvo rodomas madingas filmas „Peteris“, dalyvaujant žymiajai Frančeskai Gaal, kuri filme persirengdavo vyriškais drabužiais.

Mergaitė užsidėjo didelę kepuraitę, apsivilko labai platų švarką, ant veido prisipiešė strazdanų ir dainavo Peterio dainą vokiečių kalba, juokingai tampydama plačias kelnes. Aš klausiausi ir leipau iš juoko.
Per choro dainavimo pamoką mokykloje mokėmės Bethoveno dainą:

Jau griaudėja būgnai, dainuoja fleita,
Būrius veda žygin mielasis čia pat.

Dainavimo mokytojas pakvietė mane ir ją prie fortepijono ir paprašė sudainuoti dainą dviem balsais. Dainuojam, o aš vaizduojuosi, kad ji lydi mane į žygį, o aš — su Šarvais, rankose skydas ir kalavijas, sėdžiu ant arklio... Dainuoju ir jaučiu, kaip raustu. Juk dainuojam prieš visą klasę. Staiga visi supras, kad ją myliu? Bet mano savijautos, laimei, niekas nepastebėjo. Tik vėliau per pertrauką ji pasakė:
— Ką tu ten dainavai ir visas pūteisi?
Kartą bausdamas klasės vadovas pasodino mane šalia jos suole. Mergaitė visada gerai elgdavosi, ir klasės vadovas tikėjosi, kad tai padarys man teigiamą poveikį. Didesnį malonumą negu sėdėti šalia jos sunku buvo įsivaizduoti. Iš džiaugsmo ėmiau krėsti įvairiausius pokštus, iki ašarų juokinau savo kaimynę. Rojaus gyvenimas truko savaitę. Baigėsi tuo, kad mane persodino į pirmą suolą prie niūraus vaikinuko — pirmūno, kuris ne tik kad nenorėjo su manim kalbėtis per pamokas, bet neduodavo ir nusirašinėti.
Kai perėjau į kitą mokyklą, mūsų pasimatymai su ja nutrūko, bet kiekvieną dieną ją prisimindavau. Visaip gudraudamas, sužinojau iš vienos mergaitės jos namų telefoną ir kartą paskambinau. Bet, išgirdęs griežtą tėvo balsą, numečiau ragelį.
Naujoje mokykloje nė viena mergaitė nepatiko, nors dešimtoje klasėje meilė klestėte klestėjo. O trys mūsų klasės poros, vos baigusios mokyklą, susituokė.

„SPARTAKAS“, „DINAMO“ IR KITOS

Gal iki dešimties metų į futbolą žiūrėjau gana abejingai, tačiau tėvas vis dėlto dažnai vesdavosi mane į stadioną žiūrėti rungtynių. Nepaisant to, kreipdamasis į motiną, jis sušukdavo:
— Dieve mano, koks tas mūsų sūnus — niekaip negali priprasti prie sporto!

Tėvas geidė, kad aš nusimanyčiau apie sportą ir jį mėgčiau.
Ir savo jis pasiekė. Aš pamėgau futbolą ir aistringai sirgau už „Dinamo“, o tėvas — už „Spartaką“. Ginčydavomės gindami savo komandą, kol užkimdavome. Mūsų namuose kabojo futbolo rungtynių lentelė. Šalia jos futbolininkų portretai. Vieną savo kambario sieną paskyrėme futbolui. Ant kartono nupiešiau, o paskui iškirpau futbolininkų figūrėles, maždaug 25 centimetrų kiekvieną, ir kiekvienas futbolininkas buvo kitoks. Ant sienos — viniukai. Pirmas viniukas — pirmoji vieta, viniukas žemiau — antroji vieta ir taip toliau.
Po kiekviena figūrėle adata pritvirtindavau pailgą popierėlį, kuriame stambiomis raidėmis rašydavome, kiek kuri komanda surinkdavo taškų, o žemiau — kiek sužaista rungtynių.
Pagal pieštas figūrėles lengvai buvo galima suvokti, koks mano požiūris į komandas. Bloga komanda — žaidėjas nupieštas išpūstu veidu (tuo metu futbole buvo toks terminas — „šie išputo“, „šie papūto“ — vadinasi, smarkiai pralošė), gera komanda — futbolininko figūrėlė graži — žaidėjas atrodo stotingas, valingas. Tokį aš nupiešiau dinamietį. „Spartako“ atstovą nupiešiau šiek tiek ydingą. Ir vienas tėvo draugas, dažnai lankydavęsis pas mus, pareikalavo, kad spartakietį perpieščiau.
Mano mokyklos bičiulis Šurka Skalyga „sirgo“ už Kijevo „Dinamo“ komandą. Kijevietį pavaizdavau su ilgais, nukarusiais ūsais, ant marškinėlių — vilkintį ukrainietišką svitą.
Ant tėvo stalo gulėjo futbolo žinynai ir literatūra, kurią jis rinko nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios.
Sustingdavome prie mūsų lėkštės — garsiakalbio, kai pasigirsdavo futbolo maršo garsai, ir laukdavome, kada stadiono triukšmo fone suskambės nepakartojamas, kimtelėjęs sporto komentatoriaus Vadinio Siniavskio balsas: „Kalba Maskva... Mūsų mikrofonas Maskvos „Dinamo“ stadione...“ .
Tėvas turėjo savo įpročių. Kiekvienąkart, eidamas iš namų, būtinai turėdavo paliesti pirštu „laimei“ katiną taupyklę, pabučiuoti į galvą mūsų šunį Malką, duoti jam cukraus gabalėlį ir, eidamas skersgatviu, prie namo septintu numeriu pasilaikyti už pašto dėžės.
Kartą per radiją klausėmės futbolo rungtynių transliacijos. Žaidė „Spartakas“.
„Spartakui“ nesisekė, santykis buvo 0:1, o iki pabaigos likę vos penkiolika minučių. Susijaudinęs tėvas priėjo arčiau prie garsiakalbio ir atsistojo tarpduryje. Ir staiga „Spartakas“ išlygino rezultatą, o likus minutei iki pabaigos, įmušė antrą įvartį ir laimėjo rezultatu 2:1.
Nuo to laiko kiekvienąsyk, kai žaisdavo „Spartakas“, tėvas, klausydamasis radijo, nesvarbu, koks būdavo santykis, atsistodavo tarpduryje,
— Taip bus tikriau, — aiškindavo.

PAPRASTA MOKYKLA

Į mūsų 346-ąją eilinę mokyklą, į kurią persikėliau, jokių delegacijų neatvykdavo, neateidavo pas mus nė rašytojų, artistai nerengdavo mums koncertų. Tik vieną kartą atėjo pas mus moteris baltu chalatu ir visą valandą populiariai mums aiškino, kaip apsisaugoti nuo kirmėlių.
Veidmainiaučiau sakydamas, kad mokykloje elgdavausi pavyzdingai. Ne. Kai jaučiau, kad mane gali pašaukti, o pamokos neišmoktos, pabėgdavau iš jų. Už pravaikštas bausdavo. Ir tada sugalvojau naują būdą. Per tikrinimą slėpdavausi po suolu.
— Nikulinas, — sako mokytojas.
— Jo nėra. Jis serga! — šaukiu iš po suolo.
Mokytojas žurnale žymėdavo, kad sergu (vadinasi, manęs jau negali kviesti prie lentos), ir tada išlįsdavau iš pasuolės.
Tiesa, kartą, pamokai baigiantis, istorikas staiga žvilgtelėjo į mane ir, nepatikėjęs savo akimis, paklausė:
— Klausyk, Nikulinai, tavęs juk nėra, kaip tu atsiradai?
— Ką jūs, Tichonai Vasiljevičiau, — stengiausi kalbėti kuo įtikinamiau, — aš visą laiką čia, pamokoje.
Klasė visada solidari, todėl visi patvirtino, jog sakau teisybę.
Dėl viso pikto mane persodino į pirmą suolą, kad sėdėčiau priešais mokytojo stalą. Bet nuo to aš nepagerėjau.
Antai, susiginčijęs su kuriuo mokiniu, jog galėsiu per visą pamoką stuksenti pieštuku į suolą, iškart imdavau vykdyti savo ketinimą. Nuo pat pamokos pradžios kas dvi trys sekundės aš tyliai stuksenu pieštuku į suolą, pamažu didindamas garsą. Mokytojas galiausiai priprato
prie šio garso ir nesistengė rasti kaltininko, nors stuksėjimas per visą pamoką jį erzino. Sis keistas psichologinis bandymas man pasisekė, ir lažybas išlošiau.
Užsiimdavome ir pieštukų ridenimu po suolu: visi sėdi, rodos, ramiai, o triukšmas klasėje neįmanomas.
Mokykloje visko būdavo. Mane norėjo netgi išvaryti dviem savaitėms. Štai kaip atsitiko. Per pertrauką užsukau į gretimą klasę, o vaikai ėmė ir uždarė mane spintoje.
Prasidėjo pamoka. Sėdžiu uždarytas spintoje. Tai man nusibodo, ir pradėjau belsti.
— Kas čia beldžia? — rūsčiai klausia mokytoja.
Visa klasė tyli. Vos tik mokytoja pradeda aiškinti pamoką, aš vėl beldžiu.
— Kas beldžia? — jau piktai klausia mokytoja.
Visi tyli. O man pabodo sėdėti tvankumoj, ir aš sušukau:
— Tai aš beldžiu, aš!
Klasė kvatoja. Kol atidarė duris, kol vaidinau klounadą „Išlaisvinimas“, pamoka, galima sakyti, buvo sužlugdyta, dėl to ir ketino dviem savaitėms išvyti mane iš mokyklos.
Kai bardavo mane, kad prastai įsimindavau datas, teoremų formuluotes, motina, gindama mane, sakydavo:
— Juros prasta atmintis, nereikia jo barti.
— Taip, prasta, — nesutiko tėvas, — jeigu prisimena visus anekdotus, vadinasi, atmintis gera.
Anekdotus iš tikrųjų įsimindavau puikiai.
Kai dar mokiausi pavyzdinėje mokykloje, kiemo vaikai priprašė, kad aš juokingai sveikinčiaus su jų vokiete — Sofja Rafailovna.
Dideliam savo draugų džiaugsmui, sutikdavau prie savo namo vartų apkūnią moterį su portfeliu, neskubiu žingsniu pėduojančią skersgatviu, ir, žemai lenkdamasis, ceremoningai tardavau:
— Laba diena, Sofja Krokodilovna! Visi vaikai kvatojo.
Tada nepamaniau, kad susitiksiu su ja per pamokas 346-ojoje mokykloje.
Žinoma, Sofja Rafailovna mane įsiminė, nes sveikinausi su ja (visų kiemo vaikų pasitenkinimui) daug kartų. Ir galimas daiktas, todėl, o greičiausiai tiesiog dėl to, kad blogai mokiausi vokiečių kalbą, atsirado sunkumų per jos pamokas.
Tėvas, ramindamas mane, kartą pajuokavo:
— O tu per daug nenusimink. Imk ir pasakyk jai, kad vokiečių kalbos nėra ko mokytis. Jeigu bus karas su vokiečiais, tai su jais per daug nesišnekėsim.
Pasinaudojau tėvo patarimu. Per vieną pamoką, kai ilgai negalėjau atsakyti, ko klausiamas, Sofja Rafailovna paklausė:
— Na, kodėl tu nieko nesimokai?
— O kam, — atsakiau, — man mokėti vokiečių kalbą? Jeigu su vokiečiais bus karas, su jais per daug nesišnekėsim.
Klasė sugriaudėjo iš juoko, o mokytoja įsižeidė.
Nors ir nebuvau pavyzdingas mokinys, su daugeliu mokytojų aš vis dėlto draugavau, ir mokytis pas juos man patiko.
Dažnai su malonumu prisimenu ir pavyzdinę, ir eilinę mokyklą, kuriose mokiausi. Atmintyje išliko ir daugelis mokyklos draugų.

„ATESTATĄ GAUSITE VĖLIAU...“

Taip man pasakė mokyklos vakare, skirtame dešimtmetės baigimui. Paskutinis mokyklos vakaras... Tai buvo 1939 metų vasarą. Ketvirtame mokyklos aukšte dešimtokai šventė baigimą, ir aš buvau vienintelis klasėje, kuriam neįteikė atestato. Ir viskas dėl brėžinių, kurių nepadariau. Iš manęs pareikalavo brėžinių beveik visų metų.
Paskutinis vakaras mokykloje. Šokiai. Aš nešokau — nemokėjau. Radiola grojo to laiko madingas plokšteles: „Šampano purslai“, „Mergaitė skambina mandolina“, „Rio Rita“ ir kitas.
Mokytojai maloniai šypsojosi. Mokyklos direktorius išsakė mums daug gerų atsisveikinimo žodžių.
Vakaras pasibaigė apie pirmą nakties, ir mes išėjome į gatvę. Vaikštinėjome ilgai. Grįžau namo vėlai, bet niekas nepasveikino manęs, baigusio mokyklą. Ir teisingai — aš juk negavau atestato.
Visą mėnesį po mokyklos teko sėdėti namuose ir braižyti. Baigęs brėžinius, paskambinau savo mokytojui ir prisistačiau:

— Laba diena, Nikiforai Vasiljevičiau. Čia Nikulinas. Padariau brėžinius.
— Šaunuolis. Ateik.
Nuėjau pas mokytoją į namus. Jis ilgai kamantinėjo mane, ką veiksiąs, kokie planai. Pavaišino puodeliu kavos. Mūsų pokalbiui baigiantis, jis paėmė mano brėžinius, kažkaip keistai nusišypsojo ir pasakė:
— Šaunuolis.
Paskui visą pluoštą ėmė ir perplėšė. Tuo lyg būtų smogęs į širdį. Tuo metu ir supratau: dabar atestatas sąžiningai pelnytas. Nikiforas Vasiljevičius man girdint paskambino mokyklos direktoriui ir paprašė duoti atestatą.
Kartais nuvažiuoju į skersgatvį, kur praėjo vaikystė. Skersgatvis neatpažįstamas: likusi mokykla, likusi sena cerkvė, O ten, kur stovėjo keturi mūsų namai penkioliktu numeriu, išaugo didžiulis daugiaaukštis milžinas, kurio vienos paradinės durys kaip tik toje vietoje, kur kažkada buvo mūsų vienaaukščio medinio namiūkščio su apsilupinėjusiais žaliais dažais prieangis.

4. ILGI SEPTYNERI METAI

Daugelis žmonių išgyveno tragediją, bet ne apie kiekvieną Sofoklis rašė.

Stanislavas Ježis Lecas

Beveik septynerius metus nenusivilkau kareivio palaidinės, milinės, nenusiaviau kareivio batų. Ir apie šiuos metus ketinu papasakoti. Apie savo tikrąją karo tarnybą, apie du karus, kuriuos teko išgyventi. Kariuomenėje išėjau rūsčią gyvenimo mokyklą, pažinau nemažai žmonių, išmokau bendrauti su jais, o tai vėliau padėjo darbe, gyvenime. Na, o karinė „karjera“ per ilgus septynerius metus — nuo eilinio iki vyresniojo seržanto.
Juokas ir tragedija — brolis ir sesuo, jie ir lydi mus per gyvenimą. Prisimindamas viską, kas linksma ir kas liūdna buvo šiais sunkiais metais, — antrojo buvo daugiau, bet pirmasis ilgiau išlieka atmintyje — aš ir pasistengsiu papasakoti apie buvusius įvykius taip, kaip tada juos suvokiau. Į kariuomenę buvau pašauktas 1939 metais, dar neturėdamas aštuoniolikos metų.

NEJAUGI NEPAIMS?

Atvykti į komisariatą
Šaukimą gaunu kaip kiti.
Man į rankas duos automatą, —
Ko, sužadėtine, verki...

(Iš kareivių dainos)

„Nejau nepaims?“ — galvojau po pirmojo lankymosi karo komisariate, kai pašaukė į medicinos komisiją ir iškart pasiuntė į tuberkuliozės dispanserį. Baisiai sielojausi bijodamas, jog ką nors gali aptikti ir neimti į kariuomenę. Pagaliau keliskart mediciniškai patikrinus, paaiškėjo, kad iš tikrųjų esu sveikas. Per paskutinę komisiją karo komisariate pirmininkas, žvilgtelėjęs į mane, pasakė:
— Jūs labai aukštas, į šarvuočių dalis netinkate. Manome jus pasiųsti į artileriją. Kaip, sutinkate?
— Na, ką gi, — prašnekau, — artilerija — taip pat neblogai. Išdidus, parėjęs namo, džiaugsmingai pasakiau:
— Priėmė į artileriją!

PO „FIGARO VEDYBŲ“

1939 m. lapkričio 18 d. 23.00, kaip rodė karo komisariato šaukimas, turėjau nuvykti į šaukiamąjį punktą, kuris buvo Riazanės gatvėje automobilininkų klube. Dieną taip suplanavome: rytą — kirpykla (nulinis kirpimas), dieną susiruošėme vykti į svečius (atsisveikinti su tėvo giminėmis), vakare — teatras (MCHAT'e „Figaro vedybos“) ir pagaliau namuose — tradicinė atsisveikinimo arbata.
Vakare visi lydintys susirinko pas mus. Mama atnešė prie arbatos mano mėgstamiausią vaisių tortą. Tėvas, kaip visada, pasakojo juokingas istorijas, anekdotus, lyg mums nereikės išsiskirti. Mama tvarkė kuprinę, į kurią dėjo pyragėlių, kiaušinių, kotletų, cukraus, pakelį druskos, saldainių, baltinių vienam kartui, automatinį plunksnakotį, popieriaus, vokų, du storus sąsiuvinius, dainų rinkinį ir mano mėgstamas knygas — Džeimso Kervudo „Šiaurės valkatos“ ir Fiodoro Gladkovo „Cementą“.
Patyrę žmonės sakė: „Rengtis į kariuomenę reikia kuo prasčiau — ten viską keis“. Bet aš apsirengiau tuo, kuo kasdien vaikščiojau, nes neturėjau nei blogesnių, nei geresnių drabužių: kliošinės kelnės, striukė su užtraukikliu, dryžuotas šalikas, rudas paltas eglute ir kepurė.
— Tavęs nelydėsiu, — pasakė mama. — Bijau, nesusivaldysiu.
Atsisveikinęs su ja, išėjau iš namų kartu su giminaičiais ir artimaisiais. Daugelį mano draugų taip pat pašaukė į kariuomenę. (Beveik prieš pat mokyklos baigimą buvo paskelbtas įsakas, pagal kurį buvo šaukiami į kariuomenę visi, kurie 1939 m. baigė vidurinę mokyklą. Mūsų ėmimas buvo vadinamas ypatinguoju.)
Mama su šuniuku Malka ant rankų žiūrėjo mums įkandin pro langą, pro kurį visada kviesdavo mane iš lauko namo. Kelis kartus atsigręžiau ir mačiau, kaip ji liūdnai šypsojosi.
Ties klubu buvo prisirinkę daug lydinčiųjų, daugiau negu mūsų, einančių į kariuomenę. Prie durų stovėjo sargybinis su šautuvu. Norėjau įeiti, bet jis perspėjo:
— Atgal neleidžiame.
Ir aš pirmąkart supratau: kariuomenėje bus griežta tvarka. Sudie, vaikyste, sudie, civilinis gyvenime!
Paskutinieji bučiniai su tėvu ir draugais. Įėjau į šaukiamojo punkto patalpas, užsiregistravau pas budėtoją ir, padėjęs į kampą kuprinę, atsisėdau ant suolo. Tėvai man davė 120 rublių. Tokios sumos niekada anksčiau nesu turėjęs.
Sėdėjau kampe ir laukiau, kas bus toliau. Visą laiką ateidavo naujų žmonių. Netgi pirmą valandą nakties atvykdavo naujokų. Tokių kaip aš, atvykusių tiksliai šaukime nurodytu laiku, buvo mažai. Aplinkui šurmuliuojant, kankinamas nuovargio, užsnūdau. Apie trečią nakties mus išvedė lauk.

— Jura! — išgirdau pažįstamą balsą ir apsidairiau.
Kitoje gatvės pusėje stovėjo tėvas. Jis, pasirodo, manęs laukė. Nesuspėjau nė ką pasakyti, kai užpakalyje suriko:
— Lipt, greičiau lipt į mašiną! Sulipome į atvirus sunkvežimius, ir atsisveikindamas spėjau tėvui tik ranka pamojuoti. Mašinos pajudėjo, ir mus ėmė vežti naktį tuščiomis gatvėmis. Paskutinįsyk šmėstelėjo Razguliajus, Zemlianoj Vai.. .
Mus nugabeno į kažkokią geležinkelio stotį netoli nuo Krasnaja Pres-nios, kur išbuvome beveik parą.
Visi apžiūrinėjome kits kitą. Patiko vienas vaikinas, linksmas, simpatiškas, gražiai nuaugęs, puikiai dainavo, nepavargdamas pasakojo linksmas istorijas. Kitas vis gyrėsi, kokią turėjo nuostabią čigoniukę, kaip ji mylėjo jį ir kaip lydėjo į šaukimo punktą. Trečiasis, visada besišypsantis — tuo jis ir kreipė dėmesį, — prisimindavo mamą, visus vaišino šokoladiniais saldainiais. Kiekvienas pasakojome vienas kitam apie save.
Stotyje nuvedė į pirtį. Kai nusirengiau, visi pradėjo kvatotis: — Na, ir figūrytė tavo! Kirmėlė apalpus... Ką, namie tau valgyt neduodavo?
Turbūt iš tikrųjų atrodžiau juokingas: liesas, ilgas ir susikūprinęs. Visus savo drabužius liepė duoti sanitariškai apdoroti. Paskui paaiškėjo, kad odinių daiktų galėjome neduoti, bet to nežinojau. Po apdorojimo mano diržas persisuko, į susitraukusius batus vos vos lindo kojos. Drabužiai trenkė aštriu, nemaloniu kvapu. Naktį sulaipino į prekinį šildomą vagoną su dviejų aukštų gultais.
Sužvangėjo buferiai, susvyravo žibintas, pradėjome važiuoti. Važiavome ilgai. Pravažiavome Bologoję. Kur veža? Vieni sakė — į Vorkutą, kiti — į Murmanską, treti tvirtino, jog į Leningradą. Laikas slinko lėtai. Kelias atrodė be galo.
Naktį nubudęs pastebėjau, kad iš kišenės dingo piniginė. Pinigai leido jaustis apsirūpinusiu, kažkaip tvirčiau, o čia staiga — nė kapeikos. Pasibaisėjau pamanęs: nejaugi pavogė? Išnaršiau gultus — piniginės neradau. Nuslinkau ant grindų ir po koja pajutau kažką kieta. Piniginė. Matyt, kai klojausi paltu, ji iškrito iš kišenės. Suskaičiavau pinigus — visi. Dėl viso pikto kišenę persmeigiau žiogeliu.

MES NEATPAŽĮSTAM VIENAS KITO

Naktį atvežė mus į Leningradą. Kai pranešė, kad tarnausim prie Leningrado, visi vieningai sušukome: „Valio!“ Iškart vėsindami mūsų įkarštį, mums paaiškino:

— Padėtis prie sienos su Suomija įtempta, mieste karo stovis.
Iš pradžių ėjome Nevos prospektu. Aplink tylu, tik retkarčiais pravažiuodavo mašinos su blausiais mėlynais žibintais. Mes dar nežinojome, kad miestas rengiasi karui. Ir viskas mums atrodė romantiška: miestas aptemdytas, einame jo tiesiomis, gražiomis gatvėmis. Bet romantika greit išgaravo: nuo sunkios kuprinės diržo įskaudo pečius, ir dalį kelio aš tiesiog vilkau ją paskui save.
Atvykome į Lanskajos stotį, kur mus sanitariškai apdorojo. Paskui visiems išdalijo milines, palaidines, budionovkas, galifė kelnes, kerzinius batus. Persirengėme ir vos galėjome atpažinti vienas kitą. Prieina prie manęs apskritaveidis vaikinas ir klausia:
— Na, kaip reikalai? Tyliu.
— Tai ką, nepažįsti? — ir nusiėmė kepurę.
Žiūriu, ogi tai mano vagono kaimynas. Kaip drabužiai keičia žmogui Kai tiktai įsikūrėme, atsidariau savo kuprinę ir aiktelėjau pamatęs tikrą kratinį: pyragėlių, kiaušinių, druskos, cukraus, saldainių, dantų miltelių mišinį. Išėjau su kuprine iš kareivinių ir slapta viską, kas joje buvo, užkasiau į sniegą. Tris dienas vietoj mėnesio, kaip derėjo, laikė karantine, gyvenome vienaaukštėse kareivinėse, kiekvienoj po šešiasdešimt žmonių.

KAIP PRIPRANTAMA PRIE KARIUOMENES

Iš pradžių mane kankino žodis „kelt“. Septynios ryto. Lauke dar tamsu. Žiema. Miegame. Ir per visas kareivines nuaidi garsus: „Ke-e-lt!“
Keltis nesinori, o reikia. Niekaip negalėjau išmokti greit apsirengti. Todėl į rikiuotę atsistodavau vos ne paskutinis. Viršila žadindamas visada šaukdavo:
— Na, pajudėkit jūs, oblomčikai!
Ilgai laužėme galvas, ką reiškia „oblomčikai“. Paskui paaiškėjo, kad viršila lygino mus su Oblomovu iš Gončiarovo romano.

Viskas, kas atsitiko pirmą dieną atsikėlus, labai mane sukrėtė. Vėsiu oru manęs niekada neišleisdavo iš namų be palto, prausdavaus tik šiltu vandeniu, o čia staiga išvedė į šaltą orą su apatiniais marškiniais, rankšluosčiu, apsuktu aplink pilvą, ir verčia bėgti pusę kilometro užšalusiu, skambančiu nuo batų molingu keliu. Po gimnastikos tiesiog lauke prausėmės leduotu vandeniu. Prausiausi ir baisėjausi pagalvojęs, kad štai jau susirgsiu plaučių uždegimu.
Vieną iš pirmųjų tarnybos dienų viršila išrikiuoja mus visus ir klausia:
— Na, kas nori pasižiūrėti „Gulbių ežero“?
Tyliu. Nenoriu žiūrėti „Gulbių ežero“, nes išvakarėse žiūrėjau „Čiapajevą“. O su „Čiapajevu“ taip atsitiko. Viršila paklausė:
— Ar yra norinčių pasižiūrėti „Čiapajevą“?
„Dar klausia“, — pamaniau ir du žingsnius žengiau į priekį. Paskui mane išėjo dar keletas žmonių.
— Na, paskui mane, kino mėgėjai, — sukomandavo viršila.
Nuvedė į virtuvę, ir iki nakties skutome bulves. Tai ir vadinasi žiūrėti „Čiapajevą“. Filme, kaip žinoma, yra scena su bulvėmis.
Rytą mano bičiulis Kolia Borisovas pasiteiravo: „Kaip, girdi, „Čiapajevas“?“
— Puikus, — atsakiau. — Mums dar parodė du kino žurnalus, todėl vėlai ir grįžome.
Į „Gulbių ežerą“ iš rikiuotės išėjo keturi. Tarp jų ir Kolia Borisovas. Jie plovė grindis.
Po keleto dienų visus išskirstė į įvairius dalinius. Aš pakliuvau į 115-ojo zenitinės artilerijos pulko antrąjį divizioną, iš kur mane pasiuntė į šeštąją bateriją. Ji buvo įsikūrusi prie Sestrorecko miesto. Šalia Suomių įlanka, netoli upė, miškas.
Kartas nuo karto baterijoje buvo skelbiamas mokomasis pavojus. Mušdavo gelžgaliu per bėgį, ir tada iš visų žeminių rengdamiesi bėgdavo kovotojai ir užimdavo savo vietas. Ugnies pozicijos centre stovėdavo baterijos vadas su sekundmačiu ir tikrindavo, kaip pasirengę atidengti ugnį.
Baterijoje apie šimtą žmonių. Senbuviai sutiko mus, naujokus, gana skeptiškai ir kartais traukdavo per dantį, mulkindavo. Seniau tarnaujantys vyresni už mus trejais ketveriais metais, tačiau juos laikėme kitos kartos žmonėmis.
Kareivio mokslą kiekvienas iš mūsų „perkando“ palyginti greit. Vieną iš šio mokslo taisyklių — mokėk juoktis ne tik iš kito, bet ir iš savęs — įsisąmoninau jau pirmosiomis dienomis. Jeigu aplinkiniai, neduok die, supras, kad tu įsižeidi, kai iš tavęs šaiposi, tai tave juokte užjuoks.
Su mumis tarnavo kareivis, stambus žaliūkas. Iš pradžių dėl to, kad: buvo aukšto ūgio ir stiprus, paskyrė jį užtaisytoju. Bet po to, kai per pirmą užsiėmimą pabandė užtaisyti patranką per žiotis, jį tuoj pat pavarė. Visi, žinoma, iš jo ilgai juokėsi. O jis labai įsižeidė ir sielojosi. Tada iš jo dar labiau ėmė juoktis ir jį mulkinti: čia autkojį mazgu suriš, čia muilo vietoje akmenuką padės... Šis kareivis mėgo groti mandolina. Atsisės kur nors į kampą ir džerškina vieną ir tą pačią melodiją — „Šviečia mėnuo“. Įkyrėjo visiems iki gyvo kaulo. Kartą atsisėdo, kaip įpratęs, į savo kampelį, paėmė mandoliną, perbraukė ranka per stygas... O vietoj stygų — siūlai. Žeminėje visi pradėjo juoktis, o jis iš pykčio trenkė mandoliną į krosnį.
Su manimi kai kurie iš karto elgėsi su ironija. Daugiausia kliūdavo per rikiuotės pratybas. Kai žygiuodavau atskirai, visi iš juoko leipdavo. Ant mano nestotingos figūros milinė keistai kabojo, ant plonų kojų batai juokingai klypavo. Pykau ant savęs, bet kartu juokiausi su visais. Tai mane ir gelbėjo nuo pajuokų.
Baterija neturėjo vandens, jo važiuodavome mašina. Kai privažiuodavome šulinį Sestrorecko pakraštyje, seniai tarnaujantys kareiviai eidavo pas pažįstamas moteris, o mus, naujokus, versdavo tampyti vandenį. Jiems gera šiltame name, o mums per šaltį sunku. Ir mes pavydėjom senbuviams, bet nepykom. Senbuvis yra senbuvis, ir naujokas privalo jį gerbti.
Gaudavome mes ir „darbo užmokestį“ — piniginį aprūpinimą.
Kai tik atsirasdavo pinigų, iš karto pirkdavome bandelių, marmelado, cukraus, sausainių. Daugiausia ilgėdavomės kaip tik saldumynų ir baltos duonos.
Po to, kai baterijoje prie Sestrorecko iškilmingai priėmėme priesaiką, tapome pilnateisiais kariais. Netikėjom, kad dabar mums patikės ginklą. O juk, atrodė, neseniai mūsų kiemo vaikai pavydėjo man, kai aš, dešimtmetis berniukas, nuėjau pas juos su tikru ginklu. Kieme dažnai žaisdavome karą, turėdavome pistoletus, išsipjautus iš medžio, žaislinius pistoletus, žaislinius kardus. Mano teta tuo laiku dirbo vaikų darželyje. Prisimenu, atėjo ji pas mus ir, pamačiusi žarsteklį, kuriuo mama maišydavo krosnyje nuodėgulius, tarė:
— Geras jūsų žarsteklis. O mes vaikų darželyje vargstam, vietoj žarsteklio ginklą naudojam.
— Kaip tai ginklą? — nepatikėjau.
— Ogi taip, tikrą ginklą, yra vamzdis, buožė.
— Ot, kad jį man! — pasakiau svajingai.
— O kuo gi krosnelę maišysim? — paklausė teta.
Po to vakaro tetos ginklas nedavė man ramybės — visą laiką galvojau apie jį. Atostogaudamas pas senelę Smolenske, priprašiau ją nueiti į turgų ir nupirkti žarsteklį. Grįžęs į Maskvą, iškilmingai įteikiau jį tetai ir gavau iš jos ginklą — mažojo kalibro šautuvą 1890 metų gamybos, šiek tiek apsilydžiusiu nuo ugnies vamzdžio galu ir tikra buože. Šaudyti juo, žinoma, nebuvo galima: nebuvo nei spyruoklių, nei spynos, bet argi tai ką nors reiškė? Visi vaikai kieme žaidė iš eilės su šautuvu, o aš su juo netgi miegodavau.
Dabar, priėmus karinę priesaiką, man davė tikrą šautuvą. O kai eidavau į postą, gaudavau ir kovos šovinių. Laikiau šautuvą rankose ir prisimindavau savo vaikystę. Ir kartais atrodydavo, kad toliau žaidžiu, kaip kažkada žaidžiau su vaikais kieme. Kariškiu save nelabai laikiau, nors į civilius pradėjau žiūrėti šiek tiek ironiškai.
Taip ėjo pirmosios mano karo tarnybos dienos. O juk vos prieš dešimtį dienų Maskvos teatre žiūrėjau „Figaro vedybas“.

AŠTUONIOLIKA METŲ GYVENIME BŪNA KARTĄ

Mokomieji pavojai ir anksčiau būdavo gana dažni. O dabar pavojus kažkoks ypatingas, nervingas. Surinko mus valgyklos patalpoje, ir baterijos politinis vadovas pranešė, kad Suomija pažeidė mūsų sieną ir kad pasieniečių yra užmuštų ir sužeistų. Paskui kalbėjo raudonarmietis Černbmorcevas — jis visada kalbėdavo per susirinkimus, — jis pasakė, kad jaunimo turime daug, o komjaunuolių — mažai.
Aš iškart parašiau pareiškimą: „Noriu eiti į mūšį būdamas komjaunuolis“.
Po dviejų valandų dangus nutvisko, sugriaudė kanonada: tai prasidėjo artilerinis parengimas. Sienos pusėn nuskrido mūsų bombonešiai ir naikintuvai.
Trečią karo dieną, kai mūsų kariuomenė pasislinko į Suomijos teritorijos gilumą, baterija Kuokaloje (dabar Repino stotis) įrengė sekimo punktą, į kurį pasiuntė septynis seniau tarnaujančius kareivius. Atvykdami į bateriją produktų, jie pasakojo, kad suomiai paliko namus po pirmųjų šūvių. Senbuviai atsivežė rietuves knygų rusų kalba: Diumos, Luji Busenaro, Main Rido, Luji Zakolio ir Henriko Senkevičiaus rinktinius raštus.
Vadovybė perspėjo, kad negalima valgyti jokių produktų, rastų suomių namuose, jie, girdi, apnuodyti. Todėl visi sustingo, kai iš sekimo punkto mums atsiuntė statinaitę medaus, rasto viename suomių name. Visi stovėjo ir baimingai žiūrėjo į jį. Įtampa atslūgo, kai ilgas šviesbruvis žvalgas Valia Metlovas pasikabino valgomuoju šaukštu medaus, įsikišo į burną, o po to, aplaižęs šaukštą, autoritetingai pareiškė:
— Neapnuodytas.
Po pusvalandžio statinaitė ištuštėjo. Niekas nenusinuodijo.
Ilgėjaus namų. Dažnai rašiau. Rašiau apie tai, kaip perpratau kareivio mokslą, kurio mokė viršila. Pasirodo, dėl autkojų, kuriuos reikia apvynioti kelis kartus, apavą geriausia imti vienu numeriu didesnį. Ir nors daugelį kareiviško mokslo gudrybių buvau perkandės, vis tiek. kartą stipriai nušalau kojas.
Mums įsakė nutiesti ryšio liniją nuo baterijos iki sekyklos. Man teko dviejų kilometrų ruožas. Ir štai vienas šliaužiu slidėmis Suomių įlankos ledu, už pečių sunkios ritės su telefono kabeliu. Nepraėjo nė pusvalandis, kai pajutau baisų nuovargį. Pasidėjau rites ant ledo, šiek tiek pasėdėjau ir patraukiau toliau. O eiti darėsi vis sunkiau. Slidės limpa prie sniego. Rites jau ant slidžių sudėjau, o pats klampoju iki kelių per sniegą, stumdamas lazdomis savo įrenginį. Nusiplūkiau visiškai. Vėl prisėdau pailsėti, taip ir užsnūdau. Šaltis per trisdešimt laipsnių, o aš miegojau lyg niekur nieko. Laimė, pro šalį aerorogėmis važiavo pasieniečiai. Kai mane pažadino ir atsistojau, kojos atrodė man kaip medinės, svetimos. Atvežė mane į bateriją.
— Taigi, tu, Nikulinai, nušalai, — apžiūrėjęs pasakė sanitarijos instruktorius.
Žeminėje išsigulėjau. Tinimas pamažu slūgo. Dingo paraudimas, bet po to kojos greit atšaldavo, netgi esant nedideliam šalčiui.
Kai tik prasidėjo karas, mums kasdien duodavo po šimtą gramų degtinės. Kartą pabandžiau gerti, pasidarė bloga. Prie degtinės priklausė penkiasdešimt gramų lašinių, kuriuos mėgau, ir todėl degtinės porciją mielai keisdavau į lašinius. Tik 1939 m. gruodžio 18 d. išgėriau man skirtą šimtą gramų: tą dieną man sukako aštuoniolika metų. Praėjo lygiai mėnuo, kai buvau pašauktas į kariuomenę.

MINTIMIS BUVAU NAMUOSE

Baterijos pastate, panašiame į kazematą, visą parą sėdėjo budintys telefonininkai.
Budėti prie telefono dažnai tekdavo ir man. Mūsų šaukinys — „Vinica“. Ragelyje vis girdėti: „Armaviras“, „Bogučiaras“, „Vinica“, kaip girdite?“
Pranešdavau:
— „Vinica“ girdi gerai.
Kartais pasigirsdavo: „Armaviras“, „Vinica“, „Bogučiaras“ — pavojus!“
Ir budintis telefonininkas skelbdavo savo baterijai pavojų.
Ta žiema buvo baisiai šalta. Ir nors budėti ateidavau su skranda, po kuria buvo berankovis ir milinė, ant galvos vilnonė pošalmė, budionovka, ant kojų veltiniai, šaltis, atrodė, įsismelkdavo iki kaulų. Telefoninėje vos vos degė, tikriau mirkčiojo mažytė lemputė, betono sienos aptrauktos blizgančia šarma. Krosnies kūrenti neleisdavo. Tai mus galėjo demaskuoti. Kartais imdavome laikraštį ir padegdavome. Sekundę tapdavo šilčiau, o paskui šaltis rodėsi dar stipresnis.
Kariuomenėje pažinojau daug žmonių, kurie retai prisimindavo gimtuosius namus. O aš liūdėjau, ilgėjaus. Budi naktį ir nejučia galvoji apie Maskvą. Kartais užmerkiu akis ir mintyse einu pėsčias per Komjaunimo aikštę.
Šitaip ryškiausiai matai stadioną, pasisuki dešinėn, praeini pro vieną iš Maskvos laikraščių redakcijų, aplenki statomą namą, sustoji prie mėsos parduotuvės, eini pro kirpyklą, kurioje mes su tėvu visada kirpdavomės vis pas tą patį meistrą. (Kirpėjas kirpdamas pasakodavo linksmas istorijas, taip pat naujienas apie savo sūnų, kurio niekada nebuvau matęs, bet puikiai pažinojau iš pasakojimų.)
Nuo tokių prisiminimų darydavosi lengviau, lyg būtum tikrai, namuose apsilankęs.
Apie saviškius žinojau viską iki smulkmenų. Laiškų baterijoje gaudavau daugiausia už visus. Daugelis man pavydėjo. Rašė tėvas ir motina, tetos, draugai ir netgi kaimynai.
Sėdžiu prie telefono ir „tebekeliauju“ į namus. Va einu pro gastronomą. Mane pasitinka tėvas. Su juo, kaip ir anksčiau, einame į parduotuvę ir perkame gardumynų prie arbatos: šimtą penkiasdešimt gramų sausainių, šimtą gramų „pagalvėlių“, šimtą gramų chalvos. Paskui traukiu pro vaistinę ir pasuku į Tokmakovo skersgatvį. Sustoju prie savo namo.
Prisiminimus nutraukia telefono zirzeklis:
— „Vinica“, praneškite, kokia padėtis. .
— Žvalge, žvalge! — šaukiu į ragelį, kuris mane jungia su žvalgybos postu viršuje.
Jokio atsako.
— Žvalge! — šaukiu, kiek leidžia gerklė.
Pagaliau ragelyje girdėti sniego girgždesys po veltiniais.
— Na, ko plyšoji, ko plyšoji? — pasigirsta žvalgo balsas. — Praneškite, kokia padėtis.
— Ore viskas ramu.
— Ore viskas ramu, — kartoju jo žodžius ir žiūriu į žadintuvą, gulintį ant šono — kitaip jis neina, — budėti lieka dar dvi valandos.
Mūsų baterija ir toliau stovėjo prie Sestrorecko, saugodama Leningrado oro prieigas, o beveik šalia mūsų vyko sunkios kautynės, buvo siekiama pralaužti priešo gynybą — Manerheimo liniją.
1940 rn. vasario pabaigoje — kovo pradžioje mūsų kariuomenė pralaužė ilgalaikę suomių gynybą, ir kovo 12 dieną karo veiksmai su Suomija pasibaigė...

MŪSŲ ŠIOKIADIENIAI

Mūsų dalinį paliko prie Sestrorecko.
Baterijos gyvenimas buvo tikrai linksmas. Kai kurie mano tarnybos draugai iš namų buvo pasiėmę muzikos instrumentų: kas mandoliną, kas armoniką, turėjo ir gitarą. Dažnai užsukdavome patefoną ir klausydavomės iki gergždimo išgrotų plokštelių — Lidijos Ruslanovos, Izabelės Jurjevos, Vadimo Kozino... Susirinkę visi prie patefono, vos nesusipešdavome: vieni — daugiausia kaimo vaikinai — šimtąjį kartą reikalaudavo Ruslanovos, o mums, miestiečiams, labiau patiko Kozinas. O gretima baterija kažkur gavo net penkias Leonido Utiosovo plokšteles. Pavydėjom kaimynams.
Vėliau atsirado Klavdijos Šulženko plokštelių. Visi su pasigėrėjimu klausėmės jos dainos „Mama“. Man atrodė, kad ji dainuoja apie mano mamą.
Taip ir eidavo mūsų kareiviški šiokiadieniai: mokymai, politinės informacijos, karinis rengimas.
Artilerijos būrio vadas leitenantas Larinas užuot sakęs „ogneviki“, juokingai tardavo „ugneviki“.
Išsikvies, būdavo, būrio vado pavaduotoją ir sako:
— Sukviesk ugnevikus, aš jiems atskaitysiu profilaktiką.
Kai visi susirinkdavo, jis pradėdavo savo „profilaktiką“:
— Kas gi išeina, draugai? Septintoje baterijoje — progresas, o mūsų — agresas.
Iš prigimties Larinas geras žmogus, jautrus. Seniai pradėjęs tarnybą, jis tik keturiasdešimties metų tapo leitenantu, ir jį laikėme pagyvenusiu. Viską jis pasiekdavo, kaip sakoma, per save. Būdavo, stovi naktį poste, o pro vadų namo langines skverbiasi šviesa — Larinas mokosi.
Kartais, karštai išsikūrenę krosnį ir gulėdami ant gultų, mėgdavome pasakoti anekdotus ir kareiviškas istorijas.
Vienąsyk su senbuviu Gusarovu susilažinome iš dešimties pakelių papirosų „Zviozdočka“ (aš nerūkiau, vis dėlto ginčo sąlygą priėmiau), kas daugiau moka anekdotų.
Atėjus miego laikui, sugulėm ant gultų ir pradėjome pasakoti. Jis pradeda, aš baigiu. Atseit, moku anekdotą, girdėjau. Jis naują pradeda — aš vėl anekdoto pabaigą pasakoju. Tada Gusarovas pasiūlė:
— Pradėk tu.
Sakau pirmą anekdotą.
Jis tyli. Nemoka.
Pasakoju antrą, trečią, penktą... Visi kvatoja.
O jis jų nemoka.
Sakau vieną anekdotą po kito.
Iš eilės pusę valandos.
Valandą. Dvi.
Žiūriu, jau niekas nesijuokia. Pavargo juoktis.
Daugelis užsnūdo.
Pusę keturių ryto Gusarovas tarė:
— Gerai, liaukis nuodijęs, pralošiau.
— Palauk, — sakau, — yra dar anekdotų apie girtus, vaikiškų, užsieninių.
— Ne, — atsiliepia Gusarovas. — Daugiau negaliu, noriu miego.
Taip laimėjau ginčą. Bet niekas nežinojo, kad, eidamas į kariuomenę, pasiėmiau užrašų knygelę, kurioje buvo surašyta pusantro tūkstančio anekdotų. Prieš „dvikovą“, suprantama, juos peržiūrėjau.
Du kartus per mėnesį į bateriją atveždavo kiną. Kiekvienas filmas — įvykis. Tuo laiku jų buvo gaminama mažai, ir beveik visus žiūrėjau po penkis šešis kartus.
Mūsų, karių, stabai buvo aktoriai Piotras Aleinikovas, Michailas Žarovas, Igoris Iljinskis, Nikolajus Kriučkovas. Visi mėgome Zoją Fiodorovą, Mariną Ladyniną, Liubovę Orlovą, Liudmilą Celikovskają. Pasisekimą turėjo filmai „Traktorininkai“, „Jeigu karas rytoj“, „Prie sienos“...
Daugelis vaikinų lankė neakivaizdinius vokiečių kalbos kursus. Kvietė ir mane į užsiėmimus, bet aš atsisakinėjau, nes vis nekenčiau vokiečių kalbos.

LABAS, KLIMENTAI JEFREMOVIČIAU!

Kartą į mūsų pulką atvažiavo Klimentas Vorošilovas. Jis buvo su kubanka, trumpa striuke, apkraštuota kailiu, prie šono — nedidukas brauningas dėkle. Lankė jis ir mūsų bateriją. Mokomasis pavojus vyko
gerai. Paskui Vorošilovas kartu su lydinčiaisiais užsuko į valgyklą. Virėjas, išvydęs legendinį maršalą, nuo netikėtumo prarado žadą.
— Ką, pietūs paruošti? — paklausė Klimentas Vorošilovas.
— Ne, — vos girdimai pralemeno virėjas. — Bus po valandos.
— Ak, gudruolis, — nusišypsojo maršalas, — bijai, kad liksime pietauti? Neliksime, nebijok.
Jis išėjo iš valgyklos ir įsakė išrikiuoti bateriją. Maršalas už puikų karinį pasirengimą visiems pareiškė padėką ir, įlipęs į juodą „emką“, išvažiavo.
Vorošilovo atvykimas į mūsų bateriją tapo reikšmingu įvykiu. Detaliai aptarinėjome viską. Pas mus gi viskas ėjo sklandžiai, o va gretimame pulke, pasakojo, įvyko nepaprastas nutikimas. Vorošilovas vieną bateriją užgriuvo netikėtai. Budėtojas sutikęs praleido vadus, neiškvietęs baterijos budėtojo ir nepranešęs jam, kad atvyko maršalas.
— Kur baterijos vadas? — iš karto paklausė Vorošilovas.
— Ten, namelyje, — atsakė budėtojas.
Vorošilovas nuėjo prie namelio, atidarė duris ir mato: baterijos vadas sėdi prie stalo nugara į duris vienomis glaudėmis ir kažką į sąsiuvinį rašo. Vorošilovas kostelėjo. Baterijos vadas atsigręžė ir, iš karto pašokęs, sušuko:
— Klimentai Jefremovičiau! Jūs?!
— Aš, — atsiliepė Vorošilovas. — O koks jūsų vardas ir tėvavardis?
— Taigi aš Pavlas Aleksejevičius.
— Labai malonu, Pavlai Aleksejevičiau, — atsakė Vorošilovas ir iš karto pasiūlė: — Na, einame į poziciją.
— Gerai, tiktai apsirengsiu.
— Kam rengtis! Karšta, — pasakė Vorošilovas ir, paėmęs baterijos vadą už parankės, nusivedė į poziciją.
Taip ir ėjo baterijos vadas visų akyse su glaudėmis — ir, Vorošilovo įsakytas, paskelbė pavojų.
Kai visi susirinko, Vorošilovas davė užduotį: ten ir ten, tokiame ir tokiame aukštyje priešo lėktuvas. Atidengti ugnį.
Dėl netikėtumo ir dėl to, kad nebuvo pasirengta, viskas sekėsi prastai: patrankos žvelgė į visas puses, tik ne į taikinį.
Vorošilovas, nė žodžio netaręs, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Ir vėliau Leningrade, per pasitarimą, į kurį buvo sušaukti visi baterijų vadai, Vorošilovas, baigdamas pranešimą ir sumuodamas savo inspekcinės kelionės po apygardą rezultatus, pasakė:
— Buvau Pavlo Aleksėjevičiaus baterijoje. (Salėje visi nustebę. Visus minėjo pagal laipsnį ir pavardę, o čia staiga vardas ir tėvavardis.) Pavelai Aleksejevičiau, ar jūs čia? Prašom atsistoti.
Pavelas Aleksejevičius atsistojo visas išraudęs. Ir Klimentas Vorošilovas papasakojo apie savo susitikimą su juo.
Po to Pavelas Aleksejevičius baterijai nebevadovavo.

„PARODYKITE SUMANUMĄ“

Antrais tarnybos metais mane, pasigydžiusį ligoninėje — sirgau pleuritu, — iš baterijos laikinai perkėlė į karinį miestelį sanitarijos dalinio sanitaru.
Sanitarus, raštininkus, kareivius iš ūkinio būrio kariai tarpusavyje vadino paikiais. Buvo manoma, kad jie apsimeta paikiais, todėl ir atleisti nuo rikiuotės tarnybos. Jiems nereikia nei eiti tarnybos, nei keltis. Raštininkai — apskritai gyveno palaimingai: avėjo chromo batais, kaip niekur nieko šnekėjosi su vadovybe.
Būti sanitaru man patiko. Mano pareigos buvo ruošti malkas, kūrenti šešias krosnis, plauti grindis, duoti skalbti baltinius, nešioti pietus, duoti ligoniams vaistus, o prireikus net daryti klizmą. Žinoma, tarnauti sanitarinėje dalyje kur kas lengviau negu baterijoje. O patiko ir vyresnysis karo felčeris Bakurovas — mano tiesioginis viršininkas. Juodais ūseliais, kažkuo primenantis Lermontovo herojus, jis kėlė simpatiją. Griežtas iš pažiūros, Bakurovas iš tikrųjų buvo švelnaus charakterio, suprato ir vertino humorą.
Kariniame miestelyje kartą per savaitę rodydavo kiną. Kartais buvo rengiami saviveiklininkų koncertai. Prie pulko štabo susiformavo nebloga koncertinė brigada. Saviveiklos artistai koncertuodavo daliniuose.
Prisimenu jefreitorių gruziną, kuris puikiai šokdavo ir dainuodavo gruzinų daineles. Ypač patiko dainelė apie papūgą. Ji prasidėjo žodžiais:

O vienam narvely
Papūga jauna,
O kitam narvely
Verkia jos mama...
Ji dukterį myli,
Ji motina jos,
Ji nori mažylę
Priglaust ir paguost.

Visos dainos buvo iš tuo laiku žinomo estrados dainininko Lado Kavsadzės repertuaro.
Prieš kariuomenę su tėvu keletą kartų esame buvę jo koncertuose. Jo sceninė laikysena buvo laisva, ir daineles dainuodavo su humoru. Publika jį mėgo. Klausydamasis mūsų jefreitoriaus, prisimindavau civilinį gyvenimą. Prabėgus daugeliui metų, šeštojo dešimtmečio pradžioje, gastroliuodamas Tbilisyje, susitikau su Lado Kavsadze, kuris dirbo cirko direktoriumi.
Kai jam papasakojau, kad seniai seniai su tėvu lankydavau jo koncertus, o kariuomenėje jo dainas dainuodavo saviveiklininkai, Lado Kavsadze, kurį cirke vadino tėte Lado, susijaudino ir apsiverkė.
Baigiantis pirmiems tarnybos metams, aš taip pat panorau dalyvauti saviveiklininkų koncertuose. Visą laiką sprendžiau, kuo užsiimti. Bet, be konferansjė vaidmens, nieko neprigalvojau.
Sanitarijos dalyje su manim tarnavo mažakalbis sanitaras be dviejų dešinės rankos pirštų, tai, beje, netrukdė jam puikiai piešti Vrubelio stiliaus paveikslus, su keistais demonais, mistinėmis figūromis, šikšnosparniais ir fėjomis. Vėliau mums atsiuntė dar vieną karį. Naujokas buvo priekurtis. Todėl jį ir perkėlė į sanitarijos dalį. Priekurčio mes nelabai mėgome. Jis amžinai eidavo pas mūsų viršininkus ir skųsdavosi mumis: jie ten, girdi, grindų nepašluostė, ligoniams nederamus anekdotus pasakoja (kurčias kurčias, o anekdotus girdėjo ir pats juokdavosi!). Vyresnysis karo felčeris Bakurovas neypatingai reaguodavo į priekurčio skundus, bet dėl akių mus išsikviesdavo ir pabardavo.
Bakurovo mėgstamas posakis buvo „parodykite sumanumą“. Kartą pasakiau jam, kad neatvežė mums malkų ir nėra kuo kūrenti krosnių.
— Gaukite, parodykite sumanumą, — pareiškė mano viršininkas.
Atėjo naktis. Kartu su savo bičiuliu sanitaru išvykome „parodyti sumanumo“. Atsargiai priėjome prie vadų namo ir pradėjome pjauti suolą. Ten pat, štabo viršininko bute, atsidarė lango orlaidė, išlindo ranka su naganu, ir driokstelėjo šūvis. Apimti panikos, metėme pjūklą ir pabėgome.
Rytojaus dieną štabo budėtojas visus klausinėjo: „Kas pametė pjūklą?“ Jis ir pas linus į sanitarijos dalį užsuko.
— Ar ne jūsų pjūklas?
— Kurgi, ne, — atsakėm, — mūsų yra.
Ir rodome jam antrą pjūklą, kurį, laimei, turėjome: žodžiu, „parodėme sumanumą“.

„JŪSŲ NARKOMAS MŪSIŠKIAM SKOLINGAS“

Kai dėdė Gania Cholmogorovas ruošėsi komandiruotei į Leningradą, mama su tėčiu jam sakė:
— Va kad ten galima būtų Juročką aplankyti...
Lengva pasakyti — aplankyti. Pas mus jokių pašalinių neįleisdavo. Bet dėdė Gania — žmogus landus, atvyko ir rado mane kariniame miestelyje. Atėjo jis atsilapojusiu paltu kad visi matytų ant krūtinės Stalino premijos laureato ženklą. O tada tik ką buvo pradėję skirti šią premiją. Ir dėdę Ganią apdovanojo kartu su kitais fabriko „Krasnaja roza“ inžinieriais už kaproninių siūlų gamybos parengimą.
Dėdė Gania įėjo į mūsų sanitarijos dalį ir pamatė tokį vaizdą: stoviu išsitempęs priešais karo vyresnįjį felčerį Bakurovą, ant stalo išskleista vata, išimta iš dėžės, kurioje buvo vaistai, o toje vatoje spurda tik ką gimę peliukai.
— Įsteigei pelyną, — piktinasi Bakurovas. — štai duosiu tau penkias paras arešto!..
Norėjau kažką sakyti, bet, išvydęs įėjusį dėdę Ganią, sustingau iš nuostabos.
Žinoma, dėdė Gania sužavėjo mano viršininką. Jie pasikalbėjo kokias tris minutes, po to prieina prie manęs Bakurovas ir sako:
— Na, štai ką, iš pagarbos tavo dėdei laureatui išleidžiu tave. Išvažiuosi šiandien ir kad rytoj iki naktigulto būtum dalyje.
Kiekviena išvyka į Leningradą man buvo šventė. Prisimenu, iš namų atsiuntė penkis rublius, jų neliečiau, kol gavau leidimą išeiti dvylikai valandų. Už šiuos pinigus buvo galima nueiti į kiną, nusipirkti butelį kremsodos, ledų, o kelionė į Leningradą ir atgal nekainavo. Kai įeidavo į vagoną revizoriai ir pradėdavo reikalauti iš mūsų bilietų, jiems atsakydavom:
— O jūsų narkomas mūsiškiam skolingas.
Nežinau, kas pirmasis pramanė tokį atsakymą, bet jis buvo labai veiksmingas.
Į Leningradą atvykome trečią valandą dienos. Prieš išvažiuodamas norėjau papietauti dalyje, bet dėdė Gania pasakė:
— Kam? Pavalgysim restorane...
Ir štai mes Leningrade, einam į restoraną „Universal“, Nevos prospekte, netoli Maskvos stoties.
Įeinam į restoraną — šveicorius, marmuriniai laiptai, veidrodžiai. Pirmą kartą gyvenime ėjau į restoraną.
Atsisėdome prie staliuko. Dėdė Gania klausia:
— Gersi?
— Na ne, — atsakau. — Aš apskritai negeriantis.
— Sau pasiimsiu degtinės, o tu galbūt vyno išgersi? — pasiūlė dėdė Gania.
— Tegul bus taip, — sutikau nusprendęs, kad restorane be svaigalų negalima.
— Kiek tau?
— Turbūt butelį.
— Ė ne, nuo butelio tu įkauši. Paimsiu tau tris šimtus gramų. Priėjo oficiantas. Dėdė Gania mane klausia:
— Selianką valgysi? Tylėdamas sutikau.
Užsakė dėdė Gania sau degtinės, man tris šimtus gramų kagoro, paskui paprašė atnešti kažkokių patiekalų negirdėtais man pavadinimais. Sėdim ir laukiam, kalbamės apie karo tarnybą, apie namus.
Atneša užkandą, degtinės, vyno ir ketvirtį supjaustytos juodos duonos,
— Kodėl duonos tiek mažai? — tyliai klausiu, kad nieks neišgirstų. Dalyje įpratome, kad per pietus mums duotų kalną duonos, kurią suvalgydavome.
Dėdė Gania šyptelėjęs paprašė atnešti dar duonos.
Išgėriau vyno, užkandau — suvalgiau sardinę, rūkytą dešrą, gražias salotas, žuvį drebučiuose. Puodeliuose atnešė seliankos. Oficiantas įpylė jos į lėkštes ir pastatė ant stalo. Paragavau ir vos nepakvaišau — kaip buvo skanu!
— Tai ką, kodėl nevalgai duonos? — paklausė šaipydamasis dėdė Gania.
— Nežinau, — atsakiau, — kažkodėl nelenda.
Antrąjį padavė kiaulienos šnicelį, kuris tiesiog tirpo burnoje.
Nuo vyno, gausių pietų suglebau. Sėdžiu už stalo ir jaučiu: pilvas išsipūtė, ir prieš akis viskas plaukia. Šilta, jauku. Užgrojo orkestras. „Gera būtų, — manau, — iš čia niekada neišeiti.“
Iš restorano dėdė Gania nusitempė mane pas savo tolimus giminaičius. Ten ir pernakvojau. Rytą nuėjome su juo į kiną. Kino- teatre „Titanas“ Nevos prospekte žiūrėjome filmą „Asmeninis Piotro Vinogradovo gyvenimas“. Po kino nuvykome pas dėdės Ganios bičiulius, kur mane vaišino sultiniu su namie keptais pyragaičiais, skania kepta mėsa, saldžiu vynu.
Į Suomių stotį dėdė Gania mane nuvežė taksi. Kai išlipome iš automobilio, jis pasakė:

— Palauk valandėlę, aš tuoj. — Ir nuėjo. Grįžo su traukinio bilietu iki Gorskajos stoties, kur stovėjo mūsų dalis. Aš susikrimtau.
— Kas tau yra?
Paaiškinau, kaip mes nemokamai važinėjam. Dėdė Gania pratrūko juoku, išsiėmė iš piniginės raudoną trisdešimtrublinę ir atkišo man:
— Imk, pravers.
Traukinyje nekantraudamas laukiau kontrolierių ir vaizdavausi, kaip lyg tarp kitko, atsainiai parodysiu jiems bilietą. Va, manau, nustebs! Bet, kaip visada tokiais atvejais, bilietų netikrino. Grįžęs į dalį, bilietą parodžiau savo draugams, ir iš manęs visi pasijuokė, nors ir paaiškinau, jog bilietą pirko mano dėdė. O kurčias sanitaras burbtelėjo:
— Geriau už šiuos pinigus jis butų tau alaus nupirkęs.
Išvykus dėdei Ganiai, mano viršininkas Bakurovas, jeigu ką nors darydavau ne taip, būtinai prikišdavo:
— Tu tąjį anąjį, nedaryk gėdos dėdei, nes imsiu jam ir parašysiu.

„NUSTATYK DEGTUVĄ“

Sanitarijos dalyje išbuvau beveik metus.
Sveikata pasitaisė, ir mane pripažino tinkamu rikiuotės tarnybai.
Lik sveikas, vyresnysis leitenante Bakurovai. Likite sveiki, ligoniai. Likite sveiki, mano tarnybos draugai sanitarai. Susirinkęs daiktus, ta pačia kryptimi vykstančia mašina nuvažiavau į savo bateriją. Vaikinai sutiko džiaugsmingai. Jie tik ką buvo grįžę iš žiemos šaudymo pratybų ant Ladogos ežero. Į bateriją patekau tuo laiku, kai ten įtemptai pratinosi vykdyti chronometrines normas. Žvalgams buvo duodamos trys sekundės sugauti taikiniui pro vado stereožiūroną. Dvi sekundės skiriamos artileristams nustatyti sviedinio degtuvą. Ant zenitinio sviedinio galvutės yra besisukantis žiedas su skaičiais, reguliuojantis degtuvo įrenginį. Vadas sukomanduoja: degtuvas 40 arba, pavyzdžiui, 80, ir pabūklo tarnybos karys, degtuvininkas, sukdamas specialiu raktu, greit nustato žiedą ant reikiamos padalos. Nuo to priklauso, kada sviedinys sprogs prie taikinio.
Degtuvininkas užgaiš — taikinys nuskris, sviedinys sprogs tuščiai. O vienas sviedinys, kaip mėgo sakyti leitenantas Larinas, — tai pora chromo batų.
Geriausias mūsų baterijos, o turbūt ir diviziono, degtuvininkas buvo Ivanas Klopovas, drovus vaikinas iš kaimo. Gyvenime jis ramus, lėtas. Bet kai atsistodavo prie pabūklo, tapdavo visiškai kitoks: degtuvą nustatydavo fenomenaliai greit. Juo didžiavosi visa baterija.
Larinas mėgo prieiti prie patrankos per užsiėmimus, kur stovėdavo Klopovas, ir netikėtai sukomanduoti:
— Klopovai, degtuvas keturiasdešimt!
— Klausau! — po akimirkos šaukdavo Klopovas, kažkokiu stebuklingu būdu spėjęs uždėti raktą ant sviedinio žiedo ir nustatyti „degtuvas keturiasdešimt“.
Larinas patikrindavo ir šypsodamasis sakydavo:
— Taip, šis mūšyje gėdos nepadarys.
Mums atsiuntė naują pulko vado padėjėją, kur jis iki šiol tarnavo, neaišku. Jis iš karto pradėjo tikrinti baterijas. Atvyko ir pas mus. Orus, atlapota dabitiška miline, svitos apsuptas (mūsų pulko vadas pulkininkas Privalovas visada elgėsi kukliau), majoras iškart paskelbė mokomąjį pavojų ir pats sekundmaciu fiksavo laiką.
— Kaip degtuvininkai vykdo chronometrinę normą? — majoras dalykiškai paklausė Lariną.
— Patikrinkite, — pasiūlė tas ir nuvedė jį prie pabūklo, kur stovėjo Klopovas.
Majoras su sekundmačiu priėjo prie Klopovo, stovinčio su sviediniu, suspaustu tarp kojų, ir raktu rankoje.
— Taip, — pratarė, daugiareikšmiškai žvilgtelėjęs į Klopovą, ir, spragtelėjęs sekundmačiu, sukomandavo: — Statyk degtuvą!
Klopovas norėjo pasukti raktą ir sustingo suglumęs.
— Lėtai, lėtai, taip nieko nebus, — smerkiamai tarė naujas pulko vado padėjėjas.
Larinas stovėjo sumišęs: negalėjo gi jis, visiems girdint, majorui sakyti, kad, prieš nustatant degtuvą, reikia sukomanduoti, kokį būtent degtuvą nustatyti.
Nejaukią, netikėtai atsiradusią pauzę nutraukė pats Klopovas.
— Prašom atleisti, draugas majore, ranka nuslydo. Dabar galima tikrinti.
— Statyk degtuvą! — sušuko majoras.
— Klausau! — tuoj pat suriko Klopovas.
— Šaunuolis! — pagyrė tikrintojas, žiūrėdamas į sekundmatį, ir vėl: — Statyk degtuvą!
— Klausau!
— Statyk degtuvą!
— Klausau!
Ir taip gal dešimt kartų iš eilės. Ir kiekvienąsyk Klopovas aklai pasukdavo raktu sviedinio žiedą ir sušukdavo: „Klausau!“
Nustebintas degtuvininko greitumo, majoras, dėdamasis sekundmatį, įsakė:
— Pareikšti jam padėką!
Apie artilerijos mokslą majoras, matyt, buvo tik girdėjęs. Ar dėl to, o galbūt dėl kitos priežasties, bet po trijų dienų jį iš mūsų pulko atšaukė. O mes dar ilgai po to, sutikę Klopovą, plyšodavom:
— Statyk degtuvą!
Prisimenu ir kitą atsitikimą. Buvo baisi kaitra. Po karinį miestelį visi slankiojo suglebę. Tuo laiku iš apygardos atvyko pulkininkas inspektuoti. Tikrintojas vaikščiojo po miestelį ir dėjo visus į šuns dienas. Šalia jo — štabo viršininkas.
Staiga — nepaprastas įvykis. Nežinia iš kur atsirado girtas raštininkas (vėliau paaiškėjo, kad jis tik ką grįžęs iš sesers vestuvių). Stovi raštininkas vidury miestelio ir šūkalioja.
Ką daryti? Bičiuliai „parodė sumanumą“: paėmė raštininką už rankų, už kojų ir, įkalbinėdami gulėti tyliai, nes pražus, paslėpė jį po aikštelėje stovinčiu sunkvežimiu.
Pulkininkas prieina prie sunkvežimio ir mato, kad iš po mašinos kyšo kažkieno kojos.
— Kaip kario pavardė? — pulkininkas klausia štabo viršininką. Tas pasakė, kas ant liežuvio užėjo.
— Šaunuolis. Vienintelis žmogus užsiėmęs. Pareikšti jam padėką, — įsakė pulkininkas ir išvyko iš miestelio.
Pasakojo, jog rytojaus dieną suįžūlėjęs raštininkas pareikalavo, kad jam pareikštų prieš rikiuotę padėką. Štabo viršininkas jam davė tris paras arešto.

GIMINĖS MANIMI NETIKI

Pulko vado pavaduotojas politiniams reikalams, bataliono komisaras Spiridonovas buvo puikus žmogus. Jis dažnai atvykdavo į mūsų bateriją. Kalbėdavo visada ramiai, su kažkokiu ypatingu takto, pasitikėjimo, pagarbos saiku. Mes jį mylėjome. 1941 metų balandžio pradžioje, atvykęs pas mus ir surinkęs visus į daiktą, tarė:
— Draugai! Pasaulyje susidarė nerami padėtis. Galimas daiktas, kad šiais metais... mums teks kariauti. Tai sakau ne skleisdamas gandą, bet atrodo, jog karo neišvengsime. Mūsų didžiausias priešas — Vokietija.
Nustebę ir netikėdami klausėmės Spiridonovo. Kaip čia gali būti? Tik ką su Vokietija pasirašėme nepuolimo sutartį, ir staiga kalbos apie artimą karą.
Iš motinos laiško sužinojau, kad Leningrade, Tarybų prospekte, gyvena mūsų tolimi giminės — mamos pusseserė su šeima. Mama prašė juos aplankyti. Vieną dieną, gavęs leidžiamąjį, išvykau pas gimines. Kai pasirodžiau kario uniforma, jie nusistebėjo. Teta, senelė ir papusbrolis Borisas — visi apsidžiaugė mane išvydę. Pas juos praleidau nuostabų vakarą. Borisas specialiai man visą valandą skambino pianinu.
— Ką dar tau sugroti? — jis paklausė.
— Glinkos „Valsą fantaziją“, — paprašiau.
Sėdėjome seno leningradietiško buto jaukiame kambaryje ir klausėmės „Valso fantazijos“. Jaučiausi kitame pasaulyje.
Paskui Borisas rodė man fotografijas, atvirukus, iškarpas iš laikraščių ir žurnalų, kuriose buvo rašoma apie žymios balerinos Galinos Ulanovos gyvenimą ir kūrybą.
Ir po to, gavęs leidžiamąjį, dažnai užsukdavau pas šiuos giminaičius. Paprastai pas juos kukliai sėdėdavau kamputyje ir daugiau klausydavaus negu kalbėdavau. Bet kartą įsišnekėta apie tarptautinę padėtį, ir kažkuris svečias, kai kilo klausimas, ar bus karas, netikėtai kreipėsi į mane:
— Įdomu, ką šiuo klausimu mano kariškis?
— Karas bus, — ramiai pasakiau, — tikimasi šiais metais.
— Įdomu, su kuo?
— Su Vokietija, — atsakiau.
Dėl mano atsakymo visi ironiškai nusišypsojo, o Borisas tarė:
— Karo negali būti. Reikia skaityti laikraščius. Mes juk pasirašę sutartį su Vokietija.

DINAMIEČIAI LAGAMINE

1941 metų balandžio pabaigoje aš, kaip ir daugelis mano draugų, kartu pašauktų į kariuomenę, ruošiausi demobilizuotis. Vienas baterijos meistras už penkiolika rublių padarė man iš faneros lagaminėlį. Išorę nudažiau juodais dažais, o vidinę dangčio pusę papuošiau Maskvos „Dinamo“ futbolo komandos grupine nuotrauka. Dinamiečius dievinau. Dar mokydamasis septintoje klasėje, eidavau į futbolą kartu su mokyklos draugu, kuris iš pažįstamo fotografo buvo gavęs tarnybinį leidimą į „Dinamo“ stadioną. Ir kai pro mus eidavo dinamiečiai (o mes stovėdavome tunelyje, kuriuo žaidėjai eidavo į aikštę), aš nepastebimai, stingstančia širdimi, kiekvieną žaidėją paliesdavau. Šitame lagaminėlyje gulėjo ir knygos. Tarp jų Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ (viena iš mėgstamiausių mano knygų), ją man atsiuntė tėvai gimimo dieną, o Gladkovo „Cementą“ kažkam daviau paskaityti, taip jos man ir negrąžino, kaip ir Kervudo „Šiaurės valkatų“.
Kaip rašiau tėvams, tarnyba sekėsi gerai. Nuo gegužės kartu su vaikinais buvau baterijos sekykloje, Olelo stotyje. Netoli nuo dabartinės Repino stoties.
Puiki vieta — aplink žaluma, tyla. Gyvenome dviaukščiame name, ant kurio stogo įrengėme įstiklintą bokštelį, kur buvo sekykla. Nuo punkto iki baterijos — aštuoni kilometrai. Sekimo punkte gyvenome penkiese: Borisovas, Borunovas, Gusevas, Krapivinas ir aš. Produktų mašina atveždavo iš karto dešimčiai dienų. Apsitarnaudavome patys. Vadovybė nuo mūsų toli, todėl gyvenome linksmai.
Žemutiniame aukšte gyveno pulkininko, pulko vado padėjėjo, šeima. Iš Leningrado pas jį dažnai atvažiuodavo sūnus — išstypęs vaikinas su akiniais, studentas pirmakursis. Su juo susidraugavome. Jis dažnai kviesdavosi mane į namus, ir aš godžiai klausydavausi plokštelių su Sulženko, Utiosovo, Kozino įrašais.
Mano draugužis Borunovas asistavo namų darbininkei, kuri gyveno pulkininko šeimoje. Šitame name buvo dar viena namų darbininkė, taip pat tarnaujanti pas pulko valdžią, jaunutė mergaitė. Ir aš apie save pamaniau: „Gal pradėti ją merginti?“ Man patiko ši miela kaimo mergaitė, nuovoki, smalsi. Mudu žvilgčiodavome vienas į kitą, šypsodavomės susitikdami. Ji žinojo mano vardą, aš jos — ne.
Sekmadienis turėjo būti laisvas nuo tarnybos. Ir aš norėjau tą dieną praleisti su ja, juo labiau kad jos šeimininkai vyko visai dienai į Leningradą.

SEKMADIENIS, BIRŽELIO 22-oji

Naktį į birželio 22-ąją sekimo punkte sutriko ryšys su diviziono vadovybe. Pagal instrukciją turėjome nedelsdami pradėti ieškoti ryšių linijos gedimo. Du žmonės tuoj pat išėjo į Beloostrovą ir iki antros valandos nakties tikrino. Grįžo apie penktą ryto ir pasakė, kad mūsų linija tvarkinga. Vadinasi, avariją įvyko už upės — kitame ruože.

Išaušo rytas. Ramiai pavalgėme. Sekmadienio proga su Borunovu, paėmę trijų litrų bidonėlį, išėjome į stotį pirkti visiems alaus. Prieiname stotį, o mus sustabdo pagyvenęs vyriškis ir klausia:
— Draugai kariškiai, ar teisybė, kad prasidėjo karas?
— Iš jūsų pirmo girdim, — ramiai atsakome. — Nėr jokio karo. Matot — alaus einam. Koks čia karas! — paaiškinom ir šyptelėjom.
Dar kiek paėjėjome. Mus vėl sustabdė:
— Ką, tiesa, kad prasidėjo karas?
— Kas jums sakė? — sunerimom.
Kas čia yra? Visi kalba: karas karas, o mes ramiai einame alaus. Stotyje pamatėme žmones sutrikusiais veidais, stovinčius prie stulpo su garsiakalbiu. Jie klausėsi Molotovo kalbos.
Kai tik supratome, kad prasidėjo karas, nudūmėme į sekimo punktą.
Įdomi smulkmena. Naktį ryšys buvo nutrūkęs. O kai jis vėl ėmė veikti, girdėjosi įprasti pokalbiai: „Achtyrka“, „Achtyrka“. Ar nematote priešo lėktuvų“ („Achtyrka“ — mūsų šaukinys). Taip truko beveik tris valandas. Apie save pamaniau: „Nejaugi sekmadienio rytą prasidėjo eilinės pratybos?! Mus be perstojo klausinėjo: „Achtyrka“! Praneškite, kokia padėtis...“
Atbėgome visiškai šlapi į sekimo punktą ir pamatėme namo prieangyje sėdintį seržantą Krapiviną. Jis ramiai rūkė. Mus pastebėjęs, paklausė:
— Na, kur alus?
— Koks alus?l Karas prasidėjo! — pribloškėm jį.
— Kaip? — perklausė Krapivinas ir puolė prie telefono.
Taip, mūsų name apie karą niekas nieko nežinojo: nei kariškiai,
nei civiliai. Šią žinią pranešėm mes.
Telefonu mums įsakė: „Achtyrka“! Sustiprinti sekimą!“
Šito galėjo nesakyti. Mes ir taip visi sėdėjome su žiūronais bokšte
ir žvalgėme laukdami, kas toliau bus.

PIRMOJI KARO NAKTIS

Būtent šią naktį, 1941 metais iš birželio 22-osios į 23-iąją, hitlerininkų lėktuvai minavo Suomių įlanką. Auštant pamatėme „Junkers-88“, skrendančius skutamuoju skridimu iš Suomijos pusės. Sekėjas Borunovas telefonu pranešė:
— „Bobruiskas“! Pavojus! Dvi JU-88 grandys skutamuoju skridimu iš Terioko skrenda į Sestrorecką.
Ragelyje girdėti visų baterijų pranešimai, pavojaus komandos.
— „Armaviras“ pasiruošęs!
— „Vinica“ pasiruošusi!
— „Bogučiaras“ pasiruošęs!
Iš mūsų sekimo punkto bokštelio matyti įlankos lygė, Kronštatas, fortai ir įsibridusi į jūrą juosta, kurioje išsidėsčiusi mūsų šeštoji baterija.
„Junkersai“ skrenda tiesiog baterijos link. Žybsnis. Dar negirdime patrankų salvės, bet suprantame: mūsų baterija pirmoji pulke atidengė ugnį.
Taigi 115-asis zenitinės artilerijos pulkas pradėjo kariauti. Nuaidėjus pirmai kovos salvei, supratome, kad karas tikrai prasidėjo.
Vieną priešo lėktuvą numušė mūsų pulko baterija, kuriai vadovavo leitenantas Pimčenkovas. Apie tai sužinojome tik vakarop.
Vėliau mums pasakojo, jog vaikinai po pirmojo kovos krikšto, praėjus nerviniam šokui, ilgai juokėsi ir prisiminė, kaip Larinas pritūpęs vadovavo, kaip Lytkarevo patranka iš karto pasisuko ne ten, kur reikia, kaip Kuzovkovas užlindo už artilerijos prietaisų. Karo metais ne kartą mačiau, kaip žmonės, lįsdami iš urvų, purtydamiesi žemės grumstus ir suvokę, kad viskas baigėsi laimingai — nėra žuvusių ir technika sveika, — pradėdavo garsiai juoktis. O daugelis pamėgdžiodavo, kas ir kaip elgėsi per mūšį.
Už pirmą numuštą priešo lėktuvą baterijos vadas Pimčenkovas gavo ordiną.
Pirmąją karo dieną su liūdesiu prisiminiau savo lagaminėlį, kuriame gulėjo užrašų knygelė su anekdotais, knygos, dinamiečių fotografija, laiškai iš namų ir iš jos — iš tos pačios mergaitės, kurią mokykloje pamilau. Supratau: apie demobilizavimą ir galvoti neverta.
Dvi paras nemiegojom. Paskui, nutilus šūviams, visi iškart sumigom.

LAIKYKITĖS IKI PASKUTINIO ŠOVINIO!

Su nerimu sekėme Tarybinio informacijų biuro suvestines. Priešas artėjo prie Leningrado. Tarnybą ėjome savo sekykloje. Kartą auštant pamatėme, kaip plentu traukėsi mūsų pėstininkų dalys. Pasirodo, atidavė Vyborgą.
Visi paplentės medžiai nukabinėti dujokaukėmis. Kareiviai pasiliko tik dujokaukių krepšelius, pritaikę juos tabakui ir produktams. Išvargusių, dulkinų žmonių voros traukė Leningrado link. Visi laukėme įsakymo palikti sekimo punktą, ir, kai pranešė iš vadavietės, kad priešas arti, pridūrė:
— Laukite nurodymų, o kol kas laikykitės iki paskutinio šovinio!
O mes penkiese turėjome tris prieštvaninius belgiškus šautuvus ir keturiasdešimt šovinių.
Iki paskutinio šovinio laikytis neteko. Naktį mūsų atsiuntė viršilą Uličiuką, kurį visi meiliai vadinome Uličium. Apsidžiaugėme pamatę jo dvimetrinę figūrą. Atvyko jis mūsų tuo momentu, kai trasuojančios kulkos švilpė virš galvų ir aplink sproginėjo minos.
Į bateriją grįžome pusantratone. Aplink viskas liepsnojo. Sielvartingai žvelgėme į degančius namus.
Prie Sestrorecko jau stovėjo gynėjai — darbininkai leningradiečiai.
Uličiukas atvežė mus į bateriją, ir apsidžiaugėme pamatę savus.
Po kelių dienų man suteikė seržanto laipsnį ir paskyrė žvalgybos skyriaus vadu.
Nuo pirmos karo dienos baterijoje vedėme karo veiksmų žurnalą. Tądien, kai grįžome, jame atsirado toks įrašas:

„SP asmeninė sudėtis grįžo į tašką. Baterija šaudė į priešo antžeminius taikinius Beloostrovo rajone. Iššauta 208 sviediniai. Kronštato ir fortų artilerijai remiant, priešas sustabdytas prie senos sienos linijos — devyni kilometrai nuo baterijos ugnies linijos.
Einantis baterijos vado pareigas leitenantas Larinas“.

Sestrorecke išilgai upės civiliniai gyventojai, daugiausia moterys, seniai ir vaikai, kasė prieštankinius griovius. Pagal visą fronto liniją, po visą sąsmauką buvo rengiami ilgalaikiai ugnies taškai. Buvo matyti — reikės ilgai gintis.

„SUSIVERŽKIT DIRŽUS“

Iš diviziono gautomis žiniomis, Sestrorecko rajone išmestas desantas — priešo parašiutininkai. Baterijos asmeninė sudėtis šukavo baterijos rajone esantį mišką. Ieškojimas rezultatų nedavė. Baterijoje papildomai išstatyti du postai ugnies pozicijoms saugoti.

Baterijos vadas leitenantas Larinas
1941 m. lapkričio 13 d.
(Iš karo veiksmų žurnalo)

Pirmomis karo dienomis į mūsų teritoriją buvo numetama vokiečių, persivilkusių milicijos darbuotojų, tarybinių karių, geležinkelininkų uniformomis. Daugelį jų sugaudavo. Pasakojo, buvo ir toks įvykis. Vokietis, persivilkęs tarybinio kario uniforma, ėjo per Sestrorecką. Priešais jį netikėtai iš už kampo išėjo tarybinis generolas. Vokietis sutriko ir, užuot atidavęs pagarbą, pridėdamas ranką prie kepurės, švystelėjo ranką į priekį, kaip darydavo fašistai. Jį iškart suėmė.
Vokiečiai mėtė lapelius, ragindami pasiduoti. Jie rašė, kad visi leningradiečiai pasmerkti bado mirčiai ir vienintelė išeitis — pasiduoti į nelaisvę. Tam, kaip pranešama lapeliuose, reikia, susitikus vokiečius, pakelti į viršų rankas ir ištarti slaptažodį: „Durtuvas žemėn. Stalinui galas“. Fašistai tvirtino, kad vieną gražų rytą jie įžygiuos į Leningradą be šūvio, nes gynėjai neturės jėgų šautuvui pakelti. Šiuose lapeliuose buvo rašoma, kaip tarybiniai kariai nelaisvėje „puikiai“ gyveną. Įsiminė didelis fotolapelis su jauno vyriškio portretu. Prierašas po nuotrauka skelbė: „Ar žinote, kas čia? Tai Stalino sūnus Jakovas Džugašvilis. Jis perbėgo į vokiečių pusę“. Aš, kaip ir mano draugai, netikėjom nė vienu fašistų žodžiu.
Kiek pamenu, iš pradžių Leningrado beveik nebombardavo. Blokados žiedas buvo veržiamas pamažu. Bet man atrodė, kad badas prasidėjo staiga. Nors iš tikrųjų viskas buvo kitaip. Po karo, skaitydamas knygą, kurioje smulkmeniškai buvo aprašyta Leningrado blokada, buvau sukrėstas, kaip mažai žinojome apie tai, kas iš tikrųjų vyko.
Žinoma, kariuomenė, palyginti su tais, kurie buvo likę pačiame mieste, buvo aprūpinama geriau. Pirmą kartą sužinojome, kad prasideda badas tada, kai pas mus atėjo moteris ir, pasišaukusi kažkurį karį (matyt, ji pažinojo jį anksčiau), paklausė, ar neliko valgio. Moteriai davė pusę bandelės duonos. Ji ilgai dėkojo ir paskui apsiverkė. Tuo momentu mums tai atrodė keista.
Po Spalio švenčių mūsų davinį gerokai sumažino perspėdami, kad duonos gausime porcijomis. Nepatikėjau, bet kiekvieną dieną duonos mums duodavo vis mažiau ir mažiau. Paskui pasakė: „Antro per pietus nebus“.
— Nieko, nieko, tuoj viskas susitvarkys, — ramino viršila. — O kol kas susiveržkite diržus.
Bet greit prasidėjo badas. Mūsų baterijoje kiekvienam per parą turėjo duoti po tris šimtus gramų duonos. Dažnai vietoj šimto penkiasdešimt gramų duonos duodavo vieną džiūvėsėlį, sveriantį septyniasdešimt penkis gramus. Kitą davinio dalį sudarė duona — šimtas penkiasdešimt gramų — sunki, žalia ir lipni kaip muilas. Kiekvienam priklausė ir po šaukštą miltų. Jie ėjo į bendrą katilą ir ten buvo suplakami — gaudavome užbalintą vandenį be druskos (druskos taip pat nebuvo). Iš ryto prie sandėliuko nutįsdavo eilė. Viršila sverdavo porciją ir atiduodavo. Rinko netgi trupinius.
Daugelis, gaudami duonos, svarstė: suvalgyti visą iš karto ar dalimis? Kai kurie dalydavo į gabaliukus. Aš suvalgydavau visą iš karto.
Atėjo šalčiai. Rytą, dieną, vakare, naktį — netgi per sapną — visi galvojo ir kalbėjo apie valgį. Beje, niekada nesakydavo: gera būtų suvalgyti bifšteksą arba vištą. Ne, daugiausia svajojo: „Gera būtų suvalgyti minkštą batoną už rublį keturiasdešimt ir pusę kilogramo saldainių „pagalvėlių“...“ ,
Pirmą karo dieną pradėjęs rūkyti, po mėnesio mečiau. Mečiau ne dėl to, kad buvau tvirtos valios, o paprasčiausiai man nepatiko rūkyti. Turbūt tai mane išgelbėjo nuo dar didesnių kančių dėl rūkalų trūkumo. Mums neduodavo tabako, ir prisiekusieji rūkoriai labai kentėjo. Per blokadą brangiausia Leningrade buvo duona ir rūkalai.
Prisimenu 1942 m. vasario 23-iąją, Raudonosios Armijos dieną, mums atgabeno tabako. O kokio — „Žolotoje runo!“ Rūkoriams geriausia dovana. Išdavė po dešimt gramų. Nutariau ir aš parūkyti. Mes, penki vyrai žvalgai ir šeštasis vadas, susitarėme, kad susuksim vieną suktinę ir visi surūkysim. Pirmasis užsirūkė, du kartus užtraukė ir perdavė man, o aš užtraukiau, ir viskas ėmė plaukti prieš akis. Netekau sąmonės ir parkritau. Taip stipriai paveikė tabakas. Mane purtė, trynė sniegu, kol atsigaivaliojau ir silpnu balsu ištariau: „Tai tabakėlis!“

Nuo nuolatinio badavimo buvo kur kas šalčiau. Susivilkdavome viską, ką tik galėjome gauti: šiltus baltinius, po dvi poras kojinių, skrandas, veltinius. Bet vis tiek purtė drebulys.
Sanitarijos instruktorius visus nuolat perspėdavo:
— Negerkite daug vandens.
Bet kai kurie manė, kad, jeigu išgers daug vandens, atbuks bado jausmas ir, neklausydami perspėjimų, daug gėrė, kol galų gale ėmė tinti ir visiškai nusilpo. ?
Mes buvome gynyboje. Stengėmės mažiau judėti. Taip praėjo žiemos mėnesiai. Pavasariop daugumai prasidėjo cinga ir vištakumas.
Kai tik sutemdavo, daugelis žlibo ir tik miglotai, vargiai skyrė ribą tarp žemės ir dangaus. Tiesa, keletas baterijos žmonių nesusirgo vištakumu ir tapo mūsų vedliais. Vakare išsirikiuodavome, ir jie vesdavo mus į valgyklą vakarienės, o paskui atgal į žemines.
Kažkas pasiūlė paruošti pušų spyglių nuovirą. Deja, tai nepadėjo. Tik kai baterijai išdavė butelį žuvies taukų ir kiekvienas vakare nurijo po šaukštą šių vaistų ir tokią pat porciją gavo rytą, regėjimą iš karto pradėjome atgauti. Kaip nedaug reikėjo jam atstatyti!
Tuo laiku labai susidraugavau su mūsų baterijos kariu Nikolajum Gusevu. Su juo perpus dalydavomės duonos plutą, klodavomės viena miline.

IŠ SERŽANTO — EILINIU

Baterija dukart atidengė ugnį į priešo lėktuvų „Heinkel-111“ grupę. Vienas priešo lėktuvas buvo numuštas, jis nukrito į Suomių įlanką. Iššauti 38 sviediniai.

1942 m. kovo 9 d.
{Iš karo veiksmų žurnalo)

Fašistų aviacija visą laiką masiškai puolė Leningradą. Mes daugelį naktų nemiegodavom, atremdavom antskrydžius. Vieną tokią naktį mūsų baterija (viena iš trijų diviziono baterijų) stojo budėti ir turėjo būti visiškai pasirengusi, vos tik gavusi komandą, atidengti ugnį. Mūsų baterijos vadas Larinas, gailėdamas mūsų, tarė:
— Klausyk, Nikulinai, — kreipėsi jis į mane kaip į žvalgų skyriaus vadą, — tegul žmonės numigs kokias tris valandas, o tu pabudėk pozicijoj. Paskelbs pavojų — iškart visus kelk. Na, apskritai susiorientuosi.
Taip ir padarėme.
Kaip tik tuo metu, kai visi sumigo, iš armijos štabo atvyko tikrinti baterijos. Ateina tikrintojai į bateriją ir mato: visi miega, išskyrus mane. Kilo baisus skandalas. Larinas man patyliukais ir sako:
— Padėk, Nikulinai. Sakyk, kad dvyliktą nakties liepiau pažadinti mane, o tu nežadinai, todėl visi ir miega. Aš tau paskui padėsiu, užtarsiu.
Taip ir pasakiau. Mūsų vaikinai žvalgai pasipiktino:
— Tave tribunolui perduos, tu, seržante, iš proto išsikraustei? Paskui atvyko iš ypatingojo skyriaus tardytojas ir išaiškino, kaip viskas buvo. Aš atkakliai tvirtinau savo.
Po šito buvau iškviestas pas diviziono vadą. Jis tarė:
— Kodėl dangstote baterijos vadą?! Ar iš proto išsikraustėte, žinote, kas jums gresia?
Aš atkakliai laikiausi savo, girdi, ne baterijos vadą ginu, pats kaltas esu. Tada mane iškvietė pas pulko štabo viršininką. Nuvykau pas jį.
Pulko štabo viršininkas tiesiog mane paklausė:
— Ką, vadą gelbsti?
Ir aš sąžiningai prisipažinau. Papasakojau viską, nes mylėjau štabo viršininką ir juo pasitikėjau. Nei manęs, nei Larino jis neišdavė, bet už budrumo praradimą ir nedrausmingumą įsakymu atėmė man seržanto laipsnį. Taigi vėl tapau eiliniu kariu. O paskui po dviejų mėnesių man vėl suteikė seržanto laipsnį.

LENINGRADO BLOKADA

Nuo ryto iki sutemstant kiekvieną dieną baterija šaudo į priešo aviaciją. Šiandien tiesiu sviedinio pataikymu numušti du JU-88 ir apgadintas vienas JU-87. Dalis priešo lakūnų žuvo, trys paimti į nelaisvę.

1942 m. balandžio 14 d.
(Iš karo veiksmų žurnalo)

Leningradą mačiau blokados dienomis. Tramvajai sustingę. Namai apdengti sniegu ir apledėję. Visos sienos su patakomis. Mieste neveikė kanalizacija ir vandentiekis. Visur didžiulės pusnys. Tarp jų siauručiai takeliai. Jais lėtai, instinktyviai tausodami judesius, vaikščioja žmonės. Visi susirietą, susikūprinę, daugelis iš bado svyrinėja. Kai kurie sunkiai velka rogutes su vandeniu, malkomis. Kartais rogutėmis veža lavonus, suvyniotus į maršką.
Dažnai lavonai gulėdavo tiesiog gatvėje, ir tai nieko nestebino. Kiūtina žmogus gatve, staiga sustoja ir... krinta — mirė.
Nuo šalčio ir bado visi atrodė mažyčiai, išsekę. Žinoma, Leningrade buvo baisiau negu pas mus, priešakinėse linijose. Miestą bombardavo ir apšaudydavo. Negalima užmiršti, kaip tramvajų su žmonėmis sudraskė tiesiog pataikęs vokiečių sviedinys.
O kaip po bombardavimo degė Badajevo maisto sandėliai — ten buvo laikomas cukrus, šokoladas, kava... Po gaisro viskas aplink pajuodavo. Vėliau daugelis ateidavo į gaisravietę, kirto ledą, tirpdė jį ir gėrė. Sako, daugelį tai išgelbėjo, nes lede buvo likę maistingųjų medžiagų.
Leningradą mes pasiekėme pėsti. Produktų baterijai vykdavom su rogutėmis. Visi produktai šimtui dvidešimt žmonių (gaudavome iš karto trims dienoms) tilpdavo į nedideles rogutes. Kelyje produktus saugodavo penki ginkluoti kareiviai.
Žinau, kad 1942 metų sausio mėnesį kai kuriomis dienomis iš bado mirdavo po penkis šešis tūkstančius leningradiečių.
Kartą politinis vadovas nuėjo aplankyti Leningrade gyvenusių tėvo ir motinos. Į bateriją jis grįžo baisiai susikrimtęs. Vėliau papasakojo, kad, vos ne vos priėjęs savo namus, įžengė į nekūrenamą kambarį ir pamatė motiną ir tėvą, gulinčius lovoje. Abu jie mirę iš bado.
Nuo distrofijos mirdavo vaikai, moterys, seniai. Mirtis buvo įprasta. Miestą užplūdo žiurkės.
1942 metų pavasarį, patekęs į Leningradą su vadovybės užduotimi, nutariau užsukti pas mamos giminaičius.
Ilgai ėjau pėsčias. Pasiekiau namą ir antrame aukšte laiptinėje pamačiau lavoną, trečiame — taip pat lavoną, kurį kažkas buvo pridengęs maišiniu audeklu. Užkopęs, kur gyveno giminaičiai, ilgai beldžiau į duris. Pagaliau laibu balseliu senelė Lelia paklausė:
— Kas čia?
Kai durys atsidarė, ją vos atpažinau — taip buvo pasikeitusi. Išdžiūvusi, sužvarbusiomis rankomis, didelėmis liūdnomis akimis, ji vargiai mane pažino. Krepšelyje buvo likę šiek tiek sausų žirnių ir gal penkiasdešimt gramų tabako. Visa tai atidaviau seneliai Lėliai.
— Oi, žirniai, — vos girdimai ji ištarė. — Aš juos ilgai valgysiu.
Senelė Lelia papasakojo, kad papusbrolis Borisas, tas, kuris iš manęs juokėsi įrodinėdamas, jog karo negali būti, žuvo prie Leningrado, kad mano dėdė mirė iš bado, o teta spėjo evakuotis. Po mėnesio senelė mirė.
Buvo sunku ir sudėtinga. Vis dėlto prieš Naujuosius metus diviziono vadavietėje surengėme saviveiklos koncertą.
Nelabai linksmas koncertas, bet vis dėlto koncertas!
Aš buvau konferansjė, vaikinai deklamavo eiles, dainavo gitarai pritariant, o senyvas diviziono raštininkas visus pralinksmino sudainavęs seną šansonetę „Štai aš laikrodžių meistras“.
Mūsų koncertą vėliau patenkintos žiūrėjo gretimos baterijos. Nors į atvykstančius koncertuoti saviveiklininkus tuo laiku buvo žiūrima įtariai, buvo būgštaujama, kad artistų nereikėtų maitinti.
Prisimenu, prie mūsų priėjo kilnojamosios saviveiklinės brigados organizatorius ir paprašė:
— Vaikinai, jūs gi turite šautuvus, nupilkite man varną. Atsakėm, kad visos varnos seniai iššaudytos.
— Gaila, — atsiduso. — Iš jos tokią sriubą išvirčiau, kad pirštelius laižytum.

STATINĖ SU TABAKU

Netikėtai smarkiai atšilus, vanduo užplūdo rūsius su šoviniais. Gelbėdami šovinius, pasiaukojamai dirbo iki kaklo lediniame vandenyje jaunesnysis seržantas Lytkinas ir degtuvininkas jefreitorius Klopovas. Jie išgelbėjo nuo gedimo 60 dėžių sviedinių.

1943 m. kovo 10 d.
(Iš karo veiksmų žurnalo)

Kartą prie Tarchovkos stoties pamačiau vyriškį neskustu ištinusiu veidu. Jis plonu balsu monotoniškai nedideliu intervalu progiesmiu traukė vieną ir tą patį žodį:
— Rū-ky-y-y-t! Rū-ky-y-yt!
Vadovybei tada duodavo plonučių papirosėlių, vadinamų „distrofikais“, kuriuose tabakas buvo perpus sumaišytas su lapais.
Kažkoks kapitonas, pasigailėjęs nelaimingojo, priėjo prie jo ir davė šį papirosėlį. Tas virpančiais pirštais jį paėmė, prisidegė, užtraukė... ir kažkaip keistai susverdėjo, pargriuvo ir mirė.
Visi labai jautė tabako stygių. Rūkantieji tiesiog ėjo iš proto, ir visi laužė galvas, kur gauti tabako bent vienai suktinei. Gailėjo, kad netaupydami rūkė taikos metais. Ir aš prisiminiau, kaip prieš karą mūsų vaikinai rūkydavo prie valgyklos, sėdėdami ant dviejų suolelių. Priešais stovėjo įkasta į žemę statinė su vandeniu, į kurią visi mesdavo nuorūkas — storus suktinių galiukus. Kažkuris žvalgas pasiūlė:
— O ką, jeigu seną statinę iškastume, atšildytume, vanduo iš jos išbėgtų, o tabaką padžiovinus galima būtų naudoti.
Idėja visiems patiko. Atėjome į tą vietą kur anksčiau rūkydavome, iš karto radome statinę, pilną ledo, pro kurį buvo matyti įšalusių nuorūkų.
Dvi dienas kirtome statinę iš įšalusios žemės. Silpni buvom. Visa baterija ateidavo ir teiraudavosi, kaip sekasi. Daugelis iš anksto prašė:
— Vaikinai, vėliau duosite užsitraukti?
— Na, žinoma, — atsakydavome. — Kaipgi kitaip!
Pagaliau statinę iškasėme, ištraukėme, sukūrėme prie jos laužą ir pradėjome šildyti.
Vanduo bėgo pro mažytes skylutes. Tabakas grimzdo į dugną.
Paskui kruopščiai išrinkome iš jo šiukšles. Vėliau dėjome tabaką ant geležies lapo ir pradėjome prie krosnies džiovinti.
Kilo garai. Visi kaip užhipnotizuoti žiūrėjome, kaip garuoja vanduo.
Pagaliau, kai viskas išdžiūvo, tabaką išsijojome ir susisukome pirmą suktinę. Pirmas žmogus iškilmingai patraukė... Visi tikėjosi išvysti jo veide palaimingą šypseną. O jis išsiviepė, išspjovė ir ramiai perdavė suktinę kitiems.
Pasirodo, nikotinas ištirpo vandenyje. Mūsų tabakas pasidarė blogesnis už žolę. Tiesiog rūko — ir viskas, o skonio jokio. Taip pat būtų rūkant šieną arba sausus lapus.
Vis dėlto, kai pas mus atėjo prietaisininkai, gyvenantys netoli mūsų žeminės, stengėmės pasirodyti, kad rūkom pasimėgaudami, ir tuo juos šiek tiek pakankinome. O kai jie viską sužinojo, visi juokėmės. Juoktis juokėmės, bet vis dėlto buvome labai labai nusivylę.

1943 METŲ PAVASARĮ

Ugnies poziciją apšaudė artilerija. Kovos poste prie pabūklo žuvo seržantas Ivanovas, buvo sunkiai sužeistas jaunesnysis seržantas Jelizarovas ir jefreitorius Račkovas.

1943 m. balandžio 3 d.
(Iš karo veiksmų žurnalo)

1943 metų pavasarį susirgau plaučių uždegimu, ir mane nusiuntė į Leningrado ligoninę. Po dviejų savaičių išrašė, ir nuėjau aš į Fontanką, 90, kur buvo siunčiamasis punktas. Prašiausi į savo dalinį, bet, nors ir kaip įtikinėjau, kaip maldavau, buvau paskirtas į 71-ąjį artilerijos divizioną, kuris stovėjo anapus Kolpino, Krasnyj Boro rajone.
Į naująją dalį taip ir nenuvykau, nes Užsilaikiau užnugario dalyse, maždaug dešimt — penkiolika kilometrų nuo diviziono. Čia įvyko netikėtas dalykas. Išėjau pakvėpuoti grynu oru ir išgirdau lekiant sviedinį... O daugiau nieko negirdėjau ir neprisiminiau — atsipeikėjau kontūzytas sanitarijos dalyje, iš kurios mane vėl išsiuntė į ligoninę, jau į kitą.
Po kontūzijos gydymo paskyrė mane į Kolpiną, į 72-ąjį atskirąjį zenitinį divizioną. Pirmos baterijos žvalgai išvydo mane ūsuotą (man atrodė, kad ūsai suteiks mano veidui vyriškumo), su palaike kepure, vadų kelnėmis, su autais ir pusbačiais — tokią aprangą gavau išrašomas iš ligoninės.
Mane iškart paskyrė žvalgų skyriaus vadu. Turėjau pavaldžius keturis žvalgus, su kurtais greit užmezgiau gerus santykius. Aš jiems dainuodavau dainas, naktimis pasakodavau įvairias istorijas. Tada pradėjau mokytis groti gitara. Baterijos viršila išmokė akompanuoti sena septynstyge gitara. Nors išmokau vos penkis akordus, gitara grodavau mielai. Pagal šiuos akordus galima dainuoti bet kurias dainas, ir aš dainuodavau. Daug ir dažnai. Dainuodavau dainas iš garsiojo sąsiuvinio, kuris kartu su manim perėjo visą karą ir visas nušiuro bei išsiriebalavo. Į jį užrašinėdavau dainas, girdėtas per radiją, kine, saviveiklos koncertuose.
Didžiausią pasisekimą turėjau pas mūsų baterijos vado pasiuntinį Putincevą. Putincevas buvo perkopęs penkiasdešimt. Jis rūpinosi ūkiu: nešiojo pietus, tvarkė vadų žemines, kūreno krosnis, remontavo, jei kas sugesdavo.
Keistas buvo šis „diedas“ — taip jį praminėm. Mums, dvidešimtmečiams, jis atrodė senis. Kartą padainavau jam dainą, kuri prasidėjo žodžiais: „Tu vaikščioji girta, pusnuogė, tamsiomis Machačkalos gatvėmis...“
Ties šia vieta Putincevas džiaugsmingai sušuko, nusijuokė, o paskui pasakė:
— Tas seržantas Nikulinas kad jau sugalvos, tai sugalvos: Machačkala... Juk tokio miesto visai nėra.
Mūsų baterijos vadas buvo vyresnysis leitenantas Vasilijus Chininas — puikus, teisingas vadas. Su juo dažnai kalbėdavomės apie knygas, filmus. 1943 metų vasarą tapau vyresniuoju seržantu, būrio vado padėjėju.

DU SUSITIKIMAI

Baterijoje iškilmingai buvo įteikti medaliai už Leningrado gynybą. Medalius gavo 45 žmonės.

1943 m. rugpjūčio 12 d.
(Iš karo veiksmų žurnalo)

Karo metais įvykdavo nuostabių susitikimų. Du iš jų ypač įsiminiau.
Pirmas susijęs su vyresniuoju seržantu Nikolajum Belovu. Jis pats iš Puškino, ir, kai buvome įsirengę gynybą prie šio miestelio, Nikolajus pro žiūronus matė savo namą. Puškiną buvo užėmę vokiečiai, o ten likę tėvas ir motina. Kai žengėme į miestą, nebuvo matyti nė vieno gyventojo. Atsitraukdami vokiečiai Puškiną beveik sudegino. Tik trečią dieną po mūsų įžengimo į Puškiną (už šio miesto išlaisvinimą mūsų divizionui buvo suteiktas Puškino vardas) iš kaimų ir žeminių pradėjo grįžti į miestą vietos gyventojai. Kai kurie iš jų įdėmiai žvelgė kiekvienam į veidą, tikėdamiesi tarp karių rasti savo giminių, artimųjų. O viena moteris stovėjo prie kelio ir visų einančių pro šalį kareivių klausinėjo:
— Ar nėra jūsų dalyje Kolios Belovo, mano sūnaus?
Tuo keliu traukėme ir mes. Ji ir mūsų paklausė. Su džiaugsmu jai atsakėme:
— Yra pas mus Kolia Belovas. Jis iš Puškino.
Taip motina sutiko sūnų. Nikolajaus tėvą fašistai nubaudė mirties bausme pirmąją dieną, įžengę į miestą. Motina spėjo pasitraukti į vieną kaimą, kur žeminėje ir gyveno.
Koliai Belovui davė dieną pasimatyti su motina.
Ginant Pulkovą, sutikau garsųjį Usovą kapitono laipsniu. Prieš karą Usovas buvo sąjunginės kategorijos futbolo teisėjas. Nediduko ūgio, storulis, iš pažiūros net šiek tiek komiškas, futbolo sirgalių jis buvo laikomas pačiu teisingiausiu teisėju.
Apie Usovą man papasakojo įdomią istoriją.
Blokados žiemą į žvalgybą išėjo šeši žmonės. Su jais ir Usovas. Žvalgai paėmė „liežuvį“. Jis pradėjo rėkti. Atskubėjo jam pagalba. Kas vyko toliau, Usovas neprisimena. Atmintyje išliko tik tiek, kad jam tvojo per galvą kažkuo kietu...
Usovas atsipeikėjo ir negali nieko suprasti: prieš save mato plakatą su futbolininko atvaizdu ir sviediniu, o plakate nerusiškas užrašas.
Apsidairė ir suprato, kad atsidūręs vokiečių žeminėje. Aplink tylu. Galva aprišta. Tada įeina oberleitenantas ir klausia:
— Na, kaip jaučiatės? Prisimeni mane?
— Ne, — atsako Usovas. ?
Tada oberleitenantas darkyta rusų kalba pradėjo pasakoti, kad su Usovu jis buvo susitikęs Vokietijoje. Usovas buvo atvykęs į tarptautinį mačą ir teisėjavo. Vokietis taip pat buvo futbolo teisėjas.
Usovas prisiminė, kad jie ketvirtojo dešimtmečio pradžioje iš tikrųjų buvo susitikę, kartu praleisdavo vakarus, pasikeitė adresais, žadėjo vienas kitam rašyti.
Ir va Usovas pateko jam į nelaisvę.
Oberleitenantas klausia:
— Valgyti nori?
Usovas, suprantama, norėjo. Atsisėdo jie prie stalo, o ten šnapso, konservų. Usovas godžiai valgė, bet vis galvojo, kaip pabėgti. O oberleitenantas jam siūlo:
— Gyvenk čia. Tau nieko neatsitiks. Tu joks belaisvis. Tu mano bičiulis, svečias. Mudu su tavim susitikome, ir aš pakviečiau tave pas save. Prašom gyventi čia. Aš tave prisimenu. Tu dar tada man patikai. Aš čia šeimininkas! Mano kuopa gynyboje, ir apskritai pasirūpinsiu, kad tave išsiųstų į Drezdeną. Gyvensi pas mano gimines. Įtaisys tave dirbti. O kai karas baigsis, parvažiuosi namo.
Usovas įdėmiai jį išklausė, bet nieko neatsakė. O vokietis pila jam šnapso, deda vaišių ir sako:
— Aš tavęs tik vieno paprašysiu, smulkmenos... Turiu žmoną, vaikų, pats supranti. Privalai man padėti. Antraip man bus sunku tau pagelbėti. Nueisime rytą į priešakines pozicijas, ir tu tik parodysi, kur jūsų štabas, kur šaudmenų sandėliai, kur baterijos. Na, pats supranti, ko man reikia.
Rytą nusivedė oberleitenantas Usovą į sekyklą. Ten stereožiūronas, šalia vokiečiai rūko. Netoli, maždaug už šimto metrų, neutralus ruožas. Usovas pastovėjo, pagalvojo ir tarė:
— Nagi, duok žemėlapį!
Vokietis padavė žemėlapį. Usovas neva žiūri į jį, o akies krašteliu mato, kad vokietis degasi papirosą ir nusigręžė nuo jo: žiebtuvėlis vėjyje geso, ir oberleitenantas visu kūnu jį uždengė, kad ugnis neužgestų. Tada Usovas užšoko ant brustvero ir leidosi kiek turėjo jėgų bėgti.
Vėliau jis pasakojo: „Jeigu būtų užfiksavę laiką, tikrai bėgimo rekordą būčiau pasiekęs. Lekiu neutralia juosta ir girdžiu, kaip mano vokietis šaukia: „Kvaileli, kvaileli, grįžk!“ Vokiečiai atsitokėjo ir iš visų tranšėjų pradėjo pliekti. O jis jiems įsakinėja: „Nešaudyti! Nešaudyti!“, bet vis dėlto sužeidė mane į petį, kai jau šokau į savo tranšėjas“.
Bėgo laikas. Usovas išgijo. Mūsiškiai pradėjo puolimą. Per vieną prasiveržimą ir jis buvo. Ir gavo matyti tą pačią vokiečių žeminę, kurioje įkalbinėjo jį likti.
Žeminės durys buvo nuplėštos, ant slenksčio gulėjo negyvas vokietis, o nuo sienos į Usovą žvelgė besišypsąs futbolininkas su kamuoliu rankoje.

BLOKADOS PRALAUŽIMAS

Fronto kariuomenė pradėjo puolimą. 9.20 baterija atidengė ugnį į priešo ugnies taškus. Iššauta 400 sviedinių. Ypač pasižymėjo vyresniojo seržanto Andrejevo pabūklo tarnyba, užtaisytojas — Apolinskis.

1944 m. sausio 14 d.
(Iš karo veiksmų žurnalo)

1944 metais prasidėjo mūsų puolimas Leningrado fronte. Su didžiu džiaugsmu klausėmės Levitano, skaitančio per radiją Vyriausiojo kariuomenės vado įsakymus.
Visam laikui į mano gyvenimą įėjo 1944 metų sausio 14-oji — didysis puolimas, kuriuo mūsų kariuomenė pralaužė blokadą ir nubloškė fašistus nuo Leningrado. Vyko ilgas artilerinis parengimas. Dvidešimt laipsnių šalčio, bet sniegas visas aptirpo ir pasidengė suodžiais. Daugelis medžių stovėjo suskaldytais kamienais. Kai artilerinis parengimas baigėsi, pėstininkai pakilo į ataką.
Iš Pulkovo pajudėjo ir mūsų baterija. Važiavome, o aplink žiojėjo duobės, visur gulėjo nukauti hitlerininkai. Vakarop kelyje susidarė kamšatis.
Naktis. Tamsu. Didžiulės daugybės žmonių ir karo technikos srautas sustojo. Neįmanoma buvo toliau žengti nė žingsnio. Mūsų laimei, buvo prastas oras, ir vokiečiai negalėjo pasitelkti aviacijos. Jeigu jie būtų pradėję mus bombarduoti, tai, žinoma, mums nebūtų išėję į sveikatą. Mūsų vadas Chininas iš karto suvokė, kaip pavojinga tokia kamšatis: jeigu rytą oras aviacijai bus palankus, o susigrūdimas tebebus, mes turėsime pridengti kelią, ir jis sukomandavo visai baterijai pasitraukti į šoną nuo kelio.
Mūsų vilkikai nuvažiavo nuo kelio kokius keturis šimtus metrų. Baterija pradėjo apsikasti. Mes, žvalgų grupė, sustojome ties blindažu, prie kurio angos gulėjo nukautas rudaplaukis fašistas. Aplink jį primėtyta fotografijų ir laiškų. Žiūrinėjome fotografijas, skaitėme tvarkingus parašus po jomis: su datomis, kada ir kas vyko.
Va nukautojo vestuvės. Va jis kerpasi. Lydi jį į frontą. Jis Rytų fronte stovi prie tanko. Ir štai guli čia, prieš mus, negyvas. Nejautėm jam nei neapykantos, nei pagiežos.
Buvom nemiegoję keletą naktų — baisiai pavargom, permirkom. Per atlydį viskas pažliugo. Aplink purvas. Drėgna. Bjauru. Užsukome į tuščią vokiečių blindažą, įsižiebėm spingsulę ir išsiėmėme sausąjį davinį: dešros, džiūvėsių, cukraus.
Pradėjom. valgyti. Ir tada pamatėme, kaip išsikišusia sija ramiai eina pelė. Kažkuris ant jos riktelėjo. Pelė visiškai į tai nereagavo, toliau ėjo sija ir nušoko mums ant stalo. Maža pelytė. Ji pasistiepė ant užpakalinių kojyčių ir, kaip daro šunes, ėmė prašyti valgyti. Atkišau jai gabaliuką amerikietiškos dešros. Paėmė priekinėmis letenėlėmis ir pradėjo ėsti. Žiūrėjome visi kaip užkerėti.
Matyt, prašyti valgio, nebijoti žmonių pelę išmokė blindaže gyvenę vokiečiai.
Petuchovas užsimojo automatu ant nekviestos viešnios. Aš sugriebiau jam už rankos ir tariau:
— Vasia, nereikia.
— Pelė gi vokiečių, — pasipiktino Petuchovas.
— Ne, — tariau aš. — Tai mūsų, Leningrado pelė. Ką, ar ją atvežė iš Vokietijos? Pažvelk jai į snukutį...
Visi nusikvatojo. Pelytė liko gyva.
(Kai po karo apie tai papasakojau tėvui, jis susigraudino manydamas, kad pasielgiau tiesiog didvyriškai.)
Rytą dangus šiek tiek prasiblaivė, ir virš mūsų du kartus praskrido priešo „rėmai“ — specialus žvalgybinis lėktuvas. Po kokių dviejų valandų iš toliašaudžių pabūklų į mūsų pozicijas vokiečiai pradėjo smarkiai šaudyti.
Sprogimų negirdėjau, nes kietai miegojau.
— Išneškite Nikuliną! — suriko ryšių būrio vadas.
Mane vargiai išvilko iš blindažo (vėliau man pasakojo, jog aš niurzgiau, spardžiausi sakydamas, kad noriu miego ir tegul sau šaudo) ir prižadino. Vos tik galiuką nubėgom nuo blindažo, pamatėme, kaip jis iškilo į orą: į jį pataikė sviedinys. Man dar kartą pasisekė.

FRICAS BAUERIS

Baterija įsitvirtino Suzio kaimo rajone. Naktį priešas apšaudė iš toliašaudžių pabūklų plentą. Sugadintas traktorius ČTZ.

1944 m. sausio 16 d.
(Iš karo veiksmų žurnalo)

Kai sklaidėme nukautojo rudaplaukio vokiečio fotografijas, dokumentus ir sužinojome, kad jis — Fricas Krauzė, aš prisiminiau Fricą Bauerį.
Mūsų penktojoje „A“ klasėje draugavau su Eriku Jankopu. Vėliau susipažino ir susidraugavo mūsų tėvai. Jo motina Klaudija Semionovna vadovavo nedideliam vaikų darželiui ir drauge su mano mama dirbo visuomeninį darbą mūsų mokykloje.
Kartą, kai su tėvais nuvykau pas juos į svečius, pilstydama kavą, ji lyg tarp kitko mano mamai sako:
— Žinote, Lidija Ivanovna, dabar į Maskvą dažnai atvyksta užsieniečių delegacijų. Būna ir vaikų iš užsienio. Štai vaikų darželyje prie Švietimo liaudies komisariato lankėsi amerikiečių pionieriai. O į mūsų darželį, žinoma, niekada nieko nekviečia. Ir žinote, ką sugalvojau; gerai būtų, jei jūsų Juročka ateitų pas mūsų vaikus kaip užsienietis. Na, pavyzdžiui, neva jis vokiečių pionierius. Juk kaip mums visi pavydėtų.
Klaudijos Semionovnos vyras, sausas, paniuręs latvis, pratrūko:
— Ar tu galvoji, ką sakai? Juk tai apgaulė. Ir, be to, nieks tuo nepatikės.
— Na ir tegul apgaulė, tegul, — ėmė tarškėti Klaudija Semionovna, — užtat kiek džiaugsmo vaikams: pas juos atvyko užsienietis! O pagaliau Juročka panašus į vokietį. Jis toks baltaplaukis...
Mano mama, siurbčiodama arbatą, atsiliepė:
— Neišsigalvokite niekų. Kam Jura kvaršins galvas jūsų vaikams. Tada Klaudija Semionovna pradėjo apdoroti mano tėvą. O jis, į viską žiūrėdamas su humoru, man pamerkęs, paklausė:
— Na, kaip, Jura, suvaidinsi vokietį?
— O kaipgi aš kalbėsiu? — pasimečiau.
— O tu nekalbėk, — nusijuokė tėvas. — Tu lyg kurčnebylys užsienietis. Aiškintis galima ir gestais.
— Jura joks kurčnebylys! — Klaudija Semionovna, pajutusi paramą, džiaugsmingai sukruto ir tęsė: — Tegul Jura kalbės rusiškai, bet šiek tiek su akcentu, kaip Karlas Valterovičius. — Ir ji linktelėjo vyro pusėn.
Mama nukreipė kalbą. Tačiau Klaudija Semionovna, matyt, šią idėją įsidėjo į širdį. Po dienos telefonu ji pranešė, kad viską „suderino su savaisiais“ ir „visi labai apsidžiaugė“, bet tik man reikia eiti ne vienam, o su kokia mergaite.
Kitą dieną vėl skambutis ir vėl įkalbinėjimai.
Tėvas nesipriešino, kad eičiau.
— Na, tegul berniukas nueina, — sakė jis motinai. — Ką, jis vokiečio nesuvaidins? Duos jiems arbatos su kokiu nors skanumynu.
(„Surengsiu jiems nuostabią arbatėlę su dovanomis“, — žadėjo Klaudija Semionovna.)
Galų gale mama numojo ranka, darykite, girdi, ką norite.
Nutarėme, kad į vaikų darželį eisiu drauge su Tania Cholmogorova. Tania sutiko pasiūlymą ramiai, tiktai paklausė, kokia suknele derėtų apsirengti.
Drabužius mums rinko rūpestingai. Taniai tai nebuvo problema. O va man kostiumą rinko iš įvairių pažįstamų. Golfo kelnių paprašė vieno mūsų kiemo vaiko tėvų. Kažkieno turėta pusbačiai su sagtimis (aš vis sielojausi, kad jie mergaitės). Iš Eriko pasiskolino languotus marškinius su kišenėmis. Mums padarė mėlynus pionierių kaklaraiščius. Ant galvos užsidėjau beretę.
Nutarėme kalbėti rusiškai, bet su akcentu, iš vokiškų žodžių — tik „guten tag“, „danke“, „Rot front“...
Likus dienai iki ėjimo, susigriebėm: o ką vokiečių pionieriai darys, ką kalbės? Išgelbėjo tėvo fantazija. Išsitraukęs iš po lovos lagaminą, kur jis laikė kitados vesto saviveiklos būrelio rekvizitą, tėvas išėmė iš jo seną juodą cilindrą, suspaustą kaip armonika (matyt, ant jo kažkas buvo atsisėdęs). Paskui gal pusę valandos tėvas pusbalsiu repetavo su manim — ką ir kaip kalbėti. Mama visą laiką maldavo:
— Tik neišsigalvok, Volodia, niekų.
Išaušo mūsų pasirodymo diena. „Vokiečių pionierius“ nuvežė taksi į vaikų darželį. Kai pro langą pamačiau smalsiai mus apžiūrinėjančių vaikų veidus, mane pradėjo krėsti nervinis drebulys.
Cilindrą, įsuktą į vokišką laikraštį (jį prenumeravo mūsų kaimynų namų darbininkė — surusėjusi vokietė), karštligiškai spaudžiau prie krūtinės.
Įėjome į salę.
— Vaikai! Pas mus į svečius atvyko vokiečių pionieriai! — nenatūraliai garsiai sušuko Klaudija Semionovna.
Vaikai džiaugsmingai pradėjo ploti. Kai įsivyravo tyla, rodydama į mane, ji garsiai paskelbė:
— Fricas Baueris! Kvėptelėjęs oro, pasisveikinau:
— Guten tag. Visi vėl paplojo.
Tanią pristatė kaip Gretą Miler. Paskui mus susodino į garbingas vietas, ir vaikai choru dainavo dainas ir šoko „Lezginką“. Pagaliau atėjo metas pasirodyti nuims. Atsistojau ir pasakiau su tėvu surepetuotą kalbą.
— Vaikai! Mes yra vokiečių pionier. Mes būti pirmoji gegužės — demonstracija. Policij mus vaikė... Vienas buržujus arkliu jojo ant manęs. Aš pagriebiau akmuo ir numušiau jo skrybėlė. Štai ji! — paskutinį žodį tardamas, išskleidžiau laikraštį ir visiems parodžiau suglamžytą cilindrą. Pasisekimas pranoko visus lūkesčius. Vaikai ėmė ploti ir šūkaudami pribėgo prie manęs. Visi norėjo paliesti tikrą buržujaus cilindrą.
Klaudija Semionovna, nežinodama apie šį mano triuką, suaikčiojo visa nušvitusi iš pasitenkinimo ir plojo garsiau už visus.
Tuo oficialus susitikimas su „užsieniečiais“ baigėsi. Atsisveikindamas, vaikams plojant, spėjau surikti: „Rot front“, ir mus su Tania nuvedė į kitą kambarį pavaišinti arbata.
Prie arbatos padavė šokoladinių saldainių, pyragaičių, apelsinų ir raudonųjų ikrų.
Kai stora moteris baltu chalatu man pylė antrą puodelį arbatos, sutrikęs tariau:
— Danke.
— Gali man atsakinėti rusiškai, — sušnibždėjo. — Aš viską žinau. Kai vežė mus namo, Tania ištarė vienintelę per visą laiką frazę: — Kažkaip gėda man buvo...
Nieko jai neatsakiau, tačiau širdyje liko nemalonus kartėlis, lyg kažką būčiau apvogęs ir apie tai sužinojo. Po dviejų dienų Klaudija Semionovna pasakė, jog kviečia dar vienas vaikų darželis, kur vedėjavo jos draugė.
Šįkart mama tvirtai pasakė — ne, ir aš nelabai norėjau važiuoti.
Po mėnesio, grįždamas su draugais iš mokyklos, sutikau moterį su berniuku, kuris staiga ėmė timpčioti moterį už rankovės ir, rodydamas pirštu į mane, šaukė kiek gerklė leidžia:
— Mama, žiūrėk, mama! Vokiečių pionierius! Vokiečių pionierius! Aš išraudau, nusigręžiau. Kai jie praėjo, vaikai manęs paklausė:
— Ko jis taip tave?
— Turbūt psichas, — atsakiau.

KARE KAIP KARE

Gautas įsakymas užimti poziciją Tepliakovo rajone, 120 kilometrų važiavome dvi paras. Pakeliui miške buvo paliktos dvi patrankos, kurios šaudė tiesiu taikymu į smogiamųjų lėktuvų grupę. Iššauta 23 sviediniai. Dėl degalų stokos buvo užsiimta pozicija Srednij Put kaimo rajone.

1944 m. sausio 23 d.
(Iš karo veiksmų žurnalo)

Negaliu sakyti, kad esu iš drąsiųjų. Ne, būdavo man baisu. Svarbiausia tai, kaip ši baimė reikšdavosi. Vienus ištikdavo isterija — jie verkdavo, šaukdavo, bėgdavo. Kiti viską išgyvendavo pažiūrėti ramiai.
Prasideda šaudymas. Tu girdi patrankos šūvį, paskui artėja skrendančio sviedinio garsas. Iš karto atsiranda nemalonus jausmas. Tomis sekundėmis, kol lekia artėdamas sviedinys, sau sakai: „Na štai, viskas, tai mano sviedinys“. Ilgainiui šis jausmas atbunka. Pernelyg jau dažnai kartojasi.
Tačiau pirmojo man matant nukauto žmogaus neįmanoma užmiršti. Sėdėjome ugnies pozicijoje ir iš katiliukų valgėme. Staiga šalia mūsų pabūklo sprogo sviedinys, ir užtaisytojui skeveldra nupjovė galvą. Sėdi žmogus su šaukštu rankoje, iš katiliuko eina garas, o viršutinė galvos dalis kaip skustuvu nurėžta.
Mirtis kare, atrodė, neturėtų sukrėsti. Bet kiekvienąsyk sukrėsdavo. Mačiau laukus, kur eilėmis gulėjo nukauti žmonės: kaip ėjo jie į ataką, taip juos kulkosvaidis ir išguldė. Mačiau sviedinių ir bombų suplėšytų kūnų, bet pati apmaudžiausia — beprasmiška mirtis, kai nukauna paklydusi kulka, atsitiktinai pataikiusi skeveldra.
Vieno poilsio metu sėdėjome prie laužo ir taikiai šnekučiavomės. Mano draugužis, taip pat maskvietis, rodė visiems laiškus, o juose sūnaus piešiniai.
— Štai mano vaikis gerai piešia, — pasakojo džiaugdamasis, — mokosi trečioje klasėje. Žmona rašo, kad ilgisi.
Tuo laiku pro šalį ėjo būrio vadas. Jis ištraukė iš savo pistoleto apkabą ir, metęs jį mano kraštiečiui, paprašė:
— Būk geras, pavalyk.
Kareivis, žinodamas, kad pistoletas be apkabos, priglaudė vamzdį prie smilkinio, gudriai mirktelėjo mums ir sakydamas: „Ech, nusibodo gyventi“ — paspaudė gaiduką. Matyt, nutarė pajuokauti. Staiga pasigirdo šūvis. Vaikinas negyvas krito ant žemės. Guli, o smilkinyje raudona skylutė, dantyse rūkstanti suktinė.
Baisi mirtis! Absurdiška. Kvaila.
Žinoma, tai nelaimingas atsitikimas. Pistoleto vamzdžio kiaurymėje atsitiktinai buvo likęs šovinys.
Kiekvienąsyk, kai mano akivaizdoje žūdavo draugai, visada sau sakydavau: „Juk ten ir aš galėjau būti“.
Tarnavo pas mus nuostabus vaikinas Hernikas. Kartą naktį virš mūsų pozicijų praskrido lėktuvas ir numetė nedidelę bombą maždaug už keturiasdešimt — penkiasdešimt metrų nuo tos vietos, kur miegojo Hernikas. Bomba sprogo, ir mažytė skeveldra prakirto jam galvą, pataikydama tiesiai į smilkinį. Taip miegodamas Hernikas ir mirė. Rytą jį žadinam, o jis nesikelia. Tada ir pastebėjom mažytę skylelę. Būtų pasidėjęs galvą kelis centimetrus dešiniau — būtų likęs gyvas.
O pabūklo vado Volodios Andrejevo mirtis... Koks buvo puikus vaikinas! Nuostabias dainas dainuodavo. Geras eiles kūrė, o kaip absurdiškai žuvo. Dvi paras buvome nemiegoję. Dieną atmušinėįom „junkersų“ eskadriles, kurios bombardavo mūsų kariuomenę, o naktį keitėme pozicijas. Vieną kartą keliantis į kitą vietą, Volodia atsisėdo ant patrankos ir užmigo, o miegodamas nukrito nuo jos. Niekas šito nepastebėjo, ir patranka pervažiavo Volodią. Prieš mirtį jis spėjo tik ištarti: „Pasakykite mamai...“
Prisimindamas netekęs artimų bičiulių, suprantu — man sekėsi. Ne kartą atrodė, kad mirtis neišvengiama, bet viskas baigdavosi sėkmingai. Kažkokie atsitiktinumai padėdavo išlikti gyvam. Matyt, iš tikrųjų gimiau po laiminga žvaigžde, kaip mėgdavo kartoti mama.
Kartą sėdžiu greitomis išsikastoje duobėje, aplink sproginėja sviediniai, o netoli manęs savo išrausoje — Volodia Borozdinovas. Jis iškiša galvą ir šaukia:
— Seržante, ateik pas mane. Turiu rūkalų (tuo metu aš vėl buvau pradėjęs rūkyti).
Vos tik perbėgau pas jį, o sviedinys tiesiog į mano duobelę. Kokia laimė, kad Borozdinovas pasikvietė mane!
Nepamirštamą įspūdį padarė susitikimas su „katiušomis“. Kasėme atsargines pozicijas baterijai, ir staiga už kokių trijų šimtų metrų sustojo keistos automašinos.
— Žiūrėkit, gaisrinės atvažiavo, — kažkas pasakė juokaudamas. Mašinas nudengė, žiūrim, ant jų kažkokios lyg kopėčios, lyg bėgiai. Aplink žmonės krapštosi. Prie mūsų prieina leitenantas ir sako:
— Vaikinai, eitumėt iš čia, pradėsim šaudyti.
— Nagi, šaudykite, dėl dievo meilės, — atsakėme.
— Na, kaip žinote, tik nesigąsčiokit. Pasijuokėm ir toliau kasam.
Žiūrim, visi žmonės toli nubėgo nuo mašinų, tik vienas vairuotojas liko kabinoje. Ir staiga kilo toks griaudesys, ugnis ir dūmai, kad mes neišmanėm, kur dėtis. Ir iš tikrųjų išsigandom. Tik vėliau atsitokėjom ir suvokėm, jog tos mašinos šaudė. Žvelgiam priešo pusėn, o ten tiesiog iš žemės kyla didžiuliai ugnies grybai — kepurės ir į visas puses lekia liepsnos liežuviai. Tai bent ginklas! Mes džiūgavome žavėdamiesi juo. Mašinos greit apsisuko ir nuvažiavo.
Taip karo metu susipažinome su reaktyviniais minosvaidžiais, arba, kaip juos visi vadino, „katiušomis“. Mane jausmino žodis „katiuša“. Apskritai daugelis pavadinimų nežinančiam žmogui atrodys keisti. Šešiavamzdžius vokiečių minosvaidžius kariai praminė „išakais“, o mūsų atsiradusius stambius reaktyvinius sviedinius, panašius į buožgalvius, — „andriušomis“.
Sunkiais metais trumpomis poilsio valandomis ir minutėmis mane dažnai gelbėdavo humoro jausmas.
Prisimenu tokį epizodą. Visą naktį ėjome į gretimą dalį, kur turėjome kasti tranšėjas.
Tamsu, lyja, kartkartėm plyksteli šviečiamosios raketos. Į vietą nuėjom išvargę, alkani. Liesas majoras priėjo prie mūsų grupės ir paklausė:
— Pasiėmėt instrumentus (jis turėjo galvoj kastuvus ir kirtiklius)?
— Pasiėmėm! — už visus žvaliai atsakiau ir išsitraukiau iš bato aulo medinį šaukštą. Visi nusikvatojo, majoras taip pat. Nuotaika mūsų pagerėjo.

PRIE GDOVO, PRIE PSKOVO

Baterija pliekė į du „Foke Vull-190“, apšaudžiusius mūsų poziciją. Skeveldra lengvai sužeidė seržantą Kiseliovą. Vienas lėktuvas numuštas. Puikiai šaudė vyresniojo seržanto Karajevo kulkosvaidis ir trečioji seržanto Stepanovo pabūklo tarnyba. Iššovėme 12 sviedinių.

1944 m. kovo 5 d.
(Iš karo veiksmų žurnalo)

1944 metų žiemą prie Gdovo mūsų vairuotojas Starovoitovas turėjo nuostabų susitikimą.
Jaunas vaikinas — jis važinėjo sunkvežimiu — gabeno baterijai produktus ir nervinosi, nes vėlavo ir žinojo, kad visi mes labai alkani. Bet niekaip jis negalėjo aplenkti dviejų paprastų arklių traukiamų vežimų, kurie pėstininkams vežiodavo šovinius. Važnyčiodavo daugiausia pagyvenę žmonės.
Starovoitovas velkasi paskui du vežimus ir keikia vežėjus paskutiniais žodžiais. Jis jiems signalizuoja ir šaukia, o jie neatsigręždami atsikerta. Tai jį ir įsiutino. Iššoko iš savo mašinos, pribėgo prie vieno iš jų ir kad voš jam antausį. Tas stojasi ir sako:
— Tu ką?
Ir norėjo duoti grąžos, bet staiga sustingo vienas prieš kitą — jaunas vairuotojas ir senas vežėjas, nes karo kelyje susitiko tėvas ir sūnus.
Daugiau kaip dvejus metus vienas apie kitą nieko nežinojo.
Pirmas išėjo kariauti jaunasis vaikinas, o vėliau ištraukė ir jo tėvas.
Ir štai susitiko.
Nuėjo jie pas mūsų komisarą ir pulko vadą, kur tėvas tarnavo, ir paprašė, kad tėvas ir sūnus galėtų toliau tarnauti vienoje dalyje. Ir jų norą patenkino. Taip jie iki karo pabaigos, iki pergalės ėjo drauge.
Tai sužinojęs, pamaniau: va kad man taip susitikus su tėvu, kurį pašaukė į kariuomenę 1942 metais. Tada nežinojau, kad mano tėvas dėl ligos jau demobilizuotas.
Mūsų puolimas tebevyko.
1944 metų liepos 14 dieną prie Pskovo užėmėme poziciją, norėdami rytą paremti gretimos divizijos žvalgybą mūšiu. Pliaupė lietus. Skyriaus vadas ryšių seržantas Jefimas Leibovičius su savo skyrium nutiesė ryšį nuo baterijos iki sekyklos, esančios priešakinėje linijoje. O mes, vadovaujami mūsų būrio vado, paruošėme duomenis atidengti ugniai.
Atrodė, viskas eina sklandžiai. Bet vos tik įsmukau į žeminę šiek tiek numigti, iškviečia mane baterijos vadas Šubnikovas. Paaiškėjo, jog ryšys su sekimo punktu nutrūko, ir Šubnikovas įsakė tuoj pat pašalinti gedimą.
Vargais negalais pribakinu sumigusius ryšininkus Rudakovą ir Šliaminą. Kadangi Leibovičių iškvietė į diviziono vadavietę, vadovauti grupei teko man.
Tamsu nors į akį durk. Kojos slydinėja moliu. Kas šimtą metrų tikriname liniją. Staiga prasidėjo šaudymas, ir teko beveik šliaužte šliaužti. Pagaliau radome gedimą. Ilgai ieškojome tamsoje sprogimo nublokšto antrojo laido galo. Šliaminas greitai sujungė galus, galima grįžti. Netoli baterijos įsakiau Rudakovui patikrinti liniją. Paaiškėjo, kad ryšys vėl nutrauktas.
Atgal ėjome vėl apšaudomi... Taip kartojosi tris kartus. Kai visiškai nusiplūkę grįžome į bateriją, išgirdome pikta lemiantį sviedinio švilpimą. Sukritome kniūpsti ant žemės. Sprogimas, antras, trečias... Keletą minučių negalėjome pakelti galvos. Pagaliau nutilo. Atsikeliu ir matau, kaip netoliese iš tranšėjos kapstosi Šliaminas. Rudakovo niekur nėra. Pradėjome garsiai šaukti — veltui. Blandžioje apyaušrio prietemoje pastebėjome nejudantį kūną netoli nedidelio akmens. Pribėgome prie draugo, atvertėme aukštielninką.
— Saša! Saša! Kas tau?
Rudakovas atmerkė akis, mieguistai ir sumišęs sumurmėjo:
— Nieko, draugas seržante... Užsnūdau „muzikai grojant“... Kaip žmonės pavargdavo ir kaip jie priprato prie nuolatinio artimo mirties pavojaus!

KU KŪ

Keturis kartus baterija pliekė i bombonešių „Junkers-87“ grupes. Iššauti 103 sviediniai. Numušti keturi priešo lėktuvai.

1944 m. birželio 29 d.
(Iš karo veiksmų žurnalo)

Mūsų virėjas Kruglovas (jis iš vologdiečių, vietoj „t“ sakydavo „c“ ir viską tardavo su „o“) nepaprastai mėgo meluoti. Jis valandų valandas galėdavo sekti pasakėles apie niekam nežinomą Vašką Bočkovą, jo pavardę tardamas Bockovas. Šitas Vaska Bočkovas neva gyvenęs kartu su Kruglovu viename kaime ir lengvai viena ranka permesdavęs dvipūdį svarstį per dviaukštį namą, eidavęs imtynių su viso kaimo vaikinais, visada pagaudavęs pačią didžiausią žuvį.
Žinoma, Kruglovui niekas netikėjo, bet visi patenkinti klausydavosi jo pasakojimų ir juokdavosi iš jų.
Baterijoje prisirinko daug vokiškų šalmų, palaidinių, kelnių. Kai įsikūrėme trumpam poilsiui viename miškelyje, nutariau užsimaukšlinti vokišką šalmą, užsivilkti milinę, užsidėti akinius, pasiėmiau vokišką automatą ir nužingsniavau per tankumyną į eglynėlį, kur Kruglovas virė pusryčiams košę. Žiūriu, samčiu kažką jis maišo katile.
Praskyriau krūmus už dešimties metrų nuo jo ir, iškišęs akiniuotą galvą, ištariau: „Ku kū“. Kruglovas žvilgtelėjo į mane ir savo akimis nepatikėjo. Aš vėl: „Ku kū...“ Kruglovas nustėro ir tik pamažu mataravo samčiu po košę, įsistebeilijęs į mane.
Nieko nesakydamas, pamojau jam pirštu. Kruglovas nuleido samtį į katilą ir, atsainiai uždainavęs „Tra lia, tra lia lia“, — tylutėliai žengtelėjo kelis žingsnius nuo katilo į šalį, o paskui kad šoks į krūmus! Ir dingo.
Tai atsitiko rytą. Visą dieną Kruglovas negrįžo — košę virti baigėme patys, net ir pietus gaminomės.
Vakare grįžta mūsų virėjas, ir visi klausinėja, kur jis buvęs, kas atsitikę? Jis mykė, sakė, girdi, buvęs produktų, ieškojęs avino.
Kiek ir kas jį klausinėjo, jis niekam neprisipažino, kad iš tikrųjų spruko iš baimės.
Tada aš neištvėriau, priėjau prie jo ir klausiu:
— Ar tu, Kruglovai, nebuvai pakliuvęs pas vokiečius?
Jis taip įdėmiai į mane pažiūrėjo, lyg tirdamas, bet nieko neatsakė. Kai papasakojau šią istoriją savo žvalgams, jie tiesiog leipo iš juoko. Tik viršila išklausė mane ir rimtai pridūrė:
— Na, pasisekė tau, Nikulinai! Nebūtų buvęs jis bailys, būtų pasiėmęs savo berdanką ir kad tvojęs tau į tarpuakį... Ir amen Nikulinui! Ku kū...

„MIRTIES DĖŽUTĖ“

Gautas įsakymas užimti naują poziciją rajone į šiaurės rytus nuo Izborsko miesto. Mūsų maršrutas — 15 kilometrų. Maršo metu bateriją dengė kulkosvaidžio įrenginys. Kelyje koloną puolė šeši „Foke Vuli-190“. Atremiant antskrydį, mažuoju vyresniojo seržanto Karajevo įrenginiu buvo numuštas vienas „Foke Vull-190“. Iššaudyta 3 tūkstančiai šovinių. Traukos skyrius lauko sąlygomis suremontavo traktorių.

1944 m. rugpjūčio 13 d.
(Iš karo veiksmų žurnalo)

1944 metų vasarą sustojome Izborske. Prie šio miesto su žvalgų grupe vos nežuvome. O atsitiko šitaip. Jefimas Leibovičius, aš ir dar trys mūsų žvalgai važiavome pusantratone. Mašinoje — ritės su ryšių kabeliu ir kitas mūsų karinis turtas. Vokiečiai, kaip mums pasakė, iš čia išnešė kudašių, ir mes ramiai važiavome keliu. Tiesa, matėme, kad šalikelėje guli žmonių, kurie atkakliai moja mums. Jų visai nepaisėme. Įvažiavome į vieną kaimą, sustojome vidury ir tada supratome: kaime — vokiečiai.
Šautuvai mūsų guli po ritėmis. Norint juos pasiekti, reikia iškrauti visą mašiną. Žinoma, tai galėjo sau leisti tik tokie nerūpestingi kareiviai kaip mes. Akimirksniu iššokom iš kėbulo ir bėgte į rugius.
Kas mus išgelbėjo? Turbūt vokiečiai taip pat kažko nesuvokė: negalėjo gi jie pamanyti, kad tarp rusų atsirado keli idiotai, kurie atvyko pas juos į kaimą be ginklų. Galbūt iš tolo jie mus palaikė savais, nes vienas vokietis ilgai stovėjo palaukėje ir, žvelgdamas į mūsų pusę, visą laiką šaukė:
— Hansai, Hansai!
Gulime rugiuose, o aš, stengdamasis sulaikyti kvėpavimą, nejučia žiūrėdamas į kažkokius šliaužiojančius vabalėlius, mąstau: „Ak, kaip kvailai dabar žūsiu...“
Bet vokiečiai netrukus pasitraukė. Dar šiek tiek palaukėme, išėjome iš rugių lauko, sėdom į mašiną, prieš tai išsitraukę šautuvus, ir grįžome atgal.
Kodėl mūsų mašina nesudomino vokiečių, kodėl jie nesurengė pasalos — negaliu suprasti. Turbūt todėl, kad jie buvo apimti panikos. Jie visą laiką traukėsi.
Radome savo bateriją, ir jos vadas Šubnikovas, pamatęs mus gyvus, apsidžiaugė.
— Maniau, jūs visi žuvot, — pasakė. — Į kaimą jus pasiuntė per klaidą, supainiojo...
Taigi man dar kartą pasisekė.
O juk netoliese rugiuose gulėjo nukauti mūsų vaikinai, pėstininkai. Paskui, grįžę kartu su baterija, juos palaidojome. Ir tik pas du ar tris radome kelnėse užsiūtus medalionus.
Nikolajus Gusevas vadino juos „mirties dėžutėmis“. Medalionas buvo plastmasinis ir užsukamas, kad į vidų nepatektų vandens. Tokią dėžutę davė ir man. Joje buvo vamzdeliu susuktas pergamento gabaliukas su užrašu: „Nikulinas J. V. Gimimo metai 1921. Gyvenamoji vieta: Maskva, Tokmakovo skersgatvis, Nr. 15, b. 1, kraujo grupė 2“.
Dėžutes davė kiekvienam. Ir dažnai tik pagal jas ir nustatydavo nukautojo asmenybę. Nemalonu jausti, kad visą laiką turi medalioną „mirties dėžutė“. Prisimeni, ir iš karto pasidaro kažkaip gūdu.

„KIRGIZAS TURĖJO ŠEŠIS KUPRANUGARIUS“

Baterijos asmeninė sudėtis prausėsi pirtyje.

1944 m. lapkričio 26 d.
(Iš karo veiksmų žurnalo)

Jau artėjant karo pabaigai, pirmąkart gyvenime Pabaltijyje pamačiau jūrą ir prisiminiau, kaip vaikystėje mano kaimynės, Cholmogorovų mergaitės, kiekvieną vasarą važiuodavo su tėvais į Krymą. Rudenį grįždavo įdegusios. Parsiveždavo maišelius kriauklelių ir mažytes lazdeles, kuriose buvo išdeginta „Krymas — Jalta“. Aš joms pavydėdavau. Visą gyvenimą svajojau pamatyti jūrą. Ir va pagaliau ji priešais mane. Bet ne tokia, kokią vaizdavausi. Bangos purvinai rudos, o ant jų pilvais į viršų supasi žuvys, kurias pritrenkė bombų ir minų sprogimai.
Kovose dėl Rygos išvadavimo netekome daug žmonių ir technikos. Rygoj išbuvome neilgai. Paskui mus išsiuntė į Valmieros miestelį persiformuoti ir pailsėti.
Iš Valmieros pasiunčiau tėvams du gabalėlius sūdyto sviesto, gabalą lašinių, stiklainį susicukravusio medaus — visa tai pirkau iš vietos gyventojų. Siųsdamas siuntinį, nelabai tikėjau, kad jis pasieks Maskvą — sostinė atrodė labai tolimas miestas. Bet tėvai viską gavo ir atsiuntė kupiną susižavėjimo laišką.
Tuo laiku buvau jau gavęs daug laiškų. Tarp kitų ir jos — mano pirmosios meilės. Susirašinėti pradėjome iškart po Suomių karo.
Mama, susitikusi mano buvusią bendraklasę, davė jai mano lauko pašto numerį, ir mergaitė parašė trumpą laišką. Nieko ypatinga jame nebuvo — klausė, kaip sekasi tarnauti, pasakojo apie pažįstamus vaikinus. Apie save parašė, kad įstojo į Užsienio kalbų institutą. Laišką kelis kartus perskaičiau ir išmokau atmintinai. Iš karto atsakiau ilgu raštu. Apgalvojau kiekvieną frazę, stengiausi būti sąmojingas, paraštėse nupiešiau keletą piešinių iš savo kariško gyvenimo. Taip prasidėjo mūsų susirašinėjimas, kuris truko iki paskutinės tarnybos dienos.
Ilgai mano prašyta, ji atsiuntė savo fotografiją. Priklijavau ją prie lagamino dangčio vidinės pusės, šalia dinamiečių fotografijos. Kartais buvusiai bendraklasei rašydavau žeminėje, pasidėjęs jos portretą priešais spingsulę. Žiūrėdavau į jį ir rašydavau. Daugiareikšmiškai pabrėždavau, kad liūdžiu be jos, kad jos laiškai visada man nepaprastas džiaugsmas. O likus maždaug pusmečiui iki demobilizavimo, paskutinėje eilutėje drebančia ranka išvedžiojau: „Karštai bučiuoju“.
Prisimenu, kaip viršila, pamatęs ant lagamino dangčio fotografiją, paklausė:
— Tavo?
— Mano, — atsakiau sumišęs.
— Sužadėtinė, ar ką? Linktelėjau galvą.
— Nieko, žvitri, — pasakė atsidusęs ir iškart prisiminė artimuosius, likusius Leningrade.
Valmieroje išsikvietė mane diviziono vado pavaduotojas politiniams reikalams kapitonas Konovalovas ir tarė:
— Nikulinai, tu iš mūsų linksmiausias, moki daug anekdotų, organizuok saviveiklą.
Noriai ėmiausi šio darbo.
Apėjęs visas diviziono baterijas, susižinojau, kurie vaikinai šiaip ar taip tinkami. Pirmajam koncertui ruošėmės kruopščiai. Man pačiam teko keli vaidmenys.
Pirma, būti koncerto organizatoriumi.
Antra, būti jo konferansjė.
Trečia, užsiimti klounada.
Ketvirta, dainuoti chore.
Penkta, būti įžanginio monologo ir keletos reprizų tarp numerių autorium.
Išeidavau prieš publiką ir sakydavau:
— Kaip gerai, kad priešais mane sėdi artileristai. Todėl noriu, kad mūsų koncertas taptų savotišku artileriniu parengimu, kad per koncertą netiltų aplodismentų kanonada ir juoko sprogimai. Kad konferansjė sąmojis, kaip sunkiosios patrankos, pliektų žiūrovams per galvas, o publika, gavusi linksmumo užtaisą, linksmais veidais skirstytųsi į namus.
Atsirado daug keblumų su klounada. Supratau, kad svarbiausia — rasti puikų partnerį. Pasirinkau savo draugą seržantą Jefimą Leibovičių. Visi pažinojo jį kaip ramų, santūrų, galvotą, didelės erudicijos
žmogų — prieš karą jis dirbo laikraštyje. Jefimas vyresnis už mane dvejais metais. Mėgo jis ekspromtus, pokštus. Nusprendžiau, kad jis bus puikus Baltasis ir kartu sudarysim gan linksmą duetą.
Vienoje sudaužytoje kirpykloje radome rudų plaukų kasą. Iš jos pasidarėme peruką. Anglim ir lūpų dažais (dažų davė telefonininkės) išsigrimavau veidą. Iš papjė-mašė nusilipdžiau nosį. Ant dryžuotos jūrinikės, kurią pasiskolinau iš vieno mūsų kario, anksčiau tarnavusio jūrų pėstininku, užsivilkau išverstą kailiu į viršų žieminę liemenę, susiradau šarovarus ir iš viršilos gavau didžiausio dydžio, 46, batus, O Jefimas — Baltasis klounas — užsidėjo cilindrą, užsivilko fraką. Po fraku — palaidinė, galifė kelnės ir batai su apvyniojamaisiais autais.
Klounadoje, reprizose panaudojau medžiagą, atsiųstą iš namų. Tėvas rašė feljetonus apie Hitlerį, atsiliepdavo į daugelį politinių įvykių, šį repertuarą jis visad man atsiųsdavo.
Tomis dienomis nemaža buvo kalbama apie mokslininkų atradimą-atomo branduolio suskaldymą. Šia tema sugalvojau reprizą.

Pasirodydavau scenoje klaikiai apsitaisęs, su didžiuliu plaktuku rankose. Sustojęs pakeldavau nuo grindų ką nors nematomą ir per šį „kažką“, padėjęs ant stalo, tvodavau plaktuku. Kėdė subyrėdavo į gabalus. Įbėgdavo partneris ir klausdavo:
— Ką čia darai?
Visiškai rimtai atsakydavau:
— Skaldau atomą.
Salė leipdavo iš juoko (iki šiol negaliu suprasti: kodėl taip juokdavosi?).
Atlikdavom ir tokią reprizą. Jefimas mane klausdavo:
— Kodėl mūsų šalis pati turtingiausia ir pati saldžiausia? Atsakydavau:
— Nežinau.
— Mūsų šalis pati turtingiausia, — sakydavo jis, — todėl, kad turime tik vieną poetą Demjaną Bedną. O mūsų šalis pati saldžiausia todėl, kad joje tik vienas Maksimas Gorkis...
Tada klausdavau Jefimą:
— Kodėl mūsų šalis pati protingiausia?
— Nežinau, — jis atsakydavo.
Ir iškilmingai aš paaiškindavau:
— Mūsų šalis pati protingiausia todėl, kad joje yra tik vienas kvailys... Tai... tu!
Patikdavo ir toks sąmojis. Nekaltu veidu duodavau partneriui „paprastą uždavinį“:
— Kirgizas tarėjo šešis kupranugarius. Du pabėgo. Kiek liko?
— O ką čia galvoti, — atsakydavo Jefimas, — keturi.
— Ne, penki, — pareikšdavau aš.
— Kodėl penki?
— Vienas sugrįžo.
Kareiviai, pasiilgę reginių, humoro, viso to, kas kažkada puošė taikų gyvenimą, nuoširdžiai juokdavosi.
Mūsų vaidinimai buvo sėkmingi. Labiausiai mėgdavau būti konferansjė ir dainuoti daineles. Apskritai mano vaikystės svajonių svajonė — dainuoti džiaze.
Vadovybės nutarimu koncertavome miesto teatre. Iš pradžių — kariškiams, o paskui ir gyventojams.
Koncerte, kuris vyko teatre, dalyvavo ir ryšių diviziono vadas vyresnysis leitenantas Michailas Faktorovičius. Susidraugavome su juo dar per puolimą Estijoje. Užsukome į kažkokią apleistą vilą. Name viskas buvo sujaukta, o kampe stovėjo apdulkėjęs pianinas. Faktorovičius tiesiog nušvito iš džiaugsmo. Jis sėdo prie instrumento ir pradėjo groti. Man tai atrodė netikėta — sausos prigimties žmogus, mano viršininkas, kuriam per visą tarnybos laiką ištariau penkis žodžius, staiga pradėjo skambinti. Nuo jo muzikos viskas aplink tarytum nušvito. Ir jo veidas pasikeitė. Nuotaika mūsų pagerėjo.

MAŽUTIS SKYRIUS APIE DIDŽIULĘ PERGALĘ

Atėjo 1945 metų pavasaris. Susodino mus į platformas ir pasiuntė į Kuršą. Jau išlaisvinta iš fašizmo Lenkija ir dalis Čekoslovakijos. Mūšiai vyko Berlyno prieigose. Bet didelė vokiečių kariuomenės grupuotė, prispausta prie jūros, tebebuvo Pabaltijyje.
Gegužės trečiąją užėmėme ugnies poziciją gyvenvietės romantišku pavadinimu Džukstė rajone. Gegužės aštuntąją mums pranešė, kad rytą prasidės mūsų kariuomenės visuotinis puolimas visu frontu.
Atrodė, naktis prieš mūšį turi būti nerami, bet mes miegojome kaip užmušti, nes visą dieną statėme, kasėme.
Mūsų žeminėje suvirtę gulėjo septyni žmonės. Rytą pajutome kažkokius smūgius ir trenksmą. Atsimerkiam ir matom: mūsų kūnais pasilenkęs laksto žvalgas Volodia Borozdinovas ir šaukia: „A aaa, a aa!“ Žiūrėjome į jį ir galvojom — ar jis nekuoktelėjęs?
Pasirodo, Borozdinovas šaukė „ura!“ Jis pirmasis sužinojo iš budinčio telefonininko, kad pasirašytas fašistinės kariuomenės kapituliacijos aktas. Taip atėjo pergalė.
Visų pabudusiųjų išvaizda buvo džiugi ir sutrikusi. Niekas nežinojo, kaip ir kuo reikšti džiaugsmą.
Į orą šaudė iš automatų, pistoletų, šautuvų. Leido raketas. Visas dangus blykčiojo nuo šviečiančių kulkų.
Norėjome išgerti. Bet nei degtinės, nei spirito niekas niekur negalėjo gauti.
Netoli stovėjo apgriuvusi daržinė. Padegti ją! Daugeliui ši mintis dingtelėjo kartu... Daržinę padegėm ir šokinėjom aplink ją kaip bepročiai. Šokinėjom iš džiaugsmo...
Karo veiksmų žurnale atsirado įrašas:

„Paskelbta karo veiksmų pabaiga. Pergalės diena! Priešo kariuomenė kapituliavo.
Vakare karo veiksmų baigimo proga saliutuota iš keturių patrankų — aštuoniomis salvėmis. Iššauti 32 sviediniai.
1945 m. gegužės 9 d.“

Pergalė! Baigėsi karas, o mes gyvi! Tai didelė laimė — mūsų pergalė! Karas praeityje, o mes gyvi! Gyvi!!!
Rytojaus dieną pamatėme, kaip plentu žingsniavo, pasiduodami į nelaisvę, vokiečiai. Tie vokiečiai, kuriuos rengėmės pulti. Priekyje ėjo karininkai, už jų penkiolika žmonių lūpinėmis armonikėlėmis grojo vokišką maršą. Didžiulė atrodė ši kolona. Kažkas pasakė, per pusdienį pražygiavo daugiau kaip trisdešimt tūkstančių vokiečių. Visų išvaizda pasigailėtina. Mes smalsiai juos apžiūrinėjom.
Greit mūsų divizionas galutinai pradėjo taikų gyvenimą. Ir 1945 m. birželio 11 d. karo žurnale atsirado įrašas. Paskutinis įrašas 72-ojo atskirojo Puškino diviziono pirmos baterijos karo veiksmų žurnale:

„Baigėme visiškai įrengti stovyklą Livberzės stoties rajone. Pradėjome reguliarius užsiėmimus pagal tvarkaraštį.
Gautas įsakymas neberašyti karo žurnalo.
Baterijos vadas kapitonas Šubnikovas“.

