Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika

Play All / Groti visus kūrinius (M3U) Šiaurės Korėjos muzika - pasileiskite ir skaitykite :)

Dabar jums teks nedaug sužinoti apie tokią mažai ištirtą šalį, kaip Šiaurės Korėja (KLDR - Korėjos Liaudies Demokratinė respublika). Kas nežino, primenu, kad nuo 1940-x metų iki šiol KLDR egzistuoja socialistinė santvarka (ne leniniškame/marksistiniame variante, žinoma, o tokiame, kokia ji buvo vėlyvojoje TSRS iki 1980 m. galo) su visais savo pliusais ir minusais. Šalį valdo Kim Čen Iras ir Korėjos Darbo Partija (KDP).

Mintis tenai nuvažiuoti man gimė po eilinės žinių laidos per TV, persmelktos siaubais apie "badaujančius už spygliuotos vielos". Šiuolaikinio miesto vaizdai, parodyti šalia to, vedė prie minties apie ne visišką siužeto teksto sutapimą su realybe.

Pasiknaisiojęs Internete aptikau keletą atsiliepimų ir straipsnių žmonių, kurie pabuvojo KLDR. Šie atsiliepimai taip pat buvo pakankamai prieštaringi. Galiausiai, nusprendžiau, jog geriausia vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti ir pakankamai greitai aptikau, kad į KLDR galima nuvažiuoti kaip paprastam turistui. Išsirinkau labiausiai informatyvią kelionę, trunkančią apie savaitę (jeigu jau skristi į tokį tolį, reikia bent daugiau ten pamatyti)

Skridimo variantai gali būti įvairūs - traukiniu iki Maskvos, paskui iš Šeremetjevo-2 į Vladivostoką, Chabarovską ar Pekiną. Mano atveju, reisas buvo Maskva-Vladivostokas (8 valandas be nusileidimų su "Aerofloto" Airbus A-310). Iš Vladivostoko skridimas jau Korėjos aviakompanija "Air Korea" (valandą su trupučiu lėktuvu Tu-134).

Pasakyti, kad rusų turistų grupė buvo nedidelė - reiškia, nieko nepasakyti.
Mūsų buvo du - aš ir Aleksejus Novikovskis (Алексей Новиковский) iš Obninkso (šalia Maskvos). Aleksejus, kaip paaiškėjo, savo laiku baigė Rytų fakultetą (ЛГУ), taip kad iš jo, kelionės metu, pavyko gauti daug naudingos informacijos ir paaiškinimų (sekančiuose albumuose bus panaudos ir jo nuotraukos - jas gal būt atskirsite iš spalvinės gamos ir pavadinimų)

Tokia sudėtimi, palydėti rusų pasieniečių komentarais "..ir ką jūs ten pamiršote!?", šiek tiek jaudindamiesi, po valandos išlipome iš lėktuvo Pchenjano oro uoste - Šiaurės Korėjos sostinėje.

Pastebėtina, kad be mūsų lėktuve išviso nebuvo europiečių - tik korėjiečiai ir keletas japonų.

Oro uoste mūsų laukė korėjietiški pasieniečiai/muitininkai. Įprastas metalo ieškiklis + krepšių peršvietimas, jokių ypatingų klausimų - viskas korektiška. Nei mobilus telefonas, nei skaitmeninė kamera susidomėjimo nesukėlė. Po nedidelio užlaikymo - pasieniečiai aiškinosi, kur dingo "Riochensa" (taip vadinasi pagrindinė valstybinė KLDR turizmo agentūra, analogiška tarybinam "Inturist") atstovai - mes pasiėmėme savo bagažą ir išėjome iš aerouosto. Paaiškėjo, kad visam laikui, kol būsime KLDR, mums išskyrė mikroautobusą ir dvi merginas (toliau tekste "mūsų merginos" :) kaip vertėjas ir palydoves. Jau pradėjo temti, taip kad mus iškarto nuvežė į Jangakdo viešbutį (4*).