5. PRATINUOS PRIE TAIKAUS GYVENIMO

Kai tu pašoki iš džiaugsmo, žiūrėk, kad kas nors neišmuštų tau iš po kojų žemės.

Stanislavas Ježis Lecas

E-1-26-04

Karas baigėsi, bet demobilizacija vyko keliais etapais. Kai paaiškėjo, kad mano amžiaus karius demobilizuos tik po metų, susikrimtau. Traukė namai. Sielojausi, kad reikės metus laukti.
Tvarkingai galima buvo susirašinėti su artimaisiais. Iš laiškų sužinojau, kad tėvas grįžo į Maskvą, motina dirba „Greitosios pagalbos“ stoties dispečere.
Išsimiegojęs, išsiprausęs pamažu pratinaus prie taikaus gyvenimo. Praėjus dviem savaitėms po karo, išsikviečia mane kapitonas Konovalovas ir sako:
— Va dabar, Nikulinai, atėjo metas talentams atsiskleisti. Organizuok saviveiklą ir treniruok mūsų futbolininkus.
Treneriu ilgai neišbuvau: diviziono rinktinė pralošė kaimyninei daliai 11:0, ir mane nuo šio darbo atleido. Likau atsakingas tik už meno saviveiklą.
Rytų Prūsijoje, viename miestelyje, mūsų divizionas įsikūrė buvusiame vokiečių tankų mokyklos pastate, kurio pastogėje įrengėme klubą: sukalėme sceną, pastatėme suolus. Čia buvo rodomas kinas, savo jėgomis ruošdavome koncertus.
Divizionas pasipildė jaunais vaikinais. Ir mes, laukdami demobilizacijos, daly tapome patys vyriausi.
Pagaliau atėjo ilgai lauktoji diena. 1946 metų gegužės aštuonioliktąją (aštuoniolika — mano mėgstamiausias skaičius!) mane, vyresnįjį seržantą, demobilizavo. Nutariau vykti į Maskvą, nieko namiškiams nepranešęs. „Netikėtas parvykimas, — maniau, — bus labai efektingas.“
Kelionėje užtrukau keturias dienas.
Perpildytame prekiniame vagone gulėdamas ant gultų, pasimetęs po galva daiktamaišį, mąsčiau, kaip toliau gyvensiu. Demobilizacijos metais man sukanka dvidešimt penkeri. Nebūtų kilęs karas, iki šio laiko jau būčiau įsigijęs kokią nors civilinę profesiją, galimas daiktas, būčiau vedęs ir pradėjęs savarankišką gyvenimą.
Už apšildomo prekinio vagono atvirų durų slinko sugriauti miestai ir sudeginti kaimai. Sužinojęs, kad artinamės prie Smolensko, atkutau. Čia mūsų sąstatas išstovėjo dvi valandas. Su liūdesiu žvelgiau į šį kažkada gražų, žalią, jaukų miestą, dabar jis pusiau sugriautas, apdegęs ir niūrus. Atrodė, išlikusi tik senoji tvirtovė ant kalno. (Kai mažas svečiavausi pas senelę Smolenske, ši senovinė tvirtovė ant Veselucko kalno mane masino. Tvirtovės sienos tokios storos, kad jų viršum galėjo važinėti arklių trikinkė. Prie vieno bokšto man parodė lygią aikštelę, kur neva pietavęs Napoleonas. Šliaužiojau žole, vildamasis rasti Napoleono pietų likučių. Kažkodėl vis ieškojau žuvies kaulų.)
Karo metais teko matyti daug sugriautų gyvenviečių, kurios pažymėtos tik žemėlapyje. Jų vietoje, nelyginant obeliskai, stūksojo vien pajuodusios krosnys.
Į namus vykome tokiuose pačiuose prekiniuose vagonuose, kuriuose mus, šaukiamuosius, 1939 metais vežė iš Maskvos į Leningradą. Tada visi aplink kalbėjo apie namus, artimuosius, mylimuosius, o dabar minėjo karą: kur kas kariavo, buvo sužeistas, kaip veržėsi iš apsupties, kaip išgyveno bombardavimus. Pakely dainavo karo dainas, pritardami trofėjiniais akordeonais.
Važiavau ir galvojau apie karą kaip apie pačią baisiausią tragediją Žemėje, apie betikslį vienas kito naikinimą. Prieš karą buvau perskaitęs Remarko knygą „Vakarų fronte nieko naujo“. Knyga patiko, bet ji manęs nepribloškė. Išlaisvintoje Rygoje, viename sviedinio sugriauto namo rūsyje, mes su Jefimu Leibovičium aptikome krūvą knygų. Ir tarp jų radome Remarko romaną „Kelias atgal“, kuris vėliau buvo leidžiamas pavadinimu „Sugrįžimas“. Romanas apie grįžusių namo Pirmojo pasaulinio karo kareivių likimą. Šią knygą su Jefimu perskaitėm vienu prisėdimu. Ji sukrėtė mus įtikinamumu ir atvirumu. Skaičiau romaną ir vis su savim lyginau — Juk jo herojai mano vienmečiai. Aš, kaip ir Remarko kareiviai, taip pat perėjau karą ir grįžtu į namus. Bet nemaniau, kad laukia manęs beviltiškumas, nuosmukis, kaip Remarko herojų, nors ir supratau, kad persiorientuoti bus sunku. Kariuomenėje buvau maitinamas, rengiamas, keliamas, už mane visą laiką galvojo, man vadovavo. Vienintelis mano rūpestis buvo būti šaltakraujiškam, stengtis kuo tiksliau įvykdyti įsakymą ir kiek galima išsisaugoti nuo skeveldrų, paklydusios kulkos. Kariuomenėje suvokiau gyvenimo ir žiauberės duonos kainą.
Ir nors vykau į namus šiek tiek pasimetęs ir abejodamas, svarbiausia, ką jaučiau, — džiaugsmas. Džiaugiaus, kad namuose manęs laukia saviškiai, mylima mergaitė ir bičiuliai. „Viskas susitvarkys, — maniau. — Jeigu išgyvenau šį baisųjį karą, tai visa kita kaip nors įveiksiu.“
Tėvą su motina vaizdavausi tokius pačius, kokius palikau eidamas į kariuomenę. Na, turbūt mažumą paseno, suliesėjo, bet juk tie patys. Prieš pat demobilizaciją — pirmąkart karo metais — mama atsiuntė savo fotografiją. Nuotraukoje ji buvo pablogusi, pražilusi. Ją fotografavo darbe Garbės lentai, todėl prie juodos palaidinukės prisisegusi medalį „Už pergalę prieš Vokietiją“. Baterijoje aš visiems rodžiau mamos fotografiją.
Po keturių dienų stovėjau aikštėje prie Rygos stoties. Maskva sutiko saulėta diena. Žengiau per sostinę su savo juodu faneriniu lagaminėliu, kuriame gulėjo storas aptrintas sąsiuvinis su dainomis, knygos, užrašų knygelė su anekdotais, artimųjų ir mylimosios laiškai. Dar stotyje nubėgau prie automatinio telefono ir, įmetęs drebančia ranka monetą, išgirdęs gaudesį, surinkau namų telefono numerį, kurį prisiminiau visus tuos metus: E-1-26-04.
— Klausau, — pasigirdo ragelyje. Prie telefono priėjo mama, aš iškart pažinau jos balsą.
— Mama, tai aš!
— Volodia, tai Jura, Volodia... — išgirdau, kaip mama džiugiai kvietė prie telefono tėvą.
Tėvas staiga, lyg aš ir nebuvau išvykas iš namų septynetą metų, tarė:
— Klausyk! Kaip gaila, kad traukinys vėlai atėjo. Šiandien tavieji, na „Dinamo“, žaidžia su „Spartaku“.
Tėvo balse pajutau apgailestavimo gaidelę. Jis susiruošė eiti į rungtynes ir nusiminė, kad teks likti namuose. Tada pasakiau, kad jis važiuotų į stadioną, o pats pažadėjau atvykti į antrą kėlinį.
Sužavėtas jis sutiko:
— Puiku! Važiuoju į stadioną. Bilietą ir tau paimsiu. Po pirmojo kėlinio susitinkam prie Pietų tribūnos kontrolinėje.
Kol kračiausi tramvajuje, žingsniavau Razguliajum Tokmalcovo skersgatvio link, širdis taip padūkusiai plakė, kad pamaniau: turbūt šitaip žmonės miršta iš džiaugsmo.

IR PAPIROSĄ SURŪKĖME...

Prie namo vartų manęs laukė mama. Mama! Karo metais ji smarkiai pasikeitė. Suliesėjusiame veide išsiskyrė jos didelės akys, plaukai visiškai pabalę.
Kai įėjau į kambarį, džiaugsmingai ėmė šokinėti šuo Malka. Jis neužmiršo manęs. Greit atsirado mano mokslo draugas Šura Skalyga. Jis neseniai grįžęs iš Vengrijos, kur tarnavo tankų dalyje. Ant krūtinės puikavosi trečiojo laipsnio Šlovės ordinas. Kartu su Šura, greitomis užvalgę, išdūmėme į „Dinamo“ stadioną.
Suspėjome kaip tik pertraukai. Tėvas stovėjo prie kontrolieriaus. Dar iš tolo pamačiau jo pakumpusią figūrą man pažįstama ruda kepuraite.
— Tėte! — sušukau.
Tėvas pakėlė ranką, ir mes puolėme vienas prie kito. Kol bučiavomės, Šurka šaukė kontrolieriams:
— Žiūrėkite! Žiūrėkite! Jie visą karą nesimatė! Jis grįžo! Tai tėvas ir sūnus!!!
Šių šauksmų lydimi, mes dviese su Šurka praėjom pro apstulbusius kontrolierius su vienu bilietu.
Neprisimenu, kaip sužaidė tą dieną „Spartakas“ su „Dinamo“, bet rungtynės tapo man švente.
Aš Maskvoje. Namuose. Ir kaip gerais prieškariniais metais, sėdžiu su tėvu ir Šurka Skalyga Pietų tribūnoje „Dinamo“ stadione, žvelgiu į žalią veją, kuria bėgioja žaidėjai, girdžiu sirgalių šūksnius ir švilpimą ir manau: „Va šitai ir yra turbūt tikroji laimė“.
Tėvas beveik nepasikeitė. Jo kaip ir anksčiau jaunas, be raukšlių veidas, ir nė vieno žilo plauko. Tiesa, jis pradėjo nešioti akinius ir rūkyti.
Kai po rungtynių grįžome namo, tėvas iškilmingai išsiėmė iš rašomojo stalo stalčiaus pakelį „Kazbeko“, kur gulėjo nesurūkytas papirosas, ant kurio kandiklio jis buvo užrašęs: „1945 m. gegužės 9 d.“ Būtent tą dieną tėvas nebaigė rūkyti papiroso, nutaręs, kad surūkys jį tada, kai grįšiu aš iš kariuomenės.
Jis traukė dūmą, girdamas jo ypatingą skonį.
Kol mama ruošė virtuvėje vakarienę, aš išėjau į kiemą su palaidine, trimis medaliais, gautais per karą: „Už narsumą“, „Už Leningrado gynybą“ ir „Už pergalę prieš Vokietiją“. Viskas aplink atrodė neįprasta ir keista, nors iš tikrųjų lyg ir niekas nuo to laiko, kai išėjau į kariuomenę, nepasikeitę.
Tiesiog į viską žiūrėjau kitomis akimis. Kariuomenėje aš suaugau.
Per vakarienę tėvas, motina, Šurka Skalyga, dėdė Gania prisiminė karą. Tėvas demonstravo paskutiniuosius triukus, kuriuos išmoko šuo Malka.
— Piliečiai, oro pavojus! Oro pavojus! — sakė jis monotonišku balsu, ir Malka palįsdavo po pagalve ir sustingdavo.
O kai tik tėvas paskelbdavo: „Oro pavojus praėjo!“, Malka iššokdavo iš po pagalvės ir pradėdavo, džiaugsmingai lodamas, lakstyti po kambarį.
Sėdėjome šešiolikos metrų kambaryje su dviem langais į plytų sienos pusę. Šį kambarį tėvams davė, kai 115-ojo pulko bataliono komisaras Spiridonovas parašė laišką. Jis, iš pokalbio su manim sužinojęs, kad mes ankštai gyvename, pasiuntė rajono vykdomajam komitetui ir rajono kariniam komisariatui prašymą, kad seržanto Nikulino tėvams pagerintų buto sąlygas. Ir kai mūsų bute ištuštėjo kaimynų kambarys, į jį leido įsikelti mano tėvams. Palyginti su senu devynių metrų kambariūkščiu, šis atrodė mums didžiulis.
Pirmomis po demobilizacijos savaitėmis susitikau savo pulko draugus. Pirmą pamačiau Jašą Bogdanovą. (Tą patį linksmą vyruką, kuris dainavo dainas, kai mes, šaukiamieji, važiavome iš Maskvos į Leningradą.) Jis dirbo Baumano sodo administratorium. Susitikau ir su Miša Valkovu. Jo namuose kartu praleidome nuostabų vakarą.
Namuose, kieme, vaikystės prisiminimai grąžino mane į prieškarinius metus. Trečią sugrįžimo dieną su gretimo kiemo paaugliais žaidžiau netgi futbolą. Senutė, kuriai sviediniu išmušėme langą, aimanavo:
— Na, suprantu, šie mokiniai — padaužos, betgi Jurijus, ūsuotas karys, kur jis lenda? ..
Visai kitomis akimis pradėjau žiūrėti į žmones, su kuriais susitikdavau. Taip, karas šiek tiek pakeitė viską. Žmonių išvaizdą, psichologiją.
Gyvenimas 1946 metais buvo sunkus. Kortelių sistema. Ilgai nesusigaudžiau, pagal kuriuos maisto kortelių talonus ką galima gauti. Kiekvienas dirbantysis buvo priskiriamas prie atitinkamos parduotuvės — skirstytojos, kur turėjo teisę „apsipirkti“. Prisimenu, tėvas paklausė mane:
— Žemė sukasi?
— Sukasi, — atsakiau.
— O kodėl žmonės neparkrinta? — ir pats atsakė: — Todėl, kad pritvirtinti prie parduotuvių.
Su liūdesiu sutikdavau žinią, kad vienas ar kitas bičiulis ir pažįstamas negrįžo iš karo. Iš mūsų buvusios dešimtos „A“ klasės žuvo keturi, iš mūsų kiemo — dvylika žmonių.
Iš tėvų laiškų žinojau, kad fronte žuvo daugelis mano mokyklos ir kiemo draugų. Bet, susitikdamas su žuvusiųjų tėvais, dar stipriau pajusdavau netekties kartėlį ir sielvartą. Ir visą laiką jausdavausi nusikaltęs žuvusiųjų tėvams. Kaltas tuo, kad likau gyvas. Man atrodė, kad mano pasirodymas dar labiau padidino jų sielvartą.
Pirmasis gyvenimo Maskvoje mėnuo praėjo besisvečiuojant. Kiekvieną dieną susitikdavome su saviškiais, pažįstamais. Visi klausinėdavo ir vaišindavo.
Kompozitorius Kirilas Molčianovas kartą man pasakojo, kad, dirbdamas Didžiojo teatro direktorium, kiekvienąsyk Gegužės 9-ąją įeidavo į aikštę priešais teatrą ir žiūrėdavo, kaip susitinka karo veteranai. Kasmet šių žmonių su žile vis mažėjo ir mažėjo. Jau filmus apie karą suka vidutinio amžiaus režisieriai, kurie karo gerai nepažįsta. Bet daugėja jaunimo, ateinančio į šiuos susitikimus prie Didžiojo teatro.
Po karo dažnai gaunu savo pulko draugų laiškų su fotografijomis. Ir iš senyvų veidų sunkiai atpažįstu jaunus dabar jau tolimų karo laikų vaikinus.
Mano tėvas, prisimindamas savo vaikystę, pasakojo, kaip kartą jam, visiškai mažam, parodė gatvėje seną senutėlį. Šį senuką po ranka vedė i cerkvę. Jis sunkiai kilnojo kojas. Sakė, jog šis senelis — vienintelis likęs gyvas karo su Napoleonu dalyvis.
Taip kada nors kalbės ir apie mano vienmečius, karo metais iškovojusius pergalę.

„MEILĖS KRACHAS“

Pirmąją grįžimo į namus dieną susitikau su savo mylimąja. Po futbolo paskambinau jai, ir mes susitarėm prie Jelochovo katedros susitikti. Eidamas į susitikimą, jaudinausi. Varžė kariška uniforma, be to, be gailesčio spaudė chromo batai. Šiuos pirmuosius mano gyvenime tikro chromo batus padovanojo atsisveikindami žvalgai, kurie slapta juos užsakė mūsų diviziono batsiuviui, bet suklydo dėl dydžio. Ir aš vargiai užsimoviau batus ant plonų tėvo kojinių.
— O, Jurka, tapai visiškai suaugęs, — džiaugsmingai ji sušuko pamačiusi mane.
O aš stovėjau mindžikuodamas, nežinojau, ką sakyti, ir iš susijaudinimo tiesinau ūsus, kurie, kaip maniau, veidui teikė šaunumo. Tą vakarą namo laiptinėje pirmą kartą ją pabučiavau. O po to ilgai neleidau eiti. Traukdama savąją ranką iš manosios, ji pusbalsiu maldavo:
— Nereikia, gali išeiti tėtė.
Mes beveik kasdien susitikdavom. Eidavom į teatrą, kiną. Ji keletą kartų buvo atėjusi pas mus į Tokmakovo skersgatvį. Mano tėvams ji patiko.
Kartą užsuko pas mus į kambarį dėdė Gania ir tarė:
— Na ką, tau su savąja reikalai eina lyg per sviestą, gal vesi? Atsakiau, kad žadu pasipiršti, bet mane slegia buto problema. Juk ir ji gyvena kartu su tėvais viename kambaryje. Tada dėdė Gania pasiūlė:
— O tu kelkis į mūsų mažą kambariuką (turėjo galvoje tą patį kambarį, kuriame gyvenau su tėvais iki karo), jis mums vis tiek buvęs nebuvęs, o jums, šioks ar toks, bus savas, atskiras.
Dėkodamas išbučiavau jį.
Ir po dviejų dienų toje pačioje laiptinėje, kur pirmą kartą ją pabučiavau, pasipiršau. Tai galėjau padaryti ir jos namuose, kur ne kartą buvau užsukęs, bet varžiausi. Šeimos aplinkybės buvo sudėtingos. Tėvas ir motina buvo išsiskyrę, bet gyveno viename kambaryje, pertvertame pianinu ir širma. Jie tarpusavyje nesikalbėdavo. (Jų namuose kvailai jausdavausi čia užsukdavau į tėvo užkaborį išgerti arbatos, čia grįždavau baigti gerti į tą pusę, kur gyveno motina su dukterimi.)
— Tu tėtei labai patinki, — kalbėjo ji man.
Tą vakarą, kai paprašiau jos rankos, ji pasakė:
— Ateik rytoj, viską tau papasakosiu.
Rytojaus dieną, kai susitikom bulvare, žiūrėdama į žemę, ji pasakė, kad myli mane, bet kaip draugą, o po savaitės išteka. Jis lakūnas, ir draugauja su juo dar nuo karo, anksčiau tiesiog nesipasakojo. Pabučiavo mane į kaktą ir pridūrė:
— Bet mes liksime bičiuliai...
Štai taip ir pasibaigė mano pirmoji meilė. Sielojausi, žinoma, labai. Naktį ilgai klaidžiojau vienas po Maskvą. Mama su tėte guodė, o dėdė Gania patarė:
— Spjauk tu į ją! Dar geresnę sutiksi. Dabar, po karo, vyrus graibstyte graibsto. Ir įsidėmėk, jei kas — kambarį turi.

KINUI JŪS NETINKATE

Grįžau iš kariuomenės įsitikinęs, kad man atvertos visų teatrinių institutų ir studijų durys.
Aš gi kariavau visą karą!
Man sekėsi saviveikla!!
Aš gi stodamas visus pradžiuginsiu!!!
Ir tvirtai nusprendžiau stoti į Sąjunginio valstybinio kinematografijos instituto aktorinį fakultetą. Nusifotografavęs fotoateljė Razguliajuje trimis efektingomis pozomis (šias nuotraukas nunešiau kartu su dokumentais SVKI'o priėmimo komisijai), pradėjau rūpestingai ruoštis egzaminams. Išsirinkau Krylovo pasakėčią „Katinas ir virėjas“. O iš eilėraščių tėvas patarė paimti Puškino „Husarą“. Pareiškiau, kad, mano žiniomis, „Husarą“ daugelis deklamuoja per egzaminą.
— O tu žinai, — atsakė tėvas, — padarykime taip. Deklamuosi eilėraštį ne nuo pradžios, o nuo vidurio. Jis ilgas. Ir niekas iš egzaminatorių neišklauso jo iki galo. Paprastai jau ties viduriu jie sako: „Ačiū. Pakaks“. Ir įsivaizduoji, visi įeina ir sako: „Jis valė arklį grandykle...“ Frazė visiems įgrysta. Ir tai, kad tu pradėsi eilėraštį deklamuoti nuo vidurio, skambės komisijai kaip muzika.
Taip pat išmokau ištrauką iš „Bajorų gūžtos“, kai Lemas savo kambaryje groja fortepijonu ir Lavreckis girdi šiuos muzikos garsus. (Dabar suprantu, kad ištrauką parinkome nelabai man tinkamą.)
SVKI'o aktoriniame fakultete susidarė didelis konkursas. Pusė stojančiųjų, kaip ir aš, vilkėjo palaidinėmis. Keletą žmonių, įsiminiau. Atmintyje įstrigo mėlynakis jūreivis Timčenka. Į egzaminus jis atsinešė didelių blizgančių nuotraukų. Vienoje jis su granata rankoje, kitoje — su šautuvu, trečioje — dryžuota jūrinike. Gyvenime jis atrodo kažkoks plakatinis: atviras, tvirtai suręstas, baltadantis blondinas. Neabejojau, kad Timčenka priims. Mano akimis, jis tiesiog prašėsi į ekraną jūreivių didvyrių vaidmenims.
Pirmas, atrenkamasis turas vyko ramiai, o per antrąjį, po to, kai padeklamavau eilėraščius ir pasakiau prozą, mane pakvietė prie stalo, už kurio sėdėjo komisija (jai vadovavo režisierius Sergejus Jutkevičius — jis komplektavo kursą). Ir pasakė man:
— Žinot, draugas Nikulinai, jūs duomenų turite, bet kinui netinkate. Jūsų ne tas profilis, kurio mums reikia. Pasakysim atvirai: jus vargiai ar filmuos kine. Čia visos komisijos nuomonė. Jeigu tikrai mėgstate meną, patariame eiti į teatrinį institutą. Ten pareiškimai dar priimami...
Išėjau iš instituto visiškai palaužtas. Iš pradžių pamaniau, jog nepriėmė manęs todėl, kad blogai atlikau etiudą „mintinai fiziniai veiksmai“, kai paprašė manęs parodyti įsivaizduojamais daiktais tokią scenelę: parašyti laišką, užklijuoti jį voke, prilipinti ženklą, o po to įmesti jį į pašto dėžutę.
Namuose ilgai save apžiūrinėjęs veidrodyje, patikėjau komisijos narių žodžiais, kad tikrai kinui netinku. Ir baltadančio, mėlynakio blondino Timčenkos taip pat nepriėmė. Tai sužinojęs, jis paskutiniais žodžiais išdėjo komisiją. Ypač pyko ant vieno egzaminatoriaus, kuris davė tokią užduotį:
— Aktorius turi būti dėmesingas ir pastabus. Sutinkate su tuo? Štai įsivaizduokit, kad jūs kurčnebylys. Kaip jūs prašysite manęs plaktuko?
Timčenka sąžiningai įsijautė į kurčnebylio vaidmenį. Kažką mykė, baksnojo pirštu sau į krūtinę, o paskui ranka, sugniaužta į kumštį, mojavo, lyg kaltų vinį.
— Puiku! — padrąsino jį egzaminatorius. — O dabar įsivaizduokite, kad jūs aklas, ir paprašykite manęs žirklių.
Kad būtų tikriau, Timčenka užsimerkė, dviem pirštais atkūrė žirklių judesius ir išgirdo:
— Artistas privalo būti dėmesingas. Kodėl jūs judinate pirštus ir tylite? Jūs gi aklas, galite kalbėti. Paprasčiau būtų pasakyti: „Prašom duoti man žirkles“.
Tačiau Timčenka nenusiminė ir, prisiminęs savo žygdarbius kaip jūrų pėstininkas, nutarė paimti SVKI'ą šturmu. Todėl jis pasiūlė man ir dar keletui neįstojusiųjų nueiti į namus pas žinomą artistą Vasilijų Vaniną, kuris tuo laiku Kinematografijos institute vadovavo kursui.
Vargais negalais susiradome Vanino adresą ir nuėjome pas jį į Gorkio gatvę. Aštuntą ryto paskambinome prie durų. Niekas neatsiliepė.
— Nieko, — nuramino Timčenka, — palauksim, pasivaikščiosim. Pasivaikščiojom. Po valandos grįžom. Vėl skambinam.
Durys atsidarė, ir ant slenksčio stovi pats Vaninas.
— Laba diena, — keipėsi į jį Timčenka. — Va pas jus atėjom, padėkit mums.
— Įeikite, vaikinai, — ištarė Vaninas. — Atsiprašau, kad aš su chalatu, bet nesivaržykit.
įėjom į kambarį, atsisėdome ant kėdžių kraštelio. Vaninas pasiteiravo, ko norim.
Timčenka papasakojo, kad mūsų, vaikinų frontininkų, grupės, nepriėmė į Kinematografijos instituto aktorinį fakultetą. Keletas žmonių stovi apačioje ir taip pat jaudinasi. Jie tiesiog varžėsi užeiti. O apskritai mes prašome padėti.
Vaninas įdėmiai mus išklausė, išklausinėjo, kur kariavome, iš kur atvykome, ir tarė:
— Suprantate, vaikinai, jeigu aš rinkčiausi, tai, žinoma, jus priimčiau. Bet juk kursas ne mano. Va kai vėl bursiu kursą, prašom ateiti. Matau, jūs gabūs vaikinai! Atleiskite, kad negaliu jūsų pavaišinti, dar ir arbatinuko neužkaičiau...
Išėjome iš Vanino visiškai tikri, kad jeigu iš tikrųjų jis burtų kursą, mes taptume studentais. Jis, kaip mums atrodė, nukeltų telefono ragelį, paskambintų į institutą ir pasakytų:
— Užrašykite ten Timčenka, Nikuliną ir kitus. Aš juos priimu,
O dabar suprantu, kad Vaninas paprasčiausiai buvo geras, puikus žmogus ir nenorėjo mūsų liūdinti.
Po susitikimo su Vaninu mums palengvėjo. Nusprendėme su Timčenka toliau laikyti egzaminus kitame institute. (Po daugelio metų, atidarant kino festivalį, sutikau šį buvusį jūrininką, apsikarsčiusį fotoaparatais. Jis tapo fotokorespondentu.)
Nors tėvai mane ir guodė, aš ilgai graužiausi. „Juk esu gabus, — maniau, — kariuomenėje man sekdavosi.“ „Na, Nikulinai, tu stebuklas!“ — dažnai po koncerto man sakydavo pulko draugai. O prie egzaminų neprileido ir trečiam turui.
Kinui netikau.

IR TEATRUI NETIKAU

Labiausiai už visus mane guodė mama.
— Nesisielok, — įtikinėjo, — neįstosi šiais metais, pabandysi kitąmet. Stengiausi nenusiminti. Greit įteikiau pareiškimus valstybiniam A. Lunačiarskio teatro meno institutui ir Ščepkino mokyklai prie Mažojo teatro.
Pirmiausia laikiau egzaminus Ščepkino mokykloje. Ji buvo šalia Mosestrados direkcijos, aplink kurią visada būriuodavosi artistai, apsivilkę elegantiškais apsiaustais, būtinai languotais šalikais, ryškiomis spalvotomis skrybėlėmis — žaliomis, smėlio spalvos, rudomis,
„Va tapsiu artistu, būtinai nusipirksiu tokį pat apsiaustą, šaliką ir skrybėlę“, — svajojau.
Pirmasis turas man buvo sėkmingas. Atėjo antrojo turo diena. Jis vyko dideliame kambaryje, kur įrengė žiūrovų salę. Pirmą eilę buvo užėmusi komisija. Centre sėdėjo pagarsėjusi Mažojo teatro artistė Vera Pašenaja.
Kai deklamavau Puškino „Husarą“, tai nė neįpusėjęs išgirdau:
— Ačiū, pakaks.
„Na, — manau, — arba visiškai žlugęs, arba taip jiems patikau, kad perklausai tiesiog nenori gaišti laiko.“
Išėjau į koridorių ir laukiu egzaminų pabaigos. Prie manęs prieina mokyklos aukštesniojo kurso studentas ir globėjiškai šneka:
— Na kaipgi jūs galėjote... deklamuoti taip dirbtinai? Tai juk absoliučiai netinka aktoriui, ypač kad stojate į Mažąjį teatrą. Jums patarčiau — atsisakykit dirbtinumo.
Studento nuomonė sutapo su priėmimo komisijos nuomone.
Čia, Mažojo teatro studijoje, išgirdau istoriją, susijusią su vienu stojimu. Egzaminą laikė mergaitė, kuriai davė užduotį suvaidinti vagilę. Komisijos pirmininkas pasidėjo ant stalo savo laikrodį ir paprašė mergaitę jį neva pavogti.
— Kaip jūs drįstate duoti tokius etiudus? — pasipiktino mergaitė. — Aš komjaunuolė, o jūs verčiate mane vagiliauti. Aš skųsiuos...
Ji ilgai šūkaliojo, daužė kumščiu į stalą, o paskui apsiverkusi, trenkusi durimis, išbėgo iš kambario.
Komisijos nariai sutriko. Sėdėjo suglumę. Kažkuris iš jų tarė:
— O gal iš tiesų be reikalo įžeidėm mergaitę? ..
Komisijos pirmininkas žiūri — nėra jo laikrodžio. Jis išsigando. Bet staiga atsivėrė durys, ir įėjo mergina su laikrodžiu rankoje. Padėjusi jį ant stalo, ramiai tarė:
— Pasiūlėte man suvaidinti vagilę. Jūsų užduotį įvykdžiau. Visi ilgai juokėsi, „ir merginą priėmė.
Laikiau egzaminą ir į GITIS'ą, kur egzaminų komisijai vadovavo artistas S. Gušanskis.
Kai pirmąsyk pamačiau jį instituto koridoriuje, prisiminiau savo vaikystę. Būtent Gušanskis kitados atlikdavo visus pagrindinius vaidmenis Darbininkų vaikų teatro spektakliuose (tame pačiame teatre, iš kurio mes nudžiovėm dekoraciją — šieno kūgį). Kai sutikdavau jį mūsų skersgatvyje, ilgai lydėdavau akimis mylimą artistą, pagrindinių vaidmenų atlikėją spektakliuose „Džiaugsmo gatvė“, „Veltėdis“, „Paketas“ ir kituose.
Ir štai jis žingsniuoja instituto koridorium. Nesusilaikiau, priėjau prie jo:
— Laba diena! Aš jus pažįstu. Juk tai jūs ketvirtajame dešimtmetyje dirbote Darbininkų vaikų teatre?
— Taip, — nusišypsojo Gušanskis ir manęs paklausė, ką čia veikiąs.
— Stoju į institutą.
— A-a-a... Na ką gi, pažiūrėsim, paklausysim. Linkiu sėkmės.
Kai skaičiau prozą ir pasakėčias, visi sėdėjo tyliai, įdėmiai klausydami. O deklamuojant „Husarą“, komisija susijuokė, ir pajutau, kad mano deklamavimas patinka.
Koridoriuje mane apspito vyresniųjų kursų studentai, kurie dalyvavo per egzaminą, ir pradėjo, vienas kitą nutraukdami, drąsinti.
— Gušanskis juokėsi. Tave priims. Visiems patikai. Slankiodamas siaurais, tamsiais instituto koridoriais, susitikdamas su daugeliu laikiusiųjų egzaminus, vis girdėjau legendų, kaip laimingai buvo įstota į institutą.
Pasakojo, kaip vienas gabus vaikinas sužlugo. Rytojaus dieną pas instituto rektorių ir į priėmimo komisiją atėjo senyva moteris — to vaikino teta — ir ilgai visus įtikinėjo, kad priimtų jos giminaitį, kuris ir sapne mato save artistu. Ši moteris visiems taip įkyrėjo, kad ją vos ne prievarta norėjo išvesti iš instituto. Kai komisijos nariai, jau pavargę įrodinėdami, kad jos giminaitis be talento, pradėjo šaukti, piktintis, moteris nusiplėšė nuo galvos skarelę, akinius, ir visi pamatė, kad čia ne moteris, o tas pats jaunikaitis. Visa komisija aiktelėjo. Vaikiną priėmė. Klausiausi ir galvojau: „Va kad taip man“. Bet man viskas kitaip išeidavo.
Priėjęs trečiąjį turą, tikėjausi, kad galiausiai pasiseks. Kai pakvietė į salę, kur vyko paskutinis, lemiamasis egzaminas, pirmą pamačiau Michailą Tarchanovą, garsų MCHAT'o artistą, GITIS'o meno vadovą. Jis sėdėjo už stalo, kažkodėl susirietęs, ir žvelgė į grindis. Deklamuoju eiles, žiūriu į Tarchanovą, o jis įsistebeilijęs į grindis. Tai labai blaškė. (Vėliau man pasakojo, kad Tarchanovui, pasirodo, buvo prasidėjęs stiprus kepenų priepuolis, ir jis, tik ką išgėręs vaistų, laukė, kol sumažės skausmas.)
Egzaminų rezultatus paskelbė rytojaus dieną. Atėjau į institutą ir jaudindamasis pradėjau skaityti priimtųjų sąrašus. Savo pavardės juose neradau. Dar kartą lėtai perskaičiau sąrašus. Ir vėl mano pavardės ten nebuvo. Žinoma, susikrimtau. Nusprendžiau palaukti Gušanskio ir, vildamasis jo paramos, apie viską su juo pasišnekėti.
— Suprantate, kaip viskas susiklostė, — aiškino man Gušanskis. — Iš pradžių jums viskas klojosi gerai, bet paskutiniame ture buvo nuspręsta, kad nepritapsite prie grupės, kurią buria kurso vadovai. Iš visų priimtųjų nori sudaryti lyg aktorinę trupę, iš kurios gal vėliau susikurs naujas teatras. Ir va šioje trupėje jums neatsirado amplua, todėl jūsų ir nepriėmė.
Vaikštinėjau siaurais vingiuotais instituto koridoriais kaip iš vandens ištrauktas. Buvo skaudu, eiti namo nenorėjau. Tuo metu prie manęs priėjo simpatiškas, juodomis protingomis akimis jaunuolis.
— Laba diena, — ištarė jis paprastai ir prisistatė. — Aš vardu Tolia. Pavardė — Efrosas. Žinau, jūsų nepriėmė. Bet nenusiminkite. Mes norim išbandyti jus savo studijoje.
— Kokioje studijoje?
— Noginske yra teatras. Jam vadovauja režisierius Konstantinas Voinovas. Labai talentingas, įdomus žmogus. Aš pats baigiu režisūrinį fakultetą čia, GITIS'e. Ir Voinovui padedu. Dabar mes organizuojame Maskvoje studiją. Vėliau iš mūsų studijos turi gimti teatras. Siūlau pabandyti. Štai mano telefonas.
Ir Anatolijus Efrosas davė man popierėlį su telefono numeriu. Neteikdamas rašteliui jokios reikšmės, automatiškai jį įsikišau į kišenę, nusprendęs, kad nesibandysiu jokioje studijoje. Juk dar buvo Kamerinio teatro studija ir VAMTT, — teatro, kaip anksčiau vadino Maskvos tarybos teatrą, pagalbinis sąstatas. Kažkoks mano tėvo pažįstamas davė man raštelį nunešti artistui Oleninui, kuris dirbo šiame teatre.
Atėjau pas jį į grimavimosi kambarį. Jis kaip tik ruošėsi spektakliui.
— Ką galiu jums pasakyti, — prabilo Oleninas, perskaitęs raštelį. — Mes po dvidešimties dienų iš tikrųjų pradėsime burti pagalbinį sąstatą. Pabandykite. Bet atvirai pasakysiu: šansų nedaug. Blogai, kad jūs niekada anksčiau nesate dirbę teatre. Bet gal jums ims ir pasiseks. Turėkim viltį.
Gaila, nepasisekė. Po pirmos perklausos į teatro pagalbinį sąstatą manęs neįtraukė.
Iki egzaminų į Kamerinio teatro studiją buvo likęs mėnuo. Dabar prisiminiau Anatolijaus Efroso raštelį.
„O ką, — galvoju, — gal eiti į studiją? Vis dėlto realus pasiūlymas...“
Paskambinau Efrosui. Jis šiltai su manim pasišnekėjo ir prižadėjo supažindinti su Voinovu.
(Ar galėjau tada numanyti, kad po dešimties metų būsiu pakviestas filmuotis vienoje iš pirmųjų Voinovo kino filmų „Jaunystė paikystė“, kur vaidinsiu vieną iš pirmųjų savo vaidmenų?!)
Voinovo studijoje skaičiau prozą, pasakėčią, deklamavau eilėraščių, dainavau, grojau gitara ir netgi šokau. Egzaminas truko ilgiau kaip valandą. Ir buvau priimtas. Kartu su manim buvo tikrinamas ir Šura Skalyga, kuris tuo metu dirbo Šešėlių teatre prie Maskvos valstybinio estrados teatro. Šurą įrašė kandidatu.
Voinovas subūrė aplink save nemažai talentingų jaunuolių. Daugelis vėliau tapo profesionaliais artistais ir režisieriais.
Kartas nuo karto studija, važinėdama po sritį, rengdavo spektaklius. Svarbiausia, kuo studija laikėsi, — drausme. Už pirmą pavėlavimą pareikšdavo papeikimą, už antrą — šalindavo iš studijos.
Dirbdamas pas Voinovą, ruošiausi į teatrinę studiją prie Kamerinio teatro. Paskutinė viltis įsigyti specialųjį teatrinį išsilavinimą.
Į visas Maskvos aukštąsias mokyklas ir studijas, kur tik galėjau suspėti, visą vasarą laikiau egzaminus. Tik į MCHAT'o mokyklą nedrįsau duoti pareiškimo, nors ir prisiminiau Sergejaus Obrazcovo pasakojimą, kai jis CMDR vakare dalijosi mintimis apie meną, gyvenimą. Pasakodamas, pavyzdžiui, apie aktorinę sėkmę, jis prisiminė, kaip stojo , į MCHAT'o studiją.
Priėmimo komisijos pirmininkas V. Nemirovičius-Dančenka per egzaminą jį ironiškai paklausė:
— Jaunuoli, o kiek jums metų? Pasimetęs Obrazcovas išpyškino:
— 21 amžius.
— Mane priėmė, — pasakojo Sergejus Vladimirovičius, — kaip sąmojingą, nuovokų, nes visa komisija raitėsi iš juoko. O aš apie tai nė nepamaniau. Aktorinė sėkmė. Kiekvienas artistas turi savo aktorinės laimės koeficientą.
Mama tebedirbo „Greitojoje pagalboje“. Tėvas rašė reprizas, feljetonus, dainuškas. Aš gaudavau išlaikytinio kortelę. Voinovo studija ne tik nebuvo laikoma darbo ar mokslo vieta, bet netgi pažymėjimo, kad aš kuo užsiėmęs, neturėjo teisės išduoti, nekalbant jau apie aprūpinimą maisto kortele.
Kaip toliau gyventi? Galbūt stoti į pedagoginį institutą? Kadangi tarp mano artimųjų buvo pedagogų, aš rimtai pagalvodavau apie tai. O gal eiti dirbti? Bet kur? Juk jokios specialybės neturėjau. Taip nusiteikęs, nuėjau į rajono milicijos skyrių, į kurį gavau šaukimą atvykti.
— Ką gi jūs, draugas Nikulinai, — priekaištavo man senyvas kapitonas, — demobilizavotės gegužėje, dabar rugsėjis, o iki šiol niekur nedirbate? Gaunate išlaikytinio kortelę. Kuo užsiėmęs?
— Štai stojau mokytis, nepasisekė. Niekur manęs nepriima. Dabar vėl bandau.
— Kaip nepriima?
— Ot taip ir nepriima, — atsakiau susikrimtęs.
— O ko galvoti? Eikite mokytis pas mus. Jūsų vidurinis išsilavinimas, esate partijos narys, frontininkas. Mums reikia tokių žmonių, — pasiūlė kapitonas, kuriam aš, matyt, patikau. — Pas mus gerai. Gausite kortelę, duos uniformą. Jei reikia — jūs juk turite vieną kambariuką trims, — gyvenamuoju plotu padėsim. Pas mus, milicijoje, daug įdomaus darbo. Pagalvokit, ką?
Išėjau į gatvę, ir dingtelėjo mintis: „O ką, jeigu iš tiesų į miliciją ėjus?..“

6. KAIP ATSIRANDA KLOUNAI...

PADĖJO „VAKARINĖ“

Būkite savamoksliai, nelaukite, kol jus išmokys gyvenimas.

Stanislavas Ježis Lecas

Paprastai mes su tėvu laikraštį „Vakarinė Maskva“ pirkdavome Jelochovskio aikštės kioske. Berods 1946 metų rugsėjo viduryje nusipirkome laikraštį ir ketvirtame puslapyje perskaitėme skelbimą, jog Maskvos valstybiniame Lenino ordino cirke Cvetnojaus bulvare komplektuojama klounados studija. Kilo idėja: o ką, jeigu pabandyčiau?
Šeimos taryboje ilgai svarstėme: verta ar ne stoti į studiją?
Mama linko prie teatro, manydama, anksčiau ar vėliau man pasiseks.
— Vis dėlto teatras tauresnis, — sakė ji. Tėvas laikėsi kitos nuomonės.
— Tegul Jura surizikuos, — primygtinai reikalavo jis. — Cirke galima eksperimentuoti. Darbo — devynios galybės. Jeigu jis gebės pasireikšti — iškils. O teatre? Ten pernelyg daug tradicijų, viskas aišku, reikia paklusti režisieriui. Cirke daug ką sprendžia pats artistas.
Ir nutariau stoti į cirko studiją.
Dokumentai buvo priimami mažame kambaryje (dabar ten viena iš žiūrovų rūbinių sekcijų). Neaukštas vyriškis su rudų plaukų kuodu registravo pareiškimus ir anketas, tikrindamas, ar tinkamai jos užpildytos.
Jis atliko priėmimo komisijos sekretoriaus vaidmenį, ir man tuomet atrodė orus. Vėliau paaiškėjo, kad jis taip pat stojantysis — Viktoras Volodinas.
Klounų grupę telkė cirko režisierius Aleksandras Fiodorovičius. Trečiajame dešimtmetyje jis, kaip ir tėvas, vadovavo meno saviveiklai vienoje iš sostinės įmonių, ir anksčiau jie neretai darbo reikalais susitikdavo.
Pirmas turas, kuriame visiems leido dalyvauti, vyko mažyčiame raudonojo kampelio kambaryje. Kviesdavo po vieną. Ilgai laukiau ir pagaliau atsidūriau priešais komisiją, sėdinčią už raudonu audeklu dengto stalo. Deklamavau Puškiną. Norėjau pradėti pasakėčią, bet pasišaukia mane Fiodorovičius (jis buvo užsienietiška odine striuke su užtrauku) ir klausia:
— Prašom pasakyti, ar ne jūs Vladimiro Nikulino sūnus?
— Sūnus.
— Ką jūs sakote? — nusistebėjo jis. — Ir ką gi, nusprendėte eiti į cirką?
Man atrodė, kad jo klausime nuskambėjo lyg ir apgailestavimas.
— Taip, — sakau, — mėgstu cirką. Noriu tapti klounu.
— Na ką gi, labai džiaugiuos. Labai džiaugiuos. Taigi jus tiesiog į trečiąjį turą leisim. Perduokit tėtei labų dienų.
Perdaviau labų dienų, o pats nervinaus: juk didelis konkursas. Pirma, stojo daugumas tų, kurie nepateko į teatrinius institutus ir studijas, antra, laikyti egzaminus leido su septynmečiu išsilavinimu, o tai didino norinčių tapti klounais skaičių, trečia, cirkas šalia Centrinės turgavietės, ir kai kurie nuolatiniai jo lankytojai ir atvykėliai taip pat kažkodėl, ar iš paikystės, ar rimtai, nusprendė išbandyti laimę.
Vienam iš jų aš patikau.
— Jeigu nepriims, — sakė jis, — ateik pas mane. Saulėgrąžomis prekiausime. Su sviedinėliais.
— Kaip su sviedinėliais? — nusistebėjau.
— Labai paprastai, — paaiškino. — Nueisim prie traukinio ir už tūkstantį rublių nusipirksime maišą saulėgrąžų. Paskui rasime kokią senę ir pasiūlysim jai po 60 kapeikų už stiklinę, jeigu urmu ims. Senė, suprantama, sutiks, nes pati saulėgrąžas pardavinės po rublį. Pirmąsias dvi tris stiklines jai pripilsime pilnas, o paskui nematant į stiklinę įdėsiu teniso sviedinėlį (aš jį rankovėje turėsiu) ir toliau seikėsiu... Letena mano didelė, sviedinuko nieks nepamatys. Atrodys, kad stiklinė pripilama iki viršaus. Tu tuo laiku ką nors pradėsi jai riesti.
Išaušo trečia turo diena. Pabučiavęs laimei mūsų šuniuką Malką, labai nervindamasis ir neišsimiegojęs, užsimetęs milinę ir įsiavęs į aulinius batus, išėjau į cirką.

KANDIDATAI Į KARANDAŠUS

Gaisrininkas laiko egzaminą į muzikos mokyklą. Jo klausia:
— Koks skirtumas tarp smuiko ir rojalio? Pagalvojęs gaisrininkas atsako:
— Rojalis ilgiau dega.

(Iš nugirstų anekdotų)

Egzaminai vyko ryškiai apšviestame manieže. Salėje prisirinko labai daug žmonių. Cirkų vyriausiosios valdybos darbuotojai, programoje dirbantys artistai, uniformininkai, valytojos, stojančiųjų pažįstami ir bičiuliai (mano pažįstamų salėje nebuvo).
Komisija susėdo pirmojoje eilėje, centre odine striuke A. Fiodorovičius. Šalia jo — cirko meno vadovas J. Jurskis. Komisijoje taip pat buvo žinomas žonglierius V. Žanto, režisierius B. Šachetas, maniežo inspektorius A. Buše, cirko direktorius N. Baikalovas ir kiti.
Pirmas egzaminą laikė trisdešimties metų vyriškis, gerokai įgėręs — gėrė dėl drąsos, ar ką? Jis nieko geriau nesugalvojo, kaip atsistoti ant kėdės ir sniaukrojančiu balsu uždainuoti:

Košę virsime, naktį girsime,
Tu ateik, miela — nesiskirsime...

Dainavo šlykščiai, bet juokingai. Ne dėl atlikimo, o tiesiog dėl to, kad atrodė kaip kvailelis, dar ir girtas, ir balsas sniaukrojantis... Daugelis juokėsi. Bet mus, tuos, kurie laikė egzaminus, krėtė šiurpas.
Laukdamas savo eilės, jaudindamasis, stebėjau laikančiuosius egzaminą. Štai apkūnus, komiškos išvaizdos, žavingas Viktoras Paršinas. Kaip ir visi, iš pradžių padeklamavo eilėraščių ir pasakėčią, o po to jam davė užduotį: jis neva einąs į užkulisius ir ten sutinkąs tik ką iš narvo ištrūkusį tigrą. Kaip reikia reaguoti? Viktoras Paršinas, ramiai švilpiniuodamas, nuėjo į užkulisius ir atlėkė iš ten laukiniu balsu šaukdamas, vartydamas kėdes, ir per visą maniežą nukūrė prie išėjimo. Man atrodo, tai jis padarė puikiai. Įsiminiau Anatolijų Baraškiną, kurio paprašė paruošti etiudą: įpilti į įsivaizduojamą primusą žibalo ir jį užkurti. Tai jis padarė klasiškai!
Aukštas, liesokas Georgijus Lebedevas apstulbino visą komisiją nuostabiu Majakovskio eilių deklamavimu.
Egzaminus laikė Uja Polubarovas ir Viktoras Smirnovas. Anksčiau jie mokėsi cirko mokykloje. Abu puikiai žongliravo, buvo išmokę akrobatikos ir mums atrodė supertalentingi bei supermiklūs. Jie lengvai darė flikfliakus, kaskadas, kalbėjosi tarpusavyje, vartodami cirko terminologiją: „obermanas“, „untermanas“, „šprechas“... Juos, žinoma, priėmė. Artisto išvaizda iš visų skyrėsi Jurijus Kotovas, atvykęs iš Oriolo. Jis gan sėkmingai padeklamavo Sergejaus Michalkovo eilėraštį „Pirmąkart ant žirgo aš, pėr Kaukazą tegu neš...“

Egzaminus laikė ir pats jauniausias iš mūsų — Nikolajus Stanislavskis. Dėl jo pavardės daugelis ironizavo sakydami: „Va ir Stanislavskis į cirką atėjo“.
Žvelgiau į visus ir galvojau: „Kur man su jais varžytis?“
Atėjo mano eilė eiti į maniežą. Padeklamavau eilėraštį, išpyliau pasakėčią, davė man etiudą: manieže lyg pametęs buto raktus ir ieškau jų. Sugalvojau nelabai originaliai. Apsimečiau, kad ilgai ieškau raktų, visur tamsu. Degiojau tikrus degtukus (man atrodė, kad, uždegus degtuką ryškiai apšviestame manieže, bus juokinga), bet niekas mano išmonės neįvertino. Ir štai puolu ant kilimo ir kažką imu, deja, pasirodė, jog tai ne raktai, o spjūvis. Ranką bjaurėdamasis nusivaliau į save. Salėje nusijuokė.
Paskui egzaminus laikė ir kiti. Tarp jų Borisas Romanovas. Polinkiu bendrauti, humoro jausmu, taip pat tuo, kad į egzaminą atėjo, kaip ir aš, kareivio miline (dar ilgai po karo visiems, kas vilkėjo kareivio milinę, jausdavau simpatiją), jis sudomino mane, ir mudu susipažindme. Pradžiai jis papasakojo anekdotą:
Per egzaminą profesorius apsileidusį studentą klausia:
— Ar jūs žinot, kas yra egzaminas?
— egzaminas — tai dviejų protingų žmonių pokalbis, — atsako studentas.
— O jeigu vienas iš jų idiotas? — teiraujasi profesorius. Studentas ramiai atsiliepia:
— Tada antrasis negaus stipendijos.
Iš Boriso sužinojau, kad jis augo vaikų namuose, jo mokymąsi teatrinėje technikos mokykloje (rengėsi tapti grimuotoju) nutraukė karas. Žinoma, tada aš nė nenumaniau, kad tapsime bičiuliais ir dar daugiau — partneriais, kad Borisą priims mūsų namuose, pamils ir jis bus nuolatinis mūsų vakarų dalyvis Tokmakovo skersgatvyje.
Trečią valandą dienos baigėsi paskutinis turas, o šeštą valandą vakaro įėjo kažkoks žmogus su sąrašais ir monotoniškai pagal abėcėlę perskaitė visų priimtųjų pavardes. Tarp kitų ištarė ir mano. Iš viso į studiją priėmė aštuoniolika žmonių, o penkis paėmė kandidatais.
Aš iškart paskambinau į namus.
— Tėte, mane priėmė.
— Na gerai. Greičiau parvažiuok!
Parvažiavau ir smulkiai viską papasakojau. O aštuntą vakaro Kameriniame teatre (vėliau ji pavadino Puškino teatru) vyko paskutinis konkurso turas, kuriame dalyvauti leido ir man. Ir aš nutariau vykti.
Ir atsitik šitaip! Ir čia po konkurso man pranešė, kad priėmė mane į studiją.
Juk būna taip: čia visur atsako, čia per vieną dieną dvi sėkmės.
Į namus grįžau vėlai, ir ilgai su tėvu ir motina aptarėme praėjusią dieną.
Kur eiti: į Kamerinio teatro studiją ar į cirko studiją?
Tėvas vėl pakartojo savo argumentus, kad cirke lengviau ir greičiau galima pasireikšti, rasti naujų įdomių klounados formų, ir aš nutariau eiti į cirką.

ŠALIAI REIKIA KLOUNŲ

Tramvajuje sėdi senutė. Salia jos stovi liesas, išvargęs studentas.
— Ko gi tu, mielasis, toks sulysęs, — kreipiasi į jį senutė.
— Užduoda daug, — atsako.
— Tu turbūt pirmūnas?
— Ne...
Senutė, matydama studentą ant rankos užsimetus apsiaustą, pasiūlo:
— Duok, mielasis, nors tavo apsiaustą palaikysiu, juk tau sunku...
— Čia ne apsiaustas, — atsako vaikinas, — čia studentas Sidorovas. Va jis — pirmūnas.

(Iš nugirstų anekdotų)

Mūsų cirko studijos studentija buvo linksma, alkana. Mums, tiesa, duodavo darbininko maisto kortelę, gaudavom ir talonų sausajam daviniui, taip pat stipendiją — penkis šimtus rublių. Nė viename institute nemokėjo tokios didelės stipendijos. Ir vis dėlto pinigų nuolat stigo. Po karo gyventi buvo sunku.
Meno reikalų komiteto Vyriausioji cirkų valdyba studijai skyrė daug lėšų. Šaliai reikia klounų. Buvo kviečiami įvairių disciplinų dėstytojai. Pas mus visi mėgo cirko technologiją. Kiekvienąsyk šios disciplinos užsiėmimus vesdavo kiti žmonės. Buvo kviečiami seni meistrai, kurie kalbėdavo mums apie cirko specifiką, technologiją, pasakodavo apie savo gyvenimą, darbą. Daug laiko su mumis praleido Aleksandras Buše, nepakartojamas Maskvos cirko režisierius inspektorius. (Jį ir dar programos vedėją Robertą Balanovskį iš Leningrado cirko žiūrovai visada sutikdavo plojimais.)

GYVOJI ENCIKLOPEDIJA

Įeina į maniežą Rudasis ir sako Baltajam:
— Laba diena! — ir ištiesia ranką.
— Dieve mano, kokios purvinos, tavo rankos! — stebisi Baltasis.
— Purvinos? — perklausia Rudasis. — O kad tu pasižiūrėtum į mano kojas.

(Senoviška cirko repriza)

Dmitrijus Alperovas, kai atvyko pas mus į studiją, atrodė kaip patriarchas.
Apkūnus, didžiulis, jis įėjo sunkiai alsuodamas ir skardžiu, sodriu balsu paprašė:
— Padėkite man nusivilkti kailinius.
Šokom vilkti nuo jo sunkių lapinių kailinių. Jo kepurė taip pat kailinė, bojarinų. Jis lėtai priėjo prie staliuko, atsisėdo, pasėdėjo kokias penkias minutes ir atsipūtęs išsitraukė iš kišenės didžiulį laikrodį.
Dmitrijus Alperovas... Kai dar mokiausi devintoje klasėje, tėvas padovanojo Alperovo knygą „Senojo cirko arenoje“. Ji tapo mano mėgstama knyga. Skaičiau ją keletą kartų. Ir vėliau kartas nuo karto gana dažnai ją vartinėdavau norėdamas rasti kokios nors klasikinės klounados aprašymą. Jo knyga turbūt viena iš nedaugelio, įdomi ir profesionalui, ir cirko mėgėjui.
Prieš karą, dar vaikas būdamas, mačiau Alperovą arenoje. Į atmintį įstrigo jo skambus balsas.

Ir va Alperovas pas mus studijoje. Jis pažvelgė į savo didelį plokščią sidabrinį kišeninį laikrodį (jis atrodė klouniškai — dabar jį vadintų suvenyriniu) auksinėmis rodyklėmis, žaliu ciferblatu, ir aš iš karto pamaniau: dabar kas nors laikrodžiui atsitiks — sprogs ar ims rūkti, o galbūt išgirsime kokią muziką... Bet laikrodis tik tiksėjo. Jis dar kartą į jį žvilgtelėjo ir padėjo ant stalo prie aplamdyto sąsiuvinio su savo užrašais.
Kambaryje tylu. Alperovas griausmingu balsu pradėjo pasakoti apie senąjį cirką. Matyt, ruošdamasis susitikimui, jis buvo pasidaręs planą, todėl kartas nuo karto žvilgčiojo į sąsiuvinį.
Mes iš karto nusikėlėm, penkiasdešimt metų atgal ir patekom į seno ikirevoliucinio cirko pasaulį.
— Klounas Ribo, — dundėjo Alperovo balsas, — įeidavo į maniežą ir sutikdavo vaiką su meškere, kuris tipendavo priešais jį barjeru. Ribo pernešdavo berniuką per maniežą, dėdamasis brendąs per vandenį. Tai jis darė nuostabiai juokingai.
Į savo sąsiuvinį užsirašiau: „Gaudyti manieže žuvį, vaizduojantis, kad jis pripildytas vandens...“ (Po dešimties metų šis įrašas paskatino sukurti pantomimos klounadą „Linksmieji žvejai“.)
Daugelis Dmitrijaus Alperovo pasakojimų mums atrodė tiesiog neįtikėtini.
Ir ko tik nedarė klounai, norėdami prajuokinti publiką! Tas pats Ribo — tai buvo pirmas jo triukas, — įėjęs į maniežą, rodydavo publikai savo didelį kumštį ir paskui susigrūsdavo jį į burną. Žiūrovai juokdavosi. „Išsigimimas“, — sakytume dabar.
— Ar jo buvo tokia didelė burna? — paklausiau.
— Na ne, — atsakė Alperovas. — Burna apskritai buvo didelė, bet jis dar specialiai pasidarė operaciją, įpjovė burnos kampučius maždaug po pusantro centimetro, tai buvo nelabai pastebima, bet užtat galima buvo susigrūsti visą kumštį.
Sulaikę kvėpavimą, klausėmės ir Alperovo pasakojimo apie puikų Rudąjį klouną Eiženą. Ypač įsiminiau, kaip jis darė vieną klounadą. Baltasis ir Rudasis klounai kivirčijasi, ir Rudasis sako:
— Kviečiu tave į amerikietišką dvikovą.
Amerikietiškos dvikovos esmė tokia, kad du žmonės deda į skrybėlę du raštelius, iš kurių viename parašyta „Gyvybė“, o kitame — „Mirtis“. Tas, kuris ištrauks raštelį „Mirtis“, turi nusižudyti.
Baltasis ilgai spiria Rudąjį prieiti prie skrybėlės ir traukti raštelį. Šis ilgai atsisakinėja. Pagaliau Rudasis neištveria ir sako: „Gerai, aš trauksiu pirmas“. Drebančia ranka jis išsitraukia raštelį, išskleidžia ir pradeda skaityti: „Grie... grie... grietinė!“
Baltasis prieina ir patikslina: „Ne grietinė, o mirtis. Taip, mirtis (Rusiškai „smetana“ ir „smertj“). Tu išsitraukei mirtį. Va dabar eik ir nusišauk“.
Rudasis pasiima koncertiną ir groja liūdną melodiją.
— Paskutinį kartą jums groju, — tragišku balsu sako jis publikai.
Baigęs groti, Rudasis išeina į užkulisius, ir čia prasideda pikta lemianti pauzė. Tylu. Visi laukia, kas bus toliau. Pasigirsta aiškus šūvis. O po dviejų sekundžių į maniežą įbėga džiaugsmingas Rudasis, šaukdamas: „Nepataikiau!“
Alperovas pasakojo, kad šią klounadą Eiženas atlikdavo virtuoziškai. Be jokio grimo, apsivilkęs beveik įprastu kostiumu, tuo momentu, kai siųsdavo jį užkulisin nusišauti, jis paimdavo koncertiną — mažą armonikėlę — ir laužyta rusų kalba atsisveikindavo su publika, pareikšdamas, kad groja jai paskutinį kartą. Jis grodavo Dvoržako „Slavų šokį“ ir lėtai, nuleidęs galvą, kiūtindavo į užkulisius nusišauti. Ir viską darydavo taip nuoširdžiai, jog kai kurie žmonės netgi verkdavo.
Ir vėliau, kai po šūvio, nuo kurio salė sudrebėdavo, pasirodydavo Eiženas, publika sutikdavo jį plojimais ir juoku.
Daug ką, ką girdėjau, buvau jau skaitęs Alperovo knygoje. Per pokalbį priminiau jam vieną joje papasakotą epizodą.
Jis tiesiog nušvito.
— Tai jūs skaitėte mano knygą?
— Na, žinoma, ji man patiko.
Labai gailiuosi, kad nepasiėmiau, eidamas į susitikimą su Alperovu, jo knygos ir nepaprašiau autografo.
Mokymo dalyje sužinojęs Alperovo telefoną, 1947 metų Gegužės pirmąją nutariau jam paskambinti.
— Klausau, — atsiliepė jis savo skambiu balsu.
— Laba diena, Dmitrijau Sergejevičiau. Su jumis kalba cirko studentas Jurijus Nikulinas.
— Klausau jūsų, ko norėjote?
— Noriu pasveikinti jus su Gegužės pirmosios šventėmis ir palinkėti jums sveikatos.
— Tai ką? Tiesiog pasveikinti, ir viskas?
— Taip, pasveikinti ir palinkėti jums sveikatos. Ir viskas.
Stojo tyla.
— Na gerai. Ačiū, — kažkaip netvirtai pasakė Alperovas ir pakabino ragelį.
Po švenčių jis atėjo pas mus į studiją ir iš karto paklausė:
— Kas man skambino Gegužės pirmąją? Aš atsistojau.
— Jūs mane sveikinote su švente? — nustebęs perklausė Alperovas. — Labai jums ačiū. Žinote, aš pamaniau, jog tai žaidimas. Juk iš cirko manęs niekas su šventėmis nesveikindavo. Neabejojau, jog tai žaidimas.
Ir jis pradėjo pasakoti apie žaidimus, kurių anksčiau cirkuose netrūkdavo. Pavyzdžiui, atvažiuoja artistas į cirką, įeina į maniežą, ir „būtinai per pirmą repeticiją kažkas numesdavo jam ant galvos maišą pjuvenų. Arba prikaldavo kaliošus prie grindų: žmogus su kaliošais, o pajudėti negali ir parpuola.
Po šių pasakojimų supratau, kodėl Dmitrijus Sergejevičius keistai reagavo į mano pasveikinimą.
Mirė Alperovas sunkiai. Prasidėjo vandenė. Gulėjo jis ištinęs. Kažkas nepagalvojęs atsiuntė jam kvietimą į cirko sezono atidarymą. Jis verkė, šaukė: „Aš noriu eiti į premjerą!“ O pats negalėjo netgi atsistoti.
Atsisveikinom su juo manieže. Tai pirmas gedulas, kurį pamačiau cirke.
Viduryje maniežo ant paaukštinimo buvo padėtas atidengtas karstas. Šalia ant kėdžių sėdėjo Dmitrijaus Alperovo, artimieji. Šviesa pritemdyta, tik vienas prožektorius apšvietė jo veidą, ir tyliai tyliai grojo orkestras. Man vis atrodė, kad Alperovas tuojau ims ir pasakys: „O va, prisimenu, Činizelio cirke...“
Tą vakarą, po Alperovo laidotuvių, cirke vyko eilinis vaidinimas. Maniežas buvo ryškiai apšviestas, griaudėjo muzika, ir mano sąmonėje netilpo, kad čia prieš keletą valandų stovėjo karstas ir visi verkė, o dabar visi juokiasi.

NEBUVO PASKATOS

„„Pasodinimas“ — cirko numeris, paremtas tuo, kad į numerį įtraukiamas, daugiausia dėl komiškumo, artistas kaip žiūrovas.“

(Cirko enciklopedija)

Mokydamiesi studijoje, dienas ir naktis leisdavome cirke. Po dviejų mėnesių mus pradėjo naudoti paradams, „pasodinimams“.
Pirmuoju „pasodinimu“ mums visiems tapo klounada „Kepurės“, kurią atliko klounai Demašas ir Mozelis (pagal afišą — Žakas ir Moricas).
Klounadoje „Kepurės“ reikėjo dėtis žiūrovu, sėdinčiu su kepure rankose. Klounai pasiimdavo kepurę ir, ginčo įkarštyje, lyg atsitiktinai, traukdami ją vienas iš kito, nuplėšdavo snapelį. Žiūrovas „pasodintasis“, sėdintis pirmoje eilėje, publikos didžiam džiaugsmui, išgyvendavo, nervindavosi. Tiesa, klounados pabaigoje paaiškėdavo, kad kepurė sveika, o plėšė kitą. Miklaus kepurių sukeitimo niekas iš publikos nepastebėdavo.
Prisimenu, su kokiu virpuliu ruošiausi pirmajam savo gyvenime „pasodinimui“.
Namuose ilgai galvojau, kaipgi padaryti, kad viskas atrodytų natūraliai. Nusprendžiau pasiimti knygą (būsiu lyg studentas, atėjęs į cirką), kuri „atsitiktinai“, kai iš manęs norės atimti kepurę, nukris ant grindų...
Klounados metu jaudinausi, bet dariau viską taisyklingai, ir žiūrovai juokėsi. Per pertrauką užkulisiuose prie manęs priėjo Mozelio žmona ir tarė:
— O jūs šaunuolis. Viską tiksliai atlikote. Taip tiksliai, kad akimirksniu net išsigandau — ar iš to žmogaus paėmė vyras kepurę (ji iš matymo manęs nepažinojo). Jūsų tokia kvailio išraiška, jūs taip gerai išsigandote, šaunuolis!
Demašui ir Mozeliui taip pat patiko, kaip viską dariau, ir jie kreipėsi į studijos direkciją, kad šeštadieniais ir sekmadieniais (pačios atsakingiausios dienos cirke) „pasodinimui“ kviestųsi mane.
Kai kurie mano draugai į „pasodinimą“ eidavo nenoriai. Antai klounadoje „Mediumas“ „pasodintasis“ mušamas lazda per galvą ir išvejamas iš salės. Todėl kai kurie mano draugai, laikydami tai žeminančiu dalyku, išsisukinėdavo nuo „pasodinimo“. O aš ėjau manydamas, kad bet koks dalyvavimas vaidinime bus man naudingas.
Kaip sekėsi „pasodintajam“, kartu su pedagogais nagrinėdavome per aktorinio meistriškumo pamokas. Visi veiksmai būdavo analizuojami dalimis, daug būdavo kalbama apie aktoriaus vidinę būseną.
Borisui Romanovui dėl „vidinės būsenos“ įvyko nepaprastas atsitikimas.
Jis turėjo tam tikru momentu per klounadą „Tešlainiai“, kurią atliko klounai Liubimovas ir Gurskis, atsikelti nuo kėdės (tai klounados kulminacinis momentas) ir tuo būdu artistams duoti ženklą, kad laikas baigti antrė. Bet Romanovas kažkodėl neatsikėlė ir tuo sumenkino klounados finalą.
Įtūžęs Gurskis šaukė užkulisiuose, mojuodamas savo išrašytomis rankomis (Gurskis ant pirštų ir delnų susirašydavo klounados tekstą, kurį visad blogai mokėdavo):
— Kur tas niekšas, kuris padarė mums gėdą prieš publiką?! Pabalęs Romanovas mandagiai ir tyliai aiškino:
— Suprantate, vidinė būsena nedavė man akstino keltis. Pagal Stanislavskį, jeigu aš būčiau atsistojęs, tai būtų buvę nepateisinama...
Jeigu Borisas būtų sąžiningai prisipažinęs, kad pamiršo atsistoti, tai turbūt jam taip ir būtų praėję, bet dėl „vidinės būsenos“ Gurskis iš pradžių neteko žado, paskui gerai išlavintu balsu suriaumojo:
— Nusispjaut man į tavo paskatą! Dedasi mat genijum!! Matote, jis neturi paskatos!!! Štai aš dabar tave paskatinsiu... (Beje, ir „paskatino“...)
Borisas Romanovas nuo to laiko „pasodinimams“, kai vaidindavo Liubimovas ir Gurskis, nebūdavo kviečiamas.

O KAI KURIE GUDROČIAI...

Į vieną amerikiečių cirką atėjo artistas prašytis darbo.
— O ką jūs mokate daryti? — paklausė direktorius.
— Per savo pasirodymą suvalgau šimtą vištų, šimtą ančių, šimtą žąsų ir penkiasdešimt stručių kiaušinių. Mano pravardė Kiaušinių karalius.
— Bet sekmadieniais pas mus keturi vaidinimai,
— Sutinku.
— Tiesa, greitai prasidės Kalėdų šventės. Ir mes vaidinsime kas valandą.
— Tai kada gi aš pietausiu?

(Iš užsienio humoro)

— O kai kurie gudročiai sako, kad lengva atlikti klounadą! — šią frazę ištarė Mozelis, pagyvenęs, prityręs meistras, artistas. Vaidinimų, kai jis dalyvauja, stengiausi nepraleisti. Lėtai kilnodamas kojas su didžiuliais klouniškais batais, sunkiai alsuodamas, jis lipo laiptais, vedančiais į artistų fojė. Veidą jam išmušė prakaitas, perukas nusviro į šoną, o ant juokingos klouniškos nosies galiuko pakibo, prasimušęs pro grimą, didelis lašas. Frazė, kurią jis ištarė eidamas, niekam konkrečiai nebuvo taikoma. Artistas kalbėjosi lyg pats su savim. Bet kadangi laiptuose nieko daugiau, išskyrus mane, nebuvo, tai jo frazę palaikiau pokalbio pradžia.
— Jeigu jūs žinotumėt, kaip sunku dirbti per rytinius spektaklius! — tęsė Mozelis. — Vaikai triukšmauja, turi juos perrėkti, kad būtų girdėti ką sakai, taigi klounados pabaigai balso jau pritrūksta.
— Kodėl per rytmečius nevaidinate „Šaudymo į obuolį?“ — paklausiau. — Ten nėra žodžių, vaikams labai patinka.
— Mielasis! — atsakė klounas. — Juk mes vaidinome šią scenelę ištisus pusantro mėnesio... Reikia repertuarą keisti, o klounadų be teksto daugiau neturime.
Tą vakarą, grįžęs namo, į sąsiuvinuką įsirašiau: „Per rytinius spektaklius reikia stengtis vaikams daugiau rodyti negu pasakoti. Vaikai mėgsta veiksmą, juokingus triukus. Per rytmečius su tekstu sunku“.
Su didžiuliu džiaugsmu lankiau studiją. Atėjęs į pamokas dešimtą valandą, iš cirko išeidavau po vakarinio vaidinimo. Spektakliai tuo metu būdavo trijų dalių ir baigdavosi apie dvyliktą nakties. Stengdamasis bendrauti su senais artistais, aš visą laiką tūnojau užkulisiuose, žiūrėjau, kaip jie ruošiasi vaidinti, su malonumu klausydavaus jų pokalbių, susipažindamas su cirko istorija ne tik iš knygų, bet ir iš pasakojimų tų artistų, kurie buvo dalyvavę legendinėje pantomimoje „Juodasis piratas“, pažinoję Trucio šeimą, dirbę privačiuose cirkuose.

TAIP GALIMA NUSISUKTI SPRANDĄ...

Vienas žmogus krenta nuo dangoraižio. Ir, krisdamas pro balkoną, klausia ten stovintį žmogų:
— Koks aukštas?
— Aštuonioliktas.
— Na, dar galima pagyventi...

(Iš užsienio humoro)

Akrobatikos mokė patyrę dėstytojai Lebedevas ir Stepanovas. Per jų užsiėmimus man būdavo sunku, nes akrobatikai reikėjo išmankštinto kūno, ir tuo užsiimti reikia nuo vaikystės. O aš pirmųjų akrobatikos pratimų pradėjau mokytis būdamas 25 metų.
Kažkuris dėstytojas leptelėjo tokią frazę:
— Kai žmogus tampa protingas, subrendęs, jis pradeda susimąstyti, o kodėl iš tikrųjų jam reikia verstis per galvą, juk taip galima nusisukti sprandą?!
Vaikai lengvai išdarinėja akrobatinius triukus, nesusimąstydami, nusisuks sau sprandą ar ne. Jiems tai žaidimas.
Vis dėlto aš pasižymėjau stropumu, ir pedagogai kartais netgi rodė mane pavyzdžiu. Jie sakydavo: va, girdi, koks keverza, išstypėlis, o išmoko daryti kulbitą, forderšprungą ir kitus akrobatų triukus. O kai norėdavo kam priminti, kad žmogus nesistengia, būtinai pridurdavo: „Žiūrėk, netgi Nikulinas tai daro gerai, o tu?“
Išmokau, tiesa, šiek tiek primityviai, bet tiksliai daryti kaskadas ir pradėjau jausti, kad sutvirtėjo mano rankos, paplatėjo pečiai.
Su lonže, prilaikančia artistą, kad nenukristų, kai daro triukus, aš galėjau netgi atlikti priekinį ir atbulinį salto mortale. Bet, likus sekundei iki šuolio, man toptelėdavo žalinga mintis: „O gal nešokti?“ Baisiausia prieš atliekant triuką — svarstyti: daryti ar nedaryti? Tai viskas. Tikras kelias į traumą. Ir aš lioviausi šokinėjęs.

KAS NEKEIKĖ STOTIES PRIŽIŪRĖTOJŲ...

Per literatūros pamoką gimnazijos mokytojas klausia:
— Petrovai, kas parašė „Eugeniją Oneginą“?
— Nežinau, ponas mokytojau.
— Eik namo ir atsivesk tėvą!
Mokinys parėjo į namus ir viską papasakojo tėvui. Tas jį išvanojo. Ryto/aus dieną tėvas atėjo pas mokytoją ir tarė:
— Viską išsiaiškinau, ponas mokytojau. Tai jis, bet daugiau niekada nerašys.

(Iš gimnazistų anekdotų)

Studijoje kalbos technikos mokė Maskvos estrados artistė T. Mravina. Per užsiėmimus ji versdavo visus atmintinai išmokti Puškino „Stoties prižiūrėtoją“.
Ir nuo to laiko, netgi dažnai pabudęs naktį, staiga netikėtai prisimindavau: „Kas nėra keikęs stoties prižiūrėtojų, kas su jais nėra baręsis. Kas pykčio minutę...“ Ir taip ilgą gabalą.
Praėjo daug metų. Kartą, kai jau dirbau cirke ir filmavausi kine, suskambo skambutis:
— Su jumis kalba iš Puškino teatro. Ruošiamės statyti „Stoties prižiūrėtoją“. Mums atrodo, kad geresnį pagrindinio vaidmens atlikėją už jus sunku įsivaizduoti. Ar nesutiktumėt suvaidinti pas mus kaip gastrolierius, ir tik šiame spektaklyje, Samsoną Vyriną?
Siaubas! Prisiminiau, kaip kaliau tekstą, kaip kankinausi, ir, tiesiai pasakysiu, išsigandau. Todėl atsisakiau pasiūlymo.
Mravina nuolat man darydavo pastabas: tai nepatinka jai mano dikcija, jai kalbu pro nosį, tai užmirštu tekstą. Bet turėjo ji ir numylėtinių. Tarp jų — Georgijus Lebedevas, kurio balsu ji tiesiog gėrėdavosi.
— Na, Lebedevai, — ji sakydavo, — padeklamuokite mums iš „Stoties prižiūrėtojo“.
Ir Georgijus Lebedevas puikiai išlavintu balsu deklamuodavo.
Per kalbos technikos pamokas mokėmės ir juoktis. Šie užsiėmimai man sunkiai sekėsi. Mano juokas buvo nenatūralus, nenuoširdus. Turbūt dėlto, kad maniau — klounas neturi pats juoktis. Ir nutariau: kai dirbsiu manieže — tegul publika iš manęs juokiasi, o aš pasistengsiu būti ramaus veido. Mano šaltakraujiškumo, keliančio juoką, idealas buvo populiarus amerikiečių komikas Basteris Kitonas; filmus su juo specialiai mums rodydavo.
Žinoma, galima taip juoktis, kaip žinomieji cirko artistai Bimas ir Bomas. Jie užkrečiamai juokdavosi. Jie visą numerį skirdavo juokui. Iš pradžių imdavo juoktis Bomas ir savo juoku užkrėsdavo Bimą. Publika, matydama besiraitančius iš juoko Bimą ir Bomą, negalėdavo susilaikyti, ir tada žiūrovų salėje imdavo visi kvatotis. Juokas visada užkrečiantis, jeigu jis tikras, o ne dirbtinis. Tačiau aš supratau: tai, kas natūralu Bimui ir Bomui, man netinka.
Dažnai prisimenu Dmitrijaus Alperovo pasakojimą apie klouną Kišą.
Šis klounas pasirodydavo iš už forgango — uždangos ant tako — ir eidavo šalia specialiai išrikiuotos uniformininkų eilės. O vieną storą, nekokios išvaizdos uniformininką pastatydavo arčiau maniežo. Kišas žvaliai praeidavo pro uniformininkų rikiuotę, įdėmiai juos nužvelgdavo ir savo akis įsmeigdavo į paskutinį uniformininką. Ir lyg netikėtai sukikendavo dėl to, kad prieš save matydavo juokingą dručkį. Kišas, lyg varžydamasis savo juoko, nusisukdavo į šalį, o po to neištvėręs vėl žiūrėdavo į šį uniformininką ir iškart suprunkšdavo. Uniformininkas nutaisydavo miną, kad į klouno juoką nekreipia dėmesio: ko, girdi, juokiatės, aš stoviu, darbą dirbu, o dėl to, kad esu storas, ne mano kaltė. Ir uniformininkas netgi nutaisydavo nuskriausto grimasą. O Kišas pradėdavo dar labiau juoktis ir žvilgsniu akindavo publiką prisidėti prie jo — žiūrėkite, va stovi juokingas žmogus ir nesupranta, kad jis juokingas. Ir publika, sekdama klounu, imdavo kvatoti.
Juokdavosi publika, vis garsiau ir garsiau kvatodavo Kišas. Kildavo toks užkrečiamas juokas, kad niekas negalėdavo išsilaikyti. Juokėsi iš Kišo. Juokėsi kartu su Kišu. Juokėsi iš uniformininko. Kvatojo todėl, kad kažkas juokingai juokiasi.
Kartais Kišas laukdavo momento, kada publika nustos juoktis, ir vėl, akies kampučiu žvilgtelėjęs į uniformininką, pradėdavo kvatoti. Žiūrovai jam padėdavo.
Finalas — nelauktas. Nusilpęs iš juoko, Kišas parkrisdavo ant pjuvenų, lyg prarasdamas sąmonę. Jį užkeldavo ant neštuvų ir išnešdavo iš maniežo. Tuo momentu, kai jį nešdavo pro uniformininką, iš kurio juokėsi, Kišas pakeldavo galvą, įdėmiai į jį žiūrėdavo ir plonu balseliu nutęsdavo „i-i-i...“ — ir krisdavo bejėgis ant neštuvų.
Labai sunkus numeris, reikalaująs didelės fizinės ištvermės.
Alperovas pasakodavo apie Kišą su visomis smulkmenomis.
Per vieną pasirodymą, kai Kišas, šauniai atlikdamas geriausią numerį, privertė salę baisiausiai kvatoti, jis, kaip visada, parkrito ant kilimo. Jį paguldė ant neštuvų ir nešė į užkulisius. Tuo momentu, kai reikėjo pakelti galvą ir pamatyti juokingą uniformininką, Kišas kažkodėl to nepadarė. Viskas paaiškėjo užkulisiuose. Klounas mirė.

ANT GALVOS DEGA ŽVAKĖ

Bute suskamba skambutis. Šeimininkė atidaro duris.
— Laba diena, aš derintojas. Turite rojalį?
— Taip, bet jūsų nekvietėm.
— Užtat mane iškvietė jūsų kaimynai.

(Iš nugirstų anekdotų)

Mūsų muzikiniu lavinimu rūpinosi Jevgenija Jurskaja, cirko meno vadovo Jurijaus Jurskio žmona. Jų šeima gyveno prie cirko kartu su mažu sūnumi Serioža, vėliau tapusiu žinomu artistu.
Jevgenijos Jurskajos pamokos būdavo linksmos, įdomios, emocingos. Ji prigalvodavo įvairių muzikinių etiudų, mokė mus dainų, stengdamasi išugdyti mums muzikini skonį.
Studijoje daugelis nustebo, kai į klausimą, kas kuo nori mokytis groti, aš sušukau: „Bandža!“ Daugumas, suprantama, norėjo išmokti groti triūba, akordeonu, saksofonu. O aš — bandža. Noras groti šiuo instrumentu kilo po anglų filmo „Džordžas iš Dinki džiazo“ peržiūros. Jo herojus dainavo dainas akompanuodamas sau bandža. Pasižiūrėti šios juostos man vis nepasisekdavo. Prisimenu, karo metais gavau įsakymą nuvežti į armijos štabą paketą. Paketą įteikiau ir, turėdamas tris valandas laisvo laiko, nusprendžiau pasižiūrėti „Džordžą iš Dinki džiazo“ kino teatre „Molodiožnyj“. Apie šį filmą buvau daug girdėjęs. Ir, sužinojęs, kad jis demonstruojamas užblokuotame Leningrade, nudžiugau.
Vos tik prasidėjo filmas, paskelbė pavojų. Seansą nutraukė. Visi nuskubėjo į slėptuvę. Po keleto dienų vėl atsiradau Leningrade su paketu. Nuėjau pasižiūrėti to filmo vėl į tą patį kino teatrą. Bet po dešimties minučių nuo seanso pradžios jį vėl nutraukė dėl artilerijos apšaudymo. Kai šaudymas pasibaigė, grįžau į kino teatrą, bet visiems paskelbė: „Nėra šviesos, seanso nebus“.
Trečią kartą paskelbė filmo demonstravimą mūsų baterijoje. „Na, dabar tai pamatysiu“, — maniau. Likimo ironija: paaiškėjo, kad į dėžutę įdėta kita juosta. 1944 metais, kai mūsų baterija saugojo aerodromą prie Pskovo, netikėtai mums atvežė filmą „Džordžas iš Dinki džiazo“. Į seansą ėjau su virpuliu, tikėdamas, kad dabar kas nors turi atsitikti ir aš vėl nepamatysiu filmo.
Bet šįkart, laimei, atvežė būtent „Džordžą...“, puikiai veikė mūsų kilnojamasis kinas, ir su didžiuliu pasitenkinimu nuo pradžios iki galo žiūrėjau filmą.
Svarbiausią vaidmenį vaidinęs artistas man patiko. O kai tėvas (mes kartu su juo šį filmą žiūrėjom tuoj po karo) man pasakė, kad aš šiek tiek panašus į aktorių, atliekantį Džordžo vaidmenį, dar labiau pamėgau šį filmą.
Mano norą mokytis groti bandža nutarė patenkinti ir pasakė, kad mane mokys artistas Aleksandras Makejevas. Pats Makejevas! Tiesiog apmiriau iš džiaugsmo.
Brolius Makejevus mačiau cirke dar prieš karą. Jie parodė puikų numerį. Du gražūs jaunuoliai mėlynais su blizgučiais kostiumais leidosi laiptais iš scenos į maniežą, saksofonu grodami Dunajevskio lyrinį valsą. Paskui jie rodė jėgos akrobatinį numerį. Karo metais vienas brolis, Volodia, žuvo, Aleksandras partizanavo ir po karo grįžo į cirką. Jis puikiai grojo daugeliu muzikos instrumentų.
Makejevas mane ilgai įkalbinėjo nesiimti bandžos. Bet aš užsispyriau. Cirko sandėlyje rado sudaužytą instrumentą be stygų, suplėšyta oda. Ilgai vaikščiojau su juo po dirbtuves, maldavau sutaisyti. Pagaliau odos, kurios nebuvo galima gauti, gavo. Užtempė ant bandžos, ir pamokos prasidėjo.
Parsinešęs bandžą namo, ėmiau repetuoti.
Garsai pro mūsų langus sklido kieme: čerškiantys, šaižūs ir gana bjaurūs. Žmonės išgąstingai žvelgė į mūsų langus. Beje, kiekvieną dieną aš vis labiau ir labiau ėmiau nusivilti instrumentu ir galų gale Makejevui pasakiau, kad, ko gero, bandža groti nesimokysiu. Taip su muzika nieko neišėjo.
Labai man patiko žongliruoti. Cirko stalius išpjovė iš faneros žiedus. Apsukau juos izoliacija ir pradėjau namuose kas dieną treniruotis. Stoviu šalia lovos ir mėtau žiedus. Visi indai būdavo sudedami į spintą, nes pirmąją dieną savo žiedais sudaužiau tėvo mėgstamą puodelį.
Mūsų pedagogas Baumanas, puikiai pažįstantis cirko istoriją, per žongliravimo užsiėmimus pasakodavo apie daugelį įdomių numerių. Kartą papasakojo apie tokį triuką.
Įėjo į maniežą vyriškis su cilindru, kurio viršuje buvo skylė. Į šią skylę artistas gaudydavo iš eilės į viršų išmetamą žvakidę, žvakę, degantį degtuką ir degtukų dėžutę. Kai nusiimdavo cilindrą, nustebę žiūrovai pamatydavo, kad ant jo galvos stovi žvakidė su degančia žvake, o šalia guli degtukai.
Apie šį numerį girdėjau ir pagalvojau, kaip efektingai tai atrodo, bet kaip turbūt sunku tai padaryti.
— O nieko sunkaus čia nėra, — paaiškino Baumanas, — po cilindru ant galvos stovi iš anksto paruošta antra žvakidė su jau degančia žvake ir degtukų dėžute. Cilindro viduje — grotelės, ant kurių ir užkrinta daiktai.
Ir tada nusprendžiau: būtinai padarysiu šį numerį.
Tam reikalui teko pasigaminti specialų cilindrą. Kai jį pagamino, ilgai krapščiausi su grotelėmis. Ir, be to, dar prigalvojau gaubtuvėlį, kuris turi pridengti žvakės liepsną. Gaubtuvėlyje, kad žvakė negestų, padariau specialias skylutes orui. Bet kai tik cilindrą su degančia žvake užsidėdavau ant galvos, man ant plaukų lašėdavo karštas stearinas. Reikėjo pasidaryti prietaisą, kuris sulaikytų steariną. Pagaliau, kai visos techninės kliūtys buvo įveiktos, pradėjau repetuoti. Kartą, tiesa, žvakė nukrito, ir man užsidegė plaukai. Bet savo vis tiek pasiekiau.
Kai iš Pamaskvio pas mus atvyko motinos sesuo, aš tariau:
— Palaukite valandėlę.
Pats išėjau į koridorių, kur pasiruošiau žvakę, užsidėjau cilindrą ir grįžau į kambarį. Iš karto parodžiau pirmą savo gyvenime numerį. Patys dėkingiausi žiūrovai — motina, tėvas ir teta — juokėsi.
Du mėnesiai repeticijų vienai namų premjerai. Bet, įvaldydamas triuką, išmokau meistrauti, dirbti su rekvizitu, prasimanyti. Ir, jau išėjęs į maniežą, sugalvodamas reprizas, kur dingdavo kiaušinis, vietoj kulkos iš pistoleto išlėkdavo juosta, aš visada prisimindavau pirmąjį triuką su cilindru.

ŽADINKITE FANTAZIJĄ...

Vienas anglas visą laiką per arklių lenktynes pralošdavo pinigų. Ir kartą pagaliau jis suprato, ką reikia padaryti, kad stambiai atsiloštų. Jis nelošė šešerius metus. Per šešerius metus sutaupė šešis tūkstančius svarų sterlingų. Ir po šešerių metų šešto mėnesio šeštą dieną per dideles varžybas Londone jis atsikėlė šeštą valandą ryto, specialiai išsikvietė taksi, kurio numeris 66-66, nuvažiavo į hipodromą, šešis šilingus davė taksistui arbatpinigių, priėjo prie šeštos kasos ir visus šešis tūkstančius svarų sterlingų užstatė šeštam jojimui už šeštą žirgą.
Ir žirgas atbėgo šeštas.

(Iš mėgstamų režisieriaus A. Arnoldo anekdotų)

Aleksandras Fiodorovičius, studijos meno vadovas, buvo man geras. Kartą jis, matyt, simpatizuodamas man ir Lebedevui, pasikvietė mus į savo vasarvietę. Vykome į ją dviem traukiniais, iš kurių vienas ėjo tik du kartus per parą. Vasarnamis neišvaizdus, bet jaukus.
Buvo 1947 metai. Apstulbau išvydęs puikios užkandos: sūrio, sviesto, dešros... Ant stalo butelis degtinės. Paaiškėjo, kad mūsų meno vadovas minėjo savo gimimo dieną. Jam sukako 49 metai. Ir, be mūsų, svečių nieko daugiau nebuvo.
Daug kalbėjomės, ginčijomės. Žinoma, kalba krypo į cirką, dabartinę klounadą. Sukaktuvininkas sėdėjo už stalo ir savo liūdnom, šiek tiek pavargusiom akim atidžiai žiūrėjo į mus, lyg klausdamas: „Ką man reikės toliau daryti su jumis, su studija?“
Dažnai per užsiėmimus jis mums sakydavo: „Žadinkite ir ugdykite savo fantaziją“. Apskritai buvo mėgstamas jo posakis — „žadinkite savo fantaziją“.
Tuo jis teisus: fantazija klounui. — sėkmės pagrindas.
Kartais Aleksandras Fiodorovičius, užsidegęs nauja idėja, daug su mumis repetuodavo.
Jis patarė dažniau skaityti Zoščenkos apsakymus. O cirko direktorius N. Baikalovas reikalavo netgi neminėti Zoščenkos vardo.
Daug darydavom etiudų. Niekada mums nebuvo kliūtis tema. Borisas Romanovas neretai sugalvodavo niūraus humoro etiudų.
Du studentai medikai be leidimo įeina į prozektoriumą. Ten lavonai, o sargas jau išėjęs. Iš tikrųjų sargas neišėjęs, o užmigęs, todėl jį palaiko taip pat lavonu. Ir būtent jam nori nupjauti ausį tyrimams. Sargas nuo to, žinoma, pabunda.
Sargą vaidino Uja Polubarovas, mirusiuosius — Tolia Baraškinas, aš ir kiti.
Ir štai Borisas Romanovas įeina su savo bičiuliu (jį vaidino Nikolajus Stanislavskis) ir sako:
— Įdomu, jis čia ar ne? — ir šaukia: — Michailai Porfirjevičiau!
Taip jis nusprendė vadinti sargą. O Michailas Porfirjevičius — mūsų cirko kasininkas, kuris visad mokėdavo mums stipendiją, o artistams algą — simpatiškas, malonus, šviesus seneliukas. Pinigus paprastai jis ne numesdavo, o paklodavo pridurdamas: „O šiandien turiu naujitelaičių trikapeikių, prašom“.
Ir čia staiga ištariamas jo vardas, lyg jis būtų lavoninės sargas. Mes visi, žinoma, nevalingai įsivaizdavome Michailą Porfirjevičių lavoninėj, dėl to Baraškinas patraukė nosim, aš suprunkščiau, Stanislavskis nusikvatojo, ir tada visi ėmė kvatoti.
Dalyvavęs užsiėmimuose Aleksandras Fiodorovičius supyko:
— Kas per niekšybė! — suriko jis. — Jūs turite dirbti, kas reikia, o ne rodyti velniai žino ką. Kodėl toks nerimtas požiūris?
Tiesa, po valandos jis atlyžo ir kartu su mumis juokėsi iš etiudo. Studijoje mokydavomės ir šaradų, taip pat kolektyviai kurdavome pasakojimus. Vienas sugalvodavo pradžią, antras turėdavo tęsti — su sąlyga, kad būtų juokinga. Kuriant pasakojimus, man visada tekdavo pabaiga.. Iki manęs visi taip viską supainiodavo, kad neįmanoma būdavo suprasti, kas prie ko, ir aš vargais negalais išsisukdavau.
Etiudai, pasakojimai — visa tai diegė mums pamėgimą improvizuoti, vaidinti, mokė mažajai dramaturgijai suteikti įdomią pradžią, teisingiau — pabaigą.
Pirmojo semestro gale į studiją pakvietė naujų pedagogų parengti su mumis egzaminams ištraukas. Tarp jų ir režisierių Marką Mestečkiną. Visus studentus padalijo į dvi grupes. Tėvo patariamas pasiprašiau į Mestečkino grupę.

— Markuša, — taip tėvas vadino Mestečkiną, — viską gali. Jis turi išmonės. Jis tikras režisierius. Pažįstu jį nuo dvidešimt septintųjų metų.
Mestečkinas su mumis statė ištraukas iš Gogolio „Vedybų“. Be to, mes toliau rengėme etiudus. Vienas jų man ypač įsiminė. Iš kėdžių padarėme keleivinį vagoną. Jame sėdi žmonės. Traukinys važiuoja. Pasirodo senukas — jį vaidino Lebedevas — ir visiems sako:
— Štai vežu bičių spiečių, jis krepšyje. Ten bitės, girdite, ūžia?
Pamažu vagono keleiviai pradėjo snausti. Pasirodė du pavargėliai: aš — tamsiais akiniais su lazda ir kitas iš studijos, vaizduojantis berniuką vedlį.
Ėjome per vagoną, ir aš kalbėjau:
— Piliečiai, duokite, dėl dievo meilės. — Ir utriruodamas, laukiniu balsu dainavau vieną dainelę, kurią išgirdau elektriniame traukinyje, važiuodamas į Kratovą pas tetą. (Traukiniuose tuo metu galėjai sutikti daug tokių dainininkų.)
Mes rinkome pinigų, paskui atsisėdome prie senuko su bitėmis. Kai visi įmigo, pasikėliau akinius ir berniukui rodžiau, kur reikia lįsti. Berniukas vedlys (partneris buvo žemo ūgio ir tiko šiam vaidmeniui) įlindo į krepšį, kažką ten atidengė, ir įsivaizduojamosios bitės ėmė viena po kitos skristi ir visus keleivius gelti. Svarbiausia — reikėjo parodyti, kaip įvairiai žmonės reaguoja, kai juos gelia bitės.

MES — SUKČIAI

Tamsioj gatvelėj:
— Pilieti, ar nematėte, kur arti milicininko?
— Ne.
— Tada nusivilkite paltą.

(Iš nugirstų anekdotų)

„Mes — sukčiai“ — taip tarėm sau su Borisu Romanovu, kai gamybinėse dirbtuvėse pirmą kartą gyvenime gavome kostiumus, pasiūtus specialiai mums. Mes jau eidavome matuotis ir jautėmės tikrais artistais, kuriems siuvami kostiumai.
Va su Romanovu gavome dirbtuvėse po du didelius paketus su kostiumais naujai klounadai.
Iš Marchlevskio gatvės pėsčiomis leidomės bulvarais prie cirko. Kažkuris prisiminėme pasakojimą apie Tarchanovą, kuris kartais, kopdamas laiptais į savo namus, mėgo daryti įvairius aktorinius etiudus.
— Nagi padarykim mudu etiudą, neva esame sukčiai, — pasiūlė Borisas.
Kas yra sukčius? Sukčius turi neštis vogtus daiktus. Jis turi eiti vogčiomis ir baimingai dairytis,
Viduryje baltos dienos dvi figūros: viena — liesa, aukšta (aš), kita mažesnė ir kresnesnė (Borisas) išsukom iš Trubnajos aikštės Cvetnojaus bulvaro link. Eidami pro milicininką, specialiai sulėtinom žingsnius, o kai šiek tiek paėjėjom, tai, dėdamiesi biją, atsisukom.
Pamatę, kad milicininkas mus pastebėjo, sulėtinom žingsnius ir beveik ant pirštų galų, nenatūraliai vaidindami, su paketais ėjome toliau. Akies krašteliu pastebėjom, kad milicininkas susidomėjo mumis. Šiek tiek nuo jo nutolę, išgirdome trumpą švilpuko garsą. Tada paspartinom žingsnį. Išgirdome ilgą, veriantį švilpimą. Mes ėmėme dar sparčiau žingsniuoti, o milicininkas — iš paskos. Pavijęs Įsako:
— Stokit! Jūsų dokumentai!
Pradėjom raustis kišenėse, o Borisas sako:
— Dokumentus pirtyje pamiršom.
— A-a, šitaip, suprantama, — tarė milicininkas ir iš karto stipriai suėmė mums už rankų.
Ėmė rinktis žmonių.
— Mes juk iš cirko.
— Ii kokio cirko? — paklausė milicininkas.
— Iš Maskvos.
Mūsų išvaizda nebuvo ori. Abu senomis kareiviškomis milinėmis. Romanovas sako:
— Mes gi kostiumus gavom. Ir dokumentus turim.
— Kokius dokumentus?
Ištraukėme lydraščius be antspaudo, su neįskaitomu parašu, kuriuos mums davė atsiimant kostiumus.
— O kaip įrodysit, kad jūs iš cirko? — teiravosi milicininkas.
— Turime leidimus, — pasakiau.
Ir išsitraukėme savo pažymėjimus. Milicininkas priekabiai juos apžiūrėjo ir, nenorom grąžindamas, paklausė:
— O ką jūs cirke darote?
— Mokomės, — sąžiningai atsakiau. ? — Na gerai, eikite.
Prieiname cirką, atsigręžiame ir matom: milicininkas mus stebi, laukia — ar įeisim į jį, ar ne.

TĖVAS VYKSTA Į KOMANDIRUOTĘ

Balandis paskyrė pasimatymą balandei dvyliktą dienos pagal miesto rotušės laikrodį. Dvyliktą valandą balandės nėra. Pirmą dienos — jos nėra, Antrą valandą — irgi. Ir tik apie penktą valandą vakaro ji pasirodė prie laikrodžio.
— Kodėl taip vėlai atėjai? — paklausė ją balandis. — Juk Iš tavo aikštės iki rotušės skristi penkios minutės.
— Mielasis, toks puikus oras, jog nusprendžiau eiti pėsčia.

(Tėvo papasakotas anekdotas)

Kai kildavo abejonių ar kas nors darbe nesisekdavo, ar išgirsdavau įdomių naujienų — visu tuo dalydavausi su tėvu. Todėl jis visada žinodavo mūsų studijos reikalus, nuolat aptardavo mūsų problemas ir duodavo naudingų patarimų. Kartu su juo sugalvodavau etiudų, kartais cirko sienlaikraščiui tėvas kurdavo eiliuotas epigramas.
Vyriausiosios cirkų valdybos repertuaro skyriui (visą skyrių sudarė viena moteris) keletą kartų jis buvo atnešęs savo kūrybos, bet ją dažniausiai atmesdavo.
Vienas pažįstamas dramaturgas tėvui pasakė:
— Na, ko jus, Vladimirai Andrejevičiau, einate pas ją tuščiomis rankomis? Nupirkite jai gerų saldainių ar bilietą į teatrą. Dėmesį mėgsta kiekvienas.
Tėvas pasisiūlė šiai darbuotojai gauti bilietus į teatrą. Ji sutiko. Kai tėvas atnešė bilietus, ji už juos užmokėjo. Tėvo pažįstamas, tai sužinojęs, susiėmė už galvos:
— Dieve, kam gi ėmėt pinigus, reikėjo tiesiog padovanoti jai bilietus. Kaip jūs neišmanote!
Ar bilietai suvaidino savo vaidmenį, ar tai, kad aš slapta nuo tėvų buvau nuėjęs pas šią darbuotoją prašyti dėl tėvo, — nežinau, bet namuose didelis džiaugsmas: tėvą siunčia į kūrybinę komandiruotę. Jį pasiuntė į Gorkį, kad jis, pasižiūrėjęs klounų Kišo ir Bondarenkos, sukurtų jiems repertuarą.
Tėvas pirmą kartą vyko į komandiruotę. Tai mums buvo keista: dvidešimt dienų tėvo nebus namie. Ir va po trijų savaičių tėvas grįžo ir namuose pateikė smulkią ataskaitą.
Klausiausi jo pražiota burna. Viską pasakojo detaliai, žvilgčiojo į popieriaus lapelį, kuriame buvo susirašęs įdomiausius komandiruotėje jį ištikusius įvykius.
Pirmą kartą išgirdau iš tėvo apie Rudąjį klouną — senos kartos Nikolajų Kišą. Tėvui jis patiko. Švelnus, kultūringas klounas ir geras aktorius — taip jį tėvas apibūdino.
Be Kišo ir Bondarenkos, Gorkio cirke vaidino žinomas muzikinių klounų trio — broliai Lavrovai ir cirko klounas A. Borovikovas.
Ypač pavydėjau tėvui, kad jis matė Lavrovus. Smulkiai klausinėjau apie kostiumus, grimą, intonaciją. Man buvo viskas įdomu. Iš tėvo išgirdau ir komišką atsitikimą.
Gorkio cirkas buvo prie stoties, ir publika, norėdama patekti į jį, turėjo eiti tiltu, nutiestu per geležinkelį. Ant tilto paprastai sėdėdavo girtas elgeta ir visada bjauriu balsu rėkdavo vieną ir tą pačią frazę: „Duok truputę-ę-ę...“ Šį „ę“ frazės gale jis ilgai tęsdavo, o tai ir panaudojo broliai Lavrovai klounadoje „Perpumpavimas“, kurios metu Piotras Lavrovas, matydamas partnerį turint bokalą alaus, kreipdavosi į jį: „Duok truputę-ę-ę-ę“. Salė raitėsi iš juoko, taip jiems ši frazė buvo pažįstama ir kartu nelaukta.
Programoje dalyvavo žinomas arklių dresuotojas Borisas Manželis. Kartu su juo jodinėjo jo sūnus Valerą, storas, dešimtmetis, lėtai judantis vaikagalys, Už tai jis gavo Berniuko žaibo pravardę.
Berniukas žaibas, visus vakarus leisdamas žiūrovų salėje, įsitaisęs ant laiptų pakopų, per vieną pasirodymą, sulaukęs, kai Piotras Lavrovas vos prasižiojo pasakyti savo pritrenkiančiąja repliką, pats iš vietos sušuko: „Duok truputę-ę-ę-ę!..“ Salė, suprantama, reagavo kvatojimu, o Lavrovas taip ir liko išsižiojęs.
Po spektaklio trys Lavrovai įsiutę ieškojo Valerkos, mėgaudamiesi, kokią pirtį jam suruoš. Bet Berniukas žaibas viską buvo numatęs: tuo metu, kai jo ieškojo užkulisiuose, jis su tėvais jau važiavo traukiniu gastroliuoti į kitą miestą.
Pirmoji tėvo komandiruotė gerokai parėmė mūsų šeimą. Tėvo pasirašyta sutartis buvo naudinga. Jis parašė dvi klounadas Kišui ir Bondarenkai ir keletą reprizų Borovikovui. Be to, broliai Lavrovai tėvui pasakė, jog artimiausiu metu jie prašys vadovybę, kad būtent jis sukurtų jiems klounadą. Už pinigus, gautus iš komandiruotės, tėvui nupirko gerą tamsiai mėlyną atkarpą, iš kurios po trejų metų pasiuvo kostiumą.

MUS ŽIŪRI VADOVYBĖ

Per egzaminą profesorius studentą klausia:
— Kaip jums geriau, ar duoti vieną sunkų kausimą, ar du lengvus?
— Vieną sunkų, — atsako studentas.
— Tada taip: kur pirmą kartą Žemėje atsirado beždžionių?
— Arbate.
— Kodėl?
— O čia jau antras klausimas.

(Iš nugirstų anekdotų)

Cirkų valdytojas N. Strelcovas, cirko meno vadovas J. Jurskis, žymiausias klounas Karandašas, dresuotojas ir klounas V. Durovas, jėgos žonglierius V. Hercas, cirko mokyklos direktorius, anksčiau buvęs žonglierius V. Žanto — visi jie sėdėjo egzaminų komisijoje, kuri vertino pirmųjų mūsų mokslo metų darbo rezultatus. Iš svečių į komisiją buvo pakviestas I. Rajevskis, MCHAT'o artistas ir pedagogas.
Nervinomės. Pirmąsyk mūsų darbą žiūrėjo cirko, Vyriausiosios valdybos vadovybė.
Mus drąsino, nors ir patys jaudinosi, M. Mestečkinas ir A. Fiodorovičius.
Ištrauka, kurią parodėm su Georgijum Lebedevu iš Gogolio „Vedybų“ (aš vaidinau Kočkariovą), komisijai nepadarė jokio įspūdžio.
O atliekant etiudą, kuriame dalyvavau, visi kvatojo. Egzaminų pabaigoje parodėme masinį etiudą — „kopūstainį“. Kopūstainio tema — cirkas. Mes rėmėmės programa, tuo laiku rengiama Maskvoje. Žinomą dresuotoją Iriną Bugrimovą vaidino Kuzovčikovas, o tris liūtus ant tumbų — Romanovas, Savinas ir aš. Liūtai elgėsi akiplėšiškai. Užuot dirbę, jie kasėsi, žiovavo, kratėsi šambarjero ir visiškai ignoravo visą dresuotojų komandą. Parterio akrobatų parodiją parengė Paršinas ir Stanislavskis. Aš vaizdavau jėgos žonglierių Vsevolodą Hercą, kuris tuo laiku rodė puikų numerį. Į maniežą eidavau neįsivaizduojamai plačių pečių chalatu. Kai mane nurengdavo, visi pamatydavo, kad į chalato pečius įstatyta lazda, o aš likdavau su glaudėmis: nepaprastai liesas, su butaforiniais svarsčiais. Tai buvo juokinga.
Peržiūroje dalyvavo artistai, programos dalyviai. Daugelis jų, matyt, pirmą kartą žiūrėjo „kopūstainį“ ir savo pačių parodijavimą, todėl reagavo visi audringai ir kvatojo tiesiog iki ašarų.
Po „kopūstainio“ Rajevskis, nežinodamas mano pavardės, sakė:
— Va studentas, šis ilgšis, ištraukose visiškai nepasireiškė. Aš netgi nusprendžiau, kad jis negabus. Bet etiuduose, „kopustainyje“, kaip puikiai jam išėjo. Talentingas vaikinas.
Tris studijos auklėtinius po egzamino pašalino kaip profesiškai netinkamus, o tris kandidatus, priešingai, perkėlė į studentus. Peržiūra man suteikė sparnus. Ir, žinoma, nemenką vaidmenį čia suvaidino, kaip suprantu, Rajevskio nuomonė.
Cirko profsąjungos vietos komitetas labiausiai pasižymėjusius studijos mokinius nutarė paskatinti. Dideliam mūsų šeimos pasitenkinimui, man davė orderį, kuris suteikė teisę parduotuvėje pirkti kaliošus.

PIRMOJI EGLUTE

Kartą vienas negabus komikas pasiūlė tada dar nežinomam humoristui Džeromui K. Džeromui parduoti jam už penkis svarus keletą sąmojų, kuriuos komikas norėjo pateikti savo vardu.
— Šis sandėris mums abiem nenaudingas, — atsakė Džeromas. — Jeigu pamatys, kad aš turiu penkis svarus, pasakys, kad pavogiau. Jeigu iš jūsų išgirs gerą sąmojį — supras, kad jūs jį pavogėte.

(Iš nugirstų istorijų)

Likus maždaug mėnesiui iki tradicinių vaidinimų cirke prie eglutės, Fiodorovičius pasiūlė visiems pagalvoti, kokią galima būtų surengti vaikišką klounadą šiems spektakliams. Tėvas man su Romanovu sugalvojo tikrai įdomią, mano akimis žiūrint, klounadą. Aš turėjau joje vaidinti Lentiaikiną, o Romanovas — teigiamą klouną. Veikė ten ir Senis besmegenis. Pagal scenarijų į Senį besmegenį įsiropščia Romanovas ir jis, gąsdindamas Lentiaikiną, jį lyg auklėdamas, periasi šluota.
Atsinešėm klounadą į studiją. Deja, vadovybei ji nepatiko. Apie tai apgailestaudami turėjom pasakyti tėvui.
Per dvi savaites kiti autoriai parašė kitą klounadą, kur liko beveik tas pats, tik Senį besmegenį pakeitė butaforinė eglutė. Kaip tik į šią eglutę turi įlipti žmogus, ir paskui eglutė, bausdama Lentiaikiną, čaižo jį šakomis. Tiesa, Lentiaikiną perkrikštijo į Neumeikiną.
Sužinojęs, kaip pasielgta su jo klounada, tėvas įsižeidė:
— Čia jau chamiškumas. Na, argi šitaip galima? — krimtosi jis. Taip pirmą kartą cirke susidūriau su plagiatu.
Mūsų išgyvenimais, žinoma, niekas nesidomėjo. Kiekvienam davė surepetuoti šią klounadą, o geriausiems pažadėjo leisti suvaidinti ją per rytmečius.
Ilgai repetavę, mudu su Borisu Ivanovu parodėm savo variantą per rytmetį. Mažieji žiūrovai nežinojo, jog nuo to, kaip jie suvokia, priklauso mūsų likimas — dirbti mums ar nedirbti, ir kiek tik galėdami triukšmavo. Niekaip nesisekė jų sudominti. Užtat Kotovas su Kuzovčikovu. gerai dirbo.
Kai cirko direktorius N. Baikalovas pasižiūrėjo mūsų variantą, jis tarė:
— Mūsų spektakliai mokami. Romanovas ir Nikulinas silpnai dirba. Nėr ko jų leisti i maniežą. Tegul klounadą rodo Kotovas su Kuzovčikovu.. .
Baikalovas buvo teisus, ir mes ant jo nepykom.
Taigi kaip gumulas nusirito mūsų pirmoji eglutė.

KANČIŲ KELIAI

— Daktare, ar jūs traukiate dantis be skausmo?
— Ne visada. Šiomis dienomis vos neišsinarinau rankos.

(Tik anekdotas)

Iš nedidelio etiudo, kurį mudu su Borisu Romanovu sąlygiškai pavadinome „Vaizdelis pas dailininką“, tėvas sukūrė klounadą „Pozuotojas ir chaltūrininkas“. Prie jos mes rimtai dirbome.
Siužetas nesudėtingas: dailininkas chaltūrininkas (Borisas Romanovas) ima pozuotoją (šį vaidmenį vaidinau aš) savo paveikslui „Epochos šuoliai“. Pozuotojas sėdi ant kėdės kaip ant žirgo, užsidėjęs gaisrininko“ šalmą, o rankose ietis. Be viso šito, jam skauda dantį, ir nuo danties voties sutino žandas. Todėl jis visą laiką šoka nuo įsivaizduojamojo arklio ir rėkia iš skausmo. Norėdamas numalšinti skausmą, dailininkas duoda jam keletą kartų gurkštelėti spirito. Pozuotojas apgirtęs pradeda dainuoti, šokti, o gale, pamatęs chaltūrininko teplionę, suplėšo paveikslą.
Klounadą repetavome ilgai. Pagaliau leido mums pasirodyti manieže. Norėjom, kad mums talkintų Karandašas, tuo metu dirbęs Maskvos cirko programoje. Bet jis atsisakė. Matyt, nesolidu, manė, padėti studentams, o ir antrė jam turbūt nepatiko.
Pirmasis savarankiškas pasirodymas!
Cirke!!
Manieže!!!
Tai įvyko 1948 metų spalio 25 dieną. Tokia diena įsimena visam gyvenimui.
Mūsų numeris buvo. pirmoje dalyje septintas.
Maniežo inspektorius Aleksandras Buše garsiai paskelbė: — Klounai: Nikulinas ir Romanovas!
Ir parodėme „Pozuotoją ir chaltūrininką“. Dirbom kaip sapne. Publika kartais susijuokdavo. Bet jeigu kalbėsime atvirai, pavyko labai vidutiniškai. Tiesa, Aleksandras Fiodorovičius ir visi studijos mokiniai
pasveikino mus su debiutu, sakydami, jog kaip pirmą kartą tai visai neblogai.
Bet antrą dieną mus išbraukė iš programos. Kodėl ir kas taip padarė, niekaip negalėjome sužinoti.
Mūsų meno vadovas sakė jog tai Šacheto iniciatyva, šis peradresavo mus Jurskiui, kuris savo ruožtu pasiuntė pas Baikalovą. Ir niekas suprantamai mums nepaaiškino, kodėl neleido klounados. Tiesa, mudu su Romanovu nujautėme, kad iniciatorius buvo Karandašas. Manėme, jog apskritai jis buvo teisus: Maskvos cirkui klounada buvo silpna.
— Nenusiminkit, — guodė režisierius Borisas Šachetas. — Priešaky dar daug pasirodymų, daug džiaugsmų. Bet žinokit, jums reikia specialiai rašyti repertuarą, ir aš apie tai pagalvosiu. Būtinai.
Pirmo savarankiško pasirodymo atminimui Aleksandras Fiodorovičius padovanojo man ir Romanovui po knygą. Į knygas įklijavo Maskvos cirko programėles su mūsų pavardėmis. Ši knyga ir dabar guli mano lentynoje — Aleksejaus Tolstojaus „Kančių keliai“.
Bet iki šio vaidinimo aš dar kartą buvau įėjęs į maniežą, kai man pasiūlė klounadoje „Laistyklė“ pavaduoti susirgusį Karandašo partnerį.
Vaidmuo nesudėtingas: reikėjo įeiti į maniežą ir į vedėją kreiptis žodžiais; „O dabar jums parodysiu įdomų pokštą. Truputį palaukit, iš užkulisių atsinešiu savo aparatūrą“. Tai pasakius, man reikėjo išeiti iš maniežo ir pasirodyti tiktai klounados pabaigoje: vienam klounui ant galvos išpilti kibirą vandens.
Prisimenu, įbėgau į apšviestą salą ir sumišau. Aplink sėdėjo publika, ir aš neįsivaizdavau, kaip galima stovėti kam nors atsukus nugarą. Todėl pradėjau sukinėtis. Kol sukiojausi, pamiršau žodžius. Tada, sustojęs prieš programos vedėją pražiota burna, iš baimės apmiriau. Senas, patyręs Buše viską iš karto suprato. Jis žvaliai manęs paklausė:
— Žinau, jūs ruošiatės parodyti mums pokštą, bet jums reikia atsinešti aparatūrą?!
— Taip!!! — surikau iš nevilties.
— Na, tada eikite ir atsineškite, — paliepė Aleksandras Buše. Užkulisiuose mane užsipuolė artistai ir koneveikdami, ir ramindami.
Kol vyko numeris, šiek tiek atsikvošėjau ir, klounadai baigiantis, kaip ir derėjo, įėjau į maniežą ir gana mikliai vienam klounui išpyliau ant galvos kibirą vandens. Po to vėl įėjau į maniežą ir ramiai nusilenkiau publikai.
Užkulisiuose manęs vos neprimušė, nes kibirą užmoviau ant galvos ne tam, kuriam reikėjo...
Ir aš dar kartą supratau: sėdint studijoj prie stalo, galima stropiai išmokti viską, bet be tikros praktikos klounu netapsi. Todėl džiaugsmingai sutikau Karandašo pasiūlymą vykti su juo į Odesą penkioms dienoms gastrolių.
Kadangi vyko sąjunginės bokso pirmenybės (jos tuo laiku visada būdavo rengiamos cirke), vaidinimai buvo nutraukti, ir Karandašas nusprendė laisvas dienas panaudoti pasirodymams Odesoje.

BUTELIS ALIEJAUS IR 36 ANEKDOTAI

Turguje:
— Po kiek jūsų mėlynukai?
— Kvaiša, čia viščiukai.
Užrašas ant kirpyklos durų: „Kirpykla uždaryta dėl futbolo“.
Užrašas ant žibalo parduotuvės: „Žabalo nėr ir neaišku“.
Užrašas ant Hito durų: „Liftas žemyn nekelia“.

(Iš Odesos humoro)

Pirmąsyk gyvenime su studijos bendrakursiu Uja Polubarovu skridau lėktuvu į Odesą. Mes labai jaudinomės. Karandašas taip pat. Jam tai buvo lyg bandomosios gastrolės, nes tais metais Karandašas niekur, išskyrus Maskvą, nedirbo.
Kodėl jis pasirinko mus? Manau, didelį vaidmenį suvaidino mūsų išvaizda.
Karandašas visada tiksliai pasirinkdavo partnerius. Jis teisingai manė, kad cirkas — pirmiausia reginys. Klounų išvaizda labai daug reiškia. Jeigu vienas klounas aukštas, antras turi būti mažas. Vienas linksmas, antras — liūdnas, vienas storas, antras — liesas.
— Partneriai visada turi būti kuo nors prieštaringi, turėti skirtingus charakterius, netgi išorę, — nuolat mums kartojo Karandašas.
Mažytis, apvalutis blondinas su akiniais, nuolat besišypsąs. Taip atrodė Polubarovas. Aš liesas, ilgas, gunktelėjęs ir iš pažiūros rimtas. Šitoks derinys kėlė šypseną.
Dar Maskvoje Karandašas apžiūrėjo mus, vilkinčius klounų kostiumais. Su prilipintomis nosimis, dideliais batais atrodėme tikrai neblogai. Keletą kartų naktimis Karandašas repetuodavo su mumis. Išskridome visi kartu — Karandašas su savo šuniukais, Polubarovas ir aš. Visi apsirengėm žiemiškai. Aš, kaip visad, užsivilkau milinę.
Karandašas sklandžiai organizuodavo visus savo reikalus. Ir šįkart jo žmona Tamara — ji buvo jo asistentė — iš anksto išskrido iš Maskvos, kad Odesoje priimtų bagažą, išsiųstą traukiniu, parepetuotų su uniformininkais ir orkestru, pasirūpintų, kad aerodrome mus sutiktų mašina.
Tada man sukako 26 metai. Jau buvau iškariavęs karą, išgyvenęs Leningrado blokadą ir apskritai pažinęs gyvenimą, bet nebuvau patyręs daugelio pojūčių, kuriuos pažįsta netgi vaikučiai. Antai aš nė karto dar nebuvau plaukęs garlaiviu, o čia iš karto staiga lėktuvas! Labai jaudinausi, kai lipau į lėktuvą.
Nusileidom Odesoje ir pamatėme žmones vasariniais kostiumais.
Kaitra. Saulė. Jūra. Šypsenos. Gatvėse visur žalumynai.
Penktą valandą nuvykome į cirką. Rekvizitas jau išpakuotas. Elektrikai stovėjo savo vietose. Uniformininkai laukė ženklo pradėti repeticiją. Prie kasos langelio puikavosi užrašas: „Visi bilietai Karandašo gastrolėms parduoti“.
Prieš pasirodymą Karandašas visada nervindavosi, o dabar kažkaip ypatingai susijaudino. Jis maišydavo, kur kas padėta, ilgai negalėjo rasti būtinų rekvizito daiktų. Vos baigėme repetuoti, ir iš karto reikėjo grimuotis. Pradėjus grimuotis, paaiškėjo — nepasiėmėm veidrodžio.
Karandašas blaškosi po kambarį, jo rankos dreba.
— Kur veidrodis? — jis šaukia, — Kodėl nepaėmėt?
Iš Maskvos buvau atsivežęs sumušto veidrodžio gabalą ir pasistačiau jį ant palangės. Ramiai grimuojuosi.

Karandašas prišoko prie manęs, griebė veidrodžio šukę ir taukšt į grindis. Suskaldė į mažus gabaliukus.
„Dabar viskas, — manau, — mano gastrolės sužlugdytos.“
Jis taip šūkavo, kad išbėgau į svetimą rūbinę, kur ir baigiau grimuotis.
Tačiau spektaklis puikiai pavyko. Priėmė, kaip sakoma, šaukdami „valio!“
Karandašas džiugus vaikščiojo po cirką ir, trindamas rankas — mėgstamas jo gestas, — mums kalbėjo:
— Tai bandomoji pūslė. Dabar mes išvyksim visai žiemai. Brauksim į Sibirą!
(Tikrai, vėliau turėjom didelę kelionę į Kemerovą, Čeliabinską, vasarą — po Tolimuosius Rytus.)
Man teko matyti artistų, apsvaigusių nuo pasisekimo. Girdėjau plojimų ir skandavimo. Bet tokio triumfo, kaip kad buvo Karandašas priimtas Odesoje, niekada nei iki šiol, nei vėliau nemačiau. Jis vertai buvo laikomas didžiausiu klounu. Jis maudėsi garbėje. Žmonės jį pažinojo ir iš filmų „Senasis kiemas“, „Karandašas ant ledo“, kurie buvo demonstruojami šalies ekranuose.
Ir staiga Karandašas atvyksta į Odesą! Sensacija!
Mes įsijungėm į Odesos cirko programą. Pirmąją dieną parodėm vieną spektaklį, o per kitas tris dienas suvaidinome po keturis spektaklius. Likome penktai dienai. Per keturias su puse dienos pasirodėm šešiolika kartų.
Prie cirko stovėjo raitoji milicija. Bilietus spekuliantai pardavinėjo triskart brangiau.
Karandašas pasikvietė mus į Odesą dėl to, kad dalyvautume jo klounadose „Autokombinatas“, „Vaizdelis parke“, „Laistytuvas“ ir „Vaizdelis su arkliu“.
Kartu su mumis programoje dalyvavo klounai Sergejus Liubimovas ir Vladimiras Gurskis. Liubimovo žmona nusprendė mane pagloboti.
— Jura, — ji pasakė, — iš Odesos tu turi namo parvežti produktų.
Ir aš prisiminiau, kad tėvas prašė nupirkti chalvos. Turguje nupirkau didelį butelį aromatingo saulėgrąžų aliejaus, pusę maišo baltų kruopmilčių, o tėvui — jo mėgstamos chalvos.
Iš Odesos, be produktų, tėvui parvežiau ir trisdešimt šešis naujus anekdotus, kuriuos išgirdau viešbutyje.
Atsitiko šitaip. Vieną vakarą po darbo užsukau į vieno estrados artisto kambarį. Ten kompanijoje pradėjo pasakoti anekdotus. Aš tyliai sėdžiu. Štai girdžiu — vienas anekdotas naujas; antras, trečias... Stengiausi juos įsiminti, bet kur tau. Anekdotai sekė vienas kitą. Tada išsitraukiau pakelį cigarečių ir ant dėžutės dviem trimis žodžiais pradėjau užsirašinėti.
Iš į namus parsivežtų anekdotų labiausiai tėvui patiko trisdešimt šeštasis: „Katė vijosi pelę, bet pelė šmurkštelėjo į urvelį. Tada katė sulojo šuns balsu. Pelytė nusistebėjo ir nusprendė pasižiūrėti, kodėl šis kačiukas loja kaip šuo. Ji išlindo iš urvelio, kačiukas ją pasičiupo, suėdė ir apsilaižęs tarė: „Kaip gerai mokėti bent vieną svetimą kalbą“.

KAIP MANĘS VOS NEAPVESDINO

— Kodėl jūs toks išvargęs. Jūs visas persimainęs.
— Na, suprantat, nuėjau į hipodromą, žmonių daug, atsirišo batų raištelis. Pasilenkiau jo surišti, ir kažkas man ant nugaros uždėjo balną.
— Na ir ką?
— Atbėgau trečias.

(Iš abstrakčių anekdotų)

Karandašo grupėje dirbo Konstantinas Abdulajevas. Jis atlikdavo nedidelį žonglieriaus numerį: į maniežą įeidavo frakuotas, su cilindru, lazdele. Žongliravo cigarais, pirštinėmis, lazda, cilindru. Karandašas po Abdulajevo rodydavo jo numerio efektingą parodiją.
Kažkodėl Abdulajevas ir Karandašas staiga pabrėžtinai pradėjo įkalbinėti mane vesti. Pradėdavo kalbą: negerai, girdi, būti viengungiui (vedusį Karandašą supratau, o juk Kostia viengungis), turėti šeimą įdomiau, ekonomiškiau. Į žmonas man buvo numatę jaunutę gimnastę, dalyvaujančią programoje.
— Ji šeimininkė puiki. Tau palanki. Daili. Gerai uždirba, — įkalbinėjo mane Kostia Abdulajevas. — Vesk ją. Be to, ji mezga krepšelius ir pardavinėja turguj. Taigi, žiūrėk, labai naudinga žmona.
Mergina buvo mažytė, juodbruvė, maloni ir tikrai mezgė krepšelius parduoti, o jos tėvas uždarbiaudavo basutėmis.
Tuo laiku daugelis cirko artistų megzdavo krepšelius arba darydavo basutes, kurias turguje graibstė. Milicija dažnai sulaikydavo žmones už neteisėtą verslą, tačiau cirko artistų nelietė. Buvo manoma, kad jų mažas atlyginimas, ir tegul jie gamina savo basutes bei krepšelius ir perkasi už gautus pinigus produktų. Juk maitintis artistams reikia kitoniškai.
O mergaitei sakydavo:
— Jura dirba su Karandašu. Taps turbūt klounu, ims daug uždirbti, ir vaikinas jis malonus.
O iš merginų manimi tada nė viena nesidomėjo. Ir aš vaizdavausi, kad ši mergaitė iš tikrųjų susidomėjusi mano persona. Kartą su ja net į kiną nuėjau. Kartu sėdim, ir aš laukiu, kada ji man ką pasakys. O ji tyli ir, atrodo, vis laukia, kada gi aš prašneksiu.
Mes taip ir nesupratom vienas kito.
Jos tėvas, senas cirko artistas, du kartus mane vakarienei buvo pasikvietęs ir rimtai mokė:
— Štai vesi, aš tau papasakosiu klounadą „Brolio kelnės“. Niekas jos nežino. Labai juokinga.
Tada dingtelėjo į galvą: „O gal vesti? Klounadą išgirsiu“.
Mąsčiau, mąsčiau, bet taip ir nepasipiršau.
Po kurio laiko sužinojau, kad mergina ištekėjo ir gerai gyvena.
Taip ir baigiau Odesos ir Sibiro gastroles būdamas nevedęs.
Ir niekas man nepapasakojo klounados „Brolio kelnės“.

MES VIS ŠLUBČIOJAM

Plaukia okeaninis garlaivis. Kajutkompanijoje vienas keleivis, pokštininkas, linksmina komandą. Visa komanda, ir netgi kapitono papūga, tupėdama ant kartelės, susidomėjusi seka pokštus.
Pokštininkas visiems rodo tuščią užtiesalą. Ir staiga iš po jo išima akvariumą su žuvytėmis. Visi ploja. Papūga iš susižavėjimo mosuoja sparnais.
Pokštininkas užmeta ant akvariumo užtiesalą, paskui jį nutraukia — akvariumas dingęs.
Tuo metu garlaivis užplaukia ant minos. Sprogimas! Garlaivis nuskendo.
Virš bangų tik stiebo nuolauža, ant kurios tupi papūga. Ji įdėmiai žiūri į vandenį ir sako: „Įdomu, ką dar jis mums parodys?“

(Iš užsienio humoro)

Sukvietęs visus studijos mokinius, mūsų meno vadovas prabilo:
— Kilo mintis paruošti masinę klounadą, nepanašią į visas, kurios buvo atliekamos cirke. Ir tokia klounada yra.
Perskaitė mums klounadą. Daugeliui ji nepatiko, ir vis dėlto ją aprobavo cirko meno taryba, priėmė studijos vadovybė, ir mums visiems, pasirodo, net kostiumai užsakyti.
Klounados prasmė tokia: jauni, kaip juos vadino, nauji, šiuolaikiniai klounai, apsivilkę gražius kostiumus, pasiūtus iš krepdešino pagal dailininko Ryndino eskizus (šilkiniai šarovarai, raudoni bateliai, dryžuotos striukės, įvairiaspalviai šalmeliai su gumytėmis), suruošia pirtį Senajam klounui. Autoriaus sumanymu, mes, jaunieji, turime pasirodyti su daina, leisdamiesi laiptais žemyn ir sustingdami gražiomis pozomis, sveikinti publiką. Po to įbėga Jurijus Kotovas tradiciniu Rudojo klouno kostiumu: avintis dideliais batais, su skrybėle ir plunksna, rankoje skėtis. Triuką su skėčiu jis perėmė iš Mozelio. Šis klounas visas savo klounadas pradėdavo tuo, kad įeidavo su skėčiu ir ilgai ieškodavo vietos, kur galėtų jį pasidėti. Kai jis dėdavo jį ant kilimo, skėtis susiskliausdavo į armonikėlę, ir Mozelis, rodydamas į jį, sakydavo: „Berkuliozas“. Ir publika kažkodėl juokdavosi.
Dabar pasirodome mes. Pamatęs mus, Senasis klounas klausia:
— Kas jūs?
— Jaunieji klounai! — choru atsiliepdavom.
— O ką jūs mokate?
Parodome keistą, mano manymu, pokštą: atsiranda ir dingsta sviedinukas. Senasis klounas demonstruoja tradicinį pokštą su nuvažiuojančiais batais.
Paskui atvožiama didelė skrynia, ir Senasis klounas priverčia mus visus, jaunus klounus, į ją lipti. Apačioj nežymiai prasiveria anga, mes sueiname po arena, o kai Senasis klounas ima džiaugtis, kad jis atsikratė mumis, mes vėl sulekiam iš visų pusių, sugriebiam jį ir karučiais išvežame į užkulisį orkestrui grojant galopą. Silpnoka klounada.
Repetuodami matėm, kad gaisrininkai, sargai, arklininkai juokiasi tik iš Senojo klouno pokštų, rimtai nesidomėdami mumis, jaunaisiais. Pamatęs mus, Jurskis tarė:
— Reikia dar pasidarbuoti.
Tačiau klounados taip ir nebaigėm rengti. Ji tiesiog sužlugo. Kostiumus vėliau naudodavom per paradus, prologus, o apie klounadą niekas nė neužsiminė.
Visi artistai ne be pagrindo tvirtino: „Na, kokie jūs klounai?!“, o Karandašas niūriai pabrėžė:
— Jūs vaidinate klounus, o jais reikia būti. Ir išvis nesuprantu, ko jus moko pasikalbėjimo kontoroje (taip jis vadino mūsų studiją)?

GENIALUSIS MIŠO

Trečią valandą nakties kažkas surenka telefono numerį. Mieguistas balsas atsiliepia:
— Klausau.
— Tai telefonas 2-33-18-44?
— Ar jūs iš proto išsikraustėt. Aš išvis neturiu telefono.

(Iš abstrakčių anekdotų)

Kartą Aleksandras Fiodorovičius įžengė į klasę kažkoks mįslingai iškilmingas ir pradėjo pasakoti apie garsųjį klouną Mišo.
— Žymiojo klouno gastrolių, — pasakojo jis, — nekantriai laukia visi paryžiečiai. Tik penkiolika dienų per metus garsusis Prancūzijos klounas įeina į maniežą. Dažniausiai pavasarį. Vos tik pasirodo afišose Mišo pavardė, ir prie cirko kasos išsirikiuoja didžiulė eilė norinčiųjų nusipirkti bilietą į vaidinimą su juo, nors bilietai parduodami ir didesnėmis kainomis.
Po įprastų programos numerių, baigiantis vienai daliai, režisierius inspektorius įeina į maniežą ir ištaria tik vieną žodį:
— Mišo!
Publika pratrūksta aplodismentais. Skanduojama visą laiką, kol prožektorių apšviestas į maniežą iš už uždangos lėtai įeina palenkęs galvą, apsivilkęs tradiciniu kostiumu Mišo su nevalingai nuleistomis rankomis. Viduryje maniežo jis sustoja, pastovi ir staigiai pakelia galvą.
Publika mato jo stulbinančią šypseną.
Jis pradeda džiaugsmingai juoktis. Jis lyg pirmąsyk, staiga pastebi žiūrovus ir ima iš jų juoktis rodydamas į juos pirštu ir pliaukši rankomis sau per klubus.
Publika pradeda tyliai juoktis.
Artistas juokiasi dar smarkiau ir garsiau.
Ir visa salė užkrėsta jo juoku.
Tada klounas ima spiegti ir raičiotis po maniežą.
Žiūrovai, žiūrėdami į jo linksmumą, tiesiog leipsta iš juoko.
Taip pradeda savo vaidinimą įžymusis Mišo.
Kai salė griaudėja ir dreba iš juoko, Mišo netikėtai surimtėja.
Lyg kažką prisiminęs, jis kiša ranką į vidinę švarko kišenę, išsitraukia iš jos mažytį šuniuką ir, laikydamas jį ant kairės rankos delno, dešiniąja išsiima iš kišenės cigarą, kurį po to įdeda šuniukui į nasrus.
Užsidega žiebtuvėlis. Šuniukas prisidegęs sėdi ant delno, dūmindamas cigarą.
— Rūkykite tabako firmos „Pelikan“ cigarus! — garsiai šaukia Mišo. Po šios frazės šuniukas išbėga iš maniežo.
Mišo paduodamas smuikas. Tuo laiku pro šoninę angą įskrenda baltas balandis. Jis nutupia artistui ant peties.
Mišo groja smuiku kažkokią labai paprastą melodiją.
Staiga artistas pradeda klaidingai groti. Niekaip neišgroja vienos natos.
Mišo nervinasi, čaižo smičium smuiką. Trūksta stygos.
Smuiką numeta ant kilimo. Artistas išsiima iš kišenės blizgančią monetą, rodo ją publikai, bando ją dantimis, lyg tikrindamas, ar tikra, švilpia, susikišęs du pirštus į burną, ir nuo to švilpesio balandis pakyla.
Mišo išmeta monetą į viršų. Balandis skrisdamas ją pagriebia. Nutupia ant artisto peties ir grąžina monetą.
Vėl švilpesys, ir pakilęs balandis sugauna išmestą monetą, grįžta atgal ant artisto peties.
Trečią kartą moneta išmesta į patį cirko kupolą.
Balandis veržliai pikiruoja virš jos, bet nepataikęs krinta ir, atsitrenkęs krūtine į maniežą, nejudėdamas sustingsta ant kilimo.
Mišo puola prie negyvo balandžio. Pakelia jį, apžiūri ir atsargiai deda ant kilimo.
Paskui artistas pradeda puldinėti po maniežą, grąžo rankas, pastebi smuiką, griebia jį ir, paskubom įtempęs vieną stygą, pradeda groti liūdną melodiją. Viena styga. Jis groja, ir stambios ašaros ritasi jo liesu veidu. Ašaros... veidu...
Ir kartu su artistu pradeda verkti, ne, neverkti — raudoti visa žiūrovų salė. Salė, kuri prieš keletą minučių raitėsi iš juoko.
Melodija nutrūksta. Mišo meta smuiką. Paskui pakelia balandį, glausdamas jį prie krūtinės ir žemai nuleidęs galvą, lėtai slenka maniežu prie išėjimo. Ir prie pat išeigos iš maniežo staiga jis atsigręžia į publiką ir pametėja balandį į viršų...
Balandis skrenda aplink maniežą. Mišo švilpia ir moja jam ranka. Groja orkestras. Salė griaudėja nuo šauksmų ir plojimų audros...
Po Aleksandro Fiodorovičiaus pasakojimo visi sėdim tylėdami, ir kažkuris, sutrikdydamas tylą, staiga pasako:
— Tai bent artistas!
Aš buvau sukrėstas. Pasakojimas apie Mišo man padarė didelį įspūdį. Labai aiškiai viską įsivaizdavau ir skausmingai mąsčiau, kaipgi klounas sugebėjo taip puikiai išdresuoti balandį.
Apie užsienio cirką tuo laiku mes beveik nieko nežinojom ir todėl viską, ką išgirsdavome iš kitų apie užsienio artistų darbą, priimdavome už gryną pinigą.
Po daugelio metų, būdamas Prancūzijoje, aš klausinėjau daugelį cirko veikėjų apie didįjį Mišo, apie jo triukus, bet visi atsakydami tik gūžčiojo pečiais.
Paaiškėjo, kad jokio Mišo nebuvo.
Matyt, mūsų meno vadovas pats išgalvojo šią istoriją, jog, kaip jis sakydavo, „žadintų mūsų fantaziją“. Mus tai iš tikrųjų suaudrino, savaitę visi aptarinėjo, ką buvo išgirdę. Mišo buvo man klouno meno viršūnė. Meno, kurio niekada mes nepasieksim, bet kurio reikia siekti, siekti...

AŠ UŽSIDEDU RUDĄ PERUKĄ

Baltasis: Kodėl tavo tokie dideli batai? Rudasis: Todėl, kad įpratau plačiai gyventi.

(Sena klounų repriza)

Per vieną užsiėmimą mums papasakojo, kad žinomas artistas Borisas Teninas, mėgęs cirką, nusprendė parodyti manieže klounadą. Iki tol jis viename teatro spektaklyje sėkmingai suvaidino klouną. Ir va artistas panoro išbandyti save cirke kaip klounas. Jis paruošė klounadą, bet per jo vaidinimą niekas netgi nenusišypsojo.
Jis nebuvo juokingas. Jis nebuvo klounas. Jis tik jį vaidino. Borisas Teninas perdirbo klounadą, pasitelkė muzikos instrumentus ir įjungė naujų triukų.
Ir vėl nesėkmė.
Žinomas talentingas artistas apleido cirką susikrimtęs.
Vaidinti klouną ar būti klounu? Tai principinis klausimas. Aš tada maniau, kad vaidinti negalima. Man atrodė, kad reikia gimti juokingu žmogumi. Jeigu toks žmogus užsibrėš tikslą juokinti žmones, jam tai pasiseks.
Studijoje buvo reiškiamos įvairios nuomonės apie klounadą, apie šiuolaikinio klouno kaukes. Vieni manė, kad reikia būti tokiam, koks esi, kiti sakė, jog svarbiausia — išgalvoti kaukę, eiseną, ir tegu vaidmuo neturi jokio ryšio su žmogum, pasirodančiu manieže.
Buvo manoma ir taip, kad klounui visiškai nebūtina būti juokingo būdo žmogumi. Juk yra klounų, kurie gyvenime liūdni ir nuobodūs.
Daug klausimų kilo dėl naujos šiuolaikinės klounados. Kai kurie reikalavo visiškai atsisakyti tradicinių Rudojo ir Baltojo kaukių.
„Šalin ilgas nosis, rudus perukus ir didelius batus.“ Šį šūkį kėlė Baikalovas. Jam pritarė kai kurie režisieriai ir artistai. Klounus pradėjo rengti gerai pasiūtais madingais kostiumais. Vaidindavo jie apsiavę normaliais batais. Šie „gražuoliai“ manieže rodė senas reprizas.
Karandašas mums sakė:
— Visa tai laikina. Publika to nepripažins. Klounas privalo būti toks, kokį įprato jį matyti. Negalima iš karto atsisakyti senų tradicijų. Aš kiek ieškojau tinkamo grimo ir kostiumo. Pamažu viską reikia daryti. Neatitrūkit nuo to, kas sena.
Mudu su Borisu, kurdami sau vaidmenis, pirmiausia rūpinomės grimu. Borisas pagamino man peruką. Nusprendėm — tegul mano herojus bus trumpais berniukiškai kirptais plaukais — toks peraugęs kvailelis, išstypęs, liesas, keverziškas. Tam reikėjo peruko, dažyto raudonu streptocidu ir todėl tapusio ryškiai rudu. Nulipdėm ilgą nosį ir uždėjom didelius akinius be stiklų. Akiniai prie jauno veido nesiderino, bet mums atrodė, kad taip bus juokingiau. Prisimenu, labai norėjau pasidaryti dideles gumos ausis, atlėpusias, kaip beždžionės. Vėliau šios idėjos kažkodėl buvo atsisakyta.
Dabar to mano grimo, aišku, nieko nebeliko. Apskritai stengiuosi kuo mažiau grimuotis. Bet tuo laiku buvome įsitikinę: be ryškaus charakteringo grimo eiti į maniežą negalima.
Ilgai laužėme galvas dėl kostiumų. Pagaliau man buvo prigalvota: mažytė kepuraitė, ankštas žalias švarkelis trumpomis rankovėmis, apdribusios slidininko kelnės, du bumbuliukai, kabantys ant virvutės vietoje kaklaraiščio, ir ilgi, smailianosiai klouno batai.
Nusigrimavę ir apsivilkę klounų kostiumais, mudu su Borisu ilgai apžiūrinėjom vienas kitą. Abejodamas stovėjau prieš veidrodį, įdėmiai apžiūrinėjau save, vaikščiojau, mėginau deklamuoti eilėraščius ir niekaip neįstengiau suvokti, ar vykęs grimas ir kostiumas, ar ne. Bet Borisas mane nuramino:
— O žinai, lyg juokinga... Dievaž, juokinga!
Tik pasirodęs publikai, supratau, kad visos mūsų pastangos — toli gražu ne tai, ko reikia. Ir, matyt, reikės dar ilgai ir atkakliai mėginti įvairius kostiumus, ieškoti tinkamo grimo, kol pavyks susikurti kaukę, kuri lems sėkmę.

DIPLOMUOTAS KLOUNAS

Vienas mokytojas skundžiasi kitam:
— Na ir bukagalvių klasė man teko. Aiškinu jiems teoremą — nesupranta. Antrąkart aiškinu — nesupranta. Trečią sykį aiškinu — pats supratau, bet jie vis tiek nesupranta...

(Iš gimnazistų anekdotų)

Aleksandras Fiodorovičius dažnai mums sakydavo:
— Gerai būtų mūsų studijoje parengti artistą — cirko Raikiną, arba kuris iš jūsų tegul sukuria Tiorkiną manieže. Mąstykite, mąstykite! Žadinkite fantaziją.
Deja, baigdami studiją, visi supratome, kad netapome nei raikinais, nei tiorkinais cirke. Atėjo metas kiekvienam savo parengtą numerį parodyti vadovybei. Mane ir Borisą Romanovą pasiuntė į Vyriausiosios cirkų valdybos specialiąją numerių rengimo studiją, kad mūsų numeris gautų galutinį „veidą“. Studijos meno vadovas, buvęs akrobatas, vos tik susitikus pareiškė:
— Parengsiu jums klounadą. Pats kitados esu dirbęs cirke. Todėl puikiai pažįstu klounadą. Pats ją sumanysiu, pats parašysiu ir pastatysiu.
Kai apie tai papasakojau tėvui, jis tarė: „Na, vadinasi, pats ją ir žiūrės“.
— Tai bus iliuzinė klounada, — pareiškė mūsų režisierius. — Daiktai čia pasirodys, čia dings, yra toks specialus įrenginys. Jūs, Nikulinai, įeisite į maniežą su didele dėže, ištrauksit iš jos mažesnę, užkelsite ant didžiosios ir pasislėpsit joje nuo Romanovo, o patys nepastebimai (slaptų durų sistemos brėžinius pats padarysiu) persikraustysite į kitą
dėžę. Tai juokinga, patikrintas triukas. Paskui mažoji dėžė, kurioje neva sėdi Nikulinas, lonže pakils po kupolu, subyrės ir žemyn nukris iškamša, vaizduojanti Nikuliną. Uniformininkai ją sugaus ir greit išneš į užkulisius. Taip greit, kad žiūrovai nesupras — krenta iškamša ar gyvas Nikulinas. Ir tada jūs pats išlįsite iš didžiosios dėžės.
Mums tai patiko. Juo labiau kad pasakojo pats studijos vadovas. Pradėjom repetuoti. Bet nieko neišėjo. Padarėm tokias dėžes, kad negalima buvo jų pakelti, slaptų durų mechanizmas neveikė, visą laiką aš įstrigdavau tarp šių durų.
O va iškamša — gamino ją Didžiojo teatro dirbtuvėse — išėjo panaši. Iš pradžių butaforijos ceche padarė mano veido ir rankų lipdinius. Išrengė mane iki glaudžių, paguldė ant šalto stalo, galvą ir rankas įdėjo į specialias dėžes. Paskui užkimšo nosį ir ausis vata, įkišo į burną kartono vamzdelį, kad galėčiau kvėpuoti, ir pasakė:
— Dabar apipilsime gipsu.
Ten buvo vienas dailininkas — nuostabiai niūrus tipas. Abejingai mane nužvelgęs, sukomandavo:
— Na, pradėsim laidojimą.
Mane įspėjo: liejamas gipsas — šaltas, o kietėdamas sušils.
Tai buvo košmaras. Nieko negirdėjau ir nemačiau. Iš pradžių gipsas buvo bjauriai šaltas, paskui iš tikrųjų ėmė šiltėti ir vis labiau ir labiau spaudė man galvą ir rankas. Ir aš pagalvojau: „Štai taip užmūrija žmones“.
Po to nuėmė gipsą ir pagal šią formą nuliejo rankas, galvą. Padarė liemenį. Paskui iškamšą aprengė tokiu pat klouno kostiumu, kaip mano.
Mums buvo po 27 metus. Na, ką gi mes galėjom veikti su iškamša? Aiškus dalykas — visus erzinti. Tai pakabinam figūrą ant kablio, lyg žmogus pasikoręs. Kažkuris įeina į rūbinę ir su siaubu iš ten iššoka: pasikorė Nikulinas! Iškamša atrodė natūrali ir siūbavo kilpoje taip pat natūraliai. Arba įeina žmogus pas mus į rūbinę, o ant jo užkrinta iškamša. Imdavo rėkti, nualpdavo. Prie figūros pririšo virveles — buvo galima judinti rankas, kojas. Ateidavo svečių ir nustebę spoksodavo, kaip du Jurijai Nikulinai, žaidžia šachmatais.
Mūsų klounada su dėžėmis vos peržiūrėta buvo pripažinta netinkama. Tada su mumis pradėjo dirbti kitas režisierius, taip pat buvęs cirko akrobatas, kuris nusprendė pasiūlyti mums senąjį antrė „Kepurės“. Kitados „Kepures“ meistriškai vaidindavo Demašas ir Mozelis. O mums išeidavo prastai.
— Turėkit galvoje, jog tai pati sunkiausia klounada, — kartą pasakė atėjęs į mūsų repeticiją Karandašas. — Reikia mokėti kiekvieną kepurę, kurią dedasi Rudasis, gerai suvaidinti, pateikti publikai kiekvienąsyk vis kitaip.“ Kas tinka Mozeliui, netiks jums. Stenkitės daryti savitai.
Turėjome atsisakyti ir „Kepurių“. Faktiškai egzaminams mums liko tik klounada „Pozuotojas ir chaltūrininkas“. Ją vadovybė buvo priėmusi, ir įtraukėme ją į savo repertuarą.
Kiti studijos auklėtiniai rengė su režisieriais savo klounadas, bet jos taip pat, kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo labai sėkmingos. Kai kurie vaikinai baigė savo mokslus, apskritai neturėdami repertuaro ir perspektyvos toliau dirbti cirke.
Jokio specialaus išleidžiamojo pasirodymo nebuvo. Kiekvienas atskirai rodė vadovybei savo klounadą ir gavo įskaitą.
O 1948 metų lapkričio 25 dieną visi susirinkom į Maskvos cirko antrąjį aukštą. Vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojas pasakė trumpą kalbą, kurios esmė ta, jog mums reikės dar daug dirbti, kad įrodytume, ką sugebame, ir, spausdamas kiekvienam ranką, įteikė diplomus.
Žinoma, visi mes gerai suvokėme, kad svarbiausia — priešaky. Studija mus išugdė, bet „subręsti“ publikos akyse teks patiems. Kaip ir visi, gavau raudoną kartono knygelę — diplomą.
Šitaip tapau diplomuotu klounu.
Baigęs mokslus studijoje, susimąsčiau, o ką mums su Borisu Romanovu toliau dirbti. Mes — diplomuoti klounai. Ką su Romanovu turėjome? Vieną abejotiną klounadą, beveik nepatikrintą viešai, tris klounų kostiumus, butaforinę Nikulino figūrą, storą bambuko lazdą įskeltu galu, kad pokštelėtų, kai smogi šia lazda partneriui per galvą, ir milžinišką nikeliuotą žiogelį, kurį padovanojo mums klounas Liubimovas. Ir viskas?! Ne.
Turėjome dar troškimą dirbti manieže, norą ieškoti, bandyti.
Mes labai norėjome kuo greičiau pasirodyti publikai.

7. KAIP TAPAU KLOUNU

Klounas turi baltintis veidą, kad galingi jo priešininkai nepastebėtų, kaip jis bąla.

Stanislavas Ježis Lecas

Dar mokydamasis studijoje, nutariau įsigyti užrašų knygelę, kurioje galėčiau užrašyti cirko artistų pasakojimus, anekdotus, juokingus atsitikimus. Nusipirkau storą sąsiuvinį langeliais. Ir po daugelio metų, vartydamas šį sąsiuvinuką, visada mintyse nuklysdavau į tuos laikus, kai žengiau pirmus žingsnius manieže ar, tapęs profesionaliu artistu, su cirku išvykdavau už šalies ribų.
Vienas iš trumpučių įrašų languotame sąsiuvinuke — frazė:

„RUSŲ KLOUNO MAMA VERKĖ“

1958 metų pavasarį vėlai naktį mažyčiame švedų miestelyje Borose mes, tarybinio cirko artistai, po trijų koncertų turėjome išvykti į Geteborgą — mūsų trupės pagrindinių gastrolių vietą.
Oro gimnastė Valentina Surkova, Michailas Šuidinas, aš ir vertėja iš autobuso persėdome (mums neliko vietų) į mūsų impresarijaus pono Alkvisto, oraus, apkūnaus vyriškio su mažyčiais ūsais a la Hitleris, automobilį.
Milžiniška priplota amerikietiška mašina tiesiu plentu dūme šimto mylių per valandą greičiu. Ant plačios sėdynės prie vairo — firmos administratorius, šalia pats Alkvistas ir vertėja. Užpakalyje aš ir Miša, o viduryje — mažutė išvargusi Valentina. Iš pradžių tylėjome. Pavargus nesinori šnekėti. Staiga Valia tyliai uždainavo: „Stepė vien aplink...“ Ir išsiliejo rusų dainos, kurias su malonumu dainavome vieną po kitos: jos neįprastai maloniai skambėjo šios naktinės išvykos metu. Ponas Alkvistas bandė netgi pritarti švilpimu. Kai nustojom dainuoti, Alkvistas per vertėją paklausė manęs:
— Jurijau, kodėl gyvenime jūs visiškai kitoks negu arenoje?
— Tokia jau mano profesija — klounas.
— O kada jūs panorote tapti klounu?
— Kai buvau penkerių metų, pirmąkart apsilankęs cirke, — atsakiau.
— Ir nuo to laiko jūs mąstėte apie tai, — susidomėjo Alkvistas.
— Ne, vėliau svajojau tapti gaisrininku, raituoju milicininku.
— Aš taip pat norėjau būti gaisrininkas, — nusišypsojo Alkvistas. Stojo tyla. Norėdamas palaikyti pokalbį, papasakojau seną anekdotą.
„Viena gaisrininkų komanda visą laiką vėluodavo į gaisrus, ir, vėl jai pavėlavus į gaisrą, brandmeisteris pasirašė įsakymą: „Dėl to, kad komanda nuolat vėluoja į gaisrus, įsakau nuo rytojaus dienos visiems išvykti 15 minučių prieš prasidedant gaisrui“. Visi nusijuokė. Alkvistas paklausė:
— Jurijau, o kaip reagavo jūsų tėvai, kad jūs ėjote dirbti į cirką?
— Mama prieštaravo. Ji labiau mėgo teatrą, o tėvas man pritarė.
— O kai mama pirmą kartą pamatė jus cirke klounu? Kaip ji reagavo?
— Na kaip reagavo? Aišku, susijaudino ir netgi apsiverkė. Tuo pokalbis baigėsi.
Rytą į mūsų viešbučio numerį baisiai išraudęs įlėkė kelionės vadovas Baikalovas ir pasisveikinęs iš karto mane užsipuolė:
— Kada spėjote duoti šį klaikųjį interviu?
Susižvalgiau su Miša, ir nuoširdžiai pareiškėm, kad jokio interviu niekam nedavėm.
— Nedavėt? — supyko Baikalovas. — O čia kas?
Ir jis atkišo Geteborgo rytinės laidos laikraštį, kurio pirmame puslapyje buvo išspausdintas didelis de Golio portretas su stambia antrašte: „De Golis ateina į valdžią“, o žemiau mažesnė fotografija — mudu su Miša, nusigrimavę, klounų kostiumais. Viršum fotografijos straipsnis riebia antrašte: „Rusų klouno mama verkė: sūnus turėjo tapti gaisrininku“.
Straipsnyje buvo pasakojama apie mūsų cirką. Žurnalistas, rodos, vaikščioja po cirką, kalbasi su žmonėmis, stebi, kaip ruošiamasi vaidinimui. Po „pokalbio“ su gimnaste Valentina Surkova, „oro karaliene“, kuri įdėmiai žvelgia, kaip kabinamas jos aparatas, nes „maža klaidelė — mirtis!“, korespondentas prieina „prie dviejų rimtų vyrų, kurie tarpusavyje ginčijasi“.
„Rimti vyrai“ — tai Šuidinas ir aš. Kalbėdamasis su žurnalistais, aš pareiškiu (taip straipsnyje parašyta): „... — Kai mano mama pamatė mane arenoje, ji graudžiai pravirko. Ji nenorėjo, kad aš tapčiau klounu. Visą gyvenimą mama svajojo, kad jos sūnus taptų gaisrininku.
— Bet, mama, — paprieštaravau, — juk gaisrininkai visada vėluoja į gaisrus.
Į tai ji atsakė:
— Jeigu taptum gaisrininku, prieš penkiolika minučių iki gaisro pradžios atvažiuotum“.
Straipsnis baigėsi fraze: „Taip, iš tikrųjų viso pasaulio motinos vienodos“.
Kai mudu su Šuidinu ir vertėja — pokalbio liudininke — savo vadovui paaiškinom, kad niekas iš mūsų jokio oficialaus interviu nedavė, o paprasčiausiai kalbėjomės su impresarijum važiuodami, Baikalovas apsiramino ir nustojo rūsčiai žvelgęs į mus. Vis dėlto, išeidamas iš numerio, atsigręžęs tarpduryje, apgailestaudamas pareiškė:
— Tikrai neturi tu, Nikulinai, budrumo.
Vėliau paaiškėjo, kad mūsų impresarijus, be viso kito, buvo trijų Geteborgo laikraščių dalininkas ir straipsnį pats parašė.
Kai, grįžęs iš gastrolių, apie tai papasakojau namuose, „rusų klouno mama“ ilgai juokėsi.
O iš tikrųjų, kodėl aš tapau klounu? Kaip tampama klounu?
Turbūt, einant į klounus, reikia būti savito charakterio žmogum, turėti savo požiūrį į gyvenimą. Ne kiekvienas sutiktų, kad iš jo viešai šaipytųsi ir kad kiekvieną vakarą jį muštų, tegul ir nelabai smarkiai, bet muštų, aplietų vandeniu, apipiltų galvą miltais, kištų jam koją. Ir jis, klounas, privalo parkristi arba, kaip mes cirke sakome, daryti kaskadas... Ir viskas dėl to, kad būtų juokinga.
Juo geriau klounas dirba, juo labiau juokiamasi.
Vaikystės metais mokykloje, o paskui jau kariuomenėje man dažnai tekdavo, kaip sakoma, apsimesti kvailiuku: dėtis kažko nesuprantančiu, duoti aiškiai kvailus klausimus, iš anksto žinant, kad jie juokins aplinkinius.
Kodėl žmonės juokdavosi? Manau, pirmiausia dėl to, jog leisdavau pajusti, kad jie pranašesni už mane. Todėl mano nelaukti klausimai, atsakymai, veiksmai ir atrodė juokingi. Aplinkiniai suprato, kad patys šitaip niekada nesielgtų. Pasakodamas anekdotus, mėgdžiodamas pažįstamus, paprastai atrodydavau visiškai ramus, dėl to humoras tapdavo aštresnis, įtikimesnis.
Tai darydavau dar mokykloje per istorijos pamokas. Atsakinėdamas apie Ivano Žiauriojo viešpatavimą, aš rimtai pasakodavau absoliučiai išgalvotas, paikas istorijas iš caro gyvenimo. Ir kai apstulbęs mokytojas, kvatojant klasei, mane klausdavo, iš kur tai žinau, atsakydavau, kad kažkur esu skaitęs.
Arba prisimenu, kaip pirmomis tarnybos kariuomenėje dienomis per topografijos užsiėmimus, būrio vado padėjėjo rankose matydamas skriestuvą, paprašiau paaiškinti, koks čia daiktas ir kaip jis vadinamas. Būrio vado padėjėjas manęs dar nebuvo perpratęs, todėl kantriai aiškino, netgi ant lentos rašė žodį „skriestuvas“. Aš dėjausi niekaip negalįs ištarti šio žodžio, o mano draugai sėdėjo išraudę, smaugiami juoko, ir ašaros tekėjo jiems per veidus.
O sunkiomis karo dienomis, nutilus bombų sprogimams ar šūviams, stengdavausi praskaidrinti nuotaiką kokiu anekdotu arba juokinga istorija.
Šie pokštai kartais man baigdavosi liūdnai.
Mes, kareiviai ir seržantai, gaudami leidžiamuosius, norėdavom pasipuikauti. Štai aš gavau karininko kepurę, kurią dėvėti — vadinasi, iškreipti uniformą.
Kartą, gavęs leidžiamąjį, vaikštinėju po Rygą jau taikos, pokario, dienomis, ir staiga mane pamatė patrulis ir ėmė plyšoti. Atvedė į karo komendantūrą, o ten tokių, kaip aš, pilna. Mums kepures nuėmė ir sudėjo ant stalo.
Stovim plikom galvom. Tie, kurie mus atvedė, dedasi mūsų kepures ant galvos, matuojasi. „Turbūt sau renkasi“, — pamaniau. Staiga įėjo juodbruvas vyresnysis leitenantas, iškart paėmęs vieną kepurę, užsidėjo ant galvos ir žvilgtelėjo į durų stiklą kaip į veidrodį.
Aš lyg niekur nieko ištariau:
— Štai dar vienas atėjo išsirinkti kepurės.
Visi susijuokė. Vyresnysis leitenantas taip pat.
Jis visus vieną po kito išleido pakeisdamas kepures pilotėmis. Aš likau paskutinis.
Gavau pilotę... ir dešimt parų arešto. Mat juodbruvas leitenantas pasirodė esąs daboklės viršininkas.
Tiesa, man pasisekė: po trijų dienų atėjo Spalio šventės, ir mane prieš laiką paleido ir išsiuntė į dalį.
Aš visad džiaugdavaus, kai prajuokindavau žmones. Kuris juokiasi nuoširdžiai, gerumu užkrečia ir kitus. Toks juokas daro kitokią atmosferą: pamirštam daugelį gyvenimo nemalonumų, nesklandumų.
Daug gero gali nuveikti būdamas geros nuotaikos. Taip ir kare. Juokdamiesi mes pamiršdavome mirties pavojų, kuris kas valandą mūsų tykojo, lengviau būdavo gyventi, atsirasdavo optimizmas ir tikėjimas...
Aš pats tai patyriau, ir ne kartą. Klausytis juoko — džiaugsmas. Sukelti juoką — man pasididžiavimas.
Aš treniruodavausi. Vienas ir tas pats pokštas skirtingom gyvenimo aplinkybėm yra kitokio pobūdžio. Yra pokštų, kurie ilgai gyvuoja, yra kaip peteliškių — tik vieną dieną.
Iš pradžių mąstydamas apie klouno profesijos paslaptis, manydavau, jog klounai — tai žmonės, užsikrėtę humoru, žiną ypatingas juokingumo paslaptis. Užtenka jiems tik panorėti, ir jie padarys taip, kad raičiositės iš juoko.
Naiviai maniau, kad laimingiausios moterys — klounų žmonos. Jų šeimose visada linksma, kaskados pokštų prie stalo, kažkokios ypatingos pramogos, nepabaigiamos improvizacijos ir sąmojaus pratybos.
Būdamas dvidešimt penkerių metų, pradėjęs studijoje mokytis, pagarbiai žiūrėjau į kiekvieną klouną, nes visi jie man atrodė romantiški ir nuostabūs žmonės. Po metų aš jau galėjau blaiviai spręsti apie klounus. Pamažu pradėjęs suvokti jų profesijos paslaptis, supratau, jog daug ką paprasčiausiai išsigalvodavau.

„NOSIM ARTI PJUVENAS“

Pjuvenas manieže reikia mokėti gerai grėbliu išlyginti. Šio mokslo aš taip ir neperpratau, nors daug kartų buvau uniformininkas. Arčiau barjero pjuvenų turi būti daugiau, antraip negalės dirbti arkliai. Šiandien papyliau pjuvenų kauburiais, ir vyresnysis uniformininkas, perdarydamas mano darbą, plūdosi.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1948 metų gruodis)

Tikras cirkas prasidėjo man tada, kai baigiau studiją.
Rytojaus dieną, gavę diplomus, mudu su Borisu Romanovu atėjome į cirką tik pasižiūrėti repeticijos. Susėdom žiūrovų salėje. Kodėl mus traukė tą dieną į cirką — sunku pasakyti. Bet traukė! Taip būna gyvenime. Kai tu ne visai sąmoningai vienaip ar kitaip pasielgi, kai kažkur eini, kaip tik tada ir įvyksta įvykis, kuris iš pagrindų keičia tavo likimą.
Mano gyvenime ne kartą lemiamą vaidmenį vaidino būtent atsitiktinumas. Analizuodamas praeitį ir mąstydamas apie ją, prieinu prie išvados, kad atsitikimai įvyksta tiems, kurie ieško, kurie nori, kurie to
laukia ir daro viską, kas nuo jų priklauso, kad įgyvendintų savo svajonę, norus.
Taip buvo ir man šį kartą. Sėdžiu su Borisu Romanovu žiūrovų salėje ir stebiu repeticiją. Staiga šoniniame take pasirodo savo tvarkingu darbiniu mėlynu kombinezonu Karandašas. Keletą minučių jis stebi repetuojančius akrobatus, o paskui, lyg atsitiktinai mus išvydęs, šūkteli:
— Jūs, inteligentai, ar neužeitumėt porai minučių pas mane į rūbinę, turiu pasiūlymą.
Mes su Borisu nuėjome į jo rūbinę.
— Reikia arti nosim pjuvenas, — pradėjo pokalbį Karandašas, — dirbti viešai. Norit su manim vykti gastrolių į Sibirą? Mano klounados, reprizos išbandytos. Būsit mano asistentais ir partneriais. Ir savo klounadas, jeigu norėsit, parodysite. Įsigysit patyrimo. Aš jus daug ko išmokysiu.
Išklausėme Michailą Nikolajevičių ir sutrikom. Anaiptol nesitikėjom, kad gali jis pasikviesti dirbti kartu. Paprašėme leisti mums pagalvoti iki rytojaus dienos. Karandašas sutiko.
Karandašo partneriai!
Viliojantis pasiūlymas. Apie jį papasakojom savo studijos draugams, tikėdamiesi, kad iš jų išgirsime pritarimo žodžius. Tačiau beveik visi tvirtino, kad mes jokiais būdais neitume su Karandašu dirbti.
— Iš proto išsikraustėt! Turite diplomus, o eisite asistuoti... — sakė daugelis.
Tik Aleksandras Fiodorovičius, įdėmiai mus išklausęs, liūdnai pažvelgė, atsiduso ir tarė:
— Spręskite patys. Bijau, kad jis pradės jus iš naujo mokyti, piršti savo, tai, kas jam naudinga. Bet darbas su juo — ir mokykla. Priprasite prie maniežo. Ką gali žinoti? Kaip etapas — vertas daiktas. Pagalvokit...
Karandašo vardą, gaubiamą legendų, visi tardavo tik su šypsena. Karandašas — cirko epocha.
Dažnai, apie jį pasakodavo mano tėvas, kuriam dar prieš karą buvo užsakę parašyti knygelę apie Karandašo kūrybą. Tėvas su juo keletą kartų buvo susitikęs, lankėsi jo namuose. Ir kiekvieną susitikimą su artistu smulkiai atpasakodavo mums su mama.
— Valandomis jo galima klausytis, — kalbėjo tėvas. — Apie daugelį cirko reiškinių jis turi originalią ir taiklią nuomonę.
Tada aš sužinojau, jog artistas nuėjo sunkų kelią, prieš tapdamas žymiu klounu. Tėvas su įkarščiu buvo pradėjęs rašyti brošiūrą, bet jos taip ir nebaigė — sukliudė karas.
Prisimenu, kažkuris vaikinas per vieną užsiėmimą studijoje sušuko: „Karandašas! Karandašas atvyko!“ Ir mes visi išvirtome į koridorių, kad pamatytume Michailą Nikolajevičių, kuris atvyko į Maskvos cirką keletas dienų prieš prasidedant programai, kurioje jis dalyvavo. Tuo laiku Karandašas buvo pasiekęs šlovės viršūnę.
Mažas, judrus, gerai pasiūtu madingu kostiumu, plaukai vos vos pasidabruoti — tokį jį pamačiau pirmą kartą. Pilkai mėlynos akys vos primerktos. Plaukai rūpestingai perskirti sklastymu. Judesiai švelnūs. Atrodė jis jaunesnis negu keturiasdešimt penkerių metų.
Po kurio laiko jis atvyko pas mus į studiją, skaitė paskaitą „Apie juokingumą cirke“. Karandašas kalbėjo aukštu balsu, bet visiškai ne tokiu, kaip manieže. Įdėmiai stebėjo mūsų rodomus etiudus. Po keleto dienų studijoje per pertrauką jis priėjo prie manęs koridoriuje ir paklausė:
— Kaip jūsų pavardė?
— Nikulinas.
— O jūs, Nikulinai, užsukite pas mane į rūbinę. Daug ką jums papasakosiu. To jūsų neišmokys šitoje pokalbių kontoroje.
Po keleto dienų, įveikęs drovumą, jaudindamasis pasibeldžiau ir įėjau į jo rūbinę.
Tai buvo nedidelis pailgas kambarys su vienu langu į cirko kiemą. Dešinėje pusėje stovėjo treliažas. Didžiulis mediniais rėmais veidrodis. Ant stalo prieš veidrodį medinis stukas perukui. Šalia krūvelė lignino — specialaus minkšto popieriaus grimui valytis. Čia pat didelė dėžė grimo ir apie dešimt visokių flakonėlių. Ant kambario sienų prikabinta fotografijų. Viskas po stiklu, rūpestingai apkraštuota. Vienoje nuotraukoje Karandašas hitlerininko kauke stovi prie statinės ant ratukų. (Statinė — fašistų tankas.) Kitoje — Karandašas nufotografuotas su savo mylimu šuniuku Pušoku, trečioje — jis stovi baltu kiltiniu kostiumu, su didžiuliu klouno portfeliu.
Ant pakabos — keletas kostiumų. Atskirai kabo du švarkai: triukinis, iš kurio prireikus gali verstis dūmai, ir žalias, į kurį įmontuotos mažos elektros lemputės. Prieš Naujuosius metus žaliu švarku Karandašas pasirodė publikai. Iš žiūrovų salės lempučių nematyti. Karandašas įeidavo į maniežą, ir Buše jo klausdavo:
— Karandašai, kodėl tu be eglutės?
— O kam man eglutė? — šiek tiek kaprizingai ir nustebęs atsakydavo, o pats paspausdavo mygtuką kišenėje, ir po visą švarką sužibėdavo lemputės. Jos mirksėjo, ir Karandašas lyg maža žalia eglutė, salei juokiantis ir plojant, išeidavo iš maniežo...
Išilgai kambario sienų stovėjo du puošnūs juodi kofrai su blizgančiais varpiniais užraktais. Kofras — didelė skrynia, apkalta geležim, su atskiromis sekcijomis batams, drabužiams, kurie jame gali būti tiesiog su pakabomis. Ant kofrų tupėjo du juodi gauruoti šunys. Kai įėjau, jie ėmė loti.
Bet svarbiausia — kambario šeimininkas. Mėlynu kombinezonu, su kalteliu rankose, jis stovėjo vidury kambario. Sunku buvo patikėti, kad prieš mane žymusis artistas.
Pusę valandos beveik be perstogės jis kalbėjo. Didelės dalies to, ką Karandašas kalbėjo, nesupratau. Jo kalba buvo padrika, o ir aš jaudinausi ir buvau išsiblaškęs. (Čia mane blaškė šunų lojimas, čia užsispoksodavau į jo skrynias, spėliodamas, kas gi jose sudėta, čia žiūrinėjau kambarį į dvi dalis skiriančių užuolaidų ornamentus.) Bet Karandašo kalbų esmę suvokiau: jis nesutinka su tuo, kaip mus moko ir ko moko.
Reikia daugiau nosim arti pjuvenas!
Ši frazė skambėjo refrenu. Jis kartojo ją dešimt kartų.
Karandašo rūbinė!
Pirmąsyk įeidamas į šį kambarį, džiaugiaus, kad Karandašas pasikvietė mane.
Michailas Nikolajevičius tada dirbo Maskvoje visą sezoną, triskart keitė savo repertuarą. Dešimtis kartų žiūrėjom jo puikius numerius: „Vaizdelį parke“, klounadą „Laistyklė“, įdomią intermediją su asilu ir daugybę reprizų.

„JŪS DAR NE ARTISTAI...“

— Ištekėti už artisto? Ir galvoti nedrįsk! — pasipriešino tėvas.
Ir vis dėlto jis nuėjo su dukra į teatrą pamatyti jos išrinktojo.
Per pertrauką tėvas pareiškė:
— Gali už jo tekėti. Jis anaiptol ne artistas!

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1947 metų gegužė)

Maskvos cirko vaidinimas. Po puikaus Boriso Manželio arklių pasirodymo netikėtai amfiteatre atsirado Karandašas. Kaip visada, išsirinkęs publikoje vykusį objektą (šįkart jis parodė pirštu į storą raudonskruostę mergaitę), Karandašas, šaukdamas: „Aleksandrai Borisovičiau, atvyko Kukarača!“ — leidosi į maniežą.
(Publika susijuokė, nes visi prisiminė juokingą amerikiečių filmo „Kukarača“ pavadinimą.)
Septintoje eilėje, prie pat tako, sėdėjo du vaikinai. Vienas iš jų bandė pakišti klounui koją. Atsakydamas į tai, Karandašas užsmaukė jam ant akių kepurę, o paskui maniežo inspektoriui šūktelėjo:
— Aleksandrai Borisovičiau, čia vaikai prašo, kad juos ko nors išmokyčiau!
— Na teisingai, Karandašai, — rimtai atsakė Buše. — Reikia perteikti jaunimui savo patirtį.
Tada Karandašas vos ne prievarta atsivilko tuos vaikinus į maniežą: vieną, mažą, vilkintį vatinuku ir su kepure, nuolat besišypsantį, ir aukštą, matyt, pirmojo bičiulį, — ilgšį, apsivilkusį senu odiniu paltu, kuris kabojo ant jo kaip ant pakabos, su batais ir jūreiviška kepure, užsmaukta ant ausies. Ilgasis visą laiką varžėsi ir bandė pabėgti iš maniežo. Karandašas jį vis sulaikydavo.
Tuo metu iš pirmos eilės pakilo įgėręs senyvas vyriškis su akiniais ir ganėtinai energingai pralindo pro barjerą. Karandašas sutriko.
— Ką, irgi mokytis? — paklausė jis pilietį.
Tas linktelėjo galva ir priėjo prie stovinčių viduryje maniežo vaikinų.
Suintriguota žiūrovų salė sujuko: ko gi Karandašas ims mokyti?
O jis, paspaudęs jiems rankas, pradėjo juokingą medicininę apžiūrą. Pagyvenusį vyriškį su akiniais privertė kelis kartus atsitūpti, paskui patikrino jam pulsą ir sprigtelėjo jau į pasmakrę, lyg klausdamas: ar negirtauji?

Tas, iššiepęs bedantę burną, lindo prie Karandašo glėbesčiuotis.
— Ne, netinkamas! — pasakė Karandašas ir pasiuntė vyriškį į vietą.
Paskui pradėjo tų dviejų vaikinų apžiūrą: pačiupinėjo mažojo bicepsus — buvo patenkintas, o paskui ilgai ieškojo ilgšio raumenų, norėdamas juos užčiuopti pro odinio palto rankovę. Vėliau privertė vaikinus nusivilkti paltą ir vatinuką ir sukomandavo:
— Duokit arklį!
Į maniežą įvedė vieną iš Manželio arklių.
— Tuoj pradėsim mokytis jodinėti! — pasakė Karandašas.
Dabar prasidėjo komiškas numeris. Karandašas iš eilės sodino vaikinus ant arklio. Jie bijojo. Arklys bėgdamas numesdavo nevykėlius jojikus. Vaikinai, pririšti prie lonžės, skraidė po maniežą. Žiūrovai, žiūrėdami į šią triukų kaskadą, į pasimetusius vaikinus, tiesiog leipo iš juoko. O vaikinai, baigę jodinėti, susirinko daiktus (per „mokymą“ jie pametė kepures, o vienam iš jų nukrito batas. Pagaliau, supainioję savo paltus, jie nuėjo į vietas).
Kartu su žiūrovais iš šio vaidinimo juokėsi bilietų kontrolieriai, orkestro muzikantai su dirigentu, praėjimuose stovintys artistai.
Bilietų kontrolierės pasakojo, kad, eidami iš cirko, daugelis žiūrovų kalbėjo:
— Na ir prisijuokėm šiandien. Ir pasisek taip. Ne kasdien šitaip pamatysi! Kokius stuobrius iš publikos išsirinko. Juk yra tokių!
Šį vaidinimėlį matė ir mano studijos draugai, o aš jo negalėjau iš pašalės stebėti, nes pats vaidinau jame ilgšį iš publikos.
Storajame languotajame sąsiuvinyje, puslapyje, kuris pažymėtas 1947 m. balandžio 20 d. data, įrašyta: „Karandašas pasiūlė man repetuoti su juo „Vaizdelį su arkliu“.
Viskas prasidėjo tuo, kad Karandašas kreipėsi į studijos meno vadovą, prašydamas duoti jam du studijos mokinius klounadai, kurią jis sugalvojo. Karandašas pasirinko paties mažiausio ūgio Anatolijų Baraškiną (tą patį, kuris per egzaminą puikiai pripylė į primusą žibalo) ir mane.
Karandašas pakvietė mus pas save ir ilgai pasakojo apie klounadą. Mes su Baraškinu turėjome kaip žiūrovai sėdėti tarp publikos, o Karandašas po numerio su arkliais įsitemps mus į maniežą ir pradės mokyti joti. Ten mums įvyks keletas juokingų triukų, nes mes nemokame jodinėti. Čia ir yra numerio esmė.
— Repetuosim ir kartu galvosim, — pokalbio pabaigoje pasakė Karandašas.
Prieš pradedant repetuoti klounadą, Michailas Nikolajevičius liepė mums mokytis joti.
— Nemokėsit joti, per pirmąjį vaidinimą užsimušit.
Tris savaites kasdien šeštą valandą ryto ateidavome į cirką ir, vadovaujami prityrusio arklių dresuotojo Boriso Manželio, mokėmės jodinėti. Baigdami užsiėmimus, mes galėjom net savarankiškai, stovėdami ant arklio, apskrieti kelis ratus manieže.
Po to prasidėjo darbas prie klounados. Pirmą repeticiją Karandašas paskyrė vienuoliktą valandą ryto. Mudu su Baraškinu atvykom be penkių minučių vienuoliktą.
— Kodėl taip vėlai atvykot į repeticiją? — aprėkė Karandašas.
— Kodėl vėlai? Juk dar be penkių minučių vienuolika, — pralemenom.
— Artistas privalo būti pasirengęs repeticijai prieš pusę valandos. Reikia viską nunešti, patikrinti, nusiteikti. Kad būtų paskutinis kartas!
Nuo to laiko į repeticijas ateidavom prieš valandą, persirengdavome, ruošdavome lonžę ir „nusiteikdavome“.
Repeticijų laikas Karandašui buvo šventas. Pasakojo, jog, kai Karandašas dar mokėsi cirko technikume, jis susipažino su mergina ir pakvietė ją į kiną. O kad nepavėluotų į repeticiją, jis namuose užsuko žadintuvą ir įsidėjo į kišenę. Seanso viduryje žadintuvo skambutis išgąsdino visus aplinkinius, į repeticiją Karandašas nepavėlavo, bet, sako, mergina su juo daugiau nesusitikinėjo.
Repetuodamas „Vaizdelį su arkliu“, pirmąsyk pats patyriau, kaip daroma klounada. Karandašas ateidavo į repeticiją, laikydamas rankose lapelį popieriaus. Matyt, jis iš anksto kūrė triukus, tekstą ir visa tai užsirašydavo. Viskas, ką jis sugalvodavo, būdavo išbandoma po kelis kartus. Mudu su Baraškinu jautėmės pastumdėliai. Kur mus pastatydavo Karandašas, ten ir stovėdavom, pagal komandą krisdavom, pagal komandą judėdavom. Visus patvarkymus vykdydavom neprieštaraudami, negalvodami ir jų neaptarinėdami. Tik vieną kartą nedrąsiai ištariau:
— Turbūt svarbiausia, Michailai Nikolajevičiau, kad publika nesužinotų, jog mes artistai.
Karandašas, išgirdęs mano repliką, nepatenkintas patraukė nosim ir pamokomai ištarė:
— Jūs dar ne artistai. Publika neturi pažinti, kad jūs savi. Sunkus buvo Karandašo charakteris. Kai ko nors nesuprasdavom ar darydavom ne taip, Michailas Nikolajevičius nervindavosi, aprėkdavo mus. Suprantama, jis buvo įpratęs dirbti su profesionalais, o čia visai geltonsnapiai mokinukai.
Po pusantro mėnesio „Vaizdelį su arkliu“ nutarėm išmėginti per sekmadienio rytmetį. Žinoma, visi studijos auklėtiniai stovėjo amfiteatro aikštelėje ir laukė mūsų pasirodant.
Publikai ne viskas patiko, bet daugelyje vietų ji juokėsi. Rytojaus dieną vėl repetavom ir nusprendėm „Vaizdelį su arkliu“ parodyti per vakaro vaidinimą. Spektakliuose, paremtuose kasdieninėmis repeticijomis, „Vaizdelis“ pamažu turtėjo triukais, įvairiomis gudrybėmis. Karandašas įtraukė į jį ketvirtą partnerį, kuris vaidino girtąjį. Tai, ko publika nepriimdavo, būdavo atmetama. Per kiekvieną spektaklį pamažu drąsėjau ir pradėjau šį tą pridėti nuo savęs, ką publika neblogai priimdavo. Mąstydamas apie savo vaizduojamo žmogaus paveikslą, nusprendžiau, jog tai bus provincialas, atsitiktinai užsukęs į cirką. Žmogus atvyko iš kokio nedidelio miestelio į Centrinį turgų — gal krovėjas, gal upeivis. Dėl to ir kostiumą atitinkamą pasirinkau. Atrodė juokingai. Įeidavo į maniežą toks pakvaišėlis, o ir su draugeliu, ir jį prievarta sodindavo ant stambaus arklio.
Per pirmuosius spektaklius aš iš tikrųjų bijodavau ir elgdavausi taip, kaip elgtųsi žmogus, pirmąkart įstumtas į maniežą. Paskui šiuos savo veiksmus ir elgseną užfiksavau ir įtvirtinau. Išėjo įtikinamai. Ir žiūrovai tikėjo, kad aš iš publikos, o ne „savas“. O to Karandašas ir siekė per repeticijas.
Į sezono pabaigą „Vaizdelis“ taip gerai buvo suvaidinamas, kad po jo sunkiau būdavo daryti kitus numerius. Tada buvo nuspręsta rnūsų klounada užbaigti dalį.
Po vieno vaidinimo per pertrauką mane iškviečia į Baikalovo kabinetą. Įžengiu pro duris ir matau: šalia jo sėdi žmogus pražilusiais smilkiniais, man įėjus, jis atsistoja.
— Na štai, Jura, — sako Baikalovas. — Keletą žodžių tau nori tarti Jurijus Zavadskis. Ar pažįsti?
Zavadskis! Iš netikėtumo net smakras atvipo. Gerai prisiminiau, kaip tėvai susižavėję aptardavo kiekvieną apsilankymą Zavadskio teatre studijoje. Spektakliai, kuriuos Zavadskis statydavo ir kuriuose vaidindavo, tuo laiku žavėjo visą teatrinę Maskvą. Motinos albume buvo Zavadskio portretas, kur žinomas artistas ir režisierius buvo nufotografuotas su skrybėle. O čia Zavadskis priešais mane, aukštas, kilnus, bet visiškai nedidingas. Jis įdėmiai pažvelgė į mane ir, tiesdamas ranką, paklausė:
— Kuo jus vardu?
— Jura.
— Na ką gi, ačiū jums, Jura, už suteiktą malonumą. Man jūs patikote. Turiu jums pasakyti, jeigu tobulinsitės, būsite geras aktorius.
— Na, ko stovi? — Baikalovas stumtelėjo mane. — Sakyk ačiū (Baikalovas kalbėjo su manim kaip su vaiku). Pažadėk, kad rimtai mokysies ir dirbsi.
Kaip stropus ir paklusnus mokinys pakartojau visus Baikalovo žodžius. Ir ne tik žodžius, bet ir intonaciją. Zavadskis nusišypsojo ir atsisveikino su manim. Šį susitikimą atsimenu visą gyvenimą.
Prabėgo daug metų. Kartą, užsukęs pas artistą Rostislavą Pliatą (su juo gyvename viename name ir dažnai lankomės pas kits kitą pasikeisti naujais anekdotais), užtikau jį besikalbantį telefonu su Zavadskiu.
— Perduok linkėjimus Jurijui Aleksandrovičiui, — paprašiau Rostislavą Pliatą.
Linkėjimus jis perdavė. O Zavadskis pasiteiravo: ar prisimenu mūsų pirmąjį susitikimą cirke? Pasakiau, kad, žinoma, prisimenu.
Kai Rostislavas Pliatas (tai buvo šiek tiek vėliau) Zavadskiui papasakojo, kaip aš kadaise nesėkmingai mėginau įstoti į Maskvos tarybos teatro pagalbinę sudėtį, Zavadskis pasakė:
— Ir gerai, kad nepriėmė, o būtų sugadinę žmogų. Ir jis nebūtų buvęs toks savitas.

ANTROS KATEGORIJOS ARTISTAS

Pirmą kartą pamačiau seserų Koch pasirodymą manieže. Kai Zoja Koch, būdama aukščiausiame savo aparato — milžiniško „Semaforo“ taške — beveik po cirko kupolu, staiga uždainavo, aš krūptelėjau.
Dainuoja gimnastė?! Cirke?! Bet po kelių sekundžių supratau, kad tai iš tikrųjų cirkas, ir, be to, aukščiausios klasės.
Kad nors nepamirščiau paimti iš Zojos žinutės sienlaikraščiui.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1948 metų gruodis)

„Vaizdelį su arkliu“ rodėme, kai mokiausi studijoje. Ir štai vėl kvietimas ateiti pas Karandašą. Visą dieną su Borisu Romanovu svarstėme: sutikti dirbti su juo ar mėginti būti savarankiškiems? Ilgai mąstę, svarstę, nutarėme sutikti.
Rytojaus dieną, ką nusprendėme, pasakėme Karandašui. Jis ramiai, lyg būtų žinojęs, kad kitaip ir negalėjom pasielgti, tarė:
— Na ir puikumėlis („puikumėlis“ — mėgstamas jo žodis). Penktadienį pakuojam rekvizitą.
Po kelių dienų išvykom į savo pirmą miestą Kemerovą kaip Karandašo partneriai, kaip antros kategorijos artistai, kurių norma — trisdešimt pasirodymų per mėnesį.
Gulim mudu su Borisu vagone ant viršutinių lentynų. Traukinys eina į Kemerovą. Kas mūsų ten laukia? Pastarosiomis dienomis mes daug su Karandašu repetavome, ir dabar kiekvienas žinojome, ką reiks programoje daryti. Vienoje stotyje ilgai stovint, perone prie manęs priėjo Karandašas (jis važiavo minkštame vagone) ir kažkaip tyliai, lyg ir prašomai, tarė:
— Nikulinai, paprašykite Romanovą, kad jis prie lagamino nerištų arbatinio. Vis dėlto jūs solidūs žmonės, dirbate Karandašo grupėje, o čia — arbatinis...
Iškart vagone mudu su Borisu nusprendėm: arbatinio prie lagamino, kad neterštume „firmos“, daugiau nerišti.
Kemerovas sutiko keturiasdešimties laipsnių šalčiu. Gruodis. Sibiras. O apsirengę mes lengvai — milinės ir bateliai. Tiesa, mano lagamine gulėjo mamos rūpestingai įdėti apsiūti veltiniai, bet po istorijos su arbatiniu nedrįsau jų mautis. Iš stoties arkliu, pakinkytu į roges (Karandašą sutiko automobiliu), mudu su Borisu atvežė į cirką. Gerokai sužvarbę įėjome į pastatą su didžiule sniego kepure. Jis iš pirmo žvilgsnio atrodė mažas ir negražus, bet viduje padvelkė įprastas arklidžių, šviežių pjuvenų kvapas, ir aš pasijutau kaip namie.
Paskelbta, jog premjera rytoj. Po varginančios dienos — bagažo išpakavimo ir repeticijų — pirmas vaidinimas.
„Vaizdelis su arkliu“ programoje buvo ketvirtas. Po jo mudu su Borisu bėgome grimuotis klounadai „Autokombinatas“. Po to persirengiau kiemsargio kostiumu numeriui su sudužusia Veneros statula. Trečioje programos dalyje (cirkuose tais laikais vaidinimai būdavo trijų dalių) parodėme klounadą „Laistyklė“, kurioje mums su Karandašu reikėdavo apsilieti vandeniu.
Programoje dalyvavo ir Žoržas Karantonis, kuris atvyko į Kemerovą dirbti klounu visą sezoną. Bet mūsų gastrolių dienomis jis pasirodė tik klounadoje „Kepurės“, kur puikiai pritarė Karandašui. Švelnus, žavus klounas didelėmis liūdnomis juodomis akimis. Iš daugelio klounų, kuriuos esu matęs provincijoje, jis išsiskyrė inteligentiškumu. Jam, kaip man atrodė, trūko ir gyvenime, ir manieže vienintelio dalyko — veržlumo, pasitikėjimo savimi. Jau labai nedrąsus ir delikatus buvo Karantonis.
Su juo greit susidraugavau ir neretai užsukdavau į jo rūbinę, kurioje buvo ideali tvarka: kiekvienas daiktelis turėjo savo nuolatinę vietą, kostiumus jis rūpestingai uždengdavo antvalkalais, perukus laikė kartoninėse dėžutėse, grimą — specialiai pagamintuose cinko indeliuose.
Mums su Borisu buvo sunku. Dieną repetuodavom su Karandašu, vakare — vaidinimas. Tarp repeticijų ir vaidinimo vykdydavom Karahdašo užduotis — remontuodavome rekvizitą, tvarkydavome kostiumus.
Kostiumai, kuriuos mums pasiuvo studijoje ir leido baigus studiją pasiimti, Karandašui nepatiko, ir jis, atidaręs vieną iš daugybės savo dėžių, greit rado mums naujus. Man teko dulsvos spalvos kostiumas — trumpos kelnės, balta palaidinė su siauru juodu kaklaraiščiu. Ant galvos šiaudinė skrybėlė — kanotjė. Ant kojų siauri ilganosiai pusbačiai. Grimą Karandašas taip pat padarė savitą: rudas perukas, trumpa nosis iš gumozės, ant akių vokų padėjo juodus taškus. Šie taškai mirkčiojant veidui suteikdavo kvailą išraišką.
„Vaizdelis su arkliu“ vykdavo sklandžiai (padėdavo komiška situacija, o ir aš žinojau, ką ir kaip daryti — Maskvoje viskas apdailinta), bet klounadoje „Buitinio aptarnavimo kombinatas“ — tarp savęs ją vadinom „Autokombinatas“ — aš ilgai negalėjau perprasti savo vaidmens. Vaidinau nevykėlį Rudąjį, kuris dėjosi esąs cheminės valyklos direktorius ir įstumdavo Karandašą į didelę dėžę — „Autokombinatą“. Po to Karandašas apdorotas pasirodydavo iš dėžės apdegusiu kostiumu, juodas nuo suodžių.
Publika iš šios klounados juokdavosi. Žiūrovai gerai priimdavo viską, ką darė Karandašas. Reaguodavo ir į triukus, kuriuos darydavau aš (kritimas nuo kopėčių, gaisro gesinimas, statinės sprogimas), bet vos tik likdavau vienas akis į akį su žiūrovais ir sakydavau tekstą, salėje įsivyraudavo kapų tyla.

Kai „Autokombinatą“ dalyvaujant Karandašui Maskvoje vaidindavo klounai Demašas ir Mozelis, tai Rudasis — Mozelis — visada keldavo juoką. Demašas sukdavo tarškynės rankenėlę, o Mozelis taip gąstaudavo, šaukdavo ir drebėdavo iš baimės, kad publika prapliupdavo juokais. O mums! Romanovas sukdavo rankenėlę, aš rėkdavau, gąsčiodavau, drebėdavau, o salėje — tyla. Mėginau bėgti ir, užkliuvęs barjero, griūti (susimušdavau šonus ir kelius), kasdavausi į pjuvenas, bet jokio efekto. Tada Karandašas sugalvojo priemonę: į rankas man įdavė tinklelį su tuščiomis skardinėmis konservų dėžutėmis. Kai krisdavau ir dėžutės triukšmingai pabirdavo šoniniame take, kildavo juokas. Bet man toli gražu buvo iki Mozelio sėkmės. Nepavyko ir pirmoji klounada. — Klounas įeina į maniežą, ir publika iš karto turi sutikti jį juoku, tik tada viskas eis kaip iš pypkės. Klounas turi tarti publikai savo juokingą „Laba diena“, — mokė mane Karandašas.
O aš įeidavau apsivilkęs savo ankštu kostiumėliu, užsidėjęs kanotjė, ir publika pasitikdavo mane ne tik tylėdama, bet, sakyčiau, netgi šiek tiek nepasitikėdama.
— Nikulinai, gal pabandykite įeidamas dainuoti... — kartą patarė Karandašas.
Pasirinkau populiarią tais laikais dainą „Jeigu nori būti sveikas, grūdinkis“ iš filmo „Pirmoji pirštinė“. Dainavau klaikiu balsu, dainavau bjauriai, taip, kad publika, sėdinti netoliese, krūpčiojo, o vaikai salėje išsigąsdavo. Daina nepadėjo. Bet per vieną vaidinimą nutariau kupletą dainuoti ne nuo pradžios, o nuo žodžių: „Vandens ledinio nebijoki...“, ir, tariant žodį „ledinio“ balsas mano staiga nutrūko. Per daug aukštai paėmiau. Salėje nusijuokė. Aha, manau, jau teisinga kryptis. Taip pamažu, po kruopelytę, meškeriojau publikos juoką.
Karandašas beveik niekada mūsų su Borisu nėra gyręs. Didžiausias pagyrimas — iš jo išgirsti: „Šiandien darėte viską teisingai“.
Michailo Nikolajevičiaus asistentė buvo jo žmona Tamara Semionovna. Protinga, žavi, išsilavinusi ir kukli moteris. Vienoje Karandašo reprizoje ji vaidino bufetininkę.
Mudviem su Borisu Romanovu, tuo laiku pradedantiems artistams, sunkiai sekėsi pratintis prie klajokliško gyvenimo. Ir Tamara Semionovna mums visapusiškai padėdavo. Kemerove susirgau. Temperatūra — keturiasdešimt. Gydytojas nustatė: plaučių uždegimas. Po dienos užplanuota vykti į Čeliabinską, o po keturių dienų ten premjera. Sirgau sunkiai, bijojau komplikacijų — fronte sirgau tuberkulioze, ir plaučiai buvo silpni. Ant kojų mane pastatė Tamara Semionovna. Ji vargais negalais gavo retų vaistų, dėjo taures, girdė arbata su aviečių uogiene, kurios įžvalgiai buvo pasiėmusi iš Maskvos, ir per premjerą Čeliabinske aš, Boriso Romanovo žodžiais tariant, atrodžiau sveikas kaip ridikas.
Kemerovo, kaip ir visų kitų Sibiro miestų, publika per mūsų gastroles cirko kasas šturmuote šturmavo. Direktoriaus prašomi dirbome beveik be poilsio dienų, atsiimdavome jas kelyje. Šeštadieniais ir sekmadieniais rengdavome po keturis vaidinimus.

ŽUVIS AR VARLĖ?

Maskvoje pasklido gandas apie Kabargą. Pirmoji į mūsų namus jį parnešė mama. (Išgirdo stovėdama eilėje.) Pasakojo, kad Kurilų salose staiga pradėjo dingti mūsų pasieniečiai. Sustiprino sienos apsaugą. It kartą naktį pastebėjo, kad rūke prie sargybinių ėmė slinkti dvi plaukuotos nuogos gigantiško ūgio moterys. Viena pabėgo. O antrąją vargais negalais, bet sugavo. Ją surišo ir narve atgabeno į sostinę. Rodys zoologijos sode. Moterį vadina Kabarga. Tada pamaniau, ar ne verčiau ją rodyti cirke.
Kas šią nesąmonę išgalvojo — neaišku, (domiausia, kad daugelis žmonių, skambindami į zoologijos sodą, klausdavo:
— Ar turite Kabargą? Jiems atsakydavo:
— Turim.
Ir žmonės strimagalviais dūmė į zoologijos sodą, pirko bilietus ir bėgo prie Kabargos narvo. Prie narvo tikrai kabėjo lentelė su užrašu: „Kabarga — porakanopis žinduolis elnių šeimos. Minta augalais“.
Iš narvo į sensacijų mėgėjų minią, melancholiškai kramsnodami, žiūrėjo maži simpatiški elniai.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1949 metų sausis)

Vieną poilsio dieną Kemerove patekau į stebuklu išlikusį tikrą cirko balaganą. Kas jam vadovavo, kokios organizacijos (filharmonijos, estrados, cirko) vardu jis veikė — neaišku. Balaganas — nedidelis, sukaltas iš neobliuotų lentų ir faneros nuopjovų pusdaržinės išvaizdos statinys stovėjo turguje ir atrodė toks, kokį aprašė savo knygoje Dmitrijus Alperovas. Grojo radiola. Virš balagano įeigos — pakyla, vadinamasis rausas. Ant jo stovi suglamžytu klouno kostiumu išsidažęs girtas vyriškis — šauklys. Jis lazdele daužo per geležinį trikampį ir užkimusiu balsu kviečia „garbingą publiką“ pasižiūrėti „nuostabaus vaidinimo“. Faneros skyde, iki pusės užlipintame sniego, laiko išblukintais dažais buvo nupieštas frakuotas vyras. Taip atrodė „stebuklingojo žmogaus“ Ali Argano reklama. Neraštingas įrašas bylojo, jog tai „žmogus fontanas“, kuris kibirais geria vandenį, taip pat ryja gyvas žuvis, varles ir atryja publikai pageidaujant. Pasižiūrėti „nuostabaus vaidinimo“ mane nusivedė Žoržas Karantonis.
Balagane drėgna ir šalta. Apšvietimas silpnas. Ant publikos ir ant artistų iš viršaus laša vanduo.
Pirmas numeris — „Žmogus be kaulų!“ Apyliesis vyras ryškiai išdažytomis lūpomis linkčiojo kaip guminis, užsidėdavo kojas už galvos ir tokia poza šokavo po sceną. Po to pasirodė silpnas žonglierius ir pora neišraiškingų akrobatų.
Per pertraukas įeidavo į maniežą neužauga. Jį stumdė, mušė šluota, iš jo tyčiojosi. Jis žadino gailestį ir liūdesį.
Rodė ir „žmogaus kovą su laukiniu lokiu“. Įėjo vyriškis, tarytum iš publikos (tas pats, kurs prieš vaidinimą, stovėdamas ant rauso, kvietė į cirką), ir susiėmė su lokiu. Nusišėrusi meškutė atsistodavo ant užpakalinių letenų,

priekines uždėdavo artistui ant pečių. Imtynininkas raitėsi, dėdamasis su lokiu kovojąs nelygią kovą. Neilgai pasitąsius, lokys atsidūrė ant menčių. Liūdnas reginys. Gaila ir artisto, ir gyvulio. Bet nuostabiausia, kad publika, sugužėjusi į šią daržinę, džiugiai plojo ir džiaugsmingai šūkavo.
Svarbiausias numeris buvo „žmogaus fontano“ Ali Argano pasirodymas. Į maniežą sceną įeidavo frakuotas vyriškis ir, grojant fokstrotą, — radioloje sukosi plokštelė „Rio Rita“ — nei iš šio, nei iš to pradėdavo gerti vandenį. Uniformininkai ir artistai, vilkintys uniforma, įbėgdavo su stiklinėmis, taurėmis, stikliukais, puodeliais, šaukšteliais ir visi nešė jam vandens. Jis gestu parodydavo, kad dešinė ranka pavargo, ir indus imdavo kairiąja ranka. Paskutinį atnešė tamsaus stiklo ąsotį.
— Žibalas, — šnibžtelėjo man Žoržas.
Ali Arganas išgėrė ąsotį, po to ranka paėmė nedidelį deglą ir pradėjo pūsti iš burnos ugnį, taikydamas ją į pirmąsias eiles. Publika iš netikėtumo sujudo.
Mes su Žoržu Karantoniu sėdėjome arti ir pajutom karštį.
— Nejaugi iš tikrųjų viską gėrė? — paklausiau Karantonį.
— Taip, čia be kvailysčių, — atsakė Žoržas.
Tuo laiku Ali Arganas pro burną pradėjo lieti vandens fontaną trimis srovėmis.
— Matai, — komentavo Karantonist — iš pradžių liejosi žibalas, kadangi jis lengvesnis už vandenį. O dabar vanduo.
Pabaigęs švirkšti fontaną, Ali Arganas pradėjo rodyti finalinį pokštą.
Orkestras, įrašytas į plokštelę, grojo tango. Į maniežą įnešė du staliukus su nedideliais akvariumais. Viename plaukiojo žuvytės, antrame — varlės. Permatoma krištolo taure „stebuklingasis žmogus“ sėmė kartu su vandeniu varles ir žuvis ir iš eilės jas rijo.
Muzika pritildavo. Programos vedėjas garsiai klausdavo žiūrovus, ką jie norėtų pamatyti — žuvį ar varlę?
— Žuvį, varlę, žuvį... — padrikai šaukė salėje.
— Žuvį, — paprašė vedėjas.
Ali Arganas sužagsėjęs ištraukdavo iš burnos už uodegos žuvį. Tokiu pat būdu, tik už letenėlių, jis ištraukdavo varlę.
Publika susižavėjusi aikčiojo ir aikčiojo. Tuo vaidinimas baigdavosi.
Vaidinimui baigiantis, staiga man pasidarė liūdna. Pastebėjau, kad ir Karantonis sėdi prislėgtas. Buvo gėda, kad žmonės tai darė cirko vardu. Taigi ir aš, kaip cirko artistas, betarpiškai esu susijęs su šiuo negražiu reginiu.
Kai paskelbė, kad vaidinimas baigtas, Karantonis pasiūlė:
— Jeigu nori, užsuksim į užkulisius?
Atsisakiau. Balaganas padarė slegiantį įspūdį. Akimirką vaizdavausi esąs balagane, ir man pasidarė baisu. Senas medinis Kemerovo cirkas, palyginti su balaganu, man atrodė kaip rūmai.
Su vienu „žmogaus fontano“ žanro atstovu susidūriau šiek tiek vėliau, kai tokios rūšies numerius uždraudė, ir šis žmogus buvo priverstas išeiti į pensiją, nes amžius jau leido. Jį vadinsiu Kuzminu. Jis man pasakojo, kad šis žanras sunkus. Pats Kuzminas trečiajame dešimtmetyje mokėsi pas atvykusį užsienietį. Pilvo tempimo treniruotė skaudi ir varginanti, ir tai daryti reikia pradėti jaunystėje. Artistas nevalgo kelias valandas prieš spektaklį. Pilvas per vaidinimą turi būti visiškai tuščias. Kuzminas paprastai valgydavo tik vėlai vakare. Valgydavo daug ir, kaip jis sakė, niekada nepasisotindavo.
Kuzminas pasakojo, kad per karą jis naudojosi savo žanro pranašumais. Rytą nuėjęs į turgų, prieidavo prie eilių, kur stovėdavo spekuliantų vežimai su dideliais buteliais žibalo, ir garsiai, taip, kad girdėtų aplinkiniai, pirmą pasitaikiusį dėdulę klausdavo:
— Ar stiprus žibalas?
Ir būdavo tikras, kad atsakys:
— O paragauk!
Po to Kuzminas paprašydavo pripilti jam litro talpos indą ir išgerdavo žibalą, už kurį žmonės mokėdavo didelius pinigus. Visi aplinkui apmirdavo.
— Ne, nelabai stiprus, — tardavo Kuzminas ir, šluostydamasis nosine burną, ruošdavos eiti.
— Mano pabandyk, mano, — šaukdavo iš vežimų.
Išgėręs kokius keturis litrus, artistas ramiai nueidavo. O pardavėjai iš vežimų susižavėję rėkaudavo ir dėl išgerto veltui žibalo nereikšdavo jokių pretenzijų. Ir niekas nenutuokdavo, kad netoli už tvoros stovėdavo Kuzrnino žmona su dideliu buteliu ir piltuvėliu. Artistas žibalą iš pilvo perpildavo į butelį. O paskui jis būdavo parduodamas. Už gautus pinigus Kuzminas pirkdavosi duonos, sviesto, pieno.

SVEIKAS, LENINGRADE!

Leningrade poilsio dienomis susitinku fronto draugų. Pirmą susiradau Jefimą Leibovičių, savo klounados kariuomenėje partnerį. Jis kartu su Michailu Faktorovičium šiandien buvo atėjęs į cirką.
— Žinai, — pasakė Michailas, užsukęs per antraktą į rūbinę, — tu neįsižeisk, bet kariuomenėje, kai koncertuodavai, viskas atrodė sąmojingiau ir juokingiau. Tu buvai natūralus, o čia ne toks.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1949 metų balandis)

Baigiantis gastrolėms po Sibirą, Karandašas mudviem su Borisu Romanovu pasakė, jog, neilgai laukę, važiuosim gastroliuoti į Leningradą.
Michailo Nikolajevičiaus žodžiai mane nudžiugino ir išgąsdino. Išgąsdino, nes maniau, kad, prieš pradedant dirbti tokiuose miestuose kaip Maskva ir Leningradas, gerai būtų apsitrinti provincijoje, o nudžiugino tai, jog galėsiu susitikti su pulko draugais — leningradiečiais, su kuriais nesimačiau daugiau kaip trejus metus.
Manau, kad ir Karandašas ypatingai rūpinosi būsimosiomis gastrolėmis. Būtent Leningrade 1934 metais jis pirmąsyk įėjo į maniežą kaip Karandašas. (Iki tol jis vaidindavo kaip „Rudasis Vasia“ ir „Čarlis Čaplinas“.)
Kelias iš Sibiro į Leningradą ėjo per Maskvą, ir man pasisekė tris dienas pabūti namuose. Pirmąjį vakarą prie arbatos namiškiai klausėsi smulkios ataskaitos apie įvykusias gastroles. Mudu su Borisu, mimikos padedami, vaizdavom vieną ar kitą epizodą iš savo kelionės. Išgirdę istoriją su arbatiniu, visi juokėsi.
— Kitą kartą prisirišk kavinuką, — pasiūlė tėvas. — Vis dėlto tai bus inteligentiškiau.
O vakarui baigiantis, tėvas manęs paklausė:
— Na, ar tu patenkintas, kad dirbi pas Karandašą?
— Taip, — atsakiau negalvodamas. Ir tai pasakiau nuoširdžiai: iš Karandašo sužinojau tai, ko negalėjo manęs išmokyti studijoje.
O mama, pilstydama arbatą, lyg tarp kitko pasakė:
— Tu tiesiog tikru artistu tapai ir elgiesi kažkaip kitaip.
Rytojaus dieną užsukau į cirką ir papasakojau savo įspūdžius Aleksandrui Fiodorovičiui. (Uždarius studiją, jis liko dirbti Vyriausiojoje cirkų valdyboje režisierium.)
— Visa tai gerai, kad judu su Romanovu pratinatės prie maniežo, — pasakė Aleksandras Aleksandrovičius. — Bet nepamirškite svarbiausio dalyko: galvokite apie savo repertuarą, ruoškitės savarankiškai gyventi. Ne amžinai būsite su Karandašu.
Aleksandras Aleksandrovičius pasakė, kad Karandašas rengiasi burti grupę mokinių. Šis pranešimas man buvo naujiena, ir aš nusistebėjau ir įsižeidžiau, kad Michailas Nikolajevičius apie tai nieko mums su Borisu neprasitarė. „Keista, — pagalvojau, — kam gi tai?“
Į Leningradą nuvykome saulėtą šaltą dieną. Šįkart ir mudu su Borisu vežė automobiliu. Žvelgiau į 1949 metų Nevos prospektą: judri minia, kariškių mažai, žiba parduotuvių vitrinos, skamba tramvajai, švelniai veža troleibusai, ir netgi atsirado taksi. Tik kartais, žiūrėk, ir pamatysi karo pėdsakų — sugriautą namo sieną arba tvora aptvertą dykvietę. Ir nejučia prisiminiau ir palyginau šiandieninį Nevos prospektą su tuo, kokį jį mačiau blokados dienomis.
Per dešimtį minučių atvažiavom į Leningrado cirką, kur dukart esu buvęs tarnaudamas kariuomenėje. Cirko fasade didžiulis reklamos skydas: mažo žmogaus su skrybėle namiuku ir šuns siluetai, o per visą skydo ilgį ryškus užrašas: „Karan d'Aš“ (tada Karandašo vardas dar buvo rašomas prancūzų maniera).
Mudu su Borisu įkurdino privačiame bute netoli cirko. Vieną savo dviejų kambarių atskiro buto kambarį nuomojo cirkui kiemsargė Raja, senyva, energinga ir veikli moteris. Kambariai gretutiniai.
— Naktį vaikščiosite pro mane. Netriukšmauti ir nusiauti koridoriuje, — griežtai prisakė mums Raja pirmąkart susitikus.
Rajos bute, be keleto senovinių paveikslų masyviais paauksuotais rėmais, ant sienos kabėjo devyni įvairių sistemų laikrodžiai. Visi jie ėjo, bet laiką rodė skirtingą. Butas priminė ir kilimų sandėlį. Kilimai kabėjo kambariuose ir koridoriuje, taip pat trimis sluoksniais gulėjo ant grindų. Visa tai Raja įsigijo karo metais. Keldavosi auštant ir bėgdavo užsiimti eilės prie pramonės prekių parduotuvės. Po keleto dienų mudu su Borisu supratom, kad pagrindinis jos pajamų šaltinis — spekuliacija. Kartais bute atsirasdavo Rajos pusbrolis.

Jis atvažiuodavo iš Tosno su dviem didžiuliais, kažko kietai prikimštais maišais, kuriuos numesdavo į virtuvės kampą, ir ilgai apie kažką kuždėdavosi su mūsų šeimininke totorių kalba.
Paskui maišai kažkur dingdavo, o po kurio laiko atsirasdavo naujų. Aš visą laiką bauginau Borisą, kad va ims ir užgrius milicija ir mes taip pat atsakysim už tamsius Rajos darbus kaip bendrininkai. Naktį visi laikrodžiai vieningai tiksėjo kaip žiogų pulkas, o kai kurie žadindavo melodingu mušimu.
Per premjerą žiūrovai mus su Romanovu priėmė vidutiniškai. Tik vienas „Vaizdelis su arkliu“ buvo sėkmingesnis. Rytojaus dieną Michailas Nikolajevičius pasakė, kad „Autokombinatą“ su juo vaidins Demašas ir Mozelis. (Šie klounai po Maskvos įsikūrė Leningrado cirke.) Ši žinia mus nuliūdino: mes lyg pašalinami iš darbo. O juk stengėmės viską daryti kuo geriau, kategoriškai vykdėme kiekvieną Karandašo paliepimą. Jo nutarimas mums atrodė neteisingas. Jautėmės įžeisti ne tik Karandašo, bet ir Venecianovo — Leningrado cirko meno vadovo, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, ir pasiūlė pakeisti mus Demašu ir Mozeliu. Nors po kurio laiko supratau, kad Venecianovas pasielgė teisingai: mudu su Borisu buvom „žali“ ir Leningradui, žinoma, nepribrendę.
Antrą gastrolių dieną atsitiko įvykis, kuris ilgam išliko atmintyje. Pratindamas prie cirko, Michailas Nikolajevičius supažindino mus su visokiomis klounų gudrybėmis. Viena iš pirmųjų „paslapčių“, kurias mums atvėrė, — papliauškų gaminimas. Dar mokydamasis studijoje, mačiau, kaip, darant kai kurias klounadas manieže, su baisiu trenksmu ir dūmais efektingai sprogdavo papliauškos. Paklausęs vieną seną klouną, kaip jos daromos, išgirdau išsisukinėjamą atsakymą: „Patys darome, yra toks mišinys“.
Karandašas papliauškas taip pat gamindavosi pats. Iš pradžių iš šalies stebėjau, kaip jas iškilmingai darydavo, o paskui jam padėdavau: pripjaustydavau ilgomis skiautėmis popieriaus, vydavau plonas virveles su mazgeliais, pašildydavau stalių klijų, ir pagaliau, kai sužinojau, kaip gaminamas sprogstamasis mišinys, buvo man leista savarankiškai pagaminti porą papliauškų.
Mažos, dailios, panašios į saldainius su dviem kilpelėm galuose, jos būdavo sukabinamos išdžiūti. Po keleto valandų išdžiūvusios papliauškos jau tinkamos vartoti. Belikdavo tokį „saldainiuką“ patraukti už kilpelės — pasigirsdavo sprogimas su ugnim ir dūmais. Sprogimas kurtinančio garso. Papliauška — pavojingas daikčiukas. Vienam oro gimnastui papliauška nutraukė rankos pirštą, mačiau ir klounų, kurių veidai vienų mėlynų taškiukų — taip pat neatsargaus elgesio su papliauška rezultatas.
Leningrade, pastebėjęs, kad baigiasi Bertoleto druskos atsargos (ši druska — sprogstamojo mišinio dalis), Karandašas paprašė mane jos gauti, Žinodamas, kad Bertoleto druska — sprogstama medžiaga, iš karto supratau, kokie sunkumai ir neapsakomi vargai manęs laukia.
— Michailai Nikolajevičiau, o kur ieškoti šios druskos? — naiviai paklausiau Karandašą.
— Na, Nikulinai, parodykit sumanumą, — atsakė jis taip pat, kaip ne kartą man kariuomenėje sakydavo vyresnysis karo felčeris Bakurovas.
Bet viskas buvo ko paprasčiausia. Kai paklausiau vyresnįjį uniformininką, pagyvenusį žmogų, puikiai pažįstantį cirką, kur klounai paprastai gauna Bertoleto druskos, jis pasakė:
— Eik pas Botanikos sodo sargą. Ten ja barsto nuo kažkokių mašalų takelius.
Nuvažiavau į Petrogrado pusę. Botanikos sode susiradau sargą ir paprašiau jį padėti. Sargas atidarė daržinę, ir ten pamačiau statinę, pridėtą didelių gabalų Bertoleto druskos. Susukęs į laikraštį maždaug kilogramo gabalą, atnešiau jį į cirką. Karandašas aiktelėjo:
— Kiek sumokėjai?
— Nė kiek, — atsakiau.
— Na ir puikumėlis, ačiū, mažyli („mažylis“ — dar vienas Karandašo mėgstamas žodis). Dabar mums užteks penketui metų.
Aš džiūgavau. Įtikau Karandašui ir sau pasilikau kokius du šimtus gramų atsargai.
Kai išmokau daryti papliauškas, Karandašas pavedė gaminti jas darbui. Kiekvieną kartą, prieš prasidedant spektakliui, turėdavau užtaisyti „Autokombinatą“ papliauškomis ir pamirkyti žibale deglą „gaisrui“.
Pirmąją dieną, kai vietoj mudviejų su Borisu „Autokombinatą“ vaidinti ėmė Demašas ir Mozelis, aš atsistojau šoniniame žiūrovų salės take pasižiūrėti, kaip dirba šie klounai. Jiems klojosi kaip iš pypkės. Juokas pratrūkdavo po kiekvienos jų replikos, po kiekvieno judesio. Ir aš su pavydu klausiausi žiūrovų juoko. Bet va turi pasigirsti statinėje pirmas sprogimas. Mozelis trauko jungiklį (turi sprogti) — sprogimo nėra. Turi kilti gaisras — nėra ugnies.
Aš pašiurpau. Dievulėliau! Juk pamiršau užtaisyti rekvizitą! Galvoje šmėstelėjo mintis: pamanys, jog tyčia taip padariau, nusprendęs kenkti seniems klounams, lyg keršydamas už tai, kad mums neleido dalyvauti klounadoje.
Be sprogimo ir gaisro, skystokai plojant žiūrovams, pasibaigė šis antrė. Artėdamas prie rūbinės, jau iš tolo girdėjau Karandašą, Demašą ir Mozelį keikiant mane.
Per antraktą vatinėmis kojomis įslinkau į Michailo Nikolajevičiaus rūbinę, tikėdamasis triukšmo ir plūdimo.
— Nikulinai, kodėl nebuvo papliauškų? — lediniu balsu kreipėsi į mane Karandašas.
— Pamiršau jas užtaisyti.
— Eikite ir niekada taip nedarykite. Būkit atidesnis, — šaltai pasakė Karandašas ir, demonstratyviai nusisukęs (lyg duodamas suprasti, kad pokalbis baigtas), pradėjo taisytis grimą. Nuo tos dienos papliauškos būdavo užtaisomos laiku.
O vakare prie manęs priėjo Mozelis ir užjaučiamai paklausė:
— Kliuvo?
— Atrodo, išsisukau, — atsakiau.

ŽAKAS IR MORICAS

Šiandien užkulisiuose labai barėsi ir ginčijosi klounai De-mašas ir Mozelis (pagal afišas — Žakas ir Moricas). Jie ilgai aiškinosi, kas pirmasis iš jų sugalvojo, einant Mozeliui į maniežą, šaukti „Palundra!“. Mes, artistai, uniiormininkai, girdėdami šį jų ginčą, juokėmės, o jie vos nesusipešė.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1949 metų balandis)

1963 metais, gastroliuodamas Japonijoje, gavau mane nuliūdinusį laišką: Leningrade mirė Grigorijus Mozelis. Mirė vienas iš paskutiniųjų bufonados klounų, talentingas Rudasis. Iširo Demašo ir Mozelio klounų pora.
Su šiais artistais susipažinau dar mokydamasis studijoje. Klounai Žakas ir Moricas dirbo Maskvoje visus metus. (Paprastai bufonados klounai programoje dalyvaudavo du tris mėnesius, bet daugelis cirko mėgėjų eidavo specialiai pasižiūrėti Žako ir Morico, ir todėl direkcija nusprendė palikti juos visam sezonui.)
Demašas ir Mozelis — viena iš geriausių klounų porų, kurias man teko matyti. Jie vaidindavo visą sezoną tokiuose miestuose kaip Maskva, Leningradas, Kijevas, Odesa. Kiekvienoje programoje (programos keisdavosi kas du trys mėnesiai) jie demonstruodavo naujas klounadas.
Pirmasis į maniežą įeidavo Demašas ir sušukdavo:
— O kur mano partneris? Jis vėl vėluoja?
Ir tada, šaukdamas „Palundra“, iš įeigos priešingoje pusėje pasirodydavo Mozelis. Publika, išvydusi linksmą apvalučio, storo, geraširdžio prasčiokėlio veidą mėlynomis akimis, trumpai kirptais rudais plaukais (vaidindavo jis su peruku), mažyte skrybėlaite, užsmaukta ant
ausies, ir didžiuliais batais, iš karto juokdavosi. Grigorijus Zacharovičius visada puikiai perteikdavo tekstą, bet kalbėdavo kažkodėl su šiokiu tokiu užsieniečio akcentu.
Džuzepė Demašas — Žakas, kilęs iš surusėjusios italų cirko šeimos ir, skirtingai nuo Mozelio — Morico, kalbėjo be jokio akcento. Kaip aktorius Demašas silpnesnis už Mozelį, net ir išorė jo ne Baltojo. Per smulkus jis buvo šiam vaidmeniui. Ir balsas šiek tiek pakimęs. Bet kai jiedu buvo kartu, pora, į juos malonu būdavo žiūrėti. Per penkiolika bendro darbo metų artistai prisiderino vienas prie kito, ir tiesiog neįtikėtina, kad Moricas gali turėti kitą partnerį.
Aukščiausios kategorijos klounai profesionalai (jie ir įsakymuose vadinami aukščiausios kategorijos artistais) Demašas ir Mozelis buvo tikri tradiciniai Baltasis ir Rudasis. Manieže klounai atrodė tvarkingi, švarūs.
Krisdavo į akis daugelio Rudųjų tyčia netvarkingas kostiumas. Demašas ir Mozelis pasirodydavo išlygintais kostiumais, ir man atrodėt kad ir jų marškiniai sniego baltumo, krakmolyti.
Demašas iš tikrųjų yra užsidaręs, nelabai kalbus, Mozelis atviresnis, mėgstąs bendrauti, geras ir jautrus. Jie mėgo, kai juos girdavo (o kas šito nemėgsta?), ir labai jautriai reaguodavo į kritiką. Jeigu programos recenzijoje jiems staiga dėl ko nors būdavo priekaištaujama — o tai pasitaikydavo labai retai, jis siautėdavo užkulisiuose.
Prie kiekvieno sutikto prieidavo su laikraščiu ir, badydamas pirštu į straipsnį, rūstaudavo:
— Ar skaitėte, ką šis bjaurybė apie mus rašė?! — Ir, nelaukdamas atsakymo, tęsdavo. — Ar jam pritariate?
„Klounas — maniežo karalius. Mirs klounada — baigsis cirkai“, — mėgstamas Mozelio posakis.
Demašas ir Mozelis šauniai atlikdavo senąjį antrė „Užnuodytas tortas“.
Demašas duodavo Mozeliui dėžę su tortu ir prašydavo nunešti ją kažkokiai pažįstamai Marijai Ivanovnai vardinėms. Jis kelią nusakydavo šitaip:
— Pirmiausia eisi į dešinę, paskui pasuksi į kairę, po to vėl tiesiai ir iš ten nusileisi į metro. Išėjęs iš metro, pamatysi jos namą. Užeisi pas Mariją Ivanovną, atiduosi tortą, pasveikinsi ją su vardinėmis ir grįši į cirką.
Visa tai išaiškinęs, Demašas išeidavo iš maniežo, o Mozelis atidengdavo torto dėžę ir gudriai sakydavo:
— Aha, pirmiausia į dešinę, — tardamas šiuos žodžius, jis imdavo tikro torto gabaliuką iš dešinės pusės ir akimirksniu jį suvalgydavo, — paskui — į kairę, — imdavo torto gabaliuką iš kairės pusės, — dabar žemyn, — susigrūsdavo į burną paskutinį gabaliuką. — Ir leidžiuosi į metro. — Šiuos žodžius tardamas, jis plodavo sau per pilvą.
Publika pašėlusiai kvatodavo. Bet vos tik Mozelis spėdavo nuryti paskutinį torto gabalą ir paslėpti po kilimu tuščią dėžę, į maniežą grįždavo Demašas.
— Na kaip, atidavei tortą? — klausdavo jis griežtai.
— Atidaviau, — linksmai atsakydavo Mozelis, — tiesiai į rankas. — Taip sakydamas, plekšnojo sau per pilvą.
— Puikų! Seniai norėjau nunuodyti tą Mariją Ivanovną, — ramiai kalbėjo Demašas. — Į tortą pridėjau nuodų! Vadinasi, bus viskas gerai.
Mozelis krisdavo, trūkčiodavo kojas ir klaikiai šaukdavo:
— Ak, mirštu, man bloga. Palundra!.. — ir nutildavo.
Prie jo pripuldavo uniformininkai. Jie įdėdavo nekvėpuojantį klouno kūną į skrynią nuo pjuvenų; kai skrynią keldavo, publika, matydavo, kad ji be dugno, o viduryje maniežo su vainiku ant kaklo ir žvake rankose sėdėdavo Mozelis. Skrynią karstą lėtai nešdavo prie išėjimo. Paskui juos su žvake rankose, lyg laidodamas pats save, eidavo Mozelis, o šalia jo Demašas, ir jie abu verkdavo. Taip jie ir išeidavo iš maniežo žiūrovams plojant ir juokiantis.
Taip pat sėkmingai klounai vaidindavo ir tradicinį antrė „Vilius Telis“, per kurį Demašas bandydavo pataikyti iš šautuvo į obuolį ant Mozelio galvos. Per vaikų rytmečius jie rodydavo senovinę klounadą „Krėslas“. Demašas vaizdavo krėslą, tam panaudodamas specialų antvalkalą — krėslas čiaudėdavo, krisdavo, kasdavo Mozeliui į pirštą. Vaikai iš džiaugsmo klykdavo.
Daugelis cirko artistų kartų mokėsi iš klasikinių klounadų ir kiekvieną kartą jas tobulino, dailino, atmesdavo, kas nereikalinga. Todėl klasikinės klounados — tikrai tobuli cirko kūriniai.
Aš stengiausi kuo dažniau būti Demašo ir Mozelio grimo kambaryje. Stebėdavau, kaip jie grimuojasi, klausinėdavau apie triukų rekvizitą, apie tai, kaip pasidaryti įtaisinį ašaroms, kurios fontanu trykšta iš akių.
Vaikščiodavau paskui šiuos klounus tiesiog pėdomis, stengdamasis nieko nepražiopsoti. Kiekvieną dieną viską, ką jie man pasakodavo, viską, ką matydavau, užsirašydavau.
Demašas ir Mozelis darbui viską atiduodavo. Maniežą jie apleisdavo nuvargę, sunkiai alsuodami. Kartą Mozelis, kalbėdamasis su manim, patikliai tarė:
— Įsidėmėk, Baltajam dirbti sunkiau negu Rudajam, juk jis vadovauja antrė. Dirbau Baltuoju ir visa tai savo kailiu patyriau.
Įsivaizdavęs mažytį Mozelį Baltojo vaidmenyje, aš prunkštelėjau.
— Neprunkštauk, — sušuko, — žinai, koks aš anksčiau lieknas buvau, ir netgi iš veido nieko sau.
Mozelis pasirausė skrynioje ir ištraukė storą senovinį pliušinį albumą su savo vaikystės laikų fotografijomis. Nesiginčijau ir pagalvojau: tikrai nuo Baltojo daug kas priklauso, bet puikus Baltasis su netalentingu Ruduoju neturės pasisekimo. O va geras Rudasis, netgi esant vidutiniškam Baltajam, „įveiks“ antrė, kai pora — Demašas ir Mozelis.
Senieji klounai dažnai sakydavo, kad jiems, bufonados klounams, ateina sunkūs laikai.
— Va, — skundėsi jie, — uždraudė „Kleptomaniją“. O „Kleptomanija“ — geriausia jų klounada. Baltasis skundžiasi Rudajam:
— Mano žmona serga kleptomanija. Ji ima svetimus daiktus, ir rytą man tenka viską grąžinti savininkams. Ogi va ji pati ateina! — sušukdavo Baltasis.
Bloga lemiančios muzikos lydima į maniežą įeidavo Baltojo žmona. (Šį vaidmenį vaidino Mozelio žmona.) Ji ėjo kaip lunatikė, ištiestomis rankomis, prieidavo prie drebančio iš išgąsčio Rudojo, nuimdavo jam skrybėlę ir nusinešdavo į užkulisius. Rudasis jaudindavosi, Baltasis jį ramindavo:
— Nesirūpink, rytą aš tau skrybėlę grąžinsiu...
Po valandėlės moteris vėl pasirodydavo. Prieidavo prie Rudojo ir, ištraukusi iš jo kišenės piniginę, išeidavo.
— Nesijaudink, nesijaudink, — ramina Baltasis, — rytą tau viską grąžinsiu.
Klounados metu moteris dar keletą kartų pasirodydavo manieže ir publikos akivaizdoje paimdavo iš Rudojo laikrodį, švarką, kaklaraištį... Paskutinį kartą atėjusi, ji imdavo už parankės patį Rudąjį ir vesdavo prie išėjimo.
— Kur jūs, kur? — šaukdavo Baltasis.
— Nesijaudink, — atsakydavo Rudasis, — rytą tau ją grąžinsiu. Demašas ir Mozelis netgi šią pasenusią klounadą darydavo juokingai. Mozelis buvo pirmas klounas, privertęs mane pamąstyti apie tai, koks turėčiau būti manieže. Visas jo replikas kartodavau, lyg rengdamasis savo būsimiems vaidinimams.
Tuo laiku kažkodėl pagalvojau, kad man artimiausias flegmatiko, mažai judraus, visada žiūrinčio į vieną tašką ir lėtai tariančio tekstą klouno vaidmuo.
Tėvas, pamatęs mane manieže, pasakė:
— Stovėti ir nejudėti reikia taip pat mokėti, pauzės turi būti organiškos, o tu per jas tuščias, stovi kaip bebka. („Bebka“ — tėvo mėgstamas, paties sugalvotas žodis. Ir aš supratau: „stovėti kaip bebka“ — blogai.)
Paskutiniais metais Demašas ir Mozelis dirbo Leningrado cirke, vadovaujami režisieriaus Georgijaus Venecianovo.
Gastroliuodamas po Mozelio mirties Leningrade, sutikau Demašą. Jis buvo išėjęs į pensiją ir turėjo teisę dirbti tik du mėnesius per metus. Kai „kūrėm“ eglutę, Venecianovas pasakė:
— Reikia būtinai sugalvoti joje vaidmenį Demašui.
!r mes sugalvojom vaidmenį tarno, kuris privalo stovėti ir atidarinėti duris. Šio vaidmens niekam nereikėjo, bet vis dėlto tai buvo vaidmuo, ir Demašas stropiai lankė repeticijas. O likus valandai iki vaidinimo pradžios, jis pradėdavo grimuotis, paskui mankštintis ir labai jaudindavosi prieš eidamas į maniežą. Vaidmuo visiškai be žodžių, bet jis žiūrėjo į jį taip, lyg jam būtų pavestas svarbiausias vaidmuo.

JUS TĖTĖ KVIEČIA

Vienas žmogus įėjo į vaistinę ir paklausė:
— Ką turit nuo kandžių?
Jam pasiūlė gumulėlių naftalino. Lankytojas nusipirko dėžutę ir grįžo namo. Rytojaus dieną atvyko jis į vaistinę ir paprašė parduoti šimtą dėžučių.
— Kam jums tiek daug? — jo paklausė.
— O aš svaidau gumulėliais į kandis ir ne visada pataikau.

(L. Kukso papasakotas anekdotas. Iš languotojo sąsiuvinio. 1949 metų balandis)

Poilsio dienomis Michailas Nikolajevičius vykdavo į Maskvą, kur buvo atrenkami kandidatai į Karandašo mokinių grupę. (Michailas Nikolajevičius rinkimą plačiai išreklamavo, sugalvojo egzaminų sistemą ir pokalbius.) Vieną kartą grįžęs iš sostinės, Karandašas, linksmai trindamas rankas, mums pasakė, kad pagaliau atsirinko sau mokiniais tris žmones.
— Vaikinai jie geri, gabūs, — pasakojo jis. — Vienas — tankistas, antras — poliarinis lakūnas, o trečias — nežinia kas, bet juokingas.
Ir mudu supratom — Karandašas pasirinko sau naujus partnerius, mūsų darbo pas jį laikas baigiasi, ir buvom pasirengę tuoj pat su juo atsisveikinti. Bet, Michailo Nikolajevičiaus prašomi, sutikom vykti dar į du miestus. Kartu su mumis į išvyką Karandašas ėmė naujuosius mokinius.
— Tegul pratinasi ir žvalgosi, — pasakė jis.
Vėl Maskva, malonus susitikimas su bičiuliais ir, žinoma, vakaras Tokmakovo skersgatvyje, mūsų namuose, visa gastrolių Leningrade ataskaita. Tėvas, išklausęs mus, tarė:
— Turbūt laikas jums pradėti dirbti savarankiškai. Gerai, kad liko du miestai, ir jūs laisvi.
Vėl stotis. Šįkart išvyka į Saratovą.
Su mumis viename vagone Karandašo mokiniai. Vienas aukštas, liesas, iš kompleksijos šiek tiek panašus į mane, — Leonidas Kuksas (tai apie jį Karandašas sakė — poliarinis lakūnas). Kalbantis paaiškėjo, kad Karandašas viską supainiojo. Poliarinis lakūnas buvo Leonido tėvas. Antrasis, mažytis, liesas, pasišiaušusiais plaukais, — Jurijus Braimas („nežinia kas, bet juokingas“, — apie jį pasakė Karandašas). Trečiasis, nedidelio ūgio blondinas su sušukuotais į viršų plaukais, buvęs tankistas — Michailas Šuidinas (čia Karandašas nieko nesupainiojo).
Traukinyje mokiniai vaizdingai pasakojo apie egzaminus. Daugiau kaip trys šimtai žmonių padavė pareiškimus, prašydami priimti juos į Karandašo grupę. Daugelį traukė cirko romantika ir galimybė dirbti su garsiuoju klounu. Po trijų turų paliko tris žmones. Jie ir išvyko su juo į Saratovą.
Vos tik atvažiavome į šį miestą prie Volgos, Karandašas iš karto įkinkė mokinius į darbą: įtraukė į „pasodinimą“, privertė kasdien žongliruoti ir mokytis akrobatikos.
Po kiekvieno spektaklio Karandašas tiesiog rūbinėje, nenusivalęs grimo, nagrinėdavo mudviejų su Borisu Romanovu darbą. Mokiniai dažniausiai tyliai stovėdavo kamputyje ir atidžiai klausydavo. Gyvenom su jais draugiškai: kartu pietaudavom, eidavom į kiną ir nelaikėme jų savo potencialiais priešininkais.
Mokiniai laikėsi kartu. Vaikščiojo paskui Karandašą kaip viščiukai paskui perekšlę. Karandašui, kaip man atrodė, patiko vaidinti mokytoją. Kartais jis mėgdavo, rodydamas į Kuksą, Braimą ir Šuidiną, kam nors su pasididžiavimu sakyti:
— O čia va mano mokiniai.
Jis dažnai juos pasikviesdavo į savo rūbinę ir ilgai su jais kalbėdavosi.
Kartą Borisas pasakė:
— Karandašas su mokiniais kaip tėtė su vaikais.
Po šių Boriso žodžių pradėjome Karandašą tarpusavyje vadinti tėte. Kartą aš pasijuokiau iš mokinių. Vienąsyk Karandašas mane paklausė:
— Kur mokiniai?
Atsakiau, kad jie sėdi rūbinėje.
— Pakvieskite juos, tegul kuo greičiau užeina pas mane.
Įeinu į rūbinę, neskubėdamas atsisėdu, užsirūkau, persimetu su Borisu keletu nereikšmingų frazių, vis šypsaus, mokiniams lyg tarp kitko sakau:
— Taigi tėtę buvau sutikęs. Liepė jums skubiai pas jį bėgti. Žvelgdami į dviprasmę šypseną mano veide, mokiniai ėmė šypsotis įsitikinę, kad aš traukiu juos per dantį.
— Užteks erzinti. Žinom tavo pokštus, — pareiškė Kuksas.
— Paerzink ką nors kitą, — niūriai paantrino Šuidinas.
— O man kas, — juokdamasis atsakiau, — kaip sau norite.
— Na, duok garbės žodį, kad tėtė mus kviečia, — pareikalavo Braimas.
— Na, garbės žodis, — sakau, o pats leipstu iš juoko.
Mokiniai pasijuokė ir nė iš vietos nepajudėjo. Kuksas vėl pradėjo pasakoti anekdotą. O po kokių dešimties minučių staigiai atsidarė mūsų rūbinės durys, ir ant slenksčio pamatėm įpykusį Karandašą.
— Nikulinai, ar draugams sakėte, kad jų laukiu? — paklausė.
— O kaipgi, — ramiu tonu atsakiau.
— Tai kodėl turiu laukti? Kodėl? — išraudęs užriko Karandašas ir treptelėjo koja.
Mokinius kaip vėjas nupūtė.
Parėjo Karandašas, o jie jau stovi išsirikiavę jo rūbinėje.
Karandašas išvainojo juos kaip reikia. Po pusvalandžio grįžo paniurę ir pikti. Mudu su Romanovu vos laikėmės nesijuokę. Braimas ir Šuidinas nenorėjo į mus nė žiūrėti. O Kuksas, tas nieko, viską ramiai iškentė. Pažiūrėjo į mane ir pasakė:
— Tu šaunuolis. Nieko nepasakysi. Gerai suvaidinai!
Po kokių dviejų dienų vėl užsuku į mūsų rūbinę ir, matydamas tris mokinius, šypsodamasis sakau:
— Tėtė jus šaukia.
Nespėjau nė burnos praverti, o jų jau nėra. Čia aš persigandau. Karandašas jų visiškai nekvietė. Šįkart nuo Karandašo man kliuvo, tiesa, ne taip stipriai, kaip mokiniams, bet vis dėlto.
— Na, kaip jums mano vaikinai patinka? — kartą paklausė manęs Michailas Nikolajevičius.
Aš, kaip visada, pasistengiau atsakyti išsisukinėdamas: anksti, girdi, apie juos dar spręsti. Karandašas, lyg manęs ir neišgirdęs, pasakė:
— Puikūs vaikinai. Va Šuidinas — rimtas mužikas. Jis kaip reikiant jaučia cirką.

„ŠUIDINAS — RIMTAS MUŽIKAS“

Viename žurnale šiandien pamačiau karikatūrą. Klounas rudu peruku ir didele raudona nosim bara savo sūnus už kažkokią pražangą. Vaikai iš juoko raitosi ant grindų. Šalia klouno stovi žmona ir Jam sako:
— Prieš pradėdamas vaikus barti, nusivalytum grimą.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1949 metų balandis)

Iš tikrųjų stropiausias ir rimčiausias mokinys pasirodė esąs Šuidinas. Vos tik atvykus į Saratovą, jis valandų valandas išsėdėdavo prieš veidrodį, ieškodamas sau tinkamo grimo. Kasdien mokėsi akrobatikos, žongliravimo. Michailas dažnai šnekėdavo su manim, klausinėdamas apie Karandašą, apie mūsų darbą. Turbūt jis dažniau kreipdavosi į mane negu į kitus, nes pažinojo mane iš anksčiau. Susipažinome 1947 metų žiemą, kai dar mokiausi studijoje.
Cirko raudonajame kampelyje tada vyko klounų peržiūra vadinamajam kolūkiečių filialui. (Prie cirkų tais laikais veikė filialai, kurių artistai važinėdavo po sritį, vaidindami kultūros namuose ir klubuose. Vėliau šie filialai buvo pakeisti „Scenos cirko“ grupėmis.) Komisija rinko pretendentus vakuojančioms vietoms. Mūsų studijos auklėtinis Aleksejus Konovalovas, nebaigęs mokslo, nusprendė eiti į filialą. Su Michailu Šuidinu jis parengė klounadą peržiūrai. O Michailas tuo metu lankė cirko mokyklą. Prieš karą jis apie metus mokėsi joje, svajodamas tapti skersinio gimnastu. Kai prasidėjo karas, išėjo į kariuomenę ir, baigęs tankų mokyklą leitenanto laipsniu, pateko į frontą, kur vadovavo tankų kuopai. Karo metais jis smarkiai apdegė, ilgai išgulėjo ligoninėje.

Po karo jis vėl grįžo į cirko mokyklą. Mokėsi akrobatikos skyriuje — dirbti ant skersinio dėl apdegusių rankų jis negalėjo. Tuo laiku gyveno Podolske su žmona ir mažyčiu sūnum. Stipendija nedidelė. Todėl nusprendė pereiti iš mokyklos į filialą. Žinoma, visa tai sužinojau ne pirmąją mūsų susitikimo dieną, o kur kas vėliau. O tą dieną Aleksejus Konovalovas privedė mane prie kresno vaikino ir tarė:
— Va susipažink. Miša Šuidinas. Šiandien mudu tikrina.
— O ką rodysite? — paklausiau.
— „Pum ham“.
— „Pum ham“ — senas cirko antrė. Jo esmė tai, kad Baltasis šauna iš pistoleto, o Rudasis gaudo burna kulkas, paskui išspjauna jas į dubenėlį. Finale Baltojo pistoletas užspringsta, o Rudasis vis tiek išspjauna kulką.
Michailas Šuidinas — Baltasis. Norėdamas nuslėpti nudegimų žymes, jis storai apsitepė veidą grimu. Kažkur gavo seną klouno kostiumą — baltas kojines, aptempiančias plonas kaip degtukas kojas, trumpas kelnes, striukę, apsiūtą blizgučiais, baltą kepuraitę. Jis nekaip atrodė, bet vaikščiojo oriai, tekstą tarė malonaus tembro balsu.
— Aleksai, sakyk man, — bosino Šuidinas, pradėdamas klounadą, — kodėl šiandien toks liūdnas?..
Mes, studijos mokiniai, atvykę į peržiūrą, norėdami palaikyti savo draugą, Aliošą Konovalovą, nors ir matėm, kad blogai viskas eina, bet finale garsiai juokėmės ir rūpestingai plojom. Aleksejų ir Michailą priėmė į filialą.
Vakare, švęsdami Aliošos ir Mišos sėkmę, ilgai sėdėjom cirko bufete. Po stiklinės portveino, kaip visada, prasidėjo pokalbis. Alioša Konovalovas apie Šuidiną pasakė:
— Na, Miša mūsų kovos tankistas. Visa krūtinė vieni ordinai.
— Tiesa? — paklausiau Mišą.
— Taip. Du ordinus davė: kovinės Raudonosios vėliavos ir Raudonosios žvaigždės, medalių...
— O kodėl jų nenešioji? — nusistebėjau. Tuo laiku dauguma grįžusiųjų iš fronto nešiodavo kovinius apdovanojimus.
— O kam? — ramiai atsakė Miša. — Visiems parodyti, kad štai, girdi, koks aš?!
Antrą kartą su Miša susitikau po pusantrų metų, kai su Karandašo grupe važiavau per Maskvą. Cirko artistą, kad ir kaip jis būtų užsiėmęs, cirkas visada traukia. Netgi jeigu mieste jis pabus vos keletą valandų, vis tiek užsuks į cirką. Taip ir aš — per tris pertraukos dienas tarp gastrolių Sibire ir Leningrade, kai buvome Maskvoje, du vakarus praleidau cirke. Pirmąjį vakarą užkulisiuose prie manęs priėjo Miša (jis buvo išsiskyręs su Alioša Konovalovu ir likęs, kaip sakoma, tarp dangaus ir žemės) ir papasakojo, kad ruošiasi laikyti egzaminus į Karandašo grupę.
— Ką gali pasakyti apie Michailą Nikolajevičių? Ar verta eiti pas jį į grupę? — paklausė mane Šuidinas.
Ką galėjau papasakoti apie Karandašą? Po dviejų darbo su Michailu Nikolajevičium mėnesių apie jį susidariau prieštaringą nuomonę. Todėl, atsakydamas Mišai, pasitelkiau anekdotą apie rabiną, pas kurį ėjo žmogus patarimo, vesti jam ar ne. Į tai išmintingasis rabinas atsakė: „Daryk kaip nori, vėliau vis tiek gailėsies“.
Anekdotą Miša išklausė rimtai ir lyg pats sau tarė:
— Vis dėlto pareiškimą duosiu.
Paklausiau, kaip jis gyveno, kai išsiskyrė su Konovalovu.
— Chaltūrijau, — ramiai atsakė Miša.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje stichiškai susikūrė daug, brigadų iš atsitiktinių artistų, daugiausia išvytų iš cirko ir estrados. Brigadoms vadovavo vertelgos administratoriai, turintys keistus dokumentus ir pažymėjimus su neįskaitomais parašais ir antspaudais. Su tokiu dokumentu administratorius važinėdavo po atkampias sritis, „piršdamas“ koncertą. Parengusi maršrutą, pasirašiusi jokios juridinės galios neturinčią sutartį, brigada vykdavo vaidinti į klubus, mokyklas, kolūkius... Savaime suprantama, visa tai buvo neteisėta, geriausiu atveju pusiau teisėta.
Michailas Šuidinas papasakojo, kad jis pasirodydavo su humoristiniais apsakymais, o paskui, greitai nusigrimavęs, vaidindavo klounadą. Programos pabaigoje dar reikšdavosi kaip akrobatas ekscentrikas.
Ir aš prisiminiau, kaip talentingas klounas Sergejus Kurepovas — žmogus su humoru, cirko aplinkoje žinomas kaip daugelio įtikinamų ir neįtikinamų istorijų autorius, kurdamas sakytinę cirko enciklopediją, žodį „chaltūra“ taip aiškino: „Chaltūra — savižudybė siekiant pačiam praturtėti“.
Michailas Šuidinas, matyt, suprato, jog chaltūra gali jį visiškai pražudyti, ir nutarė laikyti egzaminą į Karandašo grupę.
Čia, atrodytų, ir reiktų parašyti: „Ir aš iš karto pajutau, kad Šuidinas draugas, bičiulis ir vienmintis. Aš iš karto panorau dirbti su juo“. Ne, taip nebuvo. Priešingai, iš visų mokinių artimiausias man buvo Leonidas Kuksas. Mane su juo siejo meilė gitarai, dainoms, linksmiems pasakojimams. O Miša atrodė uždaras žmogus ir pernelyg rimtas. Prisimenu, kaip Saratove pirmąją mūsų atvykimo dieną jis iš medžio išskaptavo savo nosies formą. Tikslią kopiją. Ir pradėjo ieškoti, naudodamasis šiuo modeliu, kokia turėtų būti klouno nosis. Nulipdė keletą įvairių nosių. Jas darė iš tvarsčio, suvilgydamas jį kleisteryje. Pagamintas nosis jis padėjo džiūti ant radiatoriaus mūsų mažytėje rūbinėje.
Baigiantis pirmajam vakarui, nosys paslaptingai dingo. Įtarėm valytoją — ar neišmetė ji, tvarkydama rūbinę. Kai paaiškėjo, kad valytoja nė artyn prie radiatoriaus nebuvo priėjusi, Miša įtarė mus. Bet mes visi dievagojomės, kad nelietėm nosių. Antrą dieną Miša, sugaišęs keletą valandų, nulipdė keletą nosių ir padėjo jas džiūti.
Nosys vėl paslaptingai dingo.
Šuidinas įsiuto. Su visais jis pradėjo kalbėti sukandęs dantis. O trečią dieną, pagaminęs dar vieną nosių partiją, tam sugaišęs penkias valandas, grasindamas pareiškė:
— Jei pamatysiu, kas prisilietė prie nosių, užmušiu.
O per repeticiją jis įbėgo į rūbinę rekvizito ir pamatė, kaip šuo Kliaksa (Karandašo šunys dažnai užbėgdavo pas mus) su apetitu žiaumojo, paskutinę nosį. Matyt, bintas su kleisteriu buvo jam skanus. Šuns Miša, suprantama, neužmušė?
Visi iš šios istorijos ilgai juokėsi, o labiausiai Karandašas.
— Turbūt geras nosis padarėte, Šuidinai, — jis pasakė kreipdamasis į Mišą, — jeigu jos Kliaksai patiko.
Aš ir toliau vaidinau su Borisu Romanovu Karandašo reprizose ir klounadose, laukdamas pabaigos gastrolių, po kurių mudu su Borisu, kaip ir patarė mums tėvas, rengėmės pradėti savarankišką gyvenimą arenoje. Iš Saratovo išvykome į Charkovą.
1949 metais, Gegužės švenčių išvakarėse, Romanovas per pasitarimą (jis vykdavo po kiekvieno vaidinimo) dėl kažko susiginčijo su Karandašu (Romanovas apskritai mėgo ginčytis. O aš, kaip visada, laikiausi išsisukinėjimo politikos ir vengdavau atvirų ginčų). Viskas baigėsi tuo, kad Michailas Nikolajevičius įpyko ir Borisui išdrožė:
— Jūs iš viso... blogas artistas. Tai matyti be jokių kalbų. Viską, ką jūs darote, rytoj lengvai gali atlikti bet kuris mano mokinys.
Borisas įsižeidė ir išėjo iš rūbinės, O Karandašas nutarė savo žodžius įkūnyti. Visiems girdint, Šuidinui tarė:
— Ateikite rytoj anksčiau į cirką. Parinksiu jums kostiumą, išgrimuosiu, parepetuosim, ir eisit į „Autokombinatą“ kartu su Nikulinu vietoj Romanovo. (Vėl šitas nelaimingasis „Autokombinatas“!)
Karandašas aprengė Mišą klounu: mėlynas ilgas klouno kostiumas, po palaidine „pūpsnis“ („kad pilvas būtų kaip įmitusio direktoriaus“, — paaiškino Karandašas), iš gumozės didžiulė nosis kaip bulvė ir per visą veidą raudonis, ant galvos mažytė skrybėlaitė, rankose didelis portfelis. Iš išorės Miša kažkuo priminė paršelį.
Po pasitarimo, per kurį susibarė Romanovas su Karandašu, visiems buvo nejauku. Bet labiausiai už visus graužėsi Miša. Jis priėjo prie manęs prieš repeticiją ir varžydamasis tarė:
— Tai ką dabar daryti? Aš juk nesiprašiau eiti vietoj Romanovo.
— O tu nesisielok, — atsakiau, — nesijaudink. Mes su Borisu suprantame, tu nekaltas. Su tėte ginčytis neverta. Jeigu atsisakysi, sugadinsi sau visą gyvenimą; o mums kas! Dar trys dienos — ir paliekam Karandašą. O tu dirbsi su juo.
Ir 1949 m. gegužės dienomis Charkovo cirko manieže pirmąkart vaidinau su Michailu Šuidinu.
Prieš eidamas į maniežą, Miša jaudinosi. Virpėjo jo rankos, ir visą laiką bambėjo tekstą.
— Nesibaimink, — globėjiškai pasakiau prieš pat einant į maniežą, — užmirši žodžius, pasakysiu.
Šuidino debiutas buvo sėkmingas. Nedidelio ūgio, apvalutis („pupsnis“ darė jį apskritą) Šuidinas, vaidindamas orų direktorių, žadino publikos šypseną, o kartais net juoką.
— O Šuidinas nieko, brandus, — įvertino Karandašas Mišos debiutą. Tamara Semionovna po vaidinimo priėjo prie manęs ir tarė:
— Na, kaip naujasis partneris?
— Lyg ir neblogai, — sumurmėjau.
— Gerai, gerai, neapsimeskite, — tikino. — Ir balsas jo sodrus, malonus. Ir puikiai jis manieže atrodo.
Po dviejų dienų baigėsi mūsų gastrolės Charkove, ir grupė vyko į Maskvos cirką, kur po trijų savaičių Karandašas turėjo pradėti darbą.
Šios trys savaitės ir buvo lemiamos mano likimui. Matyt, Karandašas įgudusia profesionalo akim pastebėjo, kad mudu su Miša gerai derame manieže. Man su Šuidinu vaidinti buvo lengva, bet kas gi čia ypatinga. O Karandašas nusprendė mus sujungti, ir jam prireikė savaitės, kad įkalbėtų mane likti grupėje. Tarp daugybės kitų argumentų, kuriuos suminėjo Michailas Nikolajevičius, įkalbinėdamas mane likti, buvo pažadas padėti, kad kuo greičiau būtų padidintas man atlyginimas, užtikrinimas, kad padės parengti savarankišką repertuarą, viliojančios gastrolės...
Klausiausi Karandašo, o galvojau apie Borisą Romanovą — jis ne tik partneris, bet ir draugas. Tvirtai nutaręs likti pas Karandašą, visokiais būdais vilkinau pokalbį su Borisu, jausdamasis esąs išdavikas. Pagaliau pokalbis įvyko. Labai nustebau ir apsidžiaugiau, kai Borisas išklausė mane ramiai ir tarė:
— Tu nesikrimsk. Pats geriau žinai, su kuo dirbti, Šuidinas tai Šuidinas. O aš rasiu kitą partnerį. Iš širdies tau linkiu sėkmės. — Romanovas sakė nuoširdžiai. — Tik prisimink mano žodį, nebeilgai pas Karandašą išsilaikysi.

„RUMIANCEVAS — NAMŲ VALDYBAI“

Klounas Sergejus Kurepovas pasakojo, kad ketvirtajame dešimtmetyje cirke dirbo akrobatai pseudonimu „Broliai Vagneriai“. O tikrosios jų pavardės — Prestupliakas ir Krovopuščenka.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1949 metų gegužė)

Taigi mudu su Michailu Šuidinu likome pas Karandašą, žmogų talentingą, sudėtingo charakterio ir sunkiai sugyvenamą.
Išsiskirdamas su partneriu Borisu Romanovu, aš nepraradau draugo. Tai džiugino. Mes tebebendravome daugelį metų.
Michailas Nikolajevičius atsisakė Braimo ir Kukso. Tiesa, jis prisidėjo prie savo buvusių mokinių likimo, padėdamas Kuksui įsitaisyti Konstantino Bermano klounų grupėje, o Braimui įstoti į cirko mokyklą. Borisas Romanovas, išsiskyręs su Karandašu, išėjo atostogų, pasakęs, jog savo likimu jis pats pasirūpins. Greit Borisas susirado sau partnerį, su kuriuo daugelį metų sėkmingai vaidino satyrinės klounados žanre. Vėliau Borisas susižavėjo cirko režisūra. Ir šioje srityje jis iškovojo tvirtą padėtį, pastatęs nemažai gerų numerių ir įdomių spektaklių.
Pirmosiomis dienomis, tapę nuolatiniais Karandašo partneriais, mudu su Miša supratome, kad patekom į kietas rankas.

— Ko iš jūsų reikalausiu? — pasakė mums Michailas Nikolajevičius, stovėdamas viduryje savo rūbinės, kai prasidėjo Maskvos cirke repeticijos. — Pirmiausia drausmės ir darbštumo. Jūs, Šuidinai, dabar ne tik mokinys, bet ir partneris. Jūs, Nikulinai, ne laikinas darbuotojas. Jūs dirbate kartu su manim. Nepakęsiu vėlavimo į repeticijas ir vengimo dirbti. Va jums sąsiuvinukai (jis ištraukė du mažyčius sąsiuvinius). Juose prašom užsirašyti visas mano pastabas ir užduotis, taip pat klausimus, jeigu jų turėsite. Paskui man juos pateiksite, o atsakymus užsirašinėsite. Prašau sugalvoti sau pseudonimus, Nikulinas ir Šuidinas — cirkui netinka. Va, pavyzdžiui, Žakas ir Moricas, Fricas ir Francas, Bimas ir Bomas. Supratot? Pagalvokit apie tai.
Pirmąją dieną Michailas Nikolajevičius paprašė mus užsirašyti dvidešimt mūsų bendradarbiavimo sąlygų punktų. Paskui jis ilgai pasakojo apie būsimus mūsų klounų kostiumus, grimą, naują repertuarą, numatomas gastroles. Pokalbis baigėsi priminimu ieškoti pseudonimų.
Didžiausias įžeidimas Michailui Nikolajevičiui būdavo, kai recenzijoje minėdavo jo tikrąją pavardę arba kai į jį kas nors kreipdavosi: „Draugas Rumiancevai...“
Jis iš karto imdavo karščiuotis ir, pertraukdamas žmogų, šaukdavo:
— Aš — Karandašas. Įsidėmėkit — Karandašas! Rumiancevas — namų valdybai.
Prisiminėme su Miša istoriją, kažkieno papasakotą apie muzikos ekscentrikus Ivanovą ir Gavrilovą. Viename mieste jie dirbo kartu su Karandašu. Michailas Nikolajevičius ilgai juos įtikinėjo susigalvoti pseudonimus, manydamas, kad ekscentrikų ir vardai turi ekscentriškai skambėti.
Bet Ivanovas ir Gavrilovas kratėsi Karandašo pasiūlymo. Kartą atėjęs į cirką ir pamatęs, kad dailininkas paišo didžiulį reklaminį stendą, kur vardijami programos numeriai, Karandašas jam tarė:
— Klaidelę padarėte. Neteisingai užrašėte pavardes. Ištaisykit. Reikia rašyti: „Muzikiniai ekscentrikai Šizia ir Frenikas“.
Dailininkas nuolankiai — pats Karandašas liepė — užtepė Ivanovo ir Gavrilovo pavardes ir užrašė: „Šizia ir Frenikas“.
Artistai, pamatę, kaip juos Karandašas „pakrikštijo“, susiėmė už galvų ir iš karto sugalvojo sau pseudonimus — Kisielius ir Kliukva, su kuriais dirbo daugelį metų.
Kadangi Michailas Nikolajevičius atmesdavo visus mūsų pasiūlymus — o mes buvome sugalvoję daugiau kaip šimtą pseudonimų, — pradėjau abejoti, ar jie reikalingi iš viso. Žinomi klounai Hermanas, Borovikovas, Viatkinas, Lazarenka, Musinas vaidindavo vadindamiesi savo pavardėmis. Pseudonimas, kaip man atrodo, — senojo cirko palikimas. Tiesa, kai kurie artistai pseudonimų griebdavosi dėl to, kad nemaloniai skambėjo jų pavardės. Antai imtynininkas Žerebcovas pasirodydavo kaip Verdenas, o tikroji Buše pavardė — Gnusovas.
Maskvos cirke mums su Miša davė kambarėlį be lango ir ventiliacijos, kaip tik prieš Michailo Nikolajevičiaus rūbinę. Jame siauras ilgas staliukas su keletu stalinių lempelių. Į kambarį įsivilkom dėžę su savo kostiumais ir mano butaforine figūra.
Į cirką atvykdavom dešimtą ryto. Mišai buvo sunku. Jis gyveno Podolske ir kelionei į abi puses sugaišdavo daugiau kaip keturias valandas. O aš iš namų dviem tramvajais pasiekdavau cirką per pusvalandį. Dešimtą valandą paukšteldavo užpakalinio įėjimo į artistų fojė durys, ir pasirodydavo Karandašas, laikydamas už pavadėlio du juodus skočterjerus — Kliaksą ir Pušką, kuriuos, pasibaigus vakariniam vaidinimui, vesdavosi namo.
Po penkių minučių mudu su Miša įeidavom pas jį į rūbinę ir išklausydavom dienos darbų planą.

Michailas Nikolajevičius, jau persirengęs savo mėlynu kombinezonu, dėliodavo ant stalo lapelius su įrašais. Jis iš anksto visus reikalus susirašydavo juodu tušu popieriuje (ši užrašų sistema iš pradžių mane stebino, o vėliau sudomino, ir aš pats ėmiau užsirašinėti savo dienos planus). Karandašas mums pasakydavo, ką šiandien veiksime, ką repetuosime, kokį reikia pasiruošti rekvizitą.
Kartais Michailas Nikolajevičius eidavo į parduotuvę nusipirkti ko nors darbui.
Gal nusipirkt mums šių puodelių?
— Nikulinai, einam kartu, — sakydavo jis. Ir aš paslaugiai eidavau jam iš paskos.
Supratau: kad ir ką Michailas Nikolajevičius sakytų, geriausia jam pritarti. Ir dar, kaip vėliau supratau: Michailas Nikolajevičius visada norėjo, kad šalia jo visada kas nors būtų.
Kartą užsukome su juo į turgų ir ūkinių prekių kioske pamatėme didelę eilę ketaus puodų. Vieną iš jų Karandašas paėmė, paspriktavo, ir pasigirdo melodingas skambėjimas.
— O ką, Nikulinai, gal nusipirkt mums šių puodelių? Parengtume muzikinę reprizą. Kaip manote? Įsivaizduojate, šaukštais muštume per puodus — tai būtų juoko!
Michailas Nikolajevičius pasižiūrėjo įdėmiai į mane. Aš tylėjau. Taip truko kokias tris sekundes.
— Na va, matote, sutinkate. Vadinasi, perkame.
Kiek prisimenu, nė karto į jokį Michailo Nikolajevičiaus pasiūlymą aš neatsakiau „ne“.
Taip ir šįkart nupirkome tuziną ketinukų ir paskui ilgai mudu su Miša cirko šaltkalvių dirbtuvėje dilde brūžinome metalą, kad kiekvienas puodelis įgautų tam tikros natos skambesį, tikėdamiesi septyniais puodais sugroti gamą.
Deja, iš mūsų sumanymo nieko neišėjo. Ketinukuose pradilinom skyles. Juos teko išmesti. Po dvidešimties metų, užsukęs į cirko dirbtuves paaštrinti kirstuko, kampe po geležies atliekomis pastebėjau seną nubrūžuotais šonais puodelį. Iš karto daug kas atgijo atmintyje.
Kartais Michailas Nikolajevičius atidarydavo mūsų rūbinės duris ir, matydamas, kad mudu su Miša sėdim ir šnekučiuojamės, ištardavo savo įprastinę frazę:
— Ką, niekus tauškiate? — ir iš karto duodavo užduotį. — Prašom nueiti į dirbtuves pas šaltkalvius ir rasti kokių penkių milimetrų storio ir pusmetrio ilgio vamzdelį.
Užduotis sugalvodavo akimirksniu, ir to iš tikrųjų reikėdavo. Todėl visad stebėdavomės, jeigu Michailas Nikolajevičius ateidavo pas mus ir staiga sėsdavo žaisti nardų. Žaisdavo jis azartiškai. Žaisdamas išgyvendavo kaip vaikas. Išlošęs audringai džiūgaudavo, o pralošęs — plūsdavosi ir įsižeisdavo.
Pats sunkiausias ir tuo pačiu metu pats naudingiausias dalykas mums buvo repeticijos. Karandašas kruopščiai repetuodavo kiekvieną reprizą arba klounadą. Kiekvieną dalį jis valandų valandas tobulindavo, kreipdamas mūsų dėmesį į smulkiausias detales. Šitaip praktiškai pajusdavome klouno amato subtilybes. Tada man atrodė, kad Karandašas pamiršta aktoriaus vidinę būseną. Jis kruopščiai dailindavo tiktai išorinį veiksmo piešinį ir teksto perteikimo manierą.
Cirko maniežas ir žiūrovų salė verčia artistą judėti ir kalbėti ne taip, kaip scenoje. Dešimtis kartų Michailas Nikolajevičius mums pasakojo, kaip karo metais viename cirke koncertuodavo (rinkliava buvo skiriama gynybos frontui) stambiausi estrados meistrai: Henkinas, Garkavis, Ruslanova. Ir dideli artistai staiga imdavo ir sutrikdavo manieže ir iš jo išeidavo lydimi skystų plojimų. „Verčiau penkis kartus vaidinčiau estradoje negu šioje daržinėje“, — su kartėliu pasakė Vladimiras Henkinas, eidamas iš koncerto. Šiuos Henkino žodžius mėgo kartoti mums Karandašas.
Pasirodo, cirke galima perteikti tekstą visai nekeliant balso, ir tave visi girdės. Svarbu tiktai žinoti vietą, iš kurios cirko kupolas neslopins garso. O ir patį garsą reikia siųsti šiek tiek į viršų ir kartu sukant galvą. Todėl klounai, tardami tekstą, nuolat vaikščioja. Pats judesys ir reiškiamos emocijos turi būti šiek tiek perdėtos, kad žiūrovas jus ir iš atkampiausios vietos matytų. Visad reikia atsižvelgti į tai, kad dalį garso sugeria šoniniai praėjimai, o dalis pakyla į cirko kupolą ir deformuojasi. Manieže yra tokių vietų, iš kurių gali rėkti visa gerkle, o žiūrovai tavęs vis tiek neišgirs.
Visa tai ne iš karto supratau. Repeticija po repeticijos, vaidinimas po vaidinimo ieškojau geriausio girdimumo vietų, mokiausi tinkamai perteikti tekstą.
Kaip „pamatyti“, kaip „apsidžiaugti“, kaip „nuliūsti“ — visa tai Michailas Nikolajevičius rodydavo repeticijų metu, būtinai kartodamas savo mėgstamą frazę:

— Publika, žiūrėdama klounui ir į nugarą, turi atspėti, ką jis galvoja.
Supratau tai, kai žiūrėjau, o paskui ir pats vaidiniui žinomąjį „Vaizdelį parke“. Klounada „Vaizdelis parke“, arba, kaip jį vadinome, „Venera“, — Karandašo pasididžiavimas. Jos trukmė septynios aštuonios minutės, ir visada ji susilaukdavo didžiulio pasisekimo.
„Veneros“ turinys paprastas. Karandašas atsitiktinai sudaužo ant pjedestalo stovinčią Veneros statulą. Bijodamas kiemsargio, kuris prieš tai jau keletą kartų buvo jį išvijęs iš parko, pats užsilipa ant pjedestalo ir, iki pėdų nutempęs savo baltą palaidinę, vaizduoja statulą. Atbėgęs kiemsargis pamato ant pjedestalo neįprastą figūrą ir sutrinka, o paskui, supratęs, jog čia Karandašas, ilgai jį vaiko po parką.
Dirbdamas prie šios klounados, daug ko išmokau. Michailas Nikolajevičius rodė, kaip geriausiai pasirinkti mizansceną, mokė laukti, kada salė sureaguos, „peršokti“ tuščias vietas. Kai ko nors nesuprasdavau, Michailas Nikolajevičius nervindavosi, karščiuodavosi ir šūkčiodavo:
— Visa klounada paremta tūkstantį kartų išbandytais triukais. Nikulinai, supraskite tai. Reikia tik taisyklingai, tiksliai ir laiku viską daryti.
Salėje gęsta šviesa. Groja muzika. Tamsu manieže. (Tuo laiku uniformininkai dėlioja rekvizitą.) Iš amfiteatro laiptais apšviestas prožektoriaus leidžiasi žemyn Karandašas.

Rankoje jis nešasi kibirėlį ir vantą. Žmogus eina iš pirties. Kai Karandašas ropšdavosi per barjerą, įsižiebdavo šviesa, ir visi pamatydavo parko kampelį. Šiam vaizdeliui Michailas Nikolajevičius prašydavo vieną muzikantą švilpuku imituoti lakštingalą. Žalioje vejoje stovi Veneros statula. Šalia — sodo suolelis, kurį aš, kiemsargis, dažau. Paskui kiemsargis šluoja takelį.
Šluoti iš karto man niekaip nesisekė.
— Jūs gi ne šluojate, — pyko Michailas Nikolajevičius per repeticijas, — o tiesiog netvarkingai mojuojate šluota. Šiukšles reikia į krūvą šluoti. Supraskite tai.
Per vieną repeticiją jis paėmė į rankas šluotą ir pradėjo rodyti, kaip reikia šluoti. Jis darė viską natūraliai, lengvai ir gražiai.
Paskui paėmiau šluotą, bet ir vėl nei šis, nei tas. Tada Michailas Nikolajevičius paprašė asistentą atnešti seną laikraštį. Suplėšęs jį į smulkius gabalus ir išmėtęs po maniežą, Michailas Nikolajevičius sukomandavo:
— O dabar sušluokite! Tik kaip reikiant. Ir aš sušlaviau tikras šiukšles.
— Va matote, dabar jums viskas gerai išėjo. Pamėginkime be šiukšlių. Ar įsiminėte, kaip darėte?
Arba antrasis „Veneros“ epizodas, kai Karandašas atsisėda ant ką tik nudažyto suolo parūkyti. Kiemsargis, jį pamatęs, veja iš parko.
— Na, na... stumkite mane, stumkite. Stumkite iš tikro, — nervindamasis ir pykdamas šaukia Michailas Nikolajevičius.
Negalėjau Karandašo smarkiai stumti. Man jis mokytojas, gerbiamas žmogus, taigi nesmagu buvo jį stumti iš tikro.
Per vieną repeticiją, kai vis mandagiai pastumdavau Karandašą, jis įširdo. Tada pro maniežą ėjo aukštaūgis akrobatas. Michailas Nikolajevičius pasikvietė jį ir paprašė:
— Nagi, stumtelėkite mane stipriai.
Flegmatiškas akrobatas nusišiepė, ramiai pažvelgė į Michailą Nikolajevičių ir taip jį pastūmė, kad šis parkrito. Aš aiktelėjau iš nustebimo ir maniau, kad Karandašas įsižeis. O jis ramiai atsistojo, nusikratė kelnes ir jam tarė:
— Ačiū, eikite. — O paskui kreipėsi į mane: — Va matote, Nikulinai, jis nebijo. Žinoma, taip stipriai stumti nereikia, bet vis tiek būkite drąsesnis.
Kai Karandašas visai nuversdavo statulą, aš, stovėdamas šoniniame take, laukdavau, kol jis užsilips ant pjedestalo, nusitemps iki kulnų baltus marškinius, po jais pasikiš rankas, vaizduodamas Veneros krūtis, ir tik tada įpuldavau į parką. Įbėgdavau, pamatydavau statulos skeveldras ir keistą Venerą, stovinčią ant pjedestalo. Ši klounados dalis man taip pat niekaip nesisekė.
— Nikulinai, reikia laikytis pauzių, — pyko Michailas Nikolajevičius. — Publika turi pasimėgauti momentu, kai jūs griebiate už marškinių. Nesiskubinkit, leiskite žiūrovams atsijuokti.
Kartais atrodė, jog aš daromas mechaniniu robotu.
— Nikulinai, jūs neišlaikot pauzių, — be galo kartojo Michailas Nikolajevičius, — ardote visą ritmą. Supraskite, viskas labai paprasta. Žiūrėkit (Karandašas imdavo rodyti), pribėgote prie skeveldrų. Dabar pažvelkit į jas ir sau skaičiuokit: vienas, du, trys. Paskui pakelkite akis į mane. Vėl skaičiuokit: vienas, du, trys, keturi, penki. Dabar pažvelkite į nuolaužas: vienas, du; paskui — į mane: vienas, du, trys, keturi, penki. Po to eikit palinkęs šiek tiek į šalį: į kairę du žingsnius palengva ir į dešinę keturis — greičiau. Paskui prieikite prie manęs, pačiupinėkite marškinių kraštą ir pats sau skaičiuokit: vienas, du, trys. Suskaičiuokite ir traukite mane. Štai ir viskas. Vieni niekai. Išmokit tai, parepetuokit, supratot?
Pats jausdavausi kaip nesavas, bet spektaklio metu stengiausi daryti taip, kaip meistras prašė.
Klounados finale Karandašas bėgdamas lįsdavo po suolu, o aš griebdavau jį už kojų, turėdavau stipriai laikyti kelnes už kiškų galų, kad Karandašas galėtų lengvai iš jų išsimauti. Kiekvienąsyk šiuo momentu man drebėdavo rankos. Niekaip negalėdavau sugriebti kelnių už kiškų galų. Iš pradžių Karandašas ilgai kepurnėdavosi po suolu, laukdamas, kol aš savo nugrubusiomis rankomis nutrauksiu jam kelnes. Paskui užkulisiuose jis ilgai mane koneveikdavo:
— Nikulinai, supraskite, tai juk klounados finalas. Turiu greit pabėgti! Vienas! Du! Vienas, vienas, vienas (skaičiuodamas jis mušdavo kumščiu sau per delną) — ir be kelnių pabėgu. Kai blogas finalas dėl jūsų kaltės, visada klounada eina šuniui ant uodegos.
Po kokių dviejų mėnesių perpratęs klounados ritmą ir beveik viską darydamas automatiškai — jaučiausi esąs lyg užsukamas žaisliukas, — staiga per vieną vaidinimą pajutau, kad visos tos pauzės ir judesiai būtini, ir iš karto pasidarė lengviau vaidinti. „Sustabarėjęs“ kiemsargis tapo natūralesnis.
Michailas Nikolajevičius anksčiau dažnai man kaip pavyzdį minėdavo vieną akrobatą, kuris iki tol puikiai suvaidindavo su juo šią sceną. O dabar Michailas Nikolajevičius vis rečiau jį prisimindavo.
Į mudviejų su Miša Šuidinu darbą Karandašas reaguodavo pavydžiai. Kai kuris nors artistas bandydavo mums patarti, Michailas Nikolajevičius būdavo nepatenkintas ir visada primindavo, jog turime klausyti tik jo ir tartis privalome tik su juo.
Per vieną programą, kai vaidinome Maskvoje, klounais buvo Liubimovas ir Gurskis. Be klounados, jie prologe atliko satyrinius kupletus „Žibintuvėliai“. Netikėtai Liubimovas ir Gurskis iš Maskvos buvo iškviesti į vieno periferijos cirko atidarymą. Nebuvo kam dainuoti „Žibintuvėlių“. Baikalovas paprašė maniežo inspektorių Buše skubiai surengti repeticiją mudviem su Miša.
— Tegul Karandašo vaikinai pabando, — pasakė Baikalovas. — Jeigu jiems gerai išeis, prologe leisime jiems.
Apie tai Karandašui nieko nesakė. Rytą artistų fojė repetuojame, dainuojame žvilgčiodami į popieriukus:
Ak, šviečia jums, ak, šviečia mums Žibintai žiburiai...
Dainuojam vikriai šokuodami. Ir staiga žiūrim — su šunimis įeina Karandašas.
Jis pažvelgė į pianistą, į mus ir paklausė:
— O kas čia?
Nutraukėm repeticiją ir sumišę atsakėme:
— Nagi va, Michailai Nikolajevičiau, repetuojam, paprašė mūsų pasirodyti prologe.
— O ar manęs prašė? — įtūžo Karandašas ir sukomandavo. — Nagi, marš į rūbinę!
Mes klusniai susikišome į kišenes popieriukus su tekstu ir išėjome.
Po valandos cirke kilo vaidas. Paaiškėjo, jog Karandašas mūsų repeticiją palaikė jo paties įžeidimu, pasipiktino, kad be meistro leidimo paėmė jo mokinius-partnerius. Baikalovui jis įrodinėjo, kad dar anksti mums eiti į maniežą dainuoti kupletų, jog tai gali mus sugadinti. Jis, Karandašas, turi savo požiūrį ir pats žino, kas mums galima ir ko ne...
Taip „Žibintuvėlių“ prologe niekas ir nedainavo.
Būdavo, Michailas Nikolajevičius kibdavo dėl smulkmenų, dėl niekų ilgai ir nuobodžiai pamokslaudavo, o kartais stebėdavomės, kad ramiai reaguodavo į didelius suklydimus.
Antai per mokinių atostogas, kai kasdien rengdavome po keturis vaidinimus, Šuidinas per pertrauką prigulė ant sofos pailsėti ir užsnūdo. Niekas jo nepažadino, ir per antrą dalį, reprizą, kurios pabaigoje Miša turėjo pasirodyti, jis, suprantama, nepasirodė. Karandašas, nebaigęs reprizos, įdūkęs išėjo iš maniežo (publika reprizos nesuprato), paskui vaikštinėjo po užkulisius ir visus barė. Karandašas iš pykčio netgi sudaužė į grindis rekvizito lėkštę.
Būtent tuo metu Michailas pabudo ir strimagalviais puolė žemyn, prie maniežo, tikėdamasis pylos.
— Kur buvote? — užsipuolė jį Karandašas.
— Užmigau, — sąžiningai prisipažino Šuidinas.
— Na, ką gi, mažyli, — netikėtai ramiai prašneko Michailas Nikolajevičius, — Daugiau taip negalima.

BUŠE TARĖ „AČIŪ“

Klounas Sergejus Kurepovas man papasakojo, kad po karo po miestelius važinėdavo „kairioji“ cirko brigada, sudaryta iš trijų žmonių ir lokio. Kadangi narvo lokiui nebuvo, o važinėdavo jie dažnai, tai, prieš sodindami lokį į traukinį, prigirdydavo jį degtinės. Lokys užmigdavo, įkišdavo jį į maišą ir pastumdavo vagone po apatine sėdyne. Taip be nereikalingų išlaidų gabendavosi lokį iš vieno miesto į kitą. Šios brigados vadovas Kurepovui pasakė:
— Gaila lokio, darosi girtuoklis, kaip ir mes.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1949 metų birželis)

Aleksandras Buše — legendinis cirke žmogus. Nė vienam šprechštalmeisteriui — maniežo inspektoriui, kuriuos kada nors esu matęs, netiko taip frakas, kaip Bušei. Fraką jam lygindavo ir valydavo kasdien. Buše atrodė impozantiškai, elegantiškai, o svarbiausia — iškilmingai. Jis įeidavo į maniežą, ir visi jautė: tuoj prasidės iškilmės.
Po daugelio darbo metų Aleksandras Buše tapo lyg neatskiriama Maskvos cirko nuosavybe. Mano amžiaus žmonėms ir vyresniems sostinės cirkas visada asocijavosi su Bušės pavarde.
Aleksandras Buše buvo ne tik šprechštalmeisteris, skelbiantis numerį (beje, skelbdavo jį šiek tiek pakimusiu balsu ir nelabai aiškiai, bet jo maniera buvo kažkokia reikšmingai magiška), jis puikiai vaidindavo dialogus su klounais, laisvai jautėsi manieže ir turėjo autoritetą tarp artistų. Uniformininkai dirbdavo kaip žvėrys. Užtekdavo Bušei pliaukštelėti delnais — ženklas, kad maniežo ritmas sulėtėjo, — ir žmonės pradėdavo plušėti dvigubai greičiau. Uniformininkai stovėdavo visada nuvalytais žvilgančiais batais, idealiai susišukavę, pritinkančiais kostiumais, pasirengę, Bušei davus bet kokį, vos pastebimą ženklą, tiksliai vykdyti jo nurodymą. Vien uniformininkų, stovinčių kaip styga ties įeigą prieš forgangą, išvaizda žavėjo žiūrovus.
Prisimenu, kai dar mokiausi studijoje, Buše, atsisegęs marškinius, rodė mums, studijos mokiniams, savo dukart lūžusius raktikaulius. Aleksandras Buše pasakojo, kaip buvo ir kad kaulų suaugimo vietoje susidarė kauburėliai. (Buše, vienai artistei krintant, atlaikė tokį stiprų smūgį, kad dviejose vietose raktikauliai jam lūžo, bet artistė buvo išgelbėta.) Mes iš eilės buvome priėję prie Aleksandro Bušės ir pagarbiai lietėme šiuos kauburėlius. Paskui Buše pasakojo apie pasuotojo meną, tam reikia ypatingai treniruotis, turėti greitą reakciją.
Nors mudu su Michailu dirbome geriau negu prieš du tris mėnesius, vis dėlto dar pavydžiai žvelgėme į artistus, kurie, eidami iš maniežo po pasirodymo pro Aleksandrą Borisovičių, girdėdavo jį tariant padėkos žodžius. Netgi ne žodžius — tiesiog kiekvienąsyk, kai artistai, aidint plojimams, apleisdavo maniežą, Buše jiems tardavo, šiek tiek palenkęs galvą ir vos tūptelėdamas:
— Ačiū.
Prisimenu, kai, ruošdamiesi įprastam vakariniam vaidinimui, ramiai sau šnekučiavomės, staiga į mūsų rūbinę įpuolė Buše.
— Vaikinai, — susijaudinęs prabilo jis, — susirgo Karandašas. — Padėkite. Teks jums šiandien užpildyti pauzes.
Aš apstulbęs pasižiūrėjau į Buše ir pamaniau, kad turbūt čia pokštas, gudrybė (Buše mėgo patraukti per dantį artistus), ir dabar jis nusijuoks ir pasakys: „Aha! Išsigandot. Aš pajuokavau. Užsirūkykim“.
Tačiau Buše nenusijuokė. Karandašas tikrai tą vakarą susirgo. Sekundę tylėjęs, Miša pašoko nuo kėdės ir, nervingai vaikščiodamas po mūsų mažą rūbinę, tarė:
— Aleksandrai Borisovičiau, ką nors sugalvosime. Kai rūbinėje likome vieni, partneris mane užsipuolė:
— Na, ko sėdi, galvokim, ką daryti?
Lengva pasakyti — ką daryti. Iki vaidinimo pradžios buvo likęs pusvalandis. Mes karštligiškai stengėmės prisiminti, per kokias pauzes Karandašas pasirodydavo, ką vaidindavo. Pergalvoję dviejų dalių numerius (trečia dalis — atrakcionas), suskaičiavome, kad Karandašas manieže pasirodydavo vienuolika. kartų. Tiek reprizų ir klounadų mes, aišku, nesuvaidinsime. Mėginome numatyti, kur galima rodyti numerius vieną po kito, be reprizų. Būtinų pauzių sumažės iki šešių. Šešis kartus mums reikia įeiti į maniežą ir kažką veikti, kad publika juoktųsi. O tuo metu uniformininkai turi spėti pakeisti rekvizitą.
Vaidindami kartu su Karandašu, jausdavomės kaip už mūro, nes visas mūsų klaidas ir apsirikimus Michailas Nikolajevičius prisiimdavo pats, ir žiūrovai nepastebėdavo, kur ko nebaigdavome daryti, ką ne taip padarydavome. O dabar visa našta mums.
Pirmą kartą Karandašas įeidavo po lyno akrobatų numerio. Kol jis rodydavo mažytę reprizą su šunim Kliaksa, kol gaudydavo nukritusią skrybėlę, uniformininkai išnešdavo du didžiulius statramsčius su lynu. Per šią pauzę Michailas Nikolajevičius žiūrovams surengdavo netikėtumą: kai būdavo nešami iš maniežo rekvizito likučiai, staiga salėje užgesdavo šviesa. Ir tamsoje skambiu balsu Karandašas sušukdavo: „Oi, kažkas viryklę įjungė!“ (Mat tuoj po karo, taupant elektros energiją, Maskvoje visuose butuose kartu su skaitikliais būdavo įrengiamas specialus prietaisas, kuris, šiek tiek daugiau negu limituojama vartojant elektros energijos, dviem trims minutėms automatiškai išjungdavo bute šviesą. Visi atvykusieji į cirką tai dažnai patys patirdavo, todėl Karandašo frazę sutikdavo plojimais ir juoku.)
Nusprendėm taip padaryti. Pirmas įeisiu aš ir paklausiu Buše:
— Ar nematėt Mišos?
Po to Miša pasirodys centriniame take su skėčiu ir lyg užsižiopsojęs persivers per barjerą. Toliau mėginsime užsiropšti ant lyno akrobatų tiltelio. Stengsiuosi užsilipti Michailui ant pečių. Ilgai kabarosiuos,
kol paims tiltelį. Tai mums atrodė juokinga: va žmogus lipo lipo ant tiltelio, o tiltelis jau nugabentas. Staiga užges šviesa, ir aš tarsiu: „Oi, kažkas viryklę įjungė“, po to visi nusijuoks, ir mes greit pabėgsim.
Per kitą pauzę nusprendėm atlikti senovišką reprizą „Gyvasis ir numirėlis“, kurią kažkada esame repetavę. Susitarėm suvaidinti ir vaikišką klounadą „Senelio sodas“. Ją mes atlikdavom, kai su Karandašu buvome nuvykę į Sibirą. Klounada numatyta trims klounams, ir mes priprašėme joje dalyvauti vieną akrobatą ekscentriką. Vaikinukas nedidelio ūgio, ruošdamasis klounadai, karštligiškai, drebančiom rankom lipinosi gumozės nosį ir visą laiką mums šnekėjo:
— Jūs, vyručiai, man tik žodžius pasufleruokit.
Dviejų pauzių Miša pats ėmėsi. Jis nusprendė per vieną parodyti Karandašo pokštą su bateliais, o per kitą ruošėsi, kai nepasiseks mėginimas balansuoti kėde laikant ant galvos, sviesti ją į žmones, „pasodintajam“ (pasodintuoju paprašėme būti tą patį akrobatą ekscentriką), dėl to žiūrovas „pasodintasis“ iš išgąsčio parkris ant žemės — triukas išmėgintas, ir dėl jo nesisielojome.
Dėl paskutinės, šeštosios pauzės antrajai daliai nusprendėme susitarti per antraktą, nes apgalvoti laiko jau nebuvo likę.
Klaikiai jausdamiesi, vaidinome tą vakarą. Drebėjo man rankos, kojos neklausė, mintys galvoje maišėsi. Maždaug taip pat jausdavausi fronte per bombardavimą arba artilerijos apšaudymą.
Širdis visai apmirė, kai vaidinimo pradžioje Buše žiūrovams pranešė, kad Karandašas susirgo ir nevaidins, ir mes išgirdome, kaip salėje nuvilnijo tęsiamas nusivylimo atodūsis „u-uuu-u...“
Įėję per pirmąją pauzę, iš karto pajutome publikos šaltumą. Ji sutiko mus nepatikliai, lyg sakydama: „Na, pažiūrėsim, ką mums dar bus pakišę vietoj mėgstamojo klouno“.
Šioks toks pagyvėjimas salėje kilo pasirodžius Mišai ir jam persivertus per barjerą. Paskui nusivilkome klounų švarkus, ir aš pradėjau ropštis Mišai ant pečių, kad galėčiau užlipti ant lyno akrobatų tiltelio. Vos tik pasiruošiau tai daryti, uniformininkai, žaibiškai dirbę tą vakarą (atsiliepė Bušės liepimas), tiltelį, statramstį ir lyną išnešė. Taip niekas iš publikos ir nesuprato, kodėl aš ropščiaus ant Misos.
Pamatęs, kad maniežas tuščias, Miša mostelėjo ranka elektrikams sutartą ženklą: girdi, gesinkit salėje šviesą. Šviesa užgeso, o aš, neišlaikęs reikiamos pauzės, užuot sušukęs, kažkodėl silpnu balsu pralemenau: „Kažkas viryklę įjungė“.
Šią frazę išgirdo tik Miša. Publika tylėjo. Užsidegė šviesa, ir mudu tyliai apleidome maniežą. Išeidamas centriniame take pamačiau Baikalovą, nosine besišluostantį kaktą.
Užkulisiuose prie mūsų priėjo Buše ir tarė:
— Nieko, vyručiai, nieko, nesijaudinkit, drąsiau. Viskas bus gerai. Į užkulisius atėjo ir Baikalovas, kuris kategoriškai pareiškė:
— Darykit, ką norit, bet kad publika šiandien juoktųsi.
Ar dėl Bušės gero žodžio, bet, žinoma, ne dėl direktoriaus barimo (gerumas iš viso geriau veikia artistą negu šūkavimas ar įsakinėjimas), ar dėl to, kad padėtis buvo be išeities, tačiau toliau geriau klojosi. Žiūrovai juokėsi iš klounados „Senelio sodas“, juokėsi ir atliekant reprizą „Gyvasis ir numirėlis“, kai aš, prisiminęs tradicinį klounų triuką, nusivilkau švarką, padėjau jį ant barjero, sustojau, įdėmiai pažvelgiau į pirmoje eilėje sėdinčius žiūrovus, lyg žiūrėdamas, ar jie tvarkingi, paskui vis dėlto pasiėmiau švarką ir, gražiai sulankstęs, pakišau po kilimu.
Baigėm vaidinti kaip pro miglas. Po paskutinės reprizos — vis dėlto ją per pertrauką sugalvojom, — išėjęs iš maniežo, atsisėdau išvargęs ant mažutės pakylėlės prie išeigos į maniežą. Neturėjau jėgų, o ir noro nusivalyti grimą. Jaučiausi kaip keleivis, kuris tris valandas per visokiausias kliūtis bėgo į stotį, o kai vis dėlto atbėgo, tai pamatė, kad traukinys išvažiavęs.
Vėliau, po kaulelį išnarstę savo pirmąjį kaip klounų vaidinimą, mudu su Miša vieningai nusprendėme, jog žlugti nesužlugome. Bet ir sėkmės džiaugsmo nejutom. Supratau, kad neturiu tikro profesionalumo, ir tariau sau: „Niekada nebūsiu klounas!“
Laimei, rytojaus dieną į darbą atėjo Karandašas (keista, kad nieko neklausinėjo apie mūsų debiutą), ir viskas ėjo senomis vėžėmis.
O po dviejų mėnesių per vieną vaidinimą mudu su Miša po „Autokombinato“, savo didžiai nuostabai, staiga išgirdome, kaip Aleksandras Buše mums tarė:
— Ačiū, vyručiai!
Mudu su Miša jis visada vadindavo vyručiais. Užkulisiuose Karandašas, priėjęs prie mūsų, pasakė:
— Šiandien viską darėte kaip reikia. Va matote, ir Buše jums ačiū pasakė.

ATMINIMUI — KETURI BILIETAI

Senas uniformininkas dėdė Lioša pasakojo, jog kai klounai Antonovas ir Bertenevas nuvykdavo į kurį nors miestą gastroliuoti, tai per premjerą visus apstulbindavo pirma repriza.
Klounai į maniežą šūkaliodami atridendavo karučius su didele skrynia. Skrynioje būdavo sukišta apie penkiasdešimt kačių.
(Gastrolių išvakarėse vietos vaikiūkščiai prinešdavo klounams kačių už kontramarkes į cirką.)
Kai skrynią atvoždavo, tai vargšės katės, ištupėjusios keletą valandų neėdusios tamsoje, šviečiant ryškiai šviesai; imdavo siautėti. Beprotiškai kniaukdamos, jos puldavo į visas puses, paklaikusios šokinėdavo žiūrovams per galvas. Efektas būdavo stulbinantis.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1949 metų liepa)

Baigdami Maskvoje savo pasirodymus, rengiamės vykti į Tolimuosius Rytus. Karandašas nusprendė skristi lėktuvu. Vyriausioji cirkų valdyba protestavo laikydama tai pernelyg brangiu malonumu. Tuo laiku artistai retai skrisdavo. Bet Michailas Nikolajevičius, pedantiškai viską apskaičiavęs, įrodė, kad visą mūsų grupę kartu su gyvuliais ir rekvizitu naudingiau siųsti į Vladivostoką lėktuvu negu traukiniu. Važiuodami traukiniu, kelionei sugaištume daugiau kaip dešimtį dienų, o skrisdami lėktuvu, gastroles galėtume pradėti po trijų dienų, ir surinkti per pirmąją darbo dieną pinigai padengs visas išlaidas.
1949 metų ankstų liepos rytą Karandašas, Tamara Semionovna, žonglierius Abdulajevas, darbininkas, prižiūrintis gyvulius, ir mudu su Miša, įsitaisę ant geležinių atverčiamų sėdynių (transporto lėktuvo viduryje buvo krūvos dėžių su rekvizitu, o uodegoje dviem virvėm pririštas asilas Mišką), visi pakilome iš Vnukovo aerodromo. Vos lėktuvas atsiplėšė nuo pakilimo tako, asiliukas iš išgąsčio sulenkė kojas, pritūpė ir tokia poza, pusiau sulenktomis kojomis, užtverdamas įėjimą į tualetą, išbuvo visą kelią. Niekaip nebuvo galima pajudinti asilo iš vietos — nepadėjo nei morkos, nei grasinimai, nei niukinimas, nei meilumas.
Lakūnai kelionėje mums pasakojo, jog iš šito lėktuvo per karą naktimis vokiečių užnugaryje mesdavo mūsų desantininkus. Sėdėjau ant geležinio šalto suoliuko ir vaizdavausi, kaip naktį, šviečiant blausiai lemputei, štai šitaip lėktuvu skrido parašiutininkai ir, laukdami signalo iššokti, tylėdami rūkė.
Skridome, du kartus nutūpdami, parą. Vladivostoke greit išpakavome daiktus, padarėme bandomąją repeticiją ir, kaip planuota, po dviejų dienų vaidinome.
Šapito stovėjo judrioje vietoje, Primorės parke. Miestas švarus, visas žalias. Gatvėse daug jūreivių. Turėdami laisvo laiko, mudu su Miša dažnai eidavom prie jūros. Vaikštinėdavome minioje saulės nutvieksta krantine. Reide stovėjo karo laivai.
Atsimenu viešbučio pavadinimą: „Zolotoj rog“. Mes gyvenome privačiame bute, bet algų dieną eidavom pietauti į šio viešbučio restoraną. Malonus pavadinimas — „Zolotoj rog“. Prisiminiau Goriną ir Zurbagano miestą. Ten juk taip pat galėjo būti viešbutis „Zolotoj rog“.
Karandašo pasisekimas Vladivostoke pranoko visus lūkesčius. Iš ryto prie cirko kasų nusitęsdavo ilgiausios eilės. Planą viršydavom dvigubai. Direkcija džiūgavo. Cirko darbuotojams premija garantuota. Sunku gauti bilietus į vaidinimą, ir visi jų prašo direkciją. Savo garbės reikalu Karandašas laikė visuose miestuose vaidinti su anšlagu. Jis nė nepagalvodavo, kad gali sumažėti pajamos.
Vieną iš paskutinių gastrolių Vladivostoke dienų pasitaikė blogas oras. Jūroje štormas, pliaupia lietus, ir Karandašas susirūpino, ar neatsilieps tai pajamoms?
Vakare, prieš vaidinimą, cirko direktorius, kaip visada, priėjo prie Michailo Nikolajevičiaus ir paklausė:
— Na kaip, pradedam? Beveik anšlagas.
— Kodėl, beveik?! — krūptelėjo Karandašas.
— Nagi nesijaudinkit. Likę tik Keturi bilietai, ir tie rezervuoti. Lietus išbaidė publiką.
Michailas Nikolajevičius staigiai atsistojo, priėjo prie pakabos, išsiėmė iš kabėjusio švarko pinigų ir, duodamas juos man, paliepė:
— Nikulinai, greičiau į kasą ir nupirkite šiuos keturis bilietus.
Kai bilietus atnešiau, jis pasakė:
— Pasiimkit juos atminčiai, — ir linksmai pridūrė: — Va dabar anšlagas. Galima pradėti.
Taip ir turiu Vladivostoko cirko keturis bilietus su nenuplėšta kontrole.
Per vaidinimą žvilgtelėjau, ar tuščios tos keturios vietos pirmoje eilėje. Ne, kažkas jas užėmęs. (Cirke visada keletas žmonių įvairiais būdais prasigauna nemokamai.)
Vladivostoke Karandašą tiesiog užvertė gėlėmis. Sekmadieniais nežinodavome, kur dėti gėles. Jos stovėdavo stiklainiuose, ąsočiuose, dubenyse, kibiruose ir netgi priešgaisrinėse statinėse. Kartais gėlių gaudavome ir mudu su Miša. Gėlių dovanodavo daugiausia jaunos merginos, Malonu būdavo.
Michailas Nikolajevičius savo gastrolėms sudarydavo specialią programą. Rinkdavosi numerius, kurių rekvizitas minimalus, jie ritmingi, lengvi. Ir šiuo aspektu Karandašas visada laimėdavo.
Kartu su mumis vaidindavo artistė M. Šadrina, atliekanti numerį „Žmogus — skaičiavimo mašina“. Artistė per sekundę sudėdavo, atimdavo, daugindavo, dalydavo bet kokius dešimtženklius skaičius. Po jos Karandašas vaidindavo parodiją. Jis įnešdavo į maniežą atramą su dviem eilėmis lentynėlių, ant kurių stovėdavo jo trys buteliai ir trys lėkštės. Iš publikos pasikviesdavo žmogų ir paprašydavo sustatyti šiuos butelius ir lėkštes bet kuria tvarka. Karandašas stovėdavo nugara į lentynėles ir nežiūrėdamas sakydavo, kokia tvarka stovi buteliai ir lėkštės. Maniežo inspektorius klausdavo:
— Karandašai, kaipgi tu atspėji? . Jis melancholiškai paaiškindavo:
— Dešimt metų repetavau, — o pats rodydavo į būdelę, kur sėdėdavo elektrikai ir iš kur Miša pakaitomis rodydavo čia lėkštę, čia butelį, Karandašui pasufleruodamas, kokį daiktą minėti.
Žiūrovai puikiai reaguodavo į šią parodiją.
Vieno vaidinimo metu Michailas Nikolajevičius dėl kažkokios menkos priežasties susibarė su maniežo inspektorium, įsiaudrino ir atsisakė užpildyti pauzę.
Mudu su Miša tuo metu stovėjom užkulisiuose. Miša — klouno kostiumu, o aš rengiausi eiti grimuotis klounadai.
— Eikite, ką nors parodykit, kol paims rekvizitą, — pasakė mums Karandašas.
Savo reprizų neturėjom. Prisiminėm seną reprizą su kėde.
— Greičiau bėk ir atsisėsk pirmoje eilėje, — paliepė Miša, ir aš, nutvėręs kažkieno paltą, užsimaukšlinęs svetimą kepurę, atsisėdau į atverčiamą kėdę pirmojoje eilėje.
Per pauzę Miša įėjo į maniežą su kėde. Jis pasistatė kėdės atlošą ant kaktos ir pradėjo ja balansuoti. Reprizos metu kėdė krisdama smarkiai Mišai sudavė. Publika nusijuokė, o neva įpykęs Miša čiupo kėdę ir apsimetė, kad iš pykčio svies ją į publiką. Paskutinę akimirką Miša sulaikė kėdę rankose, o aš „iš išgąsčio“ blinktelėjau ant grindų Kilo baisus kvatojimas. Repriza gera. Ji ir Maskvoje puikiai pavyko, kai vaidinome vietoj susirgusio Karandašo.
Užkulisiuose prie mūsų priėjo Michailas Nikolajevičius.
— Ką jūs ten darėte?
— Ogi va senąją reprizą su kėde.
— Nereikia jos rodyti, — pasakė jis įsižeidęs. — Tai sena, netikusi repriza.
Per kitą pauzę jis vaidino pats. Ir nuo to laiko niekada daugiau nesiūlydavo pavaduoti jo.
Žinodavau kiekvieną klouną visada turint, geriausią, mano nuomone, repriza. Karandašo aktorinio meistriškumo viršūnė buvo repriza, kurią jis rodydavo dalyvaudamas lyno akrobatų numeryje
Numerio viduryje jis virvinėmis kopėčiomis užlipdavo po cirko kupolu ant tiltelio. Vienas lyno akrobatas siūlydavo jam eiti lynu. Karandašas, laikydamasis rankomis už artisto nugaros, atsargiai žengdavo. Nuėjęs pusę kelio, jis sekundei atsilikdavo, kasydavosi koją, nuleisdavo rankas. Artistas su balanso kartim eidavo toliau, ir Karandašas, likęs vienas, iškart apsižergdavo lyną.
Mažytis žmogeliukas, paliktas likimo valiai, susikūprinęs, stipriai rankomis ir kojomis laikydamasis lyno, baimingai dairydavosi, žvelgdavo žemyn ir imdavo veriamai klykti. Tai sukeldavo kvatojimą. Kvatojimą ir gailestį. Publika todėl juokdavosi, kad tikėjo, jog Karandašas, jų mylimasis artistas, bus išgelbėtas. Jis kaip nors vis tiek išsisuks iš tokios padėties. Karandašas pamažu apsiramindavo. Žiūrėdavo žemyn į tinklą. Atstumas tarp lyno ir tinklo — apie dešimt metrų. Lyg tikrindamas Karandašas iš pradžių mesdavo žemyn skrybėlę, po to išsiimdavo ruletę, išmatuodavo atstumą ir pagaliau, gudriai žvilgtelėjęs į publiką, išsitraukdavo iš kišenės suvytą į kamuolį virvę. Logiškai vieną virvės galą reikėtų pririšti prie lyno ir tik tada leistis, bet naivuolis Karandašas tiesiog permesdavo virvę per lyną. Du virvės galai ėjo žemyn. Vienas beveik siekė tinklą., o antrasis — trumpas — sūpavosi. Džiūgaujantis Karandašas, suėmęs rankomis abu virvės galus, pamažu pradėdavo leistis. O publika apmirusia širdimi laukdavo, kas gi bus, kai pasibaigs trumpas virvės galas ir artistas nukris. Galas pasibaigdavo — virvė akimirksniu nuslysdavo nuo lyno, ir Karandašas iš didelio aukščio krisdavo... į tinklą. Tuo momentu salėje pasigirsdavo nervingas „ak!“
Karandašas, „artėdamas“ prie tinklo, mikliai nusitraukdavo nuo galvos savo juodą peruką, nepastebimai brukdavosi į kišenę, ir publika išvysdavo klouną pražilusiais iš baimes plaukais (po tamsiu peruku Karandašas turėdavo užsidėjęs antrą — žilą), baimingai lakstantį po tinklą. Šaukdamas jis nušokdavo nuo tinklo ant kilimo ir dingdavo užkulisiuose. Ši grynai karandašiška repriza baigdavosi, kaip sakoma, žiūrovams aikčiojant.
Vladivostoke rengdavome per savaitę po keturiolika penkiolika vaidinimų. Vieną šeštadienį vaidinome penkis kartus. Pirmasis pasirodymas — japonų belaisviams — prasidėjo devintą ryto. Laikas pradėti, o salėje neįprasta tyla. Pro uždangą pažvelgėm į salę ir supratom: japonai meldžiasi. Pagaliau vaidinimas prasidėjo.
Pirmas įėjo Karandašas. Jis žvalia eisena pasirodė manieže, ištarė pirmąją repliką, ir... staiga atsistojo senyvas japonas, sėdėjęs pirmoje eilėje, ir, pasisukęs nugara į maniežą, visai salei pradėjo versti repliką. Karandašas tarė dar vieną frazę, japonas ir ją išvertė. Niekas salėje nesijuokė. Michailas Nikolajevičius pabėgo į užkulisius ir užsipuolė maniežo inspektorių:
— Jeigu jis dar nors kartą ištars žodį, visai išeisiu iš maniežo!
Karandašo grasinimas paveikė. Vertėjas nutilo.
O mes manieže stengėmės išsiversti be teksto. Japonai reagavo į viską santūriai, bet labiausiai už visus juokėsi vertėjas. Po vaidinimo japonai išėjo iš cirko organizuotai. Traukė rikiuote ir, tai mus nustebino, japonų kalba dainavo mūsų dainą „Jeigu karas rytoj...“
Būtent Vladivostoke afišose ir programėlėje pirmą kartą išvydome savo pavardes. Kur minimi numeriai, buvo parašyta: „Nikulinai — klounada „Autokombinatas“, o šiek tiek žemiau: „Šuidinai — klounada „Linksmoji vakarienė“.

KAŽKODĖL UŽKULISIUOSE TYLU

Senas uniformininkas dėdė Lioša papasakojo, koki puikų arklį jis turėto, kai dirbo bereitorium pas vieną žinomą dresuotoją.
— Paklusnus kaip šuo, — pasakojo dėdė Lioša. — Kartą ateinu naktį į cirką patikrinti, ar viskas ten gerai, ir manieže girdžiu nesuprantamus garsus. Įeinu i maniežą ir matau: mano mylimasis arklys pats repetuoja stovėjimą ant galvos. Jam nesiseka, ir jis sielvartauja ir verkia graudžiomis ašaromis.
Aš paklausiau, o kaipgi arklys išėjo iš gardo, juk arkliai rišami.
— Štai toks gudrus buvo — pats atsirišo. Nepatikėjau.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1949 metų rugpjūtis)

Iš Vladivostoko pervažiavome į tylų, ramų Vorošilovo miestelį, kur išdirbome tris savaites. Būtent šio miesto laikraštyje pirmąkart gyvenime perskaičiau giriamą atsiliepimą, kur paminėta mano pavardė. Žinutę išsikirpau.
„Numerį „Buitinio aptarnavimo kombinatas“ Karandašas su pasisekimu atliko su artistais Nikulinais.“ Taip parašė vietos žurnalistas, nežinia kodėl savo korespondenciją apie cirką pavadinęs „Ekrane — Karandašas“.
Man, žengiančiam cirke pirmuosius žingsnius, buvo malonu pamatyti savo pavardę, nors ir daugiskaita. Jeigu mane paminėjo, vadinasi, kažką aš reiškiu. Jaunam artistui pirmąkart apie save perskaityti — didelis įvykis.
Pats artimiausias žmogus man buvo Miša. Todėl ir ne cirke mes visada būdavome kartu. Dviese eidavome į kiną, gyvendavome viename viešbučio kambaryje arba bute. Pietaudavom paprastai valgyklose, pusryčiaudavom ir vakarieniaudavom namie — viešbučio kambaryje arba buto, kurį mums cirkas nuomodavo, šeimininkų virtuvėje. Miša buvo pažiūrėti niūrus ir galėjo atrodyti užsidaręs, bet aš žinojau, kad jis kalbus, su humoru.
Vorošilove atsitiko įvykis, kuris pridėjo keletą žilų plaukų prie mano jau žilstančios ševeliūros.
Iki spektaklio likus valandai, nusigrimavęs nuėjau į užkulisius „Autokombinatui“ parengti papliauškų. Papliauškos buvo trys — dvi silpnu ir viena stipriu užtaisu (pastarąją žymėdavom raudonu grimu ir patys vadindavom „atomine“). Pririšu silpnas papliauškas kombinato viduje, išlendu ir staiga matau, jog „atominė“, kurią tik ką buvau padėjęs ant statinės, dingo.
Apsižvalgiau — ir nustėrau: netoli stovi trejų metų pyplys, budėtojo sūnus, ir ruošiasi paragauti mūsų „atominės“. Matyt, ją jis palaikė saldainiu. O juk tereikia dantimis arba rankomis spustelėti per vidurį, ir įvyks tokios jėgos sprogimas, kad gali sužaloti žmogų. Nuo sprogstančios papliauškos garso sudreba žiūrovų salė. Sustingęs žiūrėjau, kaip mažylis vis arčiau ir arčiau kelia prie burnos papliaušką.
Ką daryti? Kaip išgelbėti vaiką? Netikėtai sau pačiam pradėjau pritūpęs šokinėti priešais bamblį ir užkimusiu, bjauriu — burna visa išdžiūvo — trūkčiojančiu balsu uždainavau:
— Tiu-tiu-tiu... tiu-tiu-tiu...

Mažylis susidomėjo šokuojančiu klounu ir, lėtai leisdamas žemyn ranką su papliauška, matyt, laukė iš dainuojančio, tūpčiojančio dėdės kokio nors triuko. Ir dėdė „padarė triuką“.
Dainuodamas prislinkau prie berniuko, atsargiai paėmiau iš jo rankų papliaušką (stipriai griebti bijojau — gali sprogti), po to rėžiau geroką antausį. Vaikas suklykė ir parkrito. Į jo šauksmą atlėkė tėvas ir pradėjo ant manęs rėkti. O aš stovėjau suglebęs, neįstengdamas nė žodžio ištarti. Per visą spektaklį drebėjau.
O kartais papliauškos mus linksmindavo. Ypač gerai, žaismingai nusiteikęs Karandašas prieš spektaklį, pusiau nusigrimavęs, įkišdavo galvą pro mūsų rūbinės duris ir sakydavo:
— Nikulinai, ar jums neatrodo, kad užkulisiuose kažkodėl labai tylu. Kažkaip visi nurimę. Gerai būtų papliauškėlę...“
— Suprantu, Michailai Nikolajevičiau, — atsakydavau ir, nuimdamas nuo vinies papliaušką, eidavau su Miša į užkulisius prie mūsų rekvizito.
Įsitikinęs, kad mūsų niekas nemato, susprogdindavau papliaušką, pastumdavau kopėčias, o Miša numesdavo ant grindų skardinę geldą. Kurtinantis sprogimas, krintančių kopėčių ir geldos triukšmas sukeldavo užkulisiuose sąmyšį.
Išgirdę triukšmą, subėgdavo uniformininkai, išsigandęs maniežo inspektorius be frako, pro rūbinių duris išlįsdavo pusiau apsirengę artistai. Dūmų debesyje, besisklaidančiame po sprogimo, nejudėdami kaltais veidais stovėdavom aš ir Miša. Tuo momentu iš savo kambario greit išeidavo Michailas Nikolajevičius.
— Kas yra? Kas atsitiko? — griežtai klausdavo.
— Nagi va, — atsakydavau kaltu balsu, laikydamas rankose virvutės galus, — rišau papliaušką ir parkritau, o ji sprogo.
— Atsargiau reikia. Kiek jus galima mokyti?! — šaukdavo Karandašas ir, slėpdamas šypseną, greitai nueidavo.
Kai po sąmyšio visi išsiskirstydavo, Michailas Nikolajevičius įbėgdavo pas mus į kambarį ir, trindamas rankas, sakydavo:
— Kaip jie visi persigando, a? Na, dabar visi išsijudinom. Spektaklis bus gyvesnis... Tai gerai.

KURI VALANDA?

Sugalvojau pokštą. Rimtu veidu visiems pasakoju, kad Centrinėje studijoje rengiamas atrakcionas „Dresuoti gigantiški vėžliai“. Vėžlius atvežė iš Haičio salos. Grojant maršui, jie du kartus apeina maniežą, o paskui visi atsistoja ant užpakalinių letenų ir linkčioja galvomis.
Kai pasakoju, daugelis tuo tiki. Patylėjęs priduriu, kad niekaip negali parodyti atrakciono. Kai manęs paklausia „kodėl“, atsakau, jog neištveria orkestras, nes vėžlių numeris trunka... penkias valandas.
Juokiasi.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1949 metų rugpjūtis)

Iš Vorošilovo vykome į Chabarovską. Per gastroles susitaupiau pinigų ir pirmą sykį gyvenime įsigijau solidų daiktą. Vienoje Chabarovsko parduotuvėje pamačiau puikų veidrodį — treliažą. Veidrodis gražus, kiekvienas vingis apkraštuotas metalu. Ilgai stovėjau prie prekystalio ir vis žiūrėjau į veidrodį, galvodamas — pirkti ar nepirkti? Brangokas buvo. Bet užtat kaip malonu prie tokio veidrodžio grimuotis! Ir susideda jis patogiai, o tai labai svarbu nuolat keliaujant. Pagaliau apsisprendžiau ir nusipirkau. Vis dėlto gražus daikčiukas.
Pirmąjį vakarą, kai grimavausi priešais naują veidrodį, užsuko Karandašas ir tarė:
— Pirkote veidrodį? Geras, gražus. Teisingai padarėt. Karandašo firma solidi, ir mūsų daiktai turi būti solidūs.
Paskui prisimerkęs ilgai žiūrėjo į veidrodį ir paklausė:
— O kur pirkot?
Pasakiau parduotuvę miesto centre. Rytojaus dieną Michailas Nikolajevičius nusipirko taip pat treliažą, tik dvigubai didesnį.
Chabarovske išsipildė ir mano svajonė turėti laikrodį. Pirkti laikrodžio ėjome kartu su Miša ir Abdulajevu.
Kai mokiausi mokykloje, tik dvi mūsų dešimtos klasės mergaitės nešiojo laikrodžius ir per pamokas jos pirštais mums parodydavo, kiek minučių liko iki pertraukos. Ir va dabar turiu savo laikrodį „Pobeda“. Dažnai į jį žvilgčiodavau, prisidėdavau prie ausies, tikrindamas, ar tiksi. Artistai, uniformininkai, darbininkai, tai pastebėję, pradėjo mane pašiepti kas minutę klausdami:
— Kuri valanda?
Aš lyg niekur nieko atsakydavau, dar kartą su malonumu pasižiūrėjęs į naujitelaitį laikrodį.
Prie žaidimo prisidėjo ir Michailas Nikolajevičius. Jis kyštelėjo galvą į mūsų rūbinę ir paprašė skubiai užsukti pas jį. Įėjau. Karandašas pasiūlė man sėstis, o paskui, gerokai patylėjęs, kreipėsi į mane:
— Nikulinai, štai kokiu reikalu jus pasikviečiau... Ar nepasakytumėt... kuri valanda?
Ir prisiminiau istoriją, kurią pasakojau Michailui Nikolajevičiui. Istoriją, susijusią su laikrodžiu.
Mokiausi tada šeštoje klasėje. Kartą žaisdami kieme su vaikais, pastebėjome nedidelio ūgio vaikinuką, mūsų vienmetį, gražiai vilkintį.
Jis priėjo prie mūsų ir rimtai paklausė:
— Gal kas pigiai pirktų laikrodį?
Jis mums paaiškino, kad apvogta parduotuvė, iš kur pagrobta du šimtai laikrodžių. Jie ir pardavinėjami beveik pusvelčiui, po trisdešimt rublių.
Visi mes apmirėm. Trisdešimt rublių! Parduotuvėje laikrodžiai kainavo daugiau kaip keturis šimtus rublių, ir apskritai laikrodis — bet kurio berniuko svajonė.
Tuo momentu aš ir nesusimąsčiau, kad laikrodžiai juk vogti. Galvojau tik viena: kur gauti pinigų?
Tėvų namuose nebuvo, bet žinojau, kad tėvas laiko pinigus palaidinėje, visad kabančioje ant lovos atkaltės, ir aš įkišau ranką į kišenę ir radau ten raudoną trisdešimtrublinę. Lipdamas laiptais žemyn su suspaustais saujoje pinigais, maniau: „Nupirksiu laikrodį tėvui, o jis, žinoma, duos jį panešioti“.
Paslaptingas vaikinas, vis dairydamasis, leisdamas paliesti mums savo kišenę, kurioje užčiuopėme kažką kietą, keturkampį, paaiškino:
— Tai laikrodžio pavyzdys — kiti namuose. Nerodysiu. Kišenė užsiūta.
Kodėl užsiūta, jis nepaaiškino. Bet mes supratom: taip reikia.
Surinkom pinigų — jų atnešė dar trys vaikai — ir įteikėm Patašonui, taip mes vadinom vieną vaikinuką.
Prieš eidamas laikrodžių, vaikinas pasiuntė Patašoną prie vartų apsidairyti, ar jo neseka. Kai tas, stovėdamas prie vartų, sušuko, jog viskas gerai, vaikinas sukomandavo:
— Visi jūs liksite čia, o aš su jūsų Patašonu eisiu laikrodžių. Kaip vėliau Patašonas pasakojo, laikrodžių pardavėjas, nuėjęs su juo du skersgatvius, sustojo prie kažkokio namo ir, paslaptingai dairydamasis į šalis, pasakė:
— Vadinasi, taip, vaikams palikau du laikrodžius, o dabar paimsiu kitus. Kiek turi pinigų?
— Devyniasdešimt šešis rublius, — atsakė Patašonas.
Paėmęs iš Patašono pinigus ir taręs, kad tuojau jis grįšiąs, vaikinas pranyko. Kai sutemo, Patašonas suprato, kad laikrodžių pardavėjas dingo be pėdsakų. O prieidamas prie mūsų namo ir pamatęs vaikų grupę, stovinčią prie

vartų ir laukiančią, jis dar kartą įsitikino, kad mus visus apmovė, ir, matyt, nusprendęs, kad dabar jį pradės mušti, iš anksto pravirko.
Viduje man viskas nutrūko. Dingo tėvo trisdešimtrublinė. Kai grįžau namo, tėvas gėrė arbatą. Aš jam viską sąžiningai papasakojau.
— Na, ką gi, daugiau nebūsi idiotas. Gaila trisdešimtrublinės, ji paskutinė, — pasakė jis.
Dabar nesusilaikiau ir užblioviau. Gaila trisdešimtrublinės. Gaila tėvo. Ir ypač pikta, kad mane apgavo.
Karandašas, išklausąs istoriją su laikrodžiais, šyptelėjo ir pasakė:
— Va tai šunsnukis tas vaikinas! Bet juk turbūt gabus artistas! Jūs gi juo patikėjot...