Užsienio turistai KLDR vertinami panašiai taip, kaip tai buvo TSRS laikais pas mus - jiems - viskas, kas geriausia. Aptarnaujantis personalas rusiškai nekalba, angliškai - iš pricipo taip. Bet kokiu atveju, tai mums nemaišė, kadangi mūsų merginos sprendė iškylančias problemas ir išversdavo viską, ko reikėdavo.

Atsibudę mes aptikome, štai tokią rytinio Pchenjano panoramą - padengtą rūku.

Kaip paaiškėjo, taip atsitinka kiekvieną rytą. Dieną rūkas išsisklaido. Greičiausiai, ten toks klimatas.

Prieš pusryčius mes prasiėjome aplink viešbutį. Iš karto pastebėsiu, kad iš principo, KLDR labai nesveikintinos situacijos, kuomet užsieniečiai vaikšto po miestą be palydos. Iš kitos pusės, už rankos mūsų niekas negraibė, kuo mes kartais naudojomės (papasakosiu vėliau).

Galbūt, ryšium su aukščiau išsakytu, viešbutis išsidėstęs nedidelėje salelėje, beveik miesto centre. Joje viskas, ko reikia turistui - keletas restoranų, suvenyrų, knygų ir kitų įvairių būtinų daiktų parduotuvės, o taip pat sporto aikštelė, kinoteatras ir stadionas (paskutiniai du, greičiausiai, buvo naudojami Pchenjane rengiamiems tarptautiniams festivaliams ar kitiems įvykiams). Nuo salelės į miestą veda įprastas tiltas (niekieno nesaugomas).

Bendras požiūris į normalius turistus ir turizmą toks - nakvojame viešbutyje, pusryčiaujame ten pat, nusileidžiame, sėdame į mikroautobusą ir važiuojame apžiūrėti miesto, paminklų ir dar ko nors. Vėliau pietaujame kur nors (arba grįžtame tam į viešbutį), paskui vėl nusileidžiame, važiuojame ir t.t.

Įžangą, manau, baigėme. Dabar pereisiu prie klausimo esmės :). Iš pradžių aš daugiau-mažiau nuosekliai aprodysiu miestą - kaip įžymybes, taip ir įprastas gatves. O vėliau pasivaikščiosime po kitus šalies užkampius.

Tegu pirma vieta bus štai šis paminklas ir parkas, išsidėstęs ant Morano kalvos.

Į japonus ir amerikiečius KLDR žvelgiama atvirkščiai - blogai. Priežasčių užtenka. 1950-1953 m.m. karo metu amerikiečiai bombardavimais sulygino Korėjos šiaurę su žeme - praktiškai neliko istorinių pastatų ir paminklų (nekalbant jau apie žmogiškas aukas). Atitinkamai, Pietų Korėjoje (kurių pusėje kovojo amerikiečiai) - atvirkščiai, daug kas išliko. Dabar, kaip žinoma, JAV neduoda KLDR užbaigti AE ir, išviso, apskelbė ją "blogio ašimi". Tai prie to, kad šalyje pastovus elektros energijos trūkumas, o naftos/dujų nėra. Anksčiau TSRS, greičiausiai, tiekė KLDR energijos nešėjus mažesnėmis kainomis už tarptautines. Dabar Rusija taip nedaro.

Kas link Japonijos, tai tarp jos ir Korėjos seniai problemos ir konfliktai - kaip supratau, kad besitesintys amžius. Iki 1945 metų Korėja buvo okupuota Japonijos.

Į europiečius žvelgiama normaliai. Pakanka pasakyti, kad kainos nurodomos (šalia vietinių pinigų) išskirtinai eurais, nors priima ir dolerius.

Tam, matyt, turėjo įtakos dvi priežastys. Pirma - po karo miestas statėsi praktiškai nuo nulio. Antra - kadangi privačios nuosavybės žemei nebuvo ir nėra, jokio suspaustumo ir statinių netvarkos nebuvo - gatvės, prospektai ir parkai buvo planuojami bei statomi tikslingai.