VAIDINIMAS ATŠAUKIAMAS

Senas uniformininkas dėdė Lioša man papasakojo, kad kažkada seniai vienas žonglierius nusprendė parengti sudėtingą triuką — žongliruoti trimis degtukais. Jis mėtė juos, kaip mėtomos kuokelės. Sunkus dalykas. Degtukai lengvi, ir reikia išsimiklinti, kad nutvertum juos už galo. Artistas dieną ir naktį keletą metų repetavo. Ir pasiekė savo. Publikai paskelbiama: „Rekordinis triukas — žongliravimas trimis degtukais!“
Žonglierius daro triuką. O publika visai nereaguoja. Cirkas didelis, ir ką artistas ten daro, niekas ir nemato.
— Na ir kas? — paklausiau.
— Nieko, — atsakė dėdė Lioša. — Artistas iš sielvarto pasikorė.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1949 metų rugsėjis)

Iš Tolimųjų Rytų vėl transporto lėktuvu išskridom į Novosibirską. Skridome ilgai ir su nuotykiais. Iš pradžių lėktuvas negalėjo išleisti šasi. Dešimt kartų apsukom aerodromą, ir tik tada ėmė veikti ratai. Staiga paaiškėjo, kad aerodrome avarija — nėra šviesos, ir mūsų tamsoje nutupdyti negali. Visi susijaudinom. Po keleto valandų premjera (Michailas Nikolajevičius išskrido diena anksčiau ir padarė repeticiją su apšvietėjais, uniformininkais, orkestru), o mes ore.
Iš beviltiškos padėties mus išgelbėjo Karandašas, atvykęs į aerodromą sutikti lėktuvo. Pasikonsultavęs su aerodromo viršininku, jis surinko visus prie aerodromo stovėjusius taksi ir kitus automobilius ir išrikiavo juos su įjungtais žibintais išilgai nusileidimo tako. Mūsų lėktuvui, dar šešis ratus apsukusiam virš aerodromo, buvo leista nutūpti. Nė vienas vairuotojas pinigų iš Michailo Nikolajevičiaus neėmė, bet visi jie gavo teisę be eilės įsigyti bilietus į cirką. Premjera Novosibirske prasidėjo laiku.
Kaip ir visuose miestuose, čia mus lydėjo sėkmė. Gastroles baigėme neįprastai. Paskutinės gastrolių dienos išvakarėse naktį pakilo baisiausia audra. Uraganinis vėjas sudraskė šapito kupolą į skiautes. Ateinam rytą į cirką ir matom — jis be stogo. Sniego sluoksniu užklotas maniežas, žiūrovų suolai.
Rytą direkcija per miesto radiją paskelbė, kad baigiamasis spektaklis, dalyvaujant Karandašui, atšaukiamas ir bilietus prašoma grąžinti. Vos tik pradėjome pakuoti bagažą, kai pas Michailą Nikolajevičių atbėgo direktorius. Jis maldavo spektaklį vaidinti, nes publika atsisako grąžinti prieš mėnesį pirktus bilietus. Karandašas sutiko.
Cirkas be stogo. Tumulais sninga. Publika su kailinukais ir veltiniais. Per pauzes įeidavo Karandašas. Tokiomis sąlygomis kiekvienas numeris buvo sutinkamas „valio“. Kai vaidino M. Šadrina — „Žmogus — skaičiavimo mašina“ (stovėjo ji viduryje maniežo atlapa suknele), iš pirmos eilės pakilo senutė, persiropštė per maniežo barjerą, priėjo prie artistės ir užmetė jai ant pečių pūkų skarą. Publika ėmė plot.i
Spektaklį turėjom baigti klounada „Laistyklė“ (šioje, klounadoje apsipilam vandeniu). Per antraktą lyg tarp kitko liūdnai pratariau:
— O gal „Laistyklės“ nevaidinkim?
— Nereikia skriausti žiūrovų, — atsakė Karandašas. — Vaidinsime kaip visada.
Ir mes apsipylėme vandeniu. Tiesa, prieš prasidedant klounadai, Karandašui paliepus, kad neperšaltume, išgėrėm po šimtą gramų degtinės.
Direktorius, atsisveikindamas su mumis, ilgai dėkojo visiems artistams, ir pirmiausia Michailui Nikolajevičiui, už pasiaukojimą.
Ta proga prisimenu visiškai kitokį atsitikimą. Nuvykome į vieną miestą vaidinti šapito palapinėje. Pirmąją atvykimo dieną, po varginančios repeticijos, likus iki premjeros keletui valandų, Karandašas mūsų paklausė: kaip įsikūrėme. Atsakėm, jog kol kas mūsų dar niekas neįkurdino.
— Kaip „neįkurdino“? — pasipiktino Michailas Nikolajevkšius ir išsikvietė cirko direktorių. (Direktorius buvo grubus, savimyla.)
— Jūs, Michailai Nikolajevičiau, — pasakė direktorius, — nesijaudinkit. Jums rezervuotas viešbutyje liuksas, o jūsų asistentai pagaliau gali pernakvoti ir cirke, rytoj jiems ką nors rasim.
— O kur žmonėms atsipūsti prieš darbą? — paklausė Karandašas.
— Na, vieną dieną nepailsės, — pasigirdo atsakymas.
Ir prasidėjo. Mačiau įpykusį Karandašą. Bet tokio, kaip tada... Karandašas šaukė taip, kad man šiurpuliai ėjo per nugarą. Jis mojavo rankomis, trypė kojomis. Į triukšmą subėgo uniformininkai ir nė kiek nesidžiaugė matydami, kaip artistas vainoja direktorių. Aš jau gailėjausi, kad Michailas Nikolajevičius sužinojo, jog mes neturime kur gyventi. O Karandašas stovėjo, apsivilkęs savo frotiniu chalatu, prieš tvirtą besišaipantį direktorių ir rėkė.
— Jūs chamas! Jūs nemėgstate artistų. Mes maitinam jus. Mes duodam valstybei naudą. Jūs mūsų nevertinate! Žmones reikia tausoti. Netgi paprastus. Supraskite tai...
Karandašas ilgai šaukė įniršęs, neleisdamas direktoriui nė žodžio ištarti. Įsikarščiavęs bekalbėdamas, Karandašas čiupo skardinį kibirą („Veneros“ rekvizitas) ir taip jį trenkė į cementines grindis, kad sulankstė.
O paskui staiga nutilo, patylėjo ir ramiai įprastu tonu pareiškė:
— Šiandien aš nevaidinsiu.
— Ir nereikia, — leptelėjo išeidamas direktorius, būdamas tikras, kad Karandašas vis tiek vaidins. Juk bilietai parduoti mėnesiui į priekį, į premjerą atvyks miesto valdžia.
Iki spektaklio buvo likę trys valandos. Direktorius tikėjosi, kad per tą laiką artistas nusiramins.
Michailas Nikolajevičius liepė mums persirengti, nusiprausti ir nusivedė mus pietauti į valgyklą netoli cirko.
Per pietus tylą sutrikdė Tamara Semionovna.
— Gal vis dėlto suvaidinkim? — nedrąsiai paklausė.
— Tamara Semionovna, prašom šia tema nekalbėti, — šaltu tonu pasakė Michailas Nikolajevičius. Taip oficialiai, vardu ir tėvavardžiu, kreipdavosi jis į savo žmoną tik ypatingais atvejais.
O mums Karandašas tarė:
— Nesijaudinkit. Verčiau paskui duosim dar vieną vaidinimą, bet šiandien — ne. Tokius direktorius reikia pamokyti.
Paskui patylėjo ir, ištiesęs į priekį rankas, pasakė kažkodėl kreipdamasis į Mišą:
— O aš ir pats dabar vaidinti negalėčiau. Matot, kaip dreba rankos. Po pietų nuėjome į cirką. Michailas Nikolajevičius rūbinėje krapštėsi po skrynias, tvarkė kostiumus, dėliojo grimą.
Vakare artistai nusigrimavo savo rūbinėse, orkestras derino instrumentus. Publika jau renkasi į cirką. O Karandašas nesigrimuoja — ramiai vaikščioja su šunimis po cirko kiemą. Tai pranešė direktoriui. Ir jis, supratęs, kad Karandašas šiandien nevaidins, tuoj pat prie cirko įeigos pakabino greitomis parašytą skelbimą: „Šiandien vaidinimas atšaukiamas“. Žiūrovams, jau esantiems salėje savo vietose, inspektorius pranešė: „Dėl techninių kliūčių vaidinimas atšaukiamas“. Kai kurie nuėjo į kasą grąžinti bilietų, o grupė „emocingiausių“ žiūrovų nutarė pasikalbėti su direktorium, ir jis išsigandęs per arklides iš cirko pabėgo.
Dauguma artistų ir darbuotojų pritarė Karandašo atsisakymui. Michailas Nikolajevičius rūbinėje lyg niekur nieko buvo užsiėmęs savo reikalais. Mudu su Miša tylėdami laukėm, kas bus toliau.
Protestuodamas ir solidarizuodamasis su mumis, Karandašas nutarė į viešbutį neiti. Suvirtome miegoti jo rūbinėje ant garsiojo „Veneros“ kilimo. Vos sugulėm, pro duris kyštelėjo ekspeditoriaus galva. Jis baimingai paklausė:
— Michailai Nikolajevičiau, gal važiuosite į viešbutį?
— Lauk iš čia! — suriko Karandašas. Galva pradingo.
Pusę nakties prakalbėjom. Michailas Nikolajevičius prisiminė tuos laikus, kai jis sostinės kino teatre „Ekran žizni“ dirbo dailininku plakatistu. Pasakojo apie filmus, kuriuose dalyvavo žinomi komedijos artistai Glupyškinas, Haroldas Loidas, Čaplinas, Maksas Linderis. Užmigome vėlai. Cirkas buvo nekūrenamas, ir paryčiu sužvarbom. Tamara Semionovna visą naktį prasnaudė krėsle su patogiai įsitaisiusiais prie jos kojų Kliaksa ir Puška.
Rytą mudu su Miša apgyvendino puikiame viešbučio kambaryje. (Nuvežė automobiliu ir netgi padėjo sunešti daiktus.)
Po šio įvykio direktorius pasidarė ramus kaip pelytė. Michailo Nikolajevičiaus nurodymus bei prašymus jis vykdydavo akimirksniu. Vėliau sužinojau, kad šis direktorius apsivogė ir sėdo į kalėjimą.
Taip ir važinėjom iš miesto į miestą. Stebėjau žmones, su kuriais teko dirbti, stengdamasis kuo daugiau pažinti ir suprasti. Kartais man širdis imdavo nerimauti, abejoti, būgštauti dėl ateities.
Karandašas, matyt, jausdamas, kokia mano nuotaika, kartais man sakydavo:
— Va jūs, Nikulinai, kažko, matau, abejojate, kažkuo netikite, vis galvojate, o nereikia taip daryti. Kam? Žiūrėkit, Šuidinas. Jam viskas klojasi kaip dera. Mišos aiškus požiūris. Jis viską gerai perpranta.
Rodos, mano likimas klostėsi lyg ir sėkmingai — aš artistas, dirbu su Karandašu („Mūsų solidi firma“, — dažnai sakydavo Michailas Nikolajevičius), antra vertus — jokių perspektyvų. Na, dirbsiu su Karandašu, derinsiuosi prie puikaus artisto, vaidindamas jo klounadose, o toliau?..
Tarnautojai, artistai mus į akis ir už akių vadindavo padlaižiais, parazitais, pastumdėliais. Vieni taip piktai sakydavo norėdami įskaudinti Karandašą, matyt, pavydėdami jam sėkmės, kiti — gailėdamiesi mūsų. Manęs netrikdė panašios kalbos. Nemalonu buvo, bet neužgaulu.

Mes gerbėme ir mylėjome savo mokytoją. Aš tiesiog maniau, jog mano pareiga pasivaikščioti su Michailo Nikolajevičiaus šunimis, kai jo gyvulių prižiūrėtojas algų dieną fiziškai negalėdavo to daryti. Ir kartais vaizduodavausi: va ateis laikas, ir Michailas Nikolajevičius sugalvos mums savarankišką klounadą, ir mes su Miša imsim daryti viską, ką panorėsime, o Karandašas kartas nuo karto tik prieis prie mūsų patarti.
Ruošdamasis busimai klounadai, likęs vienas rūbinėje, prieš veidrodį, pirktą Chabarovske, vaidindavau keistus etiudus. Netgi ne etiudus, o šiaip, improvizacijas: darydavau grimasas, deklamuodavau eiles, šokdavau, dainuodavau, įvairiai šūkalodavau, o kartais ir šiaip rėkaudavau bereikšmes, bet, kaip man atrodė, juokingas frazes. Ieškojau, kad būtų juokinga. O juokingiausia buvo, kai kartą po keleto tokių pratimų išgirdau tylų balsą:
— Iš proto kraustais ar ką?
Tai pasakė valytoja, ilgai žiūrėjusi pro praviras duris į mano improvizacijas prieš veidrodį.
— Karandašas priveikė, — liūdnai pridūrė ji.

VISKAS PRASIDĖJO NUO ARKLIUKO

Kartu su mumis programoje dirbo žinomas dresuotojas Nikolajus Gladilščikovas su savo liūtais. Pats baisiausias momentas vakare. Karandašo reprizai „Dresuota karvė“ mudu su Miša, užsimetą karvės odą, einam pro plėšrūnų narvus. Liūtai riaumoja, kalena dantimis, stoja ant užpakalinių letenų, o priekinėmis tranko per narvo virbus. Mus palaiko tikra karve. Aš bijau vaizduodamasis, kas būtų, jeigu kuris plėšrūnas sudaužytų narvą ir pultų ant mūsų.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1949 metų lapkritis)

Pagastroliavęs Tolimuosiuose Rytuose ir Sibire, parvykau į Maskvą. Mamos dideliam džiaugsmui, namo parvežiau vertingą daiktą — arbatos servizą šešiems žmonėms. Puodelių, lėkštučių ir arbatinio kraštus puošė rožytės.
— Labai simpatiškas servizas! — džiaugsmingai sušuko mama. — Dabar turėsim ką pastatyti ant stalo, kai ateis svečių.
Aš greit įsitraukiau į Maskvos gyvenimą. Tėvas teberašė estradai. Bet tuo laiku jam vis nesisekė — jo monologų, reprizų, intermedijų nelabai graibstė.
Mamai, kaip ir kitiems „Greitosios pagalbos“ stoties darbuotojams, Pamaskvyje paskyrė nedidelį sklypelį daržui. Atėjo bulviakasis. Poilsio dieną išvykome elektriniu traukiniu trise: mama, jos sesuo ir aš. Pasiėmėm maišus, kastuvus.

Užsivilkau savo karišką aprangą — milinę, palaidinę, užsimoviau batus. Prikasėm pusšešto maišo bulvių. Kol laukėm transporto — mašiną davė mamos darbovietė, kad nesustiptume, užsikūrėme laužą. Atsisėdau arti ugnies, nuo laužo prisidegiau.
Ruduo. Kvepėjo pūvančiais lapais, dūmais, žeme. Dangus patamsėjo. Sėdžiu prie laužo, šildausi. Ir staiga ausim užkliudžiau pasistatytą milinės apykaklę. Keletą kartų pasitryniau į ją ir ūmai pasijutau lyg esąs fronte. Akimirką tapo kraupu.
Prisiminimus sutrikdė teta, duodama man margarinu užteptos duonos. Ir iš karto prisiminiau, kad rytoj rytą reikės eiti į cirką. Cirke pradėjom repetuoti klounadą „Aprengimo ir nurengimo mašina“. Klounados, būtent jos, tiesą sakant, dar nebuvo. Tiesiog Karandašas sumanė triuką: tebus mašina, kuri pati aprengs ir nurengs žmogų. Michailui Nikolajevičiui ši mintis patiko, ir jis ilgai puoselėjo sumanymą parengti tokią klounadą.
— Bus juokinga. Svarbiausia sugalvoti, kaip daryti, — kalbėjo mums Karandašas.
Ilgai gaminome rekvizitą — nurengimo ir aprengimo įrenginį. Manėme šitaip: prieš gulant mašina akimirksniu nurengs žmogų, o kai jis kils iš lovos, žaibiškai jį aprengs. Ilgai repetavom šį triuką; bet taip niekas ir neišėjo. Nors ir dabar man atrodo, kad iš to galėjo išeiti gera karandašiška klounada. Matyt, mes kažko neprigalvojome.
1949 metų gruodžio 18 dieną man sukako 28 metai. Į mano gimimo dieną atvyko Borisas Romanovas su žmona (jis jau repetavo su nauju partneriu numerį, kurį sugalvojo jam tėvas), Miša Šuidinas su žmona ir Šura Skalyga su sužadėtine. Vienas aš sėdėjau už stalo viengungis. Apie vedybas negalvojau. Bet po keleto dienų mane aplankė meilė.
Viskas prasidėjo nuo mažyčio, fenomenaliai išsigimusio arkliuko, kurį atvedė Timiriazevo žemės ūkio akademijos bandomojoje arklidėje. Arkliuką pavadino Lapote. Apie jį iš kažko sužinojo Karandašas. Jis nusprendė pasižiūrėti išsigimusio arkliuko. Nuvažiavom su juo ir pamatėme arklidėje keistą gyvulį — ilgas, šiek tiek išpūstas liemuo su kreivomis trumpomis kojytėmis. Taksis milžinas.
— Įsivaizduojate, koks kils juokas, kai įsivesiu jį į maniežą, — pasakė mums Karandašas.
Kaip visad tylėdamas pritariau.
Karandašas ilgai įkalbinėjo mokslininkus, kad atiduotų jam šį arklį. Pagaliau jie sutiko, su sąlyga, kad Lapotės iš Maskvos niekur neišvežtų ir kad mokslininkai galėtų ateiti į cirką ir jį stebėti.
Tris merginas, žirgų sporto mėgėjas, akademijos studentes, Karandašas paprašė su Lapote šiek tiek padirbėti — pamokyti ją bėgioti ratu, daryti nesudėtingus triukus. Po pusės mėnesio „taksį milžiną“ atgabeno į cirką.

Visi darbuotojai ir artistai atėjo į arklidę pažiūrėti stebuklingojo arklio. Kas tik pamato, visi juokiasi. Po dešimties dienų įvyko Lapotės debiutas. Po puikaus numerio su arkliu į maniežą įbėgo Karandašas ir, pliaukštelėjęs ilgu botagu, suriko falcetu:
— O dabar duokit mano arklį!
Į maniežą įbėgo Lapotė. Mes, artistai, stovintys šoniniuose takuose, tikėjomės išgirsti žiūrovus visus juokiantis, bet per salę nuvilnijo nusistebėjimo šurmulys.
Stebuklingasis arklys bėgiojo ratu, nusilenkdavo, duodavo prašomas koją, bet niekam nekėlė juoko. (Karandašas manė, kad Lapotės pasirodymas jau savaime bus juokingas, ir todėl nesugalvojo jokios su ja reprizos). O publika nesuprato, kodėl jai demonstruoja tokį arklį. Žiūrovai juokiasi ir ploja tik tada, kai viskas, kas vyksta manieže, suprantama. Beje, kaip tik dėl šios priežasties mažiausia plojimų susilaukia iliuzionistai. Visi žiūri į pokštininką ir galvoja: „O kaip tai daroma? Kur paslaptis?“
Lapotė išbuvo cirke apie dvi savaites, ir ją vėl grąžino į Žemės ūkio akademijos arklides.
„Bet kaip tik Lapotei esu dėkingas, kad įsimylėjau. Trys merginos studentės, kurios, Michailo Nikolajevičiaus paprašytos, prižiūrėjo arklį, kartą atvyko jo pažiūrėti į cirką. Karandašą tuo momentu kažkas staigiai iškvietė, ir jis paprašė mane pasėdėti su merginomis, kol jis grįš. Viena mergina man iš karto patiko (vėl atsitiktinumas, kuris visada braunasi mums į gyvenimą!), ir aš pakviečiau ją vakare ateiti į vaidinimą.
— O ar jums tai nebus sunku? — paklausė ji.
— Niekai, — atsainiai pasakiau, o pats karštligiškai stengiausi prisiminti, koks budėtojas šiandien stovi prie vidinio cirko kiemo vartelių.
Budėtojas buvo malonus, ir savo pažįstamąją, vardu Tania, lengvai įsivedžiau per arklides. Gerai bilietų kontrolierei sutikus ir apšvietėjui leidus, savo pažįstamąją pasodinau žiūrovų salėje ant pakopėlės, prie prožektoriaus.
— O ką programoje jus vaidinate? — paklausė ji mane pusbalsiu.
— Tuoj pamatysit, — atsakiau ir nubėgau persirengti. Ir ji pamatė.
Tai nebuvo klouno triukas. Tiesiog atsitiko nelaimė. Tuo momentu, kai bėgau iš maniežo po „Vaizdelio su arkliu“, atsitiktinai pakliuvau po kojomis šuoliuojančiam arkliui, kurio neįstengė sustabdyti. Visi sutriko, tik Karandašas, rizikuodamas gyvybe, šoko padėti ir ištraukė mane iš po arklio kanopų.
Mergina pamatė, kaip mane, paplūdusį krauju, be sąmonės, salei nerimastingai ūžiant, išnešė iš maniežo (žiūrovams aš, suprantama, buvau žmogus iš publikos).
Toliau viskas vyko „kaip kine“. Atnešė mane į cirko medicinos punktą. Budintis gydytojas (cirke visada budi gydytojas) pradėjo kviesti „Greitąją“.
— Alio, „Greitoji“?
— Taip, „Greitoji“ klauso.
— Atvykite į cirką. Cvetnojaus bulvaras, 13. Nelaimingas atsitikimas. Artistas pakliuvo po arkliu. Be sąmonės.
— Pavardė?
— Nikulinas.
— Vardas, tėvavardis?
— Jurijus Vladimirovičius.
— Vaje! — pasigirdo ragelyje. Mat kvietimą priėmė mano mama.
Ligoninėje, o mane atvežė į „Greitosios pagalbos“ Sklifosovskio institutą, paaiškėjo, kad man sulaužytas raktikaulis. Ant kojos ir galvos yra įbrėžimų. Kairioji akis nuo smūgio pasruvusi. Priėmimo kambario gydytojas, griežtas išvargęs vyriškis, tvarkydamas galvos žaizdą, paklausė:
— Kuo arklys vardu?
— Agatas, — vos ištariau.
— Kai išeisi, nupirk jam du kilogramus cukraus.
— Už ką? — nustebęs paklausiau.
— Dėl to, kad nesudavė tau kanopa per centimetrą aukščiau — būtų pataikęs į smilkinį.
Atgabeno mane į palatą. Guliu ir negaliu užsnūsti. Vis galvoju, kaip rytoj cirke vaidins be manęs? („Vaizdelyje su arkliu“ niekas negalėjo manęs pakeisti.) Rytą vos brėkštant prie mano lovos pasirodė mažas, baltu chalatu Karandašas ir meiliai pasakė:
— Va, išgysite, ir viskas eis gerai. Dėl darbo nesijaudinkit, išsikapstysim. Šuidinas man padės. Jis rimtas vyras.
Įėjo Michailas Nikolajevičius susikrimtęs. Matyt, jaudinosi dėl mano sveikatos. O išėjo nusiraminęs. Atsisveikindamas pasakė:
— Na, Jura, greit pasveik.
Pirmą kartą Michailas Nikolajevičius pavadino mane vardu.
Vėliau supratau, kodėl pakliuvau po arkliu. Kalti pinigai. Šio įvykio išvakarėse nusprendžiau paskaičiuoti, kiek uždirbsiu per mokinių atostogas. Ir suskaičiavau, kad užsidirbsiu kelnėms. O skaičiuoti, pasirodo, nereikėjo. Seni cirko artistai turi tokį prietarą: kai tik imsi skaičiuoti pinigus, kurių dar neuždirbai, lauk nemalonumų.
Tania, kurią pakviečiau pasižiūrėti vaidinimo, rytojaus dieną atėjo I cirką pasiteirauti, kaip mano sveikata. Jai atsakė, kad aš ligoninėje. Ji prasiskverbė į ligoninę, nors ten buvo karantinas.
Tania dažnai mane lankydavo ir kartą atnešė sausainių, kuriuos pati kepė. Ji man papasakojo apie savo gyvenimą, gimines, mokslą. Namie Tania pasisakė, „kad susipažino su jaunu artistu.
— Iš kokio jis teatro? — pasidomėjo namiškiai.
— Jis klounas.
Atsakymas, kaip Tania pasakojo, visus apstulbino, o viena tolima giminaitė, tardama: „Koks siaubas!“, susiėmė už galvos. Bet toliau viskas ėjo sklandžiai.
Išsirašęs iš ligoninės, kurioje išgulėjau daugiau kaip mėnesį, atėjau į Tanios namus, ir giminaitė, mane pamačiusi, nusiramino. Vėliau ji prisipažino, kad paskutinį kartą klouną mačiusi 1911 metais balagane. Rudasis girtas, kaip prisiminė giminaitė, kažkodėl vis šaukė: „Oi oi joj joj!“, gaudavo antausį ir kniūpsčias krisdavo į pjuvenas.
Dažnai susitikinėdavome, pasivaikščiodavome, eidavome į kiną, teatrą ir po mėnesio supratom, kad mylim vienas kitą, o po pusmečio susituokėme.

SPINTA SU DURELĖMIS

Šiandien sapnavau, kad aš šuo. Mano šeimininkas — batsiuvys iš namo 17 numeriu. Jis vedasi mane su pavadėliu Razguliajum, o aš kalbuosi su juo žmogaus kalba. Klausiu batsiuvį:
— Ar panašus aš i šunį O jis atsako:
— Panašumo panašus, tik nežiūri į mane ištikimomis akimis.
Ką visa tai reikštų?

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1950 metų sausis)

Darbas su Karandašu vyko ramiai. Mažas sąsiuvinukas, kurį jis davė prieš dvejus metus, buvo prirašytas pastabų, klausimų, užduočių... Stengiausi iš mokytojo perimti kuo daugiau. Kartais Karandašą sunku būdavo suprasti. Pradės ką nors aiškinti ir iškart peršoks prie kitos temos. Neretai jis pateikdavo nesuprantamų, keistų pavyzdžių. Iš viso šio chaoso reikėdavo išsirinkti, kas svarbiausia. Iš praktikos patyriau, kiek reikia kankintis ir abejoti, kol gimsta kiekvienas naujas dalykas. Karandašas rekvizitą sau paprastai gamindavosi pats.
— Kol gamini rekvizitą, — mėgo jis sakyti, — pripranti prie jo. Galvoji apie rekvizitą. Rankose vartai, prasimanai triukų. Ir rekvizitas tampa tau savas. Ir dirbti su juo paskui lengviau.
Deja, kitaip negu Michailas Šuidinas, aš nemėgau krapštytis su rekvizitu. Miša techninį mąstymą, įgūdžius valdyti instrumentą turėjo nuo tada, kai jis dar prieš karą dirbo gamykloje šaltkalviu lekalininku. Miša išaugo Karandašo akyse po atsitikimo su dėžute. Ruošdamas rekvizitą, vienas žinomo Emilio Kijo asistentas išmetė užkulisyje triuko dėžutę. Ji sudužo į mažus gabaliukus. Sudužus gudriai pagamintai dėžutei, — joje paslaptingai dingdavo medinis kubiukas, — Kijas nusiminė, nes triukas, kurį jis darydavo su ja, buvo lyg įžanga triukui su didele
dėže. (Iš didelės dėžės žiūrovams netikėtai pasirodo žmonių.) Patyręs cirko stalius Ivanas Ščepkinas, įdėmiai apžvelgęs dėžutės liekanas, rimtai pareiškė:
— Čia ir brangių baldų dirbėjas nepagelbėtų.
Apie tai sužinojęs, Miša pasisiūlė padėti. Jis susirinko dėžutės nuolaužas ir nusinešė į stalių dirbtuvę. Jis visą dieną pjaustė, obliavo, klijavo, dažė, o likus penkioms minutėms iki vaidinimo pradžios, atnešė dėžutę ir padavė ją Kijui.
— Ji kaip nauja! — sušuko nudžiugęs Emilis Teodorovičius.
— Ji ir yra nauja, — pasakė Miša, — viską naujai padariau.
Kijas išbučiavo Mišą, ir vakare „Šuidino“ dėžutė, kaip vėliau, ją pakrikštijo, „darbavosi“ atrakcione.
Michailas Nikolajevičius didžiavosi Miša. Va cirko stalius nesugebėjo sutaisyti dėžutės, o Karandašo mokinys — padarė.
Karandašas kaip ir anksčiau daug dirbo su mumis. Jis kasdien primindavo, kad galvotume pseudonimus. Galvoti padėjo mūsų draugai, mano tėvai. Mudu su tėvu pervertėm telefonų knygą, dešimtį žodynų, enciklopediją, bet viskas veltui.
O gal aš ir nenorėjau pseudonimo. Supratau, Karandašas galėjo savo pasiekti ir padaryti mus su Miša kokiais Mišeliu ir Juriku arba klounais Tipu ir Topu. Bet širdyje šiam dalykui priešinausi.
Michailas Nikolajevičius įprato, kad iniciatyva būtų tik jo. Jis sugalvodavo dešimtis paaiškinimų, kad atmestų bet kokį mūsų pasiūlymą, sakydamas, jog tai dar ne nauja, tai dar reikia patikrinti, tai, girdi, nejuokinga arba tai mums dar per anksti.
Prisimenu, repetavome klounadą „Brokdariai“, kurioje Karandašas vaidino aplaidų baldų artelės direktorių. Pagal Karandašo brėžinius pagamino brokuotą spintą — kreivašonę, neatsidarančiomis durimis. Spinta svyrinėjo, kaip ant šarnyrų, o po blogai pritaikyta sąvara žiojėjo didžiulis plyšys. Per vieną repeticiją Michailą Nikolajevičių staiga kažkur iškvietė. Stovime mudu su Miša manieže prie spintos, o kartu su mumis žonglierius Kostia Abdulajevas. Juokaudamas Kostiai sakau:
— O žinai, kaip galima akimirksniu užtaisyti plyšį po durimis?
— Ne, — atsako jis. ,
— O va šitaip, — atsakiau ir paverčiau spintą į kitą pusę taip, kad po vienomis durimis plyšys pranyko, užtat atsirado po kitomis.
— Juokinga. Tai galima įtraukti į klounadą, — tarė Abdulajevas.
— Nepriims Karandašas, — niūriai pridūrė Miša.
— Priims, priims, — nuramino jį Kostia, — jį tuoj pat įkalbėsiu. Va pamatysit. Tik jūs tylėkit. Karandašą reikia pažinti.

Į repeticiją grįžusiam Michailui Nikolajevičiui Abdulajevas ir sako: - Michailai Nikolajevičiau, pažvelkite, kokią kvailystę išgalvojo Nikulinas.
Ir jis pademonstravo tai, ką aš jam tik ką rodžiau.
— Kodėl kvailystė, — įsižeidusiojo tonu atsiliepė Karandašas, — tai juokinga. Yra plyšys, ir nėra plyšio. Komisija pasakys: „Karandašai, čia plyšys“, — o aš spintą paversiu: „Prašom, plyšio nėra“. Visai ne kvailystė. Mes ją įtrauksim į klounadą. — Ir jis, lyg išgirdęs publikos reakciją, nusijuokė.
Neretai sėdėdami savo mažytėje rūbinėje, mudu su Miša galvodavome apie savo likimą. Kas mūsų laukia ateityje? Priešais save regėjome nelabai džiugų vaizdą. Praktika, cirko gyvenimo pažinimas — visa tai naudinga, o kas toliau? Dirbti su Karandašu. Dirbti pas Kalandašą. Dirbti Karandašo vadovaujamam. O mes norėjome savarankiškai išbandyti savo jėgas manieže.
Kartais Michailas Nikolajevičius pasidarydavo ūmus ir pernelyg priekabus. Partneriai, dirbę pas jį prieš mus, išsiskirdavo su juo visada su triukšmu. Ir mudu su Miša susitarėm: „Jeigu vienas iš mūsų nesutarsim su Michailu Nikolajevičium, tai išeisim kartu“.
Taip ir atsitiko. Miša keletą kartų prašė Karandašą tarpininkauti, kad Vyriausioji valdyba greičiau spręstų jo tarifikavimo klausimą. Miša kaip ir anksčiau gaudavo mokinio atlyginimą ir vertėsi sunkiai. Michailas Nikolajevičius vis delsė spręsti šį klausimą, nors tikrai galėjo padėti. Ir, kaip sakoma, atsitrenkė dalgis į akmenį. Kartą Miša Karandašui pareiškė, kad jeigu klausimas dėl atlyginimo bus vilkinamas, tai jis bus priverstas jį palikti. Pasakė tuo momentu, kai Michailas Nikolajevičius sėdėjo savo rūbinėje blogai nusiteikęs.
— Na ir duokit pareiškimą išeiti, — piktai atrėžė jis Mišai. Sėdėjau Karandašo rūbinėje, kai Miša atnešė savo pareiškimą.
— Puikiausia, — tarė Michailas Nikolajevičius, dėdamas pareiškimą ant stalo.
Kai Miša išėjo iš kambario, jis, nervingai trindamas rankas, kreipėsi į mane:
— Nieko, Nikulinai, rasime kitą partnerį. Visas suprakaitavęs ir susigūžęs, aš vos iškošiau:
— Michailai Nikolajevičiau, jeigu Miša... tai aš taip pat.
— Ką? Ką taip pat?! — nustebęs, pakeldamas antakius, paklausė Michailas Nikolajevičius.
— Išeisiu...
— Na ir prašom išeiti... — įtūžo Karandašas. — Rašykit pareiškimą. Taip ir padariau.
Mūsų pareiškimai Karandašą blogai nuteikė, bet išsiskyrėm su juo vis dėlto ramiau negu jo ankstesnieji partneriai...

VA KAI BUVOM PAS KARANDAŠĄ...

Maskvoje vyko tarptautinis šachmatų turnyras, ir režisierius Arnoldas šio įvykio garbei pastatė specialų prologą.
Manieže ištiesė šachmatų lentą imituojanti kilimą, ir pačioje prologo pradžioje jo dalyviai (daugiausia klounai) imdavo ginčytis, kas kokią figūrą vaizduos. Kiekvienas norėjo būti karalius. Visi iš eilės pribėgdavo prie maniežo inspektoriaus ir pareikšdavo: „Karalius būsiu aš! Mane publika mėgsta“.
Pats paskutinis plonu balseliu šaukdavo Karandašas:
— Karalius būsiu aš. Mane publika myli!
Prologo autoriai greičiausiai nė nenumanė, kad po Karandašo replikos salė pratrūks ilgais plojimais. Ir pirmąją dieną, kai vyko prologas, tai išmušė iš pusiausvyros visus dalyvius, ir pirmiausia patį Karandašą. Jis net valandėlei pamiršo, ką toliau daryti.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1950 metų kovas)

Karandašas mus daug ko išmokė.
Mes dėkingi jam už jo mokyklą. Mes pažinom klajoklinio cirko gyvenimo gudrybes. Išmokom rimtai ir atsargiai vertinti kiekvieną sumanytą juokingą triuką, mokamai jį panaudoti, kada reikia. Karandašui buvo būdingas ir charakterio švelnumas ir tvirtumas, taupumas ir netikėtas dosnumas. Daugelis artistų skolindavosi iš Michailo Nikolajevičiaus, ir kai kurie skolų negrąžindavo, o kai įvyko pinigų reforma, jis pasakė, kad dvidešimt tūkstančių jam taip ir negrąžino (suprantama, senais pinigais). Ir tai tiesa.
Kaip ir visiems artistams, Karandašui siūdavo kostiumus ir gamindavo rekvizitą specialios gamybinės dirbtuvės cirko lėšomis. Bet kai kuriuos daiktus darbui jis pirkdavo už savo pinigus.
— Jeigu jums reikia daiktų, kurių negali įsigyti cirkas, pirkite juos patys. Kokią nors lazdelę, dūdelę, juokingą skrybėlę, maža ką galima nusipirkti iš rankų. Niekada negailėkit pinigų rekvizitui. Rekvizitas mus maitina, — mėgo sakyti Michailas Nikolajevičius.
Mudu su Miša įsidėjom tai į galvą ir nuolat ką nors įsigyjam už savus pinigus. Užbėgdamas į priekį, pasakysiu: jau pradėję dirbti klounais, mes sugalvojom iliuzinę reprizą, kuriai reikėjo triuko butelio iš organinio stiklo. Nė viena dirbtuvė nesiėmė jo gaminti. Ir tik vienas nagingas meistras, išklausęs mus, pažadėjo padaryti, bet užsiprašė, palyginti su mūsų tuometiniu uždarbiu, astronominę kainą. Susimąstėm, ar verta eikvoti pinigus. O paskui prisiminėm Karandašo frazę „negailėkit rekvizitui pinigų“ ir nepasigailėjom. Repriza išėjo gera. Daugelį metų ją atlikdavom.
Mane stebindavo Michailo Nikolajevičiaus darbštumas. Neįmanoma įsivaizduoti Karandašo nieko neveikiančio. Tik prieš vakarinius vaidinimus jis valandą ilsėdavos (gulėdavo ant sofos rūbinėje), o paskui tris valandas plušėdavo manieže.
Vėlai vakare — vaidinimai baigdavosi apie dvyliktą nakties — jis užmaudavo ant apvalios trinkos šlapią nuo prakaito peruką ir, nusiplovęs grimą, vesdavo su mumis ilgus pokalbius — pasitarimus.
Per antraktą retai kas pas jį užsukdavo į rūbinę. Jis nemėgo darbo metu šnekėtis apie ką kita. Jeigu ir užeidavo dailininkai, autoriai, tai kalbėdavo su juo tik ką reikia. Keista, bet Michailas Nikolajevičius visada susijaudindavo, jeigu gatvėje jį pažindavo.
— Nikulinai, eime iš čia, — sakydavo jis man parduotuvėje, — atrodo, mane pažino.
Mažo ūgio, iš pažiūros silpnas, iš tikrųjų Karandašas fiziškai buvo stiprus ir ištvermingas žmogus. Mane stebino jo išlavintos, stiprios rankos.
— Aš dailininkas. Aš skulptorius. Aš fotografas. Aš šaltkalvis. Aš dailidė... Turiu daug profesijų, — mėgdavo kalbantis pridurti Karandašas.
Ir Michailas Nikolajevičius iš tikrųjų neblogai piešdavo, lipdydavo, tai jam puikiai sekdavosi; rekvizitą dažnai pats dirbdavosi — nutekinti detalę, ką nors sumeistrauti savomis rankomis jam buvo tik malonumas.
Michailas Nikolajevičius buvo priekabus reklamai. Valandų valandas išsėdėdavo su dailininkais prie eskizų, aptarinėdamas plakato sprendimą, kompoziciją, šriftą. Kai kurie dailininkai neištverdavo ginčų, į Karandašo pastabas ir pasiūlymus, kartais išsakytus šiurkščia forma, reaguodavo liguistai ir liaudavosi dirbti su juo. Bet jeigu artisto ir dailininko bendradarbiavimo vaisius — plakatai vis dėlto būdavo sukuriami, jie visada būdavo raiškūs ir krintantys į akis. Kiekviename jų jausdavai Karandašo žvilgsnį. Michailas Nikolajevičius plakatus ir klišes laikraščiams vežiodavosi į gastroles dviejose specialiose dėžėse. Kiekviename mieste jis šykščiai duodavo cirko administracijai plakatų, skaičiuodamas kiekvieną ir smulkiai instruktuodamas, kiek jų ir kokiose vietose reikia klijuoti.
Rytojaus dieną automobiliu apvažiuodavo visą miestą, tikrindamas, ar tinkamai išdėliota reklama. Ir kliūdavo tam, kuris apgavo Michailą Nikolajevičių.
Vėliau, kryžiuojantis mūsų gastrolių maršrutams, Michailas Nikolajevičius susitikus juokdamasis man sakydavo:
— Žinai ką, — laikui bėgant jis pradėjo mane tujinti, ir tai man buvo malonu, — ar nepamiršai, iš tavęs juk priklauso.
Puikiai žinodamas, apie ką mokytojas kalbės, įsmeigiu nustebusias akis ir klausiu:
— Už ką, Michailai Nikolajevičiau?
— Na, kaipgi? — Ir jis pradeda, lenkdamas pirštus, skaičiuoti. — Pirma, aš tave apvesdinau.
Palikdamas Karandašą, graužiausi dėl mūsų išsiskyrimo. Širdyje gailėjau Karandašo. Aš net vaizdavausi: rūbinėje sėdi vienišas mažas žmogelis, apleistas mokinių, kuriems jis paskyrė tiek jėgų. Šalia jo tik ištikimi bičiuliai — šunes Kliaksa ir Pušokas. O jis liūdi nežinodamas, ką dabar jam daryti.
Iš tikrųjų viskas buvo kitaip. Ir gailėti mums reikėjo savęs, nes Karandašas greit susirado naujus neblogus partnerius, pradėjo su jais dirbti, o mudviejų su Miša padėtis buvo nepavydėtina.

8. KLOUNĄ REIKIA MATYTI

Kai beždžionė, pamačiusi save veidrodyje, pradėjo juoktis, — gimė žmogus.

Stanislavas Ježis Lecas

Vartydamas cirko artistų memuarų puslapius, sužinojau, kad jame dirbo nemažai talentingų klounų, kurie įėjo į mūsų meno istoriją. Bet kad ir kaip detaliai būtų pasakojama apie klounus, sunku įsivaizduoti, kokie jie buvo iš tikrųjų, kaip dirbdavo. Klounus reikia matyti savo akimis manieže, norint turėti apie juos visapusišką vaizdą.
Klounados menas kuriamas, kai yra betarpiškas žiūrovų ir artistų sąlytis. Ir tuo dar kartą įsitikinau kone visiems metams patekęs į Maskvos cirko klounų grupę.

BAIKALOVAS — MŪSŲ GLOBĖJAS

Šiandien cirko direktorius Baikalovas susirinkime perskaitė pranešimą „Apie naujus šiuolaikinės klounados raidos kelius“. Tuoj po pranešimo režisierius Arnoldas, visiems girdint, ištarė: „Kai tramvajaus vairuotojas ieško naujų kelių — tramvajus nueina nuo bėgių“.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1950 metų liepa)

Kai dar mokiausi studijoje, tėvas, atėjęs į vieną peržiūrą ir pamatęs į salę įeinantį Baikalovą, manęs paklausė:
— O ką pas jus veikia Archirejevas?
— Koks Archirejevas? — nusistebėjau. — Juk tai Baikalovas, cirko direktorius.
— Na ne. Tai Archirejevas Nikolajus Semionovičius, — patvirtino tėvas. — Jį seniai pažįstu. Su juo susitikdavau, kai dirbome meno saviveikloje.
Taip sužinojau, kad mūsų direktoriaus pavardė anksčiau buvo kita.
Baikalovą pirmąsyk pamačiau per stojamuosius egzaminus į studiją. Jis sėdėjo vidury ilgo stalo, už kurio buvo priėmimo komisija, ir skyrėsi iš visų įspūdinga figūra, rūsčiu iš po surauktų antakių žvilgsniu. Atrodė kaip pasitikintis, solidus stambios įmonės vadovas. Ir visi mes, stojantieji, supratom: svarbiausias už stalo žmogus — direktorius.
Mes, studijos mokiniai, jo prisibijodavom ir susitikdami sveikindavomės dar iš tolo.
Cirke jis nuo ryto iki vakaro. Pietaudavo cirko valgyklos atskirame kabinete, nuo bendros salės atskirtame raudono pliušo užuolaida. Oficiantės pietus jam atnešdavo ant padėklo, uždengto balta servetėle. Į daugelį cirko darbuotojų, artistų Nikolajus Semionovičius kreipdavosi „tu“, nors visi jam sakydavo „jūs“. Tik Vyriausiosios valdybos vadovai Baikalovui visada būdavo „jūs“.
Visus laikraščius ir žurnalus, kuriuos prenumeravo cirkas, rytą atnešdavo į jo kabinetą ir tik po to, kai direktorius juos peržiūrėdavo, nugabendavo į raudonąjį kampelį.
Baikalovas mėgo sakyti kalbas laidotuvėse. Kalbėdavo visada jaudinamai, įspūdingai ir nešabloniškai.
Su Nikolajum Semionovičium geriau susipažinau, kai susitikdavau partiniuose ir profsąjungos susirinkimuose, į kuriuos jis visada atvykdavo paskutinis. Jo kantriai laukdavo. Kalbėdavo dažniausiai taip pat paskutinis. Kalbėdavo gerai, be popieriuko ir dalykiškai, bet jeigu ką nors nepagrįstai bardavo, tai niekas jau negalėdavo pasiteisinti. Paskutinis žodis visada buvo direktoriaus.
Vienoje Maskvos cirko programoje su dresuotais šuniukais pasirodydavo artistas Nikolajus Jermakovas. Tarp jo keturkojų artistų ryškiausias buvo stiprus gauruotas šuo, vardu Babajus. Nikolajus Jermakovas rodydavo vaizdelį „Klasėje“, kur mokytojo vaidmenį atlikdavo jis pats, o mokinių — šunys. Netikusį mokinį, kuris vėluoja į pamoką, vaidino Babajus. Šuo įbėgdavo į klasę paskutinis, ir artistas priekaištingai jam išdėdavo:
— Ai jai jai! Vėl Babajus pavėlavo. Tariant šią repliką, salėje kildavo juokas.
Kartą per susirinkimą Baikalovas kaip visad atėjo paskutinis, ir kažkuris artistas pusbalsiu replikavo: „Vėl Babajus pavėlavo“.
Visi nusijuokė. Nikolajus Semionovičius griežtai apžvelgė. salę, bet juoko priežasties nesuprato ir lyg niekur nieko nuėjo prie pirmininko stalo. Nuo to laiko jį praminė Babajum. Taip visi tarpusavyje ir sakydavo: „Babajus pasakė“, „Babajus įsakė“, „Babajus nepatenkintas“.
Kaip tik Baikalovas padėjo mums su Miša nuspręsti, koks bus tolesnis mūsų likimas. Pasitraukę nuo Karandašo, pasijutom tarytum tarp dangaus ir žemės. Neturėdami savo repertuaro, negalėjom įsilieti į konvejerį ir važinėti po cirkus, todėl sumanėm nueiti į Vyriausiosios cirkų valdybos meno skyrių pasitarti dėl savo tolesnės ateities. (Palikę Karandašą, visur vaikščiodavom tik kartu.)
— Žinot ką, — pasakė mums Vyriausiojoje valdyboje, — paatostogaukit, kol galima, o paskui ir nuspręsim, ką jums veikti. Ką nors sugalvosim. Kas nors užsiims jumis.
Šis „kas nors“ ir buvo Nikolajus Baikalovas.
Kai kasoje pas Michailą Porfirjevičių ėmėme atostoginius ir skaičiavome, kiek liks mums pinigų atidavus skolas, direktoriaus sekretorė (Baikalovo sekretorės taip elgėsi, lyg po direktoriaus jos svarbiausios cirke) kažkodėl maloniai mums tarė:
— Apieškojau visą cirką. Nikolajus Semionovičius prašo jus nedelsiant užsukti pas jį.
Mes nusileidom į pirmą aukštą ir nedrąsiai įžengėm į direktoriaus kabinetą.
— Prisėskit, vaikinai! Yra rimta kalba, — pasakė jis. — Papasakokit, kuo užsiėmę. Kokie planai?
Vos tik prasižiojau norėdamas pradėti pokalbį, kai suskambo telefonas, ir Baikalovas ėmė su kažkuo tartis dėl cirko būsimo remonto. O aš sėdėjau apžiūrinėdamas pažįstamą direktoriaus kabinetą.
Senoviški baldai: raižytinis masyvus rašomasis stalas, raudonmedžio spinta, juoda odinė sofa. Kabineto šeimininkas — storas žmogus su retais šviesiais žilstelėjusiais plaukais, rūpestingai perskirtais sklastymu, akiniuotas. Kaklo beveik nebuvo, ir didelė apvali galva su nukarusiu dvigubu pagurkliu lyg gulėjo ant krūtinės. Triukšmingai įtraukdamas orą (jis sirgo dusuliu), Baikalovas kažką barė už prastą pasiruošimą remontui, negailėdamas piktų žodžių. Kabančio ant sienos margo persiško kilimo (cirkui dovana Irane per gastroles, kurioms vadovavo Baikalovas) fone direktorius atrodė kaip dievukas.
Nikolajus Semionovičius cirke buvo tikras šeimininkas: griežtas, priekabus, užgaidus ir nerimastingas. Darbuotojus laikė, kaip sakoma, suspaudęs kumštyje. Bet koks literatūrinis kūrinys, kurį autoriai atnešdavo, pirmiausia pakliūdavo jam į rankas. Tiktai direktoriui pritarus, repriza arba prologo tekstas buvo perduodamas režisieriams. Dėl nuolatinio kišimosi į kūrybinį procesą būdavo amžini konfliktai tarp direkcijos ir režisūros. Baikalovas dažnai ginčydavosi su režisieriais Arnoldu ir Mestečkinu. Nikolajus Semionovičius laikė save tokiu kūrybiniu darbuotoju, kuris turi teisę diktuoti, kaip turi atrodyti paradai, kaip apiforminti programas. Jis save laikė ir režisierium. Dar 1942 metais, būdamas Taškente, Baikalovas pastatė cirko programą, kuri tapo pagrindu kuriant Uzbekijos cirko kolektyvą. Direktorius pats parinkdavo kiekvieną programą pagal savo skonį. Jis stengdavosi nugriebti artistinę grietinėlę ir kviesdavosi tik geriausius artistus. Dėl to Baikalovas, kurį kaltino vietininkiškumu, turėdavo konfliktų su Vyriausiąja cirkų valdyba. Trintis tarp cirko direktoriaus ir Vyriausiosios valdybos kartais taip paaštrėdavo, kad konfliktams nuslopinti tekdavo įsikišti aukštesnėms instancijoms. Aš pats įsitikinau, kad Nikolajus Semionovičius nieko nebijojo, su niekuo nesiskaitė ir jautėsi visiškai saugus.
Švenčių dienomis cirke būdavo naktinis budėjimas. Kartais budėti skirdavo ir mane. Visą naktį išsėdėdavau prie telefono direktoriaus kabinete, tik retkarčiais apeidamas pastatą ir persimesdamas žodžiu su apsnūdusiais gaisrininkais. Per vieną budėjimą, sėdėdamas masyviame odiniame direktoriaus krėsle, iš neturėjimo ką veikti pradėjau vartyti stalinį kalendorių ir viename lapelyje perskaičiau įrašą raudonu pieštuku: „Šiandien cirke pasklido gandas, kad aš atleidžiamas. Įdomu!“
Tai mane nustebino, aš ir nesupratau: ar rimtai Baikalovas įrašė tuos žodžius, ar tik norėdamas pasityčioti iš savo priešininkų.
Į savo pareigas Baikalovas žiūrėjo pavydžiai. Jis beveik kasdien sekdavo vaidinimą. Paprastai įsitaisydavo kur nors amfiteatro aikštelėje ir stebėdavo, kaip atliekamas vienas ar kitas numeris. Artistai niekada nežinodavo, ar yra salėje Baikalovas, ar ne. Už kiekvieną sutrikimą manieže, už netvarkingą kostiumą tą pačią dieną artistas būdavo išbartas.
Kartą per mokinių atostogas, rytmečio metu, po jauno žonglieriaus pasirodymo, užkulisyje išdygo Baikalovas.
— Ko tu šiandien, drauge, griuvinėji? — paklausė direktorius jauną artistą. Paklausė ramiai, lyg tėvas.
— Ogi va, Nikolajau Semionovičiau, niekaip neprasiblaivau, vakar vėlai guliau, — nerūpestingai šypsodamasis, atsakė žonglierius.
— Eik, brolau, pailsėk, — tarė Baikalovas. — Tuoj pat renkis ir eik namo. Išsimiegok. Šiandien daugiau nedirbk.
Rytojaus dieną žonglierius ateina į cirką, o įsakymų lentoje Vyriausiosios valdybos potvarkis: jaunas artistas paskirtas dirbti kitame mieste. Nei atsiprašymai, nei ašaros nepadėjo. Direktorius buvo nepermaldaujamas.
Nikolajui Semionovičiui šventė buvo paradai — prologai. Ilgokai prieš prasidedant repeticijai jis svarstydavo su režisieriais, kaip bus pastatytas prologas. Jis gilindavosi į kiekvieną teksto eilutę, pats ateidavo į repeticijas ir patardavo, kokią eilėraščio frazę tariant turi atsiskleisti scenos uždanga, atidengdama prožektorių nutviekstą didžiulį Stalino portretą.
Tai prisiminiau sėdėdamas direktoriaus kabinete, mėgindamas suvokti, kodėl jis pakvietė mudu su Miša pas save.
Baikalovas, po pokalbio telefonu padėjęs ragelį, staiga nušvito, lyg ir nebūtų baręsis kalbėdamas telefonu, ir kreipėsi į mus:
— Štai ką, vaikinai, Maskvos cirke nutarėm sukurti pastovią klounų grupę. Vyriausiojoje valdyboje tvirtindamas grupės sudėtį, paminėjau ir jūsų kandidatūras. Ar norit Maskvoje pastoviai dirbti?
— O ką gi reiks daryti? — vienu balsu paklausėm.
Baikalovas ilgai ir su užsidegimu pasakojo apie profesionalių artistų klounų grupę, kuriai numatomas didelis darbas. Kūrybinis ir eksperimentinis, jis pabrėžė.
— Jūs vaikinai darbštūs, gabūs, komunistai. Labai gerai, kad pasitraukėte nuo Karandašo. Laikas jums eiti į savarankišką gyvenimą. Jums suteiksim visišką veiksmų laisvę; rasim gerų autorių, režisierių, dailininkų, ir, esu įsitikinęs, jog taip ir susikurs masinė tarybinė klounada. Na kaip, vaikinai?
Mudu su Miša susižvalgėm. Pirma, apie ką pagalvojau, — tėvų ir Tatjanos džiaugsmas. Namuose visi apsidžiaugs, kad mes liekame dirbti Maskvoje.
— Na kaip, Miša? — paklausiau partnerį.
— Aš kaip tu, — jis atsakė. — Turbūt galima ir likti.
— Gerai! — sušuko Nikolajus Semionovičius. — Ilsėkitės, kaupkite jėgas. Per atostogas pagalvokit. Gal konkrečių minčių kils.
Atostogavau pas savo tetą Pamaskvyje. Kol atostogavau, vis skaičiavau dienas, kada baigsis atostogos ir bus galima pagaliau griebtis naujo darbo. Ateitį vaizdavausi tokią: prie cirko bus suburta artistų vienminčių grupė, ir šie klounai kiekvienai programai parengs dešimtis įvairių klounadų, reprizų, sukurs juokingą klounų prologą. Tuo pat metu mes su Miša surepetuosim savo klounadą. Pakvies mums autorių, turbūt pačių talentingiausių. Į programą įtrauks masinę klounadą, aktualią, juokingą, kurioje man skirs tegul nedidelį, bet ryškų vaidmenį (kažkodėl svajojau apie bežodį durininką arba gaisrininką, kuris pabaigoje visus aplies vandeniu iš žarnos).
Atostogos buvo ilgos. Atėjo lauktoji diena, ir mudu su Miša atėjom į cirką kaip klounų grupės dalyviai. Cirkas ruošėsi sezono atidarymui. Po trijų dienų Baikalovas surengė klounų grupės pasitarimą.
— Brangūs bičiuliai klounai! Maskvos Lenino ordino cirkas kelia jums atsakingą uždavinį — pastatyti klounadą ant naujų bėgių, — šnekėjo cirko direktorius, sukvietęs mus į raudonąjį kampelį.
Šalia Nikolajaus Semionovičiaus, užsimetęs koją ant kojos — jo mėgstama poza, — sėdėjo vyriausiasis cirko režisierius Arnoldas Grigorjevičius Arnoldas.
Baikalovas pasakė ilgą kalbą apie klounados uždavinius „šiuolaikiniame etape“, kurios metu Arnoldas Grigorjevičius, didžiam mūsų susižavėjimui (žavėjimosi mes, suprantama, nerodėme bijodami direktoriaus rūstybės), įterpdavo savo žodelių ir frazių.
Po pasitarimo mes, klounai, susirinkome savo mažyčiame kambarėlyje (tame pačiame, kuriame su Miša gyvenom dirbdami pas Karandašą) ir, sujaudinti perspektyvų bei galimybių, kurias girdėjome, ilgai kalbėjomės apie savo planus.
Klounų grupės sudėtis buvo parinkta įvairi. Kokiu principu vadovaudamiesi mus sujungė į daiktą, sunku suprasti.
Labiausiai pradžiugau, kad į grupę įtraukė Leonidą Kuksą. Jis vos susitikęs džiaugsmingai puolė man ant kaklo. Pamatęs Kuksą, supratau — neliūdėsim. Leonidas, kaip visad, atrodė kupinas gyvenimo džiaugsmo, žėrė kalambūrus, nuolat iš visų šaipėsi.
Iš pradžių režisieriai Arnoldas ir Mestečkinas beveik kasdien mus kviesdavosi ir daug kalbėdavo apie galimas reprizas ir intermedijas. Keletą kartų pas mus buvo užsukę ir autoriai, rašantys cirkui. Visi jie stengėsi suprasti, ko mes norim. Bet, sprendžiant iš to, kad jokios medžiagos mums nesiūlė, autoriai mūsų taip ir nesuprato.
Per visuotinius klounų grupės susirinkimus, — mes juos vadinome sambūriais, — daugiausia taukšdavome apie įsivaizduojamas intermedijas, reprizas, skaitėme humoristinius apsakymus, prisimindavom juokingus nutikimus. Ypatingo žavumo šiems sambūriams teikė Arnoldas.
Tačiau greit ir tai nutrūko, ir grupės darbas praktiškai buvo paliktas savieigai. Visi veikėme, ką kas išmanėme. Cirko režisūra ir direkcija nelabai įstengė sugalvoti įmanomus variantus, kad mes galėtume dalyvauti programose. Iš mūsų visų pats aktyviausias buvo Leonidas Kuksas. Jis be galo siūlydavo siužetų masinei klounadai. Vienu siužetu — klounada „Sirgaliai“ — susidomėjom ir pradėjom jį repetuoti norėdami parodyti, kai bus atidaromas cirkas.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje — šeštojo dešimtmečio pradžioje pats populiariausias masinis reginys — futbolas. Gauti į stadioną bilietą — problema. Įdomių rungtynių dienomis visi klausydavosi futbolo reportažų per radiją. Leonidas Kuksas pasiūlė pastatyti klounadą, kaip vienos įstaigos darbuotojai, metę darbą, klausosi transliuojamo per radiją reportažo iš stadiono. Turintis humoro gyslelę Leonidas, puikiai imituodamas sporto komentatoriaus, tuo laiku žinomo Vadimo Siniavskio balsą, vedė reportažą. Ši klounada buvo įtraukta į sezono atidarymą. Kiekvienas stengėmės kristi į akis ir geriau suvaidinti už kitą. Dėl to manieže buvo painiava. Publika daugiausia juokėsi iš sąmojingo reportažo teksto.
Jau tada Leonidas Kuksas pradėjo kurti ir dainas. Kūrė jas, kaip sakoma, sau, savo malonumui. Viena jų, „Tarasovka“, skirta Maskvos „Spartako“ futbolininkams, man ypač patiko. Prie Maskvos, Tarasovkoje, — nuo to ir dainos pavadinimas — žaidėjai treniruodavosi. Leonidas dažnai pas juos nuvykdavo. Jis draugavo su daugeliu futbolininkų ir ne kartą kvietė mane vykti kartu į Tarasovką. Aš atsisakydavau, nes „sirgau“ už „Dinamo“ ir maniau, kad vykti į „priešų stovyklą“ nedora.
Gruodžio mėnesį man sukako trisdešimt metų. Darėsi liūdna pagalvojus, kad va jau beveik penkeri metai, kai tvirtai esu susijęs su cirku, o nepasiekiau jokių reikšmingesnių laimėjimų. Susidarė man įspūdis, kad trypčioju vietoj. Va, rodos, einu per pažįstamą mišką, žinau visus takelius, o kaip išeiti iš jo, nerandu. Tuo pat metu pasąmonėj jutau: reikia žengti kažkokį vieną žingsnį, nedidelį žingsnį į priekį, ir aš sugebėsiu pasireikšti. Nepuoliau į pesimizmą, stengiausi su ironija žvelgti į visą painiavą mūsų klounų kolektyve.
Baikalovas uoliai stebėjo, kaip mūsų grupei sekasi, bet, matyt, ir jis suprato, kad eksperimentas nepavyko. Dėl nuolatinių intrigų su Vyriausiąja valdyba, naujos programos rengimo keblumų Baikalovas negalėjo kaip reikiant įsigilinti į mūsų rūpesčius.
Kartą mudu su Kuksu sutikęs koridoriuje, Nikolajus Semionovičius paklausė:
— Na, kokia jūsų klounų grupės nuotaika? Atsakiau:
— Dainuojam savo mėgstamą dainą.
— Kokią? — sunerimo Baikalovas.
— „Jūra puikioji, šventasis Baikalas“, — išpyškinau. Nikolajus Baikalovas rimtai paklausė:
— O apie Mestečkiną?
Dabar atsiliepė Lionia.
— O kaipgi, — pasakė, — dainuojam iš operetės: „Žinom mes vieną žavingą Mestečkiną“.
Baikalovas nusijuokė.
Žinoma, jis suprato humorą, nors juokauti su juo nedaugelis artistų išdrįsdavo. Prisimenu, kaip visas cirkas įdėmiai sekė Baikalovo ir artisto Majackio konfliktą.
Vyriausioji cirkų valdyba, neatsižvelgdama į tai, kad Nikolajus Baikalovas kategoriškai protestavo, į programą įtraukė Piotro Majackio atrakcioną „Drąsos rutulys“.
Būtent už šio atrakciono sukūrimą Majackis per naujų tarybinio cirko kūrinių konkursą gavo premiją. Artistas dirbo didžiuliame metaliniame rutulyje, sudarytame iš dviejų tinklinių pusrutulių, kurie būdavo pakabinami po cirko kupolu. Ir publika galėjo matyti, kaip bebaimis artistas kartu su savo partneriais motociklais rutulio viduje didžiuliu greičiu važiuoja aplink ir įstrižai. Atrakciono finale apatinė rutulio dalis nusileidžia žemyn, o Majackis motociklu toliau važinėja viršutiniame pusrutulyje. Išjungiama šviesa, šaudo prie motociklo pritvirtintos raketos, apatinę sferą trosais vėl pakelia, ir artistas nusileidžia žemyn.
Vos tik pastatė gremėzdišką Majackio aparatūrą (viršutinė rutulio dalis buvo stipriai pritvirtinama prie kupolo ir kabojo virš maniežo), daugelis artistų pradėjo skųstis Baikalovui dėl šio nepatogumo. Oro akrobatams sudėtinga buvo pakabinti aparatūrą, žonglierius blaškė rutulio tinkliukas, pusrutulį laikantys stovai baidė arklius.
Ir Baikalovas nusprendė šį atrakcioną iš programos išmesti.
Cirke pasidarė įtempta padėtis. Baikalovas reikalavo, kad Majackis tučtuojau išmontuotų aparatūrą ir vyktų dirbti į kitą miestą. Piotras Majackis elgėsi taip, lyg direktoriaus potvarkis jo neliestų. Suprasdamas, kad grumtis su Baikalovu beprasmiška, jis nusprendė kreiptis; pagalbos į seniausią arklių dresuotoją Ruso, kuris gerai pažinojo Budioną. (Pilietinio karo metais Ruso kariavo Budiono raitelių armijoje.) Semionas Budionas keletą kartų padėjo Ruso įsigyti žirgų iš geriausių žirgynų, ateidavo į repeticijas.
Kaip toliau viskas buvo, kas ir kokiais kanalais veikė, neaišku. Tik likus iki premjeros keletui dienų, į cirką paskambino Klimento Vorošilovo vardu ir pasakė, jog Vorošilovas rengiasi atvykti į premjerą ir nori pamatyti Piotro Majackio numerį „Drąsos rutulys“.
Po vaidinimo Piotras Majackis nuėjo į ložę ir kalbėjosi su Klimentu Jefremovičium. Apie ką šnekėjo Vorošilovas ir Majackis, niekas nežino. Paskui į ložę buvo pakviestas ir cirko direktorius. Apkūnus Baikalovas su nebūdingu jam guvumu užlipo laiptais į ložę ir, sunkiai kvėpuodamas, išklausė Vorošilovo žodžius:
— Geras Piotro Majackio numeris. Jis ugdo vyriškumą ir drąsą. Tai puikus reginys.
Baikalovas, žinoma, jam pritarė, ir Majackio atrakcionas liko Maskvos cirko programoje.
Po premjeros raudonajame kampelyje, kaip visada, susirinko artistai, ir vyriausiasis režisierius Arnoldas, vertindamas Piotro Majackio atrakcioną, pasakė:
— Kai dėl Piotro Majackio pasirodymo (čia buvo ilgoka pauzė)... tai turiu pridurti — Piotras Nikiforovičius iš kuklumo nemirs.
Visi artistai, cirko darbuotojai, žinodami numerio istoriją, vieningai plojo. Plojo ir cirko direktorius Nikolajus Baikalovas.
Kaip aš žiūrėjau į Baikalovą? Žinoma, gerbiau jį. Man patiko, kad jis mėgsta cirką, nori daryti viską, jog Maskvos cirko programos būtų geresnės. Nors, kai atėjau į cirką, jis buvo išdirbęs tik trejus metus, man atrodė, kad cirke jis amžinai. Žinoma, nepritariau jo darbo stiliui, nelabai galėjau atleisti jam už barimą. Per daugelį metų cirke mačiau nemažai direktorių — gerų, vidutinių, blogų. Ar buvo Baikalovas tikras direktorius? Ir taip, ir ne. Daugelis artistų jo nemėgo ir, tik norėdami būti sostinėje, jie buvo priversti nesipykti su direktorium.
Visą sezoną darėme, ką išmanydami, palikti rūpintis savimi. Tiesa, dirbdamas sostinėje, gavau pamatyti geriausius cirko numerius ir įdomius klounus, kurių darbą akylai stebėdavau.

„VISI Į KAIRĘ, NIKULINAS — Į DEŠINĘ“

Leonidas Kuksas sugalvojo mįslę. Mįslė: Kas yra — bėga, stovi, eina? Atsakymas: Tai direktorius futbolo rungtynių dienomis. Jis į stadioną bėga, darbas stovi, o alga eina. Iš šios mįslės cirko komikas Konstantinas Bermanas sukūrė reprizą.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1951 metų kovas)

1951/1952 metų sezonas Maskvoje buvo atidarytas rugsėjo viduryje. Mėnesiui likus iki premjeros, atvyko klounas Konstantinas Bermanas. (Jį buvau anksčiau matęs, kai mokiausi studijoje.) Bermanas iš karto pradėjo repetuoti masinėje klounadoje „Sirgaliai“, kurioje atliko direktoriaus vaidmenį. Džiaugiausi sutikęs šį žymų klouną; nors jis už mane vyresnis tik septyneriais metais, į jį žiūrėjau kaip į kitos kartos žmogų, nusipelniusį klouną.
Konstantinas Bermanas dirbo senų cirko juokdarių maniera. Jo reprizos arba parodijos trukdavo lygiai tiek, kiek reikėdavo, kad uniformininkai spėtų išnešti ir pastatyti rekvizitą. Mano tėvui Bermanas patiko.
— Tai tikras cirkas, — pasakė jis man po premjeros. — Žiūrėk, Bermanas viską gali.
Ir tikrai: manieže skersinio gimnastai — ir klounas „suko saulę“; skrydis po kupolu — ir klounas vaidino nerangų voltižierių, perskrisdamas nuo trapecijos ant trapecijos; kartu su ekvilibristais ant kopėčių jis parodydavo rizikingą triuką šešių metrų aukštyje. Jis į kiekvieną numerį įsiterpdavo organiškai, kaip partneris, ir todėl lyg susiliedavo su programa.
Man patiko efektingas Bermano įėjimas į maniežą. Klounas pasirodydavo orkestre, kuris būdavo penki šeši metrai virš maniežo. Jis, eidamas pro muzikantus, su jais sveikindavosi ir lyg užsižiopsojęs žengtelėdavo į tuštumą. Žiūrovai išsigąsdavo. O Bermanas krisdavo žemyn, atsidurdavo ant nedidelio pakloto, persiversdavo ir atsirasdavo manieže. Žiūrovai Bermano pasirodymą sutikdavo plojimais.
Konstantinas Bermanas iš karto užkariavo žiūrovų simpatijas. Jis neturėjo savo tradicinio kostiumo, kaip, pavyzdžiui, Karandašas. Kelnės normalaus sukirpimo, įvairiaspalviai švarkai, utriruotas kaklaraištis kaip peteliškė, skrybėlė į viršų pakeltais kraštais, dideli bukais galais klouno batai. Ryškus grimas: plati priklijuota nosis ir ūsiukai, nuostabiai į viršų pakelti išpiešti juodi antakiai, pajuodinti akių apatiniai vokai, dėl to akys tapdavo išraiškingesnės. Vėliau, kai ieškojau tinkamo sau grimo, tai, naudodamasis Bermano atradimu, būtent taip nusigrimuodavau akis.
Visos Bermano reprizos daugiausia buvo parodijinio pobūdžio. Po paties sunkiausio numerio klounas pasirodydavo manieže ir iš pradžių lyg mėgindavo, nesėkmingai pakartoti tik ką rodytąjį. Žiūrovai,
matydami, kad klounui nesiseka, juokdavosi, o jis greit „apsiprasdavo“ ir ko puikiausiai pakartodavo triuką, bet jau komiška maniera. Ir viskas jam pavykdavo išdaigiškai, linksmai ir nuostabiai. Jis lengvai nuo tramplino peršokdavo per tris dramblius. Parodijuodamas žonglierius, jis žongliruodavo geriau už ką tik buvusius artistus.
Konstantino Bermano vaikystė prabėgo cirke.
Dar studijoje iš Aleksandro Bušės pasakojimų sužinojau, kad Bermano tėvas buvo cirko dirigentas, o pats Konstantinas gimė, kaip mes sakom, „pjuvenose“.
Bermaną artistai mėgo. Liesas, vidutinio ūgio, gerai fiziškai išsivystęs, į viršų sušukuotais juodais plaukais, išraiškingo veido, jis amžinai su kuo nors kalbėdavosi arba ginčydavosi. Pašėlusiai gestikuliuodamas, jis nuolat su įkarščiu sakydavo anekdotus. Mėgstamas užsiėmimas laisvalaikiu — žaisti domino arba nardais. Jis galėdavo taip įsitraukti į žaidimą, kad užmiršdavo nueiti į maniežą užpildyti pauzių. Kartais tai trukdydavo kitiems. Vėluodamas į maniežą, jis prašydavo kurį nors iš savo klounų grupės manieže atlikti reprizą. Maskvoje, tiesa, šitaip jis nebesielgdavo.
Ypač šiltai Bermaną sutikdavo vaikai. Jie spiegdavo iš susižavėjimo, kai jis slapčiomis bandydavo „pavogti“ kieno nors rekvizitą ir norėdavo paslėpti jį po kilimu arba kai mesdavo žiūrovams sviedinuką, o paskui jį sugaudavo ant dantimis sukąstos lazdelės.
Ištikimas senojo cirko tradicijoms, Konstantinas Bermanas mėgdavo žaisti. Pavyzdžiui, prieidavo prie kurio nors artisto, apsidairydavo lyg tikrindamas, ar kas nors nesiklauso, vesdavosi su savim žmogų, pasirinkdamas nuošalesnę vietą, kur galima kalbėtis akis į akį. Suintriguotas artistas sekdavo paskui klouną. Ilgai ieškojęs patogios vietos — tamsi laiptų aikštelė prie išeigos į kupolą arba užpakaliniai laiptai, — Bermanas vėl baimingai apsidairydavo ir suintriguotą artistą pakuždomis galiausiai klausdavo:
— Tu taip moki? — Ir, pirštais braukdamasis per lūpas, sumarmaliuodavo: „Brr-liu-mmm...“
Matydamas, kokia kvaila, suglumusi apmulkintojo veido išraiška, Konstantinas nuoširdžiai juokdavosi. Prajuokinti Kostią galėjo bet kokia smulkmena. Jis juokdavosi ir manieže. Juokdavosi ne kaip klounas, kuris nori užkrėsti juoku žiūrovą, o todėl, kad pamatė kokį nors juokingą veidą arba, prieš eidamas į areną, išgirdo anekdotą. Beje, iš juoko jis gokčiodavo ir būtinai prisilaikydavo pirštais ūsus, kad jie neatsiklijuotų.
Kartą iš Konstantino Bermano piktai pasijuokė. Klounados metu jis vaidindamas suvalgydavo pyragaitį (pyragaitį, kaip rekvizitą, pirkdavo bufete už cirko pinigus. Prieš klounadą Bermanas nubėgdavo į bufetą ir jį išsirinkdavo). Per vieną spektaklį uniformininkai perpjovė lėkštelėje gulintį paruoštą pyragaitį ir į jo vidų įdėjo garstyčių. Konstantinas Bermanas valgė pyragaitį, apsimesdamas, kad čepsi iš malonumo, o jam iš akių ritosi ašaros. Tą dieną už kulisų davė valią savo rūstybei.
— Koks niekingas skystakošis tai padarė?! — šaukė jis.
„Niekingas skystakošis“ — jo mėgstamas posakis.
Puikiai Bermanui sekdavosi klounada „Muilo burbulas“. Jis sužinojo, kad jį paskyrė iš pradžių klounų grupės direktorium, paskui cirko direktorium ir pagaliau visų cirkų direktorium! Ir žiūrovų akyse klounas storėjo pradėdamas nepažinti draugų ir pavaldinių, o vėliau, kai išaiškėdavo, kad tai melas, jis sprogdavo kaip muilo burbulas. Bermanas iš puikybės pūsdavosi tiesiogine šio žodžio prasme (visą „storėjimo“ techniką jis pats parengė) ir sprogdavo trankiai.
Gėrėdamasis jo darbu manieže, aš visą laiką šiek tiek būdavau nusiminęs, kai manydavau, kad toks klounas niekada negalėsiu būti. Trisdešimties metų užsiimti akrobatika vėlu, žongliruoti taip pat nemokėjau, bijojau aukščio ir negalėdavau dalyvauti oro skrydžiuose.
Aš klausinėdavau Bermaną apie jo darbą. Prašydavau papasakoti, kaip jis kuria reprizas.
Bermanas mielai pasakodavo. O kartą, prisimenu, jis atbėgo nušvitęs į cirką ir visiems išpyškino, kad sapnuodamas sugalvojo reprizą. Tikrai po keleto dienų jis parodė manieže juokingą reprizą su rutuliuku ir stiklainiu. Klounas ateidavo į maniežo vidurį, ant taburetės padėdavo medinį rutuliuką, jį apvoždavo puslitriniu stiklainiu ir, kreipdamasis į publiką, klausdavo:
— Kas viena ranka gali pakelti kartu ir rutuliuką, ir stiklainį? Žinoma, niekas iš publikos nemėgindavo.
— O aš galiu, — iškilmingai paskelbdavo Bermanas, — ir galiu lažintis iš bet ko, kad man tai pasiseks.
Į ginčą įsiveldavo maniežo inspektorius. Jie susilažindavo.
Konstantinas Bermanas prieidavo prie stiklainio, apimdavo jį viena ranka ir pradėdavo pamažu, o paskui greitindamas sukti. Po kelių sekundžių pradėdavo suktis ir rutuliukas stiklainyje. Klounas didindavo greitį, ir rutuliukas (veikė išcentrinė jėga) lyg prilipdavo prie stiklainio. Tada Bermanas pakeldavo stiklainį ir nenustodamas sukti išeidavo iš maniežo, laikydamas viena ranka stiklainį su besisukančiu rutuliuku. Šią reprizą ypač mėgo vaikai per rytmečius. O Bermanas būtinai visiems užkulisyje paaiškindavo, kad šią reprizą jis sugalvojo sapnuodamas.

Nuo to laiko, eidamas gulti, aš vis svajojau per sapną sugalvoti reprizą. Sapnuodavau reprizas, bet kai pabusdavau ir prisimindavau jas, tai suvokdavau, kad sapnavau niekus.
Režisierius Arnoldas sugalvojo ir pastatė juokingą klounų paradą. Mes įeidavom prieš džigitų Tuganovų arklių atrakcioną. Įeidavom išsirikiavę, vadovaujami Bermano, į sceną, kuri yra virš forgango. Būdamas aukščiausias, didele kepure, sportiniais marškinėliais, aš voroje galinis.
Ši intermedija neturėjo jokio ryšio su arklių atrakcionu, tačiau publika ją mėgo.
— Visi kairėn! — komandavo Bermanas.
Visi klounai pasisukdavo veidu į publiką, o aš pasisukdavau į dešinę, atsidurdamas nugara į žiūrovus.
— Palikt! — sakydavo Bermanas ir vėl komanduodavo; — Kairėn!
Vėl visi pasisukdavo veidu į salę, o aš — nugara.
Tada Bermanas komanduodavo:
— Visi kairėn, Nikulinas — dešinėn! Ir tada viskas išeidavo teisingai.
Šį klounų paradą įsiminiau ir todėl, kad jo metu mes tapdavome džigitų Tuganovų aukomis. Raitininkai stovėdavo už uždangos, laukdami eilės eiti į sceną ir pramogaudami, publikai nepastebint, savo kardais per uždangą mus badydavo. Mes spygčiodavome, raitydavomės, bet dirbdavom, ką reikia, stengdamiesi būti visiškai ramūs.
Darant klounadą, reikėjo iš eilės susiskaičiuoti. Kiekvienas savo eilės numerį stengdavosi šūktelėti ko juokingiau. Kitas dėdavosi pamiršęs, ką sakyti, paskui susigriebdavo ir išpyškindavo savo numerį, kitas sušukdavo bosu... Aš sušukdavau: aštuntas numeris, plonu balseliu pridurdamas: „Paskutinis!“ Publika juokdavosi.
Vienas iš vaidinančių klounų ilgai negalėdavo nieko sugalvoti. Per vieną vaidinimą į sceną jis įėjo apsivilkęs švarku, užsegtu didžiuliu žiogeliu, ir, kai priėjo jo eilė, užsikirsdamas ištarė: „Ket-ket-ket-ketvirtas“. Fantazijos skurdumas mus prajuokino, ir kiekvienas, stengdamasis nesusijuokti, sunkiai tarė savo numerį. Atėjo eilė man išrėkti: „Paskutinis“, bet aš iš juoko, liedamas ašaras, galėjau tik suspigti kažką nesuprantama. Mano draugai nusprendė pasijuokti iš manęs. Jie susitarė su Buše (jis su malonumu prisidėjo prie žaidimo), ir Aleksandras Borisovičius vidaus telefonu man pranešė, kad Baikalovas nepatenkintas manimi ir kviečia pas save. Nusiminęs įėjau į direktoriaus kabinetą.
— Aš daugiau, Nikolajau Semionovičiau, taip nedarysiu. Atleiskite, neištvėriau, — pasakiau.
— Ko nedarysi? — nusistebėjo Baikalovas.
Dabar supratau, kad mane apmulkino. Teko papasakoti Baikalovui, jog tikėjausi būsiąs išbartas, kad prajukau scenoje. Nikolajus Semionovičius rūsčiai pažvelgė į mane ir pasakė:
— Pakrikote jūs ten visi. Vienas kvailą žiogelį įsisegė, džigitai jums kardais užpakalius bado...
Paaiškėjo, kad Nikolajus Baikalovas viską puikiai žinojo, jis buvo gerai informuojamas apie visus cirko reikalus.

KAI KIŠKUČIAI LOJA

Traukinio kupė važiuoja pagyvenęs rabinas. Ant viršutinės lentynos bendrakeleivis — jaunuolis. Guldamas miegoti, jaunuolis klausia:
— Meldžiamasis, ar nepasakytumėt, kuri valanda?
Rabinas, netardamas nė žodžio, nusisuka į sieną ir užmiega. Rytą traukinys privažiuoja Charkovą. Abu bendrakeleiviai pabunda ir ruošiasi išlipti. Rabinas pasižiūri į savo laikrodį ir kelionės draugui sako:
— Jaunuoli, vakar manęs klausėte, kelinta valanda? Tai va, dabar pusė devynių.
— Kodėl vakar nutylėjote, kai klausiau? — stebėdamasis tarė jaunuolis.
— Matote, jeigu būčiau vakar atsakęs, kelinta valanda, būtumėt manęs paklausęs, kur vykstu. Būčiau atsakęs, kad i Charkovą. Jūs būtumėt man prisipažinęs, kad taip pat važiuojat į Charkovą ir kad jūs neturit kur pernakvoti. Aš, kaip geras žmogus, būčiau pakvietęs jus į savo namus. O aš turiu jauną dukterį. Naktį jūs greičiausiai būtumėt ją suvedžiojęs, ir ji būtų pastojusi. Būtų tekę jums ją vesti.
— Na ir kas iš to? — sušuko jaunuolis.
— Taigi vakar ir pamaniau: kam man reikia žento be laikrodžio?

(A. Arnoldo mėgstamas anekdotas)
(Iš languotojo sąsiuvinio. 1951 metų balandis)

Arnoldas Arnoldas — neįtikėtino temperamento, nuostabios energijos žmogus, iš prigimties optimistas — vienas iš pačių geriausių cirko režisierių.
Aukšto ūgio, kiek pakumpusį, erelio nosim ir tankiais antakiais, amžinai su burnos kamputyje suspausta cigarete, jį įsimindavai iš pirmo žvilgsnio. Apie jį galima pasakyti, kad Arnoldas Grigorjevičius nugyveno gyvenimą lyg improvizuodamas. Yra tokio tipo žmonių, turinčių didžiulį talentą, gabumų, ir dėl dvasios dosnumo bei nežinojimo, kad gamta juos gausiai apdovanojo, jie viską daro lengvai, laisvai, į viską žvelgia su ironija ir, aš netgi pasakyčiau, nelabai rimtai. Šie žmonės galėtų daug daugiau nuveikti negu jie spėja gyvenime padaryti.
Man atrodo, kad Arnoldas niekada nesiruošdavo repeticijoms. Jis ateidavo į cirko repeticiją, greitu žvilgsniu įvertindavo, kas vyksta, akimirksniu suvokdavo, kokia situacija, iškart įsijungdavo į darbą, sugalvodavo mizanscenas, triukus, keisdavo tekstą. Ir visa tai atlikdavo puikiai, su ironija ir dažniausiai stulbinančiu rezultatu. Bet kuris vaizdelis, intermedija, bet koks numeris, Arnoldui prikišus rankas, pagerėdavo. Repeticijoms jis vadovaudavo karštai, emocingai, įnirtingai gestikuliuodamas. Jeigu artistas darydavo ką nors ne taip, tai Arnoldas Grigorjevičius įbėgdavo į maniežą, nuostabiai parodydavo, kaip reikia daryti, ir kartu išbardavo aktorių, kartais ir patyrusį. Bardavo taip, kad visi aplink išvirsdavo bekvatodami ir artistas, kurį bardavo, taip pat juokdavosi. Ant Arnoldo niekas negalėdavo pykti. Savo vyriausiąjį režisierių artistai gerbė už humorą, išmonę, nusimanymą. Puikiai pažindamas aktorių psichologiją, Arnoldas lengvai rasdavo bendrą kalbą su bet kuriuo vaidinimo dalyviu.
Arnoldas Grigorjevičius cirke buvo savotiška lazdelė gelbėtoja. Prisimenu, kaip iš teatro pakviestas itin žymus režisierius pas mus statė naujametinės eglutės vaidinimą. (Tuo laiku dar mokiausi studijoj.) Šis režisierius mus, studijos mokinius, kaip ir visą trupę, kankino ištisą mėnesį. Ir per generalinę repeticiją, likus dienai iki premjeros, visi suprato, kad spektaklis nenusisekė. Kilo panika. Bilietai parduoti, reklama iškabinta. Nepakeisi eglutės vaidinimo įprastu spektakliu!
— Mes išjuokti! — šaukė, griebdamasis už galvos, Baikalovas. — To dar nėra buvę per visą Maskvos cirko istoriją! Skubiai kvieskite Arnoldą.
Iškvietė Arnoldą, ir jis visus ištraukė iš bėdos. Arnoldas pasiliko nakčiai visą trupę ir viską perdirbo, pertaisė. Jis pakeitė siužetą, prigalvojo naujų personažų. Su mumis, studijos auklėtiniais, labai nesiterliojo.
Kai Baraškinas, vaidinantis kelmą, nusistebėjo, kodėl jis turįs prieš raganą drebėti, Arnoldas jam tarė:
— Neklausinėk kodėl! Daryk, kaip sakoma, o ne — gausi į sprandą, ir viskas.
Kreipdamasis į mane ir Romanovą, jis tarė:
— Jūs būsite zuikučiai! Aš nusijuokiau.
— Kiškutis? Mano ūgio?
— Taip! — sušuko Arnoldas. — Būsi zuikis savo ūgio! Ir nesišypsok savo idiotiška šypsena. Tu kiškutis išstypėlis. Vera Nikitična, — kreipėsi jis į kostiumininkę, — ar turit kiškučių kostiumų?
— Turim, — atsakė kostiumininkė.
— Suraskite kostiumų ir užtempkite ant šių išstypėlių! — griaudėjo Arnoldas. — Jie šokinės po mišką ir los.
— Kodėl los, Arnoldai Grigorjevičiau, mes juk kiškučiai?
— Idiotai! — siautėjo Arnoldas, kaip visad nesirinkdamas žodžių. — Kai zuikutis loja, juokinga. Ir tegul, — pasiūlė jis, — kas nors paklaus Senelį Šaltį: „Kodėl zuikučiai loja?“ — O Senelis Šaltis atsakys: „Matyt, bepročiai“.
Iki ketvirtos valandos nakties repetavome eglutę. Daugelis artistų liko nakvoti savo rūbinėse, o dešimtą valandą ryto — premjera. Vaidinimo, kurį ruošėm mėnesį, beveik nieko neliko. Tik pačios eglutės ir Senelio Šalčio monologo Arnoldas nelietė.
Mes išbėgdavome kaip kiškučiai ir lodavome. Mums lojant, juokėsi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Premjera puikiai pasisekė.
— Suaugusiems, — sakė Arnoldas Grigorjevičius, — eglutės taip pat turi teikti malonumą. Seneliams, senelėms, tėtėms ir mamoms iki gyvo kaulo įgriso Raudonkepuraitė ir Pilkasis vilkas, kuriuos jie prisimena iš vaikystės. Į vaikų vaidinimus būtinai reikia įterpti keletą reprizų suaugusiems.
Šias meistro pastabas aš įsidėmėjau ir, tapęs klounu, dalyvaudamas kuriant vaikų spektaklius „Taikos pypkė“, „Aiskauda cirke“ ir kitus, visada stengdavausi paruošti keletą reprizų specialiai suaugusiems.
Arnoldą aš visada dievinau. Jis daug nuveikė cirke, nors jo gyvenimo būdas buvo bohemiškas, mėgo jis, kaip sakydavome, „budėti“. Aktoriai stovi ir lyg neturėdami ką veikti kalbasi, apšneka, pasakoja anekdotus, tai yra užsiima bet kuo, tik nedirba. Apie juos taip ir sakoma: „Jie budi“. „Budėti“ — veltui leisti laiką. Bet aš pats mėgau „budėti“, nes sužinodavau daug naujų, įdomių dalykų.
Jeigu Arnoldas ne cirke, vadinasi, jo reikia ieškoti arba arklių lenktynėse, arba Centrinių meno darbuotojų rūmų biliardinėje. Apie jį juokaudami taip ir sakydavo, kad nuo biliardo, arklių lenktynių ir „budėjimo“ atliekamu laiku jis stato cirke numerius.
Klausydamasis Arnoldo Grigorjevičiaus, stebėjausi jo atmintimi. Datas, pjesių ir filmų pavadinimus, teatro ir kino, estrados ir cirko aktorių pavardes — jis viską atsimindavo, viską žinojo ir visada laiku prisimindavo. Žmogus — enciklopedija. Jis draugavo su daugeliu žymių aktorių, rašytojų, poetų, dailininkų, kompozitorių, režisierių. Jis mums dažnai pasakodavo apie savo draugystę su Vladimiru Majakovskiu. Jeigu kas nors užrašytų Arnoldo pasakojimus, tai, manau, išeitų labai įdomi atsiminimų knyga.
Arnoldas mėgo anekdotus ir pats juos puikiai pasakodavo. Kai jis mūsų susirinkimuose kalbėdavo, salė visada kvatodavo, nekalbant jau apie jo žodelius ir frazes, kurias jis ištardavo lyg netyčia, ir jos tapdavo sparnuotos.
Prisimenu, mūsų susirinkime kalbėjo vienas artistas, kuris apie valandą malė liežuviu. Kai jis baigė, jam iš mandagumo paplojo, ir staiga išgirdome Arnoldą nepakartojama intonacija apie kalbėjusįjį sakant:
— Už ką jį myliu? Už lakoniškumą! Salė ėmė kvatoti ir ploti.
Arnoldas Grigorjevičius kartu galėdavo dirbti kelis darbus: filmuotis kine, šokti estradoje, statyti naujus vaidinimus cirke, lažintis per arklių lenktynes ir lošti kortomis (lošimą jis laikė rimtu dalyku), leisti laiką su įdomiais žmonėmis, rašyti scenarijus, konsultuoti estrados artistus...
Kai ketvirtajame dešimtmetyje režisierius Grigorijus Aleksandrovas kūrė filmą „Linksmieji vyrukai“, tai užsienio dirigento vaidmeniui jis pakvietė savo draugą Arnoldą. Statant filmą, Arnoldas prigalvojo juokingų triukų, kurie buvo nufilmuoti. Pasakojo, sėdi sau Arnoldas Grigorjevičius ir paskui staiga sako:
— Karvei reikia uždėti skrybėlę kanotjė. Bus juokinga. Tikrai salėje, matydami karvę su skrybėle, visi juokdavosi. Gyvenime Arnoldas turėjo savo mėgstamą triuką. Eidamas iš lauko į patalpą, jis paprastai sustodavo tarpduryje ir akimis ieškodavo kokios nors į sieną įkaltos vinies. Radęs ją, jis nuo galvos nusiimdavo kepurę ir nusitaikęs iš toli taip mikliai ją mesdavo, kad užkabindavo ant vinies. Kiekvienąsyk visi žavėdavosi Arnoldo miklumu ir prašydavo triuką pakartoti. Arnoldas Grigorjevičius mielai kartodavo, bet dažniausiai kepurė antrą sykį krisdavo ant grindų. Tada jis su įkarščiu mėtydavo ją tol, kol ji vėl pakibdavo ant vinies.

„GENIALU, BET NEJUOKINGA“

Šiandien sužinojau, kad sportininkų skulptūras, puošiančias „Sverdlovo aikštės“ stoti, skulptorius Manizeris lipdė žiūrėdamas į cirko artistą Aleksandrą Širajų. Tokio idealaus grožio figūros jis tada buvo. Neseniai mačiau jį cirke. Jis savo akrobatinio numerio jau seniai nedaro. Režisieriauja. Bet figūra vis kaip jauno: liekna, grakšti, tik galva visa žila.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1951 metų balandis)

Iš Maskvos grupės klounų, be Leonido Kukso, draugavau ir su Grigorijum Titovu. Jis visą gyvenimą išgyveno bevažinėdamas po miestus. Iš mūsų pats vyriausias, labiausiai patyręs, jis kėlė pagarbą, ir aš klausydavau jo patarimų. Grigorijus patarė mums su Miša pagalvoti apie klouno darbą. Jis manė, kad mudu su Miša sutampam ir būtume gera pora.
Praktiškai mūsų grupė suiro. Mudviejų su Miša likimą nulėmė Arnoldas Grigorjevičius, sukūręs mums klounadą, kurios sumanymas kilo atsitiktinai.
Cirkas ruošėsi naujai programai. Vieną dieną, niūriai stebėdami atvykusių artistų repeticiją, sėdėjom su Leonidu Kuksu žiūrovų salėje.
— Judviem su Miša, — tarė Leonidas, — reikia parengti savo klounadą, neįprastą. Pradėkit ją kaip nors nestandartiškai. Bet kad iš karto suintriguotų publiką. Pavyzdžiui, tegul kuris nors iš judviejų įeina į maniežą ir pastato ant stalo didžiulį šauktuką.
Lyg plėtodamas šią paiką, mano nuomone, idėją, juokaudamas pasiūliau:
— Gal verčiau pastatyti klaustuką, vis dėlto kažkokia paslaptis? Neišspręstas klausimas?
— O ką — klausimas?.. Gera mintis. Puiku! — pritarė Kuksas. — Va, girdi, mes užduodam jums klausimą...
Prisiminiau „Pionieriaus“ žurnalo ketvirtojo dešimtmečio linksmus piešinėlius. Dailininkas nupiešė visą seriją paveikslėlių „Klaustuko nuotykiai“. Juodutėlį klausimo ženklą kažkoks žmogus smailino, derino, tvarkė...
Apie tai papasakojau Leonidui. Dar kokią valandą aptarinėjom šią temą, ir Leonidas pažadėjo parašyti mums intermediją, pavadintą „Opus klausimas“.
Per dvi dienas jis parašė intermediją ir ją davė, kaip darydavo visi autoriai, Baikalovui.
Sumanėm šitaip: į maniežą įeina klounas (manyta, kad šį vaidmenį atliksiu aš), apsimuturiavęs kaklą ir su didžiuliu portfeliu rankose. Jį pasitinka antras klounas (antrąjį klouną vaidinti turėjo Miša), kuris, sužinojęs, kad pirmasis užkimęs ir nieko negali ištarti, klausia:
— Kur praradai balsą? Ir apskritai kur buvai dingęs? Jeigu negali pasakyti, tai parodyk, kas tau nutiko?
Pirmasis klounas iš užkulisio atsineša stalą su grafinu vandens ir, stovėdamas oratoriaus poza, pradeda mojuoti rankomis ir be garso judinti lūpas.
— Viskas aišku, — iššifruos antrasis klounas, — tu praradai balsą kalbėdamas pasitarime (pirmasis pritariamai linktelės galva). O kokia buvo darbotvarkė?
Tada pirmasis išsitrauks iš portfelio didelį medinį juodą klaustuką ir pastatys jį ant stalo. Iš to, kaip pirmasis manipuliuos klausimu, antrasis balsiai suvoks, jog susirinkime klausimas buvo „griežtas“, paskui jį „iškėlė į deramą aukštį“, „paaštrino“, „suderino“, kad jis virstų „einamuoju“ (Rusų kalbos žodžio „tekuščij“ — viena reikšmė „tekantis“. Verčiamas „einamasis“), ir galų gale „klausimas liko atviras“.
Klounados finale išaiškės, kad pasitarimas šiuo klausimu truko penkias dienas, ir antrasis klounas paklaus:
— Ir jūs penkias dienas nedirbot, o vis posėdžiavot? Tai koks gi buvo klausimas?
Užkimęs klounas staiga atkims ir pasakys:
— Darbo laiko taupymo klausimas.
Nikolajus Baikalovas mums esant (nuėjom pas jį trise — Leonidas, Miša ir aš) dukart perskaitė intermediją, pasiraukė ir tarė:
— Ar to reikėtų? Žinot ką, parodykit Arnoldui. Jeigu jis nuspręs, kad įdomu, repetuokit. O paskui matysim.
Arnoldą Grigorjevičių radom cirko valgykloje ir priprašėm, kad iškart perskaitytų tekstą. Skaitydamas jis du kartus prunkštelėjo. Kad būtų įtikinamiau, čia pat valgykloje, bėgiodami tarp staliukų, mes vaizdavom, kas ir kaip įeis ir ką ketiname daryti su klaustuku.
— Bus juokinga, — pareiškė Arnoldas, — ypač vaidinant tokiems kretinams, kaip jūs. Gerai. Pastatysiu jums šį antrė. Ruoškit rekvizitą.
Pakilia dvasia nulėkėm į cirko pastatymų dalį ieškoti rekvizito.
— Koks čia butaforinis klaustukas? — nustebo pastatymų dalyje. — Pirma, reikia rašyti pareiškimą jam gaminti, pareiškimą pasirašys vyriausiasis režisierius, direktorius, o paskui siųsti jį Vyriausiajai valdybai tvirtinti. Antra, reikia tiksliai nusakyti, kokio dydžio paruošti brėžinius, ir trečia, dabar visos dirbtuvės perkrautos darbais, ir jums nieks premjerai to nepadarys. Portfelį iš dermantino gal ir pasiusime.
Tą pačią dieną Miša nuėjo pas cirko stalių Ivaną Ščepkiną, išverkė iš jo lentų nuopjovų ir lapą faneros, ir per tris dienas butaforinis klaustukas buvo kone baigtas. Jo viršuje atsidarydavo dangtelis, ir mes galėjom ten pripilti iš grafino vandens, kad publika suprastų, koks buvo klausimas, apatinę klaustuko dalį Miša sumontavo iš dviejų medinių trikampių, kurie, stuktelėjus kirviu, išsiskirdavo, ir visi galėjo pamatyti, kaip „aštrinamas“ klausimas.
Kol mums gamino portfelį, keletą kartų intermediją suvaidinom manieže. Paskui į repeticiją pasikvietėm Arnoldą Grigorjevičių. Jis, susikryžiavęs rankas ant krūtinės, stovėjo niūrus centriniame take. Žiūrėjo tylėdamas, atkišęs apatinę lūpą. Nespėjom baigti antrė, kaip jis, lengvai peršokęs barjerą ir eidamas prie mūsų, sustingusiu veidu tarė:
— Genialu, bet nejuokinga.
Per dešimtį minučių jis pasiūlė mums keletą triukų ir mizanscenų, kurie iš pagrindų pakeitė viską, ką iki šiol buvome repetavę. Triukai tiesiog iš jo trykšte tryško. Įnirtingai mostaguodamas, jis viską rodė manieže:
— Kodėl? Kodėl tu išsiimi iš kišenės mažytį, iš penktos eilės nematomą kirvuką, kad paaštrintum klausimą? — šaukė jis man į ausį, kaip kurčiam. — Juk čia cirkas! Ir kodėl su savim turi kirvį? Ką, buvai numatęs, žinojai, kad reikės tau viską paaiškinti partneriui?
— Ne, — sutikau aš.
— Tu turi bėgti į užkulisius ir iš ten atbėgti su didžiuliu mėsininko kirviu, o visa uniforma ir tavo kretinas partneris, pamatę kirvį, turi išsibėgioti išsigandę kas kur, tada bus juokinga. Supratai?
— Taip, — greitai sutikau, nors iš karto suprasti viską buvo sunku.
— Dabar grafinas, — kalbėjo toliau Arnoldas. — Tu atsineši stalą su grafinu. Irgi atrodo, kad viskas tyčia paruošta, o tu įsinešk tiktai stalą, o grafiną su vandeniu išsiimk iš švarko kišenės. Bet prieš tai išnaršyk visas kišenes, o paskui jau išsitrauk. Tai bus juokinga...
Visa tai Arnoldas pasakė ir išėjo.
Klounadą keletą kartų repetavom ir vėl pasikvietėm Arnoldą Grigorjevičių. Atėjęs pas mus ir pamatęs, kad mes atsižvelgėm į visas jo pastabas, patenkintas tarė:
— Va dabar kitas dalykas.
Masyvų kirvį padovanojo mėsininkas, kuris gyveno mūsų kieme. Kirvakotis kreivas, ašmenys dantyti. Vėliau mėsininkas specialiai atėjo į vaidinimą pasižiūrėti savo kirvio. Po keleto dienų sutikęs mane kieme, tarė:
— O mano kirvis neblogas. Juokingas. — Ir pridūrė: — Ateik į parduotuvę, geros mėsos parinksiu.
Po kelių dienų vyko programos peržiūra. Jaudinomės baisiai. Abiejose centrinio įėjimo pusėse, pirmosiose eilėse, sėdėjo nedidelės grupelės žmonių. Kairėje — Maskvos cirko vadovybė, dešinėje — Vyriausiosios cirkų valdybos atstovai.
Klounui nėra nieko blogiau, kai žmonės rimtais veidais žiūri jo darbą. Taigi visiškoje tyloje, nė karto neišgirdę juokiantis, parodėme „Opų klausimą“. Po peržiūros visi nuėjo tartis. Per aptarimą buvo nagrinėjami visi numeriai. Tiktai apie mūsų „klausimą“ niekas netarė nė žodžio, lyg jo ir nebūtų. Arnoldas Grigorjevičius, išvydęs mūsų rūškanus veidus, pasakė:
— Pažiūrėsim, gal ir leisim vaidinti jūsų „Klausimą“.
Šis „gal“ mus išgąsdino. Tada Leonidas Kuksas, prisimindamas, kaip skeptiškai į mūsų numerį reagavo Baikalovas, nutarė vis dėlto padėti mums ir išsiruošė tiesiai į Vyriausiosios valdybos meno skyrių. Jis kreipėsi į meno skyriaus viršininką Aleksejų Roždestvenskį. Leonidas prisistatė kaip intermedijos autorius ir pasakė, kad štai Maskvos cirkas nori išbandyti programoje „Opų klausimą“. Reikia Vyriausiosios valdybos pritarimo.
— Na, jeigu cirkas nori, tegul įtraukia šiandien vakare šį „Klausimą“, o aš pažiūrėsiu, — atsakė viršininkas.
Iš Roždestvenskio Leonidas nubėgo pas Baikalovą ir jam pareiškė:
— Roždestvenskis siūlo parodyti „Opų klausimą“ publikai.
— Na, jeigu Vyriausioji valdyba imasi atsakomybės, tegul šiandien vaikinai parodys savo klounadą, — atsakė Baikalovas.
Taip mes pirmą kartą su „Opiu klausimu“ įėjom į maniežą. Intermedija praėjo gerai. Juoką išgirdome pačioje pradžioje, jis nesiliovė iki galo. Apleidom maniežą, lydimi didokų plojimų. Ir Buše mums tarė: „Ačiū“.
Kiekvieną dieną numeris vyko vis sėkmingiau ir sėkmingiau. „Izvestijos“ laikraštyje pasirodė nedidelė programos recenzija, kurioje „Klausimas“ buvo vadinamas aktualia repriza, o apie mus su Miša parašė, kad mes „jauni ir gabūs“.
— Šaunuoliai! — pagyrė mus Arnoldas.
Tiesa, vėliau Baikalovas kažkodėl nusprendė „Klausimą“ iš programos pašalinti. Tada Leonidas Kuksas paskambino telefonu ir, prisistatydamas (pavardę pasisakė neaiškiai) laikraščio darbuotoju, kreipėsi į Baikalovą:
— Va „Izvestijoje“ buvo pagirti jauni klounai Nikulinas ir Šuidinas. Jie parodė, mūsų manymu, talentingą intermediją „Opus klausimas“. Palietė svarbią problemą — kovą su biurokratizmu. O jūsų cirke kažkodėl intermedija nerodoma. Kodėl?
Baikalovas pažadėjo išsiaiškinti. Vakare vėl rodėme klounadą manieže.
Deja, „Opus klausimas“ — mūsų vienintelis darbas su Arnoldu.
Paskutiniais gyvenimo metais Arnoldas Grigorjevičius dirbo cirko meno studijoje, ruošė programas Kijui, vadovavo „Ledo cirkui“. Su juo dažnai susitikdavom. Kartais jis man sakydavo:
— Jura, svajoju tau pastatyti skečą, numerį estradai. Nuostabus numeris.
Deja, numerio jis man nepastatė.
Arnoldas Grigorjevičius mėgo pasišaipyti. Kartą cirke ėjau pro grupę artistų, su kuriais šnekučiavosi Arnoldas. Pastebėjęs mane, jis pamerkė pašnekovams ir, matyt, nusprendęs iš manęs pasijuokti, iš tolo šūktelėjo:
— Jura, ar jūs nežinote?.. Greitai atsiliepiau:
— Ne, nežinau.
Visi nusijuokė, o Arnoldas, rodydamas į mane, tarė:
— Matot, jis nežino.
Mano atsakymas jam patiko, ir nuo to laiko, kad ir kur mes susitiktume, Arnoldas, mane pamatęs, iš tolo šaukdavo:
— Jura, ar jūs nežinote? O aš iškart atsiliepdavau:
— Ne, nežinau.
Paprastai niekam taip nebūdavo juokinga, bet Arnoldas būdavo patenkintas ir šypsodavos.
Prisimenu, kartą atėjau į cirką, ir Arnoldas iš įpročio manęs paklausė:
— Jura, ar jūs nežinote?
— Ne, nežinau, — atsakiau ir staiga pirmąkart pastebėjau, kad Arnoldas atsakydamas nenusišypsojo, kaip anksčiau kad būdavo. Jis jau sunkiai sirgo. Rankos jo drebėjo, akys buvo apsiblaususios, vaikščiojo palengva. Cirke pradėjo sakyti: „Arnoldas pasuoja“.
Žinia apie jo mirtį užklupo mane dirbant Kalinine. Parvažiavome į Maskvą į laidotuves.
Atsisveikinom su Arnoldu Grigorjevičium Arnoldu, su žmogum, apie kurį teisėtai galima pasakyti: Arnoldas — cirko epocha, režisierius, praturtinęs mūsų cirką.
Arnoldas Grigorjevičius gyveno džiaugsmingai, dosniai dalydamasis džiaugsmu su kitais. Galbūt tai ir yra gyvenimo laimė?

„SERIOŽA, UŽSIKRAUK!“

Klounai Antonovas ir Bartenevas (dėdė Kolia ir dėdė Vašia) pasišaukė mus į savo tūbinę ir padovanojo seną reprizą.
— Jūs vaikinai geri, darykit, mums negaila, — jie pasakė.
Reprizos turinys: Antonovas išranda plaukų augimo eliksyrą, Baitenevas netiki eliksyro veikimu, bet buteliuką su šiuo skysčiu vis dėlto nusiperka. Jis juokdamasis tepasi sau panosę, tepa maniežo inspektoriui, uniformininkams ir netgi mažam valkui, sėdinčiam ant motinos kelių pirmojoje eilėje („pasodintajam“).
Po numerio įbėga Baitenevas. Jam išdygo ūsai. Pasirodo uniformininkai su maniežo inspektoriumi, — visų vešlūs ūsai. Ii vaikui — „pasodintajam“ išdygo ūsai. Įpykusi motina išsineša berniuką iš cirko. Klounai tvirtino, kad tai tikrai juokinga repriza.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1951 metų gegužė)

Svarbiausia, kad, būdami Maskvos cirke, mes galėjom pamatyti, kaip vaidina daugelis klounų. Įsiminiau klounus Sergejų Liubimovą ir Vladimirą Gurskį.
Liubimovas ir Gurskis — tradicinė bufonados pora. Gurskis — stotingas, aukšto ūgio, šiuolaikinio kirpimo švarku, auksu apvedžiotomis kelnėmis, lakiniais bateliais ir baltu žabo. Jis nepripažino jokio peruko, kaip grimą vartojo tik baltą pudrą. Į jį malonu būdavo žiūrėti manieže. Jo puikiai išlavintas balsas griaudėjo salėje.
Liubimovas — nedidelio ūgio, gauruotu rudu peruku, plačiu kaip maišas kostiumu, riestanosis (kaip bulvę nosį iš papjėmašė jis užsidėdavo kartu su akiniais). Manieže pasirodydavo mažytis juokingas žmogeliukas ir netikėtai sodriu bosu riaumodavo:
— Sveiki gyvi!
Balsas jo pakimęs. Žodžiu, juokingas, tradicinis Rudasis.
Natūraliai bendraudami tarpusavyje ir apskritai nedarydami jokių triukų, puikiai mokėdami kalbą, Liubimovas ir Gurskis buvo populiarūs. Nuo senos klounų kartos jie skyrėsi inteligentiška elgesio maniera, kalbos kultūra.
Sergejus Liubimovas su manim ir Miša elgėsi šiltai, tėviškai. Kalbėdamas su mumis, prisimindavo teatre praleistus metus ir nuoširdžiai gailėjo, kad vėlai perėjo į cirką. Laikiau jį teisingu, geru žmogum, nors šiek tiek ir silpnavaliu.
— Niekaip negaliu įkalbėti savo partnerio daryti antrė „Prašoviau“, — skundėsi jis man. — Aš juk moku groti koncertina. Štai jaučiu, kad suvaidinsiu šią klounadą, o Gurskis nenori.
Liubimovui ir Gurskiui ypač sekdavosi senovinė klounada „Sausainiai“, kuri prasidėdavo repriza. Gurskis jį klausdavo:
— Kodėl vėluoji? Pasižiūrėk į laikrodį.
Liubimovas atsiraitodavo kišką pasižiūrėti į žadintuvą, pririštą prie kojos.
— O kodėl laikrodį nešioji ant kojos, — pasidomėdavo partneris.
— Aš gi prie „Vakarinių“ stovėjau. O „Vakarinę Maskvą“ rankomis graibsto. Tad štai laikrodį užsidėjau ant kojos.
Ši repriza turėjo pasisekimą. Tuo laiku prie „Vakarinės Maskvos“ iš tikrųjų rikiuodavosi didžiulės eilės. Po reprizos klounai pereidavo prie „Sausainių“.
— Nori, parodysiu tau triuką. Galiu paprastoje skrybėlėje tiesiog manieže iškepti sausainių, — pareikšdavo Gurskis.
Liubimovas netikėjo. Tada Gurskis prieidavo prie pirmos eilės ir iš vieno žiūrovo paimdavo skrybėlę. (Tuo laiku cirke nesinaudodavo rūbine, ir daugelis, būdavo, sėdi salėje su kepurėmis.)
— Tai daroma labai paprastai, — sakydavo Gurskis, prieidamas prie stalo, ant kurio stovėdavo paketas su miltais, lėkštelė su kiaušiniais, grafinas su vandeniu, sviestinė, cukrinė, žvakė. — Pilam į skrybėlę miltų, dedam du šaukštus sviesto, cukraus, įmušame du kiaušinius, įpilam mažumą vandens ir dabar visa tai, maišydami lazdele, kaitiname...
Gurskis užsidegdavo žvakę ir virš jos liepsnos kaitindavo skrybėlę. Žmogus, iš kurio paėmė skrybėlę, publikos džiaugsmui, pradėdavo jaudintis. O Gurskis, stebindamas žiūrovus, po keleto sekundžių išpildavo iš skrybėlės tikrus traškančius sausainius ir siūlydavo jų paragauti žiūrovams. Daugelis bijodami imdavo sausainių, bet paragavę įsitikindavo, kad jie tikri. Skrybėlė grąžinama savininkui, ir šis įsitikindavo, kad ji sveika ir nesugadinta.
Liubimovas taip pat ragaudavo šių sausainių ir susijaudinęs šaukdavo:
— Noriu pagaminti tokių pat!
Jis pribėgdavo prie žmogaus, sėdinčio pirmoje eilėje, nutraukdavo jam nuo galvos skrybėlę, greitai pripildavo vandens iš grafino į skrybėlę, pripildavo iš paketo miltų, įmušdavo du tris kiaušinius ir maišydavo šią marmalienę savo didele lazda.
Žiūrovas, iš kurio paėmė skrybėlę, širsdavo. Ir juo labiau jis pykdavo, juo garsiau juokdavosi publika. (Klounai čia pasinaudodavo žmogaus psichologijos ypatumais — žmonės visada juokiasi, kai šaipomasi, kol neįtraukia jų pačių.)
Kai Liubimovas supildavo į skrybėlę visą vandenį, žiūrovas keldavosi iš savo vietos, o publika, tikėdamasi skandalo, tiesiog klegėdavo iš juoko. O Liubimovas į šį jovalą pripildavo pjuvenų ir nešdavo skrybėlę pirmai eilei, kitoje rankoje laikydamas lėkštelę, į kurią suversdavo, kas buvo skrybėlėje.
Vos tik jis prieidavo prie barjero, žmogus, iš kurio buvo paimta skrybėlė, pašokdavo iš vietos ir pasipiktinęs šaukdavo:
— Aš skųsiuos milicijai! — Ir, ištraukęs skrybėlę iš klouno, trenkdavo ją ant grindų.
Publika juokdavosi susiriesdama.
Tuo akimirksniu Gurskis iš po švarko išsitraukdavo švarią skrybėlę ir savo gerai įvaldytu balsu sakydavo:
— Drauge, nurimkit, va jūsų skrybėlė. Mes ją tik pakeitėm, ir viskas. Tai buvo mūsų nedidelis klouniškas pokštas!
Žiūrovas nepatikliai imdavo skrybėlę, atidžiai ją apžiūrėdavo ir, įsitikinęs, kad ji iš tikrųjų neištepta, aprimdavo, atitokęs šypsodavosi, salei kvatojant, sėsdavo į savo vietą.
Žinoma, žiūrovas, iš kurio paimdavo skrybėlę, įprastas „pasodintasis“. Bet publika tikėjo. Klounadai specialiai nupirkdavo dvi vienodas skrybėles. Kol vieną skalbdavo ir džiovindavo, kitą panaudodavo. Pasodintasis neturėjo teisės išeiti iš žiūrovų salės, kol pasibaigs dalis vaidinimo.
Sergejus Liubimovas — didelės kultūros žmogus. Kiekviename mieste jis būtinai apeidavo visus knygynus, stengdamasis susipažinti su bukinistais. Labiausiai jis mėgo Omarą Chajamą, kurio daugelį rubajatų atmintinai mokėjo.
Man patiko ir šių klounų vaidinama klounada „Užsikrauk — nusikrauk“.
Iš centrinio tako, lyg iš gatvės, pasirodydavo užsimetęs ant rankos apsiaustą Gurskis, o paskui jį eidavo Liubimovas, vilkdamas ant kupros didžiulę dėžę, perrištą stora virve. Per dėžę Liubimovo beveik nebuvo matyti. Publika regėjo tik plonytes kojeles dryžuotomis kojinėmis, vos dėliojamas per kilimą. Gurskis maniežo inspektorių klausdavo:

— Prašom pasakyti, kur mes patekom?
— Jūs patekot į Maskvos cirką, — atsakydavo maniežo inspektorius.
— O aš maniau, kad į geležinkelio stotį, — švokštė iš po dėžės Liubimovas.
— Serioža, nusikrauk! Liubimovas nusiimdavo dėžę ir šluostydavosi prakaitą.
— Mes norim dirbti jūsų cirke, — pareikšdavo Gurskis.
— O ką jūs mokate daryti? — teiraudavosi inspektorius. — Mums reikia dresuotojų.
— Mes dresuojame mamutus. Ar jūsų cirke yra mamutų? — klausdavo Liubimovas.
— Nėra, — atsakydavo maniežo inspektorius.
— Ak, nėra mamutų... — nusivylęs tardavo Gurskis ir sukomanduodavo: — Serioža, užsikrauk!
Liubimovas vargais negalais užsiversdavo ant pečių dėžę ir besipinančiomis kojomis žengdavo per maniežą. Vos tik jis prieidavo barjerą, Gurskis grįždavo prie inspektoriaus ir klausdavo:
— O ar cirke mokama gerai?
— Taip, gerai, — atsakydavo inspektorius.
— Serioža, nusikrauk, — reikalaudavo Gurskis ir teiraudavosi: — O už, ką mokama?
— Už gerą darbą, — atsakydavo maniežo inspektorius.
— Ak, dar ir dirbti reikia? Serioža, užsikrauk.
Taip jie visą laiką ir nusikraudavo, ir užsikraudavo. Klounados pabaigoje Liubimovas nusiplūkęs vilkte vilkdavo ant savęs dėžę. Publika kvatodavo.
Patiko man kai kuriose klounadose neįprastas Sergejaus Liubimovo pasirodymas manieže. Vos paskelbiamas programos numeris, staiga antroje parterio eilėje kažkas pradeda garsiai ploti. Tai būdavo pats Liubimovas. Publika juokdavosi. Buše vėl imdavo skelbti numerį, ir Liubimovas vėl plodavo. Tada Buše prieidavo prie jo ir paprašydavo netrukdyti pagrasindamas, kad jį išvarys iš salės.
— Supratot, ką jums sakiau? — klausdavo Aleksandras Borisovičius.
Atsakydamas Liubimovas atsistodavo ir, rodydamas į savo ausis ir burną, ženklais aiškindavo, kad jis negirdi ir negali kalbėti.
— Tai ką, jūs kurčnebylis? — klausdavo Buše.
— Taip!!! — užbliaudavo Liubimovas.
Praėjus daugeliui metų, filmuodamasis „Briliantinėje rankoje“, epizode, kai išgąsdintą Gorbunkovą (šį vaidmenį aš vaidinau) užkampyje pasitinka baisios išvaizdos žmogus, prisiminiau šį Liubimovo dialogą su Buše. Seną, pamirštą klounišką reprizą perkėliau į ekraną, ir ji vėl atgijo.
Kartą Liubimovas ir Gurskis davė man pamoką, po kurios tvirtai įsidėmėjau kai kuriuos cirko dėsnius, dar kartą suprasdamas, jog yra skirtumas tarp scenos ir maniežo.
Cirko programoje jie vaidino klounadą „Skrydis į Mėnulį“. Klounada skirta trims žmonėms, ir dažniausiai klounai kviesdavosi joje dalyvauti cirko juokdarį. Trečiasis Liubimovo ir Gurskio partneris buvo Karandašas. Klounados turinys paprastas: Baltasis klounas priverčia du Ruduosius su juo išbandyti miklumą. Kas greičiau užlips ir nulips kopėčiomis, rankose laikydamas pilną kibirą vandens, tas bus apdovanotas tortu.
Numeris juokingas. Liubimovas ir Karandašas, lipdami su kibirais kopėčiomis, apsiliedavo nuo galvos iki kojų. Tortą laimėdavo Karandašas, Nuo pat klounados „Skrydis į Mėnulį“ pradžios, vos tik klounai pradėdavo lipti pakopomis, salė juokdavosi.
Vieną poilsio dieną paprašė cirką dalyvauti koncerte Centriniuose meno darbuotojų rūmuose ir suvaidinti keletą numerių. Baikalovas priprašė Liubimovą, Gurskį ir Karandašą parodyti CMDR scenoje klounadą „Skrydis į Mėnulį“.
— Jūs ten su savo „vandene“ visus išguldysit, — pasakė Baikalovas klounams.
Mudu su tėvu matėme šį koncertą. Gėdingesnio žlugimo nesu regėjęs. Apgailėtinas vaizdas. Beveik viską, kas cirke buvo sutinkama entuziastingai, čia lydėjo kapų tyla. Klounada atitrūko nuo gimtojo maniežo ir todėl iš karto nublanko, tapo kvaila, grubi, beprasmiška.
Apsipilančių vandeniu klounų publika gailėjo. Ir artistai, neišgirdę įprasto juoko, sutriko ir iš karto susigūžė. Antrė, taip puikiai vykęs manieže, Meno darbuotojų rūmų scenoje sužlugo.
Supratau, kad klounada su visais jos bufonados triukais, garsiomis replikomis, gruboku juoku organiška tik cirkui. Didelė apvali salė, maniežas, kilimas diktuoja savo dėsnius, ir publika artistais tiki. Matyt, scenoje klounai gali vaidinti, bet tik specialų repertuarą ir kitaip pateikdami triukus. Jau vėliau, pasirodydami su šefiniais koncertais nedidelėse salėse, supratom, kad scenoje judėti, kalbėti, bendrauti su partneriu reikia kitaip: viskas turi atrodyti santūriau, rimčiau, intymiau.
Kai ėjome iš to nelemtojo koncerto, tėvas tarė:
— Cirko klounas scenoje — tas pats, kas ištraukta iš vandens į krantą undinė.
Dažnai užsukdavau pas Liubimovą ir Gurskį į rūbinę. Priimdavo jie mus, jaunus, visada džiaugsmingai, ypač Liubimovas. Jis pasakodavo apie senus klasikinius antrė, apie klounus, kuriuos buvo matęs. Kartą, naršydamas savo dėžę su rekvizitais, jis padovanojo man nikeliuotą žiogelį.
— Štai, imk. Jis man nereikalingas, o tau pravers.
O Gurskis šiek tiek iš aukšto žiūrėdavo į mus ir kartais mokydavo:
— Prisiminkit, vaikučiai, kad cirke svarbiausia — gauti gerą atlyginimą.
Vėliau, dirbdamas žinomo artisto Valentino Filatovo kolektyve, susitikau su Sergejum Liubimovu. Šį talentingą klouną pražudė potraukis prie svaigalų, ir jis, deja, anksti apleido maniežą.

„MAŽASIS PJERAS“

Į cirką atvežė storų bambuko karčių. Matyt, kažkam darys rekvizitą. Mes prisiprašėm sandėlininką atpjauti mums nedidelį gabaliuką. Su tokiomis bambuko lazdomis (cirke jos vadinamos „batonais“) dirbdavo senieji klounai. Vienas „batono“ galas suskaldomas. Tokia lazda sudavus per galvą, pasigirsta garsus pokštelėjimas. Bet sako, kad neskauda.
Mudu su Miša suskaldėme savo „batoną“, o paskui pusę valandos vienas kitą mušėm per galvą. Garsas buvo skambus. Bet stipriai sudavus, vis dėlto skauda.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1951 metų gegužė)

Maskvos cirke dirbo Emilio Kijo vadovaujamas atrakcionas. Man patiko pagarsėjusio iliuzionisto pasirodymai, ir labiau už viską — pantomimos vaizdelis „Namelis“. Vaizdelio veiksmas vyksta užsienyje. Manieže stovėjo namelis, kuriame nuo policininkų slėpėsi darbininkas (darbininką vaidino pats Kijas). Policininkai kruopščiai apieškodavo namelį (kai darbininkas į jį įeidavo, publikai parodydavo, kad ten nieko nėra) ir vietoj darbininko ten rasdavo paštininką, virėją, tarnaitę ir kirbinę vaikų. Vaizdelio pabaigoje policininkai vis dėlto sugriebdavo darbininką ir sodindavo jį į narvą. Akimirksnis — ir žiūrovų akyse narve darbininko vietoje atsidurdavo policininkai kartu su policijos viršininku. Vaizdelyje nė vieno žodžio, tik muzikos fonas, ir žiūrovams jis labai patikdavo.
Kiekvienąsyk, kai žiūrėdavau „Namelį“, svajodavau: „Va kad mes padarytume tokią klounadą, kokį nors komišką vaizdelį be žodžių“.
Kartą pasidalijau savo mintimis su tėvu. Su juo kaip ir anksčiau aptardavau visus cirko reikalus, ir jis tebebuvo man svarbiausias patarėjas.
— Na, ką gi, — pamąstęs prabilo tėvas. — Tokių pantomimų-klounadų seniai cirke nestatoma. Reikia sugalvoti temą ir siužetą.
Po keleto dienų, atvykęs pas tėvą į Tokmakovo skersgatvį, radau jį džiaugsmingai pagyvėjusį.
— Siužetą turiu! — iškilmingai pasakė rodydamas vieno žurnalo aplanką su F. Rešetnikovo paveikslo „Už taiką“ reprodukcija. Dailininkas vaizdavo du prancūzų berniukus, klijuojančius lapelius.
— Na ir kas? — paklausiau atidžiai apžiūrėjęs paveikslą.

— Kaip „kas“? Jūs su Miša policininkai, berniukas klijuos lapelius, o jūs jį gaudysit. Veiksmas vyksta kokiame nors prancūzų miestelyje, bulvare. Manieže pastatysim — kol kas dar nesugalvojau, ką būtent, bet ką nors, kur vaikas galėtų pasislėpti.
Po savaitės gimė klounados-pantomimos pavadinimas — „Mažasis Pjeras“.
Nuolat sugalvodavome komiškų triukų, padėčių, darėm sąrašą, kokio reikės rekvizito. Ilgai negalėjom nuspręsti, kas gi stovės skvere.
Dingtelėjo mintis apie statulą, už kurios arba kurioje vaikas galėtų slėptis, bet šio varianto, prisiminę Karandašo Veneros statulą, iškart atsisakėm.
Tėvas kiekvieną dieną eidavo į Puškino bibliotekos skaityklą, kur žiūrėdavo knygas ir žurnalus su Paryžiaus vaizdais. Vienoje nuotraukoje jis pamatė liūto skulptūrą. Šios idėjos — pasinaudoti liūtu — nusitvėrėm ir ėmėm fantazuoti.
Liūtas ant pjedestalo. Po pjedestalu galima palįsti, o liūtui kas nors numuš galvą. Berniukas pasislėps statuloje, prisidengs numušta galva, ir liūtas paskui „atgis“.
Kai kilo klausimas, kas pastatys klounadą, tėvas tarė:
— O ko galvoti? Kreipkitės į Mestečkiną. Jis režisierius subtilus, su skoniu. Pažįsta cirką ir turi išmonės.
Prieš kalbėdami su Mestečkinu, pagal nusistovėjusią tradiciją nuėjom pas Baikalovą. Smulkiai nupasakojau jam savo sumanymą, davėme perskaityti tėvo scenarijų.
— Na ką gi, vaikiška klounada, — pasakė kasydamasis savo apvalų veidą, — gerai. Mums reikia vaikų repertuaro. Pritariu. Ir dėl Marko (taip jis visad vadindavo Mestečkiną) neprieštarauju.
Markas Mestečkinas atidžiai perskaitė scenarijų, ir jis jam patiko. Po keleto dienų pradėjom repetuoti. Daugiausia kankinomės dėl liūto statulos. Iš karto niekaip negalėjom sugalvoti, koks turi būti liūtas. Mudu su Miša vaikščiojom po Maskvą ir ieškojom prie senovinių namų tinkamų liūtų.
Sužinojęs, kad mokyklos draugas, tapęs diplomatu, ką tik grįžo iš Prancūzijos, apsidžiaugiau. Daugiau kaip valandą klausinėjau, kokias liūtų skulptūras jis matęs Paryžiuje. Deja, mano bičiulis kaip reikiant neprisiminė nė vienos liūto statulos. Bet užtat papasakojo apie liūtus prancūzišką anekdotą.
Klajojantis smuikininkas eina per dykumą. Staiga jį apsupa liūtai. Jie vargšelį buvo bedraską. Ir šis nusiminęs užgrojo liūdną Mendelsono melodiją. Liūtai, muzikos sukrėsti, taikiai sutūpė aplink muzikantą. Jie klausėsi smuikininko, ir jiems iš akių ritosi graudžios ašaros. Jiems pasidarė gėda, kad norėjo suėsti tokį puikų muzikantą. Staiga iš anapus kalvelės pasirodė senas liūtas. Jis priėjo prie muzikanto iš užpakalio ir ramiai nukando jam galvą.
— Ką tu padarei? — užsipuolė jį liūtai. — Juk jis taip puikiai grojo Mendelsoną!
Senas liūtas, prisidėjęs prie ausies leteną, šūktelėjo:
— Ką?! Negirdžiu... Senas liūtas buvo kurčias.
Tėvui patiko anekdotas. Jis nusijuokė ir tarė:
— Tikėsim, kad jums su „Mažuoju Pjeru“ niekas galvų nenukirs. Galų gale liūtą nupiešė dailininkė Anelė Sudakevič, kuri darydavo kostiumų eskizus. Daug valandų praleidom Didžiojo teatro dirbtuvėse su butaforais, svarstydami, kaip pagaminti liūto statulą, kad, sudavus lipyne, nukristų galva, bet krisdama nesudužtų. (Numušti galvą juk reikės per kiekvieną spektaklį.) Per repeticijas stengdavomės išmokti
kuo geriau panaudoti kiekvieną rekvizito daiktą. Ir rekvizitas „atgijo“. Pavyzdžiui, mes labiausiai stengėmės, kad tokia didelė, kai kurių skeptikų akimis žiūrint, detalė kaip liūto figūra būtų kuo gyvesnė. Tiesą sakant, ji ir buvo viso veiksmo pagrindas. Kaip tik sudužusioje statuloje slėpdavosi gaudomas vaikas ir, linguodamas liūto galva, gąsdindavo policininkus, o pro statulos pjedestalo skylę įlįsdavo visi gaudynių dalyviai.
Keletą dienų sugaišome prie triuko su teptuku. Per pantomimą bailus policininkas atsisėda ant teptuko, kurį berniukas pamiršo ant suolo. Teptukas klijais aptekęs, jis prilimpa prie policininko kelnių. Tas vos vos atplėšia jį nuo kelnių kartu su gabalu medžiagos. Šio uždavinio mes niekaip negalėjome išspręsti. Išbandėm šimtus variantų (net ir magnetą!). Galų gale sugalvojom sudėtingą prietaisą su smailiomis vinimis man prie užpakalio. Aš sėsdavausi ant teptuko, į kurį įsmigdavo vinys. Atsistodavau, ir teptukas kabodavo man prie kelnių. (Vėliau, jau vaidinant klounadą, kuris nors užkulisyje, priėjęs per arti prie manęs, atsidurdavo į vinis ir, žinoma, šaukdamas atšokdavo.)
Vargome ir su policininkų lazdomis. Kaip pagaminti jas, kad atrodytų kaip tikros, o sudavus jomis — neskaudėtų? Kažkuris artistas patarė: „Paimkit dviračio kamerą, sulenkit per pusę, įdėkite į medžiaginę makštį, pripūskite, ir išeis lazda“.
Pabandėm. Gerai išėjo. Atrodė, kad lazda sunki. Smogiant buvo girdėti aidus garsas, o skausmo nejutom jokio.
Buvo keblumų dėl dviračio. Mūsų vaidinime dviračiu atvažiuodavo Bedarbis. Paprašėm, kad mums nupirktų dviratį. Bet Vyriausioji valdyba pareiškė:
— Dviratis — kapitališkas pirkinys, jam reikia specialių fondų. Duokit paraišką, ir kitais metais, jeigu bus gautas leidimas, dviratį nupirks.
Bėdoje pagelbėjo mano buto kaimynas dėdė Gania. Jis padovanojo mums savo seną, dar prieš revoliuciją pirktą vokišką dviratį „Dūks“, kuris atrodė visiškai kaip užsieninis ir ištikimai mums tarnavo keletą metų.
Naktis. Blausiai dega žibintas. Ant suoliuko netoli liūto statulos miega Bedarbis... Taip prasideda klounada „Mažasis Pjeras“.
Veikiančiųjų asmenų nedaug: paauglys Pjeras, du policininkai ir Bedarbis, kuris padeda berniukui apmulkinti policininkus.
Daug kas mūsų vaizdelyje priklausė nuo berniuko. Jauną atlikėją radom greit. Buvęs cirko imtynininkas B. Kalmanovskis (kadaise jis „buvo dirbęs su I. Zaikinu ir I. Podubnu) dirbo Vyriausiojoje valdyboje inspektorium ir gyveno su šeima mažyčiame kambariūkštyje prie cirko. Iš karto mums krito į akį jo dešimtmetis sūnus Saša, lieknas, gležnas berniukas angeliško veido.
— Prašome nesijaudinti, — pasakiau tėvams, kai jie, mūsų ilgai įkalbinėti, leido sūnui repetuoti su mumis. — Jūsų berniukui nieko neatsitiks.
Per antrą repeticiją berniukas, nukritęs nuo lipynės, nusilaužė ranką. Ir mes supratom: darbui reikia ieškoti stipraus, treniruoto cirko berniuko. Markas Mestečkinas patarė pakalbėti su Sergejum Zapašnu. Tuo laiku cirke labai sėkmingai vyko dviejų akrobatų — brolių Zapašnų — numeris. Jaunesniajam, Slavikui, ėjo dvyliktieji. Dirbo jie puikiai. Be to, jie rodydavo jėgos triukus, broliai ir atrodė neįprastai artistiškai. Pokalbis su vyresniuoju broliu Sergejum truko keletą minučių. Išklausęs mane, jis tarė:
— Tegul Slavikas eina pas jus į klounadą. Tai jam bus naudinga. Ateityje pravers.
Taigi su mumis Slavikas pradėjo repetuoti.
Jam iš karto viskas puikiai sekėsi. Tikras cirko berniukas, jis viską iškart perprasdavo.
Vos pradėję rengti klounadą, sukom galvas dėl muzikos. Prisiminiau vaikystėje girdėto maršo motyvą. Paniūniavau jį Mestečkinui, ir jam motyvas patiko. Per repeticiją pianistas grojo šį maršą. Bet kai prireikė jį orkestruoti, vyriausiasis cirko dirigentas (jis kažkada vadovavo kariniam orkestrui), matyt, gyvenime prigąsdintas žmogus, baimingai paklausė:
— Kieno šis maršas? Atsakėm, kad nežinom.
— Tada jis netiks, — atšovė dirigentas.
— Kodėl? — pasiteiravom.
— Groti nežinomų autorių muziką neturime teisės.
— O kas atsitiks? — neatlyžau. — Koks skirtumas, kas ją parašė.
— O ar maža kas? — atsakė dirigentas, šiems žodžiams teikdamas ypatingą prasmę.
Tada Mestečkinas užsakė muziką Modestui Tabačnikovui. Šis kompozitorius jau kelis kartus buvo kūręs cirkui ir gerai juto jo specifiką.
Mes vykdavome pas Tabačnikovą į namus ir kiekvieną kartą, klausydamiesi jo parašytos muzikos fragmentų, kompozitoriaus žmonos siaubui, išstumdę baldus į šalis, repetuodavom numerio dalis. Galiausiai muzika pavyko.
Prasidėjo repeticijos. Mūsų nepailstantis režisierius, privertė repetuoti dieną ir naktį. Mestečkinas žadino mūsų fantaziją, uždegdavo numerio idėja, vertė filigraniškai tobulinti kiekvieną epizodą.
Kartą laukdamas, kol prasidės repeticija, sėdėjau salėje, šalia manęs ant laiptelių pritūpė mažas berniukas, valytojos sūnus. Manieže vyko kažkokio numerio su orkestru repeticija. Muzikantai grojo graudžią melodiją, kurios metu pasigirsdavo šaižūs, trumpi akordai su būgno dūžiais. Kai pasigirdo vienas iš garsių akordų, dėdamasis išsigandęs, krūptelėjau. Berniukas, pamatęs mano reakciją, nusijuokė. Vėl akordas. Ir vėl krūptelėjau. Vaikas garsiau nusijuokė. Taip kartojosi kelis sykius. Man dingtelėjo: „O ką, jeigu į „Mažąjį Pjerą“ įtrauktume šį veiksmą?“ Aš, policininkas, lieku vienas. Man baisu. Kiekvienas rėžiantis, netikėtas, pikta lemiantis orkestro akordas mane gąsdina, ir aš pradedu krūpčioti. Šią detalę vėliau panaudojome numeryje, ir jis žiūrovams patiko.
Kai repeticijos baigėsi, Baikalovas įsigeidė pasižiūrėti mūsų klounados. Bet Mestečkinas ryžtingai jam pareiškė:
— Žiūrėsim tik kartu su publika. Tegul vyresnybė ateina ir žiūri kartu su žiūrovais.
Pirmas bandymas su žiūrovais! Rytmetis. Jaudinomės baisiai. Turbūt grimas negalėjo nuslėpti mūsų blyškių veidų. Buvo matyti, kad jaudinosi ir Mestečkinas, nors mus ir žvalino:
— Nesijaudinkit. Viskas eis kaip iš pypkės!
Cirkas pilnas vaikų. Užgeso šviesa. Orkestras užgrojo pirmuosius akordus. Kaip visada, visus šoninius takus buvo užpildę programos artistai. (Cirko artistai visada žiūri naujus draugų darbus.) Kažkur amfiteatre stovėjo Baikalovas.
— „Mažojo Pjero dideli darbai. Dabartinės Prancūzijos gyvenimo vaizdelis!“ — garsiai paskelbė Aleksandras Buše.
Vaikai susižavėję žiūrėjo klounadą. Išgyveno dėl Pjero likimo. Epizode, kai policininkai vogčia slenka prie berniuko (Pjeras jų nemato), vaikai pakėlė tokį triukšmą („Policininkai! Policininkai! Bėk!“), jog mes suglumom.
Užkulisyje stovėjom šlapi nuo prakaito, vos laikydamiesi ant kojų, nes viską manieže atlikom per devynias minutes. O mus glėbesčiavo ir sveikino su pasisekimu artistai, uniformininkai ir kažkokie visiškai nepažįstami žmonės.
Po savaitės Baikalovui dingtelėjo mintis šį, kaip buvo manoma, vaikišką numerį mėginti parodyti vakare suaugusiai publikai. Žiūrovai mus šiltai priėmė, labai juokėsi. Po pasirodymo mums netgi teko grįžti į maniežą ir dar kartą nusilenkti.
Repertuaro skyriuje „Mažąjį Pjerą“ pripažino geriausia klounada politine tema, iš principo naujos formos, ir tėvui sumokėjo už ją aukščiausią kainą. „Mažąjį Pjerą“ vaidinome Maskvoje, kol baigėsi sezonas. Sezonui baigiantis mums pasakė, kad turim, kaip visi, pradėti vaidinti Tarybų Sąjungos miestuose, važinėti iš cirko į cirką, arba, kaip pas mus sakoma, dirbti prie konvejerio. Iki to laiko Maskvos cirko klounų grupė visiškai iširo, ir mes susirūpinom savo likimu. Su kokiu repertuaru pradėti savarankišką gyvenimą? „Opaus klausimo“ negalėjom rodyti — beveik visuose cirkuose klounai vaidino šį numerį, beje, neatsiklausę mūsų. Buvo likęs tik „Mažasis Pjeras“. Bet kas vaidins Pjerą? Kiekviename mieste ieškoti paauglio ir su juo repetuoti — šios idėjos verčiau iš karto atsisakyti. Kiekviename mieste reikėtų dirbti pusantro ar du mėnesius. Vos tik spėsi surepetuoti su jaunu atlikėju — ir jau laikas išvykti.
Kartą sėdėdami Tokmakovo skersgatvyje, savo problemomis pasidalijom su tėvais.
— Reikalas rimtas, — pratarė tėvas. O mama staiga pasiūlė:
— Ką čia galvoti? Tegul berniukas būna Tania. Ji mažytė, liesutė, užsimaus kelnes ir tiks būti berniuku.
Tania užsidegė šia idėja ir išpyškino:
— Nusipjausiu kasytes, pasikirpsiu kaip berniukas. Pabandysim.
Atostogas leidom Pamaskvyje, Kratove. Tatjana repetavo užsimovusi mano senas kelnes, pasirišusi virvute, su tėvo kepure, nuolat slenkančia ant akių. Repetavome miške.
Vasaros viduryje grįžę į Maskvą, nuėjome pas Valstybinės cirkų valdybos skyriaus vedėją Roždestvenskį (jaučiau, kad jis man palankus, todėl mes su Miša ir Tania nusprendėm kreiptis paramos būtent į jį) ir papasakojom savo sumanymą į numerį įtraukti Tanią. Roždestvenskis nutarė pažiūrėti, kaip Tania vaidina. Po peržiūros leido Taniai dalyvauti „Mažajame Pjere“.
Taip Tania tapo cirko artiste.

NUOSTABIEJI LAVROVAI

Šiandien vakare su tėvu svečiavomės pas vienus estrados artistus. Jų namuose pamačiau televizorių. Iki šiol buvau tik girdėjęs apie televiziją. Visą vakarą niekas apie nieką nekalbėjo. Visi žiūrėjo televizorių. Tai iš tikrųjų stebuklas!
Kinas namuose! Šeimininkai sakė, kad netgi futbolo rungtynes bus galima žiūrėti per televiziją. Tai puikumėlis!

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1951 metų liepa)

Kai parodėme numerį Roždestvenskiui, aš ilgai vaikščiojau po savo cirką, su kuriuo reiks vėl išsiskirti. Ar ilgam? Apėjau fojė, žvilgtelėjau į žiūrovų salę, užsukau į administracijos pusę, pasėdėjau netgi raudonajame kampelyje. Cirkas buvo naujinamas sezono atidarymui. Visur dirbo dailidės, tinkuotojai, dažytojai. Visur stovėjo kibirai, kopėčios, gulėjo rietuvės lentų, kvepėjo dažais, pjuvenomis ir, žinoma, arklide. Šio cirko kvapo niekuo negalima panaikinti. Kieme, pridengtos brezentu, stovėjo dėžės su artistų kostiumais ir rekvizitu. Šios dėžės buvo parengtos siųsti į įvairius šalies miestus. Tarp jų pastebėjau ir skrynias, ant kurių šonų aliejiniais dažais buvo išvingiuota savininkų pavardė — „Lavrovai“.
Broliai Lavrovai — bufonadiniai klounai. Pirmą kartą šiuos klounus mačiau dar mokydamasis studijoje. Prisimenu, žinia, kad jie atvyksta dirbti, mane sujaudino. Prieš tai apie juos man daug buvo pasakojęs tėvas, kuris dievina Lavrovus.
Kai broliai atvyko į cirką, aš smalsiai juos iš tolo stebėjau tikėdamasis jų išorėje, elgesyje įžvelgti būdingus klouno požymius. Tada dar būdamas naujas žmogus cirke, naiviai maniau, kad klounai gyvenime turi turėti savo profesijos žymių. Bet Lavrovai niekuo nesiskyrė nuo akrobatų, žonglierių, gimnastų.
Komiškas gyvenime atrodė tik Nikolajus Lavrovas. Vidutinio ūgio, sauso pailgo veido, nusėto mėlynais taškučiais (kaip vėliau sužinojau, į jį darbo metu vienas iš brolių atsitiktinai iššovė raketiniu pistoletu), mažomis akutėmis. Galva ant ilgo kaklo palenkta į priekį. Jo kojos, brūkšėdamos parketu tuo laiku madingais batais „sudie, jaunyste“, šiek tiek pynėsi.
Lavrentijus Lavrovas — aukštas, liesokas, atlašus; „įdomus vyriškis“ — apie tokius sako moterys. Jis laikėsi solidžiai, kalbėjo su aplombu, neskubėdamas, palengva tęsdamas žodžius. Lavrentijus iš brolių pats jauniausias.
Piotras Lavrovas, elegantiškai vilkįs, rimtas, atrodė vyresnis negu penkiasdešimt penkerių metų. Jis gerokai žilstelėjęs, apkūnus, skvarbių akių, kurias šiek tiek dengė sunkūs vokai. Per pirmąjį susitikimą jis iš karto manęs paklausė:
— Ar iš jūsų markėmis niekas nesidomi?
Sužinojęs, kad turiu visą albumą pašto ženklų (iš inercijos rinkau juos nuo mokyklos laikų), jis pagyvėjo ir paprašė albumą atsinešti. Mano kolekcija sukėlė Piotrui Lavrovui siaubą. Gal minutę jis žiūrėjo į mane išsižiojęs, kaip į beprotį. Mat visus pašto ženklus, apie šešis tūkstančius, aš buvau tvirtai prilipinęs stalių klijais prie storos kontoros knygos lapų.
— Tavo gi markės visos brokuotos, — pasakė piktindamasis Lavrovas, — tarp kitko, vieną kitą galėčiau nupirkti.
Jis virš carinės Rusijos pašto ženklų padėjo keletą kryžiukų. Sužinojęs, kad visi mano pašto ženklai sugadinti, susikrimtau, bet nė vieno nepardaviau.
Trys tikri broliai. Trys visiškai skirtingi charakteriai. Tuo laiku dar buvo gyvas jų tėvas Lavrentijus Lavrovas (tikroji pavardė Seliachinas). Jam tada buvo suėję 80 metų, ir gyveno Tbilisyje. Apie jį sklido legendos. Jis išbandė daugelį cirko žanrų — buvo akrobatas, lyno akrobatas, oro gimnastas ir pagaliau tapo klounu.
Dar vaiką jį paėmė mokyti italas lyno akrobatas, su kurio trupe jis ilgai klajojo po Europą. Grįžęs į tėvynę, Lavrentijus Lavrovas parengė su dresuotais gyvūnais — šernu, šuniu ir gaidžiu — klouno numerį. Savo vaikus — keturis sūnus ir dvi dukras — jis įtraukdavo į reprizas, intermedijas, klounadas. Suaugę vaikai parengė savarankiškus numerius ir vaidindavo įvairiuose cirkuose.
Paskutiniu laikotarpiu (Lavrentijus išgyveno devyniasdešimt metų) Lavrovas mėgo pasakoti apie savo gyvenimą. Pasakodamas artistiškai meluodavo. Štai viena istorija, kurią jis dažnai prisimindavo:
— Einu kartą Nevos prospektu Peterburge ir staiga girdžiu: „Lavrikai! Lavrikai!“ Atsisuku ir matau: karieta, o joje — carienė. Aš priėjau, pasisveikinau. Klausiu: „Kur važiuojat?“ Carienė prasisega kailinius, ir ant jos kelių matau auksinį arbatos servizą. „Va, — sako carienė, — važiuoju užstatyti servizo už du šimtus rublių. Reikia pinigų.“ Na, duodu jai du šimtus rublių. Ji dėkoja ir suka atgal į rūmus. O po keleto dienų — apie šį susitikimą ir pamiršau — staiga į cirką atvažiuoja generolas. „Lavrovą kviečia caras!“ Važiuoju į rūmus. Mane veda pas carą. Jis dėkoja man, grąžina pinigus ir kviečia vakarienės. Atsakau, kad negaliu pasilikti: vakare cirko vaidinimas. „Nieko, — sako caras, — nesijaudink. Aš paskambinsiu ir viską sutvarkysiu.“ Gėrėm su juo iki ryto. „Lavrikai, — pasakė man caras, — mudu vienas į kitą panašūs. Pasikeiskime: aš į cirką eisiu, o tu mano vietoje liksi...“ Atsakiau: „Aš Lavrovas — žinomas klounas, šunų dresuotojas. O kas tu?“ Caras sutriko, paskui sako: „Na gerai, važiuok namo, bet jeigu susimanysi — parašyk“.
Broliai Lavrovai dirbo tradicine bufonadinių klounų maniera.
Lavrentijus — Baltasis klounas. Į maniežą įeidavo tradiciniu baltu kostiumu: su blizgučiais, žabo, pliku, lyg nuskustu, kiaušu (ant galvos užsimaudavo kojinę su prisiūta sruoga plaukų), visiškai baltas veidas, juodi, ryškiai nubrėžti antakiai, skaisčiai raudonos lūpos. Vaikščiodavo po maniežą oriai, kalbėdavo garsiai, akcentuodamas kiekvieną žodį.
Piotras — Rudasis klounas. Užsidėdavo peruką su pašiauštais žaliais plaukais. Manieže laikėsi oriai, lyg norėdamas pabrėžti savo inteligenciją. Kostiumas paprastas — rudas švarkas su balta juosta, šiek tiek trumpokomis rankovėmis ir ankštokas: balta stati apykaklė, ryškus platus kaklaraištis, dryžuotos kelnės, dideli klouniški lakiniai geltoni batai. Ant pagamintos iš papjė-mašė riestos nosies galiuko juokingai laikėsi akiniai geležiniais apsodais. Piotras rimtu veidu tardavo kvailas frazes, ne iškart reaguodamas į įvykius manieže. Jis atrodė juokingas, viską darė lengvai ir laisvai. Bet, įsižiūrėjęs į jį, supratau, kad visa tai jis kruopščiai apgalvojęs ir patikrinęs. Pernelyg aktoriškai jis viską darydavo.
Pats juokingiausias ir talentingiausias iš brolių — Nikolajus — Rudasis klounas. Jis užsimaudavo ryškiai raudoną peruką, tokį, kaip ir Piotro, su styrinčiais plaukais, ilga anties nosis prilipinta kažkaip ypač juokingai. Nikolajus Lavrovas veidą išsitepdavo vieno tono grimu, dėl to jo mažytės, šiek tiek žvairokos akys atrodydavo visiškai mažutės, kaip karoliukai, skvarbios. Kostiumas ant prakaulios figūros kabėjo kaip ant pakabos. Klouno išorę papildė didžiuliai batai. Kartais jis nusiaudavo batą ir pradėdavo juo grasinti partneriui. Jo liesa figūra blaškėsi po maniežą, ir vien tai keldavo juoką. Kai Nikolajus nusivilkdavo švarką, likdamas vienomis kelnėmis su petnešomis, jo plonas kaklas, nuolaidūs pečiai, ilgos liesos rankos — viskas judėdavo. Rankomis čia gestikuliuodavo, čia naršydavo po kišenes, čia paprasčiausiai pliaukšėdavo ir plodavo sau per strėnas. Šie jo judesiai dar labiau juokindavo.
Atrodė, kad Nikolajus Lavrovas nieko nevaidina, o tiesiog gyvena arenoje, vaikščioja kaip maniakas, nieko aplink nematydamas. Žiūrint į jį, atrodydavo, kad jis visą laiką mąsto apie kažkokį labai reikšmingą dalyką.
Nikolajaus balsas silpnesnis už brolių, išparpęs, matyt, nuo alaus, kurį jis mėgo ir be saiko gerdavo, bet intonacija, niuansai, kai jis tardavo replikas, būdavo neapsakomai juokingi. Bet kuri jo replika sukeldavo homerišką publikos juoką, nors galėjo būti naiviausia, kvailiausia, beprasmė.
„Tai jo įgimta. Jis užsigimęs juokingu ir genialiu žmogum“, — apie Nikolajų Lavrovą sakydavo pagyroms šykštus Arnoldas.
Dažnai improvizuodamas, Nikolajus Lavrovas per vaidinimą nuolat keisdavo mizanscenas. Broliai už kulisų už tai jį keiksnojo, nes jie viską iš anksto apgalvodavo, išbandydavo, ir Nikolajaus improvizacijos išmušdavo juos iš vėžių. Bet nesuvaldomas Nikolajus būdavo sau ištikimas. Kartais vietoj atsakomosios replikos — ar jis ją užmiršdavo, ar paprasčiausiai nenorėdavo jos ištarti — jis staiga sustingdavo ir tylėdamas žiūrėdavo į partnerį. Publika juokdavosi. Juokdavosi iš to, kaip jis žiūri!
O „kaip jis žiūri“ — žodžiais sunku nusakyti, tai reikia pamatyti. Piotro ir Lavrentijaus eigastis — išbandyta, specialiai surepetuota, o Nikolajus vaikščiojo taip, kaip gyvenime, čiuoždamas, šiek tiek linkstančiomis kojomis, o bėgdamas šlepsėdavo padais per kilimą.
Žinoma, daugelis Lavrovų reprizų šiandien atrodys pasenusios, primityvios, bet tuo laiku jos buvo mėgstamos. Štai, pavyzdžiui, repriza „Paveikslas“.
Piotras ateina su popieriaus ritiniu rankose.
— Ką ten turi? — klausia jį Lavrentijus.
— O, aš nupiešiau puikų paveikslą! — didžiuodamasis atsako Piotras.

— Kokį?
— Karvė ganosi pievoje.
— Nagi, parodyk, — prašo Lavrentijus.
Piotras išvynioja ritinį, ir visi pamato tuščią popieriaus lapą.
— Va, — sako Piotras, — karvė pievoje ėda žolę.
— Bet aš nieko nematau, — stebisi Lavrentijus. — Kur žolė?
— Žolę nuėdė karvė.
— O kur karvė?
— O karvė nuėdė žolę ir nuėjo. Ką, ji turi tavęs laukti.
Naivi repriza, bet publika juokdavosi, kaip kad juokdavosi ir per kitą repriza, atliekamą Nikolajaus ir Lavrentijaus.
Įeina į maniežą Nikolajus ir iškilmingai pareiškia:
— Aš cirke darau stebuklus!
— Kokius? — klausia Lavrentijus.
Nikolajus susimąsto, paskui, pliaukštelėjęs delnu sau per kaktą, sušunka:
— Visus!
Ir paskui, skėstelėdamas rankomis, priduria:
— Ir nieko!
Šiuos žodžius „Visus!“ ir „Ir nieko!“ galima tūkstantį kartų perskaityti ir nesuvokti jokios prasmės. Bet tai, kaip juos išrėkdavo Nikolajus, kažkodėl visiems sukeldavo juoką.
Broliai nuolat kivirčydavosi. Netgi ir manieže savo reprizas, intermedijas, klounadas jie grįsdavo peštynėmis, šauksmais, barniais, skandalais, šūviais. Manau, kad tai priklausė nuo artistų temperamento. Kartais jie taip plūsdavosi, kad atrodė, jog niekaip jų nepriversi daugiau eiti kartu į maniežą. Bet vėl vakaras, ir vėl visas cirkas, žiūrėdamas klounų trio, kvatodavo.
Brolius dažnai kritikuodavo, priekaištaudami, kad jų pasenęs repertuaras, nešiuolaikinių charakterių kaukės.
Su mumis, studijos mokiniais, broliai elgdavosi įvairiai. Ir sveikindavomės su jais skirtingai: „Sveiki gyvi, Piotrai Lavrentjevičiau!“, „Sveiki gyvi, Lavrikai“, „Sveiki gyvi, dėde Kolia“.
Broliai Lavrovai sėkmingai vaidindavo daugelyje miestų. Bet, matyt, labiausiai juos mėgo Tbilisyje. Retai būdavo, kad Tbilisio cirko sezonas apsieitų be Lavrovų dalyvavimo programoje.
Dešimtis kartų su didžiu malonumu žiūrėdavau, kaip Lavrovai vaidina, stengdamasis suprasti ir atspėti jų profesionalų sugebėjimą juokinti žmones. Netgi repeticijos, per kurias Lavrovai, bandydami įvairius teksto variantus, naujus triukus, mizanscenas, labai nesistengdavo, buvo man naudingos, nes repetuodavo tikri meistrai.
Ar tada buvo jie vertinami? Manau — per mažai. Į Maskvą kviesdavosi retai. Kovos prieš seną „beidėjinę“ klounadą kampanija palietė ir Lavrovus.
Maskvos cirke kovai su sena klounada vadovavo Baikalovas. Jis netgi prie mūsų su Miša prieidavo, užmindamas ant mūsų didelių klouniškų batų galų ir visad sakydavo:
— Ir kada gi jūs atsisakysit senų tradicijų? Visa tai juk eina iš Vakarų. Su kosmopolitizmu reikia kovoti.
Mudu su Miša atsakydavom:
— Tegul mus išbrauks iš programos, bet didelius batus pasiliksim. Klounas turi būti klounas.
— O ką jūs matot gera šituose kvailuose Lavrovų vaizduose? — stebėdamasis klausdavo mus cirko direktorius.
Iš Lavrovų reikalavo, kad jie paruoštų repertuarą šiuolaikine tema. Bet klounai puikiai mokėjo vaidinti tik senuosius antrė, kurie įaugo į kraują iš vaikystės. Ir labai norėdami, jie nebūtų galėję pasikeisti.
Deja, talentingas brolių Lavrovų trio išsilaikė tik aštuonerius metus. Šeštojo dešimtmečio viduryje Lavrovai iškriko. Dėdė Kolia, pakeitęs keletą partnerių, išėjo į pensiją, Lavrentijus ir Piotras vaidindavo atskirai su kitais partneriais.

PJERAS IR PERAS

Kalinine man pasakojo, kad klouno Nikolajaus Lavrovo, kai jis važiavo traukiniu į Penzą, lagamine sprogo papliauškos.
Pasidėjęs po galva nelemtąjį lagaminą, Lavrovas miegojo ant antros lentynos. Naktį vagoną stipriai sukrėtė, dėl to papliauškos ir sprogo. Sprogimas, dūmai ir keleivių panika. Kažkas nuspaudė stop-kraną. Traukinys sustojo. Atbėgo traukinio brigada. Ir tik tada Lavrovas pabudo ir miegūstas, žiūrėdamas į visus, ramiai paklausė:
— Ką, jau Penza?

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1951 metų rugpjūtis)

Mokymasis klounados studijoje, darbas vadovaujant Karandašui, dalyvavimas Maskvos cirko klounų grupėje, pirmosios gastrolių išvykos, nors ir nesavarankiškos (ką ir kaip daryti, kur gyventi — apie tai galvojo ir sprendė kiti) — visa tai, žinoma, davė man šiek tiek patyrimo, padėjo žengti pirmuosius žingsnius įvaldant profesiją. Bet kaip viso šito maža, ypač tokiam žmogui kaip aš, nelabai ryžtingo charakterio, netgi, galima sakyti, atsargiam, labiau nusivylusiam negu besidžiaugiančiam (nežinomybė mane gąsdino), kai mano gyvenime įvykdavo lūžių. Ir todėl, kai rengėmės pirmai savarankiškai išvykai iš Maskvos į Kalininą — į šį miestą buvome paskirti, labai jaudinomės.
Kaip mus ten sutiks? Kaip priims? Kaip įsikursim?
Kalinino stotyje mus pasitiko cirko ekspeditorius ir nuvežė tramvajum į cirką.
Kalinino vasaros cirkas — medinis nušiuręs pastatas su priestatu ir erdviu kiemu — stovėjo parke. Prie įeigos pamatėme didžiulį skydą, kur išvardyti programos numeriai. Kažkur sąrašo viduryje buvo paminėtas ir mūsų numeris: „Nikulinas ir Šuidinas. Klounada“.
Palikę lagaminus lauke, su ekspeditorium išsiruošėm ieškoti buto.
— Turiu keletą adresų, — tarė ekspeditorius, — pavaikščiosim, pažiūrėsim.
Anksčiau su Miša, rinkdamiesi butus, norėdavom tik vieno: kad būtų netoli cirko. O dabar priekabiai apžiūrinėjau siūlomus kambarius ir kambariūkščius. Gyvensiu su žmona. Norėjau rasti tokį kambarį, kad nereikėtų į jį vaikščioti per šeimininkų kambarius, kad būtų galima gamintis valgį. Dvi valandas ieškoję, apsistojome prie buto, esančio netoli turgaus, ir iki cirko — dešimt minučių kelio. Kambarį nuomojo vieniša moteris. Pati ji persikraustė į virtuvę.
Išsirinkę kambarį, grįžom į cirką. Maniežo inspektorius, kresnas vyriškis išdidžiu veidu, neišimdamas iš burnos cigaro ir neduodamas mums rankos, pasisveikino atsainiai linktelėjęs galvą, lyg nematydamas mūsų. Parodęs į vienas lentines duris, tarė:
— Čia jūsų rūbinė.
Atidarėm duris ir įėjom į mažą apytamsį kambarėlį, kuriame ir apsisukti nėra kur. Kai inspektorių paklausėm, kada repeticija (premjera — po dviejų dienų), jis nusijuokęs išdrožė:
— Repeticija? Kam jums, klounams, maniežas? Vieną kartą generalinėje pasirodysit, ir užteks.
Pradėjom įrodinėti, kad be repeticijų negalime. Mūsų nauja partnerė, sudėtingas numeris, susijęs su bėgiojimu, kaskadomis.
Išgirdęs apie kaskadas, inspektorius parodė mums palankumą:
— Ak, kaskados, — pasakė, — vadinasi, jūsų numeris akrobatinis. Gerai, tegul bus taip. Šiandien vakare ir rytoj dieną maniežą galit naudoti. Bet ne ilgiau kaip po valandą.
Kalinine mums teko prisistatyti cirko direktoriui Audė. Apie šį žmogų daug buvau girdėjęs. Nuomonės apie jį buvo pačios įvairiausios. Daugelis šaipėsi iš jo, ypač iš jo įpročio vaikščioti apsirengus čerkese, su papacha ir kinžalu, bet buvo manoma, kad sutarti su juo galima.
Dar Maskvoje išgirdau istoriją, susijusią su Audė. Istorija apie tai, kaip futbolo mėgėjas Audė, prieš karą dirbdamas Simferopolio cirko direktorium, mieste surengė vietos komandos ir cirko rinktinės rungtynes. Apie šį žaidimą man papasakojo žonglierius Nikolajus Olchovikovas, kuris dalyvavo mače.
Stadionas sirgalių buvo pilnut pilnutėlis. Visi tikėjosi, kad cirko artistai žais nepaprastai, vos ne su akrobatiniais triukais.
Ką tik prieš tai tarybinio cirko dvidešimtmečio proga keli artistai „buvo apdovanoti ordinais. Futbolo programoje priešais Nikolajaus Olchovikovo, žaidžiančio dešiniuoju kraštiniu, pavardę buvo parašyta „ordininkas“.
Rungtynės prasidėjo. Pirmoje tribūnos eilėje su čerkese, su papacha, kinžalu sėdėjo Audė, kuris audringai išgyveno visas žaidimo peripetijas. Žinoma, cirko artistai rimtai žaidė, bet be triukų, o tai apvylė vietos „sirgalius“.

Beveik ligi rungtynių pabaigos nė vienai komandai nesisekė įmušti įvarčio. Ir staiga, likus penkioms minutėms iki žaidimo pabaigos, į simferopoliečių vartus buvo paskirtas vienuolikos metrų baudinys. Mušti jį norėjo vienas akrobatas, gan stiprus žaidėjas. Vos tik jis pasirengė mušti į vartus, kai per visą stadioną Audė sušuko:
— Stop!
Cirko direktorius įbėgo į aikštę ir, stumdydamas žaidėjus, už rankos paėmė Nikolajų Olchovikovą ir garsiai paskelbė:
— Tegul muš Kolia! Jis — ordininkas! Nikolajus Olchovikovas spyrė ir... pro šalį. Rungtynės ir baigėsi lygiomis.
Audė susikrimto ir grasino pareikšti Olchovikovui cirko papeikimą. Ir va susitikom su šiuo direktorium.
Su nuskusta galva, nedidelio ūgio Audė oriai sėdėjo savo kabinete. Kai įsišnekome, kaip rašyti apie mus programoje, jis autoritetingai pareiškė:
— Kokie Prancūzijoje gali būti Pjerai. Pjerai — tai Anglijoj. Jie — buržuazija.
Ilgai kalėme jam į galvą, kad tarp prancūzų berniuko Pjero ir perų Anglijoje yra skirtumas, bet jis su mumis nesutiko. Audė pats paskambino į Maskvą ir kalbėjosi su Roždestvenskiu. Po pokalbio su vyresnybe nurimo ir sutiko su mumis.
Pirmoji repeticija vyko blogai. Nervinomės. Labiausiai už visus — Tania. Po dviejų dienų pirmąsyk gyvenime jai teks pasirodyti publikai. Mizanscenas, kurias atmintinai mokėjo, per repeticijas maišė.
Repeticiją su orkestru paskyrė rytojaus dieną. Varžiausi daryti pastabas dirigentui. Maskvoje per repeticijas visada sėdėdavo Mestečkinas. Ir prisimenu, kaip jis daugelį kartų versdavo dirigentą iš naujo groti, kol orkestro ir mūsų veiksmai bus sinchroniški.
Kalinine viską darėme pirmąsyk. Pirmąsyk savarankiškai repetavom, pirmąkart savarankiškai rinkomės butą, pirmą kartą savarankiškai sprendėme ir daugelį kitų klausimų. Atrodytų, visiška veikimo laisvė. Bet būtent veikimo laisvė mane ir gąsdino. Man vis atrodė, kad padarysim ką nors ne taip.
Pasibaisėjome pamatę, kad cirke nėra apvalaus fojė. Publika iš salės iš karto eidavo į parką. Darbo metu mums reikėjo bėgti aplink cirką per parką. (Policininkai, vydamiesi Pjerą, visą laiką pasirodydavo vis kitur.) Maskvoje tai paprasta. Mes kuo greičiau apibėgdavom fojė ir pasirodydavome manieže iš priešingų pusių. O čia bėgioti reikėjo po parką vaikščiojančios publikos akivaizdoje.
Premjeros dieną dar kartą repetavom. Klounas Sergejevas, kurį priprašėm suvaidinti Bedarbį, lengvai pritapo prie numerio ir viską darė organiškai ir tiksliai.
Per repeticijas keletą kartų inspektoriui kalėm į galvą, kad reikia taip skelbti: „Mažasis Pjeras. Vaizdelis iš šiandieninės Prancūzijos gyvenimo“. Bet inspektorius kažkodėl vis dėlto paskelbė: „Mažasis Pjeras. Vaizdelis iš šiuolaikinės Anglijos gyvenimo“. Tai išgirdę, aiktelėjom. Juk į maniežą įeinam apsirengę prancūzų policininkų uniforma: su mundurais, pelerinomis, baltomis pirštinėmis. Kuo čia dėta Anglija? Laimė, niekas šito nesuprato.
Premjera pasisekė. Tania, dėl kurios aš ypač jaudinaus, manieže, nors ir judėjo kaip transe, mūsų neapvylė. Publikai atrodė, jog tai tikras berniukas. Programėlėje ją pažymėjo: „Pjeras — artistas Tiša Nikulinas“. Ėjome iš maniežo lydimi plojimų. Sėdėdamas savo ložėje, su papacha, čerkese, su kinžalu prie diržo, plojo ir cirko direktorius Audė. (Pilietinio karo metais Audė kariavo Kaukaze kavalerijos dalyse ir nuo to laiko iškilmingomis dienomis apsirengdavo šiuo kostiumu.)
Per premjerą Miša susižeidė į vinį suole ranką. Iki numerio pabaigos jo balta pirštinė išbrinko nuo kraujo.
Per pertrauką cirko gydytojas perrišo ranką ir nuo stabligės Mišai įleido vaistų.
Cirke naudojama kanifolija. Oro gimnastai trinasi ja rankas, kad jos neslystų, kanifolija įtrinami akrobatų šuolininkų batų padai. Kanifolijos patekus į kraują, galima sunkiai susirgti. Būtent tai ir buvo žymaus italų žonglieriaus Enriko Raštelio mirties priežastis. Rytą ištraukus dantį, dieną jis daug repetavo. Jis darydavo tokį triuką: laikydamas dantyse lazdelę, gaudydavo ja sviedinį. Lazdelė buvo įtrinta kanifolija. Kanifolija pateko į ištraukto danties žaizdelę, per dieną ištino veidas, ir prasidėjo kraujo užkrėtimas. Jis mirė 1933 metais, būdamas trisdešimt ketverių metų, pasiekęs šlovės viršūnę.
Laimei, Mišai viskas baigėsi laimingai.
Po premjeros kasdien toliau repetavome su Tania, kuri per kiekvieną spektaklį vaidino vis geriau ir geriau. Už kulisų kartą Taniai perdavė žiūrovų raštelį. Rašė dvi mergaitės. Jos labai norėtų susipažinti su Pjero vaidmens atlikėju ir paskyrė Tisai Nikulinui pasimatymą.
Apie premjerą, apie tai, kaip įsikūrėme Kalinine, smulkiai parašėme į namus. Be laiškų, kuriuos išsiųsdavom beveik kasdien, kartais į Maskvą ir paskambindavome.
Tėvai taip pat rašydavo mums laiškus. Ypač mėgau gauti storus su smulkmenomis tėvo laiškus. Jis atsiųsdavo man naujų anekdotų. Tėvas mėgo anekdotus ir puikiai juos pats pasakodavo.
Pas mus, Tokmakovo skersgatvyje, dažnai rinkdavosi mano bičiuliai, tėvo draugai. Ir dažniausiai, gurkšnojant arbatą, būdavo sakomi anekdotai. Su tėvu tardavosi, kaip geriau anekdotą papasakoti, jį pateikti.
Žinoma, anekdotas turi būti trumpas. Ilgų anekdotų nuobodu klausytis. Nors ir ilgų anekdotų būna gerų, jeigu jų nelauktas galas.
Ryšium su tuo įsiminė istorija su anekdotu, kurį užbaigiau Kalinine.
Dar mokydamasis devintoje klasėje, aš su savo mokyklos draugu Šurka Skalyga kartą vykau į stadioną. Pakibom ant pakopos (tuo laiku tramvajuose nebuvo automatiškai atsidarančių ir užsidarančių durų), o šalia mūsų du vaikinai, iš pažiūros studentai. Vienas iš jų ir sako kitam:
— Klausyk, vakar man papasakojo įdomų anekdotą. Mudu su Šurka suklusom.
— Vienas turtingas anglas, — pradėjo pasakoti vaikinas, — paukščių mylėtojas, atėjo į zoologijos parduotuvę ir prašo parduoti pačią geriausią papūgą. Jam siūlo papūgą, tupinčią ant kartelės, o prie jos kojyčių pririšta po virvutę. „Papūga kainuoja dešimt tūkstančių, — sako jam, — bet ji unikali: jeigu patrauktumėte už virvutės, pririštos prie dešinės kojos, papūga deklamuotų Bernso eiles, o jeigu patrauktumėt už kairiosios — giedotų psalmes.“ „Nuostabu, — sušuko anglas, — aš ją perku.“ Jis sumokėjo pinigus, pasiėmė papūgą ir eina prie durų. Ir staiga grįžta ir klausia pardavėją: „Prašom pasakyti, o kas būtų, jeigu truktelčiau už abiejų virvučių?“
Ir vaikinas, kuris klausėsi anekdoto, staiga tarė:
— Mums laikas lipti.
Ir jie dar nesustojus nušoko nuo tramvajaus pakopos.
Parėjau namo ir viską papasakojau tėvui. Visą vakarą spėliojom, kokia gali būti anekdoto pabaiga. Turbūt kas nors nelaukta. Išnagrinėjom šimtus variantų, bet sugalvot nieko nesugalvojom.
Prabėgo daug metų. Per karą, kai stovėjom gynyboj prie Leningrado, kartą vienas mano draugas žeminėje pasakoja:
— Paklausykit, vaikinai, gero anekdoto. Vienoje parduotuvėje buvo parduodama brangi papūga. Prie jos kojyčių pririšta po virvutę. Kai patrauki vieną, ji dainuškas traukia, kai patrauki antrą — pradeda nešvankiai keiktis.
— Na?! — nekantraudamas sušukau.
Vos tik kareivis prasižiojo sakyti, skubiai jį iškvietė pas baterijos vadą. Ir daugiau į žeminę negrįžo. Jį išsiuntė atlikti užduoties, per kurią buvo sužeistas ir nugabentas į ligoninę.
Ir štai Kalinine per vaidinimą stoviu kartą už kulisų šalia maniežo inspektoriaus, ir jis staiga man sako:
— Žinai, gerą anekdotą prisiminiau. Apie tai, kaip Amerikoje pardavinėjo papūgą su dviem virvutėmis.
— Na?! — sukrėstas apmiriau.
— Dabar paskelbsiu numerį. Palauk.
Nuėjo maniežo inspektorius skelbti numerio, ir jam pasidarė bloga, širdies priepuolis. Išvežė jį į ligoninę.
Supratau, kad ilgiau neištversiu, ir rytojaus dieną nuėjau pas jį į ligoninę.
Nupirkau obuolių, stiklainį sulčių. Einu į palatą, o nervai įtempti... Nenustebčiau, jeigu dabar įgriūtų lubos ir užmuštų inspektorių.
Bet lubos neįgriuvo. Paprasčiausia medicinos sesuo parodė rūpestingai paklotą lovą ir tarė:
— Jūsų draugo jau nėr...
Na, manau, mirė. O sesuo sako:
— Prieš valandą brolis išvežė į Maskvą, į ligoninę.
„Dar ne viskas prarasta, — pamaniau. — Galų gale jis sugrįš.“ Bet inspektorius iki mūsų gastrolių pabaigos taip ir nesugrįžo. Tėvą sukrėtė ši istorija.
— Tiesiog kažkokia mistika, — jis sakė, — siaubas ima.
Po trejų metų aš vėl atvykau į Kalininą. Cirke maniežo inspektorium dirbo kitas žmogus.
— O kur ankstesnis inspektorius? — iš karto paklausiau.
— Jis išėjo iš cirko, — man atsakė. — Dirba čia, Kalinine, radijuje. Pirmą laisvą dieną nuėjau į vietos radiją, susiradau kambarį, kur dirbo buvęs inspektorius. Du kartus bendradarbius perklausiau, ar ten jų viršininkas (inspektorius radijuje vadovavo kažkokiam skyriui), ir, kai man pasakė, kad jis yra, jaudindamasis pasibeldžiau į duris ir įėjau į kabinetą.
Jis sėdėjo už stalo ir, pamatęs mane, sušuko.
— O! Ką aš matau.
Aš sau kartojau: „Ramiau tu, ramiau. Nelabai džiaukis. Dabar kažkas turi atsitikti“.
Nurijęs seiles, įkvėpęs oro, išpyškinau:
— Labas! Kas atsitiko papūgai, prie kurios kojų buvo pririštos virvutės?
— Kokiai papūgai? — nesusigaudė buvęs inspektorius. Priminiau anekdotą.
— A-a-a... Taip-taip... Mokėjau tokį anekdotą. Supranti, pradžią aš, atrodo, prisimenu: pardavinėjo Amerikoje papūgą..., bet va pabaigą užmiršau.
— Kaip užmiršote? — apmiriau. — Na, prisiminkite, prisiminkite, — maldavau.
Jis susimąstė, paskui džiaugsmingai sušuko:
— Prisiminiau! Tuoj pasakysiu. Tik greitai nubėgsiu pas viršininką, pasirašysiu laidos tekstą.
— Ne! — sublioviau. — Dabar papasakokit, ir aš išeisiu. Ir jis papasakojo.
Pasirodo, kai pirkėjas paklausė pardavėją, kas bus patraukus už abiejų virvučių, tai vietoj pardavėjo netikėtai atsakė pati papūga: „Kvaily-y-ys! Aš gi nukrisiu nuo kartelės...“
Taip pagaliau sužinojau anekdoto pabaigą.
Pirmąją poilsio dieną mudu su Tania išvykom į Maskvą. O ir kiti artistai, kadangi Kalininas netoli nuo sostinės, nusprendė parvažiuoti namo. Susirinko mūsų visa grupė — gal dešimt žmonių. Nusipirkom bilietus į praeinantį traukinį. Deja, rūsti palydovė, kad ir kaip jos prašėme, niekaip nenorėjo mūsų leisti į vagoną, nors buvo laisvų vietų. Taip apie penkias valandas ir išbuvome tambūre.
Namuose smulkiai papasakojom apie savo debiutą. Kalininas mums patiko. Cirkas buvo ant Volgos kranto, ir dažnai po vaidinimo bėgdavome maudytis. Po dviejų darbo savaičių pasijutom programoje esą savi žmonės. Greitai susipažinom su artistais, su kai kuriais susidraugavom ir kartu lankydavom teatrą ir kiną.
Vieną iš pirmųjų mūsų gastrolių vakarų į cirką atėjo pusamžis vyras, pliktelėjęs, kruopščiai nusiskutęs. Visi su juo pataikūniškai sveikinosi. Pasirodo, tai vietos laikraščio reporteris, nuolat rašantis apie cirką. Mačiau, kaip keli artistai per pertrauką vaišino jį bufete konjaku. Elgėsi jis pasitikinčiai, apie matytus numerius kalbėjo su tokia intonacija, kad nepaprieštarausi. Po vaidinimo reporteris priėjo ir prie mūsų su Miša.
— O ką, — jis pasakė, — jūsų neblogas numeris. Jį turbūt reiktų išgirti... Jaunus aš palaikau.
Mes padėkojom reporteriui, bet į bufetą nepakvietėm. Vis dėlto po poros dienų laikraštyje pasirodė solidi recenzija, beje, parašyta gana profesionaliai, kurioje mus pagyrė. Nusipirkome šių laikraščių su pirmąja recenzija ir, išsikirpę straipsni, kur buvo mūsų pavardės, išsiuntinėjom giminėms ir draugams.
Kalinine, baigiantis gastrolėms, mums pagamino penkias dideles skrynias rekvizitui ir kostiumams. Šį miestą įsiminiau dar ir todėl, kad būtent Kalinino cirke susipažinau su nuostabiu klounu Aleksejum Sergejevu.

MUSLIA

Šiandien man papasakojo, kaip vakare po darbo, pasėdėjęs su bičiuliais, gerokai įgėręs, klounas Muslia nusprendė likti cirke nakvoti. Jis nuklydo į arklidę, atsidarė narvą, kur tupėjo garsusis dresuotojo Ederio liūtas Cezaris, ir įėjo į ji.
Rytą persigandę tarnautojai rado miegantį Muslią šalia Cezario. Į arklidę atbėgo pats Ederis.
— Ramiai atsikelk, — kuždėjo Ederis pabudusiam Musliai, — nedaryk staigių judesių, pamažu eik iš narvo.
Muslia atsisakė eiti iš narvo.
— Taip, aš išsigausiu, o jūs paskui mane apdaužysit, — kalbėjo jis liūdnai.
Dresuotojas ilgai įkalbinėjo klouną eiti iš narvo. Tik kai Ederis davė garbės žodį, kad ir pirštu nepalies Muslios, šis lyg niekur nieko išėjo iš narvo.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1951 metų liepa)

Būna keistas cirko artistų likimas. Mažai kuriose knygose, pasakojančiose apie cirką, apie klounados meną, specialiuose žinynuose minima klouno Sergejevo pavardė. Paklausk bet kurį seną patyrusį artistą apie jį, iškart sušuks:
— A-a-a!.. Sergejevas. Muslia! Tai genijus. Tokių daugiau nėra. Prisimenu, mokantis klounados studijoj, kažkuris iš mūsiškių Buše paklausė:
— Aleksandrai Borisovičiau, o kas, jūsų manymu, pats geriausias klounas?
— Na, Karandašo aš neminėsiu, — atsakė pagalvojęs Buše, — dėl jo aišku. O va, Sergo — tai taip!
Mokydamiesi išgirdome daug žymių pavardžių: Alperovas, Antonovas ir Bartnevas, Kokas, broliai Lavrovai, Demašas ir Mozelis, Eiženas. O va apie Sergo — pirmąkart.
— Jeigu pamatysit Sergo vaidinantį, — pridūrė Buše, — suprasite, kad jis didis klounas.
Ir tikrai, kai Kalinine pamačiau klouną Sergo (artistai tarpusavyje Aliošą Sergejevą vadino Muslia), įsitikinau — Buše sakė teisybę.
Kodėl visi jį. vadino Muslia? Ilgai negalėjau sužinoti. O paskui kažkas iš senųjų artistų man paaiškino:
— Ogi viskas labai paprasta. Sergo į visus kreipiasi kaip prancūzas, tik taria ne „mesjė“, o „muslia“.
Tikrai, jis ir prie manęs priėjęs cirke sakydavo:
— Sakyk, musliuška, kuris jūsų numeris?
Klounas Sergo visada lyg stovi man prieš akis — tylus, nepastebimas žmogus, nuostabiai kuklus.
Sutiks kas nors jį gatvėje — nedidutį, petingą, rusvais, šiek tiek išlindusiais iš po kepurės banguotais plaukais, mėlynomis akimis — ir pagalvos: paprastas darbininkėlis. Toks Sergo iš pažiūros.
Geltoni dantys nuo tabako, bet kai šypsodavos, vaidindamas manieže, šypsena būdavo akinamai gera ir drovi. Gražus, bet nekrintančio į akis, rusiško grožio. Atrodė šiek tiek vyresnis, nors buvo trisdešimt penkerių. Dažnai būdavo galima jį užtikti sėdintį ant suolelio už kulisų ir kažką mąstantį.
Šiaip Muslia kalbėdavo su pertrūkiais, aukštu balsu, ir sunku būdavo, suprasti, ką jis nori pasakyti. O manieže jis apsieidavo beveik be teksto.
Į maniežą įeidavo šiek tiek užsismaukęs ant pakaušio paprastą žalią fetro skrybėlę, aptrintu tamsiai žaliu švarku, plačiomis rudomis kelnėmis su petnešomis, šiek tiek utriruotais batais su užriestais į viršų galais. Paišytais antakiais, pasidažęs lūpas, kaip jis sakydavo — dėl šviežumo, — va ir visas jo grimas. Savo kostiumais jis nesirūpindavo. Pamiršdavo duoti skalbti marškinius. Gerosios kostiumininkės įeidavo į jo rūbinę, kurios jis niekada nerakindavo, ir pačios pasiimdavo marškinius.
Svarbiausia jo darbe — pasinaudoti paprastais daiktais. Grėbliai, lazdelė, karutis, kuriuo vežamas kilimas... Kartais jis pasinaudodavo rekvizitu, kurį artistai tik ką naudojo manieže. Puikus akrobatas. Gerai stovėdavo ant rankų, darydavo stulbinančias kaskadas. Nuostabiausia: ką Muslia rodytų, viskas atrodydavo juokinga ir jaudinama. Žmonės juokdavosi, o širdį galėjo slėgti liūdesys. „Muslia — subtilus, maudžiantis dvasią klounas“, — taip jį nusakė Sergejus Kurepovas. Tiksliai apibūdino.
Musliai viskas, kaip sakoma, buvo įgimta. Jis galėdavo ateiti į maniežą, paimti bet kurį pasitaikiusį daiktą — sviedinį, kėdę, šluotą, segtuką, ir taip viską panaudoti, kad visa salė pradės kvatoti. Jis turėjo didžią improvizatoriaus dovaną. Gebėdamas į viską reaguoti kaip vaikas, jis mokėjo neapsimestinai džiaugtis manieže ir užkrėsti šiuo džiaugsmu kitus.
Muslia sugebėjo sukurti — manau, kad jam tai išeidavo nesąmoningai, — paveikslą nevykėlio, kuris nori viską padaryti, bet nieko nesugeba. Paveikslą, primenantį Čarlio Čaplino kaukę, bet labai savotišką.
Tik Muslia galėdavo atlikti, atrodė, nereikšmingą, primityvią reprizą, kurią jis švelniai vadino „Piršteliu“.
Už parankės jis atsivesdavo į maniežo vidurį inspektorių ir, pasitraukęs nuo jo per kelis žingsnius, ištiesdavo į priekį ranką ir smilium modavo inspektoriui prieiti prie jo. Šis prieidavo prie pat klouno, o pirštas vis tebejudėdavo. Inspektorius šiek tiek pastovėdavo žiūrėdamas į šį judantį pirštą, o paskui lyg supykęs kirsdavo klounui per ranką. Bet pirštas ir toliau jį kviesdavo prie savęs. Dabar jau išsigąsdavo pats Muslia.
Jis tikrai baisėdamasis žiūrėdavo į pirštą, kuris niekaip negalėjo liautis judėjęs. Žiūrovai matydavo nuostabų veiksmą, kai klounas bando sustabdyti krutantį pirštą. Jis pasikišdavo ranką po pažastim, kišdavosi į kišenę, primygdavo pirštą koja, o pirštas vis tiek judėdavo. Pagaliau Muslia padėdavo nesuvaldomąjį pirštą ant barjero ir tvodavo per jį plaktuku. Iš baisaus skausmo klounas pašokdavo ir greit pirštą įsikišdavo į burną. Pirštas judėdavo ir burnoj, dėl to Muslios žandai juokingai pūsčiodavo. Kai išsitraukdavo pirštą iš burnos, vienas uniformininkas duodavo klounui rankinį pjūklelį. Muslia pridėdavo pjūklelį prie piršto, ir staiga pirštas lyg išsigandęs sustingdavo. Lengviau atsidusęs, švytintis klounas eidavo iš maniežo, bet prie pat išeigos pirštas vėl atgydavo. Muslia, desperatiškai rėkdamas, numetęs pjūklelį, išbėgdavo į užkulisį.
Niekai, primityvas — juda pirštas, o klounas gąsdinasi. Bet kaip Muslia tai darydavo! Kiekvienąsyk žiūrėdamas „Pirštelį“, juokdavausi kartu su žiūrovais ir tikėjau, kad Muslios pirštas išprotėjęs.
Kai kurie klounai bandė kopijuoti šią reprizą. Nieko jiems neišeidavo. Tai buvo natūralu tik Musliai, mažam, susivėlusiam, naiviam, juokingam, keistam žmogeliui.
Deja, sutikau Muslia, kai jis jau buvo bebaigiąs veiklą manieže. Bet ir tai, ką mačiau, stebino. Tiek stebino, kad kiekvieną kartą aš, kaip beveik ir visi dalyvaujantys Kalinino cirko programoje artistai, atlikę savo numerius, skubėdavau į šoninį taką pasižiūrėti jo reprizos.
Kai jam šaukdavo: „Alioša, pauzė!“ — jis bėgdavo prie savo dėžės už kulisų, tiesiog panirdavo į ją taip, kad iš dėžės kyšodavo tik kojos; pasigriozdęs išsitraukdavo pirmą pakliuvusį daiktą — pistoletą, butaforinius svarsčius, peilį — ir bėgdavo į maniežą.
O kartais jis tiesiog ateidavo, žiūrėdavo šiek tiek sumišęs, šypsodavos — buvo matyti, kad klounas dar nežino, kaip ir kuo užpildys pauzę. Kitas suglumtų, blaškytųsi po maniežą, jaudintųsi, o Muslia ne. Jam viskas niekis. Jis apžvelgdavo maniežą ir, pastebėjęs (tikra improvizacija), kad susipainiojo uniformininkų trosas, strimgalviais bėgdavo padėti jo išpainioti, bet darydavo taip, kad trosas visiškai susinarpliodavo. Uniformininkai jį koneveikdavo (iš visų plaučių, kone pikčiausiais žodžiais patyliukais keikdavo!), o publika juokdavosi. Kai vis dėlto trosą išpainiodavo ir uniformininkai išeidavo iš maniežo, Muslia, visiems šypsodamasis, publikai plojant, nustebęs, lyg nesuprasdamas, kodėl jam ploja, išeidavo iš arenos.
Muslia puikiai atlikdavo reprizą su skrybėle. Už kažką įsižeidęs ant inspektoriaus, jis, sugniaužęs kumščius, grėsmingai artindavosi prie jo, supykęs nusivilkdavo švarką ir mesdavo ant maniežo. Paskui nusiplėšdavo nuo galvos skrybėlę ir piktai sviesdavo ant kilimo.
Tuo metu, kai skrybėlė paliesdavo kilimą, orkestre pasigirsdavo būgno trenksmas. Išgirdęs stiprų garsą (kaipgi, metė skrybėlę ir pasigirdo dunkstelėjimas?), apstulbęs Muslia pakeldavo skrybėlę ir vėl mesdavo ją ant kilimo. Vėl pasigirsdavo smūgis į būgną. Nustebęs ir kartu su baime Muslia atsargiai pakeldavo skrybėlę ir atidžiai ją apžiūrėdavo. Pasigirsdavo būgno tratėjimas — skrybėlė, tarytum gyvas padaras, tirtėjo klouno rankose. Numetęs skrybėlę, Muslia, siaubo apimtas, bėgdavo ir slėpdavosi už barjero. Po kelių sekundžių, šiek tiek aprimęs, jis prislinkdavo prie skrybėlės ir atsargiai lazdele ją paliesdavo. Vėl smūgis į būgną. Išsigandęs Muslia, drebėdamas iš baimės, sprukdavo šalin.
Bet smalsumas vėl nugalėdavo. Užsidengęs galvą švarku, Muslia atsargiai prišliauždavo prie skrybėlės ir baugiai ją imdavo. Jo veide atsispindėdavo vidinė kova: mesti skrybėlę ar ne? Pagaliau pasiryždavo. Vos tik ranka užsimodavo mesti skrybėlę... kaip orkestre per anksti smogdavo į būgną. Ir dabar klounas suprasdavo — jį apgaudinėja. Jis nurimdavo, grūmodavo pirštu būgnininkui ir, ramiai užsidėjęs skrybėlę, linksmas, lydimas publikos plojimų, eidavo iš maniežo.
Daug vėliau, dirbdami su Miša, klounais, prisiminėm šią reprizą ir bandėm ją atlikti. Mums nesisekdavo, nors ir pridėjome juokingų, mūsų akimis žiūrint, triukų (pabaigoje mes netgi papliaušką susprogdindavom). Šią reprizą rodėm vos tris kartus.
— Vyručiai, — pasakė mums Buše už kulisų, — sugalvokit savo repertuarą. Muslios vis tiek nepakartosit.
Vos viena skrynia stovėjo Muslios rūbinėje. Šioje skrynioje viskas sujaukta: rekvizitas, kostiumai, jo daiktai. Bet Muslios repertuaras įvairus — kiekvieną dieną jis ką nors improvizuodavo.
Man labai patiko jo repriza su kėde. Ateina Muslia su vieniška kėde ir bando ant jos sėstis. O kėdei nukrinta koja, ir klounas griūna. Muslia mėgina taisyti kėdę. Deda vieną koją — kita krinta, ir taip keletą kartų. Į tai Muslia su tokiu liūdesiu reaguoja, taip vaikiškai rimtai ir taip graudžiai žiūri į sulaužytą kėdę ir laiko rankose kojas, kad salė pradeda kvatoti. O Muslia vis greičiau ir greičiau stengiasi remontuoti kėdę. Ir viskas — spartėjančiu ritmu, salei be paliovos kvatojant. Pagaliau kėdė sutaisyta. Klounas sėda ant jos, o kėdė su trenksmu subyra į smulkius gabalus.
Muslia tiksliai mokėdavo pasirinkti publikoje žmogų, su kuriuo jis suvaidindavo ištisą pjesę. Tai jis darė genialiai, kad salė net plyšdavo juoku. Žiūrovai įdėmiai sekdavo bežodį klouno ir pasirinkto žmogaus dialogą.
Muslia, eidamas vaidinti pirmos reprizos, atidžiai apžvelgdavo žiūrovų salę ir staiga nusižiūrėdavo kokį nors žmogų pirmoje eilėje. Jis prieidavo artyn, įsispitrėdavo į jį ir lyg dėl ko nors tardavosi. Būdavo, kad pasirinktam žmogui jis simpatizuodavo ir taip ilgai į jį spoksodavo, taip gestikuliuodavo, jog visi suprasdavo: klounui patinka šis žiūrovas arba žiūrovė. Dažniausiai tai būdavo žiūrovės.
Ir kiekvienąsyk, atlikdamas vieną ar kitą reprizą, jis pradėdavo jas tuo, kad žiūrėdavo į savo naująjį partnerį iš publikos, su kuriuo užsimegzdavo asmeniniai kontaktai, kurie tvirtėdavo po kiekvienos reprizos. (Pavyzdžiui, jis kviesdavosi šį žmogų taisyti kėdės.) Pakakdavo Musliai tik pažvelgti į šį žiūrovą (o salė jau laukdavo, kad jis pasižiūrės), visi juokdavosi.
Muslia kad ir ką darytų, viskas būdavo nuostabu. Štai, prieš vaidindamas kitą reprizą, jis nusivilkdavo švarką — ir žiūrovai pamatydavo sudriskusias marškinių rankoves ir išplyšusią nugarą. O nusivilkdavo jis oriai, kaip dendis. Dendis nusivelka švarką, o po juo — draiskalai. Daugelis klounų, panaudodami netikėtumo efektą, rodydavo šį triuką, bet geriausiai už visus tai darydavo Muslia.
Daug kartų mačiau reprizą „Čia nerūkoma“. Repriza išmėginta ir, kaip cirke sakom, tinkama. Dešimtys klounų ją atlieka. Bet geriausiai už visus „Čia nerūkoma“ darydavo Muslia.
Reprizos turinys nesudėtingas: klounas užsirūko, o inspektorius iš jo atima degantį papirosą. Klounas išsiima degančių papirosų — iš kišenės, iš skrybėlės, bato ir netgi jam duoda kas iš publikos.. . Pasiima ir rūko, o inspektorius vėl atima...
Bet kaip tai Muslia darydavo! Kaip nuostabiai jis mėgdžiodavo inspektoriaus eiseną, kaip nuoširdžiai įsižeisdavo, kad iš jo atimamas papirosas, kaip kankindavosi galvodamas, kur gauti kitą, kaip džiaugdavos, jo veidas tiesiog švytėdavo, kai rasdavo išeitį — susiieškodavo eilinį papirosą, kaip jis mėgaudavosi traukdamas dūmą.
Muslia vaidindavo reprizą, o po maniežą zuidavo uniformininkai, dėliodami gremėzdišką rekvizitą būsimajam numeriui. Bet publikos niekas neblaškydavo. Visi atsidėję žiūrėdavo į klouno išdaigas.
Daugelį reprizų Muslia sugalvodavo pats. Kai kurie klounai vogdavo jo repertuaro ir sakydavo, jog tai jų. Kai Muslia apie tai sužinodavo, jis neįsižeisdavo, nepykdavo. Jis tiesiog susigalvodavo naują. O juk sugalvotas reprizas jis galėdavo užregistruoti Vyriausiojoje autorinių teisių valdyboje ir tuo atveju, jeigu šį repertuarą vaidinių kiti, už tai gauti pinigų. Ne, Musliai tai nerūpėjo. Jis tiesiog vaidindavo. Dažnai po vaidinimo, kai uniformininkai tvarkydavo patalpą, o artistai, prieš išsivaikščiodami namo, grupelėmis sėdėdavo ir šnekučiuodavo, staiga salėje pasirodydavo Muslia. Jis sėsdavosi už besikalbančiųjų ir pradėdavo groti smuiku. Grodavo šiaip sau, saviems. Ir artistams tai patikdavo. Nutrūkdavo kalbos. Žmonės sėdėdavo ir klausydavos. O kartais dieną Muslia tiesiog atsisėsdavo tuščioje žiūrovų salėje ir grodavo smuiku. Jį klausdavo:
— Ką, Muslia, mokaisi naujos muzikos?
— Ne, — atsakydavo, — repetuoju reprizas. Groju, o pats vaizduojuosi, kaip vakare vaidinsiu reprizas. Juk todėl kiekvieną kartą darau vis kitaip.
Keistas Muslia klounas. Nuostabus, nesuprantamas, nepaprastas žmogus, jis galėjo tapti geriausiu šalies, o galbūt ir pasaulio klounu. Bet jam tarytum nerūpėjo sėkmė. O gal tikrai nerūpėjo?
Muslia visada taip vaidindavo savo reprizas, kad žiūrovai negalėdavo numanyti, kaip ši repriza vyks, kokį kitą žingsnį žengs klounas, ką jis ketina rodyti, kuo nustebinti... Muslia visada šiek tiek „apgaudinėdavo publiką“.
Antai, pavyzdžiui, jis ateidavo su smuiku ir kėde, ir publika, prisiminusi ankstesnę reprizą su kėde, kuri susprogdavo, tikėdavosi, kad ir smuikui taip atsitiks. O jis smuiku tiesiog grodavo. Grodavo puikiai.
— Supranti, Musliuška, — kartą jis sako man, — natų aš nepažįstu... Nepažįstu! Bet groti bet ką galiu. Kam natos? Paprasčiausiai reikia jausti muzikos dvasią.
Muslia gastroliavo viename Sibiro mieste. Pirmą kartą į šį miestą gastrolių buvo atvykęs garsus smuikininkas, sąjunginių ir tarptautinių konkursų laureatas, muzikantas su daugybe titulų. Ir jis apsigyveno viešbutyje. Per atsitiktinumą smuikininko liuksas buvo greta mažyčio kambario, kuriame gyveno Muslia.
Rytą garsusis muzikantas, darbštus ir tikslus žmogus, tris valandas grojo smuiku, repetuodamas naują sudėtingą kūrinį. O vakare (gastrolininko koncertas buvo numatytas po dviejų dienų), norėdamas prasiblaškyti, nusprendė eiti į cirką. Jį, kaip garbingą svečią, žinoma, pasodino pirmoje eilėje.
Žiūri programą, mandagiai ploja po kiekvieno numerio, šypsosi, o kartais ir kvatoja iš Muslios reprizų. Ir staiga!..
Į maniežą daryti reprizos įėjo Muslia su savo senučiu, apsilupinėjusiais dažais smuikeliu ir sugrojo tris trumputes muzikines improvizacijas. Atliko taip, kad žiūrovai klausėsi sulaikę kvapą — jis meistriškai grojo. Bet gastroliuojančiajam smuikininkui nuostabiausia buvo tai, kad jis išgirdo fragmentus kūrinio, kurio natas turėjo tik du žmonės šalyje — jis pats ir kompozitorius, kuris šį kūrinį sukūrė tik šiam muzikantui.
Garsusis muzikantas nuskubėjo į užkulisį pas klouną ir stebėdamasis paklausė:
— Kur jūs gavot šį kūrinį?
— Ogi šiandien rytą, — atvirai atsakė Muslia, — viešbutyje išgirdau. Kažkas šalia grojo. Man motyvas patiko, ir jį įsidėmėjau,
— Jūs — genijus. Neįtikėtina. Įsiminti ir iš klausos pagroti šį kūrinį! Neįtikėtina!!! Ne, aš turiu su jumis geriau susipažinti.
Po cirko vaidinimo garsusis muzikantas madingu kostiumu nuvyko į restoraną su menku žmogeliu, vilkinčiu tikriau neturtingai negu kukliai.
Po šito Muslia tris dienas nesirodė cirke. Pirmąjį smuikininko koncertą mieste taip pat teko atšaukti. Niekas negalėjo rasti nei klouno, nei smuikininko. Vėliau paaiškėjo, kad jie tris dienas grojo smuiku vienas kitam ir nieko neįsileido į kambarį, neatsakinėjo į telefono skambučius (kad jų netrukdytų, garsusis muzikantas kambarinei, aukšto budėtojai ir administratoriui užmokėjo). Kai grojo Muslia — verkė smuikininkas, kai grojo smuikininkas — raudojo Muslia.
Silpnos valios žmogus Muslia. Mėgo išgerti. Tai jį žudė. Visada atsiranda pavyduolių, pasirengusių viskam, kad tik kaip nors patenkintų savo pavydo jausmą ir pakenktų kitam, žmogui talentingesniam, garsesniam už juos.
Su Muslia vienoje programoje vaidindavo vidutinis klounas — muzikinis ekscentrikas, blogas žmogus. Užtenka papasakoti „apie vieną jo reprizą, ir bus aišku, kas jis toks. Pavyzdžiui, jis įeidavo į maniežą ir sakydavo:
— Yra žuvis didelė, yra ir maža. Didelė žuvis — didelė, o maža — gružė. Yra švilpynė, o mano — pypynė. — Ir artistas pypė savo „pypyne“.
Kartais šis klounas vaidindavo ir kaip cirko komikas. Atėjęs į cirką ir pamatęs, kad Muslia blaivus, jis duodavo jam stiklinę degtinės, šis apgirsdavo ir negalėdavo vaidinti. Tada Muslią pakeisdavo šis betalentis artistas. Deja, Alioša nemokėdavo atsisakyti, Jis manydavo, kad tam, kuris siūlo išgerti, nevalia atsisakyti. Tuo galima žmogų įžeisti.
Muslią visi mylėjo. Negalima buvo ]o negerbti. Ir jis visus mylėjo, buvo geranoris. Su visais visada mandagiai sveikindavosi — su sargais, uniformininkais, arklininkais, valytojomis. Jis kėlė baimę tik cirko direkcijai. Galėjo sužlugdyti spektaklį. Sužlugdyti, nes per daug gerdavo. Jo likimas, kaip man atrodo, yra šiek tiek panašus į artisto Piotro Aleinikovo. Ir vieną, ir kitą pražudė neprotinga gerbėjų meilė; jiems, matyt, buvo malonu bendrauti su artistu.
Kartą iš Maskvos į Minsko cirką, kur klounas buvo Muslia, atvažiavo Mestečkinas ir Baikalovas atsirinkti numerių sostinės programai. Pasižiūrėjo pirmąją dalį. Baikalovas susižavėjęs Muslia.
— Klausyk, Markai, šį klouną reikia būtinai paimti į Maskvą.
Per pertrauką kažkas klounui juokais pasakė:
— Muslia, juk Baikalovas su Mestečkinu atvyko tavęs pasižiūrėti. Muslia susijaudino, susinervino ir puolė į bufetą.
Antrojoje dalyje Muslia lyg tūtų kas pakeitęs. Jis įėjo ramia klupinėjančia eisena į maniežą, pastovėjo, atsigulė ant barjero ir užmigo. Užmigo iš tikrųjų. Uniformininkai išnešė jį iš maniežo, ir daugiau tą vakarą jis nepasirodė. Žinoma, į Maskvą jo nepaėmė.
Muslia geras žmogus. Prisimenu, jis padovanojo mums su Miša keletą triukų, atskleidė paslaptį, kaip iš kišenės išsiimti degančią žvakę. Išmokė mus imti iš burnos daugybę kiaušinių. Pasakė receptą, kaip pasigaminti dujų oro balionams pripildyti, kad jie skraidytų.
Neįmanoma buvo nesišypsant žiūrėti į Muslia, kai jis ruošdavos keltis į kitą miestą. Paprastai artistai savo bagažą pakuoja naktį. Rytą bagažas turi būti parengtas išsiųsti. Muslia naktį, atšventęs pasibaigusią programą, pakuotis daiktų negalėdavo. Rytą jį rūbinėje žadindavo (jis dažnai po vaidinimo likdavo nakvoti cirke) ir klausdavo:
— Kur tavo bagažas? Mes jau gabename viską į stotį.
Muslia susikaupęs savo mėlynomis nekaltomis akimis žiūrėdavo į maniežo inspektorių, keistai mirkčiodavo ir, karštligiškai griebdamas viską, kas pakliūdavo po ranka, mesdavo į vienintelę savo skrynią. Skrynia neužsidarydavo. Tada Muslia, užsilipęs ant dangčio, kojomis minkydavo visus daiktus. Lūždavo smuikas, glamžydavosi kostiumai, iš tūbelių spausdavosi grimas.
O kitame mieste jis iš kurio nors pasiskolindavo stryką, susiklijuodavo smuiką, šiaip taip susitvarkydavo kostiumus ir pradėdavo dirbti.
Niekada nepastebėjau, kad Muslia su kuo nors rietųsi, ant ko nors pyktų. Netgi kai jį plūsdavo, jis išklausydavo ir visad tardavo vieną ir tą pačią frazę:
— Musliuška, na nereikia keiktis... Musliuška... nereikia... Man papasakojo apie Muslia keistą istoriją.
Dirbdamas Baku mieste, Muslia kartą vėlai iš cirko ėjo namo. Pūtė šaltas rudens vėjas, smarkiai lijo. Muslia, nusprendęs palaukti, kol praeis lietus, užsuko į kažkokios statybinės aikštelės pašiūrę. Paskui tamsoje rado ten jaukią vietelę ir prigulė. Naktį pabunda ir — o siaube! — negali pajudinti nei rankos, nei kojos. Muslia graudžiai pravirko, pamanęs, kad jį suparalyžiavo.
Jis ilgai verkė, paskui užmigo. Atsibudo nuo baisaus garso. Tuk tuk, tuk tuk... Pasirodo, šalia žmonės stuksi laužtuvais ir baisiai keikiasi. Visiškai atsibudęs, jis žiūri, kad tai darbininkai iškerta jį iš... sustingusio asfalto! Atėjo į cirką purvinas, su bitumo likučiais ant drabužių. Kostiumas nuėjo niekais. Bet Muslia nenusiminė. Juokdamasis visiems pasakojo:
— Štai kaip gerai viskas baigėsi! O aš juk maniau, suparalyžiavo.
Šia istorija nelabai tikėjau. Bet kai vaidinau su juo Jerevane ir tapau dar baisesnės istorijos liudininku, patikėjau ir šia.
Po vaidinimo Muslia pasigėrė ir su vienu akrobatu nusprendė pažiūrėti — tokia mintis jiems šovė į galvą, — kaip gyvena žmonės Turkijoje. Girtas akrobatas Muslią įtikino, kad Turkija yra už kalno, netoli cirko. Dėl drąsos dar išgėrė, išėjo iš cirko, prisikasė iki kažkokio kalno, atsigulė ant žemės ir nušliaužė į Turkiją.
Šliaužė visą naktį. Neteko jėgų ir paryčiu užmigo. Dieną pasibudo. Rankas ir kojas apsidraskę, drabužius susiplėšę. Paaiškėjo, kad jie visą naktį šliaužiojo aplink vieną kalną Jerevano pakraštyje...
Kai cirke klausinėdavo Muslią apie šią kelionę, jis žvelgdavo savo mėlynomis akimis ir graudžiai sakydavo:
— Norėjom pamatyt Turkiją. Būtume pasižiūrėję ir iš karto sugrįžę. Atvykęs į vieną miestą dirbti, vėl pamačiau Muslią. Graudus buvo susitikimas. Jis puolė prie manęs, sakydamas, kad džiaugiasi mus išvydęs, ilgai klausinėjo, kaip sekasi vaidinti. Ir staiga, pasivėdėjęs į šalį, keistai pažvelgė į mane, visas suvirpėjo ir, lyg išduodamas paslaptį, sušnibždėjo:
— Gelbėk mane. Maldauju. Mane nori nužudyti. Matai, stovi ekspeditorius ir du uniformininkai. Jie visi... supranti, viena gauja... gauja! Lauke stovi žmogžudžiai. Mane nori nužudyti. Mane nužudys...
Kol svarsčiau, kaip padėti draugui, prie manęs priėjo kažkuris artistas ir tyliai tarė:
— Nekreipk dėmesio. Tai haliucinacijos. Nuo degtinės. Trečia diena.
Pamažu, visų akivaizdoje, prasigėrė Muslią. Jam neleido dirbti dideliuose cirkuose — jis perėjo į grupę „Scenos cirkas“. Atvykęs gastroliuoti į vieną Pavolgio miestą, atsitiktinai sužinojau, kad Kultūros namuose miesto pakraštyje vaidina „Scenos cirkas“, klounas — Sergo. Per savo poilsio dieną su Miša nusprendėm pasižiūrėti šio vaidinimo. Tą dieną Muslią buvo blaivus, ir salė juokais leipo.
Atsisveikindamas paklausiau jį:
— Na kaip, Alioša, nebegersi?
— Tik keliaudamas, — atsakė.
— O dažnai keliaujate?
— Kasdien, — ramiai paaiškino Muslią ir pažvelgė į mane šiek tiek kaltomis akimis. Pažvelgė taip, kad man suspaudė širdį.
Po daugelio metų, kai dirbome Maskvoje, per pertrauką pas mus užsuko Muslią. Jis sakė, kad pradėjęs dirbti pagal sutartį Barnaulo filharmonijoj, metė gerti, bet neturi už ką nuvažiuoti iki Barnaulo.
Nusprendėm jam padėti. Tačiau susitarėm, kad ne duosim pinigų, o nupirksim bilietą iki Barnaulo. Įdavėm bilietą, nupirkom kelionei valgyt ir atsisveikinom. Girdėjau, kad jis iš tikrųjų apie pusmetį dirbo Barnaulo filharmonijoj, paskui vėl neištvėrė, ir jį atleido. Dėl jo ankstesnių nuopelnų Muslią paėmė kažkoks cirkas uniformininku.
Kas tai? Likimas? Galbūt ir likimas. Liūdnas talentingo žmogaus likimas. O galbūt kalti tie, kurie visą laiką jį supo ir nesugebėjo padėti, menkai jį vertino? Galbūt... O galbūt jam tiesiog gyvenime nesisekė ir, jeigu būtų buvęs šalia jo koks draugas, partneris arba tiesiog bičiulis, — turiu galvoj tikrą, valingą, gerą žmogų, mokantį suteikti pagalbą, o ne vedžioti už rankelės, arba jeigu būtų buvusi šalia žmona, protinga moteris, kurią jis būtų mylėjęs ir dėl jos liovęs girtauti, o ji būtų padėjusi jam, jį prižiūrėjusi — galbūt tada Sergejevui viskas būtų susiklostę kitaip. Ir tada, esu įsitikinęs, afišos su jo vardu puoštų geriausius mūsų šalies ir pasaulio miestus. Ir jis filmuotųsi kine, pasirodytų per televiziją ir būtų labai populiarus.
Tik praėjus daugeliui metų, įstengiau suprasti, koks Muslia talentingas, netgi genialus. O tada į jį žvelgiau tiesiog kaip į gerą komiką, žavėdamasis žiūrėdavau jo reprizų ir maniau, kad su tokiais klounais man ne kartą teks susitikti.
Deja, dirbdamas cirke daugiau kaip ketvirtį amžiaus, aplankęs daugelį pasaulio šalių, aš nė karto nemačiau klouno, panašaus į Muslią. Buvo nemažai gerų artistų, ryškių, įsimenančių, talentingų, bet tokio kaip Muslia nesutikau. Ir koneveikiu save už tai, jog kitados geriau nesusipažinau su šiuo žmogum. Cirko gyvenimo bruzdesys, dažnos kelionės — visa tai sutrukdė man pažinti Muslią. Kaip ir daugelis artistų, kurie jį mylėjo, gailėjau šio žmogaus, sielodamasis kartu su jais, kad štai, girdi, gaila — toks talentingas ir žūva.
Būdavo momentų, kai apmaudaudavau ant Muslios. Kai jis sužlugdydavo vaidinimą, rytą prieidavau prie jo ir priekaištaudavau:
— Kaipgi tu, Muslia?
O jis, kaltai nuleidęs akis ir drebančiomis rankomis pešiodamasis švarko skvernus, liūdnai šypsodamas atsakydavo:
— Musliuška, aš nenorėjau. Musliuška, nebark manęs, nereikia... Daugiau kaip dešimt metų praėjo nuo mūsų paskutinio susitikimo.
Girdėjau, kad Muslia kažkur Kazachstane. Bet kur iš tikrųjų ir kuo dirba, niekas negalėjo man paaiškinti. Ir tik kai šios knygos dalis, buvo paskelbta viename žurnale, iš Muslios gavau keistą ir liūdną laišką. Jis rašė, kad gyvenąs Ošo mieste. Kaip vietos sporto draugijos narys, jis važinėjąs po rajonus ir pasirodąs kartu su vienu stipruoliu. Jis rašė ir apie savo rūpesčius, apie tai, kad niekaip negalįs gauti naujo paso, nes ankstesnį pametęs! išsirūpinti pensijos. Laiške rašė, kad rengiasi atvažiuoti į Maskvą ir papasakoti „daug gyvenimiškų nuotrupų“.
Į šį laišką atsakiau. Deja, neteko mums pasimatyti. Po mėnesio, 1977 metų pavasarį, gavau vieno su Muslia draugavusio dailininko laišką. Šis žmogus rašė, kad Muslia mirė. Dvi dienas jis nebuvo išėjęs iš savo kambariuko, o paskui užsuko pas buto šeimininką, paprašė degtukų prisidegti papirosui ir vos prisidegė, „kai iš palengvo susmuko“. Kai atvyko greitoji pagalba, buvo jau vėlu. Dailininkas rašė, kad būtent mirties dieną ir atėjo mano laiškas. Taigi Muslia jo ir neperskaitė. Kai prireikė laidoti, tai ilgai buvo vargta dėl vietos kapinėse, nes Muslia neturėjo paso. „Į kapines jį nuvežė tiesiai iš lavoninės. Laidotuvėse buvo apie dvidešimt žmonių.“ Taip pasibaigė nuostabaus žmogaus ir klouno gyvenimas.
Klounas Muslia. Cirko enciklopedijoje apie jį aštuonios eilutės.
„Sergo (tikroji pavardė ir vardas — Sergejevas Aleksejus Ivanovičius) (g. 1915 m.) — klounas. 1926 metais pradėjo kūrybinę veiklą Voronežo mėgėjų cirke kaip oro akrobatas ir voltižierius ant rėmelio... nuo 1933 metų klounas. S. — klounas plataus diapazono, turėjo improvizatoriaus talentą, buvo savo reprizų autorius, grodavo muzikos instrumentais, dirbdavo daugelyje cirko žanrų. Jo kūrybos klestėjimo metai — 4 — 5 dešimtmetis.“ Štai ir viskas apie didįjį klounados meistrą.

9. GYVENIMAS ANT RATŲ

Ir iš svajonės galima išvirti uogienę. Reikia tik pridėti vaisių ir cukraus.

Stanislavas Ježis Lecas

Po Kalinino mes su Tatjana ir Miša važinėjom iš miesto į miestą, dirbome stacionariniuose cirkuose ir šapito. Taip prasidėjo mūsų gyvenimas ant ratų.

ŠVILPAUJAM KAIP CIRKO ARTISTAI

Senas skersinio gimnastas Klodas man papasakojo, kaip nedideliame miestelyje jam išnuomojo kambarį pas šeimininkę, moterį piktą ir akiplėšą. Nepasibeldusi įeidavo pas jį į kambarį, priekaištaudavo dėl smulkmenų. Klodas nusprendė ją pagąsdinti. Pasikvietė partnerį, susitvėrę rankomis, padarė jiedu stovėseną ir basomis kojomis išpėdavo lubas.
Rytojaus dieną, kaip visada, nepasibeldusi įėjo pas Jį šeimininkė palaistyti gėlių, o Klodas atsainiai leptelėjo:
— Jūsų namuose ne viskas gerai... — ir, parodęs į lubas, pridūrė: — Turbūt naktį nelabasis vaikščiojo lubomis.
Šeimininkė, tikinti moteris, pažvelgė į lubas ir nustėro. Arbatinis iškrito jai iš rankų.
Išėjo Klodas Į cirką repetuoti, o kai grįžo, mato, namuose sąmyšis. Šventikas veja „nelabąjį“. Šeimininkė, parodžiusi artistui jau sudėtus priebutyje jo daiktus, meldė:
— Eik, mielasis, iš čia, kur akys veda. Tai tu nelabąjį į namus prišaukei.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1951 metų spalis)

Mes mėgom važinėti. Nedaug su savim imdavom daiktų — lagaminą ir maišą su patalyne. Traukinyje mielai susipažindavau su bendrakeleiviais, mėgau pasėdėti draugijoje ir pasiklausyti įdomių istorijų, įvairių nuotykių, anekdotų. Traukiniui sustojus, bėgdavau į peroną iš vietos prekybininkų ko nors nusipirkti. Akys išvirsdavo, kai pamatydavau pintines su keptomis vištomis, bulvėmis, kiaušiniais, buteliais virinto pieno, dubenėlius su šaltienos kvadratėliais.
Kelionėje visko nutikdavo. Tai kažkas susimušė, tai nudžiovė kažkieno lagaminą, tai kaimyniniame vagone keleivė prieš laiką pradėjo gimdyti, ir visi domėdavosi, kas gimė — berniukas ar mergaitė...
Važiuojant į Kijevą, vienoje didelėje stotyje sugavo sukčių. Ateidavo šis sukčius į stotį vilkintis pižama. Vos tik traukinys sustodavo, jis įbėgdavo į miegamąjį vagoną, rankose laikydamas arbatinį su karštu vandeniu, ir, „dusdamas nuo bėgimo“, įšokdavo į pirmą kupė ir maldaujamu balsu sakydavo:
— Aš jūsų kaimynas. Važiuoju čia penktoje kupė. Suprantat, žmona nubėgo siųsti telegramos ir pasiėmė visus pinigus. O aš čia dvi geras vištas suderėjau... Ar nepaskolintumėt penkiasdešimties rublių keletui minučių?
Pinigų jam, žinoma, duodavo. Sukčius išeidavo į peroną, neva vištelių, ir daugiau jo nematydavo. Įkliuvo jis atsitiktinai, susidūręs su keleiviu, iš kurio lygiai prieš metus „skolinosi“ pusšimtį.
Tada pagalvojau: štai juk ne kiekvienas sugeba taip padaryti, reikia aktoriaus gabumų, kad žmonės patikėtų ir duotų pinigų.
...Ritmingai bilda traukinio ratai. Nejučia susimąstai, kaip sutiks mus naujas miestas? Turbūt ekspeditorius tiesiai iš stoties nuveš rinktis butą. Gerai būtų įsikurti netoli cirko.
Neabejojau, kad mus pasitiks ir stoties sumaištyje ras, nors ir nežino vagono numerio.
Pirmaisiais darbo mėnesiais mus išmokė švilpauti kaip cirkininkai. Išeis artistas iš vagono, sušvilps meistriškai, prie jo tuoj prieis cirko ekspeditorius. Būdavo, ekspeditoriai ir patys švilpdavo.
Įdomu, kad, galvodamas apie vieną ar kitą miestą, iš karto prisimeni ne jo žymenybes, o šeimininkes, nuomojusias kambarius. Visokių šeimininkių pasitaikydavo: mėgstančių bendrauti ir užsidariusių, gerų ir gobšių, tylių ir triukšmingų.
„Vakare vėlai negrįžkit, daug šviesos be reikalo nedeginkit, kambaryje nerūkykit, svečių nesivedžiokit“, — va žodžiai, kuriuos paprastai mes išgirsdavome pirmą pažinties su šeimininke dieną.
Kartais mums sekdavosi su šeimininkėm. Antai Kijeve patekom į labai mielą šeimą, nors pirmasis mūsų susitikimas buvo tragikomiškas.
Vakare šeimininkai, geisdami su mumis geriau susipažinti, pakvietė arbatos. Besikalbant paaiškėjo, kad aš klounas.
— Oi, klounas! — džiaugsmingai sušuko šeimininkė. — Sioma, ateik greičiau, — pakvietė ji sūnų, — pažiūrėk: šis dėdė — klounas. Parodykit jam ką nors, — paprašė.
Neilgai galvodamas, atsikėliau iš užstalės, priėjau prie durų ir visu smarkumu, su baisiu trenksmu galva tvojau į staktą (šį triuką man parodė tėvas dar vaikystėje: neprisilietus galva durų staktos, iš kitos pusės reikia stipriai smogti delnu į jas). Visi susižavėję aiktelėjo.
— Ar jums neskauda? — klausia šešiametis Sioma.
— Ne, — atsakau, — mano geležinė galva, — ir tuoj vėl pakartoju triuką.
Visi vėl juokiasi. Toliau geriam arbatą. Po kelių minučių girdim: virtuvėje smūgio garsas ir po to berniuko bliovimas. Pasirodo, jis susimušė kaktą į virtuvės duris. Kaktoje didelis gumbas. Laimė, tėvai į visa tai pažiūrėjo su humoru.
Kelio, buities nepatogumai mūsų su Tatjana neslėgė. Ir tikrai, esame jauni, sveiki, pilni jėgų. Mūsų numeris publikai patinka. Visi buvom įsitikinę, kad ateityje mūsų laukia nuostabus gyvenimas.
Pirmais važinėjimo mėnesiais susidūrėm su avizomis. Jeigu programa nepatikdavo ir cirkas „degdavo“, tai artistams vietoj pinigų duodavo pažymą — avizą. Pavyzdžiui, artistas dalyvavo cirko vaidinime dvidešimt ar trisdešimt kartų ir salė buvo apytuštė, o cirkas savo sąskaitoje pinigų neturi, tada artistui įteikiama aviza, suteikianti teisę kitame cirke, kur jam reiks pasirodyti, gauti pinigų už vaidintus spektaklius. Bet atsitikdavo, kad naujame cirke ta pati istorija: publika neina. Ir vėl išduoda avizą. Kai kurie artistai prisirinkdavo avizų už penkiolika — dvidešimt tūkstančių rublių, ir jie maldaudavo direkciją grynų pinigų nors dešimt rublių pietums...
Kartą kalbėdamasis su manim vienas senas artistas, liūdnai šypsodamasis, filosofiškai pasakė:
— Įsidėmėk, mielasis, iki mūsų cirko eilė neatėjo...
Man dirbant, pasikeitė keletas Vyriausiosios cirkų valdybos viršininkų. Apie kiekvieną naują paskyrimą tarp artistų sklido gandų. Cirke veikia savas „bevielis telegrafas“. Atsitiks kas nors, ir apie tai sužinos visi artistai. Taip sužinojau, kad paskirtas dar vienas Vyriausiosios valdybos viršininkas. Vieną gražią dieną antrame Maskvos cirko aukšte, viršininko kabinete, išvydome stipraus sudėjimo, plačiapetį pulkininką, kuris pradėjo perimti popierius. Jo pavardė buvo Feodosijus Bardianas. Kažkas tuoj pat ištarė sparnuotą frazę:
— Na, dabar vaikščiosim rikiuote.
Naujasis viršininkas greit pakeitė karinę uniformą kostiumu ir energingai kibo į darbą.
Anksčiau jis buvo politinis darbuotojas. Į naująjį postą nesiveržė — blogai pažino cirką. Vėliau Feodosijus Bardianas man papasakojo, kad jį iškvietė į partijos Centro Komitetą ir pasakė, jog reikia eiti į cirką dirbti. Įsakymas dėl jo paskyrimo jau suderintas su Stalinu.
Bardianas perėmė sudėtingą, apleistą ūkį. Pinigų kūrybiniam darbui nėra. Daugelio cirkų dėl to, kad nesurenka pinigų, sąskaitos banke uždarytos. Ir vis dėlto pirmas dalykas, ką padarė Bardianas, — panaikino avizas. Atlyginimą pradėjom gauti laiku ir visą. Naujojo valdytojo autoritetas iškart padidėjo. Per vieną susirinkimą Feodosijus Bardianas prabilo, kad nėra viešbučių prie cirkų ir kad mūsų beteisiškas, čigoniškas gyvenimas... Apie tai Bardianas kalbėjo susijaudinęs, kaip suinteresuotas žmogus ir viską žadėjo pakeisti.
Jausdamas, kad Bardianas rūpestingai, pagarbiai elgiasi su artistais, kiekvienas ateidavo pas jį su savo rūpesčiais, prašymais, planais. Visus reikėjo išklausyti, į viską gilintis, o svarbiausia — išsiaiškinti ir suprasti, kada atėjo įžūlus grobikas, reikalaujantis priedo prie atlyginimo, nors jo numeris menkesnis už vidutinį, o kuriuo atveju iš tikrųjų reikia kištis ir padėti.
Bardianui vadovaujant, buvo pradėta statyti viešbučius artistams, buvo statomi cirko rūmai. Odesoje išaugo namas cirko veteranams. Bardianas sugebėjo išsirūpinti fondų butams, gavo leidimą statyti kooperatyvus, ir daugelis artistų, visą gyvenimą neturėjusių savo kampo ir netgi nuolatinės gyvenimo vietos, pagaliau įsigijo namus.
Naujasis valdybos viršininkas tapo tikru šeimininku. Daugiau kaip dvidešimt metų jis vadovavo cirkams.

„OPLIA ČOPLIA“

Maskvoje vyko dviejų mėnesių klounų mokymas. Juos mokyti pasitelkė teatro režisierius ir kalbos technikos dėstytojus.
— Kaip jūs manot kurti paveikslą? — režisierius paklausė vieną provincijos klouną. — Pagal jo išorę, kostiumą, grimą?
Šiek tiek patylėjęs, klounas atsakė:
— Pradėsiu nuo vidurių...

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1952 metų sausis)

Senieji artistai pirmomis mūsų gyvenimo ant ratų dienomis duodavo naudingų patarimų.
— Klausyk atsidėjęs, — sakė man pagyvenęs ekvilibristas, — Gorelovo stotyje pirk svogūnų. Ten jie pigiausi. Parduoda pynėmis. O Budiščėje imk bulves, visą maišą. Ten jos pigios ir skanios. Selivanove traukinys stovi pusę valandos, gyventojai prineša pūkinių skarų. Ten jos du kartus pigesnės negu Maskvoje, įsidėmėk tai!
Pirkdavome ir svogūnų pynėmis, ir bulvių maišais, ir skarą mamai vieną kartą nupirkau, bet ypatingo taupumo nejaučiau. Nuolat keliaudami, išleisdavom pinigų du kartus daugiau negu namuose.
Tais metais, kai pradėjom gyvenimą ant ratų, kiekvienoje programoje, be klouno, dalyvaudavo kokia nors bufonadinė pora, taip pat būdavo numeris „Muzikiniai klounai“. Daugelis oro akrobatų, grupiniai žonglieriai, gimnastai į savo numerius būtinai įtraukdavo klouną, kuris pagyvindavo jų darbą. Turbūt dėl to ir vaidinimai būdavo linksmesni. Juk publika į cirką eidavo daugiausia dėl to, kad galėtų pasijuokti. Bet tikrai gerų klounų vis dėlto buvo maža.
Nedideliuose miestuose vaidindavo niekam nežinomi provincijos klounai. Vėliau ši sąvoka — provincijos klounai — paseno. Bet ketvirtajame, penktajame ir šeštajame dešimtmetyje ji tiksliai apibūdino artistų veiklą. Ji nusakė ir atlaidumą — provincijos, ir sunkumų supratimą, ir šiokį tokį gailestį. Tokių artistų vardai cirko enciklopedijoje netgi neminimi. Šiuos klounus pažįstam tik mes, artistai, ir publika tų miestų, kuriuose jie vaidindavo.
Suprantama, šių klounų sudėtingas likimas. Juos lengva koneveikti, bet turbūt svarbiau yra suprasti. Ir kaip tik todėl, pasakodamas apie vieną provincijos klouną, pakeičiau jo pavardę.
Kartą likimas mus nubloškė į Nižnij Tagilą. Vykome ten būgštaudami ir netgi jausdami šiokią tokią baimę. Visko matę artistai šiuo miestu mus dažnokai gąsdindavo.
— Va, palaukite, — sakė jie, — nugrūs jus į Nižnij Tagilą, tada patirsite, kas yra vargas.
Ar dėl to, kad niūrus miesto pavadinimas (Tagilas, ir dar žemasis), ar dėl to, kad carizmo metais į tuos kraštus gabendavo tremtinius, bet vykome ten nenoriai, įsivaizduodami miestą, kuriame tikriausiai šalta ir nejauku, kur dieną ir naktį pučia baisūs vėjai.
Nuvažiavom į Nižnij Tagilą, o ten šilta. Miestas švarus, malonus. Publika mielai lanko cirką.
Pirmąjį vakarą nuėjom į cirką pažiūrėti programos.
„Visą vakarą manieže klounas parodistas, publikos numylėtinis ALEKSAS KUSTYLKINAS!“ — stambiomis raidėmis išrašyta reklamos skyde prie cirko įeigos.
Šaukdamas: „Va ir aš!“, iš galerijos nusileido kresnas, nedidelio ūgio vyriškis. Ant galvos visko mačiusi skrybėlė neįžiūrimos spalvos. Seniai nekirptų gaurų sruogos dryksojo ant purvinų marškinių apykaklės. Vietoj kaklaraiščio — raištelis su dviem bumbuliukais. Didžiuliai, seniai nevalyti klouno batai, paprasto kirpimo švarkas, plačios kelnės dulsvos spalvos su petnešom — va, galima sakyt, ir visas Alekso Kustylkino kostiumas. Primityvus grimas — veidas negrabiai nuskaistintas ir raudona nosis.
Klouną publika sutiko plojimais ir juoku. Matyt, miestas jį pažinojo ir mylėjo. Jis atsistojo ant barjero ir graudžiai inspektoriaus paprašė:
— Ivanai Ivanovičiau, nuimkite mane nuo čia. Inspektorius atsisakė.
— Ivanai Ivanovičiau, jums duosiu saldainiuką. Inspektorius papurtė galvą.
— Ivanai Ivanovičiau, aš jums duosiu kilogramą saldainių. Inspektorius priėjo prie klouno padėti, o šis pareiškė:
— Nereikia! Už kilogramą saldainių aš ir pats nulipsiu!
Jis nulipo nuo barjero, ir visi pamatė, kad paskui save virvute velka krūvą senų batų.
— Pasveikinkit mane, Ivanai Ivanovičiau, pagaliau gavau kelialapį į kurortą.
— Sveikinu, — burbtelėjo inspektorius, spausdamas jam ranką. — O kokie čia batai?
— O čia batai, kuriuos nuplėšiau, kol gavau kelialapį, — užkimusiu balsu išrėkė Kustylkinas.
(Šią seną reprizą mačiau atliekant ir kitus klounus. Jie darydavo ją geriau.)
Po to Kustylkinas oriai nusivilko švarką, padarė stovėseną ant kėdės ir, pasikasęs koją į koją, kartu su kėde triukšmingai pargriuvo manieže. Keldamasis pasakė:

— Vos vos neparkritau.
Salėje nusijuokė, o klounas šlubčiodamas pasuko prie išėjimo.
— Kas tavo kojai? — paklausė jį inspektorius.
— Nu-si-lau-žiau! — suriko Aleksas ir išėjo iš maniežo.
Po žonglierių ir lyno akrobatų pasirodymo Aleksas ant kaktos laikė ilgą kartį, ant kurios galo stovėjo pintinė su kiaušiniais. Aleksas atsistodavo ant barjero ir, vos vos nulaikydamas kartį, staiga apversdavo pintinę ant publikos. Žiūrovai šokdavo į šalį, dengdavosi galvas rankomis, o mediniai kiaušiniai, siūlais pririšti prie pintinės, pakibdavo ore.
Manieže Aleksas elgėsi laisvai. Daiktus naudodavo primityviai. Antai, pavyzdžiui, užmindavo ant grėblio, kuris smogdavo jam per galvą, ir paskui tuo pačiu grėbliu šukuodavosi plaukus.
Per vieną pauzę Kustylkinas, paguldęs viduryje maniežo savo lazdelę, kviečiasi inspektorių ir klausia:
— O va ar galite jūs, Ivanai Ivanovičiau, padaryti tokį triuką? — Jis šokdavo per lazdelę sakydamas: — Oplia čoplia!
Inspektorius nusijuokęs šokinėdavo ir sakydavo:
— Oplia čoplia. Klounas juokdavosi.
— Ko juokiatės? — nustebęs klausdavo inspektorius.
— Maniau, kad aš vienas toks kvailelis.
Kai kurios reprizos man atrodė keistos. Pavyzdžiui, tokia. Maniežo inspektorius įeina į arenos vidurį ir užsirūko papirosą. Kustylkinas, priėjęs prie inspektoriaus, griežtai sako:
— Va dabar ateis gaisrininkai ir jus nubaus.
— Neateis, — juokdamasis atsakydavo inspektorius.
Kustylkinas Bėgdavo į užkulisį ir vėl atlėkdavo į maniežą su gaisrininko šalmu, su raudonu raiščiu ant rankovės. Oriu žingsniu jis prieidavo prie inspektoriaus ir subliaudavo:
— Baigt rūkyti! — ir, atimdamas papirosą, pareikalaudavo: — Mokėkit tris rublius baudos.
Inspektorius užsimokėdavo. Kustylkinas eidavo išeigos link, rūkydamas atimtą papirosą, ir, žengęs kelis žingsnius, tardavo:
— Va šitaip kartais mes darome!
Publika nieko nesuprasdavo. Bet vis dėlto kažkodėl sutartinai plodavo. Turbūt kiekvienas manė: va, girdi, klounas kažką gudraus surezgė, o aš nesupratau, bet dėl viso pikto reikia paploti.
Vėliau Kustylkiną paklausiau:
— Aleksai, va repriza su gaisrininku, ji juk kažkokia nesuprantama.
— O ko čia nesuprasti? Publikai ji patinka...
Geriausia klouno repriza „Čigonė“. Jis įeidavo gėlėtu sijonu, su auskarais ausyse, iš po margo šaliko kyšojo dvi ilgos kasos, rankose — kortos. Kustylkinas publikai „burdavo“, nusakydavo likimą, lydėdamas tai lėkštu sąmoju. Reprizos pabaigoje ant specialiai padėto fanerinio skydo jis, kratydamas pečius, guviai sušokdavo čečiotką.
Tekstą jis tardavo garsiu, pakimusiu balsu, šiek tiek švebelduodamas. Būtent apie tokius artistus Arnoldas sakydavo: „Jo burna pilna dikcijos“.
Žiūrėjau į Kustylkiną ir galvojau: va žmogus neturi nė lašo aktorinio meno, repertuaras primityvus, abejingas tam, ką daro, o žiūrovams patinka.
Manieže Kustylkinas buvo judrus, atviras, o gyvenime jis atrodė tylus ir netgi šiek tiek drovus.
Rytojaus dieną, pamatęs Aleksą cirko užkulisyje, ne iškart pažinau. Su manim pasisveikino senyvas žmogus, su šiaudine skrybėle, su akiniais, mažytėmis išblukusiomis, dažnai mirksinčiomis, liūdnomis akutėmis. Su mėlynu gumuotu apsiaustu, rankose laikantis portfelį Aleksas buvo panašus į kokios nors artelės buhalterį. Portfelyje, kaip vėliau sužinojau, jis nešiodavosi radijo detalių.
Vieną poilsio dieną užsukau į cirką. Kustylkino rūbinė buvo pravira, ir iš ten sklido daina. Įėjau ir pamačiau: Kustylkinas sėdi su kailiniais (cirko poilsio dienomis nekūrendavo) ir, niūniuodamas kažkokią liūdną dainą, kažką radijo imtuve lituoja.
— O kodėl tu ne namie? — paklausiau.
— Mano namai čia. Užeik, — pakvietė, — alum pavaišinsiu.
Ar dėl to, kad buvo geros nuotaikos, ar jis iš tikrųjų norėjo kažkam atverti širdį, bet tądien išgirdau ilgą klouno išpažintį.
— Supranti, — kalbėjo jis nuoširdžiai, — mėgstu cirką. Juk manieže nuo vaikystės. Kaip atsitiko? .. Mūsų kaime prie Kostromos nuobodulys. Mane į mokyklą išsiuntė, bet aš, supranti, blogai mokiausi... Neįdomu buvo. O ir namie daug reikalų. Tėvas piktas, dažnai gerdavo... jis ir mušdavo mane. Liūdna. Nuobodu. Kai pirmą kartą gyvenime nuvažiavau į miestą, pakliuvau į cirką. Muzika. Šviesos. Gražūs žmonės. Patiko man klounas. Grįžęs namo, slaptai pasiėmiau pinigų ir pabėgau į miestą. Tris dienas iš eilės ėjau į cirką. Susipažinau su cirko vaikinais — akrobatinį numerį jie rengė. Geri vaikinai. Ir aš supratau: į kaimą nė už ką negrįšiu. Liksiu cirke. Laikas toks buvo, kad niekas nereikalaudavo jokių pažymų. O aš stiprus buvau. Apžiūrėjo mane ir paėmė mokytis akrobatu. Išmokė visokių triukų. Numerio vadovas keistas dėdulė, piktokas. Galėdavo ir suduoti, jeigu kas ne taip. Bet man nieko. Šokinėti išmokau. Žinoma, visaip būdavo. Du kartus raiščius nusitraukiau... Tada šapito dirbom. Šalnos jau buvo. Už kulisų blogiau negu dabar, tiesiog šuniškai šalta. Prieš dirbdamas nesušilsi. O aš dvigubą blanšą nuo lentos dariau. Na blogai suturėjo mane — raiščiai taip trūko, kad paskutinėje eilėje buvo girdėti trekštelint.
— O kaip pasidarei klounu? — teiravausi.
— Klounu? Ogi kaip visi. Kojos nesveikos, o dirbti vis tiek reikia. Vis galvojau, kuo užsiimti, o čia Penzoje klounas susirgo. Na man ir liepė eiti užpildyti pauzių. Aš atmintį turiu. Visus triukus, reprizas prisimenu. Nagi, manau, pabandysiu. Kuo prastesnis aš už kitus? Drebulys, tiesa, krėtė baisus. Labai jaudinausi. Reagažas, žinoma, buvo silpnas, publika mažai juokėsi. Bet mūsų cirkininkai žiūrėjo ir tiesiog leipo iš juoko. Ir man, supranti, tai patiko. O ką? Juk tai įdomu. Pradėjau stebėti, kaip kiti klounai vaidina. Viską, ką mačiau, užsirašinėdavau, įsimindavau. Pradėjau rinktis rekvizitą, kostiumą...
Ir aš vaizdavausi, kaip po darbo Kustylkinas, įsispraudęs kur nors rūbinės kampe, rūpestingai, keverziškomis raidėmis sąsiuvinyje aprašinėja matytas reprizas.
Vėliau, kaip Kustylkinas papasakojo, surengė jam peržiūrą, surašė aktą ir išsiuntė dokumentus į Maskvą. Iš Maskvos atėjo leidimas. Taip ir pradėjo jis dirbti klounu. Važinėdavo po miestus, kuriuose iš pradžių jam nesisekė, o paskui atsirado miestų, kaip Nižnij Tagilas, iš kurių jis jau ir neišsigaudavo. Prie jo priprato ir jį netgi pamėgo. Laikė savu, vietiniu klounu. Jo pokštai, reprizos buvo mieste kartojamos. Kartais, jam priskirdavo tai, ko jis ir nesakė. Prie alaus kioskų jį atpažindavo ir iš karto kviesdavosi:
— Aleksai, eik šen, alum pavaišinsimi
Jis prieidavo, gerdavo alaus ir patenkintas linksmindavo susirinkusiuosius pokštais.
— Myli mane mieste, — sakė Aleksas. — Vertina. Kartą naktį mane nurengė. Su glaudėm paliko, supranti? Gerai, kad buvo vasara. Į cirką atėjau. O rytą man visus daiktus atnešė. Ir tie vaikinai atsiprašė. Pasakė, kad tamsoj nepažino. Įsivaizduoji, daiktus atnešė! Ne-e, myli mane.
Važinėdavo Kustylkinas kartu su žmona, mažyte užguita moterim, kuri už kulisų jam asistuodavo, tvarkydavo kostiumus ir rekvizitą, dalyvaudavo per pasodinimą.
Be cirko, Aleksas mėgo žaisti domino ir domėjosi radiotechnika. Jo rūbinė buvo panaši į radijo taisyklą; Visur tarp kostiumų, rekvizito buvo įvairių sistemų radijo imtuvų, laidų. Jis pigiai supirkinėdavo senus imtuvus, juos remontuodavo, o paskui turguje pardavinėdavo. Ir tai darė ne tik norėdamas užsidirbti. Jis tiesiog mėgo narstyti, lituoti, montuoti. Artistams imtuvus remontuodavo dykai. Turbūt jis, būtų buvęs puikus radijo inžinierius.
Nuslėptus nuo žmonos pinigus Aleksas paprastai laikydavo kuriame nors radijo imtuve. Žmona, kad ir ieškodavo, niekada negalėdavo jų rasti. Kartą atėjo jis į cirką susinervinęs. Vaikščiojo piktas, susikrimtęs.
— Kas tau, Aleksai? — paklausiau.
— Ogi, supranti, kaip nutiko. Šiandien turguj pardaviau imtuvą už tris šimtus rublių, o jame, imtuve, gulėjo keturi šimtai užslėptų rublių. Gaila pinigų.
Taip sėdėjome, gurkšnojom, alų, o jis vis pasakojo:
— Tu manai, man blogai? Ne! Man gerai. Į didelius miestus nesiveržiu.
Apie tai Kustylkinas kalbėjo ramiai, bet aš gi supratau, kad didelių miestų jis bijo. Bijo, kad žiūrovai jo nepriims, kad jį iškoneveiks laikraštyje. Kartą per penkerius metus jį kviesdavo į Maskvą į kvalifikacijos kėlimo kursus. Iš kursų Kustylkinas grįždavo su pluoštu aktualių satyrinių reprizų, su skrynia naujo rekvizito. Bet naujame mieste jis vėl su inspektorium rodydavo „Oplia čoplia“ ir savo išbandytas reprizas. Po Maskvos jis būdavo ramus: neatleis.
Kaip aš žiūrėjau į Kustylkiną? Šiek tiek jo gailėjau. Pats Kustylkinas jautėsi nuskriaustas.
— Aleksas be charakterio, jis kuklus, — sakė jo mažytė žmona, suspaudusi plonas lūpas. — Karandašas — kas? Niekas. Bėginėja, cypauja, o kvailiai juokiasi. O mano Aleksas — artistas!
O pats Aleksas, sėdėdamas rūbinėje su vienomis glaudėmis, rūkydamas papirosą ir krapštinėdamas dar vieną imtuvą, sakė:
— Maskvos ir vardų man nereikia. Man ir čia gerai. Ramu. O ten vien nervų tampymas. (Jis, užuot sakęs «нервотрепка», sakydavo «нервотряпка»).
Be šio, kartais jis švaistydavosi ir kitokiais „perliukais“, kuriuos cituodavau namo rašomuose laiškuose. Tėvas net nepatikėdavo, kad galima taip pasakyti: „Aplodismentų ovacija“, „Mes su juo skirtingų motyvų žmonės“, „Žiūrint, kokia poza tai buvo sakoma“, „Ar daug šiandien žiūrovų?“ — klausdavo Kustylkiną. „Labai, netgi masė“ — atsakydavo jis.
Po kokių penkerių metų vėl susitikau su Kustylkinu.
Mieste, kur mes dalyvavom vienoje programoje, recenzijoje Aleksą išpeikė.
— Sako, recenzijoje mane vėl išdėjo, — pasakė jis man koridoriuje, stengdamasis nerūpestingai šypsotis. — O aš jų ir neskaitau, tegul sau rašinėja. Popierius viską ištveria.
Bet recenzijas jis skaitydavo. Vėlų vakarą, kai po vaidinimo visi išsivaikščiojo, mačiau, kaip Kustylkinas, stovėdamas priešais skelbimų lentą, tyliai judindamas lūpas, skaitė iškarpą iš laikraščio. Paskui jis nusisuko, užsirūkė ir susikūprinęs nuėjo į rūbinę. Man jo pagailo.
Kai dar mokėmės klounados studijoje, Aleksandras Fiodorovičius mums pasakojo, kad visus klounus skirsto į tris grupes. Pirmai jis skyrė talentingus artistus — tokių, kaip jis manė, cirke mažai, antrai — sumanius klounus, kurie, neturėdami ypatingų gabumų, vis dėlto įstengdavo gerai daryti triukus, jie šokinėdavo, žongliruodavo, rodydavo pokštus. Ir pagaliau trečia grupė — vadinamieji persirengėliai: rudas perukas, nevykęs kostiumas, žmonės netalentingi, visiškai nejuokingi. Ir talentingieji, ir sumanieji, ir persirengėliai vaidindavo manieže, ir visi jie juokindavo. Nėra tokio klouno, kuris nejuokintų publikos. Bet kiekvienas turi savo būdą juokinti.
Karandašas tai man kitaip aiškino, įmantrokai, bet tokia prasme.
— Klounai — kaip virduliai, — sakė Michailas Nikolajevičius. — Suprantate, stovi dvidešimt virdulių: vienas — gražus, blizgantis, malonu į rankas paimti, kitas — apibrūžintas, trečias — tekantis, ketvirtas — su nulaužtu piltuvu, penktas — rankenėlės vietoje — viela, bet juk vandenį užvirinti galima visuose.
Kustylkiną, pagal Karandašo žodžius, galima būtų priskirti prie „apibrūžinto“, „tekančio“ virdulio, o Aleksandras Fiodorovičius apie Kustylkiną pasakytų, kad jis kažkoks vidurys tarp sumaniųjų ir persirengėlių.

DRESUOTOJŲ KARALIUS

Šiandien rytą dresuotojas Valentinas Filatovas repetavo cirko kieme. Lokys, vardu Berniukas, motociklu lygiame asfalte suko ratus. Tuo laiku atsidarė vartai, ir į cirko kiemą įvažiavo sunkvežimis. Ar Berniukas išsigando, ar nusprendė paišdykauti, tik jis staiga, pasukęs vairą, išvažiavo į gatvę. Valentinas Filatovas antru motociklu išdūmė paskui jį.
Aplenkęs lokį Trubnajos aikštėje, Filatovas toliau važiavo Berniuko priekyje, visą laiką rodydamas jam cukrų. Lokys laižydamasis važiavo paskui dresuotoją. Taip jie grįžo į cirką — Filatovas, Berniukas, o paskui jį, taip pat motociklu, VAI inspektorius.
Gerai, kad tai atsitiko anksti rytą. Eismas gatvėse nedidelis, ir viskas laimingai baigėsi.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1952 metų gegužė)

1951 metų rudenį nuvažiavome į Ivanovą, kur savo kolektyvą telkė dresuotojas Valentinas Filatovas. Su šiuo artistu susipažinau dar 1949 metais, dirbdamas Chabarovske. Tada į maniežą įeidavo simpatiškas jaunuolis ir išsivesdavo keletą lokių, su kuriais darydavo įprastus triukus.
— Palauk, — sakė jis man tada, — dar pamatysi, kokį numerį parengsiu.
Ir po pusmečio Maskvoje pamačiau Valentiną Filatovą ir jo atrakcioną „Lokių cirkas“. Lokiai darbavosi nuostabiai. Po kiekvieno triuko publika susižavėjusi plojo. Lokiai važinėjo dviračiais ir motociklais, žongliravo, sukosi karuselėje, parodijavo antipodistus ir akrobatus, rodė vaizdelį „Boksas“, o per pertraukas įeidavo juokdarys meškiukas Maksas.
Ivanove pirmąją dieną Valentinas Ivanovičius priėjo prie manęs ir tarė:
— Džiaugiuosi, kad su Miša atvykote. Dar Chabarovske, kai pirmąkart jus pamačiau, norėjau pasakyti — palikit jūs Karandašą. Bet paskui pagalvojau, Karandašas įsižeis, prasidės rietenos... Čia aš nuolatinį kolektyvą telkiu. Mūsų žmonės geri. Drauge galima puikiai dirbti. Imkim kartu važinėti.
Filatovas sutelkė daugiausia jaunų artistų. Daugelis suprato, kad, dirbdami su Filatovu, gaus vykti į didesnius miestus, o jeigu bus keblumų su tarifikacija, kostiumais, rekvizitu, naujo numerio rengimu, kolektyvo vadovas visada padės.
Taigi pradėjom dirbti Ivanove. Yra artistų, kurie, sulaukę sėkmės, užriečia nosį. Valentinas Ivanovičius ir parengęs atrakcioną dirbdavo taip, lyg jis tik vakar būtų įėjęs į maniežą. Cirke jis dingdavo nuo ryto iki nakties, o būdavo, kad ir naktį jį iškviesdavo. Išsilauš iš narvo lokys — taip atsitikdavo, — iš karto ieško Filatovo. Žinoma, atrakciono sėkmė pakeitė artisto psichologiją. Jis pasidarė santūresnis. Anksčiau, kaip žinau, jis galėdavo visą poilsio dieną, o ir darbo dienos rytą leisti linksmindamasis, ateidamas į cirką vos prieš penkias minutes iki savo pasirodymo, ir cirko direktorius nervindamasis pasitikdavo jį gatvėje, o dabar Filatovas šitaip nedarydavo.
Per repeticijas iš maniežo neretai pasigirsdavo garsus Valentino Filatovo juokas. Jį išvis būdavo galima rasti pagal juoką, — rūbinėje, arklidėje, administratoriaus kabinete, artistų fojė. Optimistas iš prigimties, jis ir žmones mylėjo pasitikinčius, energingus, humoristus. Kai Filatovas ant ko nors supykdavo, jo žalsvos akys pasidarydavo skaidrios. Tokiu momentu prie jo verčiau nelįsti.
Filatovo pokalbio maniera ypatinga. Pasakys frazę, o paskui atidžiai žiūri pašnekovui į akis ir tyli.
— Žinai ką... — Jis žiūrėjo į mane ir kokias penkias sekundes tylėjo mirksėdamas, o paskui kalbėjo toliau: — Gal dumti mums šiandien į svečius pas vieną medžiotoją? Atsipūsim.
Filatovas, smarkiai pykdamas, galėdavo kokias dvidešimt sekundžių mirksėti žiūrėdamas į žmogų, o paskui jau išliedavo tulžį.
Prisimenu, kaip jis šaukė ant vieno tarnautojo, kad netinkamai šeria lokius. Akys skaidrios, pats stovi viduryje arklidės, o balsas sklinda po visą cirką. Jokiu būdu negalima jam prieštarauti. Darbininkai, tarnautojai, asistentai, gerai pažinę savo vadovo charakterį, tokiais momentais būdavo lyg nematomi. Padėjėjus Filatovas pasirinkdavo nuostabiai tiksliai. Pas jį dirbdavo fiziškai stiprūs vaikinai, atsidavę savo užsiėmimui. Ir, manau, ne tik todėl, kad mėgo gyvulius, cirką, bet ir todėl, kad mylėjo ir gerbė savo vadovą. Jie visada tiksliai vykdydavo visus Valentino Filatovo nurodymus. O ir pats Valentinas Ivanovičius mylėjo savo padėjėjus, dėl niekų nekibdavo, mokėjo greit užmiršti nuoskaudą. Jis lengvai užsidegdavo, bet greit ir atvėsdavo, po to elgdavosi su žmogum taip, lyg nieko ir nebuvo įvykę.
Kai mąstau apie Filatovą, visada regiu jį per repeticijas su odine striuke, kurios kišenės prigrūstos smulkiai skaldyto cukraus. Šio artisto charakterį galima nusakyti vienu žodžiu: darbštuolis. Parą jis skyrė į dvi dalis — vieną, mažesniąja, kai jis miegodavo, ir kitą, kai dirbdavo. Jis, kaip ir Karandašas, jautėsi vienvaldis numerio šeimininkas. Kaip ir Michailas Nikolajevičius, jis su atrakciono darbuotojais rengdavo trumpus pasitarimus (tik šie pasitarimai skyrėsi nuo Karandašo valandinių tuo, kad jie trukdavo lygiai penkias minutes). Asistentėms, tarnautojoms jis duodavo nurodymus tikslius, energingai ir greit:
— Liuskos šiandien nemaitinti. Trečią valandą pakviesti veterinarą. Iki šios dienos vakaro išdažyti ringą — dažai nusilupę. Prieš pusvalandį iki vaidinimo pradžios visiems būti prie narvų. Iš dirbtuvės ateis matuoti lokiams kostiumų.
Jaučiau, kad Valentinui Filatovui patiko būti kolektyvo vadovu. Jis rengdavo susirinkimus, pirmininkaudavo meno tarybos posėdžiuose, domėjosi visomis smulkmenomis. Viską prisimindavo. Prieš prasidedant jo atrakcionui, Valentinas Ivanovičius neretai stovėdavo centriniame žiūrovų salės take ir, šiek tiek prisimerkęs, stebėdavo programą.
Filatovas iki smulkmenų pažino cirką. Jis šešerių metų pradėjo rodytis manieže. Iš pradžių kaip akrobatas, vėliau ekvilibristas. 1941 metais pradėjo dresuoti lokius.
Filatovą gerbiau už nuostabų pasiaukojimą mūsų reikalui. Ir nors jis tik metais už mane vyresnis, bet turėjo didžiulę patirtį. O sukūręs „Lokių cirką“, įgijo ir autoritetą. Mūsų draugystė sustiprėjo, nes Filatovas mėgo linksmas pramogas. Kai neužsiėmęs, jis galėdavo susižavėjęs klausytis dainų, anekdotų. Vakarais prieš poilsio dienas, pasibaigus vaidinimui, paprastai rinkdavomės pas Filatovus. Užkanda įprasta: kilkė, sūris, dešra, bet linksmindavomės iki nakties: pokštai, cirko istorijos, žaidimai ir, suprantama, pokalbiai apie darbą.
Filatovo charakteris buvo tiesmukas. Jeigu žmogus jam nepatikdavo, apie tai jis sakydavo tiesiai. Nepatikdavo jam numeris, jis prieidavo prie artisto ir sakydavo:
— Vaidini vidutiniškai (beveik į visus artistus jis kreipdavosi „tu“), tavo numeris be finalo. O geras aiškus finalas — svarbiausias dalykas. Tu, drauge, pagalvok dėl finalo. O jeigu nesugalvosi, tai kuriems galams tavo numeris mano kolektyve reikalingas...
Šiaip gunktelėjęs ir kresnas, manieže Filatovas pasikeisdavo: darydavosi grakštus, žavus, lengvai demonstruodavo savo auklėtinių darbą, lyg ir pats stebėtųsi lokių triukais.
Jeigu reikėdavo, Valentinas Filatovas nešykštėdamas, lengvai leisdavo pinigus. Už savo pinigus pirkdavo lokių, motociklų. Kai pasitaikydavo proga pirkti jauniklių, Filatovas nelaukdavo, kol jo pareiškimas, apėjęs visas instancijas, bus pasirašytas. Jis išsiimdavo piniginę ir su vietos medžiotojais atsiskaitydavo. O ryšiai su medžiotojais dar buvo likę nuo tėvo — Ivano Filatovo, kuris visą gyvenimą išdirbo zoocirkuose.
Kai gastroliavom Rostove, į cirką atvyko Valentino tėvas. Ir sūnus sutiko jį džiaugsmingai. Jis atsargiai vedžiojo tėvą už parankės po arklidę, kur stovėjo lokių narvai. Ivanas Filatovas, pasiramsčiuodamas lazda, trepsėjo palengva, sustodavo prie kiekvieno narvo, pro savo storus akinių stiklus įdėmiai apžiūrėdavo žvėris, duodavo profesinių klausimų, patarimų, darydavo pastabų.
Tėvo atvykimo garbei Valentinas namuose surengė šventinę vakarienę. Prisirinko artistų, vietos medžiotojų. Ivanas Filatovas pirmą tostą pakėlė už Filatovų dinastiją. Buvo matyti, kad jis patenkintas ir didžiuojasi sūnum.
Filatovas vyresnysis su pasitenkinimu prisiminė praeiti. Pasakojo įdomiai, su humoru, detalėmis. Ypač įsiminiau istoriją, kuri įvyko dar prieš revoliuciją.
Mažyčiame provincijos miestelyje buvo bežlungąs cirkas, ir, norėdamas pataisyti reikalus, savininkas mieste išlipino afišas: „Tik dvi dienas! Cirke rodomas laukinis žmogėdra. Publikos akivaizdoje suėdamas gyvas žmogus. Skubėkite įsigyti bilietus!“
Cirko valdytojas įsakė laukiniu žmogėdra būti Ivanui Filatovui. Vakare cirkas buvo pilnutėlis žmonių. Visi laukė sensacijos.
Baigiantis vaidinimui, į maniežą atbogino narvą, kuriame sėdėjo į Ivanas. Jo kūną ištepė degutu ir apibėrė plunksnomis. Jis riaumojo, taškėsi seilėmis, šokinėjo po narvą, dėjosi norįs išlaužti virbus. Uniformininkai ant iešmų įkišo pro virbus jam negyvą karvelį (žinoma, ne karvelį, o jo iškamšą su maišeliu spanguolių). Ivanas Filatovas draskė balandį dantimis, ir į visas puses lakstė paukščio plunksnos, o per „žmogėdros“ smakrą tekėjo „kraujas“.
Šį reginį publika žiūrėjo sulaikiusi kvapą... Į maniežo centrą įėjo savininkas ir, žaisdamas auksine laikrodžio grandinėle, garsiai paskelbė:
— O dabar siūlome pasižiūrėti, kaip bus ėdamas gyvas žmogus. Norinčius būti suėstus... prašau į narvą!
Salėje visi apmirė. Žinoma, niekas nėjo. Šiek tiek palaukęs, savininkas pasakė:
— Kadangi nėra norinčių, vaidinimas baigtas. Orkestras — maršą! Nusivylusi publika skirstėsi. O rytojaus dieną, kai savininkas vėl paklausė, kuris nori būti suėstas, į maniežą nedrąsiai įėjo nedidelio ūgio, storas, gerokai įgėręs pirklelis.
— No-riu! Noriu, tegul ėda! — pareiškė.
Sujaudinta publika suūžė. Pirklelis kreipėsi į cirko savininką:
— Nusirengti ar taip ės?
Sutrikęs, pabalęs savininkas vos išstenėjo:
— Taip ės.
Atidarė narvą. Salė apmirė. Persigandęs „žmogėdra“ Filatovas sumaurojo kiek gerklė leidžia ir keturpėsčias pradėjo rankomis ir kojomis drabstyti pjuvenas, tikėdamasis, kad pirklelis išsigąs ir persigalvos. Bet girtojo tai nė kiek nebaugino, ir jis drąsiai ėjo į priekį: Neišmanydamas, ką daryti, „žmogėdra“ maldaujamai pažvelgė į savininką.
— Kąsk, kąsk, — pro dantis iškošė savininkas.
Nusiminęs Ivanas pasišokėjo ir užgriuvo pirklį, parvertė ant pjuvenų ir suleido dantis į ausį. Iš skausmo pirklys akimirksniu išsiblaivė ir užrėkė visa gerkle.
Rėkė įkąstasis. Rėkė publika. Moterys iš išgąsčio spygavo...
— Nereikia! Nereikia! — šaukė iš vietų.
Uniformininkai, savininkui davus ženklą, puolė ant Ivano ir pradėjo traukti jį nuo pirklio.
O Filatovas vyresnysis įsivaidino ir, pamiršęs, kad jis laukinis žmogėdra, iššoko iš narvo ir gryna rusų kalba suriko:
— Duokit man jį! Duokit! Tuoj sudraskysiu!
Laimė, per publikos riksmą šių žodžių niekas neišgirdo. „Žmogėdrą“ šiaip taip įgrūdo į narvą ir nugabeno į arklidę.
Klausydamiesi šio pasakojimo, juokėmės iki ašarų. Garsiau už visus kvatojo Valentinas Filatovas, nors turbūt girdėjo šią istoriją šimtąjį kartą.

— O ką, — netikėtai kreipėsi jis į visus, — štai pradės mūsų kolektyvui nesisekti, paskelbsim, kad turim „žmogėdrą“. Nikulinas bus „žmogėdra“. Kaip, Jura, suvaidinsi? — paklausė jis mane. — Trigubą atlyginimą gausi. Ir ką manote, žmonės eitų. Įsivaizduokite, — jis juokėsi, — kiek paskui Vyriausiojoje valdyboje triukšmo būtų...
Taip ir dirbom kartu su Valentinu Filatovu. „Lokių atrakcionas“ duodavo pajamų. Lokiai manieže atrodė meilūs, žaismingi ir malonūs.
Rudieji lokiai iš pažiūros geraširdžiai, taip ir norisi juos paglostyti. Bet iš tikrųjų nėra klastingesnio žvėries cirke už lokį. Dirbti su tigrais, liūtais, leopardais lengviau. Dresuotojas visada mato, jaučia, kada keičiasi šių egzotiškų gyvūnų nuotaika. Būna momentų, kai žvėrys staiga tampa neklusnūs ir pasinešę pulti dresuotoją. Svarbu šį momentą pajusti ir akimirksniu sureaguoti. Lokių nuotaikos pasikeitimo beveik neįmanoma pastebėti.
— Supranti, — sakė man Valentinas, — niekada nežinai, ką lokys iškrės. Va Maksas, mano juokdarys, rodos, geraširdis, o juk gali nei iš šio, nei iš to tave čiupti, ir tiek. Juk lokiai nieko nebijo: nei ugnies, nei vandens.
Lokio jėgą Filatovas kartą pats išbandęs. Kai dar tik pradėjo dirbti cirke, per vieną repeticiją didžiulis lokys užgulė dresuotoją. Nuo to Filatovui — stuburo slankstelių dislokacija. Valentinas Ivanovičius ilgai gulėjo ligoninėje. Ir nors gydytojai jį pastatė ant kojų, trauma kartas nuo karto primindavo. Kartais Filatovą suremdavo stiprus skausmas. Taip atsitiko prieš premjerą Zaporožėje. Išvakarėse jis vos buvo pakilęs iš lovos, negalėjo vaikščioti. Cirko direkcija, sužinojusi, kad artistas serga, sunerimo. Juk bilietai parduoti mėnesiui į priekį, visi, suprantama, nori pamatyti „Lokių atrakcioną“.
Ir Filatovas atėjo į cirką. Prieš vaidinimą jis ilgai įkalbinėjo gydytojus padaryti jam novokaino blokadą.
— Tai veikia tik valandą — pusantros, — atkalbinėjo jį.
— O man reikia keturiasdešimties minučių, — kęsdamas skausmą, sakė Filatovas.
Ir per premjerą Valentinas Filatovas lengvai vaikščiojo, plačiai šypsojosi, krėtė pokštus, ir tik jo žalzganos akys pasidarė visiškai skaidrios. Tiesa, po vaidinimo Filatovas nėjo nusilenkti publikai, kaip visada kad darydavo. Pavargęs jis stovėjo už kulisų, atsirėmęs į sieną. Jį iškart sugriebė asistentai, atsargiai nunešė į mašiną ir nuvežė į viešbutį. Taip jis dirbo daugiau kaip savaitę.
Gan greit mudu su Filatovu susidraugavom ir pradėjom vienas kitą tujinti.
— Tu, Jura, nesivaržyk, — jis sakydavo. — Jeigu ko reikia, sakyk. Reiks pinigų, imk, paskui iš lengvo atiduosi. Aš turiu pinigų.
Valentinas tapdavo geras ir švelnus, kai iš Maskvos pas jį atvykdavo mažytės dukrelės Liuda ir Tania. Mergaites auklėjo senelė, o per atostogas jas atveždavo pas tėvą. Jis džiaugsmingai sutikdavo vaikus, patenkintas su jais žaisdavo. Visus vakarus dukros praleisdavo cirke.
Cirko interesus Filatovas gindavo pačiose aukščiausiose instancijose. Jeigu reikalai versdavo, eidavo pas patį aukščiausią viršininką ir, mokėdamas palankiai nuteikti žmones, savo pasiekdavo.
Kai cirko artistų grupė rengėsi vykti gastrolių į Prancūziją, visus programos dalyvius pakvietė pokalbiui pas kultūros ministrę J. Furcevą. Pokalbiui įpusėjus, staiga atsistoja Filatovas ir kreipiasi į ministrę:
— Jekaterina Aleksejevna, jūs va gerus, teisingus žodžius mums pasakėte apie tarybinio meno garbę, apie mūsų cirką, o jūs pati cirko nemėgstat.
— Kaip „nemėgstu“? — nusistebėjo Furceva.
— Jūs savo straipsniuose, interviu, kalbose minite baletą, operą, dramos spektaklius, netgi estradą, o apie cirką nė karto nė žodžio nepasakėte.
(Furceva tikrai tuo laiku retai lankydavosi cirke.)
Susidarė kebli situacija, kurią praskaidrino klounas Olegas Popovas kažkokiu sąmojum.
Apie šią istoriją greit sužinojo visi cirko artistai. Ir, susitikdami su Filatovu, daugelis klausdavo:
— Na kaip, Valentinai Ivanovičiau, sako, kad jūs per pokalbį su ministre tiesą išdrožėt?
O Valentinas juokdamasis atšaudavo:
— O ką? Ir ministrui reikia viską kloti. Teisingai pasakiau. Ir naudingai. Pirmadienį pasakiau, o trečiadienį Furceva atėjo į cirko vaidinimą ir man plojo.
Valentinas Filatovas nepripažino tarnybinės pakopos taisyklių. Aplenkdamas skyrių viršininkus, jis visada eidavo tiesiog į valdytojo kabinetą. Įeidavo spyruokliuojančia eisena, netgi nežvilgtelėjęs į sekretorę, plačiai atverdamas duris. Jis žinojo — jį, Filatovą, priims. Ir jį priimdavo. Jis pasiekdavo, kad visus jo prašymus ir reikalavimus patenkindavo, nors dažniau jis reikalaudavo negu prašydavo.
Filatovas viską darydavo neabejodamas, guviai. Šauniai vairavo mašiną, su polėkiu švęsdavo šventes, susirinkimuose kalbėdavo garsiai, su aplombu (tiesa, kartais imdavo šerį šiaušti). Ir, žinoma, dirbdavo manieže tokiu pašėlusiu ritmu, iš visų jėgų, kad devyni prakaitai išmušdavo.
Lokius Valentinas Filatovas nuostabiai jautė ir suprato. Prisimenu, atliekant klounų prologą, kurį repetavom, klounas Čaičenka per maniežą turėjo pereiti už parankės su lokiu Maksu. Klounas ilgai nesutiko eiti prie lokio. Bijojo.
— Nebijok, — ramiai sakė Valentinas Ivanovičius. — Eik per maniežą ir šerk Maksą cukrum. Priėjęs maniežo vidurį, ištarsi savo frazę: „Na, eime į bufetą“.
Ir Filatovas pats keletą kartų pademonstravo, kaip ramiai Maksas su juo eina už parankės. Po šito Čaičenka virpėdamas ėjo šalia lokio. Iš susijaudinimo klounas greitai sušėrė visą cukrų ir, kai prisiartino prie barjero, neliko ko duoti. Valentinas Filatovas, sėdintis šalia manęs, ramiai tarė:
— Na, dabar Maksas jam duos...
Ir tikrai. Lokys užsimojęs taip pylė Čaičenkai antausį, kad klounas perlėkė per barjerą ir parkrito ant tako.
Čaičenka pradėjo šaukti, kad Filatovas tyčia davė ženklą Maksui, todėl šis jam smogė. Filatovas nieko negalėjo paprieštarauti, jis kartu su visais juokėsi ligi ašarų.
Filatovas nuostabiai tiksliai parinkdavo žvėris vienam ar kitam numeriui.
— Lokiai, kaip ir žmonės, — aiškino man Valentinas, — kiekvienas kam nors gabus, tik reikia mokėti šiuos gabumus atskleisti. „Išpešti“ iš lokio jo talentus.
Kartą atėjau į repeticiją. Filatovas pavargęs sėdi ant barjero, nervingai rūko cigaretę ir skaidriomis akimis žvelgia į nepaklusnųjį lokį, kuris, panarinęs galvą, stovi viduryje maniežo.
— Na, ką dar jam daryti? — lyg šiaip sau leptelėjo Valentinas.
Paskui jis priėjo prie lokio ir pradėjo su juo kalbėti kaip su žmogum:
— Ar tu dirbsi, ar ne? Jeigu ne, tai tave pasiųsim velniop, į zoologijos sodą.
Po šių žodžių lokys staiga atsistojo ant užpakalinių letenų, priėjo prie Filatovo ir, letena paplojęs per striukės kišenę, kur dresuotojas turėdavo cukraus, pradėjo kaltai mauroti. Visi nusijuokė. Filatovo akys prašvito. Jis davė lokiui gabaliuką cukraus ir pasakė:
— Viską, parazitas, supranta. Ir dirbti gali. Tik paikioja. Tiek to, — šūktelėjo jis asistentams, — veskit jį į narvą, o rytoj vėl repetuosime! Vieną pokštą sugalvojau.
Po mėnesio lokys jau dirbo manieže ir kiekvienąsyk po savo triuko prieidavo prie Filatovo, plekšnodavo jam per kišenę su cukrum ir lyg slapčia kažką murmėdavo į ausį. Tai keldavo salės juoką.
Norėčiau parašyti, kad dresuotojų karalius meiliai ir švelniai elgėsi su savo globotiniais. Bet jeigu su savo lokiais jis būtų elgęsis tik meiliai ir švelniai, tai, esu įsitikinęs, jis niekada nebūtų sukūręs savo puikaus atrakciono. Reikia įveikti gyvūno priešinimąsi, palaužti jo valią ir žūt būt priversti daryti vieną ar kitą triuką. Gyvūnas turi jausti, kad žmogus stipresnis, nors tai kartais baigdavosi ir tragiškai.
Prisimenu, kaip visas kolektyvas sielojosi dėl talentingo lokio, vadinamo Berniuku, žuvimo.
Kai kuriuose miestuose Berniukas per vaidinimą darydavo sudėtingą triuką: aparatu jį iškeldavo po cirko kupolu kartu su oro gimnastu. Aparatas sukdavosi ratu, sukdavosi ir lokys, laikydamasis dantimis už rankenėlės. Triuką „dantys prie dantų“ — vienoje pusėje lokys, antroje — artistas — žiūrovai mėgo.
Kai mūsų kolektyvas statė pantomimą „Vedlio nuotykiai su lokiu“, spektaklio metu Berniukas turėjo atvožti žygio virtuvės katilo dangtį ir įlįsti į katilą. Pagal sumanymą virėjas ateina kabinti košės, atidaro katilo dangtį, „o iš ten išlenda lokys.
Įlįsti į katilą (per repeticijas naudotasi statine) Berniukas išmoko greitai. Statinės dugne padėdavo cukraus arba medaus, ir lokys mielai lįsdavo pasmaguriauti. Bet vos tik statinę dengdavo dangčiu, lokys, baisiai riaumodamas, verždavosi laukan. Matyt, jį baidė netikėta tamsa. Vos tik reikėdavo daryti šį triuką, Berniukas nerimaudavo, ir galų gale vieną sykį teko jį prievarta įkišti į statinę ir uždengti dangčiu. Lokys iš pradžių suriaumojo, ėmė blaškytis, paskui nutilo. Buvo nuspręsta, kad jis priprato prie tamsos. O nuėmę dangtį, pamatė: lokys visas dreba, ir iš nasrų eina putos. Skubiai iškvietė veterinarą, kuris, apžiūrėjęs Berniuką, tarė:
— Jūs sukėlėte lokiui nervų sukrėtimą.
Berniukui iškart įleido vaistų, bet tai nepadėjo. Lokys nugaišo — plyšo širdis. Po to Filatovas keletą dienų vaikščiojo susinervinęs.
Darbui Filatovas daugiausia naudojo jauniklius. Kai cirko lokiams sukanka dešimt metų, jie paprastai apanka. Tai dėl staigaus šviesos kaitaliojimosi. Arklidėje tamsu, o maniežas ryškiai nutviekstas. Yra dar viena priežastis, dėl kurios tenka keisti lokius, — ilgainiui jie tampa nuožmūs, pavojingi, nekalbant apie tai, kad po penkerių šešerių metų iš viso jie nesiduoda dresuojami. Bet prie kai kurių savo augintinių dresuotojas taip priprasdavo, kad stengdavosi kuo ilgiau nesiskirti su jais. Jo atrakcione dalyvavo sena milžiniška meška Maika. Valentinas įvesdavo ją į maniežo centrą vos vos pastumdamas.
Niekas iš žiūrovų nepastebėjo, kad ji akla. Žinoma, ją galėjo pakeisti, bet Filatovas nenorėjo atsisakyti savo numylėtinės ir specialiai jai sugalvojo ir surepetavo „Karuselę“. Akla meška, apvilkta jūrininko kostiumu, tvarkingai prieidavo prie karuselės, imdavosi už metalinių skersinių, užsiropšdavo ant karuselės ir mindavo pedalus. Aš ir pats atsitiktinai sužinojau, kad meška akla. Po to ypač jaudindamasis stebėdavau Maikos pasirodymus. Visi tarnautojai šiltai su ja elgdavosi, ją globodavo.
Talentingas artistas Filatovas turėjo ir moralinę, ir profesinę teisę reikalauti, kad visi mes dirbtume, kiek leidžia jėgos. Kažkaip nejučia, be gražių frazių ir įsakymų jis sukūrė kolektyve gerą atmosferą. Retai būna, kad vienoje programoje dalyvaujantys artistai — pernelyg jau skirtingi visų charakteriai — kartu sutiktų Naujuosius metus. Mūsų kolektyve tai tapo tradicija.
Per penkerius metus kartu apvažiavom daugiau kaip tris dešimtis cirkų. Tą laiką visada mielai prisimenu.
Susitikdamas meno tarybos posėdžiuose, įvairiuose susirinkimuose arba per gastroles, žvelgdavau į šiek tiek pavargusį, pražilusį TSRS liaudies artistą Valentiną Filatovą ir prisimindavau, kiek daug jis nuveikė cirke. Ir tai, kad šalies cirkuose pasirodė Ivanas Kudriavcevas su garsiuoju lokiu Goša, Rustamas Kasejevas su nuostabiu atrakcionu, tai, kad lokius savo numeriuose pradėjo naudoti muzikiniai ekscentrikai, akrobatai, — čia ir Filatovo nuopelnas.
Kai mes išėjome iš kolektyvo, su juo matydavausi retai. Bet susitikimai būdavo džiugūs. Paprastai jis manęs klausdavo:
— Na, kaipgi gyvenimas?
— Normaliai. Turbūt taip, kaip ir tavo, — atsakydavau.
— Srebi savo putrą! O vis dėlto šauniai mes tada dirbdavom, ir mūsų kolektyvas buvo geras. — Ir liūdnai pridurdavo: — Dabar tokių, ko gero, nėra...

DIRBAME ŠAPITO

Dirbame Jaltos šapito. Per pirmą dalį griaudė. Virš orkestro nukaro brezentas — susirinkęs vanduo sudarė didžiulį burbulą. Publika renkasi antrai daliai, muzikantai apimti siaubo: virš jų — tona vandens. Žiūrovai jau vietose. Laikas groti uvertiūrą — prasidės antroji dalis. Dirigentas pasikvietė uniformininkų su grėbliais, kad jie kilstelėtų brezentą ir nutekėtų vanduo. Vos tik uniformininkai palietė brezentą, jis plyšo ir ant orkestro šliūkštelėjo vandens krioklys. Per akimirką nuplovė natas, instrumentus. Orkestrantai iki siūlelio šlapi. Publika leipo iš juoko.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1953 metų rugpjūtis)

Su Filatovo kolektyvu ne kartą mums teko dirbti šapito. Pats žodis „šapito“ — romantiškas. Bet dirbti jame nemėgau. Juose kažkas išlikę balaganiško. Išblukęs brezentinis šapito kupolas stiklinių automobilių stočių, šiuolaikinių viešbučių fone atrodo skurdžiai. Gaila, miesto valdžia vasaros cirkui dažniausiai skirdavo pakraščius arba nepatogius rajonus. Pavyzdžiui, Gorkyje cirkas stovėjo netoli stoties, Kanavine. Atsimenu istoriją su švilpuku, kai vaidinome šiame cirke. Programoje dalyvavo vienas satyrikas. Jis dainuodavo kupletus, ir publikai patikdavo.
Satyrikui reikėjo užbaigti pirmą programos dalį. Įėjo jis į maniežą ir paskelbė, kad dainuos kupletus „Mums numirti dar ne metas...“ Vos pianistė sugrojo įžangą, kaip šalia cirko tęsiamai sušvilpė manevruojantis garvežys. Per švilpesį satyriko negirdėt. Jis nusprendė palaukti, kol garvežys liausis „kukavęs“. Stojo tyla. Satyrikas vėl skelbia: „Mums numirti dar ne metas...“ — pianistė groja įžangą, ir vėl garvežio švilpukas. Taip truko keletą minučių. Artistas tiesiog įtūžo. Žiūrovai jau pradėjo juoktis. Satyrikas negalėjo dainuoti. Teko paskelbti pertrauką.
Tada artistas paprašė jo numerį nukelti į antrą dalį. Bet ir antroje dalyje, vos jis įėjo į maniežą, pradėjo dainuoti, vėl pasigirdo švilpimas. Artistas tyli, — tyli garvežys, artistas pradeda kupletą, ir, stelbdamas jo balsą, aidi švilpimas. Taip truko dvi dienas. Satyrikas negalėjo suprasti, kas yra. Jis nusiuntė telegramą į Maskvą, prašydamas, kad jį pasiųstų į kitą cirką. Prašymą patenkino. O po keleto dienų visi sužinojom, kodėl garvežys švilpė. Pasirodo, satyrikas susibarė su oro gimnastu, grubiu ir piktu žmogum, ir tas nutarė atkeršyti. Nuėjo į stotį pas manevruojančio garvežio mašinistus ir, pastatęs jiems litrą degtinės, paaiškino:
— Sėdėsiu ant šapito stogo. Kai tik pamojuosiu kepure, švilpkit, kai vėl pamojuosiu — nustokit. Mums to vaidinimui reikia.
Piktas žaidimas. Dėl jo programa neteko gero numerio. Po šio atsitikimo su oro gimnastu niekas nesikalbėdavo, ir jis turėjo išvykti.
Vėlų rudenį pervažiavom į kitą miestą. Vėl dirbome šapito. Nenatūraliai garsiai pustuštėje salėje skambėjo orkestras, aktoriams kvėpuojant iš burnos ėjo garas.
Taip būdavo — šalta, jau šalnos, o cirko direktorius sako:
— Draugai, reikia padirbėti, na dar nors keletą dienų. Kitaip plano neįvykdysim, negausim premijų.
Ir mes dirbdavom.
Gerai, kai šapito stovi pietų mieste. Patogu, jeigu šalia vagonėliai. Ten yra viryklė, galima užsivirinti arbatos. Toks cirkas primena čigonų taborą. Besikilnojantį nuo vėjo brezentinį kupolą puošia margos vėliavėlės, o vakarais įsižiebia įvairiaspalvių lempučių girliandos. Cirkai dažniausiai įsikurdavo miestų parkuose. Vaikštinėja šventiškai pasipuošusi publika, groja dūdų orkestras. Aplink cirką eilės kioskų, jie prekiauja gėrimais, saldumynais. Pardavinėja oro balionus.
Rudenį mūsų kolektyvas persikėlė į Kazanę. Per vaidinimus cirkas sausakimšas. Ir staiga pradėta mažiau surinkti pinigų. Valentinas Filatovas susikvietė mus visus, ir ėmėm galvoti, kokią rasti išeitį.
Kažkas prisiminė „Juoko vakarus“. Cirkuose buvo tokia praktika: kai programa nepopuliari, rengiami „Juoko vakarai“.
Mieste iškabinamos afišos, skelbiančios, kad cirke vyks „Juoko vakarai“. Į programą įtraukdavo senovines klounadas „Vaiduoklių kambarys“, „Sausainiai“, „Vanduo“, „Kirpykla“, sugalvojami specialūs klounų prologai.
Žiūrovai mėgsta pasijuokti. Ir todėl nutarėm Kazanėje neskelbti paprastus „Juoko vakarus“, o afišoje įrašyti — „Linksmi klounų vaidinimai — ateikit pasijuokti!“ Į programą įtraukėme ir mūsų „Vaizdelį su arkliu“. O antroje dalyje rodydavom „Vandenį“, kur du klounai, mėgindami aplieti trečiąjį, netyčia patys apsilieja ir, salei kvatojant, sušlapę nors gręžk, išeina iš maniežo. Maskvoje šio antrė neleisdavo rodyti. Specialiame Vyriausiosios valdybos įsakyme, draudžiančiame vaidinti vulgarius kūrinius, „Vanduo“ įrašytas pirmuoju. Bet toli nuo Maskvos mes jį vaidindavom, ir senoji klounada mus gelbėdavo.
Be „Vandens“, vakaruose „Ateikit pasijuokti!“ būdavo vaidinamos ir kitos senovinės reprizos. Antai klounų prologe Miša keletą kartų bėgdavo per maniežą. Stumdydamas visus klounus, jis iš pradžių bėgdavo su stikline vandens, paskui su puodeliu ir pagaliau su kibiru. Suintriguoti klounai jį stabdydavo ir klausinėdavo:
— Kur bėgi?
— Gaiš... gaiš.. . — trūkčiojančiu balsu, dusdamas nuo bėgimo, atsiliepdavo Miša.
— Kur gaisras?! — šaukdavo išsigandę klounai.
— Ne gaisras, — visus ramindavo Miša, — gaisrininkas apsivalgė silkių, nori gerti.
Publikai patikdavo ir šis primityvus sąmojis.
Užmirštomis „Juoko vakarų“ reprizomis mus aprūpindavo senas ir patyręs artistas — muzikinis ekscentrikas Nikolajus Tamarinas.
Keturiasdešimt iš šešiasdešimties metų jis paskyrė cirkui. Kresnas, vidutinio ūgio, su kuokštu susivėlusių žilų plaukų, nors ir senyvo amžiaus, jis tebebuvo judrus ir manieže, ir gyvenime. Trečiajame dešimtmetyje, grodamas įvairiais muzikos instrumentais, pauzėse jis įterpdavo žodinių reprizų, perteikdamas jas taip, lyg tik ką būtų sugalvojęs.
— Dabar mano balsas nebe tas, — skundėsi jis. — Būdavo, groja greta orkestras... O man nė motais. Publika viską girdi. Dabar negaliu. Susilpnėjo balsas.
Už kulisų Nikolajus Tamarinas nuolat visus linksmindavo įvairiomis istorijomis. Pasakodavo sodriai, įdomiai, lengvai keisdamas intonaciją, nuostabiai pamėgdžiodamas vieną ar kitą žmogų. Šių pasakojimų klausydavomės susižavėję.
Publikai patikdavo Nikolajaus Tamarino numeris. Jis grodavo lūpinėmis armonikėlėmis. Pradėdavo didžiausia, o baigdavo mažytelaite. „Bisui“ Tamarinas pateikdavo „Senąjį smuikininką“.
Dar prieš revoliuciją jis parodijuodavo tuo laiku garsų smuikininką virtuozą Janą Kubeliką. Šeštajame dešimtmetyje Kubeliką visi užmiršo, ir todėl Nikolajus Tamarinas publikai paskelbdavo: Aliabjevo „Lakštingala“ — ir pasislėpdavo už kulisų. Po keleto sekundžių atsirasdavo manieže su žaliu fraku, su peruku išsidraikiusiais plaukais, ant kumpos nosies užsidėjęs senamadiškus geležinius akinius. Rankose artistas turėdavo smuiką. Jis ilgai jį „derindavo“, o po to, pianistui linktelėjęs, pradėdavo groti. Smuiko garsą Tamarinas imituodavo specialia burnoje turima pypyne. Atrodydavo, lyg artistas grotų smuiku. O kai strykas atitrūkdavo nuo smuiko, visi išgirsdavo lakštingalos treles. Jas taip pat atkurdavo pypyne. Galiausiai smuikas suirdavo — nutrūkdavo strykas, bet melodija vis tiek skambėdavo. Po audringų plojimų Tamarinas, nusiėmęs kaukę, švilpaudavo dainą arba madingų dainų popuri.
Miša, kaip apdairus žmogus, paprašė Tamariną atskleisti švilpimo ir pypynės gaminimo paslaptį. (Kadaise Miša to paties prašė vieną klouną, bet šis, žvilgtelėjęs į jį kaip į kokį beprotį, pasakė: „Mielasis, aš už tai pinigus mokėjau...“) Tamarinas geras buvo žmogus ir mielai ėmėsi mokyti mus švilpti. Bet tai buvo sudėtinga, ir po antros pamokos, vos nepaspringęs švilpyne, atsisakiau mokytis.
Tuk tuk, tuk tuk... — dažnai pasigirsdavo iš Tamarino rūbinės. Tai artistas darė ir derino pypynes. Ypatingu būdu sudedami specialūs ruošiniai iš kietos skardos. Tarp jų įpresuojama dešros odelė, beje, turėjo reikšmės dešros rūšis.
Pypynes daryti ir švilpti Miša greitai išmoko, ir vėliau galėdavome panaudoti švilpimą reprizoje „Siurblys“: publika niekaip negalėjo suprasti, kaip siurblys gali švilpti.
Poilsio dienomis Nikolajus Tamarinas mėgo pasėdėti su draugais. Žinoma, neapsieidavo be pokštų. Ir tostus sakydavo su humoru. Vienas iš jo mėgstamiausių — „Už savo priešą“.
— O aš geriu, — sakydavo Tamarinas, — už savo priešą. Savo priešui linkiu personalinio atlyginimo ir penkių kambarių namo. Linkiu, kad jo namuose stovėtų tik importiniai baldai. Dar linkiu, kad priešo namuose būtų trys telefonai: raudonas, baltas ir žalias. Linkiu, kad mano priešas šiais telefonais skambintų tik — 01, 02, 03. — Ir visiems juokiantis pridėdavo: — Ir kad niekada negalėtų prisiskambinti.
Kaip prisimenu, Tamarinas niekada nenusimindavo. Jis visad šypsodavos. Optimistas iš prigimties, jis netgi sunkiu metu juokaudavo. Jeigu būdavo įsikalbama apie sunkumus, netvarką, Tamarinas paplodavo pašnekovui per petį ir sakydavo:
— Nagi, aukščiau galvą, galėjo būti ir blogiau.
Ir papasakodavo, kaip, tarnaudamas laivyne, kartą užmigo pabūklo vamzdžio žiotyse ir vos juo neiššovė.
Vėliau, kai mūsų kolektyvas iširo, Nikolajų Tamariną iškvietė į kadrų skyrių ir pasiūlė eiti į pensiją. (Man buvo neaišku, kodėl Vyriausioji valdyba būtinai to norėjo. Jis dar galėjo dirbti.)
— O gal galėčiau dar padirbėti? — paprašė artistas. Tačiau eiti į pensiją jį privertė.
Gavęs darbo knygelę, senas artistas atėjo pas mus į cirką sugniužęs ir pasenęs. Sėdėjo pas mus rūbinėje ant dėžės ir verkė. Taip, deja, būna, kai vadovai nejautrūs talentingų žmonių likimui.
Vyriausiosios cirkų valdybos sistemoje yra numeris „Komiški žokėjai“, kurį atlieka Nikolajaus Tamarino sūnūs — Jurijus ir Nikolajus. Žiūrėdamas į juos, visada prisimenu jų tėvą — gerą žmogų, talentingą artistą.
Kolektyve išdirbus pusantrų metų, mus iškvietė į Maskvą į kvalifikacijos kėlimo kursus. Ten mes parengėm klounadą-pantomimą „Juodasis Tomas“. Deja, ji buvo silpnesnė už „Mažąjį Pjerą“, nors ją ir rodydavome kai kuriuose miestuose.
Taip ir važinėjom su Filatovo kolektyvu po įvairius miestus. Kartais pasitaikydavo įdomių susitikimų. Kai dirbom Kijeve, vienas artistas užkulisyje privedė mane prie uždangos ir parodė ketvirtoje eilėje sėdintį barzdotą vyrą, užsismaukusį ant akių skrybėlę.
— Žiūrėk, Ivanovas atėjo.
— Koks Ivanovas? — nusistebėjau.
— Ogi buvęs klounas. Dabar jis šventikas.
— Kaip „šventikas“?
Tik pamanyk — klounas tapo šventiku! Koks psichologinis lūžis turi įvykti žmogui, ir kas galėjo jį priversti klouno kostiumą pakeisti į sutaną?
Smalsiai stebėjau Ivanovą. Jis sėdėjo panarinęs galvą ir atrodė į vaidinimą niekaip nereagavo. Per antrą dalį jis buvo dingęs. Niekas tada man apie jį negalėjo nieko pasakyti. O dažnai aš Ivanovą prisimindavau galvodamas, kad būtų gera su juo susitikti ir pasišnekėti.
Vėliau iš senų artistų sužinojau kai kurias šio žmogaus gyvenimo smulkmenas. Pasirodo, jaunystėje Ivanovas, pseudonimu Vaso, atlikdavo numerį „Solinis džigitavimas“. Viename cirke jo žmona pabėgo su orkestro būgnininku. Tą dieną, kaip vėliau pasakojo, Vaso einant į maniežą, vietoj lezginkos orkestras užgrojo „Rusvosios akys, kur jūs pradingot“. Įsiutęs Vaso vaikėsi dirigentą aplink cirką nudurti butaforiniu mediniu kinžalu. Paskui artistas nurimo, dirbo toliau, parengė keletą reprizų ir tapo klounu. Pasisekimą turėjo vidutinišką. Karo metais jis iš cirko išėjo. Pritapo prie cerkvės. Po karo ateidavo į cirką ir bičiuliams artistams sakydavo:
— Repetuoju šventiką.
Vėliau jis papasakojo, kad kartą į Kijevą atvyko aukštas dvasininkas, o šventikas, kuris turėjo laikyti pamaldas, netikėtai susirgo. Ivanovas pasišovė pakeisti sergantįjį ir sėkmingai tai atliko. Dvasininkas buvo patenkintas ir Ivanovą padarė šventiku.
Kadaise buvęs klounas tarnavo Belaja Cerkovėje. Po to jį perkėlė į nedidelę parapiją prie Kijevo. Vasarą jis neretai atvykdavo į Kijevą ir ateidavo į cirką. Artistai jo klausdavo:
— Ar nepasiilgsti cirko?
Ivanovas atsakydavo, kad nepasiilgsta, bet retsykiais, kai dvasioje pasidarydavo ypač liūdna, jis užsidarydavo tuščioje cerkvėje, atsistodavo ant rankų arba sukdavo saltomortalę. Labiausiai Ivanovas bijojo, kad parapijiečiai nesužinotų, jog jų šventikas kadaise yra buvęs klounas.
Pirmaisiais pokario metais, kai cirkui trūkdavo šieno, Kijevo cirko direkcija prašydavo Ivanovą padėti. Šis greit susišaukdavo vyrų ir mikliai gaudavo cirko arkliams šieno.
Paskutinį kartą Ivanovą matė cirke 1955 metais. Po vaidinimo jis, kaip visad, atėjo į užkulisį. Išgėrė su savais bičiuliais, grojo koncertina, dainavo senus kupletus ir verkė. Daugiau į cirką jis nebuvo atėjęs. Koks jo tolesnis likimas, neaišku.
Ėjo 1955 metai. Jau buvo dešimtmetis, kai aš cirke, o vis dar mokiausi. Ir staiga mums pranešė, kad mūsų „Mažąjį Pjerą“ įtraukė į cirko programą, kuri bus rodoma V Tarptautiniame jaunimo ir studentų festivalyje Varšuvoje. Žinia mus nudžiugino. Mums siuvo naujus kostiumus, atnaujino rekvizitą, pildėme įvairias anketas ir bandėm išmokti keletą lenkiškų frazių.
Programos peržiūra vyko Maskvoje. Labai jaudinomės. Išvakarėse Tania patempė per repeticiją koją ir vos vos vaikščiojo. Todėl, kad ir kaip ji stengėsi, klounadą „Mažasis Pjeras“ parodėm, kaip sakoma, šiaip sau. Mūsų Pjeras bėgiojo lėtai, šlubčiodamas. Ir klounada prarado ritmą.
Parodėm mes ir „Vaizdelį su arkliu“, kuris puikiai pasisekė. (Per peržiūrą „Vaizdelio“ reikalavo Mestečkinas.)
Per aptarimą mus pagyrė už „Vaizdelį“ ir būtent su juo, o ne su „Mažuoju Pjeru“ nusprendė siųsti į Lenkiją. Mes įsižeidėm: važiuoti į festivalį ne su savo, o su atsitiktiniu numeriu... Ūmaus charakterio Miša pasiūlė išvis atsisakyti išvykos. Bet Mestečkinas įkalbėjo mus sutikti važiuoti.
Žinoma, norėjome nukakti į festivalį ir pasižiūrėti kitų šalių cirkų programų. Mums pasakė, kad Lenkijoje, be mūsų, vaidins kinų, bulgarų, lenkų ir vokiečių cirkai.
Kai nuvykom į Varšuvą, skaisčiai švietė saulė, grojo muzika. Miestas šventiškai pasipuošęs. Centras po karo beveik atstatytas. Tačiau galėjai išvysti ir ištisus sugriautų namų kvartalus. Dailininkas originaliai panaudojo vieną subombarduotą daugiaaukštį namą su žiojėjančiomis langų kiaurymėmis. Per visą aukštį jis padarė didžiulį mėlyną skydą, kurio centre išpjovė bombos siluetą. Griuvėsiai (naktį juos apšvietė raudoni prožektoriai) pro bombą buvo matyti, ir visi perskaitydavo parašytą žodį: „Niekada!“
Tarybinio cirko programa patiko. Nenutrūkstamais plojimais lydėdavo Filatovo „Lokių cirką“. Turėjo pasisekimą jaunas klounas Olegas Popovas. į
Pirmasis spektaklis mus nuliūdino: „Vaizdelis su arkliu“ žiūrovams nekėlė jokių emocijų. Sutrikome. Išvykos vadovas, pamatęs, kaip į mus reaguoja, pradėjo abejoti, ar verta iš viso palikti „Vaizdelį“ programoje. O ir mes patys jautėm, kad jis nedaro įspūdžio, todėl nusprendėm vietoj jo parodyti reprizą „Gyvasis ir numirėlis“. Repriza publikai patiko. Bet vieną dieną, kai vaidinome diplomatiniam korpusui, įvyko nesusipratimas. Reprizos metu nusivelku švarką ir palieku jį ant barjero, o paskui, lyg bijodamas, kad žiūrovai švarko nepavogtų, slepiu jį po kilimu. Šioje vietoje publika visada juokdavosi. Taip ir šįkart padariau. Padėjau švarką ant barjero ir įdėmiai pažvelgiau į pirmoje eilėje sėdintį žiūrovą. Dėdamasis išsigandęs ir rodydamas, kad abejoju jo sąžiningumu, pakišu švarką po kilimu. Žiūrovai į tai, kaip visada, reagavo juoku. Vėliau paaiškėjo, kad švarką buvau pasidėjęs netoli nuo Belgijos pasiuntinio ir tuo lyg suabejojau jo sąžiningumu. Pasiuntinys įsižeidė ir kažkam, matyt, apie tai prasitarė. Persigandęs mūsų vadovas išsikvietė mus ir ryžtingai tarė:
— „Gyvojo ir numirėlio“ daugiau nerodyti. Verčiau vaidinkit savo „Vaizdelį su arkliu“. Gal jis bus geras. Negi siųsi jus namo.
Pradėjom ruoštis „Vaizdeliui“. Ilgai galvojom, kokios pirmojo nepasisekimo priežastys? Ir supratom. Mat „Vaizdelį“ mechaniškai perkėlėm iš Maskvos į Varšuvą: „pasodintieji“ vilki kostiumais, su kuriais vaidinom anksčiau, Maskvoje. Su savo kiteliu, jūrininko kepure, senamadišku apsiaustu ir su auliniais batais, žinoma, tarp žiūrovų atrodžiau kaip balta varna. Šventė, visi puošniais kostiumais, moterys rūpestingomis šukuosenomis, o čia kažkokie nevykėliai — ir į žiūrovus nepanašūs, ir juo labiau — į artistus.
Ir nusprendėm „Vaizdeliui „užsivilkti savo geriausius kostiumus, atsivežtus iš namų. Apranga vertė peržvelgti charakterius ir elgesį. Madingu, sportinio kirpimo švarku, šviesiomis vasarinėmis kelnėmis aš jau negalėjau atrodyti netašytas vaikinas, atvykęs iš tolimos provincijos, ir nusprendžiau vaidinti nedrąsų jaunuolį iš miesto. Toks žmogus, suprantama, negalėjo nosies šluostytis rankove, kaip tai dariau anksčiau Maskvoje.
Šįkart, mūsų džiaugsmui, „Vaizdelis“ žiūrovams patiko, ir jį rodėm iki festivalio pabaigos. Žiūrovai tikėjo, kad mes iš publikos. Per priėmimą tarybinėje ambasadoje prie mūsų su Miša priėjo vienas darbuotojas (jis nepažino mūsų) ir pradėjo pasakoti, ką jis matė cirke.
— Na, Popovas šaunuolis! — sakė jis. — Aš vos nuo kėdės nenukritau iš juoko, kai jis ištempė du lenkus iš publikos ir pradėjo mokyti juos jodinėti. Šaunuolis Popovas!
Nuo šių žodžių mus apėmė, apmaudas: štai Olegą Popovą pastebėjo, o mes — publika.
Laisvalaikiu gavom pamatyti iš penkių šalių į festivalį atvykusių cirkų programą. Po dviejų šventinių savaičių Varšuvoje stojo šiokiadieniai, bet mūsų cirkas gastroliavo toliau: Dzeržinskio aikštėje nuo ryto iki vakaro prie kasų būriavosi žmonės.
Į namus grįžom spalio viduryje. Parsivežėm tris didelius lagaminus knygų. Tarybinės knygos namuose Varšuvoje laisvai nusipirkome knygų, kurių namie seniai ieškojom ir niekaip negalėjom gauti.
Sumuodami pirmojo pasirodymo užsienyje rezultatus, supratom, kad negalima rodyti savo reprizų ir intermedijų neatsižvelgiant į šalies, publikos ypatybes. Supratom ir tai, kad kiekvienoje šalyje galima daug ko pasimokyti, jeigu pasistengsi kuo daugiau pamatyti, kaip kiti vaidina.
Gyvenimas ant ratų mums patiko.

„JUS KVIEČIA KUZNECOVAS“

Klounas Sergejus Kurepovas man papasakojo, kad trečiajame dešimtmetyje cirke buvo atliekamas oro gimnastų numeris „Ikaras“. Kurepovą nustebino, kaip menkai išsilavinę gimnastai sugalvojo tokį vykusį, skambų savo numerio pavadinimą. Kartą Kurepovas apie tai paklausė numerio vadovą.
— Ogi paprastai, — tas atsiliepė. — Kai numeris buvo priimtas, nuėjom į alinę atšvęsti šio darbo, o kartu ir sugalvoti pavadinimo. Sėdim alinėje, žiūriu pro langelį, o ant stiklo užrašo raidės atbulos. Iš lauko pusės ant lango: „Pivo-raki“ (Alus-vėžiai), o aš skaitau: „Ikar-ovip“. Patiko pirmasis žodis. Pasiūliau vaikinams. Jie pritarė. Taip dabar ir dirbam pasivadinę „Ikaras“. Tegul visi mano, kad mes užsieniečiai...

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1955 metų gegužė)

Grįžę iš festivalio į Maskvą ir toliau vaidinome Filatovo kolektyve. Kartas nuo karto Miša užsimindavo man, kad laikas mums tapti klounais. Ir klounas Griša Titovas, susitikdamas su mumis, kiekvienąsyk įtikinėjo:
— Vaikinai, jūs turit dirbti klounais. Jūs abu juokingi ir skirtingi. Pradėkite nuo mažų reprizų. Pamatysit, jums seksis.
Bet aš nenorėjau. Maniau, kad mums bus sunku ant savo pečių tempti visą vaidinimą, ir supratau: norint pradėti, reikia repertuaro, o jo neturim. Negalima gi eiti į maniežą su tuo, ką rodydavom per šefines koncertines išvykas. Pavyzdžiui, seną reprizą „Gyvasis ir numirėlis“ arba klounadą „Kepurės“. Nors jos ir juokingos buvo, bet jau labai primityvios.
Kartą nuvažiavome su šefiniu koncertu į Lužnikų stadiono statybą. Parodėme „Gyvąjį ir numirėlį“. Statybininkai kvatojo iš visų plaučių. Bet Nikolajus Baikalovas po vaidinimo pasikvietė mus ir rūsčiai, lyg nukirsdamas, pasakė:
— Kad tokius dalykus Maskvos Lenino ordino cirko vardu rodytumėt paskutinį sykį.
Ir kiek kartų man buvo užsimenama apie klouno darbą, aš visada arba juokais nuleisdavau, arba nutylėdavau, arba sąžiningai atsakydavau, kad mes neįstengsim ir kol kas reikia tiesiog dirbti, o paskui, girdi, bus matyti.
Vis dėlto supratau, kad reikia sugalvoti naujų klounadų, nes vaidinti tik „Mažąjį Pjerą“, „Vaizdelį su arkliu“ ir „Juodąjį Tomą“ per dešimt profesionalaus darbo metų maža. Žiūrinėdamas karikatūras, skaitydamas humoristinius apsakymus, tūkstantąjį kartą versdamas savo languotąjį sąsiuvinį, staiga prisiminiau Dmitrijaus Alperovo pasakojimą apie klouno Ribo vaizdelį „Žvejai“. O ką, jeigu pamėgintume ką nors panašaus padaryti? Apie tai papasakojau tėvui. Tėvas pažadėjo pagalvoti. Galutinai nusprendėm vaidinti „Žvejus“ po įsimintino susitikimo su Jevgenijum Kuznecovu. Pas jį ėjau jaudindamasis, nes gerai pažinojau Kuznecovą iš jo knygų, straipsnių. Visų cirkų meno vadovas pats pakvietė mane pokalbiui.
Nutraukęs repeticiją, nuėjau pas Jevgenijų Kuznecovą, kurio kabinetas buvo cirko patalpose. Prieš tai Kuznecovą buvau matęs tik kartą — per susirinkimą. Stotingas, impozantiškas, rūpestingai į viršų sušukuotais žilais plaukais, jis skyrėsi nuo sėdinčiųjų prezidiume.
Vos tik įžengiau į kabinetą, jis išėjo iš užstalės ir, pasiūlęs man sėstis, pradėjo pokalbį, vaikščiodamas po kabinetą. Kalbėjo ramiai, maloniai. Nesijaučiau esąs pas vadovą. Su manim šnekėjo geranoriškas man žmogus. Jaučiau, kad jis nori padėti, kad domisi, kaip dirbu. Jis pasakė, kad seniai ir įdėmiai stebi mudu su Miša ir mumis kaip „darbininkais“ jis patenkintas, bet mums būtinai reikia padėti.
— Kokie jūsų planai? Ko jūs gyvenime norit? Ko jums reikia? — klausinėjo Jevgenijus Michailovičius ir iškart žadėjo: — Jums viską padarysiu: rasiu autorių, dailininkų, kompozitorių. Aprūpinsim rekvizitu. Jūs perspektyvūs artistai, aš jumis tikiu.
Jis kalbėjo tokius žodžius, kurių gyvenime nė iš vieno negirdėjau. Pasisakiau jam, kad norime parengti „Žvejus“.
Jevgenijus Michailovičius užsirūkė papirosą, keletą kartų giliai užtraukė ir tarė:
— Nelabai estetiška, manau, pasirodyti manieže basiems... — ir, ilgai patylėjęs, pridūrė: — Nors visko būna. Va, juk Aisedora Dunkan šokdavo scenoje basa, ir nieko. Gražu būdavo. Mėginkit. Pažiūrėsim.
Atsisveikindamas, stipriai spausdamas ranką, Jevgenijus Michailovičius paklausė:
— Kaip laikosi jūsų tėtė? — Pasirodo, jis prisimena tėvą iš prieškarinių laikų. — Pasitikėkit tėvu. Vladimiras Andrejevičius turi skonį.
Buvo malonu, kad prisiminė tėvą. Iš kabineto lėkiau suaudrintas ir įkvėptas. Pats Kuznecovas pagyrė mūsų darbą! Pats Kuznecovas siūlosi padėti!
Dar devintoje klasėje susidomėjęs perskaičiau Jevgenijaus Kuznecovo knygą „Cirkas“.
Chirurgo, Varšuvos universiteto profesoriaus sūnus Jevgenijus Kuznecovas pažino ir mėgo cirką. Artistų tarpe jis turėjo didžiulį autoritetą. Daugeliui knygų apie cirką Kuznecovas buvo rašęs įžanginį žodį arba jas redagavęs. Jevgenijus Michailovičius išsilavinimą gavo Carskoje Selo licėjuje. Jis gerai mokėjo prancūziškai ir vokiškai, išmanė literatūrą, teatrą, kiną, muziką ir dailę. Bet geriausiai pažino, o svarbiausia mėgo cirką.
Ateina pas jį artistas ir sako, kad sumanė numerį. Sumini, kokie bus triukai. Jevgenijus Michailovičius atidžiai išklauso ir ramiai sako:
— 1889 metais Salamonskio cirke šį triuką pirmą kartą parodė artistai, atvykę gastrolių iš Olandijos. O triuką sugalvojo kinai.
Toliau smulkiai pasakodavo apie triukus, kas ir kaip juos darydavo, kaip į juos būdavo reaguojama. Kuznecovas pokalbį paprastai baigdavo pasiūlymu:
— Klausykit, o ar verta iš viso šį triuką daryti? Va aš dabar pasiūlysiu visiškai užmirštą ir iš tikrųjų įdomų triuką, kuris, man rodos, leis jums geriau panaudoti savo duomenis ir techniką.
Ir Kuznecovas ilgai kalbėdavo apie siūlomąjį numerį. Po tokio susitikimo artistas išeidavo iš Kuznecovo kabineto kupinas įkvėpimo.
Tą pačią dieną tėvui, Mišai ir Tatjanai papasakojau, apie ką kalbėjausi su Jevgenijum Kuznecovu. Tėvas tarė:
— Na, Kuznecovas — nuostabus žmogus. Gerai, kad žadėjo padėti.. Jis žodžio laikosi.
Tėvas parašė mums numerio scenarijų. Repetavom Maskvoje. Numeris — jį pavadinom „Linksmieji žvejai“ — sudėtingas tuo, kad buvo be vandens. Vaidinant numerį pagal parengtą scenarijų, neretai randasi anksčiau nenumatytų triukų ir veiksmo posūkių. Pavyzdžiui, dirbtuvėje užsakėme kibirą. Meistras sumaišė matmenis, ir, kai jo nuėjom, staiga mums atnešė tikrą gigantą. Nuliūdom: ką veiksi su tokiu gremėzdišku kibiru?! Bet kai nešėmės kibirą į cirką, praeiviai juokėsi. Nusprendėm šį didžiulį kibirą panaudoti numeryje.
Savo numerį rengėm daugiau kaip tris mėnesius. Dažniausiai repetuodavom naktį. Vis norėdavau, kad į mūsų repeticiją ateitų Kuznecovas. Bet nesibaigiančios komandiruotės, pasitarimai neleido jam atvykti pas mus, ir jis pranešdavo per sekretorę, kad pažiūrės jau parengtą numerį. Bet ir „Linksmųjų žvejų“ peržiūroje Jevgenijaus Kuznecovo nebuvo. Tuo laiku jį paskyrė jo iniciatyva įsteigto „Tarybinio cirko“ žurnalo redaktorium, ir jis buvo labai užsiėmęs.
Paskutinį kartą su Kuznecovu susitikau cirke per vandens pantomimos „Jaunystė švenčia“ premjerą. Po vaidinimo jis atėjo pas mus į užkulisius. Visiems paspaudė rankas ir pasveikino su premjera. (Mes rodėme „Žvejus“.) Jis ilgai sėdėjo mūsų rūbinėje ir kalbėjo apie klounados ateitį, apie klounų likimus.
— Bufonados klounų greit nebus, — pasakė Jevgenijus Michailovičius, — klounada, kokia dabar yra, išnyks. Maniežas bus klounų karalystė.
Jis neklydo. Jau septintojo dešimtmečio pradžioje cirke liko daugiausia klounai.
Tą vakarą Jevgenijus Kuznecovas prisiminė daugybė vardų, užmirštų numerių. Jis ne tik prisiminė artistų biografijas, bet smulkiai pasakojo, kur, kokiuose cirkuose, kokius numerius rodė ir šių artistų vaikai. Atsisveikindamas tarė:
— Jūs mėgstami dėl to, kad į nieką nepanašūs. Eikite tuo keliu. Ieškokit savitumo. Ir būtinai parašykite mūsų žurnalui straipsnį, — paprašė jis mane. — Parašykit, ką manote apie klounadą, apie cirko pantomimą.
Prašymą įvykdžiau. Deja, mano straipsnio Jevgenijus Kuznecovas nespėjo perskaityti. Netrukus po mūsų pokalbio jis mirė.
O „Linksmieji žvejai“ ilgai išsilaikė mūsų repertuare. Ir kiekvieną kartą, juos rodant, prisimindavau nuostabų, gerą ir labai talentingą žmogų — Jevgenijų Kuznecovą.

EMILIO KIJO „PAPRASTA HIPNOZE“

Per vakarinį vaidinimą, po arklių numerio, pertraukos metu netikėtai užgrojo orkestras, ir šeši uniformininkai, išsirikiavę į eilę, darniai pagal muziką pradėjo grėbliais lyginti pjuvenas manieže. Šį netikėtą triuką publika sutiko juoku ir plojimais. Uniformininkai, baigę darbą, nusilenkė ir išėjo.
Visa tai sugalvojo Arnoldas. Pasirodo, išvakarėse jis specialiai pasikvietė uniformininkus ir ilgai su jais repetavo.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1956 metų spalis)

Atėjo ruduo. Baigę gastroles Simferopolyje, parvažiavome į Maskvą atostogauti. Tania ruošėsi tapti motina ir negalėjo dirbti mūsų klounadose. Reikėjo spręsti: ką toliau daryti? Kaip visad, tikėjausi, jog gelbės atsitiktinumas. „Kaip nors išsisuksim, ką nors sugalvosim, be darbo neliksim“, — maniau. Ir va atsitiktinumas pasitaikė.
Grįžę į Maskvą, po trijų dienų mudu su Miša užsukome į cirką.. Manieže tuo laiku repetavo Kijas. Fojė mus pamatė Arnoldas.
— Ko čia sukiojatės? — paklausė.
— Ogi šiaip sau užsukome į cirką. Neišmanom, ką toliau veikti. — Ir smulkiai nupasakojom Arnoldui, kokia mūsų padėtis.
— Emili! — Arnoldas sušuko iš maniežo einančiam Kijui. Kijas priėjo prie mūsų.
— Klausyk, Emili, šie tinginiai, — Arnoldas linktelėjo mūsų pusėn, — nežino, kuo jiems užsiimti. Jie bedarbiai. O Tarybų Sąjungoje bedarbių nėra. Imk juos su savim į Leningradą. Tegul su tavim padirbės. Tu gi dievini jų „Vaizdelį su arkliu“.
Taip per keletą minučių išsisprendė mūsų likimas.
„Cirkas! Šiandien ir kiekvieną dieną! Kijas ir jo 75 asistentai“, — skelbė spalvingos afišos, iškabinėtos po visą Maskvą.
Prisimenu, kaip aš, trečios klasės mokinys, stovėjau su tėvu ir žiūrinėjau šias afišas. Pakerėtas žvelgiau į paslaptingo žmogaus balta čalma atvaizdą. Šalia šio žmogaus ugnyje degė moteris.
— Tėte, kas čia? — paklausiau.
— Tai pokštininkas Kijas. Jis cirke. Mudu būtinai nueisim ir jo pasižiūrėti. Tu gi mėgsti pokštus...
Pokštus mėgau ir žiūrėti, ir rodyti. Pirmą triuką, kurį išvydau. įsiminiau visam gyvenimui. Kartą tėvas pakėlė rankas delnais aukštyn, paskui jas, suspaudęs kumščius, nuleido, po to atgniaužė pirštus, ir pamačiau delnuose po varinį penkiakapeikį. Mano akyse įvyko mažytis stebuklas. Iki tol visi stebuklai vykdavo pasakose, kurias sekdavo senelė, o čia tikrovėje. Ne mažiau žavėjausi ir kai aiškino triuko paslaptį. Mat tėvas monetas slėpė marškinių rankovėse. Kai įvaldžiau techniką, šį triuką demonstruodavau visiems, manydamas, kad ir kiti, jį išvydę, turi taip pat nustebti ir žavėtis.
Kai mokiausi penktoje klasėje, tėvai gimimo dienos proga padovanojo man kartoninę dėžę su pokštų rinkiniu. Joje buvo paslaptingi žiedeliai su virvele, dėžutės su skylutėmis, skarelės, mediniai rutuliukai. Po savaitės savo draugams suruošiau vaidinimą. Tiesa, dėl jaudinimosi drebėjo rankos, ir du triukai nepavyko. Po mano pasirodymo tėvas pastatė viduryje kambario taburetę, ant jos padėjo agurką ir iškilmingai paskelbė:
— O va mano triukas!
Po to jis nukabino nuo pakabos kepurę ir ja uždengė agurką.
— Nepaliesiu rankomis kepurės ir paimsiu agurką.
— Kaip? — nustebęs paklausiau.
— O taip! — Ir tėvas padarė rankomis paslaptingus pasus, du kartus peršoko per taburetę ir sušuko:
— Viens, du, trys! Baigta! Nuimk kepurę...
Aš pakėliau kepurę. Ant taburetės gulėjo agurkas.
— Na ir kas? — paklausiau tėvą.
— Va matai, kaip ir žadėjau, rankomis prie kepurės neprisiliečiau, o agurką imu. — Jis paėmė agurką ir pradėjo jį valgyti.
Triukas labai patiko mano draugams. (Po daugelio metų mudu su Miša pabandėme daryti jį per rytmetį kaip reprizą. Vaikai juokėsi. Repriza įėjo į mūsų repertuarą.)
Kartu su tėvu nuėjom pasižiūrėti mįslingo Kijo vaidinimo. Po kiekvieno triuko aš klausiau tėvą, kaip tai daroma.
— Jis turi stebuklingą lazdelę, — juokais atsakydavo tėvas. O mano bičiulis Tolikas dar paprasčiau paaiškino:
— Ogi jis visus yra užhipnotizavęs. Žinai, koks jis, Kijas!.. Įeis į taupomąją kasą ir tars: „Duokit mano šimtą tūkstančių“, — ir jam duos, o jis išeis, ir niekas nieko nepastebės.
Šituo aš tikėjau.
Pirmą kartą pamačiau Emilį Kiją, vaidindamas Maskvos cirko klounų grupėje. Prisimenu, pirmiausia atkeliavo Kijo bagažas. Visą dieną jo asistentai firminiais chalatais kraustė dėžes, imdami iš jų paslaptingus aparatus, širmas, kubelius, vazas, skrynias.
O paties Kijo nebuvo matyti. Man pasakė, kad atvažiuos tik prieš prasidedant repeticijai, kuri bus naktį.
— Kodėl repeticija naktį? — paklausiau vieną uniformininką.
— O kad niekas nežiūrėtų. Paslaptys. Visus nereikalingus iš cirko išvaro.
Aš susikrimtau. Taip norėjau pasižiūrėti. Ir pradėjau sukti galvą, kaip patekti į repeticiją. O pakliuvau paprastai. Dienai baigiantis, į užkulisius atėjo Arnoldas, pamatė mane su Miša ir šūktelėjo:
— Eikit čia, nelabieji! Aš skolinu jus Kijai (būtent taip jis tardavo Kijo pavardę). Pirmoji repeticija šią naktį. Intermedijoje vaidinsit karo kurstytojus.
Taip mes patekom į repeticiją. Ir iškart perpratom garsiojo iliuzionisto paslaptis, įsitikindami, kad viskas jo atrakcione remiasi ne hipnoze, o fantazija, dėmesio nukreipimo sistema, rankų miklumu ir aparatūra. Susidomėjęs stebėjau Kiją. Idealiai pasiūtu kostiumu, tamsiais akiniais, gunktelėjęs, jis lėtai vaikščiojo po maniežą, duodamas tikslius nurodymus. Jo kolektyvas nuostabiai drausmingas. Vėliau supratau: iliuziniame atrakcione sėkmę lemia idealus pasiruošimas dirbti manieže ir tikslūs asistentų veiksmai užkulisyje.
Vadovavo repeticijai Arnoldas. Jis dirbo su Kiju daugelį metų. Ruošė jam atrakcioną ir netgi sugalvojo keletą intermedijų, kurias atliko su Kiju vaidinantys klounai. Tai visad pagyvindavo vaidinimą.
— Emili! — iš vietos šaukė Arnoldas. — Neduok šiam vaikinui išvežti balandžių. Balandžiai — taikos simbolis, o šio vaikino (žodžiai buvo taikomi vienam uniformininkui) veidas kaip žudiko!
— Emili! Čia daryk pauzę, — parodžius vieną triuką, reikalavo Arnoldas. — Publika šioje vietoje pradės ploti. Tu turi luktelėti.
Nuo premjeros pradžios kasdien žiūrėdavau, kaip Kijas dirba.
Juodu fraku (pagal užsakymą siuvo geriausias Rygos siuvėjas), sniego baltumo antkrūtiniu, jis tvirtu žingsniu įeidavo į maniežą. Jo akys pro akinius ironiškai žybčiojo. Visa išvaizda jis lyg sakė: „Apskritai viskas, ką jūs pamatysite, aišku, apgaulė, bet pabandykit suvokti, kur ji. Aš noriu jus nustebinti. Taip, man tai padaryti nieko nereiškia“.
Kijo atrakcionas vykdavo pašėlusiu ritmu. Triukas keisdavo triuką — vienas geresnis už kitą. Publika nespėdavo atsikvošėti.
Patiko man jo žinomas triukas su liūtu. Į maniežą įveždavo ant ratukų didelį geležinį narvą, į kurį Kijas „uždarydavo“ vieną asistentę. Brakšteli užraktas, ant narvo kelioms sekundėms užmetama lengva marška, o paskui, kai apdangalą pakeldavo, publika matydavo: vietoj asistentės narve nerimsta didžiulis liūtas. Taip pat efektingai atrodė ir triukas, kai į maniežą įnešdavo į rėmą įstatytą stačiakampį stiklą. Abiejose stiklo pusėse Kijas pritvirtindavo du popierinius taikinius, o po to, atsitraukęs kelis žingsnius, iš pistoleto šaudavo. Kiaurai per popierių ir stiklą jis prakišdavo metalinį virbą su juosta. O kai taikinius nuimdavo, žiūrovams parodydavo, kad stiklas visiškai sveikas ir jokių skylių jame nėra. Ilgai laužiau galvą, kaip tai daroma. Klausinėjau asistentus, o šie juokėsi ir sakė: „Pats atspėk!“ Vėliau, kai pagaliau sužinojau pokšto paslaptį, nustebau, kaip viskas paprasta.
Kartą Emilis Kijas man pasakė:
— Publika neturi spėti analizuoti. Jeigu tam bus laiko, žiūrovai pradės suvokti paslaptį. Čia reikia spartos, tempo, ritmo. Tegul namie prisimena ir mąsto.
Kijas pasakojo, kaip sunku sugalvoti iliuzinius triukus. Šimtus kartų reikia bandyti, repetuoti, perdirbinėti ir tobulinti aparatūrą, kol kas nors išeina. O kartais, kaip Kijas sakė, triukas rasdavosi atsitiktinai.
Pavyzdžiui, Leningrade pas Emilį Kiją į viešbutį naktį atėjo jūreivis su lazdele. Jis pabeldė lazdele į grindis, paskui, pakėlęs ją abiem rankom už galų, trumpai ištarė: „Ap“, — ir... lazdelė pranyko. Jūreivio rankose atsirado dvi skarelės.
Po savaitės šį triuką Kijas labai sėkmingai rodė manieže. Jis padarė triuką sudėtingesnį. Skarelės vėl virsdavo lazdele. Publika negalėdavo suprasti lazdelės paslapties, užtat Kijo kolegos iššniukštinėjo ir po metų daugelis šalies iliuzionistų rodydavo šį triuką.
Tarp daugybės asistentų, kurie, suprantama, keisdavosi — kai kurie parengė savarankiškus numerius, vienas kitas išėjo į pensiją, vienas kitas perėjo asistuoti pas kitą artistą — liko atsidavusių Kijui žmonių branduolys. Tarp jų Ivanas Briuchanovas ir Ivanas Tatarinskis. Galima netgi tvirtinti, kad atrakciono pagrindas buvo būtent šie žmonės. Jie padėdavo Kijui sukurti triukus, darė aparatų brėžinius, patys gamindavo rekvizitą su slaptais įtaisais. Atsakingiausiais momentais jie eidavo į maniežą Kijui asistuoti.
Kijo asistentų buvo ir liliputų.
Aš maniau, jog jis tai darė dėl to, kad atrakcionas būtų egzotiškes-nis: mažyčiai žmogeliai bėgioja ir rūpinasi, lyg perkeldami žiūrovus į pasakų pasaulį, kur milžinai ir neūžaugos daro stebuklus. Kartą apie tai Kiją paklausiau.
— Anaiptol, — atsakė, — su jais tiesiog patogu dirbti. Jie mažyčiai ir lengvai įlenda į bet kurią triukų dėžę. Jeigu iš tariamai tuščios dėžės netikėtai gali išlįsti tik du paprasti asistentai, tai liliputų — penki šeši. Didesnis efektas.
Kiją cirke gerbė ir mylėjo. Ir mane iš karto pakerėjo šis žmogus. Prisimenu, sunkiai susirgo Tania, ir aš nebegalėjau ateiti vaidinti. Rytojaus dieną Emilis Teodorovičius priėjo prie manęs ir paklausė, kas atsitiko. Sužinojęs, kad Tania susirgo, jis pasisiūlė padėti — gauti vaistų, pakviesti gydytoją specialistą. Nusistebėjau, kodėl jis nei iš šio, nei iš to priėjo prie manęs, nežinomo artisto, žengiančio cirke pirmuosius žingsnius. O vėliau paaiškėjo — jis visada stengdavosi padėti visiems, neskirdamas, ar būtų arklininkas, ar cirko direktorius.
Dažnai po vaidinimo pažįstami prašydavo mane atskleisti Kijo triukų paslaptis. Paprastai išsisukinėdavau, juokais sakydamas, kad tai „paprasta hipnozė“.
Kalbant apie hipnozę, prisimenu, kas atsitiko Emiliui Kijui Tbilisyje.
Kijas važiavo taksi į cirką. Vairuotojas, senyvas gruzinas, jį pažinęs, paklausė:
— Ar tiesa, draugas Kijau, kad jūs hipnotizuotojas?
— Tiesa, — ramiai atsakė Kijas.
— Ir galite mane užhipnotizuoti? — susidomėjo taksistas..
— Žinoma, galiu. Štai dabar privažiuosim cirką, aš jums duosiu, dešimt rublių, o jūs duosite man grąžos iš šimto.
Privažiavo prie cirko. Kijas juokaudamas padavė dešimtinę. Vairuotojas karštligiškai pradėjo skaičiuoti jam dešimtrublines ir penkrublines. Emilis Kijas, paėmęs grąžą ir išlipęs iš mašinos, pasuko prie vairuotojo langelio grąžinti pinigų. Bet šis, matyt, bijodamas, kad atsitiks jam kas nors nepaprasta, paspaudė akseleratorių ir nuvažiavo. (Paskui Kijas vis dėlto grąžino pinigus — įsiminė mašinos numerį.) Bet nuo to laiko, kai Kijas sėsdavo į taksi, vairuotojai atsisakydavo imti iš jo pinigų ir greit nuvažiuodavo.
Ir štai vėl susitikimas su Kiju. Arnoldo dėka važiuojam į Leningradą dirbti kartu su garsiuoju iliuzionistu.
1956 metų lapkričio 14-osios vakare mudu su Miša išvykome iš Maskvos, o lapkričio 15-osios rytą įėjome, nešini lagaminais, į Leningrado cirko pastatą. Užsukom į kontrolinę, o senas sargas sako:
— Na, Nikulinai, sveikinu tave su sūnum. Še telegramą. Iš tavęs priklauso.
Pasirodo, naktį Tania pagimdė. Visi mane sveikino. Vaikščiojau kaip apdujęs. Skambinau į namus, jaudinausi dėl žmonos ir sūnaus sveikatos. Visus pinigus, kuriuos turėjau, išleidau šampanui. Vakare, dalyvaudamas „Vaizdelyje su arkliu“ svajojau apie poilsio dieną, kad galėčiau greičiau ištrūkti į Maskvą.
Iš viso su Emiliu Kiju išdirbom pusę metų. Vaidinome Leningrade ir Odesoje. Šių miestų publika veržte veržėsi į cirką. Labai jau visi norėjo pamatyti garsųjį iliuzionistą. O ir reklamą jis taip sutvarkė, kaip niekas kitas. Neliko nė vienos gatvelės be spalvingo plakato „Cirkas — Kijas“. Afišos, transparantai, reklaminiai skydai, skelbimai laikraščiuose ir per radiją — viską Kijas panaudojo su užmoju, išmaningai, pažindamas žiūrovų psichologiją.
Uolūs Leningrado reklamų lipintojai Kijo reklamomis apklijavo visas teatrų, filharmonijos ir kinų afišas. Kai ką tai įžeidė, ir „Vakarinio Leningrado“ laikraštyje pasirodė replika, kurioje autorius ironizavo dėl Kijo nenumaldomo potraukio prie reklamos. Kai Emiliui Kijui parodė laikraštį, tai jis ne tik neįsižeidė, o nusijuokęs tarė:
— Puiku! Šia žinute jie dar labiau mane išreklamavo.
Kijas mėgo sėkmę. Jis patenkintas leisdavo sklisti legendoms apie save, didžiavosi tuo, kad Londono Iliuzionistų klube jo portretas kabo pirmasis tarp šio žanro meistrų.
Garbė, sėkmė, man rodos, nepakeitė Emilio Kijo charakterio. Jis rūpinosi artistais, elgėsi su jais demokratiškai. Buvo palankus ir muddviem su Miša. Gastrolėms baigiantis, jis pasiūlė visad su juo važinėti. Šio pasiūlymo atsisakėm. Nenorėjom būti atrakciono dalis. Bijojom, kad, vaidindami su Kiju (su juo dirbo nuolatiniai klounai), negalėsim rengti naujų numerių.
Emilis Kijas gyveno plačiai. Visus pinigus, o uždirbdavo daug, lengvai leisdavo: rūbus siūdindavosi pas brangiausius siuvėjus, pietaudavo ištaigingiausiuose restoranuose, viešbučiuose visada užsisakydavo liukso numerius. Ir todėl kartais prieš dvi tris dienas iki algos jis likdavo be pinigų.
Kijas stengdavosi visad būti supamas žmonių, mėgdavo klausytis, nors pats į pokalbį retai įsiterpdavo. Dažnai jis kviesdavosi į savo kambarį viešbutyje artistų ir prašydavo:
— Sėdėkite čia ir kalbėkitės, o aš pasiklausysiu.
Kijas pagyvėdavo, kai kalba nukrypdavo į jo profesiją. Užtekdavo kam nors užsiminti apie naują iliuzinį triuką, ir Kijas iškart pasikeisdavo. Savo profesija jam buvo gyvenimo pagrindas.
Kartą rūbinėje per pertrauką tarp vaidinimų Kijas visą valandą mudviem su Miša pasakojo apie savo darbą: kalbėjo apie tai, kaip iš estrados perėjo į cirką.
— Bet čia didžiumos savo triukų, — sakė jis, — daryti jau negalėjau. Juk scenoje trys sienos. Jos dengdavo nuo publikos mane ir aparatūrą. Manieže aš atviras iš visų pusių. Prireikė viską keisti.
Šių pasakojimų visada mielai klausydavau. Mane domino iliuzionisto darbas, viliojo paslaptingumu, o labiausia — visų akivaizdoje daromo stebuklo efektu. Todėl nekantraudamas laukiau Kijo susitikimo su vienu išradėju, kuris pasiūlė neregėtą ir stulbinantį triuką. Jo esmė tokia: į maniežą su ratukais atveža didelį, pripiltą vandens akvariumą, į kurį kopėtėlėmis nusileis fraku vilkintis Kijas. Jis vandenyje užsirūkys papirosą, o paskui išeis iš akvariumo.. . visiškai sausas, su degančiu papirosu.
Kai Kijas man apie tai papasakojo, nustebęs sušukau:
— Kaipgi tai padarysit?
— Va taip, — atsakė jis ironiškai šypsodamas ir pridūrė: — Išradėjas tikina, kad jis turįs specialios nelaidžios vandeniui medžiagos. Man reikės kažkokia bjaurybe išsitepti rankas ir veidą, kad ant odos nebūtų vandens. Po savaitės jis atvyks į cirką ir viską parodys. Jei nori, ateik. Kartu pasižiūrėsim.
Poilsio dieną į cirką iš tikrųjų atėjo išradėjas. Žiūrovų salėje buvo Arnoldas, Kijas ir jo asistentai. Manieže triūsė pliktelėjęs nedidelio ūgio vyriškis. Tiesa, vietoj akvariumo apžiūrai pastatė didelę statinę. Uniformininkai pripylė ją vandens. Išradėjas mikliai nusirengė, likdamas su glaudėmis, apsivilko ilgu rudu chalatu ir pradėjo rūpestingai segiotis sagas.

— Frakas bus pasiūtas iš tos pat medžiagos, kaip ir chalatas, — plonu balsu pasakė išradėjas, — tik jį nudažysime juodai. Dažai specialūs. — ir tyliai pridūrė: vokiški.
Ištaręs šiuos žodžius, jis atsidengė skardinę arbatos dėžutę ir rūpestingai išsitrynė kažkokiu tepalu veidą. Paskui užsilipo ant taburetės, pastovėjo ant jos susimąstęs ir šleptelėjo į statinę.
Visi tikėjomės stebuklo. Žiūrėjome į viską, kas vyksta, sulaikę kvapą.
Iš vandens dar kyšojo išradėjo galva. Jis atidžiai pažvelgė į Kiją ir, mėšlungiškai įtraukęs oro, statinėje pritūpė pasinerdamas į vandenį.
Įsivyravo tyla, kurią sutrikdė Arnoldo balsas:
— Betrūko mums, kad jis ten dar ir prigertų!.. Niekas nesijuokė. Visi laukė stebuklo.
Po keleto sekundžių išradėjas išnėrė iš vandens ir ilgai negalėjo išlipti iš statinės. Du augaloti asistentai jam padėjo.
Dabar visi suprato — stebuklas neišdegė. Išradėjas stovėjo vidury maniežo permirkusiu chalatu. Nuo jo vanduo žliaugte žliaugė. Pats atrodė apgailėtinai — ant veido stambūs vandens lašai. Įtampą praskaidrino Arnoldas. Jis garsiai kreipėsi į Kiją:
— Emili! Ir jis norėjo, kad tu ten dar ir užsirūkytum!
Visi ėmė kvatoti. Tik išradėjas nesijuokė, Jis priėjo prie Emilio Kijo ir tyliu balsu, beveik pašnibždom, pradėjo aiškinti, kad, matyt, perdžiūvusi medžiaga ir todėl įvyko klaida, o ir tepalas buvo „netikras“.
— Bet jeigu viską kaip reikiant padarytum, — paaiškino išradėjas, — tai viskas būtų gerai, viskas išeitų.
— Gerai, — tarė Arnoldas, šluostydamasis iš juoko ištryškusias ašaras, — eikite, brangusis Edisonai, eikite, mąstykite, kurkite! O Kijas ir toliau pjaustys moteris. Tai patikrinta ir patikima.
Išradėjas cirke daugiau nebesirodė.
Mes, cirko artistai, nepratę atskleisti paslapčių, profesinių paslapčių. Bet vieną Emilio Kijo paslaptį dėl jo brolio galiu atskleisti. Dalykas senas, tolima praeitis.
Dirbdamas su Kiju, susidraugavau su jo broliu Gariu (jie buvo netikri broliai) — inteligentišku, geru žmogum. Pagal išsilavinimą Garis — inžinierius. Jis ilgai dirbo aviacijos gamykloje. Gyveno Maskvoje su žmona ir maža dukryte Karetnyj Riado rajone. Jis kasdien aštuntą valandą ryto ateidavo į savo konstravimo biurą ir neįtarė, jog kada nors gyvenimas taip staigiai pasikeis — jis taps cirko artistu. Vieną gražią dieną, vaikštinėdamas su dukra Cvetnojaus bulvaru, Garis nusprendė užsukti į cirką. Tuo laiku manieže Arnoldas repetavo su Kiju. Susitikę broliai pasibučiavo ir prisėdo pasišnekėti. Ir staiga Arnoldas sušuko:
— Idiotas! Kaip aš anksčiau nesusiprotėjau: juk Garį galima panaudoti atrakcione. Jis gi iš akies trauktas Kija!

Ar ši mintis Arnoldui dingtelėjo dabar — matė, kad broliai iš tiesų panašūs, ar padėjo apie Kiją gandai (be skiriamų Kijui hipnotizuotojo savybių, buvo sakoma, kad vaidindamas naudoja paslaptingus antrininkus), bet Arnoldui kilo idėja — brolį padaryti Kijo antrininku ir parengti keletą triukų.
Mėnesį kalbino Garį dirbti su broliu. Kai pagaliau jis sutiko pabandyti, iš „Mosfilmo“ kino studijos pakvietė geriausią grimuotoją, ir šis, žvilgtelėjęs į brolius, trumpai ištarė:
— Padarysiu antrą Kiją. Garis, kaip ir Emilis vos vos
gunktelėjęs. Akys, ausys, galvos forma, eisena ir balsas — kaip du vandens lašai. Tiesa, Garis pliktelėjęs, ir apatinė veido dalis šiek tiek riebesnė už brolio.
Po savaitės grimuotojas atnešė peruką su tokia pat šukuosena, kaip Kijo. Garį grimavo dvi valandas. Naikino raukšles po smakru, kėlė nosį... Kai visa procedūra buvo baigta, į rūbinę pakvietė Arnoldą. Man buvo smalsu, ir įėjau kartu su juo. Viduryje kambario stovėjo du Kijai! Mes vietoj apmirėm. Buvo juokinga ir kartu šiek tiek šiurpu. Antrininkai žvelgė į mus ramiai, o pirmomis sekundėmis nesupratau, kuris Kijas, o kuris brolis. O Arnoldas pamatęs susižavėjo.
Taip Garis pradėjo dirbti cirke.
Į miestą, kur prasidėdavo gastrolės, jis dažniausiai atvažiuodavo premjeros dieną ir įsikurdavo nuošaliausiame viešbutyje. Kijas popieriuje braižė planą gatvių, kuriose Garis neturėjo teisės rodytis. Emilis Kijas išvis norėjo, kad Garis sėdėtų niekur neišeidamas kambaryje, skaitytų knygas ir klausytų radijo.
— Mieste tau nėra kas veikia, — sakė Kijas broliui. — Neduokdie kas nors pamatys mus kartu, susidursim kur nors, tada viskas dingę. Jokios paslapties nebus.
Vakare, prieš prasidedant spektakliui, automobilis su nuleistomis užuolaidėlėmis atgabendavo Garį į cirką, įvažiuodamas tiesiai į kiemą. Garis, ant akių užsismaukęs skrybėlę ir pasistatęs apykaklę, sparčiu žingsniu eidavo į specialiai jam skirtą kambarį, kur pakviestas vietos teatro grimuotojas darydavo viską, ką buvo sumanęs „Mosfilmo“ dailininkas grimuotojas. Grimuotojui sakydavo, jog čia pats Kijas, ir, kai šis, baigęs darbą, išeidavo, į Gario kambarį įeidavo Kijas. Abu broliai atsistodavo priešais didįjį veidrodį ir skrupulingai tikrindavo, ar viskas gerai, ar nepamiršta kokia nors grimo ir kostiumo detalė.
Prasidėjus atrakcionui, Garis greitai nusileisdavo žemyn ir, pasislėpęs už rekvizito, tyliai kampe stovėdavo laukdamas savo eilės.
Atrakciono metu broliai du kartus keisdavosi. Efektingiausias pakeitimas finale, kai Garis, dėdamasis esąs Kijas, sėsdavo į automobilį ir išvykdavo iš maniežo, o tikrasis Kijas iškart įeidavo taku iš priešingos pusės. Publika iš nuostabos netekdavo žado.
Broliai ir be grimo buvo panašūs. Su Gariu net kartais kas sveikindavosi gatvėje, manydamas, jog tai Kijas. Ir jeigu tuo laiku būtų buvę madingi autografai, tai Gariui būtų tekę juos duoti.
Emilis Kijas pareikalavo, kad dėl konspiracijos Garis mieste, kur vyko gastrolės, vaikščiotų prisiklijavęs ūsus. Ir štai vieną rytą, artėjant prie miesto, kur turėjo prasidėti gastrolės, mieguistas Garis, užsidaręs vagono tualete, greitosiomis prisiklijavo ūsus. Skubėdamas prisiklijavo juos kreivai. Paskui išėjo su lagaminu į peroną, užsismaukė ant akių skrybėlę, pasistatė apsiausto apykaklę ir nuėjo prie taksi stotelės. Sulaukęs eilės, sėdo į automobilį ir paprašė jį nuvežti į viešbutį, kurio pavadinimą iš anksto jam pranešė telegrama. Garis kaip tik šiame mieste karo metais dirbo pergabentoje iš Maskvos aviacijos gamykloje. Sėdėdamas šalia vairuotojo, jis nesusilaikė ir pradėjo klausinėti apie aviacijos gamyklą: ar toks ir toks direktoriauja, ar už ežero veikia motorų cechas... Taksistas sunerimęs žvilgčiojo į keleivį ir į jo klausimus atsakinėjo neaiškiai. Netikėtai jis staiga sustojo prie pastato su sargybiniu durų ir, iššokęs iš mašinos, subliovė:
— Mašinoje šnipas! Čiupkite jį!
Vargšą Garį ištraukė iš mašinos (beje, labai traukti jo ir nereikėjo, jis pats išsigandęs nuolankiai pakluso) ir nulydėjo į kambarį, kuriame pirmiausia paprašė jį parodyti dokumentus.
Kai Garis ėmėsi pasą, atsiklijavo vienas ūsas. Suprantama, visiems esantiems paaiškėjo, kad jis šnipas. Nenorėdamas išgarsinti paslapties (griežčiausiai buvo susitarta: kad ir kas atsitiktų, jokios informacijos neduoti, o iškviesti cirko direktorių), Garis vyriškai tylėjo reikalaudamas susisiekti su cirku. Po trijų valandų atvyko persigandęs vietos cirko direktorius. Viskas paaiškėjo, ir Gariui leido važiuoti į viešbutį. Kijas po šio įvykio ilgai barėsi. O Garis nuo tada kategoriškai atsisakė lipintis ūsus.
Gyventi Gariui, atsiskyrus nuo šeimos ir draugų, buvo nuobodu, jautėsi jis vienišas. Mes greit susidraugavom, ir jis įprašė mane gyventi su juo viename viešbučio kambaryje. Kartais drauge eidavom į kiną. Kai negalėdavom gauti bilietų, tai aš, nepaisydamas Gario protestų, eidavau pas kino administratorių ir konfidencialiai, pusbalsiu sakydavau:
— Mes iš cirko. Ten Kijas. Mums reikia dviejų bilietų.
Bilietus tuoj pat gaudavom. Bet kartą, vos tik užsiminiau apie bilietus Kijui, kaip mane pasuko durų link ir švelniai išstūmė lauk. Pasirodo, tikrasis Kijas ką tik pirko du bilietus ir jau įėjo į kino teatrą. Sumišęs priėjau prie Gario ir tariau:
— Einam namo. Jūs jau žiūrite šį filmą.
Žinoma, vakare neiškentę viską papasakojom Emiliui. Jis mus iškoneveikė išvadindamas apgavikais ir apsišaukėliais. Beje, jis pridūrė, kad, jeigu mes sumanysim eiti į kiną, jis visada pasirengęs užsakyti mums bilietus.
Keletą kartų pas Garį buvo atvykusi žmona. Tada jis vaikščiodavo visas švytintis. Su broliu jis nedraugavo. Neretai jie netgi kivirčydavosi, beje, dėl niekniekių.
Odesa tapo paskutiniu mūsų bendro darbo su Kiju miestu. Mudu su Miša pakvietė į Maskvą dalyvauti naujoje programoje. Garis sielojosi dėl mūsų išvykimo. Atsisveikindamas jis liūdnai tarė:
— Kam tu mane palieki?
Vėliau Garis rašė, kad jam sunku be šeimos, kad jis rengiasi vis dėlto palikti cirką. Bet išeiti jam neteko. Jis mirė dirbdamas cirke.
1965 metais, pergyvenęs brolį penkeriais metais, per gastroles Kijeve mirė ir Emilis Kijas.
Jis, šis apkūnus, pakumpęs, žilas vyriškis su aukštyn sušukuotais banguotais plaukais, su akiniais, pro kuriuos žvelgė į jus primerktos akys, žinoma, buvo nepakartojamas. Nepakartojamas buvo ir jo pirmasis pasirodymas. Pirmas Kijo pasirodymas. Salė skendo tamsoje. Orkestras grojo jaudinamai paslaptingą muziką. Spalvoti prožektoriai savo spinduliais kaip čiuptuvais naršė po maniežą, lyg rengdami publiką kažkokiems nepaprastiems dalykams. Nepakartojama Emilio Kijo eisena — lengva, spyruokliuojanti. Jis eina per maniežą. Ir lyg girdžiu, kaip jis skaičiuoja savo pakimusiu balsu, darydamas ilgokas pauzes: „Viens... Du... Trys!..“ Ir publikos akyse vykdavo stebuklai.

PIRMOSIOS REPRIZOS

Dresuotojas A. Cchomelidzė šiandien už kulisų pasakojo, kaip anksčiau, ikirevoliuciniame cirke, klounai stebindavo publiką šokančiomis vištomis. Manieže pastatydavo metalinę dėžę su pertvaromis. Dėžės dugnas dvigubas. Viduj karštos anglys. Paskui klounas atnešdavo pačių paprasčiausių vištų, kurių sparnai surišti, kad negalėtų išlėkti. Pradėdamas vaidinimą, klounas pasakydavo kalbą, pranešdamas, kad po ilgų vargų jis išmokė kvailą paukštį šokti. Orkestras grodavo kokį nors madingą šokį. Klounas dėdavo vištas į dėžę, ir jos, atsistojusios ant karšto dugno, kilnodavo čia vieną, čia kitą koją. Atrodydavo, kad vištos šoka. Pasisekimas didžiulis. O man buvo baisu apie tai klausytis.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1957 metų birželis)

Vaidinom vėl Kalinine. Maskva ruošėsi Pasaulinio jaunimo ir studentų festivalio atidarymui. Norėjome jame dalyvauti, todėl nutarėm vieną poilsio dieną nuvažiuoti į Maskvą. Tuo laiku į Kalininą atvyko Markas Mestečkinas, kuris rinko numerius Maskvos šventinei programai.
Festivalio dienomis nusprendė cirke parodyti vandens feeriją ir mūsų numerį planavo įtraukti į programą. Mestečkmas pasiūlė mūsų „Žvejus“ „perkelti“ iš įsivaizduojamojo vandens į tikrą.
Baigę vaidinti Kalinine, parvykome į sostinę, kad galėtume dalyvauti vaidinimo „Jaunystė švenčia“ repeticijose. Repetuodami sugaišome daugiau kaip mėnesį. „Žvejus“ teko gerokai perdirbti. Prieš premjerą, kaip visad, mums trūko vienos dienos, todėl repetavom visą naktį. .
Premjera vyko puikiai. Programoje dalyvavo jauni artistai. Kai į maniežą galingu fontanu plūdo vanduo, salė plojo. Vanduo buvo apšviečiamas spalvotais prožektoriais, ir reginys išėjo efektingas.
Rudenį dirbti pasidarė sunkiau, nors vandenį ir pašildydavo.
Kažkas paleido gandą, kad anksčiau per vandens pantomimą, pasibaigus vaidinimui, direkcija duodavo artistams po penkiasdešimt gramų konjako. Patikėję kalbomis, mes slaptai vildamiesi, nuėjom pas Baikalovą. Direktorius atidžiai išklausė ir nusijuokęs tarė:
— Galbūt jums dar ir barą su striptizu įrengti?
Gruodžio mėnesį mane į lovą savaitei paguldė radikulitas — dėl kasdienių maudynių manieže. Gulėdamas lovoje, mintyse sumavau darbo rezultatus. Praėjo dešimt metų, kai esu cirke. Per tą laiką daug ko išmokau. Ir dabar iš aukšto žiūrėjau į tą įgąsdintą ir bejėgį Nikuliną, kuris vaidino pirmąją savo klounadą „Pozuotojas ir chaltūrininkas“. Sirgdamas sugalvojau dvi pantomimos reprizas: „Siurblys“ ir „Šaudymas kaspinais“ Gulėdamas įsivaizdavau, kaip mudu su Miša jas atliksim. Man iš karto paaiškėjo mūsų savitarpio santykiai manieže: Miša bus aktyvus, pradės man vadovauti, komanduoti (kaip „Mažajame Pjere“), o aš, sunkiai susigaudantis, viską painiosiu.
Reprizos turinį papasakojau Taniai. Ji pasijuokė, o paskui tarė:
— Kvaila visa tai, bet turbūt bus juokinga.
Juokinga — jau gerai. Juk būtent prajuokinti mes ir einame į maniežą.
Sugalvojęs pirmąsias reprizas, aš, aršus priešininkas, kad būtų pereinama į klounų žanrą, širdies gilumoj supratau, jog galiausiai Mišos noras išsipildys ir anksčiau ar vėliau tapsim klounais.
Pasveikęs papasakojau Mišai apie „Siurblį“ ir „Šaudymą kaspinais“. Reprizos jam patiko, ir pradėjom jas ruošti. Reikėjo rekvizito. Čia mums pravertė „temariškosios“ pypynės, jas panaudojome reprizoje „Siurblys“ — išeinančio oro garsui imituoti.
Valandų valandas gaminome sudėtingą iliuzinę techniką „Šaudyti kaspinais“. Atrodė, rengiam tik dvi reprizas, o sugaišom joms daugiau kaip mėnesį. Abi reprizas rūbinėje parodėm Mestečkinui.
— Mano manymu, neblogai, — pasakė. — Reikia patikrinti, kaip reaguos žiūrovai. Parodykit jas sekmadienį per rytmetį.
Vaikai juokėsi, kai pirmojoje reprizoje Miša „pumpavo“ mane automobilio siurbliu, kad tapčiau tvirtesnis ir galėčiau atlikti akrobatikos triuką. Po kiekvieno pūtimo oras su švilpesiu eidavo iš manęs, ir Mišai reikėdavo pradėti viską iš pradžių. Antrojoje reprizoje, užtaisę pistoletus ryškiais kaspinais, imdavome iš eilės vienas į kitą šaudyti. Kaspinai paslaptingai prilipdavo prie mano palaidinės ir kelnių, keldami salėje juoką.
Tarybinės Armijos dieną šefiniame spektaklyje vėl parodėm šias reprizas. Sutiko mus gerai, nors kai kuriose vietose atsirasdavo nenumatytų pauzių, buvo lėtesnis ritmas. Ir mes supratom — reiks dar daug padirbėti.
— Va matai, — po debiuto pasakė Miša, — dar keletas tokių reprizų, ir galėsim būti klounais.
1958 metų vasario mėnesi Maskvos cirke buvo demonstruojama programa „Draugystės arena“, kurioje parodėme „Siurblį“ ir „Kaspinus“. Kiekvieną vaidinimą reprizos sekėsi vis geriau. Šioje programoje svarbiausias klounas buvo Karandašas, taip pat vaidino talentingas klounas Anatolijus Vekšinas, su kuriuo susibičiuliavau.
Savaitei praėjus po premjeros, Mišą, mane ir Anatolijų pasikvietė Baikalovas.
— Štai ką, vaikinai, — sąmokslininko tonu prabilo Nikolajus Semionovičius, — balandžio mėnesį numatoma tarybinio cirko išvyka į Švediją. Aš paskirtas vadovu. Jus paimsiu klounais. Ruoškitės. Galvokit, ką rodysit, bet kol kas apie tai nė murmur. Aišku?
Iš kabineto išėjom sujaudinti. Širdyje džiūgavau.
Nuo tos dienos Miša, Anatolijus ir aš repetuodavom kasdien.
1958 metų balandžio mėnesį iš Maskvos išskridom į Stokholmą su didele cirko artistų grupe. Gastrolės truko penkiasdešimt dienų.
Pirmosios savarankiškos reprizos, pirmieji žingsniai pasirinkus klounados žanrą iš karto nulėmė mūsų klouniškąjį charakterį ir kaukes. Kiekvienoje reprizoje stengiausi formuoti savo kaip klouno charakterį. Apsivilkęs siauru švarku, bandžiau efektingai panaudoti savo figūrą sceniniam veiksmui, vaikščiojau klupinėjančia eisena ir stengiausi kuo rūpestingiau reaguoti į pačias absurdiškiausias situacijas, susidarančias atliekant reprizas, manydamas, kad viskuo, kas dedasi manieže, reikia maksimaliai tikėti. Jeigu, sakysim, mane gąsdina didžiulis butaforinis smeigtukas partnerio rankose, tai aš privalau šaukdamas nuo jo bėgti, tikėdamas, kad šiuo smeigtuku jis gali mane persmeigti.
Iš pat mūsų darbo pradžios Miša mane vadino manieže Juriku.
— Ju-rii-ikai! — šaukdavo partneris, kai įstrigdavau kur nors už kulisų arba tarp rekvizito, kurį uniformininkai čia išnešdavo, čia įnešdavo.
Ir per spektaklį, kai per pauzę Miša vėl mane šaukdavo „Ju-rii-ikai!“, publika į tai jau reaguodavo.
Žiūrovai juokdavosi žinodami, kad aš vėl išdygsiu apsiavęs didžiuliais batais, baimingai dairydamasis į šalis.

NE ŠVENTIEJI PUODUS LIPDO

Vienas artistas papasakojo įdomų triuką (jis jį matė varjetėje, būdamas užsienyje). Į sceną įeina frakuotas konferansjė ir, paskelbęs numerį, pasisuka norėdamas eiti už uždangos. Ir staiga publika pradeda juoktis. Mat frako nugaroje didžiulė skylė (matyti marškinėliai), kelnės užpakalyje taip pat suplyšusios, kad matyti glaudės ir kojinės su keliaraiščiais. Artistas bailiai atsigręžia nesuprasdamas juoko priežasties. Vėl atsistoja nugara į žiūrovus, ir vėl juokas. Vėl pasisuka. Nesusigaudydamas priekabiai apžiūri save iš priekio, nusiima netgi dulkelę nuo atlapo, paskui, mėgdžiodamas besijuokiančią publiką, pasitaiso fraką ir eina už uždangos. Salė aiktelia. Visi mato idealiai pasiūtą, sveiką, be jokios skylutės fraką. Įdomu, kaip jis tai padaro?

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1958 metų rugsėjis)

Važiuodami į Švediją, manėm, kad penkiasdešimt darbo dienų šioje šalyje atrodys baisiausiai trumpas laikas. Bet jau po mėnesio pradėjau ilgėtis namų.
Grįžę iš Švedijos, atostogas leidome Maskvoje, o paskui išvykom dirbti į Zaporožę.
Vasara pasitaikė lietinga, ir cirko pajamos buvo vidutinės. Direkcija greit organizavo gelbstinčiuosius „Juoko vakarus“ ir tuo pataisė finansinius reikalus.
Dirbome ramiai, įprastai. Ir staiga mano vardu atėjo laiškas, pasirašytas Leningrado cirko meno vadovo Georgijaus Venecianovo, kuris siūlė mums, kaip klounams, atidaryti Leningrado cirko sezoną.
Lyg numanydamas mūsų sumišimą ir abejones, Georgijus Semionovičius rašė, kad mums visokeriopai padės. Laiško pabaigoje frazė: „Nebijokit, ne šventieji puodus lipdo“.
Venecianovo pasiūlymas buvo viliojantis. Bet ką nuvykus vaidinti? Be „Siurblio“ ir „Kaspinų“, dar buvom sugalvoję vaizdelį „Šaudymas iš lanko“, taip pat intermediją su kiaušiniais, kurie stebuklingai dingsta nuo taburetės. Štai beveik ir visas mūsų repertuaras. Tiesa, iki gastrolių Leningrade dar buvo likę du mėnesiai. Ir nusprendėm, kad suspėsim šį tą sugalvoti. Visas savo abejones aprašėme laiške Venecianovui. Tame pačiame laiške, kaip jis prašė, smulkiai nupasakojome savo reprizas.
Georgijų Semionovičių pažinojom ir jį gerbėm. Ir kai galutinai nusprendėm, kad vyksim į Leningradą, sau tarėm: „Tegul išvyką lydi šūkis „Ne šventieji puodus lipdo“.
Rudeninis Leningradas sutiko mus lietum ir vėju. Specialiai mums atsiųstu mažu autobusu privažiavome cirką. Po dviejų valandų įsikūrėm bendrabučio antro aukšto erdviame kambaryje. Pirmąją dieną — susitikimas su Georgijum Venecianovu, kuris iš karto paklausė:
— Jus pasitiko?

Supratom, kad mus sutiko ekspeditorius per jį. Iš karto užsimezgė platus pokalbis apie darbą.
Rytojaus dieną Georgijus Semionovičius man tarė:
— O jūs į muziejų nueitumėt. Ten pasirausus, galima būtų šį tą rasti arba kas nors sužadins mintį.
Leningrade yra vienintelis Tarybų Sąjungoje, o, ko gero, ir pasaulyje, cirko muziejus.
Visą dieną sklaidžiau pundus fotografijų, dešimtis knygų, rankraščius, afišas, programas. Bet, deja, nieko tinkamo mūsų darbui neradau. Tik susidomėjau vienu piešiniu, vaizduojančiu klouną, kuris jodinėja po maniežą butaforiniu arkliuku. Klounas vaikščioja po maniežą, užsidėjęs ant savęs arklio karkasą. O iš šonų kabaliuoja butaforinės kojos dideliais batais ir atrodo, kad klounas joja.
Rytojaus rytą pasidalijau su Venecianovu mintimis, kaip parengti aukštosios jojimo mokyklos parodiją; toks numeris, beje, buvo užplanuotas būsimoje programoje. Parodijoje norėjau panaudoti butaforinius arkliukus.
— Įdomu. Bet va bėda. Iki premjeros nesuspėsim pagaminti rekvizito, — apgailestaudamas pasakė Georgijus Semionovičius.
Mudu su Miša prisiminėm krūvą butaforinių arkliukų Maskvos cirko sandėlyje. Tą pačią dieną paskambinom į Maskvą, ir greit į Leningradą atsiuntė du butaforinius arkliukus, kuriuos perdirbom reprizai. Taip mūsų „aruode“ (Georgijaus Semionovičiaus žodis) atsirado dar viena repriza.
Laikas bėgo greit. Nejučia atėjo ir premjera. Kaip cirke sakoma, mus ginė mandražas. Iš kur atsirado šis žodis, nežinau. Jis reiškia baimę, jaudulį („Nemandražuok“, — prieš eidami į maniežą, artistai drąsino vienas kitą.)

Nors ir įtikinėjo Georgijus Semionovičius, kad bus viskas gerai, ir programą sudarė atsižvelgdami į reprizas, kad jos tilptų tarp numerių, vis dėlto mudu su Miša labai susijaudinom, kai, nusigrimavę ir apsivilkę klounų kostiumais, išgirdom pirmą skambutį. Širdį suspaudė, ir pamaniau: „Na kam čia nagus kišam? Buvo taip ramu. Turim savo numerį. Jis vyksta dešimt minučių. Publikai patinka. Vaidintume kaip anksčiau, ir nereikėtų jaudintis“.
Pirmąjį mūsų pasirodymą publika sutiko santūriai. Tiesa, po to, kai Miša pradėjo leisti bumerangą (bumerangą jis pasidarė pats), kuris, apskriejęs platų ratą, grįžo jam į rankas, pasigirdo juokas, ir kažkas netgi paplojo. Labiausiai žmonėms patiko „Arkliukai“ ir „Siurblys“.
Suplukę per pertrauką grįžome į savo rūbinę, nervingai užsirūkėm, susėdom ir niekaip negalim suprasti: ar gerai viską darėm, ar vidutiniškai?
Įėjo Venecianovas ir ramiai, lyg ir nesijaudindamas dėl premjeros, prašneko:
— Na, ką gi, sveikinu, šaunuoliai! Taip laikyti! — kaip sakoma laivyne. Puikiai jus sutinka. Kaip Leningrade — gerai.
Sunku man objektyviai spręsti apie debiutą. Galbūt iš tikrųjų mus neblogai sutiko, o galbūt Venecianovas tiesiog norėjo debiutantus padrąsinti. Bet, šiaip ar taip, Georgijaus Semionovičiaus parama darė savo, ir antroje dalyje vaidinti buvo lengviau.
Rytojaus dieną Venecianovo kabinete buvo nuodugniai aptarta visa programa. Išgirdom nemažai ir Georgijaus Semionovičiaus pastabų ir reikšmingų patarimų.
Trečiame ketvirtame vaidinime publika buvo mums šiltesnė. Po premjeros savaitę ilsėjomės — repeticijų nedarėme, tik vakarais vaidindavome. Paskui prasidėjo kasdieniniai susitikimai su meno vadovu.
— Nusprendžiau palikti jus ir kitai programai, — pasakė jis tvirtai.
— O ką vaidinti? Iš kur imti naujų reprizų? — sujudom.
— Va iš čia, iš čia, — atsakė pirštu stuksendamas į galvą,: — čia turi rastis naujų reprizų. Ir aš nuo jūsų nesitrauksiu, kol ką parengsite. Galvokit, kamuokitės. Pakviesiu įvairių autorių, bet kad reprizų būtų!
Nuo tos dienos kiekvieną rytą, eidami pas jį į kabinetą, girdėdavom vieną ir tą pačią frazę:
— Na, papasakokit, ką per naktį sugalvojot?
Ir man būdavo gėda, jeigu negalėdavau jam nieko pasakyti. Georgijus Semionovičius — žmogus atkaklus ir užsispyręs.
— Mums reikia trijų viena po kitos reprizų: gerų, kaip reikiant juokingų, — kalė jis mums, — visa kita savaime. Sugalvosim trejetą mažų, paskui dalyvausit kieno nors numeryje. Ir bus — visas vakaras manieže.
Tada pirmąkart ant Leningrado cirko fasado pasirodė mūsų portretai ir pavardės. Nejutau nei džiaugsmo, nei didžiavimosi. Priešingai, atsirado sumišimo ir netgi baimės jausmas. Vaizdavausi, kad va prisirinks į cirką žmonių, pamatys tokius didelius nupieštus veidus, perskaitys: „Per pauzes vaidins Jurijus Nikulinas ir Michailas Šuidinas“ — ir pamanys: „Turbūt kas nors labai įdomaus bus, jeigu juos taip nupiešė“. Iškart man ėmė mausti paširdžius, didėjo baimė. Įsivaizdavau, kaip žiūrovai, eidami po spektaklio ir žiūrėdami į mūsų reklamą, šnekės:
— Ir kam juos tokius nupiešė? Nieko ypatinga jie neparodė!
Ir ilgą laiką, eidamas pro reklamas su mūsų pavardėmis, jausdavaus nejaukiai.

JIS PADARĖ MUS KLOUNAIS

Po Leningradą važinėja kasa-furgoniukas, apklijuotas cirko afišomis. Furgoniuką traukia asiliukas. Gatvėje jis sustoja, ir iš karto jį apstoja būrys vaikų. Pirkti bilietus tokiame furgoniuke įdomu..
Man pasakojo, kaip dar Peterburge pas cirko savininką Činizelį atėjo rašytojas Aleksandras Grinas ir tarė:
— Štai pas jus prie kasos parašyta: „Kiekvienas suaugęs žmogus, nusipirkęs bilietą, gali atsivesti vieną vaiką“. O ar ne geriau būtų parašius: „Kiekvienas vaikas turi teisę nemokamai atsivesti vieną suaugusįjį?“ Kaip būtų malonu vaikams! ?
Gūžtelėjęs pečiais, Činizelis atsakė:
— O kam man taip daryti, aš ir taip gaunu gerų pajamų.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1959 metų sausis)

Kai įėjau į Georgijaus Venecianovo kabinetą, iš pradžių jaučiausi sutrikęs ir nedrąsus.
Savo išvaizda Venecianovas darė gerą įspūdį. Nuostabios ištvermės žmogus. Išsilavinęs, mandagus.
Pailgas liesokas veidas, dėmesingos, malonios pilkos akys, rankos ilgais kaip muzikanto pirštais, vilkįs paprastai.
Stalas jo kambaryje užverstas eskizais, sąmatom, brėžiniais, fotografijomis, laiškais. Šalia ant spintelės — didelis žiūrovų salės maketas. Pas Venecianovą išsėdėdavom po dvi tris valandas. Kalbėdavome daugiausia apie mūsų reprizas. Būdavo, Georgijus Semionovičius nukrypsta ir mena įdomius kitų klounų numerius arba paprasčiausiai šneka apie gyvenimą. Jis mėgdavo prisiminti, kaip dar prieš revoliuciją mokėsi karo jūreivių mokykloje, apie savo, kaip karininko, tarnybą laivyne. Po demobilizacijos (tada jam buvo apie trisdešimt metų) susižavėjo teatru, įsigijo teatrinį išsilavinimą. Dirbo aktorium, vėliau vadovavo Leningrado miuzikholui ir estrados teatrui. O būdamas penkiasdešimties, atėjo į cirką.
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad šie nukrypimai nesisieja su mūsų darbu. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. Nes visada, kalbant Georgijaus Semionovičiaus žodžiais, pasišnekėjus su juo, kildavo mums kokių nors minčių. Jis nuolat žadino mūsų fantaziją, beje, tai darė nejučiom, pamažu.
Kalbėdamas daug rūkydavo. Ilgas cigaretes perlauždavo pusiau, įsikišdavo į kandiklį ir prisidegdavo senu, karo laikų, variniu savo darbo žiebtuvėliu. Jam siūlė naujų — japoniškų dujinių, — o jis juos pavarto, paglosto ir sako:
— Gražus, bet ne man. Pripratau prie savo. Jis niekada neapvils. Artistų tarpe Venecianovas turėjo autoritetą. Jo nuomonės būdavo paisoma, jo pasiūlymai visada būdavo vykdomi, nes visi suprato: Venecianovas padarys numerį geresnį. Daugelis stengdavosi pakliūti į Leningradą dirbti žinodami, kad prie jų numerio „ranką pridės“ Georgijus Semionovičius. Jis pakeis mizansceną, kartu su dailininku pasiūlys kostiumui kokią nors detalę, šį tą sutrumpins, sugalvos naują triuką, užsakys kompozitoriui muziką, patvarkys apšvietimą, ir vidutinis numeris taps geras.
Nuo daugelio režisierių, kuriuos pažinojau, Venecianovas skyrėsi repetavimo maniera. Jis niekada nebėgdavo į maniežą, nerodydavo mizanscenų, nekartodavo už artistą teksto — nemokė balsu. Jis tiesiog sėdėdavo salėje ir stebėdavo aktorių darbą. O paskui pasikviesdavo juos į kabinetą ir ramiai, neskubėdamas išklodavo savo nuomonę. Pastabas sakydavo ramiai, neįkyriai. Jo pastabos visada būdavo tikslios. Mėgdavo repetuoti ilgai, apgalvotai, kol pats pajusdavo, kad numeris paruoštas.
— Menas nekenčia skubos, — Venecianovas atsikirsdavo tiems, kurie skubindavo jį rengti naują numerį.
Venecianovas reguliuodavo ir palaikydavo visą Leningrado cirko atmosferą, techninių darbuotojų, administracijos, programoje dalyvaujančių artistų savitarpio santykius.
— Suprantate, — sakydavo jis man, — cirko raida priklauso nuo to, kokia kultūra. Žmonių santykių kultūra. Ir, žinoma, nuo to, ką mokame. .. Juk negalima gyventi vien savo numeriu. Negalima!
Prisimenu, Venecianovas apie vieną arklių dresuotoją, su kuriuo ypač daug dirbo, pasakė:
— Jis labai geras, nusimanantis dresuotojas. Bet kol jis manieže elgsis kaip oficiantas, klasiško numerio neparuoš.
Arkliai — Venecianovo aistra. Leningrado cirkas garsėjo arklių numeriais. Kaip tik prie Venecianovo pradėjo veikti arklių dresūros studija, kuri parengė puikių dresuotojų. Pats Georgijus Semionovičius beveik kasdien, kol sveikata leido, jodinėdavo po miestą. Tik paskutiniaisiais gyvenimo metais, skaudant kojas, nustojo jodinėjęs. Ir po cirką vaikštinėdavo su veltiniais.
Būdamas pedantiško charakterio, jis lygiai dešimtą ryto susikviesdavo cechų viršininkus, lygiai trečią važiuodavo į namus pietauti, lygiai penkios minutės prieš prasidedant vaidinimui atvykdavo į cirką. Programą paprastai žiūrėdavo stovėdamas šoniniame žiūrovų salės take ir stebėdamas, kaip reaguoja publika.
Per pertrauką arba po vaidinimo dažnai skambindavo mums į rūbinę ir išsakydavo savo pastabas. Taip darė visą laiką.
O vėlai vakare, kai gesdavo reklamos šviesos, matydavau, kaip Georgijus Semionovičius, pasikišęs portfelį po pažastimi, išeidavo iš cirko. Jis lėtai žingsniuodavo į tramvajaus stotelę, stovėdavo laukdamas tramvajus. Žiūrėdamas į jį, mintyse mėginau įsivaizduoti jo namus. Turbūt jo bute taip pat jauku, kaip ir kabinete. Ant sienų kabo kokios nors senovinės fotografijos, paveikslai, lentynose daug įdomių knygų.
Nors ir pedantiškas, išoriškai šaltas, Venecianovas buvo gero būdo. Jis rūpindavosi žmonėmis, suprasdavo juos. Kai ruošėm naujametinį vaidinimą, Georgijus Semionovičius paprašė sugalvoti kokį nors mažą vaidmenį senam ir užmirštam klounui.
— Sugalvokit ką nors jam. Tegul pasirodo manieže. Šiek tiek žmogus užsidirbs, bet svarbiausia — jam bus malonu vėl pabūti cirke, repeticijose, spektakliuose. Gaila senio.
Būdinga Venecianovo charakterio savybė — ramumas. Bet kokiomis aplinkybėmis jis būdavo ramus. Prisimenu, vieną 1954 metų rudens naktį kilo potvynio grėsmė. Kas trisdešimt minučių per radiją buvo skelbiama, kiek pakilo Nevos vanduo. Vanduo jau ritosi per Fontankos upės parapetą. O nuo cirko iki Fontankos — dešimt metrų.
Cirke kilo panika. Lakstė tarnautojai, jaudinosi artistai. Administracija nežinojo, ką daryti. Garsiau už visus kažkodėl šūkalojo gaisrininkas, grasindamas, jeigu vanduo užlies rūsius, atjungti elektrą. Prie cirko kontrolinės susispietė visi darbuotojai ir sprendė, kur dėti gyvūnus. Šaukė, nervinosi, barėsi. Arklidėje nerimastingai žvengė arkliai ir staugė lokiai. Ir staiga pasirodė Georgijus Venetianovas.
— Kodėl čia tokia panika? — tyliai paklausė.
Ir visi, išgirdę jo balsą, staiga nutilo. Akimirksniu baigėsi panika. Jeigu atėjo Venecianovas, viskas bus gerai.
Kai triukšmas nutilo, Georgijus Semionovičius davė keletą nurodymų, paaiškindamas, kam ir ką daryti, jeigu pradės tvinti cirkas, o pats ramiai užlipo į savo kabinetą ir išsėdėjo tol, kol per radiją pranešė, kad vanduo ėmė slūgti.
Žavėdamasis Georgijaus Semionovičiaus šaltakraujiškumu ir santūrumu, neabejojau, kad jeigu cirke net kiltų gaisras, tai jis, matyt, taip pat neskubėdamas nueitų per ugnį į arklidę ir išvestų vieną po kito visus arklius.
Ypač iškilmingai statydavo paradus-prologus, laikydamas juos programos veidu. Tam jis pasikviesdavo teatro artistų, sportininkų, meno saviveiklos dalyvių, negailėdavo lėšų apipavidalinimui, stengdamasis paradus padaryti puikiais ir įsimenančiais reginiais. Tai būdavo būtent Leningrado cirko paradai. Kiekviename parade — iškilmingas uniformininkų pasirodymas. Jie apsivilkdavo specialius, auksu siuvinėtus kostiumus. Visi atlašūs, baltomis pirštinėmis, nepriekaištingai susišukavę. Priekyje eidavo vyresnysis uniformininkas su akselbantais.
Dirbdami jau antrojoje sezono programoje, mes, kaip ir anksčiau, kasdien susitikdavom su Georgijum Semionovičium jo kabinete.
— Na, kas, bičiuliai, naujo, kas gero? — paprastai šiais žodžiais jis sutikdavo mus.
Tikrai su artistais jis elgėsi kaip su bičiuliais. Ir džiaugdavomės eidami pas jį.
Georgijus Venecianovas pasiliko mus ir trečiai programai. Į Leningradą tada pasikvietė Armėnijos cirko kolektyvą. Jų klounas buvo kylanti žvaigždė — jaunas talentingas klounas Leonidas Jengibarovas. Bet jis tuo laiku filmavosi kine ir į Leningradą atvykti negalėjo.
— Jeigu atvyksta armėnai, — juokais pasakiau Georgijui Semionovičiui, — kažkaip nei šis, nei tas, kad klounai rusai, gal afišose parašyti: „Pauzėse — Nikulianas ir Šuidinianas“?
Venecianovas pažvelgė į mane, nusišypsojo ir atsakė:
— Nieko, nieko, vaidinsite savo pavardėmis. Tautų draugystė.
Dirbdami Leningrade, įsijautėm į klounų vaidmenį, ir jau neėmė baimė, kaip kad einant į maniežą per premjerą. Žiūrovams programos patiko, bilietai būdavo išperkami prieš mėnesį. Žinoma, Venecianovas gerokai padirbėjo, parodė užsispyrimo, kad išugdytų mums skonį, padėjo rasti savo veidą, išmokė reikliau pasirinkti repertuarą. Jis padarė mus klounais. Ir Miša buvo teisus man sakydamas:

— Čia mes abu mokomės antrojoje akademijoje. Viena buvo Karandašo, antra — Venecianovo.
Gastrolėms einant į pabaigą (per vieną cirko poilsio dieną), mus paprašė vaidinti Kirovo operos ir baleto teatre. Ten vyko kažkokia miesto konferencija, kurios dalyviams buvo rengiamas meno meistrų koncertas. Cirkui atstovavom mes. Nusigrimavę laukiam užkulisyje, kada eiti, ir staiga matom šalia solidų vyriškį su pensnė, aksomo striuke, ilgais pražilusiais plaukais. Jis išvydo mus, stovinčius prie didelio portfelio (jį paruošėm „Opiam klausimui“), ir apmirė. Paskui, teatrališkai pakėlęs rankas, su patosu sušuko:
— Viešpatie, kur mes nusiritom! Marijos teatro scenoje — klounai! Gėda!
Visi šalia stovintys tylėjo. O mes pasijutom nejaukiai. Tą vakarą dirbome be nuotaikos, nors žiūrovai ir šiltai plojo. Rytojaus dieną visa tai papasakojom Venecianovui. Jis nusijuokė ir tarė:
— Na, ką gi, ir Marijos teatras turi savo kvailių.
1964-aisiais (po metų mirė Georgijus Venecianovas) vėl vaidinome Leningrade. Kalbėdavo jis lėtai, kartais nesuprantamai. Greit pavargdavo, retai ateidavo į vakarinius vaidinimus, ir vis rečiau rinkdavomės jo kabinete. Būdavo, pabeldžiu, atveriu jo kabineto duris ir matau Georgijų Semionovičių. Jis sėdi už stalo, parėmęs rankomis galvą, man primenantis vienišą liūdną paukštį. Tais metais Leningrade neparengėme nė vienos naujos reprizos.

RYTDIENOS LAIKRAŠTIS

Šiandien į mūsų rūbinę užsuko artistas Dymka. Jis pasižiūrėjo, kaip iš gumozės darausi nosį, ir tarė:
— Tu be reikalo grimuojies. Eik visiškai be grimo. Tavo ir taip kvailas veidas.
Gal jis sako teisybę. Mėginsiu rytoj nosies nesilipinti.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1959 metų vasaris)

Kiekvienąsyk, vaidinant Leningrade, ypač stokoja laiko. Pirma, mieste daug bičiulių. Su visais nori susitikti. Antra — muziejai, teatrai. Visur maga nueiti. O laiko nėra, ir turi sėdėti tvankiame cirke ir repetuoti. Repetuoti tekdavo daug. Apimti nevilties, eidavom pas Georgijų Semionovičių. Ir jis padėdavo mums atgauti ramybę.
Venecianovas dirbti su mumis pakvietė keletą autorių. Su pasitenkinimu susitikdavom su šiais mielais žmonėmis. Jie rašydavo juokingus dalykus, intermedijas, reprizas, bet, deja, tai, ką jie siūlydavo, mums netiko.
Suprasdamas, kad su autoriais mums nesiseka, Venecianovas pakvietė vieną dailininką, kuris reprizų nerašė, bet užtat duodavo idėjų. Šis žmogus ateidavo į cirką, stebėdavo klounų darbą, o paskui pasakydavo
keletą frazių, kurios skatindavo, žadindavo fantaziją ir padėdavo artistams sugalvoti ką nors nauja. Pasakojo, kaip dailininkas atėjo pas Venecianovą, kur sėdėjo klounas Borisas Viatkinas. Įsišneko, kad Viatkinas neturi tinkamos reprizos, o čia pat premjera.
Dailininkas šnirpštelėjo nosim ir tarė vieną frazę:
— Pagalvokit apie Tarzaną.
Borisui Viatkinui idėja patiko. Tuo laiku kino teatruose ėjo serija užsienio filmų apie Tarzaną — laukinį džiunglių žmogų. Ir Viatkinas nutarė paruošti filmo parodiją. Borisas Viatkinas per premjerą, apsivilkęs žvėries kailiu, išėjo iš orkestro ir lynu-liana perskrido į maniežą, garsiai kaip Tarzanas šaukdamas. Į klouno šauksmą visais takais pribėgo daugybė šuniukų Maniuni. Repriza žiūrovams patiko.
Ir štai per pertrauką į mūsų rūbinę įėjo pagyvenęs vyriškis susitaršiusiais žilais plaukais, juodu panešiotu paltu, iš po kurio kyšojo ryškus šalikas. Dailininkas prisistatė ir paklausė, ko mes norim. Per visą pertrauką kalbėjome apie savo reprizas, o po vaidinimo grįžome į rūbinę ir tęsėme pokalbį, kurio metu dailininkas tylėdamas sėdėjo ir visą laiką linkčiojo galva.
Vėliau į rūbinę įėjo Venecianovas ir pusbalsiu tarė:
— Pamiršau jus įspėti, kad šis žmogus prastai girdi. Jam reikia šaukti į ausį.
Visą anksčiau vykusį pokalbį teko pakartoti rėkiant į ausį. Dailininkas šniurkštelėjo nosim ir tarė:
— Pagalvosiu.
Bet daugiau šio žmogaus Leningrade nematėm. Po kelerių metų jis paskambino man Maskvoje. Pakviečiau jį į namus, vildamasis, kad šįkart jis ištars genialią frazę ir mūsų repertuaras praturtės nauja repriza.
Jis dvi valandas išsėdėjo pas mus. Visa šeima kalbėjome su juo, net užkimome. Dailininkas pasiūlė daryti keistą triuką su kilimėliu, kuris turi pats netikėtai susisukti.
Iš mandagumo jam padėkojau, nors ir supratau — kilimėlis mums netinka. Atsisveikindamas sušukau jam į ausį:
— Užsukit, kai vėl ką nors sugalvosit! — Jis pasižiūrėjo į mane savo liūdnomis nustebusiomis akimis ir tyliai tarė:
— O ko jūs visi šaukiate? Aš jus puikiausiai girdžiu. Mano akiniuose įdėtas klausos aparatas.
...Leningrade kilo mūsų klounų kostiumų problema. Į maniežą eidavom apsivilkę kostiumus, kurie buvo likę dar nuo „Opaus klausimo“ laikų. Leningradietei dailininkei Tatjanai Bruni, dažnai apipavidalinančiai cirko programas, užsakėm padaryti naujų kostiumų eskizus. Eskizai nelabai mums patiko, bet, kadangi juos visi gyrė, turėjome sutikti. Vis dėlto, kai antrojoje programoje įeidavom naujais kostiumais, padoriau, geriau negu anksčiau atrodėme. Tik po septynerių metų, po daugelio eksperimentų, dailininkas Falkovskis padarė eskizus kostiumų, kurie mums patiko, ir jų daugiau nekeitėm. Juose daugybė kišenių, kuriose galima paslėpti grafiną su vandeniu, didžiulį butaforinį peilį, pilvotą butelį ir netgi šunį arba katę, jeigu prisireiktų.
Pakeitėm ir grimą. Atsisakiau didžiulės klijuojamos nosies ir peruko.
Jau vaidindamas pirmojoje programoje, ėmiau susitikinėti su leningradiečiais fronto draugais. Praėjus mėnesiui po premjeros, vieną poilsio dieną mudu su Tatjana nuvykome apžiūrėti vietos, kur kitados buvo mūsų baterija.
Suomių įlankos pakrantėje, ten, kur anksčiau stovėjo iškasose pabūklai, o netoli jų buvo mūsų žeminės, dabar viskas pasikeitę. Atsirado naujų statybų, kelių. Mūsų baterijos teritorijoje įsikūręs žuvininkystės tarybinis ūkis. Betono statiniuose, iškasose, nišose, kur kitados laikyti sviediniai, buvo statinės degalų kateriams. Jaunų vaikinų grupė tvarkė žvejybos įrankius ir įtariai mane stebėjo.
— Ko ieškai? — kažkuris jų paklausė.
Atsakiau, jog kadaise čia esu kariavęs ir va atvykau pažiūrėti.
— A-a-a, — nutęsė vaikinas. Nežinia, ar jis mane suprato, ar tik rodė, jog pratęs prie tokių susitikimų, ir toliau dirbo savo darbą.
Ėjau iš buvusios ugniavietės prislėgtas. Tania tylėdama žingsniavo šalia. Vėl mane užgriuvo išgyventų karo metų, iškentėtos Leningrado blokados prisiminimai. Liūdnas dalykas — lankytis buvusių kovų vietose.
Leningrade pirmą kartą pamačiau prancūzų cirką. Dvidešimt penkioms dienoms — prancūzų gastrolių laikas — mudu su Miša likome cirke, norėdami pasirengti naujai programai.
Ant cirko fasado vakarais įsižiebdavo ir užgesdavo užrašas: „Cirkas — Paryžius. Cirkas — Paryžius“. Visi tikėjosi sensacijos. Bet programa pasirodė esanti vidutinė. Labiausiai patiko klounų brolių Fratelinių trio. Ypač jų puikus buvo Baba. Jis vaidino grubiai, bet sodriai. Brolių repertuaras paremtas kritimais, antausiais, peštynėmis, persekiojimais. Su šiais klounais susidraugavau. Kartu vaikštinėdavom po miestą, kalbėdavomės apie cirką.
Kai darbą Leningrade baigėme, mus pasikvietė Georgijus Venecianovas ir paklausė:
— Kaip manote, bičiuliai, jeigu Žurnalistų namuose įvyktų spaudos darbuotojų susitikimas su klounais Nikulinu ir Šuidinu?
— O ką mes ten veiksim? — nusistebėjom.
— Ogi ką norit. Papasakosit apie savo darbą, parodysit porą reprizų. Susitiksite su įdomiais žmonėmis, o jie savo ruožtu daugiau sužinos apie cirką. Tai naudinga ir jums, ir cirkui.
Ruošėmės susitikimui jaudindamiesi. Stengėmės prisiminti viską, kas įdomiausia, kad paskui papasakotumėm žurnalistams.
Į Žurnalistų namus atvažiavome su Miša nusigrimavę, klounų kostiumais ir tiesiai po vaidinimo. Parodėme dvi reprizas. Į jas reagavo vidutiniškai. Paskui pradėjom pasakoti apie savo gyvenimą, apie cirką, ir Salė pagyvėjo. Apie dvi valandas atsakinėjom į žurnalistų klausimus. Salės pagyvėjimą sukėlė ir pasakojimas apie švedų laikraščio straipsnį „Rusų klouno mama verkė“. Pabaigoje prisiminiau filmą, kurį žiūrėjau Švedijoje. Jo herojus, vargšas reporteris, likęs be darbo, nusprendė nusižudyti. Tada atsirado velnias, kuris sudarė su laikraštininku sandėrį. Už sielą, kurią pagal sandėrį po mirties gausiąs velnias, reporteris kiekvieną rytą ant savo stalo rasiąs rytdienos laikraščius. Ir nuo rytojaus dienos reporteris pradėjo prašmatniai gyventi. Rytdienos laikraštyje sužinodamas, kas įvyks šiandien, per trumpą laiką jis tapo milijonierium. Lošė žirgų lenktynėse, iš anksto žinodamas, kuris žirgas atbėgs pirmas. Žinodamas apie visus nusikaltimus, kurie įvyks mieste, laiku nuvykdavo į žudynių vietas ir, išdėliojęs aparatūrą bei apšvietimą, fotografuodavo visas nusikaltimo smulkmenas. Už savo sensacingus reportažus jis gaudavo pasakiškus honorarus. Filmas baigėsi tuo, kad viename rytdienos laikraštyje reporteris perskaitė pranešimą apie savo žuvimą autokatastrofoje. Suprasdamas, kad likimo neįmanoma pakeisti, jis, išsimaudęs vonioje Ir persirengęs, sėdo į mašiną ir paklusniai išvyko pasitikti savo žūties.
Užbaigdamas šią istoriją, pasakiau, kad mes, cirko artistai, mistika netikim ir, žinoma, negalime gauti rytdienos laikraščio... Tuo laiku pasigirdo papliauškos sprogimas (slapčia ją susprogdino Miša), ir prie mano kojų nukrito vamzdeliu susuktas laikraštis. Aš jį paėmiau ir, dėdamasis nuoširdžiai nustebęs, sušukau:
— Žiūrėkit, rytdienos „Vakarinio Leningrado“ numeris! — Salei juokiantis, pradėjau skaityti humoristinę klounų susitikimo su miesto žurnalistais ataskaitą (suprantama, ji buvo iš anksto parašyta). Šis pokštas visiems patiko.
Kai rengėmės išeiti, prie manęs priėjo malonios išvaizdos mergina iš jaunimo laikraščio „Smena“ redakcijos ir tarė:
— Labai jums ačiū. Pasirodo, jūs visiškai ne tokie, kokius vaizdavausi. Dabar į klounus žiūrėsiu kitokiomis akimis.
Žinoma, kaip atkalėdžio pasakojime derėtų, kad po šio susitikimo prie manęs prieitų aksomo striuke ir su pensnė tas pats žmogus iš Marijos teatro. Deja, taip neatsitiko.

KAI LAZDELE NEŠOKINĖJA

Žmogus ateina į restoraną. Atsisėda prie staliuko. Oficiantas padeda prieš jį lėkštę, deda šakutes, peilį ir nueina. Sukasi laikrodžio rodyklės. Laikas bėga. O oficianto nėra. Alkanas žmogus pamažu suvalgo šakutes, paskui šaukštą, o po to ir lėkštę. Imasi kėdės. Ją sudorojęs, suvalgo stalą.
Toks numeris, pasakojo, atliekamas užsienyje. Visi daiktai, kuriuos žmogus suvalgydavo, pagaminti iš plono vaflio. Artistas vežiojasi visą agregatą, gaminantį šį valgomą rekvizitą. Mačiusieji tą numerį pasakojo, kad jis juokingas.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1959 metų vasaris)

Smulkiu klounų rekvizitu pradėjom „apgauti“ dar gerokai prieš tapdami klounais. Atsitiktinai nupirktus ar kieno nors padovanotus daiktus — didelį žiogelį, kokią nors dūdelę, didžiulį kaliošą, seną automobilio klaksoną — dėdavom į didelę dėžę, vildamiesi, kad visa tai pravers.
Neretai atsitinka, kad būtent koks nors įdomus, kartais net keistas daiktas padeda atsirasti reprizai.
Prisimenu, stebėjau, kaip cirko butaforas kažką meistravo iš gumos, ir gulinčios šalia nuopjovos staiga man priminė gyvatę. Paprašiau jį padaryti mums iš šios gumos gyvataitę. Kam ji mums — pats nežinojau. Na tegul, maniau, turėsime gyvataitę. Pakabės rūbinėje, o vėliau ką nors sugalvosim. Dvejus metus gyvatė, gąsdindama visus įeinančius, „išgyveno“ mūsų rūbinėje. Paskui radosi repriza „Gyvataitė“, kurią sėkmingai rodydavom po dresuotojų. Įeidavau lagaminu nešinas į maniežo centrą (lagamine buvo- gyvataitės valdymo mechanizmas) ir Mišai sakydavau:

— Va man Durovas gyvataitę padovanojo!
Ištraukdavau iš lagamino gyvatę (ji vyniodavosi rankose kaip gyva, iš blizgančių sagų padarytos akutės piktai blykčiojo). Leisdamas ją ant kilimo, sakydavau:
— Ji vardu Katia. Publika juokdavosi.
Gyvatė puldavo čia mane, čia Mišą.
Repetuodami reprizą, ilgai laužėm galvas, kuo ją baigti. Viskas lyg juokinga, o pabaigos nėra. Ir nutarėm finale mesti gyvatę į publiką.
— Iš proto išsikraustei, — pasakė Tania, — mesti gyvatę į publiką. O jeigu pasitaikys nėščia moteris... arba pataikysi ant širdininko.
Tada nusprendėm naudoti „pasodinimą“. Gyvatė pirmiausia užpuola mane, paskui — Mišą. Bandom ją sugauti, lakstom paskui ją po maniežą, publika juokiasi, o gyvačiukė iš mūsų išsprūsta. Pagaliau Miša užmeta ant jos švarką, griebia ją ir... sviedžia pasodintajam. Publikos džiaugsmui, pasodintasis blaškosi, o kartais netgi parkrinta.
Bet dar labiau juokdavosi, kai paaiškėdavo, jog vietoj gyvačiukės Miša mesdavo „žiūrovui“ gabaliuką paprasčiausios virvės (Miša mikliai po švarku gyvačiukę pakeisdavo virvagaliu).
Įvairiai kaupėme rekvizitą. Gastroliuodami Japonijoje, viename restorane pamatėm didelį šešiolikos litrų butelį. Pamatėm ir apmirėm — štai kad mums tokį. Prisiminiau, kaip Borisas Viatkinas parvežė iš Čekoslovakijos pusantro metro melchioro arbatinį šaukštą ir jį panaudojo reprizoje „Uogienės šaukštelis“. Pradėjom ieškoti informacijos, kur galima nusipirkti tokį butelį. Paaiškėjo, kad įsigyti, jį — sudėtingas daiktas. Paskui susidraugavom su restorano savininku ir, kai rengėmės išvykti, atsisveikindamas jis iškilmingai mums įteikė šį butelį. Atsargiai ant rankų jį nešėmės į viešbutį. Ir iš anksto džiaugėmės, kokia juokinga gali būti repriza. Buteliui padarėme specialią dėžę, išklotą porolonu, ir parsivežėm jį į Maskvą. Paskui butelis ilgai stovėjo mūsų rūbinėje. Kas jį pamatydavo, visi stebėdavosi, juokdavosi. O reprizos nėra. Prašėme autorių sugalvoti ką nors su buteliu, bet niekas nieko gudraus nepasiūlė. Tik kai Amerikoje nusipirkome suvenyrinį milžinišką žiebtuvą, o iš,Suomijos bičiuliai parvežė didžiules šukas, gimė repriza „Didintuvas“.
Įdomu, kad repriza su japonišku buteliu sugalvojom Paryžiuje, o pirmąkart parodėm Tūlos manieže.
Reprizoje „Didintuvas“ maži daiktai tampa dideli. Padedam mažas šukas, ištraukiam pusmetrines. Padedam paprastą žiebtuvėlį — ištraukiam didžiulį. Reprizos pabaigoje imdavom ketvirtinę degtinės, padėdavom po savo „didintuvu“ ir iš po jo išimdavom japonišką butelį. Tai sukeldavo kvatojimą.
Nemažai turim ir triukų rekvizito. Sugalvoti triuką lengviau negu sukurti jo mechanizmą. Prisimenu, kaip vargom su įtaisu taburetei, nuo kurios paslaptingai dingsta vištų kiaušiniai, laužėme galvą, gamindami mechaninį įtaisą tarakonams, kurie turėjo bėgioti po maniežą, sugalvojom triuką, kai paleista iš lanko strėlė turėjo mane kiaurai perverti. Rekvizitą dažniausiai darydavo Miša. Kartais mūsų rūbinė primindavo šaltkalvio dirbtuvę. Mano partneris, palinkęs ant spaustuvų, nuolat kažką meistraudavo. Patarimais padėdavo mums ir darbo draugai, inžinieriai, technikai.
Su rekvizitu visada daug gaišaties. Va, pavyzdžiui, paprasčiausia lazdelė.

Jau seniai praėjo mada vaikščioti gatve su lazdele. O cirke ji patiko. Viskas prasidėjo nuo Čaplino komedijų. Tada daugumas cirko klounų, Čaplino pasekėjų, vaikščiodavo, kaip jis, su lazdele. Suprantama, dėl ko norėta ją turėti: ja galima mojuoti, grasinti, užtvoti partneriui, užkabinti už kaklo arba už kojos.
Man pasakojo, jog kai kurie klounai turėdavo ypatingas lazdeles, kurios šokinėdavo. Stipriai atsirėmus į tokią lazdelę, lanku ją sulenkus ir sumaniai paleidus iš rankų, ji „pašokdavo“ į viršų ir, nubrėžusi ore lanką, vėl atsidurdavo rankose. Tai buvo Mišos svajonė. Kiek vaikščiojom su juo po turgus, parduotuves, sendaikčių turgavietes, kiek klausinėjom pažįstamų, tokios lazdelės neradom. Tik Australijoje mums pasisekė gauti tinkamą lazdelę iš ypatingo bambuko. Tiesa, ji, deja, nešokinėja.
Dabar turime devynias dėžes bagažo. Jose keturiasdešimčiai reprizų rekvizitas. Kiekvienam daiktui savo vieta. Butaforinis rąstas, medinis peilis, „didintuvas“, plytų iš porforito, guminiai svarsčiai, pistoletai, gyvačiukė, kibirai, lazdelės, pliušiniai šunys ir dešimtys kitų reikmenų. O vienoje dėžėje įvairūs juokingi daiktai, kurie laukia, kol sugalvosime jiems reprizas.

ARKLYS, KURIS JUOKIASI

Senelio Šalčio vaidmeniui cirkas pasikvietė žymų estrados artistą. Prieš generalinę repeticiją režisieriui kilo mintis: tegul Senelis Šaltis į maniežą atvyksta raitas. Artistas išsigando ir pradėjo protestuoti. Bet jį nuramino patikinę, kad duos patį ramiausią arklį.
Kai jis įjojo ir per visą salę sušuko: „Sveiki, vaikai!“, mes, klounai, išsirikiavę į eilę, riktelėjom:
— Sveikas gyvas, Seneli Šalti!
Persigandęs arklys atsistojo piestu, o Senelis Šaltis klykdamas šleptelėjo į pjuvenas, Jį išnešė iš maniežo su nuplėšta barzda ir sulaužyta lazda. Laimei, artistas, nenukentėjo. Tačiau jis kategoriškai pareiškė, kad už jokius pinigus į maniežą daugiau nebeis. Ką daryti? Rytoj premjera, o nėra Senelio Balčio. Visus išgelbėjo žonglierius ant arklio Nikolajus Olchovikovas. Jis puikiai suvaidino Senelį Šaltį. Įjojo stovėdamas ant savo arklio ir netgi traukė Naujųjų metų dainą.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1962 metų sausis)

Bėga manieže ratu arkliai. Visi gražūs, prižiūrėti, vienodo plauko — kaip vienas. O maniežo centre stovi senas žmogus su šambarjeru rankoje.
— Seniausias cirko artistas — Nikolajus Nikitinas! — iškilmingai paskelbdavo Buše.
Publika šį artistą visada sutikdavo plojimais.
Nikolajus Nikitinas — kitados garsaus Akimo Nikitino, vieno iš rusų cirko kūrėjų, įsūnis.
Visi jį gerbė, o daugelis jo drovėdavosi. Kodėl drovėdavosi — neaišku. Gal tai dar išlikę nuo tų laikų, kai jis pats buvo Maskvos cirko savininkas.
Jaunas būdamas, Nikolajus Akimovičius pasirodydavo kaip solo žonglierius ant arklio. (Vėliau šį numerį jis perdavė Nikolajui Olchovikovui.) Aš numerio nemačiau, jau neužtikau. Bet vienas senas artistas susižavėjęs man pasakojo;
— Supranti, Nikitinas vaidindavo nuostabiai. Ir kas įdomiausia — jis nerodydavo pritrenkiančių triukų. Bet koks artistas! Įeis į maniežą, pastovės sekundę, pažvelgs į salę, šiek tiek linktelės publikai — ir plojimai. Tokios laikysenos, toks žavus, tiesiog nuostabu! Tai įgimta...
O aš Nikitiną sutikau (tuo laiku mokiausi studijoje), kai jis, kaip pas mus sakoma, „dirbo prie arklidės“.
Vidutinio amžiaus, gunktelėjęs, žilus plaukus glotniai susišukavęs į viršų, tipišku ruso veidu. Beveik bespalvės, turbūt jaunystėje buvusios mėlynos, akys. Į maniežą įeidavo ryškiai mėlynu švarku, su bridžkelnėm ir juodais lakiniais auliniais batais. Baltą šilkinį kaklaraištį persismeigęs segtuku su stambiu briliantu.
Prisimenu, klausdavom jį:
— Nikolajau Akimovičiau, ar tikras briliantas? O jis rūsčiai pažvelgs ir bosu atsakys:
— Dirbtinius nešioja tik arklininkai.
Baigiantis jo, numeriui, įvesdavo arklį, o inspektorius garsiai sakydavo:
— Arklys, kuris juokiasi!
Ir arklys juokdavosi: išriesdavo sprandą, viepdavosi, o orkestras tuo laiku grodavo seną fokstrotą „Besijuokiantis saksofonas“.
Prieš eidamas į maniežą, Nikolajus Akimovičius paprastai stovėdavo už uždangos, susikūprinęs, šambarjerą laikydamas kairėje rankoje. Vos tik paskelbdavo jo numerį, jis išsitiesdavo, pasitempdavo, atmesdavo į viršų galvą, iškart pajaunėdamas, ir tvirtu žingsniu žengdavo į maniežą.
Kartais Nikitinas žiūrėdavo, kaip mudu su Miša vaidiname. Dažnai jį matydavau stovintį take abejingu veidu, vos vos į priekį atvipusia apatine lūpa. Ir niekada negalėdavau suprasti, ar patinka jam tai, ką darom, ar ne.
— Tau, Jegorai, juokdariu reikia būti, — kartą jis man tarė cirko kieme.
— Jis ne Jegoras, o Jurijus, — pataisė Nikitiną.
— Jis rusas! Jegoras! — atkirto ir nuėjo.
Man visad atrodė, kad jis daugiausia gyvena praeitimi.
Kai susikūprinęs su krepšiu eidavo per kiemą, kas nors jį klausdavo:
— Į parduotuvę, Nikolajau Akimovičiau?
— Ne į parduotuvę, o į krautuvę, — niūriai atsiliepdavo.
Kai nebūdavo vaidinimų, Nikitinas visada vaikščiodavo niūrus, susiraukęs. Niekada nemačiau jo besišypsančio. Eisena senio. Jį visad lydėdavo mažas juodas šuniukas, kuris bidzendavo paskui jį savo plonomis drebančiomis kojytėmis ir baimingai glaustydavosi prie šeimininko. O kartais jį nešiodavosi jis po pažastim.
Susitikdamas su senais artistais, Nikitinas mėgdavo prisiminti praėjusius laikus. Kalbantis tik ir girdėdavai: „vežikai“, „traktierius“, „tuzinas šampano“.,.
Keista man buvo visa tai girdėti ir kartu įdomu.
Cirke Nikitinas laikėsi skyrium, beveik su niekuo nedraugavo, bet mėgo pasėdėti kompanijoje, palošti kortomis. Vienintelis žmogus, tikrai jam atsidavęs, buvo šėrikas — nekalbus pagyvenęs vyriškis, išdirbęs su Nikolajum Akimovičium daugelį metų, asistavęs jam dar prieš revoliuciją.
Namų aplinkoj Nikitinas buvo laikomas šykščiu. Dažnai dėl smulkmenų širsdavo. Jis pedantiškai reikalaudavo vykdyti visus jo prašymus ir kaprizus. Pavyzdžiui, jeigu kuriam namiškiui liepdavo išvirti kiaušinių, tai šitaip sakydavo:
— Sudėk kiaušinius į puodą, užpilk vandens, kad juos apsemtų. Tris kartus sukalbėk „Tėve mūsų“. Paskui išimk kiaušinius ir palaikyk juos šaltame vandenyje, po to nušluostyk servetėle ir paduok į stalą.
Kaip ir daugelis senų artistų, Nikitinas tikėjo prietarais. Jis širsdavo, pamatąs, jog kuris nors sėdi ant barjero nugara į maniežą arba salėje gliaudo saulėgrąžas.
Nekęsdavo, jeigu kas, einant jam į maniežą, perbėgdavo kelią. To nemėgsta nė vienas artistas, bet jeigu tai atsitikdavo Nikitinui, jis įniršdavo, nusviesdavo šambarjerą ir neidavo dirbti. Per vieną premjerą nepatyręs uniformininkas perbėgo jam kelią. Nikitinas išsiplūdo, numetė šambarjerą ir pasuko į rūbinę. Cirko direktorius tiesiog puolė ant kaklo Nikitinui ir vos ne su ašaromis įprašė jį nežlugdyti premjeros. Ir atsitik taip, jog tą vakarą arklys, vardu Otelas, sugriebė dantimis Nikitinui ranką, atsistojo piestu ir keletą metrų pavilko dresuotoją per maniežą. Žaizda buvo tokia rimta, jog prireikė amputuoti rankos plaštaką.
Visi manė, jog po šito Nikitinas pašalins arklį iš arklidės. O jis jį paliko. Kaip tik jis ir darydavo geriausiąjį triuką — juokdavosi.
Nuo to laiko Nikitinas eidavo į maniežą, laikydamas šambarjerą, kurį, beje, virtuoziškai valdydavo, kairėje rankoje, o ant dešiniosios užsidėdavo protezą su pirštine ir pritvirtintu steku.
Nikitinas mylėjo gyvūnus. Kartą jis rado gatvėje iškritusį iš lizdo paukščiuką. Parsinešė jį namo, ilgai ir rūpestingai žiūrėjo. Paukščiukas užaugo, virto įžūliu žvirbliu, kurį pavadino Silva. Žvirblis taip priprato, jog miegodavo Nikolajaus Akimovičiaus švarko kišenėje, sulesdavo nuo stalo trupinius, o kai ateidavo svečių ir sėsdavosi jie žaisti preferanso, šokuodavo jis per stalą, apversdamas snapu kortas, tūpdavo lošėjams ant galvų, guviai čirškėdavo. Žvirblio elgesys visiems patikdavo. Tik Nikolajus Olchovikovas nemėgo Silvos, tvirtindamas, kad jis žvilgčioja į kortas ir savo čirškėjimu duoda ženklą šeimininkui, todėl jis ir išlošia.
Žvirblis ilgai gyveno pas Nikitiną. Bet kartą Nikolajus Akimovičius atėjo į cirką liūdnas ir pasakė:
— Atsitiko nelaimė. Šiandien išėjau iš namų ir nepastebėjau, kad Silva tupi, ant peties. O kieme — žvirblių pulkas. Silva juos pamatė — ir prie jų. Aš šaukiau, šaukiau. Maniau, atlėks...
Man pasakojo, jog karo pradžioje, dirbdamas Magnitogorske, Nikitinas per vieną repeticiją smarkiai pliaukštelėjo šambarjeru, ir iš jo žiedo iškrito akmuo. Su žiedu Nikitinas niekada nesiskirdavo. Juodas keturių su puse karato briliantas buvo labai brangus. Surasti jį manieže ne taip lengva. Ir Nikitinas paskelbė:
— Kas briliantą ras, duosiu tūkstantį rublių!
Visi puolė ieškoti akmens, Uniformininkai ir artistai tiesiog persijojo pjuvenas per rėtį, bet akmens nerado. Nikolajus Akimovičius vaikščiojo piktas, su niekuo nesikalbėjo ir dirbo tą vakarą blogiau negu visad.
Rytojaus dieną vyko įprastas vaidinimas.
Pirmosios dalies paskutinis numeris buvo „Ikariečių žaidimai“. Numerio dalyviai — dešimties — dvylikos metų berniukai. Pats mažiausias iš jų — visi jį kažkodėl vadino Čiapajum, darydamas saltomortalę, staiga pamatė, kad prie pat barjero pjuvenose kažkas sublizgėjo. Į barjero pusę padaręs du „ratukus“, Čiapajus pakėlė blizgantį akmenuką, užsikišo jį už žando ir tęsė numerį.
Briliantą Nikitinui nešė visas būrys. Berniukai susitarė, kad tūkstantį rublių, kuriuos Nikitinas žadėjo radybų, jie pasidalys, ir iš anksto mėgavosi, kiek jie už tuos pinigus galės prisipirkti naudingų dalykų.
O Nikitinas į savo rūbinę įsileido tik Čiapajų, o prieš kitus užtrenkė duris. Dvidešimt minučių vaikai laukė išeinančio savo draugo. Čiapajus išėjo ir laukiniu balsu nusikvatojo. Paaiškėjo, jog, kai jis įėjo į rūbinę, Nikitinas paėmė iš jo akmenį, ilgai žiūrinėjo prie lemputės, mėgaudamasis briaunų žėrėjimu ir švytravimu.-
— Na, tu šaunuolis. Tiesiog šaunuolis... Sėskis. — Nikolajus Akimovičius parodė Čiapajui kėdę.
Po to, žvangindamas raktais, jis ilgai rakino masyvios, apkaltos geležim senoviškos skrynios spyną. Čiapajus tikėjosi pamatysiąs skrynioje storus pinigų pakus, o ten buvo seni kostiumai, dėžutės, skrybėlės...
Iš skrynios dugno Nikitinas ištraukė nugertą butelį konjako ir dvi nuzulintas sidabrines taureles. Atsargiai, kad nė lašas nenulašėtų, jis pripylė taureles konjako ir, iškilmingai duodamas vieną iš jų Čiapajui, tarė:
— Na, tu šaunuolis. Tiesiog narsuolis. Už tai gali išgerti. Vaikinas gurkštelėjo, užsikosėjo ir padėjo taurelę. O Nikitinas savo konjaką išgėrė iki dugno.
— Tu konjaką brangink. Jis senas, dar prieškarinis. — O paskui atsistojo, patapšnojo berniukui per petį ir pridūrė: — Šaunuolis tu, eik su dievu! — ir pastūmėjo vaikiną durų link.
Nikitinas sielojosi, kad cirko programose vis mažiau ir mažiau arklių numerių.
— Išeina arkliai iš cirko, — sakydavo jis, sielvartingai linguodamas galvą. — Anksčiau buvo arklių cirkas, o dabar vis labiau mechaninis, iliuzinis. Betgi žmonės kaip ir anksčiau mėgsta arklius. O mūsų Vyriausioji valdyba — kas jiems. Žinoma, pigiau vežioti iliuzionisto dėžes. Jos ėsti, kaip arkliai, neprašo. Va ir išeina, kad arklių cirko vietoje manieže viena dvi uodegos.
Pas patį Nikitiną arklidėje būdavo iki dvidešimties arklių.
Nikolajus Akimovičius pasimirė 1963 metų lapkričio mėnesį. Praėjus keletui dienų po jo mirties, kažkokia moteris paskambino Nikolajui Olchovikovui ir pasakė, kad prieš mirtį Nikolajus Akimovičius prašė perduoti Olchovikovui paketą. Jame buvo trisdešimt šeši aukso medaliai.
Mat, 1913 metais Akimas Nikitinas rusų cirko keturiasdešimtmečio proga užsakė nukalti aukso medalius, kuriais vėliau apdovanodavo žymiausius artistus. Po tėvo mirties likusius medalius paveldėjo Nikolajus Akimovičius. O tas pasižadėjo juos išdalyti trisdešimt šešiems garsiausiems, jo manymu, cirko ir estrados artistams. Jis pats sudarė sąrašą. Tarp sąraše paminėtųjų — Nikolajus Olchovikovas, Olegas Popovas, Valentinas Filatovas, Aleksandras Kišas.
Prisimenu, vaikystėje, kai ateidavau su tėvu į cirką, jis visada mane nusivesdavo į arklidę. Už penkias kapeikas pirkdavom keletą skilčių morkų. Neįmanoma pamiršti malonaus jausmo, kai šiltos, minkštos arklių lūpos liečia tau delną. Gal tai buvo Nikitino arkliai?

ROŽĖS IR SPYGLIAI

Šiandien man papasakojo, jog kadaise garsus klounas Bobas O'Konoras, gebėjęs priversti publiką raičiotis iš juoko, sirgo hipochondrija. Jį gydė neuropatologas. Jis patarė daryti apsitrynimus šaltu vandeniu, davė daugiau patarimų, o baigdamas tarė:
— Išsiblaškyti nueikite į cirką, kur vaidina juokingas klounas Bobas O'Konoras, ir tikrai pralinksmėsite.
— Bobas O'Konoras — tai aš, — sielvartingai atsakė artistas.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1960 metų rugpjūtis)

Kai pradėjom dirbti klounais, mūsų svarbiausias uždavinys buvo prajuokinti žiūrovus. Žūt būt prajuokinti. Kartais net nesusimąstydami prisimindavom kokią seną, primityvią, bet, kaip sakoma, išmėgintą reprizą ir rodydavom ją manieže. Džiaugdavomės, kad apsipratom, jaučiame, ko publikai reikia, ir kad kai kurios mūsų improvizacijos susilaukia katučių. Sugalvojom būdą, kaip įeiti į maniežą, ir išmokom, dar nieko nerodydami, sukelti salės reakciją. Tai mus irgi padrąsino, ir ėmėme tikėti savo jėgomis. Ir vis dėlto susimąstydavau dėl savo, kaip klouno, profesijos. Prisimenu, kaip pirmąkart išgirdau Karandašą sakant frazę: „Klounu reikia gimti“, paskui ilgai apie tai galvojau ir vis svarsčiau: ar gimiau klounu, ar ne?
Dabar, mąstydamas apie klouno profesiją, padariau išvadą, kad aplinkybės, o svarbiausia charakterio pobūdis, savotiškas požiūris į gyvenimą, humorą ir padeda įvaldyti šią retą profesiją. Kartais, su kuo nors susitikęs, pradedu jausti, kad šis žmogus galėtų tapti klounu. Ir ne tik dėl to, kad jis pažiūrėti juokingas, o todėl, kad jo charakteris, elgesys yra kažkoks mūsiškas, klouniškas.
Prie tokių žmonių priskiriu ir savo bičiulį, „Mineralinio vandens“ parduotuvės direktorių. Kartą kalbėdamas su juo, pasakiau:
— Žinote, jeigu anksčiau būtumėt ėjęs į cirką, jūs, ko gero, būtumėte buvęs labai geras klounas. Jūs šiaip juokingas ir, man rodos, galėtumėt juokinti žmones.
Mano pašnekovas staiga išbalo ir, nuleidęs akis, tarė:
— Žinot, juk tai buvo mano gyvenimo svajonė, — ir nukaitęs pridūrė: — 0 jeigu dabar eičiau, ką? Kaip manote?
Ką galėjau atsakyti? Žinoma, vėlu darytis klounu — jam jau per keturiasdešimt.
Po kurio laiko vėl susitikau bičiulį, ir jis man pasakė:
— Žinot, po mūsų pokalbio visą naktį nemiegojau. Aš juk mėgstu cirką, dažnai ten einu ir labai jums pavydžiu. Kartais ir šiaip noriu juokinti žmones. Bet, ko gero, jūs teisus — vėlu mokytis.
Visi šalies cirko artistai skirstomi į kategorijas: pradedant ketvirtąja ir baigiant aukščiausia, O aš klounus skirstau į dvi kategorijas: juokingus ir nejuokingus. Juokingieji visada turi savo repertuarą, savo veidą, savo manierą. Juos publika mėgsta. Ir aš žinojau, kad, norėdami su Miša prasimušti, turime kurti savo repertuarą, formuoti savo tikrąjį veidą. Ir, žinoma, svarbu neužsisklęsti vien cirke, o juokingų dalykų ieškoti knygose, filmuose, piešiniuose ir ypač — žmonėse, gyvenimiškose situacijose. Gyvenime nemažai juokingų dalykų. Tiesa, ne viskas tinka reprizai.
Dirbdamas cirke, kartas nuo karto užsukdavau į Puškino bibliotekos skaitytojų salę. Ten vartydavau senus žurnalus, karikatūrų rinkinius, skaitydavau humoristų kūrybą — vis ieškodavau medžiagos reprizoms, intermedijoms, vaizdeliams.
Skaitykloje ir būdavo įvykių, kurie gali iliustruoti, kad juokingi gali būti, rodos, visiškai nejuokingi dalykai.
Tyla. Visi skaito, tik girdėti, kaip verčiami lapai. Ir jeigu kurio nors nukris plunksnakotis, visi nejučia atsigręš. Nenorėdami vienas kitam trukdyti, visi vaikščioja atsargiai.
Ir staiga tyloje pasigirsta garsus, tvirtas balsas:
— Draugai! Dėmesio.
Visi pakėlė galvas, tikėdamiesi dabar, matyt, išgirsti skelbiant, jog Mažojoje salėje įvyks susitikimas su kokiu poetu arba literatūros konsultacija stojantiems į institutą. Bet vietoj to jaunuolis, matyt, studentas, pasakė:
— Draugai! Aš išeinu. Viso gero... — Ir išėjo.
Stojo keista pauzė. Paskui kažkas sukrizeno, o po to visi pradėjo juoktis. Žmonės atitrūko nuo darbo keturiasdešimčiai minučių.
Aš manau, jog tai, matyt, buvo padaryta susilažinus.
Ir antras atsitikimas. Vasarą, kai lauke tvyrojo karštis, mes skaitykloje nusivilkom švarkus ir pasikabinom ant kėdžių. Staiga, visiems matant, aiškiai norėdamas atkreipti į save dėmesį, kažkoks vaikinas priėjo prie vieno jaunuolio stalo, mums pamerkė pridėdamas prie lūpų pirštą
(girdi, neišduokit, čia pokštas), rūpestingai nuėmė nuo kėdės atkaltės švarką ir ant pirštų galų išėjo iš skaityklos.
Visi nusišypsojo, o kai kurie netgi suprunkštė: štai, girdi, juokdarys.
Praėjo šiek tiek laiko. Jaunuolis, baigęs mokytis, eis namo, žiūri — nėra švarko.
— Draugai, ar niekas nematėt, kur dingo mano švarkas? — paklausė jis kaimynų.
— Taigi jūsų draugelis paėmė, — kažkas jam atsakė.
— Koks draugelis?
Ir tada visi suprato: švarką nukniaukė. Visi matė sukčių ir šypsojosi. O švarko kišenėje, kaip paaiškėjo, buvo stipendija.
Vis mąstydavau apie visas šias situacijas, istorijas. Kuo daugiau žiūri, gretini, analizuoji, tuo daugiau gali kilti minčių.
Mano languotajame sąsiuvinyje yra dešimtys apmatų, dar netapusių reprizomis. Štai, pavyzdžiui, medžiaga klounadai, apie kurią svajoju jau keletą metų. Sąlygiškai ją pavadinau „Šerlokas Holmsas“ — detektyvo parodija, kur herojus — seklys nevykėlis, ieškantis ko nors, kas pagrobta, kur vaikomasi ir netgi šaudoma. Sugalvojau ir vieną kitą triuką, pavyzdžiui, pėdsakų techniką: nusikaltėlis eina per maniežą ir palieka ant kilimo ryškius pėdsakus, kuriuos paskui „nušluoja“ paprasčiausia šluotele. Ir triuką su šunimi pėdsekiu, kuris vietoj nusikaltėlio pačiups pasodintąjį. Temą turiu, triukų turiu, o klounados nėra. Reikia ieškoti jai autoriaus. Tokio, kaip Michailas Tatarskis, kuris parašė vieną iš mūsų mėgstamiausių klounadų — „Rožės ir spygliai“.
Viskas prasidėjo nuo to, kad žmonos gimimo dieną aš ilgai laksčiau po Maskvą ieškodamas gėlių. Parduotuvėse, lyg tyčia, pardavinėjo tik dirbtines gėles ir geležinius vainikus numirėliams. O privatininkai už puokšteles, kurias ir dovanoti gėda, užsiprašydavo pašėlusias kainas. Tą dieną gėlių taip ir nenupirkau ir, kol ėjau namo nešdamasis tortą, sugalvojau tokį vaizdelį: žmogus asistuoja merginai, ši reikalauja gėlių, o jų nėra kur pirkti. Nusiminęs jaunikis perka vainiką su geležiniais lapais, uždeda jį merginai ant kaklo, ir jie nueina.
Bet iškart pamaniau: pernelyg niūrus humoras.
Tačiau temą į sąsiuvinį įsirašiau. O gastroliuodamas Kijeve, susipažinau su vietiniu dramaturgu Michailu Tatarskiu ir pasisakiau jam norįs šia tema parengti reprizą.
— Tema gera, tik reikia tinkamai ją išrutulioti, — jis pasakė. — Pagalvosiu.
Ir po savaitės Tatarskis atnešė mums klounadą „Rožės ir spygliai“.
Klounas nori padovanoti mylimai merginai gėlių. O jų niekur nėra. Tada klounas paima iš pasipainiojusio spekulianto puokštę rožių ir dovanoja jas merginai. Atsiskaitydamas klounas mato, kad trūksta pinigų. (Miša puikiai suvaidino įgėrusį užkietėjusį spekuliantą. Jis gėles nešiodavo kibiruose su naščiais, gardžiuodamasis spjaudydavosi ir labai juokingai su manim derėdavosi.) Įpykęs spekuliantas čiumpa iš merginos gėles ir nueina. Įsimylėjėlis bėga paskui jį ir grįžta su gėlėmis, bet... be kelnių. Laimingi įsimylėjėliai išeina iš maniežo.
Tania ir aš vaidinom įsimylėjėlius. Miša — spekuliantą. Publikai patiko ši klounada. Nespėdavom išeiti iš maniežo, kai salė imdavo ploti.
Tik vieną kartą mane išmušė iš vėžių. Viename vasaros cirke, kai Miša — „spekuliantas“ išplėšė puokštę Tatjanai iš rankų ir nusinešė, žiūrovė iš pirmos eilės ramiai atsistojo, drąsiai peržengė barjerą ir įteikė man daug gražesnę už mūsų, butaforinę, puokštę. Aš sutrikau. Publika salėje nusijuokė. Gal žiūrovai pamanė, kad taip reikia, gal iš mano sumišusio veido suprato, kad visa tai siužete nenumatyta. Patrypčiojęs keletą sekundžių, pribėgau prie moters, grąžinau gėles ir puoliau vytis Mišą.
— Ką tu ten darei? — sušvokštė Miša, tamsiame take padėdamas man nusimauti kelnes.
— Vėliau, vėliau paaiškinsiu, — spėjau atsakyti ir nukūriau pas mylimąją jau su jo gėlėmis.
Žinomą, tą vakarą numerio finalą mums sugadino. O žiūrovė, vaidinimui baigiantis, savo puokštę įteikė gražiam ir grakščiam jojikui Valerijui Denisovui.
Kasdieniniai vaidinimai — tai darbas, to, kas sumanyta, padaryta, rezultatas. Ir mūsų žanre labai greit gali išsekti, sustingti, ypač jeigu nekursi naujų reprizų, klounadų, intermedijų. O būna šitaip. Artistas parengs dvi tris klounadas, turėdamas dar gal dešimtį kadaise vaidintų reprizų, ir su jomis važinėja po šalies cirkus. Nieko nauja prasimanyti ir nereikia. Cirkų daug, ir kiekviename mieste — kita publika. Tiesa, kartais atsitinka, kad į miestą atvykęs artistas sužino, jog anksčiau jo klounai du mėnesius iš eilės vaidino beveik visą jo repertuarą. Tada ir griebiasi už galvos, mėgindamas sugalvoti ką nors nauja, arba tveriasi kieno nors išbandytos reprizos.
Imti svetimas reprizas — nedora. Bet viską darytum, kai neturi ką rodyti. Kartą likome antrai programai viename cirke, ir mums žūt būt reikėjo dar vienos naujos reprizos. Ir prisiminiau brolių Širmanų reprizą „Kampanija“, kurią buvau matęs Maskvoje. Repriza nesudėtinga. Broliai — Romanas, Aleksandras ir Michailas — triukšmingai įgriūdavo pagrindiniu taku, laikydami rankose transparantus.- Jie šaukdavo lozungus, kviečiančius kovoti su rūkymu.
— Drauge, mesk papirosą!
— Nikotinas — nuodai!
— Mesk rūkyti!
Klounai, apėję manieže ratą, nutildavo. Jie sudėdavo ant kilimo transparantus, susėsdavo ant barjero ir ramiai užsitraukdavo dūmą. Nustebęs maniežo inspektorius į juos kreipdavosi žodžiais:
— Ką gi jūs, draugai?! Tik ką kvietėte visus kovoti su rūkymu, o patys rūkote.
Ir Romanas Širmanas — pats juokingiausias iš brolių, leisdamas dūmų kamuolius, sakydavo:
— Kampanija pasibaigė — pertrauka parūkyti!
Repriza publikai patikdavo. Ir nusprendėm šią reprizą parodyti. Tris kartus perskaitėm tekstą su inspektorium, pasidarėm transparantus ir vakare per premjerą įėjom į maniežą. Viską darėme, rodos, gerai. Reprizos pabaigoje aiškiai tariau inspektoriui:
— Kampanija pasibaigė — pertrauka parūkyti!
O salėje mirtina tyla.
Sumišę susiglėbėm transparantus ir išėjom iš maniežo. Per pertrauką režisierius inspektorius man tarė:
— Kažką ne taip darai. Kai Širmanai vaidindavo, — juos mačiau Odesoje, — pabaigoje pasigirsdavo plojimai ir juokas.
— Na ne, — mėginome mudu su Miša teisintis, — atrodo, viską darėm kaip jie.
Antrą dieną nusprendėm „Kampaniją“ pakartoti. Ir vėl nesėkmė. Daugiau šios reprizos nerodėme.
Brolių Širmanų repriza buvo mums pamoka. Negalima daryti to, kas „nesiderina“ su tavo charakteriu, išvaizda.

BROLIS IR SESUO

Žonglierius Aleksandras Kišas papasakojo atsitikimą iš garsaus italų artisto Enriko Raštelio gyvenimo. Enrikas, gastroliuodamas Rusijoje, vedė. Vestuvės vyko Charkove. Svečiai sėdėjo už šventinio stalo, paruošto cirko viršutiniame fojė. Kai kažkas pagal tradiciją sušuko „kartu“, Enriko sužadėtinė atsisuko į savo jaunikį ir pamatė tuščią kėdę. Enriką rado tuščiame manieže, kur jis repetavo žongliruodamas kamuoliukais ir lazdelėmis.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1961 metų vasaris)

Cirko meno didžiausiu meistru, didžiausio ryškumo žvaigžde laikomas žonglierius Enrikas Raštelis. Jis puikiai žongliruodavo lazdelėmis, sviediniais, lėkštėmis, degančiais deglais, rodydavo svaiginamus triukus. Visą savo trumpą gyvenimą (jis išgyveno trisdešimt trejus metus) Enrikas paskyrė mėgstamam menui. Jis keldavosi šeštą ryto ir, kol manieže repetuodavo arkliai, nepavargdamas cirko fojė mėtydavo kamuoliukus, sviedinius, kuokeles, lėkštes, lazdeles. Kai maniežas ištuštėdavo, repeticiją tęsdavo arenoje. Pietus ir pusryčius jam atnešdavo tiesiog į maniežą.
Iki vaidinimo likus dviem valandoms, Enrikas skusdavosi, persirengdavo, grįždavo į cirką ir repetuodavo, kol reikėdavo pasirodyti. Jeigu kas nors, darant numerį, išeidavo ne taip, kaip jis norėjo, po vaidinimo likdavo ir vėl repetuodavo, kol pasisekdavo padaryti triuką be klaidų, visiškai automatiškai.
Enrikas Raštelis daiktus taip lengvai ir laisvai mėtydavo ir gaudydavo, kad atrodė, jog lazdelės, rutuliukai, lėkštės, deglai limpa jam prie rankų kaip prie magneto. Be to, artistas buvo nuostabiai patrauklus, plastiškas, lengvas. Neįtikėtina technika, artistiškumas, pašėlęs ritmas — visa tai lėmė jam sėkmę.
Jeigu kuris nors artistas gaudavo pasirodyti Hamburgo „Vintergartene“ („Žiemos sode“), tai jis galėdavo būti ramus — dalyvavimas bent vienoje iš šių programų jam garantavo patikimus kontraktus geriausiose pasaulio salėse. Retai kam pasisekdavo būti ten pakviestam dviem sezonams. Enrikas Raštelis į „Vintergarteną“ buvo kviečiamas dvidešimt kartų!
Nei pasisekimas, nei entuziastingi laikraščių straipsniai, nei pašėlę honorarai negalėdavo atitraukti pagarsėjusio žonglieriaus nuo savo nuolatinio darbo. Jis repetuodavo po dvylika valandų per dieną. Visą laiką prigalvodavo naujų triukų, kombinacijų ir šlifuodavo techniką iki neįtikėtino tobulumo, kartais žongliruodamas netgi užsimerkęs.
Apie didžiojo žonglieriaus šlovę kartą pasakojo klounas Kišas savo aštuonmečiam sūnui. Apie tokius, kaip jo sūnus, įprasta sakyti, kad jie „gimę pjuvenose“. (Pirmą kartą jis įėjo į maniežą, turėdamas dvejus su puse metų — dalyvavo pantomimoje „Napoleonas Egipte“.) Tėvo pasakojimas padarė sūnui didelį įspūdį, ir jis tarė:
— Noriu būti toks, kaip jis. Būsiu žonglierius. Kaip Raštelis, o galbūt ir geresnis.
Nuo tos dienos Saša Kišas pradėjo įtemptai dirbti. Visi jo vienmečiai laisvalaikiu lakstydavo, skaitydavo knygas, žaisdavo, o jis mėtydavo rutuliukus, lazdeles, kuokeles. Iš pradžių išmoko su trimis įrankiais, paskui — keturiais. Išmokęs paprastų kombinacijų, ėmėsi sudėtingų. Pratyboms vadovavo tėvas, visaip skatindamas sūnų, pasiryžusį tapti antruoju Enriku Rašteliu. Beje, teisingiau sakant — tėvas norėjo, kad Saša taptų žymiuoju Aleksandru Kišu, būtų savitas, nepakartojamas, turėtų savo manierą, stilių.
Važinėdamas su tėvais, Saša įdėmiai stebėdavo, kaip žonglieriai dirba. Visiems jiems sekdavosi prasčiau už Enriką Raštelį. Bet ir iš jų „buvo ko pasimokyti.
Saša visus klausinėdavo apie Raštelio gyvenimą ir taip gerai susipažino su jo biografija, triukais, kad atrodė, jog buvo pažįstamas su pačiu artistu.
Kišams gimė duktė Violeta. Kai mergaitei sukako ketveri metai, šešiametis Saša pradėjo mokyti žongliruoti ir ją.
Brolis ir sesuo, lengvai išmokę akrobatiką, balansuoti, pradėjo dalyvauti grupiniame žongliravime ant arklių.
Niekada nemačiau manieže Enriko Raštelio, bet prisimenu Violetos ir Aleksandro Kišų pasirodymus. Tai geriausi žonglieriai, kuriuos esu regėjęs.
Prisimenu, kai mokėmės studijoje, į mūsų kambarį žvilgtelėjo Aleksandras Buše ir tarė:
— Vaikinai, šiandien pradeda dirbti žonglieriai Kišai. Tai nesusiję su klounada, bet jų pasižiūrėti reikia. Bus jums malonu.
Aš likau žiūrėti vaidinimo ir tikrai patyriau didžiulį pasitenkinimą.
Jokio, kaip sakome, efektingo triukų „demonstravimo“. Tačiau kokie triukai! Jie parodė daugiau kaip penkis fantastiško sudėtingumo ir grožio triukus ir atliko juos taip lengvai, lyg tai nesudarytų jokio vargo. Lyg jiems tai tiktai pramoga ir žaidimas. Kai juos žiūrėjau
pirmą kartą, šalia manęs stovėjo šykštus pagyroms žonglierius Žanto. Jis sekė jų darbą ir sužavėtas šūkčiojo:
— Šito niekas nedarė! Šis triukas naujas. Nuostabu...
Maskvos cirke Violeta ir Aleksandras buvo apie dvidešimt kartų. Ir visada atvykę jie parodydavo ką nors nauja, keldami artistų profesionalų pavydą.
Stebėdamas nenutrūkstamą skraidančių daiktų, stovėsenų, šuolių, balansavimo kaskadą, jaučiau nuostabią šių žmonių draugystę. Manau, tai suvokdavo ir publika. Su kokiu švelnumu ir šiluma artistai žvelgdavo vienas į kitą! Prieš sudėtingą triuką Aleksandras, sunkiai alsuodamas (publikai atrodė, kad viską jis darė lengvai, ir ji nepastebėdavo šio sunkaus kvėpavimo), sekundei stabtelėdavo ir, švelniai padėjęs ranką seseriai ant peties, šypsodamas žiūrėdavo jai į akis, lyg sakydamas: „Na, susiimkim ir... eime, mieloji, parodykim, ką mes dar sugebam“.
Aleksandras manieže atrodydavo šiek tiek drovus, kuklus. Violeta — tobulos figūrėlės, gracinga — lengvai „darydavo stovėseną“, užkrečiamai šypsodavos ir lyg spinduliuodavo laime, džiaugsmu. Va ji kartu su broliu čia, manieže, pasirodo publikai, ir tai jiems teikia pasitenkinimą. Juk taip malonu — žongliruoti, balansuoti ir žvelgti vienas kitam į akis.
Publika jiems negailėdavo katučių. O aš juos stebėdavau ir nejučia manydavau: neužtenka plojimų — reikia ovacijų.
Supratau, jog kiekvienas triukas, kiekviena kombinacija — tai daugelio valandų kasdieninės repeticijos. Tuo laiku, mokydamasis studijoje, buvau išmokęs žongliruoti trimis daiktais ir prisiminiau, kiek man tai atsiėjo.
Violeta ant brolio galvos „darydavo stovėseną“ ir kojomis sukdavo statinaitę. O paskui, į brolio galvą remdamasi viena ranka, greitai kojomis sukdavo lazdą, o kita ranka — lanką. O Aleksandras tuo pat metu žongliruodavo iškart keturiais daiktais. Gražus reginys!
Paskui pamačiau, kaip pritemdytoje žiūrovų salėje Aleksandras pašėlusiu ritmu žongliravo penkiais degančiais deglais. Violeta tuo metu buvo ant trimetrinio peršo (peršą — ilgą kartį brolis laikė ant savo pečių) ir kojomis žongliravo dvimetriniu abiejuose galuose degančiu deglu, kurį Aleksandras užmesdavo jai ant kojų.
Aleksandrui tada buvo, kaip ir man, dvidešimt penkeri metai. Bet atrodė jis jaunesnis. O Violeta atrodė visiškai jauna mergaitė. Vėliau, susitikdamas su jais įvairiuose cirkuose, dažnai per jų pasirodymus stovėdavau ant tako ir žiūrėdavau. Kiekvieną kartą jie taip dirbdavo, lyg būtų jų paskutinis kartas ir jie nori parodyti viską, ką sugeba.
Per atostogas, kai visi artistai trumpindavo savo numerius, Kišai rodydavo savo numerį visą. Jie negalėjo sau leisti supaprastinti darbo. Tai nebūdinga jų charakteriui. Padaryti sudėtingiau- — prašom, supaprastinti — jokiu būdu.
Artistams asistavo įdomi senyva moteris su ilgais žilais plaukais. Ji stovėdavo maniežo gilumoje ir kartas nuo karto paduodavo jiems rekvizitą. Iš jos laikymosi manieros, iš jos išorės dvelkė taurumas. Kai brolis ir sesuo darydavo ypač sudėtingus triukus, ji įtemptai žiūrėdavo,
ir jausdavai, kad mintyse ji kartu su jais atlieka šį triuką, išgyvendama dėl jų ir jaudindamasi. Žiūrovai nežinojo, kad ši moteris — Aleksandro ir Violetos motina. Anksčiau ji buvo jojikė. Su vaikais ji elgdavosi švelniai, rūpestingai, ir, kai matydavo juos dirbančius manieže, jai būdavo šventė. O po vaidinimo ši graži, iš pažiūros rūsti moteris tapdavo paprasta gera senele ir mielai žaisdavo su Aleksandro vaikais. Gera, puiki cirko artistų šeima.
— Supranti, — sakė man Surikas, — mus su Viola artistais padarė tėvas. Jis išmokė dirbti. Jeigu kas nors mums nesisekdavo, jis pasakodavo apie Raštelį, ir aš nurimdavau. Tėvas juk matydavo jį repetuojantį.
Prisimenu, kaip Arnoldas Grigorjevičius Arnoldas sakydavo:
— Surikas ir Viola — mano numylėtiniai. Talentai! Jūs pasižiūrėkit, kai Kišai dirbą — nė vienos nesėkmės. Niekada!
Nesėkmių, žinoma, būdavo, nors retai.
— Arnoldui tiesiog laimė šypsojosi, kai jis žiūrėdavo mus, — aiškino Surikas. — Aš, jį matydamas, dirbdavau iš tikrųjų kažkaip pakiliai.
Kiekviena nesėkmė Kišui būdavo tragedija. Jeigu staiga jam nukrisdavo lėkštė (sunku žongliruoti rutuliukais, dar sunkiau — lazdelėmis ir kuokelėmis, sudėtinga — lankais, bet lėkštėmis — sudėtingiausia), Aleksandras ją paimdavo, šiek tiek luktelėdavo, pakartodavo triuką — ir jis pavykdavo. Atlikęs numerį, publikai nusilenkęs, Aleksandras eidavo už uždangos ir iškart persimainydavo. Jis imdavo pykti. Suspaustomis lūpomis, pabalęs, nervingas, eidavo į savo rūbinę, o po valandėlės ten pasigirsdavo trenksmas ir bildesys. Tai įtūžęs artistas svaidydavo lyg bausdamas nepaklusnų rekvizitą. Jis mėtydavo kostiumus, daužydavosi kumščiu ir šaukdavo vos neverkdamas. Pyko ant visų, bet labiausiai ant savęs. Violeta, kaip mokėdama, stengdavosi raminti brolį.
Kartą Kišą paklausiau: ar verta taip sielotis — didelis čia daiktas, viena nesėkmė per šimtą vaidinimų! Kai kurie žonglieriai specialiai išmeta iš rankų daiktus, norėdami pabrėžti, koks triukas sudėtingas, ir, kai jį švariai pakartoja, žiūrovai dar smarkiau ploja. Surikas pažvelgė į mane savo rudomis nuvargusiomis akimis ir tarė:
— Aš privalau dirbti be nesėkmių. Privalau! Tegul būsiu keistuolis! Tegul! Pats kaltas. Reikia daugiau repetuoti. Arba nerodyti triuko. Enrikas dirbdavo be nesėkmių. Ir aš privalau!
Rytojaus dieną Aleksandras repetavo dvigubai daugiau.
Kišas pats sugalvodavo triukų. Dažnai jis vaikščiodavo po cirką lyg nieko nematančiomis akimis. Tai reiškė, kad jis kažką galvoja. Bet būdavo ir taip. Kartą per repeticiją prie jo priėjo Nikolajus Nikitinas. Pasižiūrėjo, kaip jis repetuoja, pašaukė pirštu ir tarė:
— Kai gyvenau Italijoje, mačiau Raštelį darant tokį triuką: jis atmušinėjo galva du sviedinius ir kartu žongliravo keturiomis lazdelėmis. Įspūdinga. Niekas po jo tokio triuko nėra daręs.
Tą dieną Surikas ir pradėjo. Nusprendė pakartoti Raštelio triuką. Repetavo ne po penkias šešias valandas per dieną, o po aštuonias devynias. Tris mėnesius kamavosi repetuodamas savo dievaičio triuką.
Pagaliau, kai triukas pavyko, jis pasikvietė Nikolajų Akimovičių į repeticiją. Šis niauriai pasižiūrėjo, o paskui priėjo prie Suriko, netikėtai jį pabučiavo ir tarė:
— Na, tu šaunuolis! Nesitikėjau. — Ir patylėjęs pridūrė: — Raštelis šio triuko nedarė. Aš pats jį sugalvojau.
Bet Kišas neįsižeidė. Priešingai, jis buvo išdidus.
Taip atsirado dar vienas triukas, kurio niekas nebuvo daręs.
Šurikas netgi poilsio dienomis išsigudrino repetuoti.
— Einu šiek tiek pamėtyti, — jis sakydavo.
„Šiek tiek“ — tai keletą valandų. O tarp repeticijų jis sėdėdavo rūbinėje ir amžinai kažką klijuodavo, pjaustydavo. Žiedai, kuokos, voleliai, ant kurių jis balansuodavo, triukų pjedestalas — viską jis pats darydavo.
— Ar žinai, — sakydavo jis man, — niekas negali pagaminti man rekvizito. Kai darau žiedus, tai iš anksto žinau, kaip jie lėks.“ Supranti, jeigu vienas žiedas bus keliais gramais sunkesnis už kitą, tai dirbdamas pajusiu.
Aleksandras Kišas gyveno savo profesija. Jam svarbiausia — dirbti. Didžiausias džiaugsmas — naujas triukas. Būdamas drovus, jis nemokėdavo ginčytis su vadovybe, „išplėšti“ - medžiagų rekvizitui, kostiumų, nereikalaudavo, kaip kai kurie kiti artistai, reklamos. Jis tiesiog dirbdavo. Dirbdavo nuo ryto ligi nakties. Ir jeigu bardavosi, tai tik su seserim. Per repeticijas arba nedarniai, jo manymu, dirbus, jie stovėdavo vienas priešais kitą ir ginčydavosi iki užkimimo. O po pusvalandžio išsiskirdavo ir vėl lyg niekur nieko eidavo apsikabinę namo, kad po keleto valandų sugrįžtų į cirką vėl repetuoti.
Kiekvienam triukui reikėdavo laiko. Antai, pavyzdžiui, savo triuką su statine Violeta rengė trejus metus. Artistai, matydami ją po repeticijos visą suprakaitavusią ir nuvargusią, sakydavo:
— Na liaukis kankinusis. Greičiau plaukai išaugs ant delno negu tu įveiksi šį prakeiktą triuką!
Violeta šiuos žodžius praleisdavo pro ausis, atsakydavo šypsena ir repetuodavo.
Ir triuką įveikė.
Statinę kojomis suka daugelis artistų (juos vadina antipodistais). Bet tuo laiku jie nedaro, kaip Violeta, stovėsenos ant galvos partneriui, kuris, be to, dar ir žongliruoja.
Niekas iš artistų nežinojo, kad Violeta turi širdies ydą. Būdavo, kad jai tiesiog trūkdavo oro. Prisimenu, kaip Kemerove (koncertuodavome po tris kartus per dieną) prieš savo pasirodymą ji bėgdavo prie upės prisikvėpuoti deguonies.
Violeta ir Aleksandras išdirbo drauge ketvirtį amžiaus. Ketvirtį amžiaus jie sunkino savo numerį, stebindami visus naujais triukais ir netikėtomis kombinacijomis.
Daugelio cirkų direktoriai graibstyte graibstė šią porą. Sėkmingai ji pasirodydavo ir daugelyje pasaulio šalių. Atrodė, laikas neturėjo galios broliui ir seseriai — jie atrodė jaunai, dirbo energingai, gražiai. Violeta man pasakojo, jog gal metus, niekam nesisakydama, ji rengėsi palikti maniežą. Ir ši diena atėjo. Paskutinę programos Gorkio cirke dieną, prieš pat eidama į maniežą, sesuo priėjo prie brolio ir ramiai jam tarė:
— Šurikai, šiandien dirbu paskutinį sykį.
Šurikas nė žodžio nespėjo ištarti. Užgrojo orkestras, ir jie išėjo lyg niekur nieko pas žiūrovus. Tą vakarą dirbo kaip niekad. O paskui užkulisyje abu verkė.
Violeta nuėjo dirbti į cirko mokyklą ir parengė daug puikių žonglierių. Kiekvieną mokinį ji mokė taip pasiaukojamai, kaip kad repetuodavo pati, ir taip, lyg kiekvieną norėtų padaryti Enriku Rašteliu. Ji kartu mokėsi institute ir paskui sėkmingai apgynė teatro meno mokslų diplomą.
O brolis tebedirbo, tiktai su kita partnere.
Žonglieriai paprastai palieka maniežą, būdami keturiasdešimties metų. Aleksandras Kišas pasitraukė sulaukęs 53 metų. Atrodė jaunyvas, pasirodydavo puikiai ir manė dar keletą metų padirbėti. Bet staiga mirė tėvas, o greit ir motina. Aleksandras negavo repetuoti ilgiau kaip mėnesį. Buvo paskirtas į naująjį Maskvos cirką ir staiga prieš premjerą pajuto nuovargį, netikrumą.
— Supranti, — sakė jis man, — mes, žonglieriai, negalime sau leisti nė dienos išbūti be repeticijų. Sunku, kai reikia važinėti. Tam sugaišti tris keturias dienas, ir paskui nelengva atgauti formą.
O dabar — šitiek laiko be repeticijų. Ir jis nusprendė išeiti iš cirko, kai iki premjeros buvo likę tik dvi dienos.
— Reikia palikti meną anksčiau negu jis tave paliks. Reikia rasti savyje jėgų laiku pasitraukti, — sakė jis man.
Ir jis pasitraukė. Pasitraukė likęs atmintyje visų, kurie jį matė, „kaip neprilygstamas artistas, aukščiausios klasės žonglierius, kurio daugelio triukų; negali niekas pakartoti.
Dvidešimt septynerius metus išdirbęs, maniežą paliko, bet liko cirke. Aleksandras Kišas ėmė vadovauti cirko meno studijos žongliravimo ir akrobatikos skyriams, mokyti jaunus artistus. Sugalvodamas jiems naujų triukų, be perstogės su jais repetuodamas, jis dažnai pats įeina į mokomąjį maniežą ir lengvai žongliruoja.
Savo mokiniams jis mėgsta pasakoti apie Enriką Raštelį. Pasakoja, kaip, būdamas Italijoje, jis aplankė garsiojo žonglieriaus kapą ir padėjo gėlių prie savo dievaičio paminklo.
Aleksandras Kišas per cirko gastroles Italijoje gavo Enriko Raštelio garbės prizą, kuris pagal tradiciją kasmet įteikiamas geriausiam pasaulio žonglieriui.
Kartais apsilankau Aleksandro Kišo namuose. Prisimename savo susitikimus, darbą. Kartą Šurikas man tarė:
— Prisimeni, ėjo toks filmas „Balerina“? Jo pabaigoje yra toks epizodas. Nueinanti nuo scenos balerina repetuoja su savo dukryte. Dukrytė stovi prie sienelės ir be galo pakelia ir nuleidžia koją, atlikdama eilinį pratimą, o motina skaičiuoja: „Viens... du... trys... Viens... du... trys...“ Mergaitė pavargo ir klausia: „Mama, ar ilgai man taip reikės daryti?“ O balerina atsako: „Visą gyvenimą“.
— Ir tu žinai, — jis pažvelgė į mane, liūdnai šypsodamas, — toje vietoje aš susigraudinau: „Visą gyvenimą...“ Tai taip panašu į mūsų darbą. Tai juk ir apie mus, žonglierius.

„GERBIAMA PUBLIKA“

Jerevane pas mus į užkulisį atėjo senyva moteris. Ji pirmąsyk pateko į cirką. Atvyko iš kalnų. Ši moteris mums pasakė:
— Labai jums ačiū. Man taip patiko, kaip jūs vaidinate. Taip viskas suprantama — tiesiog kaip armėnų kalba.
Malonu buvo tai girdėti. Juk „Mažajame Pjere“ mes neištariam nė žodžio.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1964 metų gegužė)

Kiekvieną kartą, prieš eidamas į maniežą, žiūriu pro uždangos plyšelį į žiūrovų salę. Stebiu publiką, ruošiuosi susitikimui su ja. Kaip šiandien mus sutiks? Žvelgiu, ar tarp žiūrovų nėra man pažįstamų. Mėgstu, kai į vaidinimus ateina bičiulių, giminių, pažįstamų artistų. Tada dirbdamas stengiuosi dar kartą sustoti prie jų, pasisveikinti, pamerkti, o kartais ir ką nors jiems sušukti. Man tai malonu.
Anksčiau manydavau, jog daugiaveidė žiūrovų salės masė tik ir laukia tavo nesėkmės, kad džiaugsmingai sušvilptų, sutryptų kojomis. Padirbėjęs porą metų, supratau klydęs: žmonės ateina pas mus geranoriškai nusiteikę, dosnūs plojimų.
Publika! Juk ji mums visų svarbiausia. Repetuojam, laužom galvas, kad sumanytume naujų numerių, sielojamės ir kamuojamės, jeigu kas nesiseka, ir visa tai dėl žiūrovų, dėl gerbiamosios publikos.
Artistas turi stebinti publiką savo numeriu, priversti ją juoktis arba, užgniaužus kvapą, sekti pavojingą triuką. Kai cirkas liausis stebinęs, žavėjęs, stulbinęs, jis pasidarys nebe cirkas.
Prisimenu, Nikolajus Nikitinas tiesiai sakydavo:
— Cirke publiką reikia pagąsdinti ir prajuokinti. Tada ji plūste plūs pas mus.
Mes, artistai, visus miestus skirstom į cirko ir necirko miestus. Minskas, Kijevas, Saratovas, Tūla, Gorkis — tai cirko miestai. O yra miestų, kurių publika „sunki“. Tarp jų — Ivanovas, Kurskas, Kuibyševas. „Ten prie cirko žiūrovų nepripratino. Prie jų priskirtinas ir Krivoj Rogas, kur pastatyti cirko rūmai, o žmonės į juos neina.
Yra sudėtingų miestų, pavyzdžiui, Odesa. Odesiečiai mėgsta cirką, suvokia visas mūsų meno subtilybes. Anksčiau teisingai buvo manoma: jeigu artistas gerai pasirodė Odesoje, tai jo numeris vertingas ir visur turės pasisekimą. Seni artistai man pasakojo, kad tolimais laikais į cirko premjerą eidavo iš kiekvienos Odesos gatvės po žmogų. Pinigų bilietui susidėdavo visi. Jeigu žmogus pasakydavo: „Tai vis dėlto verta pažiūrėti“, — visa gatvė pirkdavo bilietus. O jeigu jis ištardavo: „Tegul juos žiūri Žmerinka“, — cirkui krachas.
Dažnai pajamos priklauso nuo to, kokioj vietoj cirkas. Praeityje savininkai statydavo cirkus prie turgaus, geležinkelio stočių, miesto soduose — žodžiu, tose vietose, kur renkasi žmonės.
Kiekvienas miestas turėjo savo mėgstamą žanrą, savo artistus. Buvo miestų, kur žmonės dievino imtynių čempionatus, kitur pasisekimą turėjo numeriai su žvėrimis. Bet klounus mėgdavo visur. Seniai, dar dirbdamas Gorkyje, buvau liudininku, kaip publika siautėjo, kai, klounui susirgus, programa ėjo be jo. Baigiasi vienas numeris, antras, trečias, ir salėje pasigirsta šūksmai:
— Duokit Rudąjį! Duokit klouną!
O per pertrauką įsižeidę žiūrovai sukėlė direktoriui skandalą. Kiekvieną vakarą cirke vaidinimas. Ir beveik kiekvieną vakarą žiūrtovų salė skirtingai nusiteikusi.
— Šiandien „sunki“ publika, — sako kuris nors artistas, grįždamas iš maniežo. Vadinasi, jam sunku dirbti. Žiūrovai silpnai reagavo, mažai plojo, triukšmavo. Priežastys įvairios. Pavyzdžiui, sekmadienio vakarą publika ne tokia entuziastinga, kaip jo išvakarėse. Sėdėdami koncerte, daugumas pasąmonėje galvoja apie rytojaus darbus. Būna, kad kokie nors įvykiai veikia žmonių nuotaiką. Prisimenu, žuvus mūsų kosmonautams, liaudis sėdėjo salėje santūri, aptilusi. Žiūrovų reakcijai turi įtakos ir oras. Lietingą, šaltą dieną ir žmonės salėje kažkokie pašiurpę, šalti.
Kai publika nusiteikusi geranoriškai, ji padeda artistui, įkvepia jį. Vienas oro gimnastas prisipažino:
— Jeigu publika šiltai priima, aš lyg sparnuotas dirbu ir beveik nepavargstu.
Svarbiausia — vos tik pasirodžius manieže, rasti kontaktą su sale.
— Va, būna, įeini ir jauti, — sakė mums Karandašas, — nepriima, nepriima tavęs salė. Tada ir pradedi zonduoti, ko gi žiūrovai nori. Kartais net reprizą greitomis keiti žinodamas, kad ji netiks. Ir ką gi, galų gale paveiki žiūrovą, jį pralinksmini. Bet tam prireikia daugelio metų.
Mudu su Miša nemėgdavom vadinamųjų „organizuotų žiūrovų“, kai visus bilietus nuperka fabriko ar gamyklos kolektyvas. Įprastomis dienomis publika salėje įvairi. Visi iš anksto pirkosi bilietus, ruošėsi. O į „organizuotus“ spektaklius daugelis eina todėl, kad neatsiliktų nuo kitų, dėl kompanijos. Todėl tokių žiūrovų ir nuotaika kitokia. Į visa tai, ką rodome, jie žiūri šaltai. Ir tai jaučiame.
Būna, kad į cirką ateina neblaivus žmogus. Išgėrė, nuotaika pagerėjo, ir jis nusprendė eiti į cirką, papaikioti. Įgėręs žmogus, stebėdamas, kaip šokinėja akrobatai, krinta į pjuvenas klounai, mano, kad ir jis galėtų šį tą parodyti. Tokie žmonės kniubdami lenda į maniežą, replikuoja kiek gerklė leidžia, trukdydami ir publikai, ir artistams.
Cirko klounas Pavlas Borovikovas turėjo būdą, kaip pasodinti girtąjį į vietą. Jis prieidavo prie jo ir, kad girdėtų visa salė, jaudinamai sakydavo:
— Brangus drauge! Labai ačiū jums, kad padedate man dirbti. Kaip sakoma: „Viena galva gerai, o... pusantros geriau“.
Publika juokdavosi. Girtasis dažniausiai nutildavo.
Jaunas būdamas, skaičiau apsakymą, kaip vienas žmogus kasdien eidavo į cirką, tikėdamasis, jog kas nors nukris ir užsimuš arba ką nors sudraskys liūtai. Be to, ne vien tikėjosi, bet ir svajojo išvysti tokį reginį. Gal ir yra tokių žmonių, bet man neteko sutikti.
Pasitaikydavo mums ir nelaimingų atsitikimų. Retai, bet pasitaikydavo. Nukris artistas nuo trapecijos, ir jį išneša iš maniežo. Žiūrovų salėje iš karto sujudimas, triukšmas. Tokiais atvejais mums, klounams, tenka skubiai eiti į maniežą, užpildyti nenumatytą pauzę. Vaidinam, o patys galvojam: „Kaip ten mūsų draugui?“ O publika sėdi tyli, suklususi. Ir kaip plojama, kai maniežo inspektorius paskelbia, kad artistui suteikta medicinos pagalba ir jis gerai jaučiasi. O būdavo, kad, vaidinimui baigiantis, artistas šlubčiodamas, stengdamasis šypsotis, pats ateina į maniežą. Publika audringai ploja džiaugdamasi, kad viskas baigėsi gerai.
Prisimenu, vaidinome Kalinine. Per vieną dieninį spektaklį, dirbant žonglieriui su deglais, kažkas apvertė indelį, kuriame buvo jie mirkomi. Į benziną pateko kibirkštis, Pliūptelėjo liepsna. Užsidegė grindys, uždanga, ėmė virsti dūmai...
Cirkas medinis, publikos salėje sausakimšai — daugiausia vaikai su senelėmis. Mudu su Miša iš nevilties griebiam gesintuvą ir bėgam į maniežą.
„A-a-a, tai tu cirke užkūrei laužą!“ — šaukiu ir suku ratą po maniežą paskui dumiantį partnerį. Po to gesintuvu lieju degančią uždangą.
Miša tuo laiku aplink mane šoka kažkokį laukinį šokį. Vaikai, manydami, kad mes rodom reprizą, juokiasi.
Tik kai gaisrą užgesinom ir vaidinimas vyko kaip įprasta, suvokėm, kuo visa tai galėjo baigtis. Vėliau mes, tiesa, juokėmės, prisimindami, kaip pargriovėme žonglierių, kaip, beprotiškai išvertęs akis, šoko Šuidinas, o aš visas apsipyliau gesintuvo putomis. Tačiau iki vaidinimo pabaigos mums rankos drebėjo.
Vaikai — patys dėkingiausi žiūrovai. Jiems apsilankymas cirke — šventė. Jie mielai prisideda prie bet kokio žaidimo, jiems patinka jaustis vaidinimo dalyviais. Bet kartais jie būna nesuvaldomi.
Per vieną rytmetį dresuotojas Vladimiras Durovas lengvabūdiškai pasiūlė norintiems pašerti drambliuką ateiti į maniežą. Visi vaikai panoro šerti gyvulį. Jie lavina užgriuvo maniežą ir triukšminga minia apspito drambliuką, kuris išsigandęs nė iš vieno neėmė gardumynų. Paskui vaikai pusę valandos buvo sodinami į vietas ir renkama manieže daugybė pamestų kumštinių pirštinių, kepuraičių ir kaliošų.
Vaikai viską pastebi, viską supranta. Emilis Kijas man pasakojo, kaip kartą jis vos nepravirko, kai per vaidinimą į maniežą įbėgo kažkoks berniūkštis ir, atidaręs vieną iš jo paslaptingų dėžių, visiems atskleidė pokšto paslaptį.
Žiūrovai mėgsta, kai klounadoje paminimas miesto rajonas, kuris kažkuo ypatingas. Ar tai būtų pavadinimas vietos, kur daug chuliganų, ar turgaus — sendaikčių turgavietės rajonas... Kai vaidindavome su Karandašu, jis visada vietos cirko darbuotojus klausdavo:
— Na, koks pas jus pats linksmiausias rajonas?
Klausdavo todėl, kad vienoje savo reprizoje, įjodamas asiliuku, į inspektoriaus klausimą: „Karandašai, kur susiruošei?“ — paminėtų tą rajoną.
Maskvoje, pavyzdžiui, buvo Marjina roičia, Tbilisyje — Saburtalas — „vietos turgaus pavadinimas.
Tik Jerevane Karandašą ištiko nesėkmė. Kai Michailas Nikolajevičius užsiminė uniformininkams, koks juokingas rajonas, jam pradėjo minėti visokius įmantrius pavadinimus. Po ilgų ginčų vyresnysis uniformininkas tarė:
— Michailai Nikolajevičiau, pas mus visi pažįsta Abaraną, paminėkit šią vietą.
Abaranas tai Abaranas. Per vaidinimą įjojo Karandašas asiliuku ir į inspektoriaus klausimą, kur jis vyksta, visa gerkle suriko:
— Į Abaraną!
Kas salėje dėjos! Gal dvi minutes taip visi juokėsi, kad Karandašas sumišo. O į užkulisį atbėgo cirko direktorius ir ėmė Karandašą maldauti, kad jis neminėtų Abarano. Paaiškėjo, jog ten vesdavo kergti asilus.
Žiūrovas — pirmasis ir svarbiausias mūsų darbo recenzentas. Mes atidžiai klausomės, kaip salė reaguoja, stengdamiesi pajusti, kas žiūrovams nuobodu, fiksuojam nereikalingas pauzes. Žodžiu, visas savo reprizas, intermedijas, klounadas galutinai užbaigiam tik parodę žiūrovams. Kai kas nors iš publikos ateina pas mus už kulisų, mes mielai kalbamės su juo ir stengiamės sužinoti, kas labiau patiko, kas ne... Ir būdavo, jog vieni tą ar kitą dalyką susižavėję giria, o kiti — koneveikia. Vieni mėgsta lyriškas, jaudinančias reprizas, kiti trokšta „pilvu raitytis“.
— Ar žinot, — sakė man vienas apkūnus, optimistiškas žiūrovas, — cirke aš noriu iš juoko pilvu raitytis. Taip, kad apie nieką negalvotum. Kad tik juokingiau! Va jūs vandeniu apsiliejot — tai taip puiku, kad net ašarojau iš juoko...
Metams bėgant, publika keičiasi. O ir mes, cirko artistai, daromės kitokie. Kartais susimąstau, kaip publika būtų reagavusi, jeigu būtum parodęs šiandienykštes reprizas prieš trisdešimt — keturiasdešimt metų. Tikriausiai daug kas būtų atrodę keista, o gal ir nesuprantama.
— Visą laiką turime mąstyti, — sakė Karandašas, — kuo jie, žiūrovai, nori cirke „maitintis“, antraip mes būsime nebereikalingi.
Per kiekvieną spektaklį, prieš pasirodydamas publikai, prieš mane vaidinusį artistą klausiu:
— Na, kokia šiandien publika?
— Šauni, — atsako jis šypsodamas. — Mūsiškė, cirko.
Ir, šių žodžių sušildytas, nusiteikęs, kad būsiu gerai sutiktas, džiaugsmingai einu į maniežą.

UŽPILDO PAUZES

Šiandien sutikau Verą Serbiną ir prisiminiau jos nepakartojamą numerį „Šokiai ant vielos“. Kiek žavesio, ugnies turi ši artistė! Per 15 darbo cirke metų nemačiau, kad žiūrovai taip plotų. Kai Serbina baigė numerį rusų šokiu, kurio metu lengvai, kaip paukštė, slydo viela, salėje kilo neregėtos ovacijos. Kai kurie žiūrovai, ažiotažo apimti, kilo iš vielų.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1964 metų spalis)

Cirke pradėjau dirbti, kai klouno vaidmuo vaidinime tapo vienas iš svarbiausių. O tokie „banginiai“ kaip Karandašas, Konstantinas Bermanas, Borisas Viatkinas buvo laikomi bet kurios programos atrakcionu, ir cirkų direktoriai dėl jų „plėšėsi“.
Žinoma, kiekvienas klounas norėtų parodyti reprizas visiškai tuščiame manieže. Kai kurie klounai laukia už kulisų, kol uniformininkai ištuštins maniežą. Ir tik po to įeina ir rodo reprizas. Mudu su Miša taip nedarom. Mes juk užpildom pauzes! Programa, jeigu nevaidintume, prarastų ritmą ir iš viso nukentėtų. Todėl atsargai turime reprizų, kurias galime vaidinti bet kuriomis aplinkybėmis.
Publika negaili katučių, kai po kurio nors artisto vaidiname jo parodiją. Antai po „Aukštosios jojimo mokyklos“ parodom reprizą „Arkliukai“, kurią atliekame įjodami butaforiniais arkliais. Turime ir mimikos vaizdelį „Peršas“. Jį rodom, kai iš maniežo išeina artistai, balansavę ant kaktos dideliu peršu-kartimi, ant kurios daromi sudėtingi triukai. Įeiname į maniežą, nešini ant pečių ilga kartimi, ir savo pasirengimu nuteikiam publiką, kad dabar kartosim ką tik pasirodžiusių artistų darytą sudėtingą triuką. Neskubėdami nusivelkame švarkus, bandome karties tvirtumą, po to ją pasistatau ant kaktos. Miša, persijuosęs diržu su lonže, prieš lipdamas ant peršo, prieina prie uniformininkų. Nusibraukęs ašarą, liūdnai spaudžia visiems rankas, lyg atsisveikindamas prieš, galimas daiktas, mirtiną triuką. Paskui prieina prie manąs. Trata orkestro būgnas. O aš nelauktai atsigulu ant kilimo kartu su kartimi, ir Miša rūpestingai ja šliaužia.
Repriza primityvi, bet salė juokiasi.
Žmonės įvairiai supranta humorą. Prisimenu vieną savo gyvenimo įvykį. Kartą perskaičiau „Krokodilo“ žurnale anekdotą:
„Polismenas. Kodėl viršijot greitį? Jūs lėkėt plentu kaip patrakęs!
Automobilistas. Atleiskite, sere, man sugedo stabdžiai, ir skubėjau gabenti automobilį remontuoti“.
Po keleto dienų važiavau su mašina į Vnukovo aerouostą. Skubėdamas nepastebėjau greitį ribojančio ženklo. Staiga matau: prisivijo mane VAI motociklas, ir pagyvenęs vyresnysis leitenantas rodo lazdele, kad sustočiau kelkraštyje. Mūsų pokalbio pradžia buvo kaip tame anekdote:
— Kodėl viršijote greitį? Jūsų teisės.
Tikėdamasis humoru sutirpdinti tvarkos saugotojo širdį, duodamas dokumentus, nusprendžiau atsakyti jam anekdoto žodžiais:
— Na, suprantate, draugas vyresnysis leitenante, sugedo stabdžiai, ir skubu į aptarnavimo stotį.
Inspektorius rimtai pažvelgė į mane ir, grąžindamas teises, tarė:
— Tada važiuok greičiau, — sėdo į motociklą, apsisuko ir nuvažiavo. Aš tik išsižiojau. Visas humoras nepasiekė tikslo.
Taip būna ir su reprizom. Lyg ir juokinga, gera repriza, o „netinka“. Mane visada žavėjo, kad senose klasikinėse klounadose nieko nėra nereikalinga. Jų viskas juokinga. Jos kaip apvalūs, jūros mūšos nugludinti akmenukai. Ir todėl, kad jas tobulino ne viena klounų karta. Taigi ir pas mus, norint, kad nauja repriza tikrai linksmintų, ją reikia šimtą, o gal ir du šimtus kartų „raičioti“ publikoje. Tik tada sakome, kad repriza paruošta.
Reprizos randasi įvairiai. Kartais išeities taškas būna sugalvotas triukas. Kai kada — išgirstas anekdotas. O pasitaiko, kad ir matyta žurnale karikatūra padeda sugalvoti naują repriza. Kartą „Krokodile“ pamačiau piešinį. Turguje, turkiškai pasisėdęs kojas, žmogus pardavinėja arbūzus. Rankos išskėstos į šalis. Vienoje laiko arbūzą, o kitoje — svarstį. Pa piešiniu parašas: „Kai turguje nėra svarstyklių“.
Žiūrėdamas į šį piešinį, pamaniau: turbūt tokią situaciją galima būtų panaudoti cirke, ir nuo to laiko dažnai tai prisimindavau, vildamasis sugalvosiąs naują repriza.
Atsimenu, Kalinine turguje pirkau kopūstų. Pardavėjas, jaunas vaikinas, pasvėrė galvą ir, duodamas ją man, tarė:
— Lygiai kilogramas. Tiksliai, kaip vaistinėje! Prisiminęs karikatūrą, nusprendžiau pajuokauti:
— Tuoj patikrinsim.
Paėmiau galvą į vieną ranką, o svarstį — į kitą. Ranką su svarsčiu nuleidau žemyn, o su kopūstu kilstelėjau aukštyn ir sakau:
— Trūksta.

Visi, kurie tai matė, nusijuokė. Namuose vėl pradėjau galvoti... Tikrai juokinga, kai stovi toks žmogus-svarstyklės: kaip nori, taip sveria. Ir ėmė aiškėti siužetas. Miša pardavinėja obuolius, o aš, dėdamasis esąs svarstyklės, ištiestomis rankomis laikau už virvučių lėkšteles. Cirko inspektorius prašo parduoti jam kilogramą obuolių. Miša ant vienos lėkštelės deda kilogramo svarstį, o ant kitos užmeta mažytį obuoliuką, ir aš išlyginu svarstykles. Inspektorius plūstasi. Tuo mano fantazija išseko. Išnagrinėjau šimtus variantų, o kuo ją baigti, nesugalvojau. Ir tik po metų į galvą atėjo finalas: po inspektoriaus ateina moteris, duoda 30 kapeikų ir prašo Mišą atsverti šimtą gramų obuolių. O „svarstyklės“ už tuos pinigus jai atsveria tris kilogramus ir dar mandagiai supila obuolius į jos krepšį. Kai pasipiktinęs Šuidinas pradeda keiktis, jam pasakau, kad tai buvo mano žmona.
Publika mėgsta reprizas aktualia tema. Pakanka žiūrovui priminti, kas jam artima, jį jaudina, — ir jau sėkmė. Kartą nuvykę dirbti į Zaporožę, sužinojome, kad miesto vaistinėse jau daugiau kaip metai nėra termometrų. Prisiminėme seną reprizą, kurioje vienas klounas — simuliantas, o antras už apykaklės jam kiša gabaliuką ledo. Į nustebusio inspektoriaus klausimą, kodėl jis taip darąs, antras klounas atšauna:
— Matuoju ligonio temperatūrą. Jeigu ledas ilgai tirps, vadinasi, normali, o jeigu greit — pakilusi.
Staiga man toptelėjo: juk tai beveik gatava repriza apie termometrus!
Ją įtraukėme į savo repertuarą. Mišai manieže „susirgus“, aš ledu „matuodavau“ jam temperatūrą.
— Ką tu darai?! — šaukdavo inspektorius. — Paprasčiau matuoti termometru!
Liūdnai jam atsakydavau:
— O pamėginkit Zaporožėje gauti termometrą...
Viena mėgstamiausių mūsų klounadų — „Rąstas“. Ji gimė per rekordiškai trumpą laiką. Sugalvojom iš nevilties.
Temą „Komiškas filmavimas“ seniai užsirašiau į savo „Languotąjį sąsiuvinį“. Bet kažkaip vis neateidavo jai eilė. Viename spektaklyje, kuris buvo ruošiamas Maskvos programai, scenarijaus autoriai sugalvojo tokį siužetą: mudu su Miša ilgai persekioja kino studijos operatorius ir režisierius. O mes nenorim filmuotis. Ilgai vaikęsi, pagaliau: mus „sugauna“ ir priverčia filmuotis epizode.

Autoriai visus triukus ir reprizas spektakliui sugalvoję buvo gerai, bet pačiai „filmavimosi“ scenai mes prieštaravome. Blogai buvo sumanyta. Iki premjeros kelios dienos, o klounadai gero finalo nėra. Mes nusiminėme. Iš nevilties karštligiškai ėmiau mąstyti ir prisiminiau, kaip, filmuojant „Senius plėšikus“, mudu su artistu Jevgenijum Jevstignejevu tampėme laiptais labai sunkų paveikslą. Jis buvo tikras, iš muziejaus, ir svėrė apie keturiasdešimt kilogramų. Tampėme jį iš eilės kokius dešimt dublių ir, baigiant filmuoti, vos bepavilkome kojas. Ir va, prisiminęs tai, pamaniau, kad mūsų cirko spektaklyje kino režisierius privalo mus versti nešioti kokį nors sunkų daiktą. Keletą dublių be perstojo. Ką nešioti? Turbūt didelį rąstą. Jis bus visiems matomas ir manieže nieko neuždengs. Su juo galima daryti daug komiškų triukų. Taip ir atsirado klounada „Rąstas“.
Filmuojant režisierius penkis kartus mus verčia tampyti po maniežą didžiulį rąstą, reikalaudamas, kad mes dar ir šypsotumės. Į klounados pabaigą įstengėme tik šliaužte šliaužti, vilkdami per maniežą nelemtąjį rąstą. Pasisekimas prašoko visus mūsų lūkesčius. Taip klounada tvirtai įėjo į mūsų repertuarą.

KODĖL MERGAITE VERKIA?

Mūsų cirko premjera Australijoje. Kai maniežo inspektorius paskelbė: „Pasirodo žonglieriai Aleksandras ir Violeta Kišai!“ — publika nusijuokė. Artistai sekundei sutriko, bet, kaip visada, savo numerį atliko puikiai. Vėliau paaiškėjo, kad „kis“ angliškai — „bučinys“.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1964 metų gruodis)

Kartais namuose iš viršutinės spintos lentynos pasiimu storą aplanką. Jame surinkta viskas, kas susiję su mūsų užsienio kelionėmis: cirko programos, plakatai, iškarpos iš laikraščių ir žurnalų, fotografijos, gairelės, ženkliukai. Viršuje guli ryškiai raudona mūsų paskutiniųjų gastrolių po Suomiją programa, o pačioj apačioj — pirmos išvykos į Švediją atminimas, geltonas plakatėlis su išpiešta lokio galva. Stambiu šriftu parašyta: „Karališkojoje teniso salėje — rusų cirkas“.
Į Švediją vykom nuogąstaudami, kad sutiks mus šaltai. Manėm, šiaurės šalis, rūsti ir žmonės ten santūrūs. Bet paaiškėjo, kad švedai mėgsta cirką, ir puikiai mus sutiko. Per šią išvyką supratom, kad savo pasirodymuose visada reikia stengtis paliesti ką nors pažįstama, artima žiūrovams šalies, kurioje gastroliuoji. Stokholme vienas uniformininkas, gana pakenčiamai mokėjęs rusiškai, papasakojo, kaip žinomas švedų ledo ritulininkas Snudaksas buvo pakviestas į televiziją duoti interviu. Išgirdęs kažkokį sudėtingą klausimą, jis sutriko ir patylėjęs atsakė:
— Žinot, negaliu atsakyti į klausimą. Verčiau jums padainuosiu.
Ir jis „išlialiavo“ be žodžių vieną populiarią dainelę.
Kai nuvykome į Švediją, visi tik ir kalbėjo, kaip Snudaksas dainavo per televiziją. Ir mūsų partneris Anatolijus Vekšinas per vieną pauzę priėjo prie mikrofono, laikydamas ant peties ritmušą, ir sudainavo: „Lia lia lia...“ O po to pridūrė: „Snudaksas!“
Salė sugriaudėjo nuo plojimų ir juoko. Po šito Vekšinas per vaidinimus visada atlikdavo šią mini reprizą.
Gastroliuodamas Japonijoje, pastebėjau, kaip sveikinasi japonų uniformininkai. Susitikdami jie mostelia ranka kaip mūsų pionieriai saliutuodami, kartu sušukdami: „Us-s!“ Man paaiškino, jog taip sveikinasi vienas su kitu paprasti žmonės. Nusprendžiau per vaidinimą taip pasisveikinti su žiūrovais. Pirmąkart įėjęs į maniežą, mostelėjau aukštyn ranką ir visa gerkle surikau: „Us-s!“ Kilo baisus kvatojimas.
...Rankose laikau iš aplanko išimtą ryškiai žalią vėliavėlę. Joje sporto salės „Mažoji Marakana“ emblema. Šioje salėje vaidindavome. Tai didžiausias, 26 tūkstančių vietų, Brazilijos uždaras stadionas. Trys vaidinimai poilsio dienomis — vadinasi, tik per vieną dieną mus matė 78 tūkstančiai brazilų. Publika tikrai ekspansyvi.
Nuvykome į Braziliją, kai ji dar neturėjo su mumis diplomatinių santykių. Prasidėjo tik prekybinės derybos dėl kavos pardavimo mūsų šaliai. „Brazilų kavos institutas“ reklamos dėlei organizavo mūsų užkulisyje kavos barą. Kava girdė nemokamai. Ir kokia! Išgersi mažytį puodelį — ir iš karto pajunti žvalumą. Išgeri du — pradeda smarkiai plakti širdis.
Rio de Žaneiro aerodrome kartu su impresarijum mus sutiko mažas smailianosis senyvas vyriškis drobiniu kostiumu ir tamsiais nuo saulės akiniais. Jo pavardė Dukatas. Rusų kilmės. Jis su tėvais į Braziliją nuvyko dar per Pirmąjį pasaulinį karą. Taip čia jis ir pasiliko. Kiekvienas tarybinių žmonių atvykimas į Braziliją jam šventė. Kai atvažiavo mūsų grupė, jis impresarijui pasiūlė savo paslaugas veltui, norėdamas mums padėti. Dienų dienas jis leisdavo cirke, apleidęs savo verslą. (Namuose jis turėjo nedidelę užuolaidų vonioms siuvyklą.) Jis buvo mūsų vertėjas, gidas ir geriausias patarėjas. Juokais jį praminėm „rusų konsulu“. Jis mėgo valandų valandas šnekučiuotis su mumis, klausinėjo apie Maskvą, Petrogradą, ir buvo matyti, kad jis ilgisi Rusijos.
...Atsiverčiu Rytų Berlyno Bušo cirko programėlę. Keturių tarybinių numerių artistai, tarp jų ir mes, klounai, dalyvavome didelėje tarptautinėje programoje. Tokių žiūrovų, kaip Vokietijoje, aš niekur nesutikau. Publika audringai reagavo į kiekvieną triuką, į kiekvieną reprizą. Vos tik įėjome su Miša per pirmąją pauzę su savo „Fakyrais“, salėje kilo toks kvatojimas, kad iš pradžių net sutrikom. Pagalvojom: ar tik nesišaipo iš mūsų? Taip niekur mūsų nesutikdavo. Kaip paaiškėjo, ne. Cirko direktorius, pamatęs, kad mes mėgstami, paprašė parodyti daugiau reprizų. Ir per visas gastroles mes tiesiog „maudėmės“ juoke.
...O štai kartoninė klouno galva. Juokingas juodas snukutis geltonu šalmeliu — tradicinės „Mumbos“ šventės Australijoje emblema. Jos dienomis pradėjom gastroles Melburne.
Koncertavome didžiuliame ryškiai geltoname šapito. Švyti įvairiaspalvės lemputės, groja muzika, merginos — bilietų pardavėjos blizgančiais klounų kostiumais pardavinėja programėles. Taip ir vilioja cirkas! Į visus mūsų vaidinimus bilietai iš anksto parduoti.
Rankose laikau iškarpą iš Melburno laikraščio. Nuotraukoje, užsidengusi veidą rankomis, verkia mažytė mergaitė. Ši nuotrauka buvo išspausdinta laikraštyje per mūsų gastroles. Po ja klausimas: „Ar žinot, kodėl verkia ši mergaitė?“ Ir čia pat atsakymas: „Ji verkia, nes tėvai šį sekmadienį negalėjo gauti jai bilieto į Maskvos cirko vaidinimus“.
Perskaitę tai, paprašėme mūsų impresarijų, kad laikraštyje paskelbtą jog mes, tarybinio cirko artistai, kviečiame pas save mergaitę, kuri verkė praėjusį sekmadienį. Toks skelbimas buvo išspausdintas. Impresarijaus siaubui, sekmadienį kartu su tėvais į vaidinimą atvyko daugiau kaip 20 mergaičių. Tėvai tikino, jog verkė kaip tik jų mergaitės. Impresarijus juokais reiškė: „Jūsų rusiškas humanizmas mane sužlugdys“. Bet į vaidinimą visas mergaites ir tėvus vis dėlto įleido.
...Iš aplanko paimu keletą spalvotų atvirukų — Sidnio vaizdai. Gražus miestas. Trečią mūsų buvimo Sidnyje dieną senyvas ekskursijos vadovas, rusų emigrantas, ilgai autobusu vežiojo mus po miestą ir monotoniškai pasakojo miesto, gatvių, pastatų istoriją. Mes taip pavargom ir taip išglebome nuo kaitros, kad į išvykos pabaigą beveik niekas jo nesiklausė. Matyt, norėdamas mus išjudinti, staiga garsiai pareiškė:
— O dabar privažiuosim aukštą sieną, ir jūs pamatysit rajoną, kur visi metė gerti ir rūkyti.
Mes pagyvėjom. Puolėm prie autobuso langų. Pasibaigė siena, ir išvydome didžiules miesto kapines.
Sidnyje buvo pertvarkyta programa, ir mums teko užpildyti ilgą pauzę, kurios metu buvo tvarkomas narvas plėšrūnams. Ilgai laužėme galvas, kuo užpildyti šią pauzę. Nusprendėm parodyti „Arkliukus“. Juk repriza ilga. Kai įjojome ant savo butaforinių žirgelių į maniežą, supratom: reprizą reikia „tęsti“, nes narvą pernelyg ilgai tvarko. Mišai dingtelėjo į galvą idėja. Jis peršoko su savo arkliuku per barjerą, prijojo pirmą žiūrovų eilę, nukėlė nuo kažkokios moters kelių kokių šešerių metų vaiką, pasodino jį ant arkliuko priešais save ir pradėjo jodinėti. Aš iš kitos salės pusės pasisodinau ant savo arkliuko mergaitę. Publika šiltai plojo mūsų improvizacijai.
— Puikiai sugalvota — jodinti vaikus per vaidinimą! — tarė impresarijus. — Tai puiki reklama, ir publikai patinka.
Per kelias dienas uniformininkai įgudo greit sutvarkyti maniežą, bet mes, impresarijaus paprašyti, toliau jodinome vaikus.
...Mano rankose apvalus mėlynas ženkliukas. Jame pavaizduota šuns galva, o po ja raudonas kryžius. Tokie ženkliukai buvo pardavinėjami Australijos miestų gatvėse. Visi surinkti pinigai ėjo akliesiems remti. Už šiuos pinigus jiems padėdavo įsigyti specialiai apmokytus šunis — vedlius. Mane šie šunys sukrėtė. Jų matėme gatvėse. Didžiuliai, išdidūs, jie ramiai vesdavo aklus žmones, kurių kiekvienas laikėsi už specialios rankenos-lazdos, pritvirtintos prie šuns nugaros. Keturkojis vedlys vykdydavo visas komandas — įsakytas atnešdavo laikraštį, degtukų, papirosų ir netgi eidavo į parduotuves. Mane ypač stebino, kad šunys atskirdavo šviesoforų signalus ir per gatvę su žmogum eidavo tik „zebru“ — dryžuotu pėsčiųjų taku. Nusipirkti tokį šunį gali ne kiekvienas — jis kainuoja tiek, kiek automobilis. Pardavinėdama ženkliukus, Raudonojo kryžiaus draugija surinkdavo pinigų neturtingiems akliesiems.
...Mažas metalinis juodo cilindro formos ženkliukas, iš kurio žiūri baltas triušis, primena man Ameriką, kur gastrolių metu kartu su Igoriu Kiju aplankėme iliuzionistų klubą. Klubas įsikūręs rūmuose, kuriuos kažkada pastatė žymus amerikiečių kino komikas Haroldas Loidas. Hole stovi baltas atdaras rojalis. Kiekvienas gali prie jo prieiti ir garsiai pareikšti, ką jis norėtų išgirsti. Klavišai pradeda judėti, skamba užsakyta melodija. Rojalis „pats“ groja. Taip ir nesupratau, kaip tai daroma.
...Filadelfijoje Kijas patyrė juokingą nuotykį. Kaip ir kiekviename mieste, ten pas mus už kulisų užsukdavo žiūrovų. Kartą pas Igorį Kiją atėjo senyva ryškiai išsidažiusi poniutė. Kišdama Igoriui kvadratinį gabaliuką plastiko, ji kažką angliškai tratėjo, visą laiką kartodama vieną žodį „kikis kikis“.
— Ko ji iš manęs nori? — Kijas paklausė mūsų vertėją.
Vertėja išklausė damą, o paskui, prunkštelėjusi iš juoko, išvertė, kad amerikietės namuose vonioje gyvena krokodilas. Krokodilas vardu Kikis, ir jo šeimininkė prašo savo numylėtiniui autografo. Kijas pasirašė ant plastiko, ir laiminga dama sučiauškėjo:
— Kikis bus toks laimingas! Jis jau turi daug žymių žmonių autografų!
...Niujorke vietos korespondentai nutarė paimti interviu iš mūsų lokio Gošos. Prieš savaitę iki mums atvykstant laikraštyje pasirodė Arto Buchvaldo feljetonas. Autorius kvietė tuometinį prezidentą Lindoną Džonsoną aplankyti Maskvos cirką, kuris greit pradės savo gastroles. Prezidentui buvo siūloma viceprezidentu paimti... cirko stebuklą — lokį Gošą.
„Jis jums labai parankus. Pirma, jis vaikščios prieš Jus ant užpakalinių letenų. Antra, jis visada pakelia į viršų leteną, lyg iš anksto balsuodamas už visus Jūsų pasiūlymus, ir, trečia, jis važinėja motociklu, o tai labai atitinka mūsų jaunimo pomėgius. Su lokiu jūs užkariausite jaunųjų pasitikėjimą!“ — rašė Artas Buchvaldas.
Ii štai skambutis iš laikraščio. Prašoma padėti paimti iš lokio Gošos interviu. Visi, žinoma, suprato, kad kalbėsis su korespondentais dresuotojas Ivanas Kudriavcevas. Bet mūsų direkcija šiek tiek ėmė jaudintis: koks čia dar interviu. O ir dėl Ivano susirūpino — jis žmogus: ne ypatingai šnekus.
Prie Gošos narvo susirinko gal dešimt korespondentų. Priešais juos raudonas iš sumišimo Ivanas. Jaudinasi. Spragsi fotokameros. Pirmas klausimas:
— Ar jūs norėtumėt, misteri Kudriavcevai, kad jūsų lokį Gošą išrinktų viceprezidentu?
Ivanas valandėlei susimąstė. Suprantama, jis neskaitė Buchvaldo feljetono ir nelabai suvokė amerikiečių politikos subtilybių. Bet staiga jis išsitiesė ir, sibirietiškai okuodamas, tvirtai tarė:
— Aš nesutinku, kad Goša būtų prezidentu. Pas jus čia, Amerikoje, žudo prezidentus, o Goša man reikalingas darbui.
...Iš „užsienietiškojo“ aplanko išsiimu Pasaulinės parodos EKSPO-67 Kanadoje atminimo medalį. Ten buvo nuvykęs mūsų cirkas. Čia pirmąsyk pakliuvau į keblią padėtį — visą savaitę ėjau išvykos vadovo pareigas. O jis, laukdamas vizos, užtruko Maskvoje, ir aš patyriau visus šios sunkios pareigos „malonumus“. O dar ir Kanados impresarijus pasitaikė iš tikrųjų bjaurus.
Ponas Kudriavcevas, aukštas, tvirtas, su pleištiška barzdele, gudriai primerktomis akimis, iš pažiūros mandagus, pasirodė esąs šykštus žmogus. Kilęs iš Rusijos (per revoliuciją su tėvu pabėgo), jis kalbėjo sodriu bosu, vadindamas mus „meldžiamaisiais“. Taip mes jį tarpusavyje ir pravardžiavom „meldžiamuoju“. Veikė jis pagal principą: „Daryk man kuo daugiau, o aš mokėsiu kuo mažiau“.
Į Monrealį nuvykom, kai iki gastrolių pradžios buvo likusios dvi dienos. O sporto salė, kur turėjom vaidinti, dar neparuošta. Maniežą statė kažkokie atsitiktiniai žmonės. Orkestras, surinktas „iš visų pakampių“, buvo siaubingas. Su tokiu orkestru reikėtų repetuoti iš eilės keletą dienų. Bet „meldžiamasis“ leido repetuoti po penkias valandas per dieną. O už kiekvieną viršvalandį muzikantams reikėjo mokėti dvigubai daugiau. Ir „meldžiamajam“ teko šito atsisakyti.
Mano būsena košmariška. Artistai nusiminę. Visiems trūksta laiko repeticijoms, o ir repetuoti praktiškai nėra kur — maniežas vis dar neparuoštas. Pirmąkart gyvenime pajutau esąs atsakingas už gastrolių likimą. Žinoma, su „meldžiamuoju“ susikirtau. Uniformininkai ir orkestras, parepetavę skirtas valandas, susiruošė išeiti, o mūsų pusė programos numerių su muzika ir aptarnaujančiu personalu dar nė karto nebuvo atlikti. Paprašiau Kudriavcevą palikti savo žmones dar keturioms valandoms.
— Meldžiamasis, — griebdamasis už širdies, pasakė impresarijus, — aš dėl jūsų viršvalandžių nusigyvensiu.
Tada atsakiau, kad rytoj premjeros nebus, ir išėjau. Susinervinęs sukviečiau artistus ir viską jiems papasakojau. Pradėjome drauge galvoti, kaip rasti išeitį iš padėties. Ir žiūriu, atslenka mūsų „meldžiamasis“, išbalęs iš pykčio, prieina prie mūsų ir sako:
— Gerai, ponai, repetuokit, duodu jums dar dvi valandas.
Šiaip taip parepetavom programą, ir rytojaus dieną premjera vis dėlto įvyko.
Per kiekvieną išvyką ilgimės namų. Ir juo ilgesnės gastrolės, juo labiau ilgiesi namiškių, draugų.
Prisimenu, kaip grįžome į Maskvą iš Pietų Amerikos, kur dirbome beveik pusmetį. Aerouoste mane sutiko artimieji. Jie atsivežė ir mano trimetį sūnų Maksimą. Puoliau prie jo džiaugdamasis:
— Sveikas, sūneli!
O jis pažvelgė į mane baimingai ir, nedrąsiai duodamas rankutę, tarė:
— Sveikas, dėde.
Susikrimtau tada ir pamaniau: „Kad aš dar važiuočiau tokiam ilgam laikui. Tikras sūnus mane užmiršo!“

10. MŪSŲ ANTRIEJI NAMAI

Ne kiekvienas pernelyg daug išmanantis žmogus tai žino.

Stanislavas Ježis Lecas

Kartais mėgstu neskubėdamas pavaikščioti po cirką, užsukti į kiemelį, paklaidžioti po fojė, pasėdėti žiūrovų salėje. Cirke visą laiką dirbama — repeticijos, vaidinimai. Tik ankstyvomis ryto valandomis ir vėlai naktį cirke tylu. Senasis Maskvos cirkas man labai artimas. Beveik trisdešimt metų praėjo, kai įėjau į jo rūmus. Įėjau pro tarnybines duris, stodamas į klounados studiją. Kai pradėjau joje mokytis, šalia cirko dar stovėjo sudegusio senojo cirko plytų karkasas. Sienoje buvo dar žymu juodais dažais užrašyta ankstesnio cirko savininko pavardė — Salamonskis. Sudegusio pastato vietoje planavo pastatyti naują cirką, bet, kol svarstė, sprendė, rūpinosi, aikštelėje iškilo kino teatras „Mir“.
Kiekvienas senojo cirko kambarys, kiekvienas koridorius, kiekviena kertė žadina prisiminimus.
...Vieną laisvą nuo filmavimosi dieną patraukiau į cirką. Ilgai klaidžiojau po fojė, koridorius, užsukau į kiemelį, sandėlį.
Nuo ko prasideda cirkas? Turbūt nuo kasos. Mums, artistams, visada malonu, kai virš kasos langelio kabo plakatas: „Šiai dienai visi bilietai parduoti“.
Prisimenu, cirko veteranai pasakodavo, girdi, anksčiau buvo manoma, jog geras ženklas, kai, pradedant sezoną, pirmas nusiperka kasoje bilietą vyriškis. Buvo manoma, kad jeigu pirmą bilietą parduos moteriai, blogai seksis. Todėl kasininkams buvo griežtai įsakoma: laukti, kol prieis vyriškis, ir tik jam pirmajam parduoti bilietą.
Maniežas! Jis visada apvalus, ir viso pasaulio cirkuose jo skersmuo — trylika metrų. Iš pat ankstaus ryto manieže repeticija. O vakare vaidinimas. Pirmiausia repetuojami numeriai su gyvūnais.
Repeticijų laikas ribotas. Paprastai užkulisyje prie įėjimo į maniežą pakabinamas avizas — repeticijų tvarkaraštis. Kartais manieže repetuojami iš karto keli numeriai. Viename sektoriuje dirba žonglieriai, kitame — akrobatai, centre — ekvilibristas ant savo pjedestalo. Prisimenu, pradėjęs dirbti cirke, visada varžydavausi repetuoti manieže. Jaudindavausi, kai mūsų repeticijas kas nors stebėdavo. Dažnai žiūrovų salėje sėdi artistų, cirko darbuotojų. Prie esančiųjų salėje reikia priprasti. Karandašas, pastebėjęs, kad per repeticiją mes nervinamės, visus nereikalingus žmones iš salės išvarydavo. Nors nuo to laiko praėjo bemaž trys dešimtmečiai, iki šiol mes su Miša ir Tatjana negalim repetuoti visom išgalėm, jeigu spokso į mus pašaliniai.
Norėdami išbandyti kokio nors gudraus klounų įrenginio techniką (pavyzdžiui, kaip šokinėja ant uodegos galo gyvatė arba iš po sofos išlenda tarakonai), prašome repetuojančius tuo laiku artistus duoti mums penkias minutes. Artistai išsiskirsto į pašalius ir stebi mūsų repeticiją. O mes stengiamės suvokti, kaip jie į mūsų darbą reaguoja. Žinoma, artistai ne žiūrovai, sunku juos kuo nors nustebinti. Bet jeigu triukas išties juokingas ir jie nusišypso, mums signalas — einame teisinga linkme.
Žmonės cirke geranoriški. Kai kuriamas naujas numeris, visi pasirengę padėti. Ypač vyresnio amžiaus artistai, daug regėję ir patyrę. Jie visada stengiasi jauniesiems ką nors pasiūlyti, patarti. Nė vienas patyręs akrobatas nepraeis abejingai pro repetuojantį naujoką. Būtinai eidamas sušuks: „Nugaros, nugaros žiūrėk!“
Maskvos cirko žiūrovų salė jauki. Turbūt panašią mačiau tik Briuselyje, karališkajame cirke. Patogiai išdėstytos vietos — maniežas su artistais žiūrovams kaip ant delno. Vaidindamas visada matau žiūrovų veidus, akis — net paskutinės eilės.
Kai Vernadskio prospekte buvo atidarytas naujas cirkas ir mudu su Miša dalyvavome jo pirmojoje programoje, iš karto įvertinome visus senojo cirko privalumus. Vaidindami naujame pastate, visą laiką jautėmės, lyg ką būtume praradę. Mums buvo nejauku. Ir reprizos buvo ne tokios sklandžios. Pernelyg didelė salė. Publika sėdi toli. Apie bendravimą su žiūrovu (o tai taip būdinga cirkui) negalima ir kalbėti. Bloga akustika. Šviesa krinta iš viršaus, todėl artistų veidai šiek tiek patamsėję. Žiūrovų vietos kyla stačiai aukštyn, ir publika, sėdinti paskutinėse eilėse, nejaučia aukščio — dirbančius oro gimnastus mato beveik savo akių aukštyje.
Nejaukūs ir užkulisiai: mažytės artistų rūbinės panašios į ligoninės palatas. Matyt, naujojo pastato projektuotojai ir statytojai menkai tepažinojo cirką — antraip jie būtų pagalvoję, kad artistams dirbti reikia jaukiai, patogiai. Cirkas yra mūsų antrieji namai.
Prisimenu, kartą susitikęs Karandašas mane paklausė:
— Tai ką, ruošiatės dirbti naujajame cirke?
— Taip, — atsakiau.
— Reikia dirbti tik senajame, — tikino Michailas Nikolajevičius. — Naujasis cirkas — tik reginiams, o senasis menui.
Turbūt jis teisus.
Senajame cirke platus takas iš maniežo veda tiesiai prie dramblių ir į arklides. Arklidėse šviesu. Arklių prižiūrėtojai valo juos specialiais kietais šepečiais. Suduok šiuo šepečiu į asfaltą, ir asfalte liks kvadratėlis dulkių. Ir jeigu priešais kiekvieną žirgą po valymo lieka dešimtys kvadratėlių — vadinasi, juos valė ilgai ir rūpestingai.
Dramblių patalpoje paprastai stovi dėžės su rekvizitu. Drambliai retai programoje dalyvauja, ir laisvą plotą galima panaudoti kaip laikiną sandėlį. O va arklidės niekada nestovi tuščios. Arkliai, asiliukai, poniai, dresuotos ožkos ir netgi karvės vis dažniau dalyvauja programoje. Kiekvienam arkliui — gardas, prie kurio prikalta faneros lentelė su vardu: „Buranas“, „Marsas“, „Orlikas“, „Bujanas“... Viename iš jų kažkada stovėjo ir Agatas, kurio kanopos smūgis vos nekainavo man gyvybės.
Pačiame toliausiame arklidės kampe narvuose — šunys. Paprastai jų narvai nuo praėjimo atskiriami skydais ir dėžėmis. Bet vis tiek, kad ir kas pro šalį eitų, už užtvarėlės prasideda klaikus lojimas. Šunys šeriami tam tikromis valandomis, reguliariai valomi, vedami pasivaikščioti, kasdien su jais repetuojama. Žinoma, gaila šunų, kad jie laikomi narvuose, tačiau kitaip negalima. Tai darbiniai šunys. Jeigu jų nelaikytum narvuose, jie išpaiktų, nustotų klausyti.
Kaip kine, taip ir cirke dirbdamas neretai susiduriu su šunimis.

Tapęs klounu, gavau savo bičiulio, žonglieriaus Igorio Kovalenkos laišką. Jis turi dvi aistras: renka pašto ženklus ir mėgsta šunis. Kovalenka laiške rašė, kad man su Miša sugalvojo juokingą reprizą ir tam išdresavo vieną savo šunį. Praėjus šiek tiek laiko, susitikome
Maskvoje. Repriza, kurią mano draugas sugalvojo, išties buvo juokinga, ir po savaitės su Miša ją vaidinome. Reprizos herojus buvo ryškiai rudas islandų seteris Liuksas, kuris nepastebimai pribėgdavo, nuimdavo man nuo galvos skrybėlę ir kurdavo su ja į užkulisį. Švarko ir kelnių kišenėse turėdavau įvairių kepurių, kurias užsidėdavau, vos tik pagrobiama ankstesnioji. Reprizos esmė tai, kad aš neįtariu vagyste šuns, o kaltu laikau partnerį, kuris sėdi ant barjero ir juokiasi. Reprizos finale, kai tarp mūsų bręsta skandalas, pastebiu tikrąjį grobiką.
Liuksas — nuostabus šuo. Atrodė, kad vaidinti manieže jam didžiulis malonumas. Cirke jį visi mylėjo, nekalbant jau, žinoma, apie mus.
Prisimenu atsitikimą, apstulbinusį visus. Reprizoje „Kepurių grobimas“ Liuksas paprastai greit atbėgdavo iš užkulisių prie manęs, sėdinčio ant kėdės nugara į jį, ir, imdamas nuo galvos skrybėlę, stipriai stuktelėdavo mane priekinėmis letenomis per pečius. Per vieną spektaklį Tania ir Igoris, laikę šunį už uždangos ir paleidę į maniežą, staiga mato, kad Liuksas kaip paprastai greit puolė į priekį, bet, nepribėgęs gal dviejų metrų iki kėdės, netikėtai sustojo, o paskui tyliai, lyg sėlindamas, priėjo iš užpakalio prie manęs, padėjo letenas ant kėdės atramos (o ne man ant pečių, kaip visad darydavo), atsargiai, kaip stiklinį trapų daiktą, nuėmė nuo galvos skrybėlę ir lėtai su ja nuėjo į užkulisį. Toliau repriza įstrigo. Niekas nežinojo, kas galėjo atsitikti Liuksui. O atsitiko va kas: kaip atsisėdau ant kėdės, taip ir tebesėdėjau. Su kėde mane, didžiam publikos nustebimui, ir išnešė iš maniežo. Likus minutei, kai turėjo atbėgti šuo, mano kūną pervėrė stiprus skausmas. Radikulito priepuolis! Sėdėjau kęsdamas skausmą ir siaubo pagautas laukiau, kada Liuksas niuktelės. O šuo kažkokia nepaaiškinama nuojauta suprato, kad man bloga, ir manęs neskaudino.
Tada visiškai įtikėjome Liuksą esant genialaus proto.
Igoris Kovalenka dažnai sakydavo:
— Na va, pasens Liuksas, kur gausiu kitą tokį šunį.
Bet Liuksas nespėjo pasenti. Jis nugaišo pačiame stiprume. Naktį arklininkas paskambino man į namus ir pasakė, kad Liuksui bloga. Nuvykę į cirką, pamatėm, kad šuo gaišta. Kol važiavom gydytojo ir kėlėm jį iš miego, šuo nudvėsė.
Nugaišimo priežastis atrodė mįslinga, ir rytą nusprendėme nuvežti Liuksą į veterinarijos ligoninę skrodimui. Iš lentų krūvos kieme ištraukėme seną faneros lapą, paguldėme ant jo šunį ir įkėlėme į mašiną. Igoris Kovalenka verkė kaip vaikas. Valandą laukėme skrodimo rezultatų. Paskui atėjo gydytojas ir pasakė, kad šuo nugaišo dėl žarnų užsisukimo.
— Paimkit fanerą, — tarė sanitaras, duodamas lapą faneros, ant kurios atvežėme Liuksą.
Pažvelgiau į fanerą ir apmiriau: jos purviname paviršiuje juodais dažais buvo nupiešta skrybėlė ir lazdelė, o per visą lapą užrašyta: „Jengibarovas“. Tai buvo prieš metus mirusio klouno Leonido Jengibarovo įpakavimo dėžės faneros gabalas.
— Štai kaip viskas susipynė, — liūdnai pridūrė Igoris.
Kai buvau mažas, pavydžiai žiūrėdavau į savo vienmečius cirko artistus. Jie man atrodė laimingiausi vaikai, neprilygstami, nuostabūs. O aš palyginti su jais paprastas berniūkštis. Tik vėliau supratau, kad šie vaikai beveik neturi vaikystės: žaidimų, pramogų, nerūpestingumo. Ne be reikalo cirke vaikai subręsta anksčiau už savo vienmečius.
Įdomu stebėti kartų kaitą. Tėvas ir motina dirba cirke. Jų vaikai iš mažens pradeda repetuoti, o vėliau dalyvauja numeryje. Dvidešimties metų jie jau profesionalūs artistai, ir tėvai ima jiems padėti, asistuoti, rūpintis rekvizitu. Niekas cirke nesistebi, kad tėvas arba motina — sūnaus numerio asistentai. Tai natūralu.
Cirkas gyvena visą parą. Likus dviem valandoms iki spektaklio, į ilgą siaurą salę po žiūrovų eilėmis renkasi moterys. Pasidėjusios rankinukus, krepšelius su produktais, neskubėdamos jos persirengia uniformomis — raudonomis palaidinukėmis ir sijonais. Tai bilietų kontrolierės. Prieš leisdamos publiką, jos turi atidaryti visas duris, išvėdinti salę, drėgnu skuduru nušluostyti kiekvieną kėdę (per repeticijas kiek ant jų nusėdo dulkių!) ir jau paskui leisti žiūrovus.
Bilietų kontrolierės dažniausiai pagyvenusios moterys. Kai atėjau į cirką, į studiją, radau dar Jermakovą, vienintelį bilietų kontrolierių vyriškį, visada stovintį prie centrinio įėjimo. Jis, žilas, orus, jau senas vyriškis, visad ypač mandagiai, linktelėdamas sutikdavo įeinančius žiūrovus, parodydamas, kur kuriam sėstis. Savo figūra Jermakovas pabrėždavo cirko iškilmingumą, solidumą, reikšmingumą. Seniai nebėra gyvo senojo bilietų kontrolieriaus, ir, lyg paveldėjus jo darbą, kasdien į cirką ateina jo duktė.
Ar patinka programa? Pirmiausia tai sužino bilietų kontrolieriai. Jie visada tarp žiūrovų ir girdi, ką žmonės šneka po vaidinimo. Aš visada po premjeros klausiu kontrolieres:
— Na kaip?
— Patinka programa, giria, — jos atsako.
O kartais prilinkusios pašnibžda: „Žinote, viskas patinka. Bet va per liūtų pasirodymą kai kurie žiūrovai, nesulaukę galo, išeina“.
Antrojoje dienos pusėje cirke tylu. Bilietų kontrolierės dar neatėjusios. Salė blausiai apšviesta. Kažkas orkestre, ar savo malonumui, ar repetuodamas, groja fortepijonu. Apšvietėjai po repeticijos išėję pietų, ir atrodo, kad gyvenimas apmiręs. Šiomis valandomis veiklos centras persikelia į kabinetus. Dideliame priimamajame (greta administratoriaus ir direktoriaus pavaduotojų kabinetų) stovi keletas telefonų. Budėtojai vos spėja atsakinėti į skambučius.
— Ar šiai dienai turite bilietų?
— Mano berniukas penkerių metų, ar turi jis teisę eiti be bilieto?
— Pasakykite, kaip pas jus atvažiuoti?
— Kada baigiasi vaidinimas?
— Kaip įforminti kolektyvinę paraišką?
— Ar tiesa, kad bufete parduodama šampano?
— Gal reikia jums dresuotos katės? — klausia vaiko balselis.
— Ar dirba pas jus Karandašas?
Apie Karandašą dažnai klausinėja. Jo vardas tapo bendrinis. Vaikai, tie išvis įsitikinę, kad Karandašais vadinami visi klounai. Kartais taip mano ir suaugusieji. Kai kada manęs naiviai klausia: „O kas jūsų programoje vaidina Karandašą?“ Šimtai skambučių. Kažkas užmiršo rankinuką, kažkas pametė bilietą, bet prisimena savo eilę ir vietą ir prašo patarti, ką daryti. Kažkas tik išsako savo nuomonę apie vakarykštę programą. Tai vis žiūrovų skambučiai. O kitais telefonais skambina dėl reikalų. Pasėdi penkias — dešimt minučių priimamajame ir viską sužinai. Išgirsti administratoriaus pokalbius apie butus, viešbučius, apie tai, kad vėl spaustuvė laiku nespėja išspausdinti reklamos. Čia užsakomi bilietai lėktuvui ir traukiniui, aiškinamasi, kodėl neatsiųstas bagažas, ieškoma arkliams šieno, o drambliui vaistų. Čia tariamasi dėl reklamos skelbimų laikraščiuose ir įkalbinėjamas valdybos ugniagesys, kad panaikintų baudą.
Nuo ryto iki vakaro atdaros cirko direktoriaus pavaduotojos Galinos Ševeliovos kabineto durys. Po vyro — Maskvos cirko režisieriaus Boriso Šacheto — talentingo, išmintingo ir gero žmogaus, — mirties ji, turinti inžinierės statybininkės specialybę, atėjo į cirką. Iš pradžių dirbo inžiniere, paskui tapo direktoriaus pavaduotoja. Ji puiki organizatorė, pažįstanti visas mūsų cirko reikalų subtilybes. Ant jos pečių remontas, cechų darbas, tiekimas. Niekada nemačiau, kad Galina Aleksejevna šauktų, pyktų. Ji viską daro ramiai, tyliai, lyg neskubėdama, ir viską spėja. Cirko artistai, uniformininkai, apšvietėjai, administratoriai, kasininkai, buhalteriai, sargai, gaisrininkai, siuvėjai, statybininkai, bilietų kontrolieriai, arklininkai kreipiasi į ją visokiais klausimais... Ir kiekvienas žino — Galina Aleksejevna atidžiai išklausys ir tikrai stengsis padėti.
Antrajame aukšte cirko direktoriaus Leonido Asanovo kabinetas. Ramus, atlašus, liesokas, Asanovas nuostabus nesudrumsčiama ramybe.
Priešais direktoriaus kabinetą — cirko vyriausiojo režisieriaus Marko Mestečkino kabinetas. Kai pas jį įeini; iš karto patenki į kūrybinę atmosferą. Sienos nukabinėtos cirko artistų fotografijomis. Viena sienos
dalis skirta nuotraukoms tų, kurių jau nebėra. Vladimiras ir Jurijus Durovai, Emilis Kijas, Michailas Tuganovas. Šią sieną vadinu sielvarto siena.
Čia, prie senovinio rašomojo stalo, galima pamatyti Marką Mestečkiną kasdien nuo 10 valandos ryto. Stalas visada užverstas krūvomis popierių. Čia eskizai, scenarijai, laiškai. .. Laiškus jam rašo iš visur, ir, žinoma, pirmiausia cirko artistai. Su juo dalijasi planais, prašo patarimo, laukia kvietimo į Maskvą repeticijoms, atsiunčia naujų numerių paraiškas, sugalvotų triukų nuotraukas. Todėl Mestečkinas gyvena ne tik seno Maskvos cirko, kuriam jis vadovauja, bet ir viso mūsų gausaus Sojuzgoscirko artistų būrio gyvenimu.
Beveik prieš kiekvieną naują programą jis netikėtai pasikviečia į Maskvą iš kokio nors tolimo cirko mažytį, niekam nežinomą numeriuką, kuris vėliau staiga visiems tampa atradimu. Ir visi tada sako: „O kodėl šie artistai anksčiau nedirbo Maskvoje? Kodėl jų nepažįstame?“ O Mestečkinas juos puikiai pažinojo, seniai jau įsidėmėjo, stebėjo šiuos žmones, padėdavo patarimais ir netgi kartą važiavo į komandiruotę specialiai žiūrėti jų numerio.
Kartais mėgstu po repeticijos užsukti į sandėlį. Ko tik čia nepamatysi! Prisimenu, dar mokydamasis studijoje, mėgau čia užbėgti. Sena sandėlininkė, suprantama, manė, kad sandėlis — cirko gyvenime svarbiausias dalykas. Ji susižavėjusi rodydavo įvairius daiktus. Mėgo pasakoti apie senus artistus. Prisimenu, kartą paėmė storą šakotą lazdą.
— Jura, — tarė ji, — dovanoju jums garsiojo klouno Koko lazdą. Tegul ši lazda suteikia jums laimę.
Aš net aiktelėjau, o paskui, atvirai kalbant, pamaniau, kad to negali būti. Senoji sandėlininkė kažką bus supainiojusi. Parsinešiau lazdą ir sakau tėvui:
— Tai Koko lazda.
— Negali būti, — tėvas taip pat nepatikėjo. — Nagi patikrinsim. Paėmėm seną knygą apie cirką, radome joje Koko fotografiją, ir paaiškėjo, kad tikrai jis turėjo rankose kaip tik šią lazdą.
Tolimame sandėlio kampe ant dėžių guli keli butaforinių arkliukų karkasai. Jais mes, studijos mokiniai, Maskvos 800-ųjų metinių dieną mūdravom sostinės gatvėmis. Cirkas dalyvavo šventinėje demonstracijoje.
Kažkur kampe už dėžių turbūt dar guli butaforinio liūto galva, likusi nuo klounados „Mažasis Pjeras“.
Artistai visą seną rekvizitą, butaforiją kartas nuo karto atiduoda į sandėlį: jiems to nereikia, o gal kam nors pravers. Nurašyti rekvizitą visada gaila. Kiekvienas daiktas — ištisa istorija.
Butaforiją mums gamindavo Nikolajus Kurčianinas. Anksčiau jis vaidindavo Kelio pravarde. Susipažinome seniai, gastroliuodami Tolimuosiuose Rytuose. Jis pasirodydavo manieže su originaliu numeriu (jį vadinome indiškuoju), šaudydamas iš lanko ir mėtydamas į taikinį tomahaukus. Buvo mažo ūgio, laibas, bet nuostabiai miklus ir atkaklus, todėl buvo mėgstamas. Metęs artisto veiklą, Nikolajus negalėjo išeiti iš cirko ir įsitaisė butaforu. Jis buvo puikus butaforas. Turėdamas menininko gabumų, puikiai jausdamas medžiagą, jis kurdavo nuostabius daiktus. Prisimenu, darbui mums prisireikė žuvelių. Atėjom pas Nikolajų, jis atidžiai išklausė ir tarė:
— Vadinasi, taip, žuvelės turi būti kaip tikros ir kad jų vanduo negadintų. Jums tokių reikia? Jūs tik man nurodykit, kokio dydžio. Visa kita ne jūsų reikalas.
Po keleto dienų užsukome pas jį į dirbtuves ir išvydome tokias žuveles, jog aiktelėjome. Jis padarė jas iš akytos gumos, kurią dailiai nudažė. Kai šias žuveles traukdavome iš vandens ir, spaudydami pirštais, versdavome spurdėti, atrodydavo, jog rankose virpa tikra žuvis.
Priešais arklides — durys į siuvyklą. Keletas žmonių, palinkę prie ilgų stalų, amžinai kažką kerpa, siuva, persiuva. Sukirpėjai, siuvėjai irgi cirko veteranai. Pats žymiausias iš jų — Ivanas Tolkunovas. Jam apie devyniasdešimt, o jis tebedirba. Kiek jis man su Miša pasiuvo klouno kostiumų! Ir kiekvienąsyk matuodamasis girdžiu vieną ir tą pačią frazę:
— Jura, nejaugi darysim tokias trumpas rankoves? Na, tikras išsigimėlis būsi!
Ir vis dėlto pasiuva trumpas rankoves, kaip ir buvo prašyta.
Seni kostiumai patenka į kostiuminę. Daugelį metų čia išdirbo kostiumininkė Vera Orlovą. Ji surinko didelę daugybę kostiumų. Vera Nikitična yra iš tų, kurie be galo myli cirką ir lieka jam ištikimi visą gyvenimą. Moteris ne be keistenybių: būdama septyniasdešimties, ji įsipindavo į kasas kaspinėlius, tikindama esanti kaip du vandens lašai panaši į Riną Zelionają. Bet tai netrukdė jai būti labai puikia darbuotoja. Jos ūkyje viešpatavo ideali tvarka. Skryniose laikomi dar Salamonskio cirko artistų kostiumai. Kai prisimenu senąjį cirką, visada matau sėdinčią ją savo kambaryje prie arbatos. Šalia storas, peršertas aklas šuo, kurį ji dievino. Ji neturėjo artimųjų, tik šunį. Pamačiusi mane, ji padėdavo puodelį ant stalo ir spiegiamu balsu šaukdavo:
— Mano mielasis Juročka! Mišai suradau nuostabius batelius. O tavo Barmalėjui — jūrinikę. Pamatuokim.
Taip, cirkui reikalingiausi kaip tik tokie žmonės, kaip Vera Nikitična, — atsidavę, geri, mėgstantys savo darbą.
Cirko kieme visada tvarka, kurios žiūri pliktelėjęs senyvas nedidukas žmogelis — Semionas Rumaševskis. Jį visi pažįsta. Rumaševskis — neatskiriama Maskvos cirko dalis. Čia jis eina ekspeditoriaus pareigas ir ieško artistams butų, čia organizuoja kiemo valymą, čia rūpinasi, kad būtų iškraunamas arkliams šienas ir išvežamas mėšlas. Dirbdamas jis visad gestikuliuoja, skatina darbininkus, rodydamas, kur ir ką dėti, ir pirmas pradeda veikti. Jo mažytę figūrėlę biznu švarkeliu ir su kepuraite galima išvysti ir kieme, ir kontrolinėje, ir užkulisyje, ir arklidėje. Jo visur pilna. Jis ten, kur reikia ką nors padaryti, ir padaryti greit, gerai.
Jaunas būdamas, Rumaševskis pradėjo asistuoti iliuzijos numeryje. Nuo to laiko prasidėjo: pasirodymai iliuzijos numeriuose, kelionės po miestus, o vėliau darbas Maskvos cirke.
Kai mokiausi studijoje, Rumaševskis gyveno prie cirko su savo nusenusią motina mažyčiame kambariuke (vienoje iš rūbinių) antrame aukšte. Su motina elgėsi švelniai. Dažnai matydavau, kaip jis lėtai vaikščiodavo su ja po cirko kiemą.
Su motina — pamažu, o kitu laiku — vis bėgte. Aukštyn, žemyn, į kiemą, į arklidę, į gatvę, stotį — visada bėgte. Jeigu būdavo ieškoma Rumaševskio, tai kas nors atsakydavo: „Kažkur bėgioja“.
Kartą Semionui Lvovičiui juokais pasakiau, kad turbūt sunku jam užmigti — gelia kojas.
— Anaiptol, — atšovė jis man, — miegu kaip užmuštas!
Rumaševskis mielai pasakodavo man apie įdomius susitikimus su artistais, apie gastrolininkų numerius, cirko gyvenimo buities smulkmenas. Mat prieš karą Maskvoje ir Leningrade artistai dažniausiai gyvendavo savo rūbinėse. Pagalves, paklodes, antklodes jie vežiodavosi su savimi. Cirkas parūpindavo jiems tik lovas ir čiužinius. Žmonės rūbinėse miegodavo, gamindavosi valgį, valgydavo, grimuodavosi ir tiesiai iš jų eidavo į maniežą.
Atsimenu Semiono Lvovičiaus pasakojimą, kaip prieš revoliuciją priimdavo į cirką klounus. Ateina artistas pasirašyti kontrakto, o savininkas netikėtai pašoka ir kerta jam per veidą. Nemuša, žinoma, o tik vaizduoja, kad muša. O klounas turi „sugauti“ antausį, padaryti, kaip mes sakome, „apačą“. Kaip tai daroma? Kažkas jums lyg skelia antausį, o jūs, išvengęs smūgio, publikai nepastebint suplojate delnais, imituodamas antausio garsą.
Išgirdau pasakojimų ir apie Kasfikj, su kuriuo Semionas Lvovičius kažkada dirbo. Pas šį garsųjį iliuzionistą, atvykusį trečiojo dešimtmečio pabaigoje gastroliuoti į mūsų šalį, Semionas Lvovičius dirbo asistentu. Kiekviename mieste gastrolės trukdavo tik keletą dienų. Kasfikis paskutiniajame spektaklyje dažniausiai atverdavo publikai savo paslaptis. Geriausias Kasfikio numeris — triukas „Skraidanti dama“, kurį jis pateikdavo mistiškai, prieš numerį laužyta rusų kalba pasakodamas, kokia neva jo daromos hipnozės galia.
Rusijoje Kasfikis gaudavo daug pinigų, prašmatniai gyveno, buvo mėgstamas moterų. Būdamas iš prigimties avantiūristas, jis nesibodėjo ir spekuliacijos. Juodojoje rinkoje supirkinėdavo valiutą. Specialiame dirže po kostiumu laikė briliantus.
Viename mieste ČK darbuotojai atėjo pas „pasaulio žymenybę“ į viešbučio kambarį, reikalaudami atiduoti paketą ką tik gautos valiutos.
Viską neigdamas, Kasfikis teatrališkai mostelėjo rankomis ir tarė:
— Neturiu jokios valiutos!
Kruopščiai iškrėtė visą kambarį. Išnaršė viską: čiužinį, stalą, spintą, parketą, ištukseno sienas, apžiūrėjo tualetą, vonią, ištikrino lubas, iškrėtė prieškambarį, apieškojo patį iliuzionistą, bet valiutos nerado, nors tiksliai žinojo, kad paketas kambaryje. Tada operatyvinės grupės vyresnysis ryžosi eiti va bank, siūlydamas Kasfikiui susitarti geruoju.
— Sakykite, — tarė čekistas, — kur paslėpėt paketą, ir jums nieko nebus. Valiutą iš jūsų, žinoma, paimsim, bet pinigus, jūsų pinigus grąžinsime. Jūs gi pirkot valiutą iš mūsų žmogaus. Mes specialiai jums pardavėm.
Kasfikis nusijuokė ir, atidaręs langą, paprašė pasižiūrėti žemyn. Ir visi pamatė, kad valiutos paketas kabo ant siūlo tarp trečio ir ketvirto viešbučio aukštų. Viskas baigėsi geruoju.
Kartą aplankiau Semioną Lvovičių namuose. Bendrame komunaliniame bute jis turėjo mažytį, kukliai apstatytą kambariuką. Ant sienos — didelis įdomaus jauno vyriškio portretas.
— Kas čia? — paklausiau.
— Kostanas Kasfikis, garsusis iliuzionistas! Apie jį pasakojau...
— O ką, — pasidomėjau, — jeigu dabar Kasfikis rodytų cirke savo programą, ar turėtų pasisekimą?
— O-o-o!!! — dusdamas atsakė Semionas Lvovičius. — Žinoma. Juk jis toks gražus!
Semionas Lvovičius liko vienas — motina mirė.
— Sunku vienam? — paklausiau.
Semionas Lvovičius sekundei apniuko, primerkė akis, paskui atsimerkė, kilstelėjo galvą, nužvelgė mane įdėmiai ir, pačiupęs man už švarko sagos (toks jo įprotis), tarė:
— Jūs žinot, baisiausia Biblijos malda: „Dieve, nepalik manęs vienišo senatvėje“. Sunku. Bet aš turiu cirką. Dabar sunku dirbti. Vis dėlto infarktas yra infarktas. Ir kojas skauda... Gatvėmis palengva vaikščioju. Bet žinot, vos ateinu į cirką, pradedu iš įpročio bėgioti, o tas kojas skauda. Tiesiog nežinau, ką su jomis daryti. O juk be darbo man dar blogiau!
Vaikščioju po cirką ir mąstau apie tokius žmones kaip Semionas Rumaševskis.
Įvairių artistų — blogų ir gerų — vaidindavo Maskvos cirko programose. Vieni kiekvienais metais sukurdavo ką nors nauja, kiti, pasiekę viršūnę, bandydavo kuo ilgiau išsilaikyti ant šlovės keteros. Pasitaikydavo ir amatininkų. Prisimenu du akrobatus, kurie afišoje buvo skelbiami kaip broliai, nors jie visiškai svetimi žmonės. Visą gyvenimą jie išdirbo cirke, darydami tą patį numerį. Savo jaunystės priešaušryje kaip parengė numerį, tai dvidešimt metų diena dienon rodydavo jį publikai, nekeisdami nė vieno triuko, vaidindami grojant tai pačiai muzikai — ketvirtojo dešimtmečio bliuzui. Tik kostiumus jie keisdavo — senieji susidėvėdavo, ir užsisakydavo naujus, tokio pat atspalvio, tokio pat kirpimo, keisdami, tiesa, kartais dydį — „broliai“ vis dėlto storėjo.
Jie į maniežą įeidavo krypuodami, neskubėdami, be garso judindami lūpas, lyg kalbėdamiesi, ir visa savo išvaizda rodydami, kad jie vaikštinėja (sakoma, šią manierą jie perėmę iš užsieniečių, kurie buvo atvykę pas mus trečiojo dešimtmečio gale). Sustoję maniežo viduryje, jie nemokšiškai dėdavosi netikėtai pamatę publiką. Vyresnysis tuo pat metu plačiai atmesdavo ranką, lyg sakydamas: „Pasirodykim“. Jaunesnysis išmaningai darydavo vyresniajam ant galvos stovėseną — keletą sekundžių sustingdavo. Paskui jie parodydavo keletą triukų, o finale „komplimentai rankele“, ir visą tą laiką jie be paliovos kuždėdavosi.
Po darbo „broliai“ užlipdavo į rūbinę, išsimaudydavo duše, persirengdavo, išgerdavo bufete po šimtą gramų degtinės ir ištraukdavo namo. Cirke jie beveik su niekuo nebendravo, programa, iš visa ko sprendžiant, nebuvo jiems įdomu — jie ateidavo į cirką ne dirbti, o tarnauti. Ir taip diena dienon, ištisus dvidešimt metų.
Šiose rūbinėse susitikdavau artistų, kurie dienas ir naktis leisdavo cirke. Jie, kiekvieną laisvą valandą skirdami repeticijoms, sugalvodavo ir tobulindavo naujus triukus, iki užkimimo ginčydavosi su inžinieriais, kurdami naujus aparatus. Kiek susiję su nauju numeriu išgyvenimų, ginčų, bandymų ir klaidų, keblumų parenkant muziką, apšvietimą, išbaigiant mizanscenas! Ir tokių žmonių, talentingų, ieškančių, tikrų darbininkų, cirke dauguma.
Įvairių žmonių gyventa rūbinėse: užsidariusių ir draugingų, linksmų ir liūdnų, svetingų ir atsiskyrėlių. Kai su Miša pradėjome savarankiškai dirbti, mums būdavo šventė, jeigu kviesdavosi į savo rūbinę artistai satyrikai Grigorijus Raškovskis ir Nikolajus Skalovas — nuostabus duetas, beveik kiekvieną sezoną sostinės cirko manieže pasirodantis su nauju aktualiu repertuaru.
Apkūnus, žavus žmogus dėdė Griša, kaip vadinome Raškovskį, ant savo pečių nešė pagrindinį numerio krūvį. Artistai puikiai perteikdavo kupletų tekstą, ir, nors niekada nesinaudojo mikrofonu, publika girdėdavo kiekvieną žodį. Skalovas įeidavo į maniežą su gitara, o Raškovskis — su mandolina. Patys sau akompanuodavo, labai gražiai bendraudavo su žiūrovais ir, plojimų lydimi, išeidavo į užkulisį.

Pabūsi tokių artistų rūbinėje pusvalandį — linksmas jausiesi visą dieną. Istorijas ir anekdotus jie abu pasakodavo taip, kaip per savo dialogą manieže. Abu mėgo pokštus ir žaidimus. Kartą speciali Vyriausiosios valdybos komisija atvyko į cirką patikrinti artistų gamybinio bagažo ir sužinoti, ar nesivežioja jie su savim kokių nereikalingų dalykų. Atėjo eilė Raškovskiui ir Skalovui. Skalovas nusivedė komisijos narius į sandėlį, kur stovėjo didžiulė dėžė.
— Va mūsų rekvizitas, prašom sverti.
Darbininkai vos ne vos užkėlė dėžę ant svarstyklių. Du šimtai trisdešimt kilogramų. Komisija subruzdo: kodėl tokia sunki?
— O instrumentai? Natos? — nesumišęs atsakė Skalovas.
— Tai kiek gi gali sverti gitara su mandolina? Atvožkit dėžę, — pareikalavo komisijos pirmininkas.
Atidengė dėžę, ir iš jos išlindo su dviem dvipūdžiais svarsčiais rankose dėdė Griša. Komisijos nariai taip ir nesumojo: įsižeisti jiems ar šypsotis...
Grigorijus Raškovskis ir Nikolajus Skalovas pirmieji atsinešė į cirką mums visiems keistą geležinę dėžę viliojančiu pavadinimu „magnetofonas“. Smaginosi jie su juo kaip galėjo.
Kartą pasikvietė į rūbinę niūrųjį arklių dresuotoją. Pasodino jį į krėslą ir, slapčia pastatę mikrofoną, pradėjo kalbėti apie įvairius mūsų cirko sistemos nesklandumus. Jaukas tiko. Nešykštėdamas piktų žodžių, dresuotojas entuziastingai keikė Vyriausiosios valdybos vadovybę. Kokių tik žodžių nebuvo pasakyta mūsų viršininkų adresu.
— O dabar, brangusis Vasia, įdėmiai pasiklausyk, ką rytoj savo kabinete išgirs mūsų Vyriausiosios valdybos viršininkas.
Skalovas iškilmingai įjungė magnetofoną, ir Vasios veidas pamažu ėmė keistis. Paskui jis pradėjo plūsti Raškovskį ir Skalovą. Ir žodžiai buvo daug piktesni už tuos, kuriais vainojo Vyriausiąją valdybą. O dėdė Griša, plekšnodamas išsigandusiam artistui per petį, meiliai kalbėjo:
— Nešauk, Vasia, nesijaudink. Verčiau ateik pas mus vakare po vaidinimo su armėniško konjako buteliu. Visi kartu apsvarstysim ir galbūt šią juostelę, jeigu tu neprieštarausi, ištrinsim.
Kad ir ką iš senų aktorių sutikčiau, iš karto atgyja daugybė prisiminimų. Su vienu vykau gastroliuoti į Australiją, antrajam buvau vestuvių liudininku, su trečiuoju vaidinau per gastroles Sibire.
Vos tik išvystu Viktorą Plinerį, dabar cirko režisierių, iš karto prisimenu vieną iš pirmųjų pokario programų Maskvoje. Į maniežą įeidavo žilstelėjęs maloniai besišypsąs vyriškis, o su juo atbėgdavo ir vaikų. Ir mes su didžiuliu pasitenkinimu žiūrėdavome nuostabų numerį „Ikariečių žaidimai“.
Visada pasirodančių manieže vaikų šiek tiek gaila. Tai dar nuo tada, kai buvo vaidinamas Grigorovičiaus „Gutaperčinis berniukas“. O su Viktoru Plineriu vaikai vaidindavo džiaugsmingai, entuziastingai, o ir jis pats su. jais gražiai, tėviškai elgdavosi. Dažniausiai į jo grupę patekdavo ne itin turtingų tėvų vaikai. Ir tėvai būdavo patenkinti, kad jų vaikai patikimose rankose, mokosi, dirba, įgis specialybę.
Pats Viktoras Plineris vaikų neturėjo. Ir jis, ir jo žmona mažaisiais artistais rūpinosi kaip tėvas ir motina.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje Viktoras Plineris vėl sukūrė su vaikais numerį. Pats jis jame jau nebedirba. Triukai tapo sudėtingesni. Juos galima pavadinti rekordiniais. Ir nors numeris žiūrovams labai patinka, man jis atrodo prastesnis. Jam trūksta paties Plinerio. Kiti to nepastebi, o aš nevalingai lyginu numerį su ankstesniu.
Einu apatiniu fojė. Matau, pradeda rinktis uniformininkai. Tai daugiausia jauni vaikinai. Kai kurie pateko į cirką atsitiktinai, kiti — slaptai vildamiesi pasidaryti artistais. Cirke nemažai puikių artistų, kurie savo kelią pradėjo uniformininkais. Klounas Viatkinas, gimnastai Arnautovas ir Lisinas, daug daug kitų.
Uniformininkai — cirko veidas. Kai geras inspektorius, uniformininkai iščiustyti, išmitrinti. Gražiai įžygiuojantys uniformininkai visada pabrėžia spektaklį esant šventadienišku.
Gaila, dabar uniformininkų išvaizdos mažai paisoma. Ypač periferijos cirkuose. Uniformininkai rengiami kažkokiais neaiškios spalvos kaftanais. Jiems į maniežą leidžiama eiti atsegta marškinių apykakle, nevalytais batais. O nuo jų daug kas priklauso: greit nuimti ir tinkamai išdėlioti rekvizitą, po dresuotojų pasirodymo išardyti narvus, laiku pamėtėti aktoriui būtinus daiktus — kuokeles, žiedus... Gresiant pavojui, uniformininkas turi mokėti apsaugoti artistą. Maskvos cirke vyresniuoju uniformininkų jau daug metų dirba Šamilis Sadekovas, žmogus, kurį pažįsta ir gerbia visi artistai. Tai jis išgelbėjo žinomą cirko gimnastę Valentiną Surkovą per pasirodymą Centrinio kultūros ir poilsio parko Žaliajame teatre. Blogai pritvirtinta virvė staiga trūko, pasigirdo trakštelėjimas. Šamilis per šimtąją sekundės dalį sureagavo, puolė po krintančia gimnaste, suturėjo ją savo nugara. Artistė tik šiek tiek susitrenkė ir išsigando, o Šamilis po to apie dvi savaites išbuvo ligoninėje.
Per vaidinimą užkulisyje prie uždangos stovi senas uniformininkas. Šis žmogus, kuris, nors ir su storais akinių stiklais, beveik nieko nemato, visą gyvenimą praleido cirke. Jis, praeityje žinomas artistas, išėjęs į pensiją, negalėjo gyventi be mėgstamo meno ir pradėjo Maskvoje dirbti uniformininkų. Per vaidinimus įleisdamas artistus į maniežą ir išleisdamas iš jo, jis gali tik atitraukti ir užtraukti uždangą. Per visą spektaklį stovėdamas tamsiame praėjime, užsivyniojęs ant rankų uždangos virves, jis visas manieže. Kai groja orkestras, jis į taktą dainuoja ir klausosi, kas dedasi salėje.
Beveik 30 metų praleidau cirke. Per tą laiką aplankėme įvairias mūsų šalies vietas, pasirodėme 16 pasaulio kraštų.
Kartais nuo cirko mane ilgam atitraukdavo darbas kine. Tuo metu mano partneris dirbdavo su savo vyresniuoju sūnum — Viačeslavu.
Dirbdami cirke, su Michailu Šuidinu labai sutarėme, išmokom suprasti vienas kitą iš pusės žodžio. Pamažu trečiuoju mūsų partneriu tapo Tatjana Nikuliną, kuriai dalyvaujant rodome keletą klounadų ir intermedijų.
Eina metai. Apie mus jau sako — nusipelnę artistai. Ir kuo kadaise laikiau cirko korifėjus, tuo, matyt, laiko pradedantys klounai mus. O man atrodo, kad esame tokie, kokie buvome prieš daugelį metų. Žinoma, įgijome patirties, tapome profesionalesni, bet iš esmės nepasikeitėme. Greičiau priešingai, kai kuriuos dalykus anksčiau darydavome geriau negu dabar. Jaunystėje buvo lengviau dirbti, užteko entuziazmo, ieškojimų, improvizacijos. Anksčiau lengviau išgyvendavome bet kokias klaidas. O dabar dėl nesėkmių labiau graužiamės. Pagaliau ir publika mums ypač reikli.
Pastaruoju metu dažnai prisimenu Karandašo žodžius: „Įlipti į kalną lengviau negu paskui ant jo išsilaikyti“.
Cirką pamėgau ne iš karto. Metai po metų pratinausi prie šio margo pasaulio. Labiausiai cirke pamilau žmones. Tik entuziazmo pagauti žmonės gali visą gyvenimą važinėti iš vieno miesto į kitą, gyventi perpildytuose viešbučiuose arba svetimuose butuose, kasdien valandų valandas repetuoti, ir viskas dėl to, kad pavergtų ir nustebintų žiūrovą, būtų darbo draugų gerbiami.
Darbas! Nė vienas teatro arba kino artistas, kiek žinau, nepasakytų: „Aš šiandien dirbau spektaklyje“ arba „Šiandien atidirbau vieną filmavimosi dieną“. O cirke sakoma: „Mes atidirbom du spektaklius“, „Mes vykstam dirbti į Kemerovą“, „Męs dirbame antroje dalyje“.
Tarp cirko artistų viešpatauja geranoriškumo atmosfera. Kiek mudu su Miša esame gavę naudingų klounų patarimų, kai suklupdavome rengdami naujas reprizas.
Bėga laikas. Viskas keičiasi. Dabar prieinu po spektaklio prie jauno klouno ir sakau:
— Ko gi tu su žeme kalbiesi, juk tavęs nieks negirdi.
Ar pavydi cirko artistai vienas kitam? Mene, kaip sakoma, be to neapsieisi. Bet pavydas cirke toks, kuris gali tave „skatinti“ versdamas pagalvoti, kaip geriau atlikti savo numerį. Cirko artistai džiaugiasi savo draugų sėkme. Ši tradicija sena. Juk kitados artistų gyvenimas priklausė nuo cirko pajamų. Bus pajamų — savininkas algą išmokės, kasoj vėjai švilpaus — niekas negaus pinigų. Todėl kiekvienas jaudindavosi ne tik dėl savo numerio, bet ir dėl visos programos.
Artistas parodys naują numerį, ir kiekvienas pasistengs prieiti ir padrąsinti debiutantą, tarti jam: „Sveikinu su debiutu!“, „Linkiu kloties!“.
O premjera!.. Premjera — ypatinga cirko šventė. Visi jaudinasi. Dažniausiai trūksta repeticijoms laiko. Būna, kad vagonai su gyvūnais atvyksta spektaklio dieną, ir kitų numerių artistai padeda juos iškrauti ir sustatyti narvus.
Po premjeros visi, bučiuodamiesi vienas kitą sveikina su sėkminga pradžia. Cirkas po premjeros ilgai nemiega. Tą dieną galima ir „pasėdėti“. Rūbinėse greitosiomis dengiami stalai — minimas naujas spektaklis.
Premjera, bendras susibūrimas — dar viena galimybė pasikalbėti apie darbą: į ką kaip publika reagavo, kaip geriau sukeisti programos numerius.
Cirke visada minimos ir pasibaigusios gastrolės. Pabaiga. Iškilminga diena. Ji džiugi. Džiugi todėl, kad baigėsi sezonas, publika gerai sutiko, spauda maloniai atsiliepė. Darbo pradžioje vieną gerą spaudoje pasakytą apie tave žodį įsimeni ilgiau negu po 15 metų didžiulį giriamąjį straipsnį. Bet kažkodėl kritikai, žurnalistai pirmiausia griebiasi rašyti apie žymius žmones (netgi kartodami savo kolegas), užuot rašę apie debiutantus, tuo iškeldami naujus vardus.
Atėjęs į cirką mokytis, aš pagarbiai žiūrėdavau į kiekvieną klouną, nes jo figūra man atrodė nuostabi, romantiška ir kažkokia neprilygstama. Po metų jau galėjau gan blaiviai spręsti apie šios profesijos žmones.
Paaiškėjo, jog gyvenime viskas paprasčiau. Klounai ir jų žmonos — eiliniai darbštuoliai, rimtai žiūrintys į savo, atrodytų, nerimtus veiksmus arenoje. Būna klounų gyvenime linksmų, būna — niūrokų. Yra optimistų, yra pesimistų. Daugumas klounų, kuriuos pažinojau, geri, jautrūs žmonės, šiaip draugingi, nors kiekvienas iš jų skirtingo charakterio.
Norint tapti tikru klounu, reikia laiko. Patirties įgyjama per daugelį metų. Cirke, skirtingai negu estradoje, tarp klounų beveik nėra jaunų žvaigždžių. Vardą klounai įgyja pamažu, per ilgą laiką. Ko gero, išimtį sudarė tik nuostabaus likimo klounas Leonidas Jengibarovas. Į nieką nepanašus, jis nuo pirmųjų metų dirbo manieže tiksliai, preciziškai, ne pataikavo publikai, o ieškojo savo žiūrovo. Ir jį rado. Šis klounas, jaunas būdamas, tapo pirmo ryškio žvaigžde. Puikus akrobatas, labai geras žonglierius, stebėtinai įvaldęs pantomimos meną, Leonidas Jengibarovas visą laiką ieškojo naujovių ir, praėjus trejiems ketveriems metams po debiuto, dėl jo meno buvo ginčijamasi, jis mėgdžiojamas. Jis turėjo karštų gerbėjų ir aršių priešininkų.
Kai jį pirmą kartą išvydau manieže, jis man nelabai patiko. Nesupratau, kodėl dėl Jengibarovo toks bumas. O po trejų metų, vėl pamatęs jį Maskvos cirko manieže, buvau sužavėtas. Jis nepaprastai mokėjo naudotis pauze, kurdamas liūdnoko žmogaus paveikslą, ir kiekviena jo repriza ne šiaip sau linksmino žiūrovus, teikė jiems pramogą, ne, ji dar turėjo filosofinę prasmę. Jengibarovas, netardamas nė žodžio, šnekėdavosi su žiūrovais apie meilę ir neapykantą, apie pagarbą žmogui, apie jautrią klouno širdį, apie vienatvę ir nerimastį. Ir visa tai jis darė tiksliai, švelniai, neįprastai.
Pasitraukęs iš gyvenimo 37 metų, jis tebėra mįslė. Ir nors paliko daug savo pasekėjų, visi jie, žinoma, vaidina prasčiau.
Kai susipažįsti su cirku, negali jo nepamėgti. Taip daug kalbu apie jausmus, apie požiūrį į cirką, kad galima būtų suprasti, ką gi reiškia dirbti cirke. Kas verčia žmones visą gyvenimą susieti su maniežu.
Vaidindamas filmuose, gavau išpopuliarėti. Gerai suprantu: žiūrovai kartais ateina į cirką, į vaidinimą, kuriame dalyvauju, ne pasižiūrėti klouno Nikulino, o pamatyti kino artistą. Turbūt dėl to tikisi, kad mudu su Miša parodysime ką nors nepaprasta, žiūri į mus ypač reikliai.
Prisimenu, vaidinome Gorkyje. Prieš mus manieže pasirodė puikūs klounai Genadijus Makovskis ir Genadijus Rotmanas. Daugelis kažkodėl manė, jog mes turime būti septyniomis galvomis aukštesni už juos. Kodėl? Turbūt dėl kino.
Viena moteris man taip ir pasakė:.
— Kai atvykote, aš maniau, kad skraidysite po kupolu ir apskritai viskas jūsų bus nepaprasta. O jūs kaip ir visi.
O juk aš išties paprastas, normalus klounas. Žinoma, noriu dirbti kuo geriau, bet ne visada taip išeina.
Apie visa tai nenoromis mąstau kiekvieną kartą, kai atsiduriu tuščioje žiūrovų salėje, kai slankioju savo mielųjų namų — senojo Maskvos cirko Cvetnojaus bulvare — koridoriais, užkaboriais.

11. MANO MĖGSTAMAS KINAS

Gamtoje niekas neišnyksta, išskyrus išsipildžiusias viltis.

Stanislavas Ježis Lecas

Vaikystėje maniau, kad filmuotis gali tik genialūs žmonės. Kai žiūrėdavau filmus, kur dalyvaudavo vaikai, jiems nepavydėdavau. Jie, galvojau sau, ypatingi, labai talentingi, o aš paprastas vaikiščias, kur jau man svajoti apie filmavimąsi. Tiesa, baigdamas mokyklą, perskaičiau keletą knygų apie kiną, svajodamas tapti režisierium, ir netgi teiravausi, kokios priėmimo į kinematografijos institutą sąlygos.
Kodėl mėgau kiną? Visų pirma man patiko lankytis kino teatruose. Būdavo malonu pirkti bilietą, stovėti fojė ir laukti seanso, valgyti ledus. Juk patys skaniausi ledai — tie, kurie pirkti kino teatre. Vaikystėje mes, berniūkščiai, sugalvodavome pasakojimų pagal mūsų dienų filmų pavadinimus. Štai vienas iš jų: „Vieną vasarą“, „Prie pat mėlynos jūros“ sėdėjo „Septynetas drąsuolių“. Staiga prisiartino „Paskutinis taboras“ „Suplyšusiais batais“, tarė: „Mes iš Kronštato“ ir pakvietė „Drauges“ eiti į „Cirką“ pasižiūrėti „Švento Jorgeno šventės“.
Jaunystės metais pamilau begarsio kino aktorius, ir labiausiai už visus Besterį Kitoną.
Iš tarybinių artistų dievinau Iljinskį, Žarovą, Martinsoną, Gariną... Juos laikiau genijais.
Geriausias komedinis artistas man buvo Igoris Iljinskis. Bet koks filmas, kai jis dalyvaudavo, — įvykis.
Filmų tais laikais buvo statoma mažai, ir nė vienos premjeros mūsų šeimą nepraleisdavo. Didelį įspūdį man padarė Sergejaus Eizenšteino statytas filmas „Aleksandras Nevskis“. Prisimenu, mane sujaudino Prokofjevo muzika. O pats filmas atrodė genialus.
Pirmą įsiminiau filmą „Žvėrių medžioklė“. Jį žiūrėjau su tėvu Politechnikos muziejuje.
Kai man suėjo dešimt metų, teta Olia padovanojo epidiaskopą: juodais dažais dažytą medinę dėžę. Dėžėje įmontuota linzė. Ten buvo patronas lemputei. Didelis ekranas — metro aukščio ir metro pločio. Greit tetos dovaną mechanizavau. Medinėse durelėse išpjoviau dvi skylutes, suklijavau popieriaus juostelę su savo piešiniais ir leidau per epidiaskopą savo pirmuosius pieštus filmus. Ten buvo ir titrai, kuriuos piešdavau atvirkščiai. Buvo piešinių stambiu planu ir netgi detalių: spaudžianti pistoletą ranka, atskirai nupieštos akys. Savo juostas rodydavau vaikams mokykloje per pionierių sueigas. Ir jos patikdavo.
Kai manęs klausia, koks mano mėgstamas komedinis artistas, atsakau: Čarlis Čaplinas. Kai pradėjau savarankiškai eiti į kiną, jo ankstyvieji filmai jau nebuvo rodomi.
Kartą namie, vaizdingai atpasakodamas kažkokią komediją, išgirdau, kaip tėvas tarė motinai:
— Va kad Jura pamatytų Čapliną, jis susižavėtų.
Taip sužinojau, kad kine vaidina Čaplinas.
— Na koks jis, Čaplinas, koks? — klausinėjau tėvą.
— Mažytis, su katiliuku, rankoje lazdelė, vaikšto krypuodamas, labai juokingas.
Galima suprasti, kaip džiūgavau, kai, jau būdamas paauglys, iš tėvo sužinojau, jog Maskvoje bus demonstruojamas vienas iš paskutiniųjų Čarlio Čaplino filmų — „Nauji laikai“. Rudenį, lietui lyjant, visa šeima nuėjom į Gorkio kultūros ir poilsio parko Žaliąjį teatrą žiūrėti šio filmo. Žaliajame teatre didžiulis ekranas, ir filmą gali žiūrėti apie trisdešimt tūkstančių žmonių.
Vos tik baltame ekrane pasirodė žmogus su lazdele, užmiršau viską pasaulyje. Nebuvo salės, kažkur dingo lietus (filmas buvo demonstruojamas po atviru dangum). Aš mačiau tik Čapliną. „Nauji laikai“ mane taip pavergė, kad rytojaus dieną panorėjau vėl pamatyti filmą, bet visi bilietai jau buvo parduoti. Gavau jį žiūrėti tik po dviejų dienų.
...Daug daug avių. Visas guotas! Staiga šios avys akyse virsta žmonių minia. Tai bedarbiai eina vidun pro gamyklos vartus, vildamiesi gauti darbo. Minioje mažytis žmogeliukas — Čarlis. Jis taip pat nori dirbti. Atsitiktinai jį priima į gamyklą. O toliau — scena prie konvejerio, nepakeliamas darbas, kai žmogus virsta mašina. Šis darbas varo iš proto. Čarlį išveja. Jis įsidarbina naktiniu sargu universalinėje parduotuvėje. Vėl nesėkmė. Jį išvaro į gatvę. Ir per visą filmą — Čarlis myli merginą, su kuria jis tolsta keliu tolyn, taip ir nepatyręs gerovės, laimės.
Ką galiu pasakyti dabar, po daugelio metų? Šias pusantros valandos Žaliajame teatre atsimenu visą gyvenimą. Pusantros valandos laimės, malonumo, džiugesio. Aš buvau atsidūręs keistame, nuostabiame ir juokingame pasaulyje. Iš pirmųjų kadrų supratau: mažas juokingas žmogelis — mano mylimiausias ir artimiausias bičiulis. Ir aš jaudinausi dėl jo dalios, nors ir juokiausi iš jo nuotykių.
Po seanso išėjau laimingas, žengiau šalia tėvo ir vis galvojau apie Čapliną. Muziką iš „Naujųjų laikų“ visą laiką niūniavau.
O po keleto mėnesių Maskvos ekranuose buvo rodomi „Didelio miesto žiburiai“. Ten Čarlis — bedarbis valkata. Jis atsitiktinai išgelbsti nuo savižudybės girtą milijonierių. Milijonierius atsidėkodamas parsiveda jį namo ir vaišina kaip geriausią bičiulį. Išaušus rytui, išsiblaivęs šeimininkas neatpažįsta savo išgelbėtojo ir išveja jį iš namų.
Bastymasis po miestą ieškant darbo, meilė neturtingai aklai merginai — gėlių pardavėjai, boksavimasis ringe... Bokso scena juokinga, o gerklėje tumulas, kai matai Čarlį sumuštą, pažemintą, išmestą į gatvę.
Šiame filme daug unikalių triukų, bet jie neužgožia minties apie gerumą, kilnumą ir mažojo žmogelio kančias.
Daugiau kaip dvidešimt kartų žiūrėjau „Didelio miesto žiburius“. Ir kiekvienąsyk, kai mažas varganas žmogelis gėlininkei sakydavo: „Dabar matote“, aš šluostydavausi ašaras.
Salėje užsidegdavo šviesa, o aš dar vis sėdėdavau priblokštas, apstulbintas matyto vaizdo, paskui lėtai eidavau namo, kupinas pačių geriausių, tauriausių jausmų. Eidavau Maskvos gatvėmis nuliūdęs, džiaugsmingas, norėdamas tapti geresnis...
Analizuodamas kiekvieną filmo epizodą, stebėjausi, kaip gerai apgalvotas ir ištobulintas kiekvienas aktoriaus gestas ir žvilgsnis. Turbūt Čarlio Čaplino filmai padėjo man kūrybiškai reikštis cirke ir kine. Jie man tapo juokingumo etalonu. Vėliau, mokydamasis klounados studijoje prie cirko, gavau peržiūrėti visus ankstesnius Čaplino filmus, iš kurių labiausiai patiko „Cirkas“ ir „Aukso karštligė“. Išvykdamas su cirku gastroliuoti į užsienį, pamačiau visus kitus Čaplino filmus — pradedant „Diktatoriumi“ ir baigiant „Grafiene iš Honkongo“.
Tėvas su motina, jauni būdami, pirkdavo teatro ir kino artistų nuotraukas. Aš ilgai žiūrėdavau į šias nuotraukas ir, žinoma, negalėjau įsivaizduoti, kad po dešimties — penkiolikos metų daugelį artistų pamatysiu studijos filmavimo paviljonuose, kinematografininkų sąjungoje, o su kai kuriais iš jų susibičiuliausiu.
Kartą tėvas gavo man abonementą ciklui paskaitų apie kiną. Kas jas skaitė, neprisimenu, bet pačios peržiūros ir paskaitų temos išliko atmintyje: mums pasakojo apie Verą Cholodnają, Igorį Iljinskį, rodė fragmentus iš filmų, kuriuose jie dalyvauja. Tada mokiausi 10-oje klasėje. Ir prisimenu, tėvas, sunkiai kažkur gavęs abonementą, jį duodamas, tarė:
— Tau, Jura, būtinai reikia visa tai išgirsti ir pamatyti. Gal kada nors tu vaidinsi kine.
Kai mokiausi vyresnėse klasėse, o paskui klounados studijoje, pas mus Tokmakovo skersgatvyje vakarais dažnai prisirinkdavo mano draugų. Butas tapo savotišku klubu. Sueidavo mano bendraklasiai, bičiuliai iš cirko studijos, tėvo pažįstami, namo kaimynai. Išsėdėdavom iki ketvirtos valandos nakties. Svarbiausia — bendravimas, pokalbiai, ginčai. Gerdavome arbatą. Prie arbatos būdavo džiūvėsėlių, sausų riestainių, kartais sumuštinių.
Kai kada tėvas skaitydavo savo reprizas, atidžiai klausydavosi pastabų apie jas. Dažnai būdavo aptariamos naujos knygos, filmai, spektakliai. Neretai rengdavome anekdotų vakarus. Paprastai aš pasakodavau apie pamokas klounados studijoje, o kai pradėjau filmuotis kine — įvairias filmavimosi istorijas.
...Vienas iš sunkiausių natūrinio filmavimo momentų — laukimas, kol pasirodys saulė. Kartais saulės laukiama ilgai. Valandų valandas laukiama, kol pasirodys bent menkiausia debesų properša, kad galima būtų padaryti nors vieną dublį. Va tada ir pasakojamos visokiausios istorijos, atsitikimai, anekdotai. Ir aš užsirašinėju juos į languotąjį sąsiuvinį.

PIRMIEJI MĖGINIMAI

Kartą „Mosfilmo“ kontrolinėje budėtojas sustabdė išeinantį su portfeliu žmogų.
— Kas jūsų portfelyje? — paklausė budrusis budėtojas.
— Scenarijus, — atsakė žmogus.
Jį sulaikė, kol ateis apsaugos viršininkas, o paskui paleido.
— Kodėl tu jį sulaikei? — pasiteiravo viršininkas budėtoją.
— Taigi vakar per studijos visuotinį susirinkimą kalbėjo, kad trūksta scenarijų.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1957 metų spalis)

Mokydamasis klounados studijoje, puoselėjau viltį filmuotis kine. Todėl, kai pas mus į cirką atėjo iš kino studijos ir paklausė, kurie nori dalyvauti masinėse scenose, užsirašiau vienas iš pirmųjų.
Statė filmą apie cirką. Reikėjo „žiūrovų“, kurie per spektaklį juokiasi. Visus mus susodino ir įsakė pagal komandą juoktis. Po pirmo dublio režisieriaus asistentas kreipėsi į mane:
— Drauge, jūs blogai juokiatės, nenatūraliai. Būkite atidus.
Padarė antrą dublį. Stengiausi juoktis kuo natūraliau. Bet, matyt, vėl negerai, ir paprašė, kad išeičiau ir nesifilmuočiau.
O po kurio laiko pas mus vėl atėjo iš kino studijos ir kvietė, kurie nori, dalyvauti statant filmą „Rusų klausimas“. Aš vėl užsirašiau.
Dabar mums liepė vaizduoti bėgančią minią. Kai kuriems davė beretes ir skrybėles, o man leido būti su savo kepure. Jau po filmavimosi sužinojom, kad vaidinom kažkokius bėgančius amerikiečius.
Kai „Rusų klausimas“ buvo demonstruojamas, keletą kartų žiūrėjau šį filmą, vis ieškodamas minioje savęs. Bet taip ir neradau.
Praėjus šiek tiek laiko, vėl susidūriau su kinu. Į cirką atėjo tada žymus režisierius Konstantinas Judinas pasirinkti numerių su žirgais filmui „Drąsieji žmonės“. Jis atidžiai peržiūrėjo visą programą ir iki ašarų juokėsi, kai buvo rodomas „Vaizdelis su arkliu“. Po trijų savaičių Judinas su kažkuriuo savo asistentu atėjo į cirką ir vėl žiūrėjo vaidinimą.
Paskui man pasakojo, kad Judinas, pamatęs mane, nustebęs sušuko:
— Klausykite, vadinasi, artistai ateina iš publikos?
— Taip, tai „pasodinimas“, — paaiškino jam.
— Na, draugai, noriu su šiuo aukštu vaikinu susipažinti, — tarė Judinas. — Jį reikia kine filmuoti.
Deja, mes susipažinti negavome. Kai režisierius atėjo į užkulisį, aš jau buvau ištraukęs namo.
Po dviejų dienų namuose suskambo telefonas. Skambino Natansonas, Judino asistentas.
— Žinot, — tarė Natansonas, — jūs patikot Judinui, ir norime jus išbandyti epizode su baikščiu vokiečiu.
Iš netikėtumo sustingau, ir, žinoma, mielai sutikau. Pasakė, kad kitą dieną atvykčiau į studiją.
Į „Mosfilmo“ kostiuminę mane lydėjo malonios išvaizdos mergina. Perėjus keletą koridorių, perėjimų, daugybę laiptų, aplenkus kažkokias aklavietes, pratariau:
— Čia galima paklysti.
— Žinoma, galima. Pas mus, „Mosfilme“, yra vietų, kur žmogaus koja nėra įžengusi, — ramiai atsakė mergina.
Ir aš ja patikėjau.
Kostiuminėje išrinko man vokišką uniformą. Apsirengiau ir nuėjau į fotografijos cechą, kur nufotografavo keliomis pozomis.
Su Natansonu susitarėme, kad jis man paskambins ir pakvies į repeticiją.
Praėjo savaitė, antra, o man niekas neskambina. Prabėgo mėnuo, o skambučio vis nėra. Nusprendžiau pats paskambinti, priminti Natansonui save.
— Žinote, — tarė, ilgai patylėjęs, — dabar mes renkame aktorius kitiems epizodams. Laukite ir nesijaudinkite, paskambinsim.
Po kurio laiko, sužinojęs, kad jau seniai filmuojama, nusprendžiau nuvažiuoti į „Mosfilmą“. Bet į studiją be leidimo manęs neleido. Ilgai skambinau vietos telefonu iš kontrolinės Natansonui ir pagaliau išgirdau ragelyje jo netvirtą balsą:
— Žinote, galbūt jūsų epizodo filme ir nebus. Taigi nieko konkretaus jums, deja, pasakyti negaliu.
Daug vėliau režisierius Uja Gurinas papasakojo tokį atsitikimą. Kai jis dar dirbo asistentu, vienam vaidmeniui buvo bandoma žinoma aktorė Ada Voicik. Vaidmeniui jos nepatvirtino, ir Gurinas, paskambinęs jai į namus, paaiškino:
— Jūs netikote vaidmeniui. Jus išbrokavo.
— O kas kalba? — pasidomėjo Voicik.
— Režisieriaus asistentas Gurinąs.
— O ar jūs seniai dirbate studijoje?
— Ne, ketvirtas mėnuo.
— A-a-a! Tada viskas aišku, — pasakė aktorė ir iškart paaiškino: — Suprantate, man pirmą kartą gyvenime sąžiningai pasakoma, kad netinku vaidmeniui. Paprastai vilkina, varžosi apie tai šnekėti. Štai prabėgs dveji treji metai, o galbūt mažiau, ir jūs toks pat būsite. O be reikalo! Geriau visada sakyti tiesą.
Turbūt Natansonas nebuvo naujokas, kai buvo kuriamas filmas „Drąsieji žmonės“.
Pamatęs šį filmą ekrane, supratau, kad epizodas su baikščių vokiečiu yra likęs — jį vaidino vienas žymus aktorius.
Įdomus sutapimas. Filme „Drąsieji žmonės“ filmavosi ir mano būsimoji žmona. Gaisro scenoje ji raita iššoko iš degančio namo. Tatjana tuo laiku buvo susižavėjusi žirgų sportu, ir todėl ją pakvietė dalyvauti filmavime. Kas žino, jeigu mane būtų patvirtinę vaidmeniui, galimas daiktas, būtume susitikę anksčiau.
Tokie buvo mano pirmieji žingsniai kine.

AŠ — ŠVIETALŲ TŪZAS

Pirmąkart filmuojantis, jaunas režisierius ieškojo vietos natūrinėms nuotraukoms. Jis greit ėjo mišku, braudamasis pro tankumyną. Paskui jį, sunkiai šnopuodamas, vos spėjo pūkštuoti operatorius, kresnas senyvas žmogus. Pagaliau, įėjęs į pačią tankynę, kur dėl sodrios lapijos buvo tamsu, režisierius iškilmingai sušuko:
— Čia mes filmuosime pasimatymo sceną!
— Čia mes ryškinsime filmą, — atsakė operatorius.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1957 metų gruodis)

Maskvos cirke pagal Vladimiro Poliakovo scenarijų buvo ruošiama apžvalga „Švenčia jaunystė“. Kartą, sutikęs mane fojė, Poliakovas staiga sustojo ir, atidžiai apžiūrinėdamas, lyg anksčiau niekada nebūtų matęs, paklausė:
— Klausyk, nori užsidirbti? Dabar pagal mūsų su Borisu Laskinu scenarijų statomas filmas „Mergina su gitara“. Ten yra du epizodai, kuriems niekaip negali rasti artistų. Nori?
Prisiminęs, kaip nepriėmė manęs į VGIK'ą, kaip be reikalo laksčiau po Cvetnojaus bulvarą, „Rusų klausime“ vaidindamas amerikietį, prisiminęs, kaip išgrūdo mane iš filmavimo cirke ir kaip pasielgė su manimi Natansonas, atsisakiau. Tačiau Vladimiras Poliakovas, išklausęs mane, vis dėlto atkišo raštelį su filmavimo grupės telefono numeriu.
— Jeigu skambinsi, paprašyk Karelovą. Jis — režisieriaus asistentas. Užsakys tau leidimą. Be to, būtinai paminėk, kad aš prašiau.
Vakare per vakarienę papasakojau namiškiams apie pokalbį su Poliakovu.
— O ką? — atsiliepė Tatjana. — Kodėl tau nesifilmuoti? Sugebėsi, pavyks tau. Ne kartą sakiau, jog svajoti svajoju, kad pamėgintum nors menkutį vaidmenį.
Ilgai ginčijomės: atsisakinėjau, Tatjana primygtinai reikalavo. Baigėsi tuo, kad ji pati paskambino Karelovui.
Jaunas, simpatiškas režisieriaus asistentas Jevgenijus Karelovas mane sutiko ir nuvedė pas režisierių Faincimerį. Eidamas prisiminiau šio režisieriaus sukurtus filmus. Man ypač patiko „Tanklaivis „Derbentas“ ir „Gylys“. Todėl į juos pastačiusį žmogų žiūrėjau pagarbiai ir išgąstingai. Jis pakalbėjo su manim, paskui davė scenarijų ir, paprašęs kuo greičiau perskaityti, leido eiti namo.
Filmo veiksmas grindžiamas tuo, kad konkurso komisija renka geriausius saviveiklos numerius rodyti Pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje. Pagrindinį vaidmenį filme vaidino Liudmila Gurčenko. Į ją, kaip sakoma, buvo dedamos viltys. Pasisekus „Karnavalo nakčiai“, filmo autoriai manė, kad Gurčenko „įveiks“ bet kurį filmą. Tačiau siužetui pagyvinti prigalvojo juokingų epizodų. Vienas iš jų — priešais atrinkimo komisiją išdygsta keistas vyriškis su lagaminėliu.
Šis keistuolis (pirotechnikas, taip jis vadinamas scenarijuje) man patiko. Epizodas nedidelis. Pirotechnikas su lagaminėliu įbėga į kambarį, kur komisija peržiūri konkurso dalyvius, ir sako:
— Draugai, atsiprašau, draugai. Festivaliui, suprantat, sugalvojau efektingą dalyką... Žmonės pamatys — aiktelės. Saviveiklinis saliuto tipo fejerverkas.
Jam atsako, kad ne ten pakliuvo, reikia eiti į kitą kambarį.
— Prašom nepertarti, — sako jis. — Buvau dvidešimt trečiame, dvidešimt ketvirtame... Dabar jį uždegsiu, ir pamatysit. Sėskit.

Ir priešais apstulbusią komisiją jis išsiima šmaikšte, ją padega, šmaikštė skraido po kambarį, o paskui sprogsta. Komisijos nariai, visi suodini, išlenda iš po stalo, ir vienas iš jų klausia:
— Draugai, o kurgi konstruktorius?
Atsidaro durys, ir įeina pirotechnikas, visas paišinas, jau su didžiule šmaikšte rankose, ir sako:
— Atsiprašau, draugai, ne tą padegiau. Tuoj pakartosim. Visa komisija vėl slepiasi po stalu.
Epizodas man patiko. Jau įsivaizdavau, kaip vaidinsiu.
Rytojaus dieną „Mosfilme“ kartu su dailininku ir kostiumininku ilgai sprendėme, kaip aprengti pirotechniką. Kostiuminėje išsirinkau mažytę kepuraitę, apsivilkau raudonais marškiniais,. į ranką paėmiau fibrinį lagaminėlį ir paprašiau suieškoti kedus. Bet jų „Mosfilmo“ sandėliuose nebuvo. Nusprendžiau: kedus nusipirksiu.
Kodėl kedus? Nežinau, bet man atrodė, kad mano herojus — žmogus keistas, „kuoktelėjęs“, tokį jį vaizdavausi, ir turi lengvai, tyliai vaikščioti, kaip tik avintis kedais.
Studijoje davė man iš scenarijaus išplėštą lapelį su keturiomis frazėmis, kurias pirotechnikas turi ištarti.
Filmuoti buvo numatyta po trijų dienų. Tris dienas mokiausi tekstą. Visą laiką sukau galvą, kaip vaidinsiu savo vaidmenį. Ir norėjau, ir baisu buvo filmuotis.
Rytą nuvažiavau į studiją, ir iškart mane nuvedė į grimavimo kambarį. Jaunutė grimuotoja, probėgomis žvilgtelėjusi į mane, tarė:
— O kam jį grimuoti? Suteiksim veidui bendrą toną — ir užteks.
Taip ir padarė. Veidui suteikė bendrą toną, iš po kepuraitės ištraukė plaukų kuokštą, apvilko raudonais marškiniais su baltais dryžiais. Persiaviau kedais, kuriuos atsinešiau iš namų, pasiėmiau mažytį lagaminėlį. Tokį mane ir nuvedė į paviljoną filmuotis.
Filmavimo aikštelėje pirmas mane pastebėjo Michailas Žarovas ir rūsčiai paklausė:
— Kas čia toks?
Persigandau. Stoviu ir tyliu. Žarovui pasakė, kad vaidinsiu pirotechniką. Žarovas dar kartą pažvelgė į mane, netikėtai garsiai susijuokė ir pritariamai pasakė:
— Va, tikrai. Toks gali susprogdinti! Prasidėjo repeticija. Režisieriui pasiūliau:
— O ką, jeigu po sprogimo, kai pirotechnikas dings ir jo ims ieškoti, jo vietoje ant grindų išvys tik kepuraitę.
Pasiūlymui pritarė. Įsidrąsinęs pasiūliau padegti šmaikšte ne degtukais, kaip scenarijuje, o papirosu, kaip tai daro daugelis pirotechnikų.
— O kur jūs gausite papirosą? — paklausė Faincimeris.
— Tegu kuris nors komisijos narys rūko, — pasiūliau. — Pirotechnikas ištrauks jam iš burnos papirosą, o paskui vėl įkiš. Bus juokinga.
Režisierius ir šį pasiūlymą priėmė.
Pradėjome repetuoti. Viskas ėjo gerai. O kai pirotechnikas iš vieno komisijos nario ėmė papirosą, visi juokėsi. Tokia reakcija mane padrąsino. Surepetavome keletą kartų.
Galiausiai pasigirdo komanda:
— Tyla. Motoras... Faincimeris tyliai ištarė:
— Pradedam.
Prieš mano nosį asistentė garsiai pliaukštelėjo medine pliauškė. Vos tik pliauškė pliaukštelėjo, suspurdėjo širdis, ir atrodė, kad mane varsto kažkokie nematomi spinduliai, kuriuos skleidžia kino kamera. Tiesiog jutau, kad jie lyg punktyrinės linijos eina kiaurai kūno. Kojos pasidarė kaip medinės.
Vos vos priėjau prie dekoracijos ir kaip pakvaišęs sustojau. Tekstas išgaravo iš galvos. Tol stovėjau, kol režisierius riktelėjo:
— Stop! — ir manęs paklausė: — Kas yra? Kokią frazę turite ištarti? Kodėl sustojote?
— Draugai, atsiprašau, draugai... — ištariau pirmą pirotechniko frazę.
— Na, ir gerai, — nuramino Faincimeris. — Pabandysim vėl. Tik prašom susikaupti. Nesijaudinkit. Pasiruošti...
— Tyla!
— Motoras!
— Pradedam.
Įbėgau į kambarį ir, užuot ištaręs žodžius, ėmiau blaškytis, kraipytis ir tylėdamas darinėti lagaminą. Vėl visus žodžius pamiršau.
— Stop! — suriko Faincimeris ir griežtai paklausė: — Ar tekstą mokėtės?
Jaučiau, kad režisierius manęs klausia stengdamasis tvardytis.
— Mokiaus. Tris kiauras dienas, — atsakiau. Visi nusijuokė.
Kiti trys dubliai taip pat buvo sužlugdyti.
Mane trikdė tai, kad buvo reikalaujama sustoti sutartoje vietoje, kuri pažymėta kreida. Kai tik pradėdavo filmuoti, aš žiūrėdavau ne į komisiją, o į ženklą. Filmavimą, suprantama, sustabdydavo, ir režisieriaus asistentas nustebęs mane klausdavo:
— Nejaugi negalite žiūrėti šnairomis?
O aš supratimo neturėjau apie žiūrėjimą šnairomis. Pagaliau nusikamavęs Faincimeris man tarė:
— Prašom atsipūsti, nusiraminti. Pabandysim taip padaryti. Darysim viską, lyg būtų filmavimas: su šviesa, mikrofonu, bet be komandos ir pliauškės.
Įjungė visas lempas. Sukomandavo pradėti repeticiją. Viskas vyko puikiai.
Kaip ir reikėjo, įbėgau į kambarį, ištariau pirmą frazę: „Draugai, atsiprašau, draugai...“, padegiau šmaikšte, bet vos tik ištariau paskutinę repliką, Faincimeris sušuko:
— Greit pliauškę!
Kaip paaiškėjo, vietoj repeticijos vyko filmavimas. Paprasčiausiai pliauškę nutarė duoti pabaigoje. Taip ir nufilmavo šį kadrą.
Kai po filmavimosi rengiausi, Jurijus Čuliukinas (jis kartu su Jevgenijum Karelovu buvo Faincimerio asistentas) man pasakė:
— Jums pasisekė, kad filmuojatės pas Faincimerį. Būtumėte pakliuvęs pas Ivaną Pyrjevą, jis už tai, kad nemokėjote teksto, būtų išmetęs iš paviljono.
Praėjo kelios dienos. Paskambino Jevgenijus Karelovas.
— Viskas išėjo puikiai, — pasakė. — Per peržiūrą iš jūsų scenos visi juokėsi, ir scenaristai nusprendė sukurti jums antrą epizodą. Jame filmuositės kartu su Žarovu.
Taip atsirado epizodas, kai pirotechnikas ateina pas muzikos parduotuvės direktorių (jį vaidino Žarovas) ir demonstruoja jam savo šmaikštę, susprogdindamas vos ne visą parduotuvės skyrių.
Suprantama, mielai priėmiau šį pasiūlymą.
Po kelių dienų man papasakojo, kad filmavimo grupei atsirado keblumų ir, matyt, sukurti filmo laiku nespės. Papasakojo ir apie tai, kad vadovybė per darbinės medžiagos peržiūrą kvatojo iš mano epizodo.
— Jūs pas mus, — kažkas iš grupės pasakė, — švietalų tūzas.
Filmavimo metu susidraugavau su Michailu Žarovu. Įdomus žmogus, žymus aktorius, su manim, pradedančiu artistu, elgėsi geranoriškai. Visada drąsindavo. Prieš filmuojant antrą epizodą, mums parodė sumontuoto filmo dalį. Pirmąkart pamatęs save ekrane, apstulbau. „Nejaugi aš toks?“ — nustebau. Ir balsas, ir veido išraiška, kurią buvau įpratęs matyti veidrodyje, — viskas buvo kitokie. Nelaikydamas savęs gražuoliu, apskritai maniau esąs normalus žmogus, o čia, ekrane, tikras kretinas, sniaukrojantis, bjaurios dikcijos. Dėl to labai susikrimtau. O aplinkiniai visi buvo patenkinti ir šūkčiojo: „Gerai. Šaunuolis!“
Likęs vienas su Žarovu, atvėriau jam savo širdį. Michailas Ivanovičius atidžiai pasižiūrėjo į mane, nusišypsojo ir, prislopinęs balsą, prabilo:
— Tai kas!.. Kai pirmąkart pamačiau save ekrane — pravirkau. Savęs pagailo. Nulindau į kampą ir ilgai verkiau. Supranti, niekada nemaniau, kad taip prastai atrodau. Taigi nesikrimsk. Priešingai, sveikinu tave su sėkme. Viskas normaliai išėjo.
Jau per pirmąjį filmavimą supratau, kad aktorius į tekstą gali įterpti savo žodžių. Apie šmaikšte, kurią pirotechnikas išsiima, pasakiau:
— Štai dabar ji mums driūktelės...
„Driūktelės“ juokingiau negu „sprogs“, kaip buvo parašyta scenarijuje. Taip ir filme yra.
Žarovui patiko „driūktelės“, ir jis dažnai, kartodamas šį žodį, juokėsi.
Kartą, laukdamas, kol bus filmuojama, atsitiktinai įsišnekėjęs, sužinojau, kad Pamaskvio namas, kuriame mes su šeima nuomodavome vasarą kambarį, netoli Žarovo vilos.
— Tu juk šalia manęs gyveni, užsuk į svečius, — pakvietė Michailas Ivanovičius.
Vieną sekmadienį nuėjau pas jį.
Žarovas turėjo paprastą suomišką namą, švarų, jaukų, su nedideliu žemės sklypu. Dukrelėms Michailas Ivanovičius pats pastatė sode mažytį namelį žaislams. Ir apskritai vasarnamyje viską jis darydavo savo rankomis.
Tebeturiu fotografiją: sėdim šviesią saulėtą dieną prie stalo lauke, geriam iš virdulio arbatą ir šnekučiuojamės.
Porindavo Žarovas puikiai. Prisimindavo įvairius atsitikimus iš teatro gyvenimo, pasakodavo apie žinomus artistus, apie savo vaikystę.
— Michailai Ivanovičiau, jūs gi knygą galite parašyti!
— Na jau, knygą, — atsiliepė Michailas Ivanovičius. — Aš ir laiko neturiu. O ir ką rašyti?
Praėjo dešimt metų. Filmuodamasis „Kaukazo belaisvėje“, prisiminiau savo susitikimą su Žarovu. Ir štai kodėl. Sėdim su Natalja Varlėj, kuri tada pirmą kartą filmavosi, laukiame filmavimosi pradžios. Pasakoju jai apie savo susitikimus su žmonėmis, apie cirką, kiną, apie užsienio keliones. Ji atidžiai klausosi ir staiga sako:
— Jurijau Vladimirovičiau, taigi jūs galite knygą parašyti! Taip viskas įdomu.
— Na jau, knygą, — juokais atsakiau, — aš ir laiko neturiu.
Vis dėlto vėliau Žarovas knygą parašė. Ją susidomėjęs perskaičiau. Tiesa, Michailas Ivanovičius neužsiminė, kad vaidino filme „Mergina su gitara“. Tai ir suprantama. Vaidinti jam šiame filme — įprastas dalykas. O man jis tapo kovos krikštu kine.
Nufilmavo antrą epizodą, kurį parašė man Vladimiras Poliakovas ir Borisas Laskinas. Jis šiek tiek buvo panašus į pirmąjį, ir vis dėlto malonu buvo jį žiūrėti. Ir šovė mintis: o ką, jeigu nufilmuotų dar vieną epizodą, labai trumpą, filmo gale? Didžiulis pastatas. Languose dega šviesa. Į šio pastato laiptinę įeina pirotechnikas su lagaminėliu. Praeina sekundė, antra, ir staiga visuose languose kartu gęsta šviesa. O paskui nufilmuoti kadrą, kaip per Maskvą dumia gaisrinė mašina.
Mano pasiūlymas Jevgenijui Karelovui ir Jurijui Čuliukinui patiko. O Faincimeris, atidžiai juos išklausęs, suabejojo:
— Ar verta? Mes ir taip pereikvojom juostos. Be to, reikės užsakyti atskirą filmavimo pamainą, išsirūpinti gaisrinę mašiną. Jos nėra sąmatoje... Neverta turbūt.
Man ir dabar gaila, kad nefilmavo šio epizodo. Juokingai butų išėję. Ir pirotechniko linija siužetiškai būtų įprasminta.
Baigtas statyti filmas „Mergina su gitara“. Paskutinės filmavimo dienos vakarą grįžau namo liūdnas.
— Ko toks sugniužęs? — paklausė Tania.
— Nagi taip, nieko.
— Ko liūdi? Gaila, kad baigėsi filmavimas?
— Gaila, — sąžiningai prisipažinau, o pats pagalvojau: „Jeigu niekada daugiau nebūsiu kviečiamas filmuotis! O taip noriu!..“
Pirmuosius du epizodus suvaidinti kine sekėsi sunkiau negu pagrindinius vaidmenis vėlesniuose filmuose. Vis dėlto pajutau — galiu filmuotis. Pasiklioviau savim.
Bėgo laikas. „Merginą su gitara“ išleido į ekraną, ir pirmąkart gatvėje mane atpažino.
Tai atsitiko prie baldų parduotuvės Pamaskvyje — Kostine. Stovėdamas su bidonu eilėje giros, pajutau, kad kažkas mane atidžiai stebi. Apsidairiau ir matau — žiūri jaunas vaikinas.
— Sakykite, ar jūs kino artistas? — paklausė neiškentęs.
— Ne, aš dirbu cirke.
— O kine filmavotės? Aš jus pažinau, — pasakė kažkaip ypač džiugiai. — Jus mačiau filme „Mergina su gitara“. Jūs ten viską sprogdinote. Tiesa?
Prisipažįstu, pirmą kartą tai mane pradžiugino. Tada nė nenumaniau, kad atpažinimas gali nervinti.
Mano debiutas padarė įspūdį. Prie manęs prieidavo bičiulių, darbo draugų ir užkalbindavo: „Jura, kaip gerai, kad tave nufilmavo kine. Cirko artistai kviečiami filmuotis! Juk tai puiku“.

„GYVENIMAS PRASIDEDA“

Kartą garsusis kino artistas Adolias Menžu pas geriausią Niujorko siuvėją užsisakė kelnes. Tik po mėnesio, keliskart pasimatavus, siuvėjas atliko užsakymą. Atsiimdamas kelnes, Menžu susierzinęs pasakė:
— Dievui prireikė septynių dienų sukurti pasauliui, o jūs trisdešimt dienų siuvote man kelnes.
Į tai siuvėjas atšovė:
— Pažvelkite, koks tas pasaulis, ir pažvelkite, kokios šios kelnės.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1958 metų kovas)

Sučirškė telefonas.
— Kalba iš kino grupės „Gyvenimas prasideda“. Ar negalėtumėt pas mus atvažiuoti? Su jumis nori pasikalbėti režisierius statytojas Jurijus Čuliukinas. Scenarijuje yra įdomus jums vaidmuo.
Kaip paaiškėjo, Čuliukinui buvo leista savarankiškai statyti filmą.
Susitikom kaip seni bičiuliai.
— Imk scenarijų, pasiskaityk. Apie jaunimą, jo auklėjimą. Gali išeiti naudingas, reikšmingas filmas.
Pasiėmęs scenarijų, išėjau į studijos kiemą ir, atsisėdęs ant suolo prie gėlių lysvės, greit perskaičiau. Deja, scenarijuje neužčiuopiau pagrindo įdomiam filmui. Susitikęs su Jurijum Čuliukinu, sąžiningai išklojau, kad scenarijus man nepatiko, o epizodai su Kliačkinu — kaip tik šis vaidmuo numatytas man — išvis, mano nuomone, nepritampa prie visumos.
— O tu nesijaudink, viskas bus gerai, — tvirtai atsakė režisierius. — Padarysim bandymą, pradėsim filmuoti, ir tu pamatysi — išeis puikus Jilmas, reikalingas jaunimui.
Bandymui pasirinko sceną, kur Kliačkinas susistabdo koridoriuje savo cecho vaikinus ir įtikinėja juos sprukti į restoraną.
Kaip supratau, režisierius įsivaizdavo Kliačkiną kaip guvų vyruką. Kliačkinas amžinai bėgioja, energingas, visą laiką juda. O aš regėjau jį flegmatišką, šiek tiek niūroką, kalbantį trumpomis frazėmis. Po vienos repeticijos susinervinau: aš norėjau vieno, o Čuliukinas reikalavo visiškai ko kito.
Bandant filmuoti, viešpatavo nervinga atmosfera. Čuliukinas norėjo pasiekti savo ir reikalavo greito ritmo, o aš vaidinau savaip. Išvykdamas iš studijos, jaučiau, kad bandymas nepasisekė. Parvažiavau namo niūrus ir papasakojau, kad nieko neišėjo. Bet po kelių dienų man pranešė, kad ekrane viskas neblogai. Iš pradžių niekas grupėje manim netikėjo, o per bandymų peržiūrą daugelis juokėsi, ir buvau patvirtintas Kliačkino vaidmeniui.
Pradėjus filmuoti, dirbau Leningrado cirke. O filmas buvo statomas Maskvoje. Jam turėjau skirti poilsio dienas.
Kiekvieną ketvirtadienį (Leningrado cirke penktadienis — poilsio diena), greitosiomis nusivalęs grimą, bėgdavau prie tramvajaus ir važiuodavau į Maskvos stotį.
Penktadienio rytą sostinės Leningrado stotyje mane pasitikdavo ir nuveždavo į „Mosfilmą“. Specialiai penktadieniui skirdavo pusantros filmavimo pamainos. Mano poilsio dieną planuodavo maksimaliai išnaudoti.
Bet kinas yra kinas. Kartą atvežė mane į Maskvos Ordžonikidzės gamyklą, kur buvo filmuojami kai kurie epizodai. Nugrimavo, perrengė Kliačkino specialiais drabužiais ir paprašė palaukti. Ėmiau ramiai laukti.
Operatorius Konstantinas Brovinas staiga susigalvojo kartu nufilmuoti ir gamyklos elektrinį laikrodį. Kad jis keletą kartų rodytų skirtingą laiką: darbo pamainos pradžią, pietų pertrauką, darbo pabaigą.
Tris valandas tvarkė laikrodžio apšvietimą. Jis čia mirguliavo, čia kabojo pernelyg žemai ir gadino kadro kompoziciją, čia pamatė, kad antrame plane kyšo sija, kurią reikia uždengti kokiais nors plakatais. Kai visa tai sutvarkė ir pasiruošė filmuoti, paaiškėjo, kad ekrane laikrodis atrodys mažas. Pasiuntė žmogų į studiją specialaus objektyvo.
Tuo laiku paskelbė pietų pertrauką. Visi patraukė į valgyklą. Tada aš bijojau kištis į filmavimo reikalus ir klusniai laukiau manydamas, jog tokia ir yra kino specifika.
Pasibaigė pietūs. Iš studijos atvežė objektyvą. Vėl nutaikė šviesą ir pagaliau laikrodį nufilmavo. Staiga šeštą valandą vakaro kažkas tarė:
— Klausykit, o Nikulinas pas mus iš Leningrado atvažiavo, kad jį nufilmuotume stambiu planu.
Režisierius pakėlė triukšmą:
— Kaipgi taip, kodėl visą pamainą buvo filmuojamas kažkoks laikrodis, o artisto, iškviesto iš Leningrado, nefilmuojam?
Persukęs kadrą, pradėjo filmuoti mane stambiu planu. Bet per visą laukimo dieną nuvargau ir todėl filmavausi vangiai. Išvykau susinervinęs.
Apskritai mano Kliačkinas buvo įdomus tipas. Pavyzdžiui, viena darbininkė draugėms sako:
— Žiūrėkit, kaip galima žmogų žvilgsniu pakerėti. Reikia meiliai į jį pažvelgti, ir jis sureaguos. Va matote, Kliačkinas ateina. Ei, Kliačkinai!
Kliačkinas ėjo priešpriešiais, ji meiliai žvelgė į jį. Jis tiesiog alpo iš laimės ir kukliai, prasižiojęs į ją žiūrėjo. Buvo juokinga.
Šią liniją ir norėjau tęsti, tikslinti. Todėl Čuliukinui ir pasiūliau:
— Padarykim šitaip. Tegul gamykla dirba. Matom, kaip dirba Nadia Rumianceva (ji vaidino filmo heroję Berestovą), kaip dirba Jura Belovas (jis vaidino Gračkiną). Paskui pamatysim Kliačkiną. Tegul melancholiškai sėdi susikryžiavęs rankas ir apie kažką mąsto, paskui, sugavęs musę, padės ją ant priekalo ir didžiuliu kūju tvos per ją.
Režisierius įdėmiai mane išklausė ir pasiūlė epizodą suvaidinti. Aš. iš karto sugavau įsivaizduojamą musę ir parodžiau, kaip ruošiuos suvaidinti šią sceną. Visi nusijuokė.
Čuliukinas šyptelėjęs tarė:
— O ką, juokinga. Nufilmuokim.
„Gyvenimas prasideda“ filmo meno vadovu paskyrė Julijų Raizmaną — „Mašenkos“, „Paskutinės nakties“, „Komunisto“, „Tavo bendraamžio“ ir daugelio kitų filmų kūrėją. Kartais jis ateidavo į filmavimo aikštelę, patarinėdavo. Kartas nuo karto peržiūrėdavo, kas nufilmuota, ir stebėdamasis Čuliukiną klausdavo:
— Na ką jūs darote? Man atrodo, jūs filmą kreipiat ne į tą pusę. Filmuojat rimtą dalyką apie jaunimą, o čia vis kažkokie pokšteliai. Va epizodas su muse — kam jis? Jį reikia iškirpti. Būtinai!
Mano širdgėlai, epizodą su muse iškirpo.
Įgarsinę, perrašę, kada draugėn sujungiamas triukšmas, muzika, aktorių kalba, pirmą filmo kopiją nusprendėm išbandyti, kaip reaguos žiūrovai, ir nuvežėm ją į „Triochgorkos“ klubą.
Per pirmąją peržiūrą, filmavimo grupės nuostabai, publika pradėjo juoktis. Nadia Berestova skiria pasimatymą iškart dviem gerbėjams — kyla juokas. Nuo bokšto šoka su glaudėmis Gračkinas — salė kvatoja. Ir visi epizodai su Kliačkinu kėlė linksmą publikos pagyvėjimą.
Tada supratome — sukurta komedija. Mano atmintyje tai pirmas ir kol kas vienintelis atvejis, kai buvo kuriamas rimtas filmas, o išėjo komedija. Daugeliui pažįstama atvirkštinė situacija: kuriama komedija, o žiūrovai žiūri ją paniurę.
Reikėjo pavadinti kitaip. Komedijai netiko „Gyvenimas prasideda“. Prisiminėm, kad viename epizode filmo herojai vadinami nepasiduodančiaisiais, ir nusprendėm filmą pavadinti kitu vardu — „Užsispyrėliai“.
Prisimindamas, kaip vaidinau šiame filme, aš visada dėkingas Julijui Čuliukinui. Pradėjęs statyti savo pirmąjį pilnametražį filmą, jis nepamiršo manęs ir pakvietė filmuotis.
Ir Jevgenijus Karelovas nepamiršo. Kai pradėjo filmuoti „Jašą Toporkovą“, vienam vaidmeniui pasikvietė mane.
Filmas pasakojo apie jaunimo brigados darbo kasdienybę. Man pasiūlė vaidinti Prosą, juokingą nevykėlį vaikiną, kuris duodamas šiai brigadai perauklėti.
Iš pradžių filmavimosi kračiausi, bijodamas, kad neįstengsiu jo derinti su darbu cirke. Bet paskui paaiškėjo, kad Maskvos cirkas uždaromas keturioms dienoms, nes visi artistai turi dalyvauti stadione meno šventėje. Mano vaidmuo čia buvo labai menkas. Ir, kai paprašiau leisti vykti filmuotis į Ždanovą, mane išleido.
Negaliu sakyti, kad „Jaša Toporkovas“ būtų suteikęs man pasitenkinimo. Ne. Jį prisimenu tik todėl, kad cirkas pirmąkart leido man filmuotis, kad pirmąsyk išvykau į kino ekspediciją ir apskritai pasijutau esąs kino aktorius.
Neapsakomai malonu, kai seni draugai prisimena tave ir pasirengę tau padėti. Apie tai galvojau važiuodamas į „Mosfilmą“ susitikti su režisierium Konstantinu Voinovu, filmo „Jaunystė paikystė“ statytoju. Ten man siūlė nedidelį vairuotojo Nikolajaus vaidmenį. Scenarijus, parašytas pagal Aleksandro Rekemčiuko apysaką, man patiko. Ir vairuotojo vaidmuo atrodė įdomus. Nikolajus — paprastas vaikinas, dirba statyboje, ir jį kankina viena mintis: ar jo jauna žmona Niurką nesisuka prie buto kaimyno, kol Nikolajus tolimose kelionėse?
Svarbiausią vaidmenį filme vaidino artistas Olegas Tabakovas.
Prisimenu, viename paviljone filmavo sceną, kur mudu su Tabakovu sėdime sunkvežimio kabinoje.
Per pertrauką su Olegu užsirūkėme, ir aš tyliai ėmiau dainuoti vienišo baigiančio savo dienas rusų kareivio dainą. Olegas ją taip pat mokėjo. Sėdim ir dainuojam kartu:
Rusų brigada gi puolė ten Galicijos laukus.
Ir kaip dovaną gavau aš du kareivio ramentus...
Mums dainuojant, priėjo Voinovas.
— Kokia čia daina? — paklausė.
— Ogi šiaip sau, — atsakiau, — sena, kareiviška.
— Gera daina. Klausykite, o jeigu ją įdėtume į filmą. Padarykim šitaip: Babuškinas ir Nikolajus važiuoja mašina. Nikolajus papasakos apie žmoną, o paskui, lyg slegiamas ilgesio, prisimins šią dainą. Manau, neblogai. Pabandykim.
Parepetavome, pasiruošėme filmuotis. O tuo metu į paviljoną įėjo filmo direktorius ir, sužinojęs, kad režisierius filmuoja dainą, kurios nėra scenarijuje, pakėlė triukšmą.
Konstantinas Voinovas supyko. Jis šaukė direktoriui, kad jis nekūrybingas žmogus, kad abiem rankomis turime stvertis visko, kas gali būti naudinga filmui, ir kad jis, Konstantinas Voinovas, pats sumokės už dainai panaudotą juostą.
Po šito dar labiau ėmiau gerbti šį režisierių. Daina pateko į filmą. Ji suteikė tam tikrą nuotaiką, ir epizodui buvo tik į naudą.

DEL SNIEGO ŽMOGAUS

Vienas Mažojo teatro artistas sugrįžo iš kurorto ir tiesiai iš traukinio nusprendė užsukti į teatrą. Vaikščioja po teatrą vasariškais marškiniais, linksmas, įdegęs, švarką ant peties užsimetęs, rankoje lagaminėlis. Sveikinasi su visais, pasakoja, kaip pailsėjęs. Prieina prie pakylos ir mato, kad šviesa pritemdyta, o scenoje stovi stalas, už kurio bojarinų kostiumais sėdi artistai. Kadangi tai buvo dieną, artistas nusprendė,, kad vyksta repeticija. Jis žvaliai įėjo į sceną, mostelėjo ranka ir, treptelėjęs koja, sušuko:
— Sveiki, bojarinai!
Bojarinai keistai pažvelgė į jį ir nieko neatsakė.
Jis skersomis pasižiūrėjo ir pamatė, kad pilna salė publikos. Mat tą dieną buvo surengtas kareiviams šefinis spektaklis. Artistas pastovėjo sekundę ir tyliai nuslinko į užkulisį. Publika tylėjo. Niekas nieko nesuprato. Užtat bojarinai, leipdami iš juoko, pradėjo kristi po stalu.
Niekas negalėjo toliau vaidinti. Teko nuleisti uždangą.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1958 metų spalis)

1958 metais man pasiūlė mėginti vaidinti filme „Anoje vaivorykštės pusėje“ pagrindinį vaidmenį (kino ekranuose buvo jis vadinamas „Žmogus iš niekur“). Statė šį filmą režisierius Eldaras Riazanovas.
Susitikau su Riazanovu „Mosfilme“. Pažinojau šį režisierių kaip išgarsėjusio filmo „Karnavalo naktis“ autorių.
Vos tik susitikę greit radome bendrą kalbą. Prisiminėme pažįstamus, šnekėjome apie dainas. Taip prabėgo gal valanda. Tik pokalbio pabaigoje Riazanovas įsišneko apie svarbiausią temą.
— Duosiu jums Leonido Žorino scenarijų. Man rodos, kad pagal jį galima sukurti puikų filmą. Noriu jus pamėginti pagrindiniam vaidmeniui — sniego žmogaus Tapio vaidmeniui.
Vakare su Tania skaitėme scenarijų. Jame daug romantikos, keistumų. Ir aš jau vaizdavausi, kaip vaidinsiu pagrindinį herojų, sniego žmogų, patekusį į šiandieninį miestą.
Jau žinojau, kad šiam vaidmeniui mėgino Leonidą Bykovą, lgorį Iljinskį, Rolaną Bykovą, Olegą Popopą ir kitus garsius artistus. Vaidindamas jaudinausi.
Po kurio laiko paskambino Eldaras Riazanovas ir pasakė:
— Nusprendėme patvirtinti Igorį Iljinskį. Vis dėlto Iljinskis yra IIjinskis. Kaip manote?
— Žinoma, Iljinskis yra Iljinskis, — pritariau.
— Bet jus, — toliau kalbėjo Riazanovas, — vis dėlto filmuosim. Siūlau nedidelį, bet įdomų sirgaliaus vaidmenį. Šis žmogus eis per visą filmą. Toks keistas sirgalius. Turėtų būti juokinga.
Filmuotis norėjau. O ir Eldaras Riazanovas mane žavėjo. Todėl iškart sutikau.
Filmuoti pradėjo Lužnikuose. Iljinskis, įlindęs į sniego žmogaus kailį, bėgiojo stadiono taku. Tuo pat metu ir mane filmavo stambiu planu — sirgalių, sėdintį tribūnose. Bet įsismagino lyti, ir visi sulindome į tonvageną — specialią garso operatoriaus mašiną.
Sėdim mes, keletas žmonių, kalbamės apie gyvenimą, kiną, teatrą. Aš, kaip visada, prisimenu juokingas istorijas, pasakoju anekdotus. Ir vos tik pradėjau šnekėti apie cirką, kaip Iljinskis, pertardamas mane, nustebęs klausia:
— Tai jus cirke dirbat? Iš tikrųjų mielai eičiau pasižiūrėti jūsų. Ir mano sūnus mėgsta cirką.
Pakviečiau juos į cirką. Ir po trijų dienų jie atėjo į vaidinimą. Po spektaklio užsuko pas mus į rūbinę ir pasakė, kad mudu su Miša jiems patikom.
Rytojaus dieną Lužnikuose buvo filmuojama toliau. Per pertrauką Igoris Iljinskis priėjo prie manęs ir tarė:
— Turiu jums rimtą pasiūlymą. Ar nenorėtumėt vaidinti Mažajame teatre?
Mažajame teatre? Tonvagene sėdintys aktoriai, operatoriai, režisierius žiūrėjo į mane, tikėdamiesi, kad išpyškinsiu: „Žinoma, Igori Vladimirovičiau. Mielai, džiaugdamasis!“
— O aš, — sakė Iljinskis, — jus šefuosiu, vieną po kito imsiu perduoti savo vaidmenis, visokeriopai padėsiu.
Užuot atsakęs, vaizdingai papasakojau, kaip nesėkmingai stojau į studiją prie Mažojo teatro.
— Na ir kas, — paprieštaravo Iljinskis. — Visaip atsitinka. Bet teatre jums bus įdomiau dirbti negu cirke.
— Atvirai pasakysiu, — atsiliepiau, — jeigu tai būčiau išgirdęs prieš dešimt metų... mielai būčiau ėjęs į teatrą. O pradėti gyvenimą iš naujo, kai tau jau apie keturiasdešimt — vargu ar yra prasmė.
— Turbūt jūs teisus, — sutiko Iljinskis.
Kinematografo vadovybės sprendimu statyti filmą „Anoje vaivorykštes pusėje“ nebuvo leidžiama. Kažkas peržiūrėjo medžiagą, ir tai, kas buvo nufilmuota, jam nepatiko. Filmą, kaip studijoje sakoma, užkonservavo ir liepė perdirbti scenarijų. Naujajame variante epizodo su sirgalium nebuvo. O sniego žmogaus vaidmeniui pakvietė jauną leningradietį artistą Sergejų Jurskį. O man Eldaras Riazanovas šį kartą pasiūlė epizodinį milicininko vaidmenį.
Milicininkas tai milicininkas.
Praėjus šiek tiek laiko, iškvietė mane filmuotis, ir aš susitikau su Sergejum Jurskiu. Mes ilgai kalbėjomės apie pokario Maskvos cirką, kuriame prabėgo Sergejaus vaikystė.
Epizodą su milicininku filmavo gatvėje. Aš turėjau išlipti iš milicijos mašinos, sušvilpti, paskui nutempti Tapį-Jurskį nuo žibinto stulpo, pasodinti į mašiną ir nuvažiuoti.
Į filmavimo aikštelę atvažiavo tikra milicijos automašina, prie vairo sėdėjo milicijos kapitonas. Jis išlipo iš automobilio ir ilgai mane apžiūrinėjo. Vilkėjau milicininko uniforma, buvau nusigrimavęs. Paskui kažkurį iš filmavimo grupės žmonių paklausė:
— Kur jūsų režisierius? Parodė į Eldarą Riazanovą.
— Noriu jus, draugas režisieriau, paklausti, — kreipėsi į jį milicijos kapitonas. — Prašom pasakyti, kodėl kine dažniausiai rodo milicininkus, kaip idiotus ir kvailius.
— Kodėl? — nesuprato Riazanovas ir pažvelgė į mane. O aš nusijuokiau ir tariau:
— Jis mane pamatė, todėl šitaip ir klausia.
— Ne ne, — sumišo kapitonas. — Ne jus turiu galvoje. Bet man vis dėlto įdomu, kodėl milicininkai kine atrodo tokie kvaili?
Riazanovas ilgai ir atsidėjęs aiškino kapitonui, kad mūsų filme milicininkas bus geras.
Mažutis epizodas su milicininku filme išliko.
Dėl filmo vėliau ilgai buvo ginčytasi, apie jį rašyta. Vieni jį koneveikė, kiti gyrė už formos ieškojimą, už ekscentriką. Visi akcentavo Jurskio vaidybą, sakydami, kad į kinematografą atėjo naujas talentingas artistas. O apie mano, kaip milicininko, vaidmenį niekas nė žodžiu neužsiminė. Taigi vietoj svarbiausiojo vaidmens filme „Žmogus iš niekur“ suvaidinau dar vieną epizodą.

DILBOS IEŠKOTI NEREIKIA

Artistas Jevgenijus Lebedevas pasakojo, kad vaikų spektakliuose dažnai jam tekdavo vaidinti raganos vaidmenį.
Kartą jo šešiametis sūnus paklausė:
— Tėveli, na kodėl tu visą laiką vaidini raganą? Kodėl negali nors vieną kartą būti Snieguolė?

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1959 metų spalis)

Kiekvieną kartą būdavau kviečiamas dalyvauti naujame filme, ir pirmos derybos vykdavo telefonu. Taip buvo ir šįkart. Vienas Leonido Gaidajaus asistentas pasiūlė pamėginti filmuotis trumpametražėje komedijoje „Šuo Barbosas ir neįprastas krosas“.
Pirmąsyk susitikęs, atidžiai apžiūrėjęs mane iš visų pusių, Leonidas Gaidajus tarė:
— Filme trys vaidmenys. Visi pagrindiniai. Tai Bailys, Daugžinys ir Dilba, Dilbą norim pasiūlyti jums.
Kažkuris Leonido Gaidajaus padėjėjas vėliau pasakojo:
— Vos tik pamatęs jus, Gaidajus pasakė: „Na, Dilbos ieškoti nereikia. Nikulinas toks ir yra“.
Gaidajus iš pirmo žvilgsnio atrodė neįdomus ir nemalonus žmogus. Vidinis žmogiškasis ryšys tarp mūsų neužsimezgė.
Jis nedarė komedijų režisieriaus Įspūdžio. Tada man atrodė, kad, jeigu žmogus filmuoja komediją, jis būtinai turi ir pats būti linksmuolis, nuoširdus, visą laiką žerti anekdotus, pokštus ir kalbėti, žinoma, tik apie komediją. O priešais mane stovėjo labai rimtas vyriškis. Padžiūvęs, akiniuotas, šiek tiek atsikišusiomis ausimis, teikiančiomis jam juokingą išraišką.
Statant filmą „Šuo Barbosas ir neįprastas krosas“, bandymų faktiškai nedaryta. Nė viena scena nebuvo repetuojama. Režisierius ieškojo trijulės ir visą laiką žiūrėjo, ar išeis ansamblis.
Operatorius Konstantinas Brovinas statydavo savo kamerą viename iš „Mosfilmo“ sodo takelių ir prašydavo visus atėjusius filmuotis iš eilės pasivaikščioti, po to pabėgioti. Tai ir buvo visas bandymas. Sužinojęs, kad filmą statys Konstantinas Brovinas, išsigandau, prisiminiau, kaip, kuriant „Užsispyrėlius“, jis pusę pamainos filmavo laikrodį. Tačiau mano nuogąstavimai buvo nepagrįsti. Brovinas filmavimo metu pasirodė esąs sumanus žmogus, turįs humoro jausmą, geras, jautrus. Jis, kai filmavausi, dažnai man padėdavo.
Daugžinio vaidmeniui patvirtino Jevgenijų Morgunovą, kurio iki filmavimo niekada nebuvau matęs. Bet mano bičiulis poetas Leonidas Kuksas ne kartą sakė:
— Tau būtinai reikėtų susipažinti su Ženia Morgunovu. Jis nuostabus žmogus: įdomus, emocingas, mėgstąs humorą, žaisnas. Su juo nenuobodžiausi.
Jevgenijaus Morgunovo asmenybė pamažu apsipynė legendomis, keistomis istorijomis. Kadaise, mokydamasis Valstybinio kinematografijos instituto aktoriniame fakultete, jis buvo lieknas, apyliesis jaunuolis. Toks jis atrodė, kai vaidino Stachovičių filme „Jaunoji gvardija“. Tada instituto sienlaikraštyje vienas dailininkas nupiešė seriją „Ateities paveikslai“, kur Morgunovą pavaizdavo storą storą. Iš dailininko pasijuokė, bet jo nuojauta neapvylė.
Pasakojo, kaip Morgunovas išsigudrino važinėti tramvajum arba troleibusu be bilieto. Tai darydavo paprastai. Kadangi kontrolieriai dažnai rengdavo keleivių be bilieto gaudynes, Morgunovas sugalvojo šitaip: įeis į tramvajų ar troleibusą ir skardžiu balsu paskelbs:
— Piliečiai, paruoškite bilietus.
Eidavo ir tikrindavo visų bilietus, Paskui išlipdavo stotelėje, sėsdavo į kitą tramvajų ir vėl tikrindavo bilietus. Taip ir nuvažiuodavo iki instituto. O jeigu vagone jau būdavo kontrolierius, Morgunovas sakydavo:
— A-a-a, jau tikrina, na gerai, — ir iššokdavo iš vagono.
Beveik nepažinojau ir Georgijaus Vicino. Patiko jis man filme „Atsarginis žaidėjas“, kur vaidino pagrindinį vaidmenį. Daug girdėjau apie Viciną ir kaip puikų aktorių spektakliuose Jermolovos teatre.
Man vėl reikėjo išspręsti sudėtingą organizacinį uždavinį. Kaip filmuotis kartu dirbant cirke? Gaidajus, sužinojęs, kokios dvejonės mane graužia, tarė:
— Labai noriu, kad jūs filmuotumėtės. Todėl derinsimės prie jūsų. Pirma, natūrą parinksim netoli Maskvos, antra, pasistengsim jus užimti dieną, o paskui nuvešim vaidinti į cirką.
Tokias sąlygas aš ir priėmiau nesuvokdamas, kad šis mano žingsnis buvo pernelyg skubotas.
Reikėdavo kasdien keltis šeštą ryto. Be penkiolikos septynios atvažiuodavo manęs „gaziukas“. Kelionė į Snigirius, kur buvo filmuojami natūriniai kadrai, trukdavo apie valandą. Aštuntą ryto pradėdavom grimuotis. Ypatingo grimo nereikėjo. Uždėdavo tik toną ir priklijuodavo blakstienas, kurias pasiūlė Gaidajus.
— Su grimu jums sunku nebus, — kalbėjo Gaidajus. — Jūsų veidas ir taip juokingas. Reikia tik detalę sugalvoti. Tegul priklijuos dideles blakstienas. O jūs tik mirksėkit. Nuo to veidas atrodys dar kvailesnis.
Darbas prasidėdavo devintą ryto. Iš pradžių repetuodavom, o paskui filmavimas su nesibaigiančiais dubliais. Trumpa pietų pertrauka, ir vėl filmavimas. Penktą valandą dienos mane veždavo į cirką. Galėjau pusvalandį pagulėti ant sofos grimavimo kambaryje, o septintą vakaro eidavau į maniežą.
Visą mėnesį filmavausi Snigiriuose. Filme netariama nė žodžio, jame tik triukai. Daugelis triukų būdavo sugalvojama kuriant filmą. Ir, žinoma, kildavo nemaža sunkumų. Kartu su mumis buvo filmuojamas šuo, vardu Briochas, kuris vaidino Barboso vaidmenį.
Šis nuovokus kiemsargis jau buvo filmuotas. Briocho šeimininkas, dresuotojas Igoris Breitščeris į viską žiūrėjo labai rimtai. Savo šunį jis mylėjo, rūpestingai jį prižiūrėjo, valandų valandas dresuodavo ir visą laiką sugalvodavo naujų dresūros cirkui metodų. Kartą per filmavimo pertrauką jis tarė:
— O kodėl cirke neatsisakius narvų? Įsivaizduojate: pasirodo tigrai, liūtai, vilkai — ir nėra jokio narvo. Puiku!
— Puiku tai puiku, bet juk pavojinga? — nesutikau.
— Visai nepavojinga. Reikia paleisti per barjerą elektros srovę ir repetuoti. Jeigu gyvūnas žengs per barjerą, jį nukrės elektra. Gyvūnai išsiugdys sąlyginį refleksą ir neis už barjero. Kaip matot, viskas paprasta.
Vaizdavausi nuostabius reginius... Manieže be narvų dirba dresuotojai su liūtais, tigrais, hienomis. Publika alpsta iš nuostabos, o žvėrys ramiai viską daro.
Tai papasakojau vienam garsiam dresuotojui. Jis išklausė mane, paskui tarė:
— Viliojantis dalykas, bet nelabai tuo tikiu. Vis dėlto narvas tegul lieka. Kam rizikuoti? Žinot, instinktas yra instinktas. Čia jokia elektros srovė nepadės. O narvas — iš jo neiššoksi.
Briochas puikiai dirbo. Bet kai kada mūsų gyvenimą apsunkindavo. Pavyzdžiui, kai filmavo vijimąsi. Tas momentas, kai šuo su „dinamitu“ dantyse vejasi trijulę — Bailį, Daugžinį ir Dilbą.
Per repeticijas viskas klostėsi normaliai. Mes įbėgdavome į kadrą vienas paskui kitą, nukurdavome keliu šimtą metrų, ir tada leisdavo Briochą su „dinamitu“ dantyse. Per filmavimąsi atsirado keblumų. Nubėgam šimtą metrų ir staiga girdim komandą:
— Stop! Atgal!
Kas yra? Paaiškėjo, kad Briochas įbėgo į kadrą ir pametė „dinamitą“.
Grįžtam. Sustojam išeities pozicijoje. Per antrą dublį, kai beveik jau buvome pribėgę posūkį, vėl komanda per megafoną:
— Sustokit! Atgal!
Paaiškėjo, kad šuo nubėgo į mišką.
Per kitus dublius Briochas atsisukdavo ir žiūrėdavo į šaukiantį dresuotoją, o baigiantis vienam iš paskutiniųjų dublių, metė „dinamitą“ ir įsikibo Morgunovui į koją.
Kai buvo aštuntas dublis, šuo pasidėjo „dinamitą“ su rūkstančiu laidu ir pakėlė užpakalinę koją prie kelmelio.
O mes vis bėgiojom, bėgiojom, bėgiojom...
Po dešimto dublio Morgunovas, gaudydamas kvapą, tarė:
— Kai baigsim filmuotis, šį šunį aš tylomis pasmaugsiu.
Mes bėgiojom, kamera sukosi, juosta buvo eikvojama. Visi nervinosi. Nė vieno naudingo metro tą dieną taip ir nenufilmavom.
Buvo scena, kai Bailys vydamasis turi aplenkti Dilbą ir Daugžinį. Gaidajus paprašė, kad mudu su Morgunovu bėgtume šiek tiek lėčiau ir leistume Vicinui atsidurti priekyje.
Per repeticijas viskas sekėsi gerai, o filmavimo metu pirmas nubėgdavo Morgunovas.
— Aš negaliu jo pralenkti, — skundėsi Vicinas. — Tegul Morgunovas lėčiau bėga.
— Kodėl taip greit bėgi? — paklausiau Morgunovą.
— O mane, — atsakė jis paniuręs, — pilvas į priekį neša.
Ir nors Morgunovas prisiekė bėgti lėčiau, savo žodžio jis netesėjo, ir mes tris dublius veltui lakstėm.
Paskui Briochas vėl sugadino dublį. Morgunovas suriko ant šuns, o kartu ir ant šeimininko. Ir šuo pradėjo ant Morgunovo urgzti.
— Žiūrėkit, Briochas viską supranta. Morgunovas išbarė jį, jis įsižeidė, todėl ir urzgia, — pasakė šuns šeimininkas.
Ir tikrai. Briochas visą laiką urzgė ant Morgunovo ir keletą kartų artistą net krimstelėjo. Šito Morgunovas niekaip negalėjo jam atleisti.
Filmuodamas Gaidajus sugalvojo ir tokį triuką: bėgam nuo šuns ir pribėgam palapinę. Įneria ir pro kitą pusę išneria Dilba, paskui Daugžinys, o po jo iššauna Bailys. Įbėga jis su kelnėmis, o išbėga su glaudėmis. Atsisuka tokia išraiška, lyg nesuprastų, kas gi įvyko, ir mato, kad iš palapinės išlervoja meška, letenose laikydama jo kelnes. Šis triukas visiems atrodė juokingas.
O kai apie lokį užsiminė filmo direktoriui, šis pareiškė:
— Meška?! Tik per mano lavoną. Meškos sąmatoje nenumatytos. Jeigu imtume mešką, reikėtų forminti dresuotoją, prireiktų dar transporto. Tektų derinti su saugumo technikos inžinierium... O ar maža kas gali atsitikti!
Tada aš nuėjau į maniežą ir išprašiau dviem dienoms meškos iškamšą, kuri būdavo naudojama per naujametinius vaikų spektaklius.
Atvežė iškamšą. Įlindo į ją pats Gaidajus ir suvaidino Šleivakoję. Bet ekrane scena atrodė nenatūraliai. Buvo matyti, kad meška netikra. Montuojant filmą, teko mešką iškirpti. O filme liko keista scena. Įbėga Vicinas į būdelę su kelnėmis, o išbėga su glaudėmis. Kur dingo kelnės? Neaišku. Bet publika juokėsi. Maža kas būdelėje galėjo atsitikti!
Mūsų filmui studijoje niekas neteikė reikšmės. Netgi fotografo filmavimui neskyrė. Manė: filmuoja įprastą trumpametražį, na ir tegul sau filmuoja. Niekas ir nenumanė, kad būsimas dešimties minučių filmas duos pradžią visai serijai.
Statant filmą, kiekvienas stengėsi ką nors pasiūlyti, sugalvoti. Tarp pasiūlytų triukų buvo ir toks: Bailys, Daugžinys ir Dilba, gelbėdamiesi nuo persekiojančio šuns, įpuola į bandą.
Gaidajui pasiūlymas patiko, ir jis nusprendė nufilmuoti epizodą. Režisieriaus asistentai rado bandą, suieškojo ramų bulių ir susitarė su piemeniu dėl filmavimosi. Sceną surepetavo. Viskas lyg išeina. Mes bėgame ir įšokame į bandą. Aš puolu ant karvės, Vicinas — ant ožkos, o Morgunovas mato, kad paskui jį bėga ne šuo, o bulius ir dantyse laiko degantį „dinamitą“. Daugžiniui lyg pasivaideno, kad estafetę su dinamitu šuo perdavęs buliui. Morgunovas pasitrina akis, ir bulius per akimirką dingsta... Filmuojant visi juokėsi. Iš tikrųjų tai atrodė juokinga.
Sugalvojome dar vieną epizodą. Bėgam keliu, atsiduriam ant šlaito ir nuo jo šokam ant plento. O prie plento sėdi mažytė sudžiūvusi senutė, šalia jos — didelė pintinė su kiaušiniais. Pirmas šoka nuo skardžio Daugžinys. Jis drybtelia prie pat pintinės ir skuodžia tolyn. Antras šoka Bailys, kuris taip pat nusileidžia šalia pintinės ir dingsta. Senutė iš išgąsčio ir nuostabos sustingsta. Trečias šoka Dilba. Publika, kaip mums atrodė, turėjo manyti — na, šitas tikrai įdribs į kiaušinius! Bet ne, Dilba taip pat plumptelia šalia pintinės. Pabėgėjo jis nuo senutės, atsigręžė, pamatė pintinę su kiaušiniais, grįžo, įsiropštė į šlaitą, vėl šoko žemyn ir dabar jau pataikė tiesiai į pintinę.
Kai buvo peržiūra, šios scenos visus prajuokino.
Per filmavimo pertraukas Morgunovas dažnai mus linksmindavo. Kartą sėdim prie plento, laukdami pasirodant saulės, visi suodžiais išsiteplioję, apsvilusiais rūbais (buvo filmuojama sprogimo scena), ir rūkom. Su Morgunovu persimetu viena kita fraze, o Vicinas vaikščioja nuošaliai po laukymę ir tyliai dainuoja. Jis dažnai mėgdavo atsiskirti ir paklaidžioti, murmėti po nosim. Šįkart jis dainavo „O kur, o kur jūs dingote...“ Tuo metu pro mus eina grupė kolūkiečių. Pamatę Viciną, jie sustojo nustebę. Vaikščioja žmogus apiplyšęs, apdegęs ir dainuoja Lenskio ariją.
Prieina prie mūsų vienas kolūkietis ir klausia:
— Kas atsitiko?
Morgunovas nė nemirktelėjęs atsako:
— Jūs ką, ar nematot? Ivanas Kozlovskis. Šiandien rytą sudegė jo vila. Štai jam ir... Tuoj iš Maskvos mašina atvažiuos paimt.
O Kozlovskis tikrai turėjo vilą Snigiriuose, kur mes filmavomės.
— Kaipgi šitaip, — sako, — tokia vila — ir sudegė! Kolūkiečiai susijaudino.
— Ko gi jo gailėti, — atsiliepė Morgunovas, — turtingas artistas. Pinigų turbūt prisitaupęs, naują pasistatys, — ir Vicinui šūktelėjo: — Ivanai Semionovičiau, jūs ten dar padainuokit, pavaikščiokit.
O Vicinas, nieko nesuprasdamas, atsakė:
— Gerai, padainuosiu! — ir toliau dainavo.
Kolūkiečius apėmė siaubas. Apžvelgė mus dar kartą ir nukulniavo prie Kozlovskio vilos. Tiesa, atgal jie nebesugrįžo.
Taip pokštaujant, kol pasirodys saulė, ginčijantis dėl naujų triukų, nepastebimai prabėgo vasara.
Filmavimo pabaigoje ilgai nesisekė nufilmuoti mūsų paskutinės kelionės su vežimėliu. Visą dieną išlaukėme saulės. Vakarop trumpam ji pasirodė. Lygiai tiek, kad galėtume nufilmuoti trumpą paskutinį planą. Vos Gaidajus sukomandavo: „Stop!“, vos apšvietėjai pradėjo vynioti kabelį, kaip staiga dangus aptemo ir bobos kąsniais ėmė kristi sniegas. Viskas aplink pabalo: žolė, kelias, medžiai. O snaigės vis krito ir krito. Kaip užburti žiūrėjome į pabalusį mišką. Staiga Gaidajus, griebęsis už galvos, sukliko:
— Dieve mano! Va gi! Sugalvojau puikų finalą! Įsivaizduojate, Dilba sėdi karučiuose, ir jo dantyse lazda, kaip šunio dinamitas.
Bet nufilmuoti to mes jau negalėjome.
Filmuotis baigėme kaip numatyta, ir dabar reikėjo kuo greičiau sumontuoti juostą, pateikti ją studijos vadovybei.
Atėjo žiema. Dirbau cirke ir kartas nuo karto paskambindavau Gaidajui į montažinę.
— Karpau, — sakydavo jis, — karpau. Taip gaila, kartais iki ašarų, bet vis dėlto karpau. Jau iškirpau epizodą su banda.
Aš aikčiojau. Kaipgi šitaip — puiki scena, o ją iškerpa. Bet režisierius dar iškirpo ir sceną, kur mes šokinėjam šalia pintinės kiaušinių. Gaidajus suprato — filmas turi būti žiūrimas neatitraukus akių. Kino juosta sutrumpėjo — devynios minutės keturiasdešimt sekundžių, — todėl ją malonu žiūrėti ir lengva suvokti.
Filmą įsigijo visos šalys. Tik Japonija kažkodėl atsisakė. Po to, kai filmas „Šuo Barbosas“ atsidūrė ekrane, Leonidas Gaidajus tapo pripažintu komediniu režisierium. Prabėgo keletas metų. Gastroliuojant vienoje užsienio šalyje, mus priėmė tarybinė ambasada. Po priėmimo ambasadorius mane už parankės nusivedė į savo kabinetą.
— Tuoj šį tą parodysiu, — tarė atidarydamas seifą ir traukdamas iš jo dėžutę su juosta.
Pamaniau, kad dabar išvysiu ypač įdomią kroniką.
— Tai jūsų „Šuo Barbosas“, — paaiškino ambasadorius. — Laikau jį seife, kad ilgiau tvertų. Per šventes jį žiūri visa ambasada. O svarbiausia, „Šunį Barbosą“ rodome užsieniečiams prieš pradėdami dalykines, derybas. Jie kvatoja, ir po to su jais lengviau susitarti.

„NORS PATYS PASIJUOKSIM“

Statant vieną karinį filmą, buvo pakviesta karinių dalinių. Iš pradžių kareiviai manė, kad generolai ir maršalai, kuriuos vaidino artistai, yra tikri. Kai eidavo pro šalį „generolai“, kareiviai stodavo pagal komandą „ramiai“ ir juos sveikindavo. Bet paskui prie artistų priprato, laisvai su jais kalbėdavosi, kartu rūkydavo. Kartą atvyko filmo konsultantas — tikras generolas. Jis priėjo prie kareivių, sėdinčių ant rąstgalio.
— Kodėl nesisveikinat? — pasipiktino generolas. Kareiviai nusijuokė, o vienas išsiėmė iš kišenės papirosą ir tarė:
— Užteks, nejuokinkit. Verčiau duokit degtuką — prisidegti.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1959 metų kovas)

„Mosfilme“ nutarė organizuoti komedinių filmų susivienijimą, vadovaujamą režisieriaus Ivano Pyrjevo. Vienas iš pirmųjų susivienijimo kūrinių — kino rinkinys „Visiškai rimtai“, kuriam priklausė ir mūsų „Šuo Barbosas“.
Kartas nuo karto į studiją kviesdavosi dramaturgų, režisierių, aktorių, kompozitorių — žodžiu, visus, kurie žavėjosi komedija. Kiekvienas pasakodavo juokingas istorijas, kurios, jo manymu, galėjo tapti komedinių filmų siužetu. Įsiminiau Bogoslovskio siužetą „Elnių medžioklė“. Miškas. Sėlina žmogus su šautuvu. Užsiglaudžia už krūmų. Praskiria juos, mato, stovi kažkieno „Volga“. Žmogus prieina prie mašinos ir, greitai nusukęs nuo radiatoriaus metalinį elnią, nubėga.
Per šiuos susitikimus aš dažniausiai klausydavaus. Kartais užsirašydavau juokingas istorijas, manydamas, jog gali praversti cirke.
Per vieną susitikimą buvo aptariamas trumpametražio filmo scenarijus kino rinkiniui. Režisierius, kuris ruošėsi jį statyti, suabejojo, ar leis jį demonstruoti. Į tai Pyrjevas atšovė:
— Filmuokit. Nepraleis, tai nors patys pasijuoksim!
Daugelis stengėsi pasirodyti kitų akyse ko šaunesni. O Gaidajus — ne. Jis rimtai žiūrėjo ir į ginčus dėl komedijos, ir į šiuos susirinkimus. Kalbėdavo jis mažai, bet klausydavo visada atsidėjęs.
Kai Gaidajus ieškojo siužeto dar vienam trumpametražiam filmui, kuriame dalyvautų mūsų trijulė, pasiūliau panaudoti temą „Degtindariai“. Ir štai kodėl. Mudu su Michailu Šuidinu tuo laiku cirke rodėme reprizą „Degtindariai“. Užgesdavo šviesa, ir į maniežą, apšviestą dviejų prožektorių, įeidavo dvi figūros. Aš nešiau kėdę, ant kurios stovėjo bakas su gyvatuku, Šuidinas atvilkdavo į maniežą taburetę su degančiu žibaliniu virintuvu. Mes surinkdavom keistą aparatą, kuriame kažkas gurgėjo, imdavo virsti garai, ir aš klaikiai šaukdavau:
— Bėga, bėga!!! Duok indą!
Miša skubėdamas atnešdavo naktipuodį. Tuo metu įbėgdavo berniukas ir šaukdavo:
— Atas! (Girdi, saugokitės, pavojus.)
Mes akimirksniu apversdavome savo bakus, užsidėdavom ant jų dubenis, pilnus skalbinių, ir apsimesdavom skalbia. Ant gyvatuko sukabindavom išplautus skalbinius. Į maniežą įeidavo du draugovininkai, mus demaskuodavo ir išsivesdavo už apykaklių. Maniežo inspektorius klausdavo:
— O kaipgi skalbiniai?
— Baigsim skalbti, — atsakydavom. — Po trejų metų.
Negalima sakyti, kad tai buvo sąmojinga repriza. Bet ji žiūrovams patikdavo.
Gaidajus kartu su Brovinu parašė filmo „Degtindariai“ scenarijų. Miške trobelėje gyvena trys alkoholikai degtindariai. Pasigėrę pradeda tyčiotis iš savo šuns. Šuo neištveria ir nusprendžia juos pamokyti. Jis dantimis čiumpa svarbiausią degtinės varymo aparato detalę — gyvatuką ir bėga iš trobelės. Žymi scenarijaus dalis skirta vijimuisi.
Filmuoti nutarėme ten pat, kur ir „Šunį Barbosą“ — Snigiriuose. Išvykimo dieną manęs atvažiavo Gaidajus. Mes šnekučiavomės, ir Tania, staiga prisiminusi savo mokyklos draugę, kuri mokėsi VGIK'e, filmavosi kine, paklausė Gaidajų:
— Ar nežinote, ką dabar veikia artistė Nina Grebeškova?
— Na kaipgi, labai gerai žinau, — atsakė Gaidajus. — Tai mano žmona.
Ir atsitik tu man, toks sutapimas. Koks ankštas pasaulis! Filmuotis Snigiriuose vėl pasikvietė Igorį Breitščerį su jo Briochu. Briochas, pamatęs Morgunovą, ėmė loti.
— Va koks bjaurybė, — tarė Morgunovas — viską prisimena! Šįkart su šunim radosi keblumų. Briochas vargiai pakeldavo sunkų gyvatuką. O po trečio dublio pradėjo riesti kojas, skalyti ir nieku būdu nenorėjo eiti filmuotis.
Keisto šuns elgesio priežastį greit atspėjom. Filmavome anksti pavasarį, viršum sniego susidarė plona ledo pluta, į kurią šuo ir susipjaustė letenas. Dvi dienas laukėme, kol užgis žaizdos. Pagaliau Briochas pradėjo lakstyti. Bet vos tik atnešdavom prie jo gyvatuką, Briochas atsisakydavo jį imti, turbūt manydamas, kad skausmas kilo dėl gyvatuko. Dresuotojas iš apmaudo vos neverkė. Ir ko jis nedarė — šunį koneveikė, meldė, glostė — niekas nepadėjo. Briochas kategoriškai atsisakė filmuotis.
Filmavimo grupei pagelbėjo „vėjo pūtėjas“ — žmogus, kuris specialiu prietaisu sukelia vėją. Matydamas, kokia bėda mus ištiko, pasiūlė mėginti jo aviganį šunį Reksą, kuris, jo žodžiais tariant, nieko nebijo, lengvai nešioja sunkumus ir apskritai visko išmokęs.
Reksas, atvestas į filmavimo aikštelę, pirmiausia puolė Morgunovą. Kodėl Reksas taip pasielgė — nieks negalėjo pasakyti. Morgunovas įsižeidė ir visiems sakė:
— Reksą prieš mane nuteikė Briochas. Tai vis Breitščenio išmonės.
Nuo to laiko vos tik Reksas pamatydavo Morgunovą, iš karto piktai išsišiepdavo. Artistas taip pat grieždavo dantimis. Taip jie, urgzdami vienas ant kito, ir filmavosi.
Reksas greit apsiprato filmavimosi aikštelėje ir lengvai vykdė visas komandas. Gyvatuką nešioti jam buvo vieni niekai.
Šalčiai vis dar tvėrė. Vienąkart filmuojantis mudu su Vicinu keletą dublių gavome gulėti ant sniego. Vicinas, tiesa, buvo su kailiniais, o aš tik su plonu vatinuku. Kad nesušaltume, grupės direkcija davė degtinės įsitrinti.
„Degtindarių“ įsiminiau vieno triuko filmavimą. Pagal scenarijų Dilba, gelbėdamasis nuo meškos, kūlvirsčia ritasi nuo kalno ir, aplipdamas sniegu, virsta didžiuliu gniužulu. Kalno papėdėje gniužulas atsitrenkia į pušį, subyra į gabalus, ir išsigandęs Dilba pabėga. Tai filmavom šitaip: pirmiausia nuo kalno nuritindavome iš papjėmašė padarytą didžiulį baltą rutulį, kuris pataikydavo į medį. Kamerą sustabdydavom, rutulį paimdavom, o toje vietoje greit suvoliodavom sniego gniužulą, kurio viduje „užmūrydavo“ mane. Po gniužulu padėdavo nedidelį sprogstamosios medžiagos užtaisą.
Prieš filmuojant Gaidajus man tarė:
— Kai sprogs, sniegą nusimėtyk ir iššok.
Ekrane šie kadrai turi taip atrodyti: nuo kalno ritasi sniego gniužulas, atsitrenkia į medį, subyra, ir pasirodau aš.
Pasodino mane prie medžio, aplipdė visą sniegu (paliko tik mažytę skylutę kvėpuoti), ir pradėjau laukti sprogimo. Trinktelėjo taip, kad prisiminiau frontą. Sekundei net sąmonę praradau, paklaikęs atsistojau ir lyg iš toli išgirdau nepatenkinto Gaidajaus balsą:
— Na kodėl gi tu nepašokai? Aš juk sakiau: kai sprogs, sniegą nusimėtyk ir iššok. Tokį dublį sugadinai!
Priešais mane išdygo pirotechnikas:
— Draugas Nikulinai, atleiskite (tiesiog kaip mano pirotechnikas filme „Mergina su gitara“), aš šiek tiek, kaip sakoma, ...padauginau sprogmenų. Tuoj pakartosiu.
Aš supykau.
— Dėl meno užmušit aktorių!
Paskui nusiraminau, ir sprogimas buvo pakartotas. Vėl stipriai trinktelėjo, bet aš vis dėlto iššokau.
Likus savaitei iki natūros filmavimo pabaigos, atsitiko įvykis — dingo Reksas. „Vėjo pūtėjas“ — šuns šeimininkas — vaikščiojo rytą su juo po mišką ir matė, kaip svetimas šuo šokinėjo aplink Reksą. Ir štai jis dingo. Visur išklijavo skelbimus. Radusiajam buvo žadama gerai atsilyginti. Laikas bėgo, šuo neatsirado, o be jo negalima filmuoti. Visiems filmavimo grupės nariams: apšvietėjams, darbininkams, asistentams, vairuotojams, aktoriams buvo priskaičiuojami komandiruotpinigiai ir butpinigiai. Visą laiką iš studijos mums skambino reikalaudami, kad duotume juostos, o mes Rekso ieškome.
Prisidėjo vietos milicija. Motociklais mums atveždavo klajojančių šunų. Landūs berniūkščiai rasdavo sulaukėjusių, apsususių šunėkų ir tempdavo juos mums.
Taip prabėgo kelios dienos. Grupė visiškai nusiminė. Gaidajus nusprendė vis dėlto tęsti darbą, filmuoti stambaus plano kadrus. Vos tik pasiruošėm filmuotis, grupės administratorius prislopintu balsu sušnibždėjo:
— Žiūrėkit... — ir, lyg netikėdamas savo akimis, parodė į miško pakraštį.
Ir mes pamatėme Reksą. Sulysęs, apšepęs ėjo pas mus. Iš džiaugsmo Rekso šeimininkas apsiverkė. Visi pradėjo šerti Reksą savo pusryčiais: dešra, duona, sūriu, cukrum... Reksas godžiai ėdė. Tik Morgunovas nedavė jam savo vištos.
— Jam ir taip užteks, — pasakė.
Po natūros filmavimo dirbti persikėlėme į „Mosfilmo“ paviljoną, kur buvo pastatyta mūsų trobelės su rūsiu dviejų aukštų dekoracija.
Kartais mudu su Gaidajum susiginčydavome. Mes skirtingai žiūrėjome į kai kuriuos triukus. Bet Gaidajus leisdavo kiekvienam padaryti savo aktorinį dublį. Ir jau peržiūros salėje kartu atrinkdavome geriausius variantus. Dažniausiai mūsų, aktorių, dubliai būdavo blogesni.
Mano sielvartui, „Degtindariai“ ekrane nesusilaukė tokio pasisekimo, kaip „Šuo Barbosas“. Manau, tai visiškai suprantama. „Degtindariai“ daugiausia buvo kuriami senais, jau naudotais metodais. Be to, „Degtindariai“ ėjo dvidešimt minučių, o „Šuo Barbosas“ truko apie dešimt ir buvo žiūrimas kaip trumpas anekdotas.
Tada ir prisiminiau Georgijaus Venecianovo žodžius: „Niekada nesitikėkite sulaukti sėkmės ten, kur kartą ją buvote patyrę“.

KAIP IMTI „SONIĄ“

Pasakojo anekdotą. Holivude vienas režisierius mūšiui pavaizduoti masinei scenai susikvietę dešimttūkstantinę minią.
— Nuskurdinsit mane! — šaukė ant jo prodiuseris.
— Nesijaudinkit. Filmavimo metu įsakiau šaudyti tikrais sviediniais.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1960 metų balandis)

Baigęs „Degtindarius“, Gaidajus nusprendė pastatyti filmą pagal O'Henrio noveles. Jis pasirinko tris noveles, sujungdamas jas į filmą „Veiklos žmonės“. Novelėje „Giminingos sielos“ pasiūlė man sukčiaus vaidmenį. Vilos savininko vaidmeniui patvirtino Rostislavą Pliatą. Natūrinės nuotraukos buvo daromos Maskvoje. Centriniai literatų namai tiko turtingo žmogaus vilai.
Išmintingas ir subtilus artistas, geras ir optimistiškas žmogus, Rostislavas Pliatas puikiai pasakodavo anekdotus, juokingas istorijas, įdomius atsitikimus iš savo gyvenimo.
Prisimenu, sunkiai sekėsi kurti vieną epizodą. Vagis ir auka „susibičiuliavę“ sėdi ant namo šeimininko lovos ir prisimena juokingą anekdotą. Jie turi užkrečiamai juoktis. Bet užkrečiamai juoktis nesisekė. Man iš viso sunkiausia — juoktis filmuojant. Tuščiai mėginant prajuokinti mus, Gaidajus užpyko ir įsakė apšvietėjams išjungti šviesą paviljone, paliekant tik vieną lempą.
— Jeigu per penkias minutes nepradėsite juoktis, nutrauksiu filmavimą, o išlaidas pareikalausiu išskaityti iš jūsų, — rūsčiai tarė Gaidajus.
Po šių žodžių mes ir šypsotis neįstengėme.
— Klausyk, — pasiūlė Pliatas, — imkim pasakoti vienas kitam anekdotus. Pradėsime iš tikrųjų juoktis — ir tada mus nufilmuos.
Įjungė šviesas. Paruošė kamerą. Pradėjom pasakoti vienas kitam anekdotus — vėl nesijuokiam. Vos tik pradedu anekdotą, Pliatas užbaigia. Išpasakojom dešimtis anekdotų ir nė karto nenusišypsojom.
Tuo laiku į paviljoną įėjo filmo direktorius ir paklausė režisierių:
— Na Kaip, ar jie atsijuokė?
Pliatą, matyt, šis klausimas supykdė, ir jis kandžiai leptelėjo:
— Štai parodykit mums savo nuogą spuoguotą pilvą, tada juoksimės. Kažkodėl visi iš šios frazės pradėjo nepaliaujamai kvatoti. Juoku užsikrėtėme ir mes.
Gaidajus operatoriui riktelėjo:
— Filmuok!
Gabaliuką nufilmavo, ir jis liko juostoje.
Per „Veiklos žmonių“ filmavimą turėjome nenumatytą susitikimą su milicija. Iš „Mosfilmo“ (ten grimuodavo ir rengdavo) vežė mane naktiniam filmavimui į Centrinius literatų namus. Rankose laikiau masyvų koltą. Mūsų mašina dūmė krantine. Aš, lyg vaidindamas sceną, užsismaukiau ant akių skrybėlę, įrėmiau koltą vairuotojui į galvą ir įsakinėjau:
— Dešinėn. Tiesiog... Kairėn. Nesidairyti! Gatvėse tuščia, naktis.
Kai privažiavom Arbatą, kelią staiga užtvėrė du juodi lengvieji automobiliai. Iš mašinos iššoko ginkluoti civiliai vyriškiai ir puolė prie mūsų. Išsigandom.
Mat, kai laikiau koltą vairuotojui prie galvos, mus pastebėjo milicininkas reguliuotojas ir pranešė apie tai miesto budėtojui.
Žinoma, operatyviosios grupės nariai mus su vairuotoju paleido, bet paprašė ateityje milicijos neklaidinti.
Pasisekė Gaidajui „Veiklos žmonės“.
Mano akimis žiūrint, bene geriausia rinkinio novelė — „Raudonodžių vadas“. Ji buvo juokingesnė už kitas. Vieną pagrobėją vaidino Georgijus Vicinas.
Skirtingai negu Morgunovas, kuris bendraujant šiek tiek nesivaržantis ir triukšmingas, Vicinas — tylus ir susimąstęs. Jis turi dvi aistras: kurti dainuškas (kiekvieną filmavimo dieną jis ateidavo su nauja dainuška) ir mokytis jogų. Georgijus agitavo mus su Morgunovu daryti jogų kvėpavimo gimnastiką, užsiimti „savistaba“.
Mudu su Morgunovu į tai pažiūrėjom skeptiškai. O pats Goša (taip vadinome Georgijų Viciną) reguliariai darydavo gilius, ilgus įkvėpimus ir iškvėpimus, kvėpuodavo pro vieną nosiaryklę ir netgi stovėdavo ant galvos.
Man pasakojo, jog kartą filmuodamasis Vicinas jau po komandos „Motoras!“ pažvelgė staiga į laikrodį ir sušuko:
— Palaukite! Man reikia penkiolika minučių gimnastikuoti.
Ir jis penkiolika minučių stovėjo viena koja ir giliai kvėpavo pro nosį, o visa grupė kantriai laukė.
Vicinas vyresnis už mane ir kur kas vyresnis už Morgunovą, bet atrodo jaunesnis už mus: visada žvalus, besišypsantis, tvarkingas.
Pradėjus demonstruoti „Veiklos žmones“, įvyko įdomus susitikimas su vienu žiūrovu.
Einu kartą Cvetnojaus bulvaru ir matau priešais atbėgantį žmogų. Nors buvo vėlyvas ruduo, jis vilkėjo marškiniais. Pamėlynavęs nuo šalčio, nešinas dviem buteliais, jis atrodė man keistas. Pamatęs mane, vyriškis staigiai sustojo ir tarė:
— Klausyk... Jura... Tau juk viskas išeina... ne kaip... Darbą darai... netaisyklingai! (Savo šneką jis „riebino“ necenzūriniais žodžiais.)
— Kokį darbą?
— Na, šitoj paskutinėj... komedijoj, kai tu įlendi į butą. Tave reikia pamokyti... Aš galiu tai padaryti! Galiu...
— Vagi? — paklausiau.
— Ne, nutraukiau, — atsakė statydamas butelius tiesiai ant žemės. — Užtenka, savo atsėdėjau. Dabar dirbu veidrodžių fabrike. Bet likę mano draugelių. Ateik pas mus. Tau viską papasakosimi Et, ką čia kalbėti. — Staiga jam šovė į galvą. — Einam pas mus. Mes čia netoliese. Su vaikinais supažindinsiu. Papasakosim, kaip reikia imti „sonią“.
— Kokią Sonią?
— Nagi, butą. Mes su tavim galim eiti netgi dieną, ir aš parodysiu, kaip imama „sonia“! Aš aiktelėjau:
— Tai ką, vogti? Mes įkliūsim.
Mano pašnekovas, riebiai nusispjovęs, tarė:
— Ogi nieko. Pasakysiu, girdi, mokau artistą. Ir įsidėmėk, jeigu nesučiups, viską pasidalysim perpus
Pasiteisinęs, kad neturiu laiko, atsisakiau šio viliojančio pasiūlymo. Bet jis vis dėlto privertė mane užsirašyti jo telefoną.

„TRIJULĖS“ GALAS

Man pasakojo, kad Amerikoje į dvidešimt penktą kadrą (filmas demonstruojamas dvidešimt keturių kadrų per sekundę greičiu) dedama gėrimų, cigarečių ir kitokia reklama. Žiūrovas žiūri filmą ir lyg nepastebi dvidešimt penktojo kadriuko. Bet įdomu, jog per pertrauką visi puola gerti kaip tik to gėrimo, kuris filme reklamuojamas, arba pirkti kaip tik tų cigarečių, kurios nufilmuotos dvidešimt penktame kadre.
Įdomu!

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1960 metų rugpjūtis)

Kitame savo filme „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“ Gaidajus vėl grįžo prie mūsų „trijulės“... Filmas sudarytas iš trijų novelių, kur tas pats herojus — Šurikas. Novelėje „Operacija „Y“ Šurikas susitinka su trimis sukčiais, kuriuos vaidinti pavesta mums.
Epizodui „Kova rapyromis“ (Dilba kaunasi su Šuriku) pakvietė fechtavimo dėstytoją, kuris mokė mus kautis rapyromis. Po keleto pamokų kovėmės kaip tikri sportininkai. Kovą parodėme Leonidui Gaidajui. Jis pasižiūrėjo nuobodžiaujančiu žvilgsniu ir tarė:
— Kaunatės gerai, bet visa tai nuobodu, o turi būti juokinga. Juk komedija.
Ėmėme ieškoti juokingų triukų. Gaidajus sugalvojo: kai Šurikas perduria Dilbą špaga ir tas kišasi ranką į užantį, ranką išsitepa krauju. Skamba gedulinga muzika. Dilbos veidas liūdnas. Jis uosto ranką ir staiga suvokia, jog tai ne kraujas, o vynas. Mat Šurikas špaga pataikė į butelį, kurį Dilba buvo pasivogęs ir įsikišęs į užantį.
Filmas „Operacija „Y“ man patinka, nors, žinoma, ne viskas jame lygiavertiška.
Po šio filmo Gaidajus pakeitė nuomonę apie mūsų „trijulę“.
— Daugiau filmų, kur Dilbos, Bailio ir Daugžinio pagrindiniai vaidmenys, nestatysiu, — pasakė jis. — Užteks. Trijulė atgyveno.
Ir „Kaukazo belaisvėje“, kitame savo kūrinyje, Gaidajus mus panaudojo tik filmui pagyvinti.
Aš skeptiškai žiūrėjau į kino filmo scenarijų ir, prisipažinsiu, netikėjau, kad jis turės pasisekimą. Daug kas scenarijuje man atrodė nenatūralu. Bet filmas pavyko. Puikiai jame Saachovo vaidmenį suvaidino artistas Vladimiras Etušas. Sėkmingas ir jaunos cirko artistės Natalijos Varlėj debiutas.
Ir mūsų „trijulė“, mano manymu, puikiai padirbėjo.
Deja, „trijulė“ tapo kokčiai populiari. Mus kviesdavo pasirodyti televizijos „žiburėliuose“, piešdavo žurnaluose karikatūras. Nikolajus Ozerovas per ledo ritulio varžybas savo reportažuose taip pat mus prisiminė.
Tai buvo mūsų klestėjimo metas ir kartu bendro pasirodymo ekrane pabaiga. Leonidas Gaidajus mūsų visai atsisakė.
Kai kurie režisieriai taip pat bandė įterpti Bailį, Daugžinį ir Dilbą į savo filmus, bet mes dažniausiai atrodydavom svetimkūniai, pavyzdžiui, filme „Septyni seniai ir viena mergina“.
Kai „Operacijos „Y“ autoriai specialiai man parašė komedinį scenarijų „Briliantinė ranka“, cirke davė man pusę metų atostogų.
Šiame filme pirmą kartą filmavausi su Anatolijum Papanovu. Dirbti su juo buvo įdomu. Gaidajus repetuoja su Papanovu, o aš, nors ir nedalyvauju scenoje, ateinu pasižiūrėti. Įdomu būdavo stebėti, kaip Papanovas dirba prie teksto. Sukaitalios frazę, pridės du — tris žodžius, ir tekstas iš karto pasidaro sodresnis, raiškesnis. Net nejuokingos frazės kelia juoką.
Mano žmoną filme vaidino Nina Grebeškova, o Tania nusifilmavo kaip mūsų turistų grupės vadovė. Kadangi mūsų dešimtmetis sūnus Maksimas vasaros atostogas leido su mumis, Gaidajus jį taip pat nufilmavo epizode. Maksimas vaidino berniuką su kibiriuku ir meškere, kurį „Grafas“ (artistas Andrejus Mironovas) randa saloje. Maksimas entuziastingai sutiko filmuotis, bet kai jį vertė po dvidešimt kartų repetuoti vis tą patį, paskui prasidėjo dubliai, kuriuose Andrejus Mironovas jį spardė koja ir metė į vandenį, pradėjo jis niurzgėti. Kartas nuo karto jis prieidavo prie manęs ir tyliai klausdavo:
— Tėte, ar greit jie baigs?
„Jie“ — tai operatorius ir režisierius. Operatoriui Maksimas visą laiką „iškrisdavo“ iš kadro, o Gaidajus reikalavo, kad jis viską darytų kaip aktorius. Pavyzdžiui, kai Mironovas vos tik užsimodavo koja spirti, Maksimas jau krisdavo į vandenį. Nenatūraliai išeidavo. Buvo matyti, kad Maksimas tikėdavosi smūgio. Sugadinęs septynis dublius, Gaidajus garsiai sušuko:
— Viskas! Dabar Mironovas nemuš Maksimo, o tik eis pro šalį. O Mironovui sušnabždėjo: „Spirk, kaip anksčiau. Ir ko stipriau“. Nuramintas Maksimas, nesitikėdamas spyrio, pasilenkė su meškere ir nelauktai gavo stiprų smūgį. Jis įkrito į vandenį ir beveik verkdamas sušuko:
— Kaipgi jūs, dėde Andrejau?! Epizodą nufilmavo.
Taip „Briliantinėje rankoje“ nusifilmavo visa mūsų šeima.
„Briliantinės rankos“ natūrinės nuotraukos buvo daromos Adleryje ant Juodosios jūros kranto. Visus aktorius ir filmavimo grupės narius apgyvendino „Horizonto“ viešbutyje, kurio rūsyje rado vietos rūbinei ir rekvizitui. Rekvizito patalpoje buvo mano „antrininkas“ — iš papje-mašė padaryta mano herojaus Semiono Gorbunkovo figūra. Ją buvo numatyta mesti nuo penkių šimtų metrų aukštumos filmuojant epizodą, kur Semionas Gorbunkovas iškrinta iš pakabinto po sraigtasparniu „Moskvičiaus“ bagažinės. Kad figūra neapdulkėtų, ją uždengė paklode. Taip ant dėžių ji ir gulėjo. į
Kartą smalsi valytoja, šluodama rūsį, kilstelėjo paklodę ir pamatė... negyvą artistą Nikuliną. Ji turbūt pamanė, kad jis žuvo filmuojant ir todėl paslėptas rūsyje. Klaikiai šaukdama spruko šalin.
Po valandos apie mano „mirtį“ žinojo ne tik Adleryje, bet ir kituose mūsų šalies miestuose, nes valytoja dirbo antraeilininke aerouoste.
Žmonės mėgsta sensacingas nuogirdas ir jas žaibiškai paskleidžia. Atsimenu, kai buvo laidojamos seserys Fiodorovos, dukart mirė Jevgenijus Morgunovas, į šešias dalis liūtai sudraskė Iriną Bugrimovą, kelis kartus žuvo Arkadijus Raikinas.
Sužinojęs apie savo „mirtį“, tučtuojau paskambinau į Maskvą mamai. Išėjo beveik taip, kaip Markui Tvenui: „Gandai apie mano mirtį gerokai perdėti“. Ir gerai, kad paskambinau.
Po dienos mamą jau klausinėjo mano žuvimo smulkmenų.
Filmo „Briliantinė ranka“ titruose yra tokia frazė: „Kino studija dėkoja piliečiams, filmuojant davusiems aukso ir briliantų“.
Žiūrovų buvo ir tokių, kurie po peržiūros prieidavo prie manęs ir klausdavo: „Ar daug kas davė savo briliantų?“
Deja, ne visi žiūrovai suprato humorą.

MYLIU GAIDAJŲ

Šiandien filmuojantis Gaidajus papasakojo anekdotą. Vežimu važiuoja kaimietis, o bičiulis jam šaukia:
— Ką veži?
Tas mostu pasikviečia bičiulį ir pašnibždom sako į ausį:
— Avižų.
— O kodėl tyliai sakai?
— Kad arklys neišgirstų.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1960 metų spalis)

Filmuotis pas Leonidą Gaidajų mėgstu. Malonu bendrauti su šiuo režisierium, dirbti filmavimo aikštelėje, repetuoti.
Dar neatvažiavo operatoriai, rekvizitoriai, aktoriai, o filmavimo vietoje jau laksto liesoka, gunktelėjusi Gaidajaus figūra. Jis žiūri, iš kur pasirodys Papanovas ir kur bėgs, gelbėdamasis nuo jo, Semionas Semionovičius. Pagaliau grupė jau vietoje. Po kelių repeticijų prasideda filmavimas.
Baigiamas dar vienas dublis, ir režisierius operatoriams šaukia: „Stop!“ Ir jau iš to, kaip sakoma, suprantu, ar patiko Gaidajui dublis, ar ne.
Dirbti su Gaidajum lengva, įdomu. Jis niekada nesakydavo: „Tai bus juokinga“. O visada lyg tikėdamasis: „Tai gali būti juokinga“.
Kartais jis naktį skambindavo:
— Jura, o ką, jeigu pabandytume sprogimo scenoje daryti...
Ir ilgai šnekėdavom apie sceną, kurią buvo ketinama rytoj filmuoti.
Leonidas Jovičius — vienas iš nedaugelio režisierių, kurie tiksliai gali parodyti, kaip aktoriui reikia vaidinti. Parodo viską, netgi mimiką, judesius ir intonaciją. Parodžius pasidaro aišku, ko režisierius nori.
Pavargę važiuojam po natūrinio filmavimo. Sėdim automašinoje, o Leonidas Jovičius žiūri scenarijų, pasižymi, kurie kadrai nufilmuoti, ir man sako:
— Rytoj rytą filmuojam Semiono Gorbunkovo šeimą ir Grafą kavinėje. Po vakarienės užsuk pas mane į kambarį repetuoti, Pagalvok, kokių prie stalo gali pasitaikyti juokingų situacijų.
Rytą važiuojam filmuoti epizodo „Vaizdelis kavinėje“. Gaidajus sėdi kamputyje ir scenarijaus paraštėse rašosi pastabas. Šalia, kaip visada, portfelis, kuriame butelis mineralinio vandens ir pageltęs plastmasinis puodelis, lydintis Gaidajų per visus filmus.
Ruošiamasi filmuoti. Pastatoma kamera, nutaikoma šviesa, uždengiamas staltiese staliukas. Paskui ilgai ieškoma filmavime dalyvaujančių vaikų, kurie nesiklausę nubėgo prie jūros. Vos tik pataisė aktoriams grimą, operatorius pareikalavo pakelti penkis centimetrus stalą, prie kurio sėdim mudu su Mironovu. Stalius pakalė po kiekviena koja po medinę kaladėlę.
Vėl repetavom. Dabar režisieriaus asistentas pastebėjo, kad reikia, pakeisti gėles, kurias Mironovas įteikia Grebeškovai. Pakeitė gėles. Kol jas keitė, sutirpo nesuvalgyti ledai. Pasiuntė žmogų ledų. Sugaišta dar dvidešimt minučių. Pagaliau viskas paruošta: stalas reikiamo aukščio, vazoje linguoja šviežios gėlės, atnešta ledų. Įjungė lempas, pasiruošė filmuoti. Bet per keletą rengimosi valandų mudu taip pavargome ir išglebome nuo karščio, jog praradome reikiamą aktorinę būseną. Ir tada į kadrą įsibrauna Gaidajus. Jis kukština mus, garsiai sako už mus tekstą, žvalina, pataiso Mironovui kaklaraištį, o man kepuraitę, ir pagaliau išgirstam jo energingą komandą:
— Motoras, pradedam!
Tuo laiku mes vėl atgavę formą ir darome viską, ko reikia. Gaidajus labiausiai nemėgo, kai kas nors filmavimo aikštelėje švilpaudavo.
— Kas švilpia? Nustokit! — aidi jo balsas. — Tai vėl Nikulinas švilpauja?!
Gaidajus neprietaringas žmogus, bet tradicijos sumušti „laimei“ lėkštę pirmą filmavimo dieną šventai laikosi.
Filmuojant „Dvylika kėdžių“, režisieriaus asistentas, kuriam pavedė sumušti lėkštę, išsigudrino taip mesti ją ant asfaltuotų paviljono grindų, kad ji nesudužo.
Kaip jį koneveikė Gaidajus! O po dviejų savaičių, kai teko keisti Ostapo Benderio vaidmens atlikėją ir viską nuo pradžios perfilmuoti, Gaidajus tarė:
— Visa tai dėl lėkštės.
Beveik kiekvieną kartą, nufilmavęs komediją, Gaidajus man sako:
— Viskas! Kitas filmas bus rimtas. To negana, nufilmuosiu tragediją.
— Kodėl? — stebiuosi.
— O šiaip, dėl įvairumo.
Bet, laimei, savo žodžio Gaidajus neištesi. Juk režisierių, filmuojančių rimtus filmus, daug, o komedinių — mažai.

PIRMAS SVARBIAUSIAS VAIDMUO

Artistas Stanislavas Čekanas pasakojo, kaip viename iš pirmųjų savo filmų jis vaidino partizaną. Filmuojama buvo natūroje. Aplink prisirinko vietos kaimų gyventojų. Buvo filmuojamas epizodas, kai artistas, vaidinantis esesininką, muša patekusi į nelaisvę partizaną — Čekaną per veidą. Esesininkas muša partizaną per pirmą dublį, muša per antrą, trečią... Ir staiga viena senyva kolūkietė neištvėrė ir puolė prie Čekano.
— Kaipgi tu iškenti, mielasis? Ir kodėl tave visi muša ir muša. Juk skauda, kaip tu iškenti?
Stanislavas Čekanas atsakė:
— Jūs, mamyte, nesijaudinkit. Filmavimo gale aš šį esesininką turėsiu mušti iena per galvą. Mes ir atsiskaitysim.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1961 metų sausis)

Grjžau iš Leningrado. Vos tik įžengiau į butą, nespėjau net palto nusivilkti, mane pakvietė prie telefono.
— Skambina iš Gorkio kino studijos. Prieisi? — paklausė Tania.
Ką ir sakyti! Tuo metu kiekvienąkart paskambinus iš studijos, aš ne prieidavau, o pribėgdavau.
Ragelyje išgirdau malonų moterišką balsą:
— Jurijau Vladimirovičiau, kiek jums metų? (Nepasisveikino, neprisistatė, o tiesiog taip: „Kiek jums metų?“) Prašom pasakyti, kaip jūs atrodote, senas ar jaunas?
— Na kaip čia pasakius, — atsakiau sumišęs. — Man keturiasdešimt. Ir pajutau, kad moteris nusiminė.
— O gal jūs atrodot kaip penkiasdešimtmetis? Mums tokio labai reikia.
Paklausiau, iš kokios filmavimo grupės skambina.
— Su jumis kalba iš filmavimo grupės „Kai medžiai buvo dideli“, — atsakė moteris. — Ar negalėtumėt rytoj atvažiuoti į studiją? Norim su jumis rimtai pasišnekėti.
Studijoje davė Nikolajaus Figurovskio scenarijų „Kai medžiai buvo dideli“.
Scenarijų namuose skaitėme visa šeima, ir visiems jis patiko. Scenarijuje buvo pasakojama apie Kuzmos Jordanovo likimą.
Taip išėjo, kad jis liko be šeimos, be draugų, savo šaltkalvio profesijos atsisakė, gyveno iš atsitiktinio uždarbio. Atsirado draugų — sugėrovų. Komunalinio buto kaimynai jį ir keikė, ir jo gailėjo.
Iškvietė Kuzmą į miliciją. Milicijos viršininkas jam sako: „Prieš tris mėnesius jūs buvote įspėtas. Su jumis kalbėtasi? Pasižadėjot? Nuo to laiko jūs du kartus trauktas atsakomybėn: vieną kartą gavot penkiolika, kitą — dešimt parų. Ė, Jordanovai, Jordanovai, buvai darbo žmogus, kariavai, turi apdovanojimų... Štai nusiritai — darai machinacijas, girtauji, turguje gėlytes pardavinėji. Na, ar tinkamas užsiėmimas šitokiam žmogui?“

Reikia pasakyti, Kuzma ir pats kankinosi, kad toks nevykėlis.
Kartą parsisamdė jis vienai senutei pargabenti iš parduotuvės skalbimo mašiną.
Kiek už tokį darbą jam sumokės, jis nežinojo. Svarbiausia — pargabenti į butą skalbimo mašiną. Tada ir prasidės tikros derėtuvės.
Paklaustas dėl kainos, jis sako:
— Pagal sąžinę ir teisybę, kai yra liftas — viena kaina, o be lifto... Šis pokalbis vyko laiptinėje. Jis jau buvo užvilkęs mašiną į penktą aukštą.
Ir staiga mašina pasviro ir nudardėjo laiptų tarpu.
— Aš tuoj, viskas bus gerai, — skubėdamas sako Kuzma ir iš išgąsčio bėga žemyn, peršokdamas kelias pakopas, niksteli koją ir parpuola. O krinta taip, kad netenka sąmonės.
Atsipeikėjo ligoninėje. Guli sugipsuotas. Pas visus ateina artimųjų, bičiulių, o pas jį — niekas. Bet va įeina pas jį senutė, kuriai jis parsisamdė pargabenti skalbimo mašiną. Kuzma pamatė ją ir išsigando. — „Na bus triukšmo“, — pamanė. Todėl iš karto sako:
— Skolingas esu mašiną! Išeisiu iš ligoninės, įsitaisysiu pagal specialybę ir atgabensiu jums mašiną.
O senutė nė neketino reikalauti pinigų. Tiesiog norėjo aplankyti sergantį žmogų, atnešė jam kompoto, kaimo naujienas papasakojo (senutė neseniai iš kaimo atsikėlė). Papasakojo ir apie vienos mergaitės, kuri gyveno su ja kaime, dalią.
Jaudinantis likimas. Mergaitės tėvas ir motina prapuolė karo metais per bombardavimą. Našlaitę priglaudė ir išauklėjo kolūkiečiai.
O Nataša, toks mergaitės vardas, vis tikėjosi rasti savo tėvus.
Išėjęs iš ligoninės, Kuzma važiuoja į kaimą, kur gyvena Nataša. Susipažįsta su ja ir sako, kad jis jos tėvas.
Ir Nataša juo patikėjo.
Taip Kuzma Kuzmičius atsidūrė kaime.

KULIDŽANOVAS PATIKĖJO MANIMI

Režisierius Kulidžanovas papasakojo anekdotą. Anglijoje ieškojo kompanijos, kuri imtųsi kasti tunelį po Lamanšu. Į parlamentą atėjo žmogus su kastuvu ir tarė:
— Atėjau tunelio kasti. Jį klausia:
— Jūs kokios kompanijos atstovas?
— Kasiu su savo broliu. Jis kas iš Prancūzijos, o aš — iš Anglijos pusės, ir po Lamanšu su juo susitiksim.
— Na, o jeigu nesusitiksite?
— Tada bus du tuneliai.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1961 metų kovas)

Rytojaus dieną, kaip ir žadėjo, paskambino iš studijos.
— Kaip jums scenarijus?
— Patinka. Tik va ką man vaidinti?
— Režisierius nori jus išbandyti Kuzmos Jordanovo vaidmeniui. Aš aiktelėjau.
Pirmą kartą pamatęs režisierių Kulidžanovą, pamaniau: „Va šitaip turbūt turi atrodyti geri pedagogai“. Levas Aleksandrovičius darė ramaus, santūraus ir susikaupusio žmogaus įspūdį.
— Kaip vaidmuo?
— Patiko, bet nežinau, ar sugebėsiu jį suvaidinti, — nuoširdžiai prisipažinau.
— Maldauju jus, nevaidinkite. Tiktai nevaidinkite! Ir apskritai netarkite žodžio „vaidinti“. Būkite, koks esate. Galvokite, kad jūsų pavarde ne Nikulinas, o Jordanovas. Ir gyvenate Maskvoje, sename name. Jums penkiasdešimt.
Kulidžanovas ilgai kalbėjo apie Kuzmos Kuzmičiaus charakterį ir dalią.
Mes vienodai vaizdavomės šio žmogaus paveikslą. Bet staiga pajutau, kad šio žmogaus negalėsiu suvaidinti. Pirma, man pasakė: „Nevaidinkite“. Bet kaipgi nevaidinti? Viską, ką iki šiol dariau kine, kaip tik vaidindavau, ir už tai mane girdavo. Antra, Kuzmos Kuzmičiaus vaidmenyje daug teksto. O aš tekstą blogai įsimenu. Ir pagaliau, trečia, dirbau cirke ir bijojau, kad, jeigu mane patvirtins vaidmeniui, nesugebėsiu suderinti savo darbo su filmavimu.
Sąžiningai pasidalijau savo abejonėmis su Levu Aleksandrovičium. Dėmesingai mane išklausęs, jis ramiai kalbėjo toliau apie būsimą kino bandymą. Mano abejonės jo nejaudino. Galbūt jis tyčia taip pasielgė, kad labiau imčiau pasitikėti savimi.
Kulidžanovas parodė epizodą, kuris buvo parinktas kino bandymui, — Kuzmos Jordanovo susitikimo su Nataša momentą.
Atsisveikindamas paklausiau:
— Levai Aleksandravičiau, o kodėl pakvietėte mane šiam vaidmeniui. Kine matėte?
— Žinote, — atsakė Kulidžanovas, — įdomiausia, kad nė vieno jūsų vaidmens kine nemačiau. Tik šiomis dienomis pažiūrėsime filmą, kur jūs vaidinate. Aš mačiau jus cirke. Tik cirke. Ir jūs man patikot.
Dabar aš visiškai sumišau.
— Kas vaidins Natašą? — paklausiau jį.
— Šiam vaidmeniui bandome jauną aktorę Iną Gulają.

INOS GULAJOS PENKIOS LĖKŠTES BARŠČIŲ

Pasakojo kuriozišką atsitikimą „Mosfilme“. Į sandėlį, kur išduodama operatoriams juosta, atvyko dirbti naujas darbuotojas. Atėjo rytą operatoriai juostos, ir vienas iš jų paklausė:
— Ar dėžutėje tikrai trys šimtai metrų?
Naujasis sandėlininkas, operatoriaus siaubui, atidarė dėžutę, nuvyniojo juodą popierių ir, degant ryškiai lempų šviesai, pradėjo matuoti mediniu metru juostos ilgį.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1961 metų birželis)

Ir va pirmas susitikimas su Ina. Ji pervėrė mane žvilgsniu ir paklausė:
— Jūs klounas?
— Taip.
Patylėjusi ir dar kartą įdėmiai mane nužvelgusi, ji pasakė:
— Kaip įdomu... — vėl patylėjusi pridūrė: — Nė karto gyvenime nesu mačiusi gyvo klouno. Aš vardu Ina, — prisistatė ji, tiesdama ranką.
Paviljone pastatė kaimo pirkios kambarį. Per bandymą buvo filmuojama Kuzmos pokalbio su Nataša scena.
Kad mes ne šiaip sau sėdėtume prie stalo, o ką nors veiktume, Kulidžanovas pasiūlė — tegul Nataša valgo barščius.
Atnešė į paviljoną puodą karštų barščių. Parepetavome. Pradėjo filmuoti pirmą dublį. Ina Gulaja ramiai, su apetitu valgė barščius. Man net seilės tekėjo.
Antras dublis. Ina išsrėbė dar vieną lėkštę barščių.
Trečias dublis. Ina taip pat ramiai ir su apetitu išvalgė trečią lėkštę.
Nufilmavo penkis dublius. Ir, kas mane nustebino, Ina Gulaja išsrėbė penkias lėkštes barščių.
Kai paklausiau, kodėl ji tiek daug valgo, atsakė:
— Jaudinuos.
Bandymai baigėsi sėkmingai. Mane vaidmeniui patvirtino.
Dabar reikėjo išspręsti sunkų organizacinį klausimą. Dalyvavau Maskvos cirko programoje ir neįsivaizdavau, kaip suderinsiu darbą su filmavimusi. Nuėjau į Sojuzgoscirką prašyti atostogų.
— Tokios tokelės, — tarė Feodosijus Bardianas. — Reikia važiuoti penkiolikai dienų į Angliją. Taigi tegul kinematografininkai filmuoja dieną, vakare dirbsi manieže, o vasarą važiuosi į Angliją.
— Mūsų natūrinės nuotraukos vasaros, — pasakiau.
— Turės daryti pertrauką. Tu cirko darbuotojas, ir tau tai svarbiausia.
Filmavimo grupei papasakojau Bardiano nutarimą. Filmo direkcija, mano džiaugsmui, su viskuo sutiko.
Ilgai rengiausi Kuzmos Jordanovo vaidmeniui. Išorinę išraišką padėjo man rasti puikus dailininkas grimuotojas Aleksandras Ivanovas. Mes greit susitarėme, kad Jordanovas bus nesiskutęs. Dėl to tris dienas nesiskutau. Paskui visą laiką man pakirpdavo plaukus žirklėmis.
Ilgai ieškojome, koks bus kostiumas. Modeliuotojas ir režisierius manė, kad siūti specialiai Kuzmai nereikia. Jis turi atrodyti apspuręs, susiglamžęs. Ir nešioti gali tai, kas jau yra, o gal ir svetimą drabužį. Niekaip negalėjome parinkti kepurės. Kostiuminėje pervertėme šimtą kepurių, ir nė viena man nepatiko. Atsitiktinai pastebėjau kampe mažytę kepuraitę su nulaužtu snapeliu ir pasimatavau ją. Tai buvo tai, ko reikėjo.
Prieš pradedant filmuoti, Kulidžanovas nuolat kalė:
— Stenkitės daugiau mąstyti apie žmogų, kurį reikės vaizduoti. Pagalvokite, kaip elgsis Kuzma vienoje ar kitoje situacijoje.
Pasakiau norįs, kad scenas filmuotų iš eilės — nuo filmo pradžios iki pabaigos. Tai padėtų man įsijausti į vaidmenį.
— Pasistengsim taip ir daryti, — patikino Kulidžanovas. — Iš pradžių nufilmuosim viską, kas dedasi Maskvos gatvėse, paskui vyksim į Mamontovo kaimą daryti natūrinių nuotraukų. O rudenį paviljone baigsim filmuoti visa kita.
Kaip beveik visad būna kine, išėjo atvirkščiai. Ir prisiminiau Rostislavo Pliato pasakojimą, kaip jis filmavosi pas. Michailą Romą, kai buvo statoma „Žmogžudystė Dantės gatvėje“.
Pakviestas filmuotis, Pliatas paprašė Romą, kad visas scenas filmuotų iš eilės, o pačią paskutinę, pačią sudėtingiausią — jo herojaus mirtį — pabaigoje.
— Žinoma, žinoma, — atsakė Romas. — Įvykdysim jūsų prašymą. Sudarysim idealias sąlygas.
O rytojaus dieną paskambino Pliatui ir pranešė, kad pirmas filmavimas skubiai skiriamas šią naktį. Ir filmuos mirties sceną.
Beveik taip ir mums atsitiko. O juk sunku filmuotis šiandien epizode, kurio tęsinys bus po kelių mėnesių. Kaip prisiminti ankstesnę būseną, kaip į ją įsijausti?
Filmavimą pradėti nusprendė nuo epizodo baldų parduotuvėje.
— Jūs paklaidžiokit gatvėmis, užsukit į parduotuves, — patarinėjo Kulidžanovas, — pasižiūrėkit žmonių, panašių į Jordanovą. Maskvoje jų matysit.
Šiuo patarimu pasinaudojau. Vaikštinėjau aplink alines, baldų parduotuves, žiūrinėjau, lyginau.

KUZMA KUZMIČIUS PRADEDA GYVENTI

Šiandien prieš filmuojantis apšvietėjas papasakojo anekdotą.
Susirinko trys pelės išgerti.
— Išgerkime po vieną taurelę ir eikim paslampinėti, — tarė viena.
— Ne, išgerkime po dvi ir užtraukim choru, — paprieštaravo kita.
O trečia pasiūlė:
— Geriau išgerkim po tris ir eikim katinui snukio daužyti.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1961 metų rugpjūtis)

Pirma filmavimo diena praėjo naujoje baldų parduotuvėje Lenino prospekte. Filmo administracija susitarė, kad tądien parduotuvė neveiktų.
Mane nugrimavo, perrengė ir atvežė į vietą.
Išlipu iš mašinos, žiūriu, tarpduryje stovi žmogus, kaip vėliau sužinojau, parduotuvės direktorius. Netoli jo Kulidžanovas ir filmo operatorius Ginzburgas. Aš ramiai einu durų link, o direktorius sustabdo:
— Kur?
— Parduotuvėn, — sakau.
Direktorius nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir ryžtingai tarė:
— Nagi marš iš čia! Čia bus filmuojama, netrukdyk!
— Aš juk artistas, filmuojuos.
— Pažįstu tokius artistus. Aš tave čia jau penkta diena matau. Pradėjau įrodinėti, kad jis klysta. Parduotuvės direktorius suabejojo
ir paklausė režisierių bei operatorių:
— Draugai, tai jūsų žmogus?
Jie pažvelgė į mane ir nesusitarę pareiškė, jog mane matą pirmą kart gyvenime.
Tada direktorius ant manęs riktelėjo:
— Nagi dumk iš čia! Tuoj viršilą pakviesiu!
Ir pradėjo kviesti miliciją. Aplink ėmė burtis žmonių.
Tik tada Kulidžanovas ir Ginzburgas juokdamiesi jį nuramino:
— Tai mūsų žmogus, mūsų. Pagrindinį vaidmenį vaidina. Praleiskite. Direktorius iš netikėtumo aiktelėjo, o paskui ilgai ilgai atsiprašinėjo. Šis atsitikimas mane nudžiugino. Vadinasi, aš jau panašus į tokius
žmones kaip Kuzma Jordanovas.
Filmuojama buvo ir Danilovo turguje.
Pagal scenarijų filmas prasideda tuo, kad Kuzma važiuoja į užmiestį ir renka žibutes. Paskui jis veža jas į turgų. Kai rinko žibutes, jį įgėlė kamanė. Sutinusiu veidu, išpurtusią akim Kuzma ateina į turgų ir stengiasi atsistoti tarp gėlininkių. Pardavėjos jį veja.
Nuvykome į Danilovo turgų, išsirinkom filmuoti vietą.
— Gėlininkės tegul bus tos, kurios prekiauja. Masinių scenų nereikia. Pasakykit joms, kad sumokėsim už visas gėles, — tarė Kulidžanovas asistentui. — Tik paprašykit, kad jos iš tikrųjų stvertų Nikuliną už pakarpos, kai jis sprausis į jų eilę.
Pirmą dublį ilgam įsiminiau.
Viena bobulė taip trenkė stiklainiu man per galvą, kad akyse aptemo, ir aš surikau žodžius, nieko bendra neturinčius su vaidmeniu.
Deja, turgaus epizodas nepateko į filmą. Pačioje filmavimo pradžioje darbinę medžiagą nusprendė peržiūrėti TSRS kultūros ministerija. Per aptarimą vienas redaktorius atsistojo ir pasakė:
— Draugai, kas gi išeina? Filmo herojus — veltėdis. Ar reikia mums tokių filmų? Ko išmokysim žiūrovą? Va žiūrėjom dabar medžiagą. Nufilmuota gerai, profesionaliai. Ir, mano akimis žiūrint, baisiausia, kad viskas gerai išeina. O jeigu gerai, vadinasi, filmas darys įspūdį, ir visi jo idėjiniai trūkumai bus dar ryškesni.
Visa grupė nuliūdo. Padėjo tuo laiku buvęs TSRS kultūros ministro pavaduotojas Nikolajus Danilovas. Po peržiūros jis tarė:
— Nėra ko ginčytis? Kalbėjausi su režisierium. Jis mano, kad filmas pavyks, ir aš juo tikiu. Aktoriai taip pat geri. Filmas negali būti žalingas. Tegul žmonės dirba.
Taigi mums buvo leista toliau filmuoti.
Sunku buvo derinti darbą cirke su filmavimusi. Susikaupęs vaidmeniu aš tik ir gyvenau. Bet po filmavimosi, kartais nespėjęs nė persirengti, iš karto lėkdavau į cirką. Apsitepdavau storu grimo sluoksniu veidą, kad kaip nors paslėpčiau neskustą barzdą, ir stengdavausi iš Kuzmos Jordanovo pasidaryti klounu Juriku. Pasakodavau anekdotus, dainuodavau linksmas dainas — žodžiu, dariau viską, kad persiimčiau cirko dvasia.
Taip truko du mėnesius. Kai nufilmavo Maskvos natūrinius kadrus, filmavimo grupė persikėlė į Mamontovo kaimą, netoli Noginsko. O mes su Šuidinu išvykome gastroliuoti į Angliją.
Po pusantro mėnesio parskridom į Maskvą. Vos tik įėjau į namus, iš karto pakvietė prie telefono.
— Jurijau Vladimirovičiau, — tarė režisieriaus asistentas, — laukiame jūsų rytoj Mamontove. Atsiųsim mašiną šeštą ryto.
— Leiskite nors dieną pabūti su artimaisiais, — ėmiau maldauti.
— Neįmanoma. Rytdienai užplanuota didelė scena su jumis. Atšaukti negalima. Laukėm jūsų beveik du mėnesius. Visa kita, kur be jūsų, nufilmavom, o pastarąją savaitę nieko neveikiam.
Rytojaus dieną šeštą ryto sėdau į gaziuką ir išvykau į Mamontovą.
Bet iš ryto pliaupė lietus, ir nieko negalėjome nufilmuoti. Lietus pylė ir antrą, ir trečią dieną... Tik penktą išlindo saulė, ir mes pradėjom dirbti.
Filmavom epizodą ant kelto — vieną iš svarbiausių filme. Kuzma tebegeria, apgaudinėja dukrą. Jį bara už veltėdžiavimą kolūkio pirmininkas, kurį vaidino Vasilijus Šukšinas. Kuzma ginčijasi su pirmininku, o Nataša gina savo tėvą.
Dabar Kuzma ima suprasti, kad Nataša tikrai jį myli. Jis jaučia, kad reikalingas jai, ir ypač pasijunta jai nusikaltęs. Nusikaltęs pasivadindamas jos tėvu.
Kai iš arti filmavo Iną Gulają, aš jai padėjau už kadro kartodamas replikas. Stovėjome ant kelto, čia pilna mašinų, vežimų, gyvulių. Ina ilgai stovėjo tylėdama, lyg norėdama susikaupti, ir paskui tyliai ištarė:
— Galima filmuoti.
Pradėjo filmuoti. Ina iš tikrųjų verkė. Kai veidu nusirito ašaros, ji kolūkio pirmininkui ėmė šaukti:
— Ką jūs prasimanot? Niekaip jis manęs neskriaudžia. Ko jūs kimbat prie jo? Aš jį myliu. Jis geras.
Ji taip pasakė, kad visiškai užmiršau žodžius, kuriuos turiu sakyti. Nufilmavo pirmą dublį. Kelioms minutėms įsivyravo grupėje tyla. Paskui Kulidžanovas artistei tarė:
— Pailsėkit, o kai būsit pasiruošusi, nufilmuosim dar vieną dublį. Ina tylėdama pastovėjo abejingu veidu, o paskui, linktelėjusi galva,
sušnibždėjo:
— Galima.
Ir viskas prasidėjo iš naujo. Ji verkė. Žiūrėjau jai į akis, ir man taip pat vos ašaros nebiro. Ina užkrėsdavo savo vaidyba. Su ja nuostabiai lengva buvo dirbti. Ji buvo visai kitokia negu daugelis aktorių, su kuriomis teko susitikti. Dažniausiai jos visos būdavo susirūpinusios, kaip ekrane atrodys. Ina Gulaja apie tai negalvojo. Jai buvo tas pats — gražus ar negražus bus jos veidas ekrane. Ją jaudino tik vidinės būsenos tiesa. Ji gyveno savo vaidmeniu.
Štai viena iš pirmųjų filmo scenų. Stoties peronas. Atėjo traukinys, kuriuo Kuzma atvažiavo į kaimą. Platformos gale stovi Nataša-Ina ir žiūri į išlipusį iš traukinio Kuzmą. Ir nežinia nuo ko, ar nuo jaudinimosi, ar dar nuo ko, jai staiga keistai ima pintis kojos. Nevikriai ji bėga per peroną prie tėvo. Šioje eisenoje slypi ir veržimasis, ir neryžtingumas, ir nerimas, ir džiaugsmas.
Kita aktorė būtų pasistengusi gražiai bėgti. Ina vaidino taip, kokia buvo jos nuotaika, ir visiems darėsi aišku, apie ką galvoja, dėl ko nerimauja Nataša.

AKTORINIS DUBLIS

Gatvėje girtuoklis klausia praeivį:
— Sak-kykite, kur čia priešinga pusė? Jam parodo.
— Žmonės visai pakvaišo, ten sako, kad čia.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1961 metų rugsėjis)

Vakarais ateidavau pas Levą Kulidžanovą ir kalbėdavau apie būsimąjį filmavimąsi.
— Kaip geriau? — kartą paklausė mane Kulidžanovas. — Rodyti nufilmuotus kadrus ar ne?
Paprašiau parodyti. Ir kartą per savaitę važiuodavom į studiją žiūrėti filmuotų dublių. Man tai padėdavo vaidinti.
Įsiminiau sceną, kur girtas Kuzma ateina vakare ant kelto ir dainuoja liūdną dainą. Dainavau pagal Jesenino eiles:

Palangėj tėvas kuplųjį šermukšnį
Nupjovė girtas — krosnį pakūrens...

Po kelių dublių Kulidžanovui pasiūliau:
— O ką, jeigu iš tikrųjų išgerčiau? Lengviau būtų girtą vaidinti.
— Taip manot? Na ką gi, pabandykit. Nufilmuosim vieną dublį specialiai jums, — leido režisierius. — Nors manau, jog bus blogai.
Atnešė stiklinę degtinės. Išgėriau vienu mauku. O kadangi per visą dieną beveik nieko nevalgęs, tai greit apgirtau, ir man viskas buvo, kaip sakoma, vieni niekai. Pradėjo filmuoti. Dainavau, ir man atrodė, kad viskas išeina daug geriau.
Vėliau sėdim studijoje ir žiūrim šią sceną.
Parodė dublį, kurį nufilmavo po stiklinės degtinės. Pirmuosiuose dubliuose viskas atrodė įtikinamai, o po to, kai įgėriau, prasidėjo košmaras. Ekrane išvydau nei girtą, nei blaivų žmogų. Kažkoks „puskvaišis“ vaidina girtą.
— Jūsų buvo teisybė, — sutikau su Kulidžanovu.
Filmavo sceną, kai į kaimą atvyksta senutė, žinanti, kad Kuzma nėra mergaitės tėvas. Įeina Kuzma į trobą ir mato: prie stalo sėdi ši senutė.
Kaip Kuzmai reaguoti į šį susitikimą? Buvo suvaidinta dešimtys išgąsčio variantų. Bet viskas vis dirbtina, nenuoširdu. Tada Kulidžanovas paprašė:
— Jura, prašom parodyti, kaip suvaidintumėt išgąstį manieže?
Cirkas — viskas aišku. Po keleto sekundžių visi aplinkui kvatojo. Bet režisieriaus tai nepatenkino. Jis pagalvojo ir tarė:
— O pabandykit išvis nesibaiminti. Jūs įeikit į trobą ir pažvelkit į senutę. Sustokit kaip įbestas ir galvokit sau: ar ne miražas? Parodykit šiek tiek abstraktų išgąstį.
Taip ir padariau. Ir šis kadras įėjo į filmą.
Kulidžanovas pasiūlė man keletą įdomių atradimų. Tarp jų — kaip rytą, pagiriomis, Kuzma prausiasi.
Kuzma pabunda ir eina į virtuvę praustis. Susišlapinęs vandenyje pirštus, plaunasi jais akis.
Šie du trys judesiai parodė, koks Kuzma Jordanovas iš tikrųjų yra.

„KAI STOVĖDAMI MEDŽIAI LINKO“

Netikėtai sustojo traukinys. Per vagoną eina palydovas.
— Kodėl sustojom? — klausia jį pagyvenusi dama.
— Suvažinėjom karvę, — atsako palydovas.
— Kaip! Ji stovėjo ant bėgių?
— Ne, madam, mes specialiai dėl to užsukom į tvartą.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1961 metų spalis)

Kiekviename filme yra vietų, kurios tau labiausiai patinka. Tokia vieta man buvo epizodas su skalbimo mašina.
Pradėjus filmą demonstruoti, mane dažnai klausdavo:
— Nejaugi jūs tikrą skalbimo mašiną paleidot laiptais žemyn?
— Taip, tikrą. Nupirkom dvi mašinas ir išėmėm iš jų variklius. Pasirinkom Taikos prospekte seną namą. Režisieriaus asistentai apėjo visus butus ir perspėjo gyventojus, kad jie neišsigąstų bildesio. Ir skalbimo mašina nusirito laiptinės anga.
Prieš antrąjį dublį garso operatorius pareikalavo:
— Antrą mašiną meskite su varikliu. Noriu įrašyti natūralų garsą. Filmo premjera ir aptarimas vyko sostinės kino teatre „Udarnik“.
Prisimenu, salėje visi nutilo, kai, parodžius filmą, į sceną atėjo prastai vilkintis žmogus ir tarė:
— Draugai, pagelbėkite man! Šis filmas apie mane. Žiūrėjau ir galvojau: juk galima kitaip gyventi! Tik svarbu, kad tave kas nors mylėtų, kad būtum kam reikalingas. Na, sakykit, kur man rasti tokią mergaitę Natašą, kuri mane pamiltų? Aš tada būčiau visiškai kitoks.
Nepatiko man filmo pavadinimas „Kai medžiai buvo dideli“. Pirma, maniau, kad jis per ilgas, antra, neatspindi filme to, kas svarbiausia, trečia, tuo laiku daugelyje teatrų ėjo pjesė „Medžiai miršta stovėdami“, ir mūsų filmą painiojo su spektakliu.
Šios painiavos rekordą viršijo pieno kavinės Puškino aikštėje bufetininkė.
Ankstų rytą su bičiuliu užsukau į kavinę. Pamatė mane bufetininkė ir, išmetusi lėkštę, padavėjai sušuko:
— Maša, Maša, greičiau eik šen!.. Atėjo artistas iš filmo „Kai medžiai stovėdami linko“.
Filmui „Kai medžiai buvo dideli“ dėkingas už tai, kad po jo kinematografininkai pakeitė požiūrį į mane. Anksčiau buvau tik Dilba arba aktorius, sugebantis vaidinti tik girtuoklius ir vagis, o dabar mane pradėjo kviesti ir rimtiems vaidmenims.

AR MYLITE GYVŪNUS?

Dvi šunų dresuotojos giriasi:
— Mano Džilda skaito laikraščius!
— Žinau. Tai man sakė Šarikas.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1962 metų gegužė)

Kai, gastroliavęs Japonijoje, grįžau į Maskvą, sužinojau, kad manęs ieško „Mosfilmo“ studijos „Muchtaro“ grupė.
„Muchtaras“, „Muchtaras“... Ar tik ne tas Muchtaras — žurnale „Novyj mir“ išspausdintos I. Meterio apysakos herojus?
Tikrai. Paaiškėjo, kad režisierius Semionas Tumanovas nusprendė šią apysaką ekranizuoti, ir rašytojas Meteris parašė scenarijų. Susitikęs su manim, Tumanovas paklausė:
— Ar mėgstate gyvūnus?
— Taip, mėgstu.
— O šunų turėjote?
— Turėjau. — Ir papasakojau kiekvieno mūsų namuose gyvenusio šuns biografiją. Papasakojau, jog, kai žuvo Malka, visi mes sielojomės, lyg būtų miręs brangus žmogus.
— O ar skaitėte apysaką „Muchtaras“?
— Skaičiau.
— Puiku! Tada lengviau bus mums kalbėtis. Norėčiau, kad suvaidintumėt milicininką Glazyčevą.
— Glazyčevą? — Prisiminiau, kad apysakoje Glazyčevas yra mažo ūgio, kresnas, o aš visiškai kitoks. Pasakiau tai Tumanovui.
— Dieve mano, koks skirtumas? Kas žino, kaip iš tikrųjų Glazyčevas atrodė? Niekas! Kokį jį sukursim, tokį visi ir vaizduosis.
— Bet aš negaliu vaidinti milicininko,
— Tai ką, nemėgstate milicijos?
— Na ne, — atsakiau. — Bet patys supraskit, kokią turiu teisę vaidinti milicininką, jeigu dviejuose paskutiniuose filmuose vaidinau sukčius?
Ilgai kalbėjęsi, nusprendėm vis dėlto pamėginti. Susitarėme, kad, jeigu, pamatęs save ekrane, patikėsiu, jog galiu vaidinti milicininką, tada sutiksiu dalyvauti statant filmą.

IŠKONEVEIKITE MANE, IR AŠ PRAVIRKSIU

Šiandien filmuojantis Tumanovas papasakojo anekdotą.
Grafas vyresniajam liokajui sako:
— Rytoj, Džeimsai, atvažiuoja mano Alisos motina, ir prašom nukirsti mūsų šuniui uodegą. Noriu, kad niekas namuose nesidžiaugtų, jog atvyko uošvė.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1963 metų lapkritis)

Mėginti pasirinkome epizodą, kai apiplėšiama sanatorija ir Glazyčevas klausinėja sandėlininkę, kaip visa tai atsitiko. Sandėlininkės vaidmeniui buvo bandoma puiki aktorė Jekaterina Savinova.
Pagal scenarijų sandėlininkė turi pravirkti, ir Jekaterina manęs paprašė:
— Jura, kad greičiau pravirkčiau, prašom iškoneveikti mane.
— Jūs kvailė, — tariau pradėdamas siūlytą žaidimą.
— Ne, to maža. Sakykit, kad aš bloga.
— Kas gi sakė, kad jūs bloga? Anaiptol. Jūs tiesiog be talento artistė. Negana to, jūs idiote!
— Ką? Aš — be talento? Kaip jūs drįstate! — įsižeidusi tarė artistė ir pravirko.
Tumanovas davė komandą filmuoti.
Jaudindamasis žiūrėjau ekrane, kaip pavyko bandymas. Pasibaigė peržiūra, užsidegė šviesa, ir Tumanovas klausia:
— Na, kaip?
Pagalvojau: o ką, ir toks milicininkas gali būti.
Kur kas vėliau sužinojau mano kvietimo vaidinti istoriją. Mat bandė šešis žmones, ir vieną artistą netgi buvo patvirtinę. Bet scenarijaus autorius Izrailis Meteris atsitiktinai pamatė tuo metu filmą „Kai medžiai buvo dideli“. Mano darbas jam patiko, ir jis pasiūlė režisieriui mano kandidatūrą.
Kai buvau patvirtintas šiam vaidmeniui, užvirė darbas. Davė man uniformą. Norėdamas pasijusti esąs milicininkas, nešiojau ją namuose, o kartais ir gatvėmis su ja vaikštinėdavau.
Pradėjo ieškoti šuns. Ilgai rinkęsi, pagaliau apsistojo ties dviem. Pirmas buvo vardu Baikalas, o antrą, jaunesnį, vadino Muchtaru. Pamėginę filmuoti, įsitikinom, kad šunys panašūs. Tumanovas manė, kad Muchtaras suvaidins jauną Muchtarą (apysakoje pasakojama apie šuns gyvenimą per dešimtį metų), o Baikalas bus filmuojamas kaip suaugęs Muchtaras.
Keletą kartų važiavau su milicija į operacijas, susipažinau su daugeliu pėdsekių šunų vedlių. Milicijos darbuotojai noriai dalijosi savo patyrimu.
Filmo konsultantu pakvietė tada milicijos kapitoną Sergejų Poduškiną, kuris mokė mane taip, lyg iš tikrųjų rengčiausi tapti milicijos darbuotoju.
Keldavausi anksti rytą, užsivilkdavau milicininko uniformą, kailinukus ir pasukdavau į šunyną.
Ten išleisdavo iš narvų du šunis. Norėdamas juos prisipratinti, vedžiodavausi ir šerdavau. Po to vykdavau į cirką (buvo mokinių žiemos atostogos) ir, suvaidinęs tris spektaklius, vėl grįždavau į šunyną. Taip truko daugiau kaip dvi savaites. Šunys per tą laiką prie manęs šiek tiek priprato.
Žiemos natūrinėms nuotraukoms buvo pasirinktas Kaširas. Cirke vargais negalais išleido mane keturiems mėnesiams dalyvauti statant filmą. Tada nė nepamaniau, kad filmas bus statomas ištisus metus.
— Jurijau Vladimirovičiau, — pačioje pradžioje tarė man Tumanovas, — turėkit galvoje, kad jūsų padėtis kebli.
— O kodėl?
— Sunkiausia — vaidinti su vaikais ir gyvūnais. Šuo ekrane visada būna tikroviškas ir organiškas, o va jums teks paprakaituoti.
Per pirmus mūsų susitikimus šiek tiek skeptiškai klausiausi Tumanovo samprotavimų, kaip filmuosime, laikydamas jį teatro režisierium. (Tumanovas nenutraukė su teatru ryšių ir iki „Muchtaro“ kine buvo nufilmavęs vienintelį filmą „Aliošos meilė“, kurį laikiau vidutiniu.) Bet vos tik prasidėjo filmavimas, savo dvejones pamiršau. Semionas Iljičius gerokai pranoko daugelį kino šulų.

ŠUO ANT UODEGOS NUNEŠĖ 150 TŪKSTANČIŲ

Šiandien filmuojant Tumanovui papasakojau, kaip mūsų cirke dirbo praeityje žinomas dresuotojas Borisovas. Jis įbėgdavo į narvą pas liūtus, šaukdavo, pliauškindavo botagu, šaudydavo iš pistoleto į viršų. Liūtai riaumodavo, blaškydavosi po narvą, šiepdavo nasrus... Publika iš baimės stingdavo.
Kartą po vaidinimo užsukau į arklidę ir pamačiau: tupi narve liūtai ir ėda. Pas juos įeina tarnas, ramiai tapšnoja jiems per nugaras, kažką sako. Ir apskritai taip elgiasi, lyg čia būtų ne liūtai, o kačiukai. Aš jį paklausiau: „Nejaugi jūs nebijote?“ Jis nusijuokė: „O ko jų bijoti? Aš juos myliu, ir jie — mane“.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1964 metų sausis)

Kašire apgyvendino mus vietos technikumo bendrabutyje. Pirmiausia buvo numatyta filmuoti pabaigą, kur Glazyčevas su Muchtaru seka bandito Frolovo pėdomis.
Mūsų šunys buvo išmokyti visko: bėgti, stovėti, sėdėti, gulėti pagal komandą, pulti „nusikaltėlį“, jeigu jis užsimos peiliu. Bet kai Baikalas ir Muchtaras atsidūrė filmavimo aikštelėje, kai uždegė šviesos prietaisus, sudūzgė kamera, suburzgė, keldamas sniego dulkes, „vėjo kėlėjas“, šunys kategoriškai atsisakė filmuotis. Jie bailiai žvalgėsi į šalis, paskui atsigulė ant sniego ir niekaip nenorėjo pajudėti iš vietos.
Vedlys ragino šunis, šaukė, šėrė cukrum, bet niekas nepadėjo. Prie filmavimo šunys nebuvo pratinti.
Režisierius, operatorius, filmo direktorius žvelgė maldaujančiomis akimis į Baikalą ir Muchtarą. Vedlys pasimetė jausdamasis kaltas. Bet šunys nepasidavė. Labiausiai jie bijojo „vėjo kėlėjo“. Vos tik jį įjungdavo, šunys iš baimės suglausdavo ausis.
Taip praėjo penkios dienos. Kiekviena filmavimo diena atsiėjo tris tūkstančius rublių. Kino grupė dirbo tuščiomis.
Tada žmonės dar nebuvo pratę prie naujų pinigų, ir filmo direktorius, siaubo pagautas, šaukė:
— Šimtą penkiasdešimt tūkstančių šunys ant uodegos nunešė. Tai siaubinga!
Vieną priverstinai dyką dieną prisiminiau istoriją, susijusią su gyvūnų filmavimu kine. Šį pasakojimą išgirdau iš Vladmiro Durovo.
Ketvirtojo dešmtmečio pabaigoje buvo statomas filmas. Viename jo epizode kiaulė turėjo suėsti popieriaus ritinėlį — raštą.
Kinematografininkai atvyko pas Durovą į cirką ir klausia:
— Prašom pasakyti, Vladimirai Grigorjevičiau, ar negalėtumėt išdresuoti kiaulę, kad ji filmuojant suėstų raštą? Suprantam, jog tai sunku, bet labai mums reikia.
— O kiek pagal jūsų sąmatą numatyta lėšų dresavimui? — paklausė Durovas.
— Trys tūkstančiai. Jeigu reiktų, galėtume sumokėti ir daugiau. Suprantam, kad tai sudėtinga.
— Visų pirma su manim reikia sudaryti sutartį, — pasakė Durovas. Sudarė su juo sutartį.
— O dabar ką privalome daryti? — paklausė kinematografininkai.
— Nupirkti kiaulę.
— Kokią kiaulę?
— Bet kokią. Kuri labiau jums patiks.
— O toliau?
— Tris dienas iki filmavimo prašom kiaulės nešerti. Filmavimo dieną paskambinkit man. Paruoškit raštą, kurį reikia suėsti. Jeigu jums reiks kelių dublių — turi būti keletas raštų.
Nusipelniusio dresuotojo žodžius kinematografininkai sutiko nepatikliai, tačiau visus nurodymus įvykdė ir po kelių dienų jam paskambino.
— Vladimirai Grigorjevičiau, ką daryti? Tris dienas kiaulės nešėrėm, ir ji žviegia laukiniu balsu. Rytoj filmavimas.
— Viskas gerai, — tarė Durovas. — Rytoj laukit studijoj. Atvažiuosiu. Atvažiavo į studiją. Užsuko į paviljoną, išsiėmė buteliuką su medum, paėmė raštą, aptepė jį medum ir, padėjęs ant stalo, paklausė:
— Iš kur kiaulė pasirodys?
— Gerai būtų, kad pro langą, — atsakė jam.
— Na ir puiku. Laikykit ją prie lango. Kai viskas bus paruošta, paleiskit. Ji pati atbėgs prie rašto.
Ir tikrai. Vos kiaulę paleido, nekreipdama dėmesio į šviesą ir kino kameros tarškesį, ji įšoko pro langą ir pribėgo prie stalo, kur gulėjo raštas. Akimirksniu jį suėdė.
— Viskas būtų gerai, — tarė režisierius, — tik kad jau labai greitai „raštą“ suėdė.
— Duokit antrą dublį, — pasiūlė Durovas.
Antras dublis puikiai išėjo. Kiaulė ėdė raštą jau neskubėdama. Šis dublis ir liko filme.
Juostos direktorius ir režisierius stačiai nuliūdo. Kai sugalvojo šią sceną, manė, jog reikės ilgai jaukinti kiaulę, gaminti specialios sudėties popierių. O čia viskas taip paprasta.
Durovas pasiėmė iš kasos pinigus ir išvyko.
Deja, šuo ne kiaulė. Mums buvo kur kas sunkiau.

MANO ŠUO NORI FILMUOTIS

Ruduo. Lyja. Gatvėje susitinka dvi blusos. Abi dreba nuo šalčio. Viena sako:
— Koks pragariškas šaltis! Kas gi toliau bus?
— Nieko, — ramina antra, — nesikrimsk, praturtėsim, pirksim šunį...

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1964 metų vasaris)

Filmavimo grupė „Šen, Muchtarai!“ dykinėjo. Žiemos natūrinių nuotraukų laikas baigėsi. Ką daryti? Pasklido gandai, kad mūsų filmo nori neleisti statyti.
O spaudoje jau pasirodė pranešimų, kad filmas statomas. Žurnalas „Sovetskij ekran“ išspausdino nuotraukas šunų, kuriuos buvo numatyta filmuoti. Staiga atsitiko nenumatytas dalykas.
Iš Kijevo į studiją atėjo telegrama:
„MOSFILMAS MUCHTARO KINO GRUPĖ MANO ŠUO NORI FILMUOTIS JŪSŲ FILME INŽINIERIUS DLIGAČAS“.
Pasijuokėm iš telegramos. Bet Tumanovas iš nevilties pasakė:
— O kas žino, gal čia kaip tik tas šuo, kurio mums reikia? Kapitonui Poduškinui pasiūlė nuvažiuoti ir apžiūrėti šunį vietoje.
Jis išskrido į Kijevą ir tą pačią dieną paskambino Tumanovui:
— Šuo vertas dėmesio. Reikia paimti. Svarbiausia, jis jau buvo filmuojamas kine ir pratęs prie triukšmo ir apšvietimo. Šuns šeimininkas geras — inžinierius, malonus žmogus.
Poduškinui buvo paliepta nedelsiant atgabenti į Maskvą šunį ir šeimininką.
Pirmą pažintį su jais įsiminiau.
Prie mūsų namo Furmanovo gatvėje, kur tuo metu gyvenome, privažiavo „Mosfilmo“ gaziukas. Iš mašinos išlipo nedidelio ūgio su siaurais ūsiukais vyriškis. Jis priėjo prie manęs ir, ištiesęs ranką, tarė:
— Aš — Michailas Davidovičius Dligačas. Esu inžinierius iš Kijevo. O va ir mano šuo — Deikas!
Pro atdaras mašinos duris išlindo didelis šuns snukis. Šuo pasižiūrėjo į jį, į mane ir pasislėpė.
Dligačas pasakė:
— Jūsų labai prašyčiau. Vadinkite mane tiesiog Miša. O aš jus — Jura. Dėl to reikia iš karto susitarti. Ir ne todėl, kad noriu turėti su jumis draugiškus santykius, tai reikia jam, — jis linktelėjo aviganio link. — Ir sakysime vienas kitam „tu“. Šuo iš karto turi sužinoti tavo vardą. Jurijus Vladimirovičius — jam sunku įsiminti. Kai tu vadinsi mane Miša, jis supras, kad kreipiesi į mane.
Aš sutikau, nors ir pamaniau, kad šeimininkas gudrauja. Kai sulipome į mašiną, Dligačas perspėjo:
— Tik prašau tave, Jura, nesiūlyk jam jokio valgio ir nekviesk jo, nes jis gali pulti tave ir įkąsti.
Mašina pajudėjo. Šuo įspraudė snukį tarp manęs ir vairuotojo ir atidžiai žiūrėjo pro priekinį mašinos langą.
— Nesistebėk, — prabilo Dligačas. — Deikas mėgsta žiūrėti, kur važiuoja. Jis privalo žiūrėti.
Paklausiau Dligačą, kodėl šunį pavadino Deiku.
— Labai paprastai, — atsiliepė Miša, — žinai dailininką Van Deiką? Van atmečiau, o Deikas liko.
Nuo pirmųjų pažinties minučių supratau, kad Michailas Dligačas elgiasi su savo šunim kaip su žmogum. Jis nedvejojo, kad šuo supranta viską, ką žmonės šneka. Tuo pat metu pastebėjau, jog šuo tikrai akimirksniu vykdo bet kokią jo komandą, reaguoja į balso intonaciją.
Aš prisiminiau, kad manęs prašė šuniui nieko neduoti. Bet vis dėlto išsitraukiau iš portfelio gabalą dešros ir pažvelgiau į šunį. Šis, suprantama, atsigręžė į mano pusę, pažiūrėjo į dešrą, paskui probėgom į mane ir nusisuko. Dešrą suvalgiau pats.
Studijoje tebebuvo filmuojamos scenos, kurios be šuns. Vis dėlto, kad Deikas pamažu priprastų prie manęs, jį atvesdavo į paviljoną. Vykstant scenai, sėdėjau už stalo, o Michailas Dligačas Deikui sakė:
— Sėdėti su Jura.
Šuo prieidavo prie manęs ir šalia atsisėsdavo.
— Tegul pasėdės su tavim, — kalbėjo Dligačas. — Nesvarbu, kad nesifilmuoja. Jums būtina priprasti vienam prie kito. Deikas įsimins tavo kvapą, pamažu ims laikyti tave saviškiu. Juk jums daugelyje scenų teks būti kartu.
Per pietų pertrauką šuo nuėjo kartu su mumis į valgyklą. Aš valgiau, o jis sėdėjo greta. Vakarop Dligačas pasakė:
— Rytoj atsinešk porą dešrelių.
Kitą dieną kartu su Dligaču įėjau į specialų kambarį, kur buvo Deikas. Jis pamatė mane ir suurzgė.
— Sėdėti, — sudraudė Dligačas. — Jura, išsiimk dešreles ir paduok man.
Atkišau šeimininkui dešreles. Jis perdavė jas šuniui. Deikas pradėjo ėsti.
— Va matai, — tarė Michailas, kreipdamasis į Deiką, — Jura atnešė tau dešrelių, Jura.
Rytojaus dieną liepė atnešti kepenų. Prašymą įvykdžiau. Viskas pasikartojo: pirmiausia kepenis daviau šeimininkui, o šis, tardamas: „Jura tau atnešė kepenų, Jura“, — davė jas Deikui. Paskui atnešiau mėgėjų dešros. Vėl ta pati ceremonija. Neiškenčiau ir paklausiau:
— O kodėl pačiam negalima duoti ėsti?
— Jis iš svetimų rankų neima, — ramiai atsiliepė Dligačas, — gali pulti.
Po savaitės įėjau į kambarį, kuriame buvo šeimininkas su šunim, ir išgirdau džiaugsmingą šūksnį:
— Žiūrėk, žiūrėk, Jura! — Michailas rodė į Deiko uodegą. — Matai?! Ir aš pamačiau, kad šuns uodegos galiukas švytuoja.
— Matai? Jis tave atpažįsta! Jis tau netgi simpatizuoja!..
— Nieko sau, — pasakiau, — prireikė savaitės, kad uodegos galiukas sujudėtų. Kiekgi reiks, kad vizgintų visa uodega?
— Viskam reikia laiko, — patikino Dligačas.
Tikrai po dviejų dienų pirmąkart daviau Deikui dešros. Šuo pasižiūrėjo į mane nustebęs.
— Imk, imk, — leido Dligačas, — Jura atnešė tau. Iš Juros galima imti. Deikas nenorom pradėjo ėsti.
O Kartą Dligačas uždėjo delną šuniui ant galvos ir paprašė, kad aš savo delną uždėčiau ant viršaus. Pamažu Michailas ištraukė savo ranką iš po manosios, ir mano delnas atsidūrė ant šuns galvos. Deikas paskersakiavo į mane ir tyliai suurzgė.
— Sėdėti! Ramiai... — ištarė Dligačas. — Ramiai, Deikai. Jutau, lyg po mano ranka veiktų dinamo mašina.
Kartą ėjome kartu „Mosfilmo“ koridorium. Dligačas laikė Deiko pavadėlį. Nežymiai jis perdavė jį man, o pats sustojo. Šuo ėjo pirmyn, nežinodamas, kad pavadėlis mano rankoje. Taip nuėjome dešimtį metrų. Staiga šuo sustojo, pasigręžė ir pamatė, kas jį veda.
— Deikai! Ramiai! — sušuko Dligačas. — Eik pirmyn. Tai Jura. Tai Jura, kuris atneša tau dešrelių ir dešros, eik pirmyn.
Šuo nenoromis žengė kelis žingsnius.
— Sakyk jam „pirmyn“. Paliepk, — paprašė Dligačas.
— Pirmyn, pirmyn... — netvirtu balsu įsakiau.
Šuo nenoriai ėmė eiti į priekį. Pavadėlį buvau stipriai apsivyniojęs apie ranką. Staiga Dligačas sušvilpė. Ir šuo taip šoko prie šeimininko, kad aš parkritau ir mane tempė keletą metrų.
Pamažu su Deiku susidraugavom. Ir va pagailau paskutinieji bandymai: mane pasodino į narvą kartu su šunim, pakvietė apšvietėjus, vairuotojus, dailides ir paprašė tvoti lazdomis per narvą, lyg pultų jie mus. Deikas įdūkęs šoko prie grotų ir piktai lojo. Jis gynė mane.
— Va matai, — vėliau sakė man Dligačas, — jeigu jis tave gina, vadinasi, tikrai pripažino. Dabar galima filmuoti.

JIS PASISTENGS

Šiandien man papasakojo, kaip buvo statomas filmas „Leninas Spalyje“. Kai režisierius Michailas Romas filmavo Laikinosios vyriausybės posėdžio sceną, jis ilgai apžiūrinėjo filmavimo dalyvius ir, sustojęs priešais vieną barzdočių, kurį juokais visi vadino Černomoru, čiupo jį už barzdos ir sušuko:
— Kuriems velniams, jūs čia prisiklijavot šitą skujinę?!
— Atleiskite, bet tai mano barzda, — ėmė teisintis Černomoras.
Filmuojant prireikė žinoti, kokius Kerenskis nešiojo ordinus ir kiek jis turėjo adjutantų.
— Ar kas nors tai išsiaiškino? — Romas paklausė filmavimo grupės narius.
Visiems tylint, pasigirdo tvirtas Černomoro balsas:
— Aleksandras Fiodorovičius nešiojo tik universiteto ženkliuką, o adjutantų turėjo du.
— O iš kur jūs žinot? — nusistebėjo Romas.
— Jūsų žiniai, — atsakė Černomoras, — aš esu buvęs Laikinosios vyriausybės ministras Malianlovičius.
Taip buvęs ministras tapo vyriausiuoju konsultantu visų epizodų, susijusių su Laikinąja vyriausybe, ir suvaidino filme pats save.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1964 metų kovas)

Po kiek laiko vėl išvykome daryti natūrinių nuotraukų. Pirmiausia buvo filmuojamas epizodas, kai Muchtaras turi aptikti nusikaltėlio pėdsakus ir pulkininkas, Glazyčevo viršininkas, klausia: „Na kaip, Glazyčevai, ar tavo šuo ras pėdsakus tokiame šaltyje?“
Į tai Glazyčevas atsako fraze, keletą kartų kartojama filme: „Jis pasistengs“.
Pagal scenarijų šiame epizode šuo turi išsikrimsti iš po priekinių letenų nagų ledo gabaliukus. Kaip išmokyti šunį tai padaryti? Dligačas įspraudė tarp Deiko nagų gabaliukus ledinukų ir, kai filmavo Muchtarą stambiu planu, įsakė jam iškrimsti šiuos gabaliukus. Ekrane taip ir išėjo: Glazyčevas kalbasi su pulkininku, o Muchtaras sėdi prie vedlio kojų ir graužia iš tarpnagių ledą.
Ši scena filmuojama buvo spaudžiant trisdešimties laipsnių šalčiui. Aplink triukšmas — nuo „vėjo kėlėjo“, apšvietimo prietaisų, operatoriaus kameros, bet Deikas nekreipė į nieką dėmesio ir puikiai vaidino.
Kai kadrą nufilmavo, prie manęs priėjo režisierius ir paklausė:
— Visiškai pamiršau stebėti, ar jūs kadre viską teisingai darėte? Kokius žodžius tarėte?
Filmuojant Tumanovas ir kiti grupės dalyviai daugiausia stebėjo Deiką. O į mane nieks nežiūrėjo.
Operatorius juokaudamas man tarė:
— Tu nesijaudink. Filmas vadinasi „Šen, Muchtarai!“ Taigi apie šunį, o tu — prie jo. Svarbiausia — negadink kadro.
Kartais Dligačas ramiai sakydavo:
— Deinka šiandien pavargo. Daugiau filmuotis negalės.
— Kaip?! — sušukdavo Tumanovas. — Juk saulė leidžiasi!
Jeigu aš pavargčiau arba kitas artistas, niekas filmavimo nenutrauktų, bet priversti šuns dirbti nieks neįstengė. Su juo buvo skaitomasi.
Vasaros natūrines nuotraukas darė prie Rostovo šunyne.
Iš viešbučio vykdavau filmuotis persirengęs milicininko uniforma. Ryšium su tuo prisimenu vieną atsitikimą. Važiavome pro turgų, ir mūsų mašinos vairuotojas stabtelėjo atsigerti vandens. Staiga prie manęs pribėgo kažkokie žmonės ir šaukia:
— Draugas leitenante, eilėje mušasi!
Ką daryti? Išlipau iš mašinos, priėjau prie eilės, trumpai sušvilpęs, ramiai paėmiau vieną drumstėją už alkūnės ir griežtai paklausiau:
— Ką, vežti į skyrių?
— O ne, daugiau taip nedarysiu, leitenante, dovanokit, mes tik šiaip sau.
Deikas dirbo puikiai. Jis tarytum suprasdavo, ko iš jo reikalaujama.
Baisus karštis. Sėdžiu autobuse. Batus, kepurę, palaidinę palikau gatvėje dvidešimt metrų nuo autobuso. Staiga girdžiu per megafoną komandą:
— Nikuliną į kadrą!
— Na, eisiu apsirengti, — tariau.
— O kam eiti? Čia apsirengsi, — pasiūlė Dligačas.
— Juk drabužiai lauke.
— Deikas tuojau atneš. Deikai, — pašaukė Dligačas, — kur Juros batai? Deikas nuėjo ir atnešė batus: pirmiausia vieną, paskui antrą.
— O palaidinę? — tarė Dligačas. Deikas atnešė palaidinę.
— O dabar kepurę, — paliepė šeimininkas. Šuo atnešė kepurę.
Aš buvau apstulbintas.
— Miša, jis tikrai supranta?

— O tu ką, — įsižeidė Dligačas, — laikai jį idiotu? Kartą Dligačas kreipėsi į Tumanovą:
— Mes su Deiku norim pasižiūrėti, kas nufilmuota. Mums įdomu, kaip juostoje išėjo.
— Su Deiku? — nustebo Tumanovas.
— Taip, jis irgi nori, — rimtai paaiškino Dligačas, — pasižiūrėti, kas nufilmuota.
Ir štai peržiūrų salėje susėdo filmavimo grupė, o ant grindų take įsitaisė Deikas. Šuo nelabai dėmesingai žiūrėjo medžiagą, bet kai ekrane pasigirsdavo lojimas, jis pagyvėdavo.
Kartą režisieriaus padėjėja, jaunutė moteris, priėjo prie manęs ir paklausė:
— Jurijau Vladimirovičiau, o kas per eisena šuns — „vaikščioti siūra“.
Nesupratau, ko ji klausia.
— Apie kokią eiseną jūs kalbat?
— Ogi Dligačas visą laiką Deikui sako: „Vaikščiok siūra“.
Pradėjau juoktis. Mat Michailas Dligačas kalbėjo pietiečių akcentu ir kai kuriuos žodžius tardavo kartu. Deikui jis liepdavo: „Vaikščiok su Jura“, o išeidavo: „Vaikščiok siūra“.
Žinoma, filmuojantis man pravertė darbo cirke patyrimas. Ne kartą mačiau, kaip dirba dresuotojai, stebėjau, kaip jie valandų valandas tobulina kiekvieną gyvūnų judesį. Operatorius ir režisierius įprato filmuoti po keturis penkis dublius, ir aš ilgai jiems aiškinau, kad gyvūnus reikia spėti nufilmuoti per pirmus du dublius. Vėliau jiems šitai įgrysta.
Pradėdami filmuotis, manėme, kad filmuosim du šunis. Paėmėm antrą šunį, kad suvaidintų sužeistą. Bet Deikas pats atliko abu vaidmenis.
Visus sukrėtė Deiko elgesys filmuojant epizodą, kai sužeistam Muchtarui daroma operacija.
Deiką paguldė ant operacinio stalo ir vos tik įjungė šviesą, kai nei iš šio, nei iš to jis pradėjo sunkiai kvėpuoti — iš tikrųjų atrodė, kad šuo serga. Apstulbęs Tumanovas tyliai tarė operatoriui:
— Greičiau filmuokit.
Ilgai visi suko galvas, kaip priversti šunį šlubuoti kadre, ką daryti, kad jis atrodytų sergantis. Sugalvojo Dligačas. Jis paėmė keletą vyšnių sirupo butelių ir ištepė juo Deiko plaukus. Šuo iškart atrodė esąs nušiuręs ir apgailėtinas. O kad Deikas šlubuotų, po letena jam padėjo mažytį dyglį ir užklijavo pleistru. Kai dyglį nuėmė, Deikas kurį laiką bijojo remtis ta letena ir šiek tiek šlubavo. Taip ir nufilmavo sceną.
Keletas triukų su Deiku buvo sukurta tiesiog filmavimo aikštelėje.
Kartą atsukau vandens čiaupą, žiūriu — pribėgo Deikas ir pradėjo gerti vandenį tiesiai iš čiaupo. Papasakojau apie tai Tumanovui. Jam patiko. Taip mes ir nufilmavome — Muchtaras kartu su savo vedliu geria iš čiaupo vandenį.

SUNKIAUSIAS KADRAS

Tumanovas šiandien papasakojo, kaip Sergejus Eizenšteinas, kurdamas „Šarvuotį „Potiomkiną“, sugalvojo nufilmuoti Juodosios jūros laivyno eskadros įspėjamąją salvę. Kaip tik po šios salvės virš sukilusio šarvuočio iškilo raudonoji vėliava. Norint gauti sutikimą, kad visos Juodosios jūros laivyno patrankos iššautų salvę, prireikė eiti pas patį Frunzę. Jis leido iššauti tik vieną salvę.
Atėjo filmavimo diena. Privažiavo daug svečių. Eizenšteinas nuvedė juos į komandavimo bokštą. Kažkas jį paklausė:
— Kaip bus duodama komanda bendrai salvei? (Grupė radijo tada neturėjo.)
— Ogi labai paprastai, — atsakė režisierius. — Kai pradėsime filmuoti, duosim tokį signalą. — Tardamas šiuos žodžius, jis mostelėjo balta vėliava.
Ir... laivynas iššovė salvę. Eizenšteinas susiėmė už galvos. Bet pakartoti kadro jau nebuvo galima.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1964 metų balandis)

Muchtaro šeimininkės vaidmenį vaidino artistė Ala Larionova. Pagal siužetą ji parduoda šunį milicijai, o po metų ateina aplankyti jo šunyne. Šuo puola ją ir suplėšo brangius kailinius. Šuo tapo tarnybinis ir nieko, išskyrus Glazyčevą, nepripažino. („Matyt, šunys, kaip ir žmonės, nemėgsta, kai juos parduoda“, — sakoma scenarijuje.)
Kaip šią sceną filmuoti? Deikas nepažįsta Larionovos. Kaip padaryti, kad šuo nesukandžiotų artistės?
Nutarėm ant Larionovos rankos uždėti keletą iš plastiko padarytų apsauginių žiedų.
Michailas Dligačas tikino, kad jeigu artistė, šuns puolama, atkiš ranką, tai Deikas įsikibs kaip tik į šią ranką.
Pradėjom ruoštis filmuoti.
Kai filmuojami rizikingi kadrai, būtinai įsikiša saugumo technikos atstovas.
— O kokių imsitės priemonių artistei apsaugoti? — paklausė atvykęs saugumo technikos inžinierius.
Jam papasakojo apie žiedus.
— Gerai, — sutiko inžinierius. — Na, o jeigu šuo griebs artistę už kojos arba, gink dieve, už kaklo?
Jam paaiškino, kad šitaip neatsitiks, nes Deikas čiumpa iš karto, tai yra jeigu sykį sugriebs, tai ir laikys, ir nepaleis, kol išgirs dresuotojo komandą.
— Galbūt jūsų šuo čiumpa iškart, — tarė inžinierius, — bet kipšas žino, kas jam galvoj? Draudžiu filmuoti.
Grupėje kilo panika. Labiausiai už visus, beje, nervinosi Dligačas. Jis ėmė įkalbinėti inžinierių leisti filmuoti.
— Tai ką, — paklausė šis, — imatės atsakomybės už artistės gyvybę?
— Taip, imuosi.
— Tada parašykit raštelį.
Ir Dligačas parašė, kad jis visiškai atsako už aktorės Larionovos saugumą. Taip buvo leista filmuoti.
Ala Larionova — didvyriška moteris. Kai pasiūlė pakeisti ją šiame epizode dublere, ji kategoriškai atsisakė.
Nusprendė filmuoti be dublių. Pastatė dvi kameras — tam atvejui, jeigu viena išeis iš rikiuotės. Viską iš anksto paruošė, patikrino ir surepetavo. Michailas Dligačas laikė Deiką už kaklasaičio. Larionova įėjo į kadrą.
— Motoras! — visiškoje tyloje nuaidėjo režisieriaus komanda. Apšvietėjai, asistentai, vairuotojai, darbininkai sustingo. Larionova greitai ėmė bristi per sniegą.
— Muchtarai, Muchtarai, Muchtarėli, — pradėjo ji šaukti šunį.
— Fas, — sukomandavo Dligačas ir paleido Deiką.
Tas šoko ant aktorės, su įniršiu čiupo už rankos ir parvertė ją į sniegą.
Dligačas dviem šuoliais atsidūrė šalia ir, šaukdamas „Fu, fu!“ — vos vos nuvilko Deiką nuo Larionovos.
— Stop! — nusiminęs šūktelėjo Tumanovas. — Ką jūs darot? Michailai Davidovičiau, jūs sugadinote man kadrą!
— Kodėl? — nustebo Dligačas.
— Kaip tai kodėl? Mes ne jus privalom filmuoti. Mums svarbu parodyti, kaip šuo kandžioja Larionovą, o jūs įlekiate į kadrą.
— Bet kitaip aš negaliu, — atsakė Dligačas. — Aš už jos gyvybę atsakau.
— Na tegul nors šiek tiek, nors mažumą pakandžioja Deikas, apkramto! O jau po to jį nuvilksite. Nagi nors dvi tris sekundes vėliau įbėkit į kadrą, — maldavo Tumanovas.
Nusprendė dar nufilmuoti dublį. Vėl visi sustingo. Ir vėl Deikas pagal Dligačo komandą puolė artistę. Bet šeimininkas vėl neištvėrė ir per anksti įbėgo į kadrą.
Ir antras dublis buvo sugadintas.
Paskelbė trumpą pertrauką. Prie manęs priėjo Tumanovas.
— Jūsų labai labai prašau, — tyliai ištarė. — Kai tik šuo puls Larionovą, maldauju nutverti Dligačą už kailinukų ir tris sekundes jį palaikyti. Suskaičiuokit: viens, du, trys — ir tik tada paleiskit.
Pasiruošė filmuoti.
— Motoras! — nuaidėjo komanda. Deikas puolė pirmyn, aktorė atkišo ranką, ir šuo įsikibo į ją. Aš tuo laiku iš užpakalio čiupau Dligačą už kailinukų ir iš visų jėgų laikiau. O jis, nors iš pažiūros ir silpnas, pasisuko ir tvojo man per žandą, ir taip stipriai, kad aš parkritau į sniegą. Taip nufilmavo šį kadrą.
Šis epizodas filmuojamas buvo už šimto kilometrų nuo Maskvos, prie Kaširo. Visą naktį blogai miegojau. Matyt, prisinervinau. Rytą mane nugrimavo, perrengė milicininko uniforma ir nuvežė filmuotis. Vos nufilmavo pirmą dublį, kai įteikė iš namų telegramą. Tris kartus iš eilės perskaičiau tekstą: „Susirgo tėtė, nedelsdamas parvažiuok“. Lyg tyčia laisvų mašinų nebuvo. Tiesiog iš filmavimo aikštelės mane parvežė į Maskvą milicijos motociklu. Netgi persirengti nespėjau — išvažiavau milicininko uniforma.
Taip ir įėjau pas tėvą į palatą.
Mat, vėluodamas į ledo ritulio rungtynes Lužnikuose, tėvas bėgo ir slystelėjęs pargriuvo ant nugaros. Visą mačą išsėdėjo kantriai kęsdamas skausmą. Dar įstengė namus pasiekti. O rytą jau nepajėgė atsikelti. Iškvietė greitąją. Sužinojęs, kad atvažiuos gydytojas, šiaip taip atsikėlė ir nusiskuto.
— Negaliu gi pasitikti gydytojo nesiskutęs, — tarė tėvas. Gydytojas iš karto nustatė diagnozę: infarktas. Tėvą su kėde atsargiai nunešė į mašiną.
Dvi dienas išbuvau ligoninėje. Tėvas skundėsi:
— Žmonės palatoje klaikūs — sprendžia kryžiažodį ir negali atspėti pačių paprasčiausių žodžių. Tenka pasakinėti.
Neįprasta man buvo matyti silpną, vos vos kalbantį tėvą. Jis beveik niekada nesirgdavo. Prisimenu jį visada žvalų ir energingą. Iš prigimties jis didžiausias optimistas. Nors ir kaip sunkiai gyvenom, kad ir kokių būdavo jam nemalonumų dėl darbo, neprisimenu jo nuliūdusio arba susirūpinusio. Jis visada spinduliavo džiaugsmu, nuolat judėjo, buvo linksmas ir kitus užkrėsdavo optimizmu. Su juo lengva buvo gyventi. Bent man, berniukui. Kiekvieną rytą po mankštos jis deklamuodavo eilėraščius, o kartais dainuodavo dainas. Jeigu tėvas rengdamasis dainuodavo savo mėgstamą romansą: „Nužydėjo seniai chrizantemos sode...“, žinojau — jis puikiausiai nusiteikęs.
Mano draugai tėvą mylėjo. Mokydamasis mokykloje, o paskui klounados studijoje, dažnai kviesdavausi namo savo draugus, ir jie visada klausdavo: „O tėvas ar bus?“ Jeigu atsakydavau, kad bus, tai jie apsidžiaugdavo tikėdamiesi išgirsią juokingų istorijų, anekdotų, pasakojimų.
Mažas būdamas, svajojau išgyventi iki penkiasdešimties metų, kaip senelė. Penkiasdešimt metų — vis dėlto pusė amžiaus! Vėliau svajojau išgyventi iki šešiasdešimties. O dabar laukiu medicinos atradimų, kurie leistų pratęsti gyvenimą iki šimto metų.
Sėdėjau prie tėvo patalo, žiūrėjau į jį ir, kaip sakoma, meldžiau dievą, kad viskas baigtųsi laimingai.
Tėvas mane paklausė, kaip filmuojami šunys filme, kaip man sekasi. Paskui nepastebimai užmigo. Ir mane suėmė miegas. Nuėjau į gydytojų kambarį ir ten ant kušetės užsnūdau.
Paryčiu mane pažadino medicinos sesuo.
— Jurijau Vladimirovičiau, pabuskite...
...Po tėvo laidotuvių grįžau prie Kaširo. Filmas buvo statomas toliau. Tėvas nesuspėjo pamatyti šio filmo. Jis mirė būdamas šešiasdešimt šešerių metų.
Filmas buvo baigiamas filmuoti vasarą Maskvoje. Mano šeima išsikėlė į vasarnamį. Bute likau vienas ir pakviečiau Dligačą persikelti su Deiku pas mane, manydamas, kad kartu bus linksmiau gyventi. Ir į studiją drauge važinėsim. Jis sutiko.
Kartą apie penktą valandą ryto per miegą išgirdau, kaip Deikas, tapendamas letenomis per grindis, įėjo į mano kambarį ir pradėjo traukti nuo manęs antklodę. Užsimiegojęs aš nieko negalėjau suprasti.
— Ko tau reikia? — paklausiau šunį.
Deikas pažiūrėjo į mane ir pasuko snukį į langą.
Supratau, šuo prašosi pasivaikščioti. „Tai tau, — pamaniau. — Šeimininkas miega šalia, o jis atėjo manęs.“ Man buvo malonu. Atsikėliau, greit apsirengiau ir išvedžiau Deiką lauk.
Nuo to laiko kas rytą Deikas mane žadindavo, ir mudu eidavom pasivaikščioti.
Atėjo paskutinė filmavimo diena. Šį sykį nusprendėm su Michailu Dligaču atšvęsti. Tuo metu grįžo iš vasarnamio ir mano artimieji.
Sėdim visi už stalo, prisimenam filmavimą. Šalia ant grindų guli Deikas. Kažkuris pasakė, kad dabar Deikas turi du šeimininkus. Miša, tai išgirdęs, įsižeidė.
— Šiaip ar taip, svarbiausias ir vienintelis šeimininkas — aš. Deikai, šen! — paliepė jis.
Deikas bematant priėjo prie jo.
— Deikai, šen! Sėdėti, — įsakiau aš.
— Deikas įvykdė ir mano komandą.
Taip buvo kelis kartus. Deikas tiksliai vykdė visas mūsų komandas.
— Kad ir kaip jis tavęs klausytų, — sakė Dligačas, — o šeimininkas vis dėlto aš.
— Gal ir taip, — lyg sutikau. — Bet štai tris paskutines savaites Deikas kas rytą mane žadindavo! Ir prašydavo, kad eičiau su juo pasivaikščioti. Nors tu, šeimininkas, miegodavai gretimame kambaryje.
Dligačas nusijuokė ir pasakė:
— Tad va žinok — kiekvieną rytą jis mane žadindavo, o aš jam sakydavau: „Eik pas Jurą. Jis su tavim eis pasivaikščioti“.
Po trejų metų, kai buvo baigtas statyti filmas, sužinojau, kad Deikas nugaišo. Nuo jo liko šuniukas, taip pat Deikas. Aš jo niekada nemačiau, bet Michailas Dligačas rašė, kad jis labai panašus į tėvą.
Dligačas svajojo, kad apie Muchtarą nufilmuotų antrą seriją.

FILMĄ STATE SEMIONAS TUMANOVAS

Šiandien filmuojant Tumanovas papasakojo anekdotą.
Mirė vienas mokytojas ir pateko i aną pasaulį. Pamatė atdaras duris ir įėjo. Jam ten patiko, ir jis nusprendė pasilikti. Staiga prie jo prieina ir sako;
— Kodėl jūs likote čia? Šičia pragaras, o jums dera į rojų.
— Ne, aš čia pasiliksiu, — atsakė mokytojas. — Po mokyklos pragaras man kaip rojus.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1964 metų birželis)

Su Tumanovu mes vienmečiai. Kaip ir aš, jis buvęs fronte. Man jis patiko, kad aistringai atsidėjęs darbui. Nepasisekus baisiai krimsdavosi.
Prisimenu, jis vos neverkė, kai šunys nesidavė filmuojami. Negalėjo nežadinti jam simpatijos jo maniera dirbti su aktorium, nuostabiai sąžiningas požiūris į darbą ir gerumas. Jį mėgo vairuotojai ir asistentai, darbininkai ir aktoriai, padėjusieji mums milicijos darbuotojai, — žodžiu, visi, kas jį pažinojo, kas susidurdavo su juo darbe.
Filmuojame natūrinius kadrus. Laukiame saulės. Prieina prie manęs Tumanovas ir prašo:
— Papasakokite, kaip dirbdavo seni klounai.
Ir aš pasakodavau apie senovines reprizas, klounadas. Visi raitydavosi iš juoko, o Tumanovas nesijuokdavo.
— Jūs tik pamanykit, — sakė jis susižavėjęs. — Kokie genialūs buvo žmonės. Sugalvodavo paprastų, netgi primityvokų gudrybių, bet kokios jos išmintingos ir filosofiškos.
Prieš pat mirtį jis atėjo pas mus į cirką. Atsisveikindamas tarė:
— Va per mėnesį užbaigsiu filmą, ir mes būtinai susitiksim. Bet, deja, mes daugiau nesimatėm.
Filmas „Šen, Muchtarai“ dažnai rodomas per televiziją. Žiūrėjau prieš daugelį metų nufilmuotus kadrus. Pūga. Švilpia vėjas. Vedlys Glazyčevas su Muchtaru uždusę bėga žudiko pėdomis. Ir čia visada girdžiu Semiono Tumanovo balsą:
— Jurijau Vladimirovičiau, brangusis, labai prašau. Na, dar kartelį pabėgėkit... Žinau, sunku, bet juk reikia... Suprantat — šuo mažai uodė pėdas, Labai jus prašau...

„AISTROS DĖL ANDREJAUS“

Aleksejus Batalovas pasakojo, kaip, filmuojant „Damą su šuniuku“, kur jis vaidino pagrindinį vaidmenį, pakvietė konsultuoti kažkokias senutes. Viena jų režisieriui Josifui Cheificui pasakė, kad Batalovas eidamas šleivojo, o tai, girdi, rusų inteligentui nepritinka. Nuo tos dienos režisierius ėmė stebėti, kaip artistas vaikščioja. Jį taisydavo. Batalovą tai nervino. Nuvyko į Jaltą filmuoti natūrinių kadrų ir sutiko senučiuką, kuris jaunystėje buvo valtininkas ir irstydavo patį Čechovą. Pamatė jis filmavimo aikštelėje Batalovą, nusišypsojo ir sako Cheificui:
— Jo skrybėlė visiškai kaip Čechovo.
O kai Batalovas ėmė vaikščioti, valtininkas džiaugsmingai sušuko:
— Ir šleivojo, kaip Antonas Palyčius! Batalovas triumfavo.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1966 metų balandis)

Dar gerokai prieš statant šį filmą, pas mane į cirką (tada dirbome Leningrade) užsuko režisieriaus Tarkovskio asistentas ir paprašė perskaityti literatūrinį scenarijų „Aistros dėl Andrejaus“, kuris išspausdintas dviejuose žurnalo „Iskusstvo kino“ numeriuose. Perskaityti ir ypač pasidomėti vienuolio Patrikėjo vaidmeniu.
Scenarijus man patiko. Patrikėjo vaidmuo buvo tragedinis, sunkus ir man neįprastas. Nieko panašaus niekada nebuvau vaidinęs.
Pirmame epizode šis vienuolis raktininkas įtikinėjo ikonų tapytojus paskubėti tapyti vienuolyno sienas. O vėliau užgrobę miestą totoriai kankina Patrikėją reikalaudami parodyti, kur paslėptas vienuolyno auksas.
Žinoma, vaidmens neįprastumas viliojo. Norėjau susitikti dirbant ir su Andrejum Tarkovskiu, kurio pirmasis filmas („Ivano vaikystė“) buvo vertinamas kaip neeilinis reiškinys.
Maskvoje mane supažindino su Tarkovskiu. Iš pradžių jis atrodė man pernelyg jaunas ir nesolidus.

Priešais mane stovėjo simpatingas jaunuolis, liesokas, balta kepuraite. Bet kai pradėjo kalbėti apie filmą, apie epizodus, kuriuose turėsiu filmuotis, supratau, kad tai rimtas ir netgi išmintingas režisierius. Tarkovskiui darbas buvo viskas, ir niekas, išskyrus filmą, jam neegzistavo. Kartu su juo nuėjome į grimavimo cechą. Daugiau kaip valandą tinkino man įvairias barzdas, ūsus, perukus. Pagaliau pamačiau save veidrodyje senyvą, sudribusį, su retais plaukeliais galvoje, su kuokštais augančia barzdele. Kostiuminėje man davė juodą kepuraitę, ir tapau vienuoliu liūdnomis akimis, nusmurgėliu ir užmirštuoliu.
Mano du epizodus nufilmavo per keturias dienas. Pirmasis sekėsi lengvai. Visiškai baltame vienuolyno sienos fone blaškosi Patrikėjas — juoda sutanota figūra ir įkalbinėja meistrus greičiau pradėti tapyti vienuolyno sienas.
O filmuojant epizodą „Patrikėjo kankinimas“, teko pasikamuoti.
Epizodo pradžia — Patrikėjas stovi pririštas prie suolo. Matyt, jį jau seniai kankina, nes visas kūnas vienų žaizdų ir nudegimų. Nudegimus ir opas reikėjo daryti kuo natūralesnes. Dėl to man odą aptepė specialiu permatomu greit stingstančiu mišiniu. Šią sustingusią plėvelę prakrapštę ir į plyšius įpylė panašaus į kraują tirpalo. Grimavo daugiau kaip dvi valandas. Pasidariau baisus. Prisimenu, pirmą dieną po filmavimosi, skubėdamas namo, nusprendžiau vykti iš studijos nenusivalęs grimo. Parvažiavau į namus ir nusirengiau. Namiškiai vos nenualpo.
Filmuojant kankinimų sceną, aktorius, vaidinęs totorių, prikišdavo man prie veido degantį deglą. Suprantama, deglas veido neliesdavo, bet ekrane atrodydavo, kad degina man veidą.
Mane filmavo ligi juosmens. Pradėjo pirmą dublį. Deglas dega, totorių vaidinantis artistas taria savo žodžius, o aš šaukiu baisiu balsu vis garsiau ir garsiau. Šaukiu jau iš visos gerklės. Tiesiog rėkiu.
Visi žiūri į mane, ir nieks nepastebi, kad nuo deglo ant mano basų kojų varva karštas mazutas. Aš tvirtai pririštas, nei pasislinkti, nei patraukti kojos negaliu, vartau akis ir rėkiu visa gerkle. (Kai skausmas pasidarė nepakeliamas, totorių ėmiau apšaukti žodžiais, kurių visai nėra scenarijuje.)
Pagaliau liovėsi filmavę. Prieina prie manąs Andrejus Tarkovskis ir sako:
— Jūs šaunuolis! Jūs taip natūraliai rėkėte, o akyse tikras skausmas. Tiesiog šaunuolis!
Paaiškinau Tarkovskiui, kodėl taip natūraliai rėkiau. Parodžiau jam savo kojas, o jos visos pūslėtos nuo apdegimų.
„Andrejuje Rubliove“, kaip ir filme „Šen, Muchtarai“, vos tik pasirodydavau ekrane, iš pradžių žiūrovai salėje imdavo juoktis. Žiūrovas tikėdavosi išvysti komedinių triukų.

Po kelerių metų, dirbdamas kartu su talentingu operatorium Vadimu Jusovu, filmavusiu ir „Andrejų Rubliovą“, kai buvo statomas vienas filmas, per pokalbį prisiminiau šį juoką.
Jusovas atidžiai išklausė mane ir tarė:
— Va praeis daug metų, ir jus kaip komedijų aktorių užmirš. O filmas „Andrejus Rubliovas“ bus demonstruojamas. Ilgainiui sceną ims suvokti kaip reikiant.
Galbūt Jusovas ir teisus.
Andrejus Tarkovskis ilgai montavo savo filmą. Kai rodė jį Kino namuose, aš su cirku gastroliavau Ukrainoje. Pirmąkart „Andrejų Rubliovą“ pamačiau Eliziejaus laukuose per gastroles Paryžiuje. Prisimenu eilę prie kino teatro kasų, prisimenu, kaip žiūrovai įdėmiai sekė veiksmą. Ir apskritai „Andrejaus Rubliovo“ premjera — man buvo šventė. Gailėjausi tik dėl vieno dalyko, kad filmas neliko ankstesniu pavadinimu („Aistros dėl Andrejaus“), kuris, mano nuomone, tiksliau išreiškė filmo prasmę.

BONDARČIUKAS ŽODĮ TESĖJO

Artistė Jelena Kuzmina man pasakojo, kaip filme „Slapta misija“ buvo filmuojamas kadras, kur nužudoma jo herojė Kuzmina prie mašinos vairo. Priekiniame stikle viena po kitos atsiranda kulkų skylutės.
Filmavo šitaip. Už artistės nugaros, šiek tiek kairiau pasodino snaiperį, kuris šaudė į stiklą, būdamas mašinoje.
— Jūs tik galvos nekreipkite. Net per centimetrą, — paprašė jis Kuzminą.
— Buvo labai baisu, — prisiminė Jelena Aleksandrovna. — Ypač kai kulkos kliudydavo man plaukus. Ir žinot, įdomiausia — kai po šešto dublio visus šešis suvarpytus stiklus sudėjo vieną ant kito, visos skylutės sutapo.
Nuo to laiko, kai mačiau šį filmą, prabėgo daug metų. Daug ką pamiršau. O šis kadras iki šiol prieš akis.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1973 metų liepa)

Mano pirmas susitikimas su Sergejum Bondarčiuku buvo atsitiktinis. Kartą nuvykus į „Mosfilmą“, studijos koridoriuje prie manęs priėjo pradėjęs jau tada žilti Bondarčiukas (dar gerokai prieš tai, kai filmavo „Karą ir taiką“, nes tada visai pražilo) ir tarė:
— Atleiskite, nežinau jūsų tėvavardžio, bet norėčiau su jumis susipažinti. Mačiau jus filme „Kai medžiai buvo dideli“. Gerai nusifilmavot. Bet aš jus pažįstu ir kaip dirbantį cirke. Jūs man labai patinkate manieže. Ir žinote, noriu parašyti apie jus straipsnį.
Mes dar kiek pasikalbėjome ir išsiskyrėme. Kinematografininkams (o ar tik jiems?) būna taip: susitinka, prikalba vienas kitam komplimentų, o išsiskiria — ir viskas pasimiršta. Todėl pamaniau, kad Bondarčiukas užsiminė apie straipsnį, matyt, šiaip sau.
Bet klydau. Greit žurnale „Sovetskij cirk“ antrašte „Geros kloties“ pasirodė straipsnis, kurį parašė Sergejus Bondarčiukas. Ten pat išspausdinta ir nuotrauka, kur aš kažkieno nufotografuotas „Mosfilmo“ koridoriuje, kai mes buvome susitikę. Bondarčiukas rašė apie mano darbą cirke ir kine. Jis užsiminė ir apie tai, kad norėtų kada nors mane nufilmuoti savo filme.
Straipsnis turėjo cirke didelį atgarsį. Pats Sergejus Bondarčiukas (jis jau tada buvo pasaulinio garso žmogus) parašė apie klouną! Mane sveikino.
Prabėgo daug metų. Staiga suskambo telefonas.
— Su jumis kalba iš grupės „Karas ir taika“. Sergejus Bondarčiukas norėtų, kad atvažiuotumėt į studiją tartis dėl dalyvavimo filme.
Rytojaus dieną susitikau su Bondarčiuku. Jis iš pažiūros buvo labai pasikeitęs. Atrodė pavargęs, nervingas. Visą laiką pas jį eidavo žmonės — čia atsinešdavo eskizų, čia prašydavo pasirašyti ant kažkokio laiško, čia skubiai kviesdavo peržiūrėti kino bandymų, čia liepdavo kalbėti telefonu su Kinematografijos komitetu, čia prašydavo apžiūrėti ginklus, šarvuotę, senas graviūras.
Jo kabinete vyko ir muzikos filmui perklausa. Išsėdėjau apie dvi valandas, stebėdamas visą šią maišatį. Pagaliau Sergejus Bondarčiukas mane užkalbino:
— Ar numanote, kodėl paprašiau užsukti pas mane?
— Spėju, — atsakiau, — kad jūs norite pasiūlyti man Napoleono vaidmenį?
— Kaip? — Bondarčiukas sekundei net sustingo.
Kai nusišypsojau, jis pradėjo juoktis kartu su manim.
— Norėčiau, — kalbėjo Sergejus Bondarčiukas, — kad suvaidintumėt kapitoną Tušiną. Prisimenat Tušiną?
— Gana blankiai, — prisipažinau.
— Na kaipgi jūs taip, — šiek tiek nuliūdęs pasakė Sergejus Fiodorovičius. — Tušinas. Kapitonas Tušinas! Juk jame įkūnyta visa, kas rusiška. Tušinas — labai reikšminga figūra. Ir romanui, ir filmui. Noriu, kad suvaidintumėt šį vaidmenį.
Susitarėme, kad atidžiai perskaitysiu romaną, paskui padarysime foto-bandymą, paieškosim, koks tiks grimas, kostiumas, o tada ir nuspręsim, ką toliau daryti.
Nuvykau sutartą dieną į „Mosfilmą“ ir ilgai laukiau Bondarčiuko. Jis darė bandymus paviljone. Kai tik jis atėjo, tai, vos spėjęs pasisveikinti, paklausė:
— Na kaip, perskaitėt? Sutinkat?
— Bet juk Tušinas mažo ūgio, o aš metro aštuoniasdešimties.
— Tai visai nesvarbu. Pamanyk, ūgis ne tas, — karštai ėmė šnekėti Bondarčiukas. — Kine viską galima padaryti. Ūgis tegul jūsų nejaudina. Pastatysime jus žemiau, šalia jūsų bus aukštaūgiai vyrai — sukursim tokią aplinką, kad nenorom pasidarysit mažas. Ir problemų kaip nebūta. Svajoju, — tęsė Bondarčiukas, — nufilmuoti epizodą su Tušinu neįprastai.
Sutikau pamėginti. Parinko kostiumą, grimą, padarė foto-bandymą. Vaidmeniui mane patvirtino. Bet filmuoti dėl kažkokios priežasties atidėliojo. Tada baigėsi man atostogos, ir aš išvykau dirbti į Kuibyševą, kur „degė“ cirkas. Iš ten mane kviesdavo filmuotis. Bet cirkas neleido.
Kai filmas buvo pradėtas demonstruoti, vienas bičiulis pasakė:
— Gerai, kad nesifilmavai „Kare ir taikoje“.
— Kodėl? — paklausiau.
— Artistas, vaidinęs Tušiną, filmuojant nusilaužė koją. O aš tave pažįstu — tu ir sprandą ten būtum nusisukęs!
Nuo to laiko ne kartą buvome susitikę su Sergejum Bondarčiuku. Jis klausinėjo apie darbą cirke, o atsisveikindamas visada pridurdavo:
— O aš vis dėlto jus nufilmuosiu! Būtinai!
Po kurio laiko gavau kvietimą suvaidinti nedidelį vaidmenį filme „Vaterlo“. Bondarčiukas siūlė suvaidinti anglų karininką. Padarė foto-bandymą, patvirtino vaidmeniui. Bet vėl ilgai nebuvo filmuojama, ir aš išvykau gastroliuoti į užsienį.
Ir tik po daugelio metų, 1974 metais, susitikau su Sergejum Bondarčiuku, kai buvo statomas filmas „Jie kovojo už tėvynę“.

VASILIJUS ŠUKŠINAS

Vasilijus Šukšinas pasakojo, kaip jis stojo į VGIK'ą. Kai iš Altajaus atvažiavo laikyti stojamųjų egzaminų, negavo vietos bendrabutyje. Šukšinas nutarė pernakvoti bulvare netoli Kotelničeskaja Naberežnajos. Vos tik užsnūdo ant suoliuko, kai jį pažadino aukštas, liesokas vyriškis su lazda rankoje. Šukšinas, palaikąs jį sargu, išsigando.
— Kodėl čia miegi? — paklausė vyriškis.
— Nėra kur miegoti, — atsakė Šukšinas.
— Einam pas mane, permiegosi, — tarė nepažįstamasis. Parsivedė jį į namus, pagirdė arbata ir visą naktį prakalbėjo su juo.
Kai Šukšinas jau pradėjo mokytis, kažkas jam iš tolo parodė režisierių Ivaną Pyrjevą. Ir Šukšinas pažino, kad pas jį praleido naktį. Tik po daugelio metų Šukšinas kalbėdamasis Pyrjevą paklausė:
— O ar jūs prisimenate, Ivanai Aleksandravičiau, kaip kartą pas jus nakvojau?
— Neprisimenu, — atsakė Pyrjevas. — Pas mane daug kas nakvojo.

(Iš languotojo sąsiuvinio. 1974 metų gegužė)

Po bekraštę Dono stepę vėjas gena smulkų smėlį. Virš Melologovo viensėdžio, mesdamas bombas, pikiruoja lėktuvas. Nuo sprogimų krūpčioja žemė, ir į orą pakyla degančios namų nuolaužos.
Žvelgiu į tai, ir mano sąmonė primena, kad panašiai jau yra buvę. Buvo 1942 metais. Tada galėjau žūti. O dabar žiūriu į sprogimus ramiai. Statomas filmas „Jie kovojo už tėvynę“.
Kai Bondarčiukas pasiūlė man kareivio Nekrasovo vaidmenį, atidžiai perskaičiau Michailo Šolochovo romaną. Paskui ilgai mąsčiau: sutikti ar ne?
— Ir jūs, ir aš kovojome, — sakė Sergejus Fiodorovičius. — Greit mūsų pergalės trisdešimtmetis. Ruošiamės pastatyti filmą šiai datai. Nejau dar abejojate? Dalyvauti šiame filme — mūsų kareivio pareiga.
Po dviejų dienų jau ieškojau „Mosfilme“ savo Nekrasovui kareivio aprangos. Užsivilkau paprastus marškinius, palaidinę, užsimoviau kelnes, batus, susijuosiau diržu, pasimatavau pilotę ir toks priėjau prie veidrodžio. Sekundei pasidarė klaiku — iš veidrodžio žvelgė pagyvenęs kareivis. Išblukusi palaidinė, išklaipyti batai vertė prisiminti užmirštus fronto gyvenimo metus, žemines, apkasus, bombardavimą, badą ir tų sunkių laikų širdgėlą.
Buvo filmuojama netoli darbininkų gyvenvietės Kletskajos ant Dono kranto. Šias vietas nurodė pats Michailas Šolochovas. Kaip tik čia, rašytojo žodžiais tariant, kariavo jo romano herojai.
Iš Melologovo viensėdžio likę keli pusiau sugriuvę namai. Aplink juos pastatė tikrą stanicą: su trobomis, svirnais, mokykla, vėjo malūnu ant kalnelio. Dekoracijos atrodė natūraliai. Filmavimo grupė įsikūrė motorlaivyje „Baikalas“, kurį „Mosfilmas“ nuomojo iš Rostovo laivininkystės.
Iš Maskvos išskridau vėliau už daugelį aktorių — dirbau cirke. Iš pradžių skridau iki Volgogrado, paskui mažyčiu lėktuvu nusikasiau iki Kletskajos, o iš ten mašina iki Melologovo vienkiemio. Lakūnas, sužinojęs, kad skrendu filmuotis, specialiai praskrido virš pastatytų dekoracijų. Iš viršaus pamačiau viensėdį, prisišvartavusį prie kranto motorlaivį, o aplink filme dalyvaujančių karinių dalių palapines. Netgi iš viršaus filmavimo reginys stebino plačiu užmoju. Žmonių, artilerijos, tankų, mašinų, pontonų, kavalerijos arklių susitelkimas — visa tai darė įspūdį.
Paskui šią vietą kažkas juokais pavadino Dono Holivudu.
Kai nusileidome, mane nuvedė į nedidelę kajutę. Ten persirengiau kariška uniforma, kurią vilkėjau visus tris filmavimo mėnesius. Kaimynystėje gyveno Vasilijus Šukšinas ir Viačeslavas Tichonovas.
Rytojaus dieną prie mokyklos pastato, kur buvo įsikūrusios kostiuminės, Bondarčiukas surengė mūsų kostiumų apžiūrą. Apžiūrinėjo priekabiai. Pas Ivaną Lapikovą ir mane, kaip buvusius frontininkus, artistai ateidavo patarimo. O mes ir patys jau daug ką primiršę. Staiga susimąsčiau: ant kurio peties — dešinio ar kairio — nešiodavome susuktą milinę? Paskui prisiminiau — na, žinoma, ant kairio, juk ant dešinio — šautuvo diržas. Užtat iš karto pamačiau, jog kostiumininkai prikabinę prie Vasilijaus Šukšino palaidinės (jis vaidino prieštankinį šaulį Lopachiną) su didele juostele medalį „Už narsumą“. 1942 metais tokių juostelių dar nebuvo. Jų vietoj buvo mažytės, raudonos.
Keista ir neįprasta buvo matyti aktorius su palaidinėmis, batais, pilotėmis. Netgi veidai pasikeitę. Ypač kario uniforma tiko Lapikovui ir Šukšinui. Atrodė, lyg jie niekada jos ir nebuvo nusivilkę.
Filmuoti pradėta nuo pulko atsitraukimo epizodų. Per pirmą repeticijų pusvalandį kreidos dulkės nugulė mūsų aprangą ir veidus. Po keleto dublių, kurių metu buvo filmuojami ilgi pulko žygiai, mes kaip reikiant nuvargome, o į dienos pabaigą vos kojas vilkome. Ypač kliuvo tiems, kurie nešė sunkius kulkosvaidžius ir prieštankinius šautuvus.
Nors man vaidinti reikės dar negreit, aš tvarkingai ateidavau į visas repeticijas. Norėjau pasižiūrėti, kaip Bondarčiukas dirba su aktoriais.
Jis repetuodavo prie stalo didžiojoje kajutkompanijoje. Su aktoriais dirbdavo ilgai. Visada iš pradžių ramiai skaitydavo, tikslindamas vaidmens tekstą. Jei aktorių kas nors trikdė, sunku ištarti kokį nors žodį, arba, kaip mes sakome, neskambėjo frazė, tai neskubant buvo apdorojamas kiekvienas žodis. Šalia scenarijaus Bondarčiukui ant stalo visada gulėdavę Šolochovo romanas.
Per repeticijas mane ypač stebino Vasilijus Šukšinas. Jis kiekvieną frazę „apžiūrėdavo“ iš visų pusių, ilgai ieškodavo įvairių intonacijų, bandė daugelį kartų frazę ištarti čia viena, čia kita intonacija, ieškojo savų, šukšiniškų, pauzių. Jis ėjo tekstu kaip einama per liūną, koja ieškant kieto grunto.
Prisiminiau mūsų daugiau kaip dešimties metų senumo susitikimus su Šukšinu, kai drauge filmavomės Kulidžanovo filme. Tada jis laikėsi atšaliai, į pokalbius nesikišdavo, į pokštus nereaguodavo, jis vaikščiodavo su savo sąsiuviniu ir, jeigu nulikdavo laiko, sėsdavo į kamputį ir kažką pieštuku užsirašydavo. Tada aš nežinojau, kad po keleto metų Šukšino apsakymus spausdins daugelis žurnalų, o greit išeis ir atskira knyga.
Filmuojami buvo daugiausia natūriniai kadrai. Beveik visą tekstą vėliau tekdavo iš naujo įgarsinti. Vis dėlto Bondarčiukas siekdavo, kad kiekvienas žodis taip tiksliai skambėtų, lyg jis tuoj pat įeis į filmą. Ir tai buvo teisingas reikalavimas.
Šukšinas tardavo savo frazes nuostabiai lengvai. Iš pirmo žvilgsnio jis kalbėjo taip, kaip gyvenime, — nekeldamas balso, bet kartu galėjai jausti jo vidinę jėgą, prieštankinio šaulio Lopachino nenuramdomą charakterį.
Pavydėjau Šukšinui. Tekstas man kėlė daug sunkumų. Filme yra didžiulė scena, kai Nekrasovas pasakoja apie savo apkasų ligą. Mane baidė teksto gausumas. Iki šiol visi vaidmenys kine nebuvo daugžodiški, o čia — ištisas monologas. Savo nerimą išsakiau Bondarčiukui. Jis patarė nesijaudinti ir ramiai mokytis tekstą. Kai viskas susigulės, kai „subręsiu“, tada ir filmuosim, patikino Sergejus Fiodorovičius.
Nusprendžiau tiesiog išmokti tekstą, o paskui kas bus, tas. Vaidmens žodžius stambiomis raidėmis susirašiau ant kartono lapų ir šiuos lapus iškabinėjau ant kajutės sienų. Pabundu rytą ir gulėdamas skaitau. Paskui padarau mankštą ir vėl kartoju žodžius. Ir taip beveik kasdien.
Trečią dieną, kai pietavome valgykloje, Šukšinas mane paklausė:
— Ką tu ten savo kajutėje vis murmi?
— Ogi vaidmenį mokaus.
Ir papasakojau apie kartono lapus.
Šukšinas atidžiai išklausė mane, vos truktelėjo antakį, burnos krašteliu nusišypsojo ir tarė:
— Keistuolis tu, keistuolis. Argi taip mokomasi? Tu persiskaityk sau keletą kartų, o paskui viską įsivaizduok. Lyg tau buvę, tau atsitikę. Ir tekstas pats lįs į galvą, įsiminsi jį ir suprasi. O tu kali, kaip mokykloje vokiškus žodžius. Keistuolis!
Pabandžiau mokytis tekstą taip, kaip patarė Vasilijus Makarovičius. Ir sekėsi geriau, nors tam prireikė dar savaitės.
Stebėdamas Šukšiną, pradėjau žiūrėti į jį lyg pro paslėptos kameros objektyvą: kaip repetuoja, kaip kalba, kaip elgiasi su žmonėmis. Iš išorės viskas labai paprasta. Netgi pasakyčiau, Šukšinas buvo pernelyg kuklus. Daugiausia jį matydavau nekalbų, susikaupusį, kažką mąstantį. Pažiūri į jį — ir jauti, kad mintimis jis kažkur kitur. Kasdieniniame gyvenime jis mažai kalbėdavo, rūpestingai parinkdamas žodžius, dažnai painiodamasis, šiek tiek padrikai ir greitakalbe, įterpdamas daugybę jaustukų ir nukąsdamas frazių galus. Kartais, kalbėdamas su juo, ne viską supranti, bet visada stebiesi jo minčių gilumu, taikliais pastebėjimais vertinant kokį nors įvykį ar žmogų. Jis nuostabiai mokėjo klausytis pašnekovo. Turbūt dėl to žmonės atskleisdavo jam savo dvasią, dalydavosi slapčiausiomis mintimis.
Šlovė, populiarumas, pripažinimas lyg sėlinte sėlino prie Šukšino.
Po to, kai ekrane pasirodė „Putinas raudonasis“, jo vardą visi žinojo. Šiame filme išvydau visiškai kitokį Šukšiną. Apie jį rašė, apie jį kalbėjo, visi iškart jį pamilo. O jis nepaprastai triko, visas susigūždavo, kai prieidavo kas prie jo prašyti autografo arba sakydavo malonius žodžius.
Vasilijus Makarovičius mėgo gamtą. Jis galėdavo sustoti stepėje ant Dono kranto, įkvėpti visa krūtine ir ištarti:
— Dievulėliau, kokia grožybė... Koks kvapas! Na kas gali būti puikiau už rusų gamtą?
Paskui išraus kokią nors žolytę, pakvėpins ją ir pasakys, kaip jos vardas. Jis žinojo daugelio žolių pavadinimus, turėjo nepaprastą atmintį.
Kartą per repeticiją, pamatęs, kad sėdžiu ir iš įpročio supu koją, jis man tarė:
— O žinai, neseniai Dalio žodyne skaičiau: kai supi koją, anksčiau tai vadindavo — velnią supti.
Laive šventė kažkieno gimimo dieną. Pakvietė Šukšiną.
— Ogi geriau rašliava užsiimsiu,— pasakė atsiprašinėdamas.— Pagaliau aš ir negeriu...
Mes ilgai sėdėjome prie stalo, vėliau išėjome naktį į denį. Žiūrim — Šukšino kajutės langelyje šviesa. Prisėlinom prie langelio ir nesitarę choru užtraukėm:

Stenkos Razino eldijos
Ištapytos plaukia jau.

Vasilijus Makarovičius pažvelgė pro langelį, nusijuokė:
— Nemiegat, velniai...
Nors ir sutrukdėme jam dirbti, bet neįsižeidė. Šukšinas mėgo dainas, ypač rusų liaudies. Dažnai prisėsdavo prie dainuojančiųjų kompanijos ir tylutėliai pritardavo.
Žmones traukė prie jo. Būdavo, priplaukia prie mūsų motorlaivio valtys arba baržos, išlipa iš jų žvejai, krovėjai ir, pašydami sugrubusiom rankom savo kepures, kreipiasi į budintį jūreivį:
— Girdėjom, čia yra Šukšinas. Norėtume jį pamatyti. Ateidavo Vasilijus Makarovičius.
— Sveiki gyvi,— sako,— na ko jums?
— Ogi štai mes čia ant kalno, žuvienės išsivirėm, pasikalbėtumėm truputį.
Degė laužas, virė žuvienė, atkimštas degtinės butelis. Bet Vasilijus Makarovičius negėrė. O va rūkė daug — „Šipką“. Vieną cigaretę po kitos.
Šukšinas grįždavo į savo kajutę vėlai naktį.
— Na, kaip susitikimas? — paklausdavau.
— Ogi va, pasisėdėjom... — miglotai atsakydavo. Paskui šypsodamasis pridurdavo: — Įdomūs žmonės. Įdomūs.
Vasilijus Makarovičius mėgo Šolochovą. Neretai per repeticijas jis sušukdavo:
— Žiūrėk tik, kokią frazę sukūrė, a? Taip tiksliai ir šmaikščiai! Ta-a-aip...
Kai mes, Šolochovo pakviesti, nuvykome pas jį į Viošenskojės stanicą, mačiau, kaip Šukšinas jaudinosi. Nuvažiavome vėlai vakare, viešbutyje pernakvojome. Rytą užsukome į knygyną ir nusipirkome Šolochovo knygų, kad jis pasirašytų mums atminčiai. Taip su knygomis ir įėjome į Michailo Aleksandrovičiaus kabinetą.
Sutiko jis mus nuoširdžiai. Aš pirmą kartą jį mačiau. Maniau, Šolochovas aukštas, o jis buvo nedidelio ūgio. Tvirtas rankų paspaudimas, protingų gyvų akių žvilgsnis. Michailas Aleksandrovičius kalbėjo ramiai, neskubėdamas. Mes iškart paprašėme jį autografų.
— Ne ne, ką jūs! — sumojavo rankomis. — Tokiems geriems žmonėms ir štai taip, greitosiomis, kažką parašyti... Jokiu būdu! Aš va apgalvosiu, o paskui kiekvienam parašysiu gerų žodžių. Knygų nepalikit. Pats atsiųsiu.
Paskui dideliame kambaryje, sėdėdami prie ilgo stalo, gėrėme kavą. Kambarys šviesus, visas nustatytas gėlėmis. Prie stalo gyvai šnekučiavomės, daugiausia, žinoma, apie filmą: kaip filmuoti, kaip vaidinti, ko jis pageidautų.
Michailas Aleksandrovičius sakė, kad rašyti ir statyti filmus apie karą sunku. Jis prisiminė, kaip ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo nuvykęs į Berlyną ir ten pateko į filmo pagal Remarko romaną „Vakarų fronte nieko naujo“ premjerą. Filmas buvo demonstruojamas kažkokiame prašmatniame kino teatre. Į premjerą susirinko visa Berlyno aukštuomenė. Vyrai su smokingais, damos su briliantais. Filmas prasidėjo tuo, kad purviname apkase nugara į žiūrovus gulėjo kareivis, kuris kėlė koją ir leido bjaurų garsą. Iš pradžių dėl to kilo salėje šnabždesys, nusistebėjimas, o kai kareivis garsą pakartojo, visi ėmė ploti.
— Kodėl tai pasakoju? — tęsė Michailas Aleksandrovičius. — Tai lyg ne mūsų filmui, bet kareivio gyvenimo tiesą jūs privalot atskleisti. Tegul viskas būna tikra. Galbūt kur nors ir šiurkštus žodis pasigirs, nieko blogo. Kareivio gyvenimo nereikia dailinti. Gerai būtų parodyti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Juk antrieji karo metai mūsų kariuomenei buvo sunkūs.
Šnekučiavomės gal tris valandas. Šolochovas pasakojo, kaip, Stalinui pasiūlius, pradėjo rašyti šį romaną, kaip pirmą kartą buvo jis išspausdintas. Klausėmės Šolochovo susidomėję. Jis kalbėjo vaizdingai, įtikinamai.
— Įdomus dėdulė, — vėliau pasakė man Šukšinas. — Oi, koks įdomus. Neįsivaizduoji, ką davė man šis susitikimas su juo. Aš visą gyvenimą naujai permąsčiau. Daug tarp mūsų tuštybės, daug dykos. O Šolochovas — rimta. Tai — visam gyvenimui.
Per patį filmavimo įkarštį Šukšinas keletą kartų skrido į Maskvą. Ten prasidėjo filmo „Stepanas Razinas“ paruošiamasis laikotarpis. Jis parašė scenarijų, pats rengėsi statyti, pats norėjo vaidinti. Ir štai pagaliau buvo jam leista vykdyti sumanymą. Buvo kuriama grupė, paskirta pinigų statyti. Šukšinas gyveno tik būsimu darbu.
— Juk kodėl dar pas Bondarčiuką atėjau, — sakė man Vasilijus Makarovičius. — Man būtinai reikia perprasti visas masinio filmavimo detales. Tai man labai svarbu.
O iš Bondarčiuko buvo ko pasimokyti. Sudėtingą masinį filmavimą jis organizuodavo labai gerai. Žinoma, padėjo darbo statant „Karą ir taiką“ ir „Vaterlo“ patirtis.
Kartą, grįždamas iš Maskvos, Šukšinas atsivežė ryšulį knygų. Prisimenu, pabeldė į mano kajutės sienelę ir šūktelėjo:
— Užsuk.
Kai įėjau, jis atkišo man žalutėlę, dar spaustuvės dažais kvepiančią knygelę „Pokalbiai mėnesienoje“.
— Vasia, — sakau, — pasirašyk.
— Na jau! Ką, dar vienas kitam autografus imsime dalytis? Ir pagaliau ar aš mirti rengiuos, ar ką?
Bet aš prisiprašiau, ir jis tituliniame lape parašė keletą šiltų frazių.
Dažnai Vasilijaus Makarovičiaus kajutėje iki trečios valandos nakties degdavo šviesa. Šukšinas rašė. Būdavo girdėti, kaip jis atsikelia, vaikščioja po kajutę, kažką be žodžių niūniuodamas. Dainuodavo tyliai. Melodija būdavo kažkokia liūdna, nepažįstama. O rytą atsikeldavo žvalus ir tvarkingas. Paprastai jį žadindavo aktorius Georgijus Burkovas, su kuriuo jis labai draugavo. Rytą — stipri kava. Trys šaukšteliai tirpstančios kavos į puodelį.
Algos dieną Šukšinas važiuodavo autobusu į Kletskajos gyvenvietę. Ten greit, išmoningai pripirkdavo parduotuvėse batų, striukių ir paštu siųsdavo į kaimą — saviesiems. Pinigų jis nevertino.
— O aš viską išleidžiu, — sakė jis man. — Kai turiu pinigų, iškart juos išleidžiu.
Jis mažiausiai rūpinosi savo paties gerove.
Paskutines filmavimo dienas prisimenu kaip per rūką. Iš spalio pirmosios į antrąją naktį netikėtai nutrūko Vasilijaus Šukšino gyvenimas. Dar vakar buvo linksmas, optimistiškas, kartu su visais vakare per televiziją žiūrėjo mūsų ledo ritulininkų su kanadiečiais rungtynes. Paskui visi išsiskirstė į savo kajutes. O rytą, kai atėjo Šukšino žadinti, jis gulėjo atšalęs.
Mirtis užklupo miegantį. Širdies nepakankamumas — tokia gydytojų išvada.
Per civilines laidotuves Maskvos kino namuose milicija vargiai galėjo sulaikyti minias žmonių, atėjusių atsisveikinti su Vasilijum Šukšinu.
Prisimenu, dieną prieš mirtį Šukšinas sėdėjo grimavimo kambaryje, laukė eilės. Paėmė smeigtuką, padažė jį į indelį su raudonu grimu ir pradėjo kažką štrichais piešti ant cigarečių dėžutės. Sėdėjęs šalia artistas Burkovas paklausė:
— Ką čia pieši?
— Ogi va matai, — atsakė Šukšinas rodydamas, — kalnai, dangus, lietus. Na, apskritai laidotuvės...
Burkovas jį išbarė, ištraukė cigaretes ir įsikišo į kišenę. Taip iki šiol jis ir turi pas save šį cigarečių „Šipka“ pakelį su savo draugo Vasilijaus Makarovičiaus piešiniu.
Kartą filmuojantis Šukšinas neryžtingai, varžydamasis mane paprašė:
— Tu ten, Maskvoje, mano mergaičiukes kaip nors cirkan įleisk. Žinau, sunku su bilietais. Jos seniai cirke buvo. Man tik bilietus. Jokio ten leidimo ar ko, tu šito nemanyk. Na kada galėsi... Tai jau, kai iš čia parvažiuosim.
Vasilijaus Makarovičiaus prašymą įvykdžiau, pakviečiau jo mergaites į cirką. Bet ne su tėvu kartu, kaip jis svajojo. Tėvo jau nebebuvo. Jos sėdėjo pirmoje eilėje, žiūrėjo vaidinimą, juokėsi, čiauškėjo iš pasitenkinimo...

12. NUKELIAM PAPRASTĄ SKRYBĖLĘ NUO NEPAPRASTOS GALVOS

Žmogus savo gyvenime vaidina tik nedidelį epizodą.

Stanislavas Ježis Lecas

Prie tarnybinio įėjimo į cirką, blausiai apšviesto apvalaus žibinto, stovėjo pagyvenęs žmogus su pensnė, vilkįs juodą, aklinai užsagstytą paltą. Iš po karakulinės kepurės kuokštais kyšojo išvaizdūs žili smilkiniai.
— Atleiskite, — prabilo jis, pamatęs mane, išeinantį iš cirko, — ar negalėtumėt skirti man truputį laiko?
Po trijų sekmadienio spektaklių ūpo su kuo nors kalbėtis, žinoma, neturėjau. Greičiau į namus, išgerti arbatos ir išsimiegoti.
Nepažįstamasis, tarytum atspėjęs mano mintis, švelniu, krūtininiu balsu kalbėjo toliau:
— Juk bus šnekama, Jurijau Vladimirovičiau, apie jūsų likimą, kuris mane nuoširdžiai jaudina ir neramina.
Suintriguotas paklusau. Nuėjome prie Centrinio turgaus tvoros, ir išklausiau viską, ką nepažįstamasis papasakojo.
Sunkiai rinkdamas žodžius, padrikai ir skubėdamas vyriškis man pasisakė, kad jis karo inžinierius, dabar pensininkas, gyvena vienas su šunim ir labai mėgsta meną.
— Menas, — tęsė jis, — turbūt vienintelis dalykas, kuris mano vienišą gyvenimą daro turiningą. Jus, Jurijau Vladimirovičiau, seniai stebiu. Nepraleidau nė vieno filmo, kuriame jūs dalyvaujate. Jūs tapote vienu iš mano mėgstamų aktorių. Ir įsivaizduokite, man buvo didelis netikėtumas, kai sužinojau, kad dirbate cirke klounu.
— Taip, — patvirtinau aš. — Cirkas — mano nuolatinė darbovietė.
— Kaip tik šitai mane ir stebina. Iš pradžių nepatikėjau. Bet per televiziją buvo jūsų interviu... Aš nemėgstu cirko. Bet nusprendžiau jūsų pasižiūrėti. Ir žiūrėjau ne kartą. Atvirai jums prisipažįstu, aš sukrėstas.
Nusišypsojau iš anksto tikėdamasis komplimentų. Jau apgalvojau, kokiomis frazėmis atsakyti. Įprastu „ačiū“ arba ironiškai: „Na, ar taip jau...“
— Taip, aš sukrėstas! — mano nepažįstamasis kalbėjo toliau jau su patosu. — Kaip jūs, talentingas, protingas, kultūringas žmogus, nusprendėte susidėti su cirku, kuris jus žudo ir žlugdo?
Iš netikėtumo sustingau.
— Kalbu jums tai, — tęsė žmogus, — mylėdamas, gerbdamas ir vildamasis atvesti jus į protą. Kaip jūs, suvaidinęs tokį psichologiškai turiningą vaidmenį filme „Kai medžiai buvo dideli“, nusmukot iki šito?..
— Kas tai „iki šito?“ — pagaliau paklausiau.
— Pasirodyti keistu kostiumu, vaidinti kvailį. Juk jus arenoje, atleiskite man, kvailiukas. Na kaip galima save žeminti? Juk tai absurdas: šūviu pritvirtinti savo partneriui kaspiną, atleiskite... jam prie užpakalio. O ši baisiausiai kvaila frazė: „Nukeliam paprastą skrybėlę nuo nepaprastos galvos“.
— Bet juk žmonės juokiasi, — neryžtingai pasakiau.
— Ogi todėl, kad jūs kvailys, atleiskite. Juokiasi iš kvailio. Argi jums tai malonu?
— Malonu, — atsakiau jau tvirtai.
— Ar gerai moka? — paklausė.
— Ogi kaip čia pasakius... — ištariau lyg teisindamasis, — kaip visur.
— Tada spjaukit į cirką, filmuokitės kine! Neseniai trečią kartą žiūrėjau „Šen, Muchtarail“ per televiziją. Humaniškas filmas. Jeigu jums gaila skirtis su publika, patariu — eikite į teatrą... į prakilnią sceną. Kurkite kartu su Šekspyru, Ostrovskiu, su tarybiniais dramaturgais. Jūs mane supratote? Jūs neįsižeidėte?
— Aš jus supratau ir nesupratau, — atsakiau. — Tačiau, šiaip ar taip, neįsižeidžiau.
Prisipažįstu, man pasidarė, žinoma, apmaudu dėl savęs, dėl cirko, dėl mano darbo draugų. Pamaniau: „Na ką aš pradėsiu žmogui aiškinti dabar gatvėje, lyjant lietui?“
— Gatvėje nepasikalbėsi. Mano ir jūsų skirtingas požiūris į cirko meną.
— Ar meną? — kandžiai leptelėjo vyriškis.
— Taip, meną, — atsakiau. — Meną, kurio jūs tiesiog nemėgstate ir nesuprantate.
Atsisveikinau ir nuėjau.
Nors dulkė lietus, nusprendžiau šiek tiek paėjėti pėsčiomis. Pokalbis mane suaudrino. Taip atvirai ir tiesiai prabilo į mane šia tema pirmąkart. Šio žmogaus žodžiai sužadino mano sieloje abejonę. Negana to, jau sukdamas į Petrovskio bulvarą, sugalvojau keletą piktų frazių, kaip atsakyti šiam cirko nekentėjui.
Ėjau ir mąsčiau apie save. Apie dalią, kuri stipriai surišo mane su cirku. Mąsčiau apie retą klouno profesiją. Mintyse paskaičiavau, kad visos planetos cirkuose vargu ar surinksi penkis šimtus klounų.
Įlipau į tuščią troleibusą ir staiga sumojau, kad penkis šimtus klounų lengvai galima būtų susodinti į dešimtį troleibusų. Ir vaizdavausi: dešimt troleibusų, papuoštų įvairių spalvų lemputėmis, oro balionais, vėliavėlėmis, dumia bulvaru. Klounai margais kostiumais moja rankomis, juokiasi, kažką šaukia. Pro namų langus kyšo užsimiegoję vaikai.
— Klounai nuvažiavo! — jie šaukia. — Klounai nuvažiavo. Turbūt jų pasaulinis suvažiavimas.
O galbūt troleibusuose visiškai netriukšminga, o tylu. Važiuoja troleibusai lėtai, ir klounams ne linksmybės rūpi. Jie, kaip ir aš, grįžta iš darbo pavargę ir tyli.
— Ar būna jums linksma, kai vaidinate cirke? — paklausė mane pirmoke, kai vaidinau vienoje mokykloje.
Ne iš karto jai atsakiau. Jeigu pasakysi „nelinksma“, ji nepatikės. Prisimenu, tada uždaviau kontrklausimą:
— O ar tau linksma cirke?
— Aha.
— Na, tai va, kai matau, kad tau linksma, man taip pat darosi linksma. Aš džiaugiuos. Todėl išeitų, kad mudu su tavim linksminamės kartu.
— O jeigu jums skauda koją? — pasidomėjo mergaitė.
Dabar lengviau atsakyti — aš gi klounas ir todėl paklausiau:
— Kurią koją — dešinę ar kairę?
— Kairę, — pagalvojusi atsakė mergaitė.
— Tada linksminasi viena dešinė koja, — tariau vaikams juokiantis. Mano profesija — juokinti žmones, žūt būt sukelti juoką. Kai mano sūnus, tuo laiku dar mažas, sunkiai susirgo ir gydytojai nuogąstavo dėl jo gyvybės, aš koncertavau Leningrade po tris kartus per dieną (buvo mokinių atostogos). Visą laiką galvojau tik apie sūnų. Po kelis kartus perdien skambindavau į namus ir klausinėjau apie berniuko sveikatą. Bet visomis tomis dienomis tvirtai žinojau, kad vienuoliktą trisdešimt ryto prasideda pirmas vaidinimas ir jį žiūrės apie du tūkstančius vaikų, atėjusių pasijuokti iš klounų.
Ir aš dirbau. Padėjo patyrimas, aktoriaus technika, linksmas salės nusiteikimas, blaškantis niūrias mintis.
Kodėl žmonės tampa klounais? Ar yra kas nors bendra, kas jungtų šiuos žmones?
— Nikulinai, liaukis klounavęs! — sakydavo man vokiečių kalbos mokytoja.
— Jis, Lidija Ivanovna, elgiasi mokykloje kaip klounas, — dažnai sakydavo mano mamai klasės vadovė.
O galbūt iš tikro? Jau vaikystėje norėdavau juokinti žmones ir patirti malonumą, nors kai kurie pokštai ir išeidavo pro pakaušį. Kai pirmąkart patekau į cirką, labiausiai mane žavėjo klounai.
Cirko atmosferos patrauklumą pajutau, kai pirmą sykį nuėjau su tėvu į užkulisį, į mėšlu kvepiančias arklides, ir pats šėriau arklius. Turbūt tūkstančiai vaikų, turėdami delniuke už penkiakapeikį (cirke tada pardavinėdavo žiūrovams morkas) pirktų morkų griežinėlių, prikišdavo juos prie šiltų arklio lūpų ir taip pat, kaip ir aš, džiaugdavosi. Tai aš prisimenu ir dabar. Prisimenu ir savo nusivylimą, kai pirmą kartą pamačiau užkulisyje klouną.
Tėvas tada jau rašė cirkui. Ir kaip „savas“ per pertrauką nusivedė mane už slėpiningos raudonos uždangos, skiriančios fojė nuo užkulisių.
Norėdami nusipirkti limonado, nuėjome į bufetą už kulisų. Ir staiga prie mažyčio stalelio pirmąsyk iš arti pamačiau gyvą klouną. Rudu peruku, su didele raudona nosim, jis sėdėjo palinkęs ant stalo ir gėrė arbatą su riestainiais.

Tikėjausi, kad tuoj įvyks kas nors nepaprasta, labai juokinga. Galbūt jis pamėtės riestainį ir sugaus burna, galbūt dar ką nors nuostabaus padarys. O klounas rimtai gėrė savo arbatą ir nieko nedarė. Priėjau prie jo arčiau, norėdamas geriau pamatyti ir nepražiopsoti, jeigu kas nors vis dėlto įvyks. Ir pradėjau iš anksto juoktis.
Klounas, rūsčiai mane nužvelgęs, paklausė:
— Ko juokies? Eik, eik iš čia.
Sutrikęs nuėjau.
— Tėte, jis mane nuvijo, — pasiskundžiau.
— Ir teisingai padarė, — atsiliepė tėvas. — Jis gi pavargęs. Jam reikia pavalgyti. Jis dabar ne klounas, ne artistas.
Tada niekaip neįstengiau suprasti, kaip gali būti kartu ir klounas, ir ne klounas. Buvau įsitikinęs, kad klounas visada turi būti juokingas.
Dabar, išdirbęs cirke daugiau kaip ketvirtį amžiaus, nemažai nusimanau apie klounus. Ir suprantamas man entuziazmas vaikų ir suaugusių, kurie, atėję pas mane į užkulisį arba iš tolo sveikindamiesi, jau pradeda juoktis. Prisimindamas savo nusivylimą vaikystėje, stengiuosi palaikyti klounų reputaciją ir nelikti skolingas. Pamerkęs arba pakutenęs, kokiam nors mažyliui pilviuką, aš tebesu klounas: tegul vaikai mano, kad aš visada juokingas.
„Ar jums linksma, kai vaidinate cirke?“
Eidamas namo, vis prisimenu šį klausimą. Iš tikrųjų, o ką jaučiu spektaklio metu? Turbūt daugiausia — jaudinimąsi, susirūpinimą, pasitenkinimą, jeigu matau, kad gerai pavyko triukas, ir pajuntu, kad šiandien patinka repriza. Tai aš patiriu, o ne linksmumą. Kartais džiaugiesi po vaidinimo, kad gausi pailsėti. Krūvis cirke — net keturiasdešimt koncertų per mėnesį, o mokinių atostogų dienomis ir šešiasdešimt. Tokiomis dienomis rūpi ne kūryba, ne aktorinio meistriškumo viršūnė. Atkaklus darbas, darbas alinantis, ir kiekvieną vakarą skaičiuojame, kiek liko „dienų iki atostogų pabaigos. Jautiesi esąs užsukama mašina. Ar linksmumas gali rūpėti?
„Ar jums neįsipyksta kiekvieną vakarą daryti vis tą pat?“
Šis klausimas taip pat neišėjo iš galvos, kai ėjau į namus. Taip, tai sunku. Kartais net kyla neįveikiamas (ir vis dėlto aš jį įveikiu) noras neiti į darbą. Kaip gerai, pavyzdžiui, nueiti į kiną arba tiesiog paskaityti, o čia reikia tūkstantąjį kartą pasirodyti arenoje, sviesti po kupolu bumerangą ir tarti darant pokštą su obuoliu tą pačią frazę, kuri taip nepatiko žmogui, mano „geranoriui“: „Nukeliam paprastą skrybėlę nuo nepaprastos galvos“.
Įdomu, kad nenoras dirbti praeina, kai tik patenki į savo rūbinę ir pasineri į įprastą cirko gyvenimo ritmą. Grimuojiesi, rengiesi, ruoši rekvizitą, o tave jau ima pažįstamas jaudulys. Aš tai palyginčiau su jausmu, kurį patiria sportininkas prieš šuolį į vandenį.
Žiūriu pro uždangos plyšelį į žiūrovų salę, ir šiek tiek greičiau pradeda plakti širdis. Ir aš jau mintyse ten, su publika, kuri laukia. O jeigu publika šiandien dar ir geranoriška, ir šiltai sutinka tavo pirmą pasirodymą, tada pamiršti viską pasaulyje. Ir pamiršti, kaip anksčiau rodydavai šias reprizas, intermedijas, vaizdelius. Darai juos taip, lyg niekada jų nebūtum anksčiau daręs, lyg vaidintum pirmą kartą. Ir, žinoma, dirbi su visa energija.
Aš mėgstu savo profesiją. Man niekada nekilo abejonė: ar cirkas yra menas, ar ne menas?
Publika mėgsta pasijuokti. Tvirtai tikiu, kad juokas stiprina sveikatą ir ilgina gyvenimą. Juoko minutė — diena ilgiau žmogus gyvena. Mūsų klounai per vakarą vidutiniškai išbūna manieže trisdešimt minučių. Taigi žmonės, pasijuokę per vieną spektaklį, savo gyvenimą pailgina mėnesiu. Ne be reikalo sena Rytų patarlė skelbia: „Vienas atvykęs į miestą klounas duoda žmonėms sveikatos daugiau negu šimtas apkrautų vaistais asilų“. Ir man atrodo, kad žiūrovai tai instinktyviai jaučia.
Anglų rašytojas fantastas Erikas Frenkas Raselas yra parašęs apsakymą „Šiek tiek tepalo“. Du kartus Žemės žmonės siuntė į tolimą galaktiką kosminius laivus. Be trupučio ketverius metus jie turėjo skristi, kad sugrįžtų į Žemę. Ir abu laivai nebegrįžo. Žmonės neišlaikydavo psichinio krūvio. Neišlaikydavo ilgo variklių ūžimo, vienatvės. Prasidėdavo vaidai, pasibaigiantys žmogžudyste arba depresijomis. Žuvus antram laivui, buvo pasiųstas trečias, kuris, atlikęs užduotį, skrenda į Žemę, Prieš pat nusileidžiant laivo vadas susumuoja skridimo rezultatus ir mintyse vertina žmones, su kuriais skrido. Skridimui buvo priekabiai atrinkti geriausi iš geriausių mokslininkai, bet vienas iš atrinktųjų pasirodė esąs nevykėlis. Šis keistuolis linksmino komandą savo pokštais. Kaip galėjo paimti į laivą tokį žmogų, netgi dar kaip mokslininką psichologą? Per ketverius metus jis įsigudrino septynis kartus atšvęsti savo gimimo dieną. Tai buvo vakarai, kai jis suruošdavo kosmonautams ištisus vaidinimus. Grodavo keliais muzikos instrumentais, atlikdavo komiškas pantomimas, nuo kurių visi raitėsi iš juoko.
Ir tik tada, kai kosminis laivas nusileido, vadas sužinojo, kad mokslininkas psichologas buvo ne kas kitas, o žinomas cirko klounas. Skridimo metu tiesiog niekas iš ekipažo jo neatpažino, nes anksčiau jį matė tik cirke, kur jis vaidindavo nusigrimavęs. Klouną įsodino todėl, kad jis būtų lyg „tepalas“ iki kraštutinumo įtemptų nervų ir beveik pamišusiems skridimo metu žmonėms. Ir tik dėl šio tepalo ekipažas atlaikė skridimo sunkumus, ištvėrė visas negandas ir laimingai grįžo į Žemę.
Apsakymas baigiasi tuo, kad laivo vadas žiūrėjo nematančiu žvilgsniu į dangų ir į kosminių laivų obeliskus. O vidiniu žvilgsniu regėjo visą pasaulį, matė jį kaip gigantišką sceną, kurioje kiekvienas vyriškis, moteris ir vaikas vaidina visiems puikų vaidmenį. Ir, absurdu pavertęs neapykantą, savimeilę ir vaidus, virš aktorių viešpatauja, jungdamas juos juoko gijomis, klounas.
Aš — klounas.
Man džiugu, kai girdžiu juokiantis salę.
Man džiugu, kai matau vaikų ir suaugusiųjų šypsenas. Man džiugu, kai po mūsų reprizų pasigirsta plojimai. Apie visa tai mąstau eidamas į namus.
Štai jau prabėgo keleri metai, kai buvo išleista pirmoji šios knygos laida. Visas tas laikas buvo kupinas džiaugsmingų ir liūdnų įvykių.
Pasimirė mano mama Lidija Nikulina. Savo šimtąsias metines atšventė Maskvos cirkas Cvetnojaus bulvare. Po metų Kalinino cirke paminėjau savo 60-metį. O praėjus trims dienoms po jubiliejinio vaidinimo, man gimė anūkė Mašenka. Po Kalinino aš visam laikui išsiskyriau su Juriko vaidmeniu: palikęs klounadą, ėmiausi režisūros darbo. Dar galėjau padirbėti, bet, kaip pasakė Leonidas Utiosovas, geriau pasitraukti nuo scenos trejais metais anksčiau negu metais vėliau.
Taip, aš jau nebeinu į maniežą, tačiau likau cirke ir gyvenu jo gyvenimu. Bet kartais sapnuoju baisų sapną... Dirbu manieže. Pilna žiūrovų. Darau kažkokius juokingus triukus, daug triukų, bet niekas nesijuokia.
Salėje absoliuti tyla. Aš jau krečiu kažkokius neįsivaizduojamus pokštus. Aplink tyla. Vėl bandau prajuokinti žmones. O jie sėdi tarytum akmeniniai.
Man baisu. Iš baimės pabundu išpiltas šalto prakaito. Ir paskui ilgai negaliu užmigti. Namuose tylu tylu. Visi miega. Dar ne rytas. Bet, jau ir ne naktis. Ir nejučia prisimenu savo gyvenimą: vaikystę, karo tarnybą, pirmą pasirodymą. Prisimenu daug ką iš to, ką tik perskaitėt. Ir prisimindamas ramiai užmiegu, vildamasis, kad šis baisus sapnas daugiau nepasikartos.

* * *

Va ir visa knyga. Šią knygą parašyti padėjo mano draugas, žurnalistas Vladimiras Šachidžanianas. Už tai esu jam be galo dėkingas.