Reljefas tam taip pat palankus - Pchenjane yra keletas didelių kalvų. Įmonių mieste mažai arba išviso nėra. Kyšo tik vienas Šiluminės elektros stoties kaminas.

Dabar keletas vaizdų nuo Moran kalvos.

Per Pchenjaną teka dvi upės - Taedong (šitoje ir sekančioje fotografijoje) ir Patong.

Iškarto prašau atleisti, kad retai kalbėsiu apie korėjietiškus vietovių pavadinimus. Pirma - prisiminti juos labai sunku. Antra - apgalvotai išversti/perteikti netgi rusiškai užrašytus angliškus vertimus - užduotis ne visada lengva :).

Gegužės pirmosios stadionas - numatytas 150 tūkstančių žmonių. Atidarytas 1989 metais.

Čia buvo rengiama 13-ojo Tarptautinio jaunimo ir studentų festivalio atidarymo ir uždarymo ceremonijos.

Įdomu, kad nurodyti knygose, kas konkrečiai projektavo vienus ar kitus statinius, - nepriimta.

Čchonju tiltas.

Pavaizduotas vieno iš alaus rūšių dangtelyje. Rūšių, beje, daug. Aš pats, nebūdamas dideliu alaus vertintoju, galiu tik pasakyti, kad alus skanus. Vertintojas, kuriam atvežiau butelį - patvirtino :).

Upėse dažnai galima stebėti nedidelius laivus ar tai valančius dugną, ar tai išgaunančius iš ten smėlį.

Šiame albume apžvelgsime dar vieną įžymybę. - Kim Ir Seno gimimo vietą.

Manau, reikia paaiškinti, kas toksai Kim Ir Senas. Korėjiečiams tai reiškia panašiai tą patį, ką mums Leninas. T.y. revoliucionierius, paklojęs naujos valstybės pamatą. Jo jau nėra tarp gyvųjų (šiuo metu valdo jo sūnus Kim Čen Iras). Šalyje daug paminklų ir vietų, susijusių su Kim Ir Senu.

Visgi yra ir skirtumų. Pirma - pagal savo pažiūras Kim Ir Senas buvo greičiau Stalino, o ne Lenino pasekėjas. Antra - Korėja kur kas labiau rytų šalis, nei Rusija ir valstybės bei valdančios partijos vadovo statusas čia labiau "šventas" (jeigu galima taip išsireikšti).

Taip, pavyzdžiui, oficialus metų skaičiavimas KLDR prasideda nuo 1912 metų (kuomet gimė Kim Ir Senas). Rašo: "93-ti metai čučche (2004)".

Tačiau gyventojai, atrodo, žvelgia į tokius dalykus ramiai - be pastebimo fanatizmo.

Kim Ir Seno gimimo vieta.

Skelbiama, kad šiame name jis gimė ir gyveno. Iš tiesų, vargu ar tai tiesa dėl daugelio priežasčių - nėra jokių patalpų šildymo požymių (o žiemos KLDR, galima sakyti, netgi šaltokos, su sniegu), kiti nesutapimai. Trumpai tariant, reikėtų priimti tai kaip paminklą, o ne kaip realų namą. Pagrindinis ekskursijos vadovo akcentas dedamas ant to, kad Kim Ir Senas gyveno skurde (ypatingai tai pabrėžiama namų apyvokos daiktais ir darbo įrankiais, išdėstytais patalpose ir lauke).

Įdomu, kad jeigu kažkokia mokyklinė uniforma akivaizdžiai ir egzistuoja, toli gražu ne visi jos laikosi (kas prie korėjiečių disciplinuotumo pakankamai keista)

Dar mano dėmesį patraukė tai, kad pionierių kaklaraiščiai pas juos rišami kitaip, nei tai buvo TSRS. Ir iš tiesų :).

Tuo pačiu pasakysiu, kad spaliukų analogijos KLDR nėra. T.y. tik pionieriai, paskui komjaunuoliai, paskui partija (ką priims).

Apmokymas mokyklose maišytas (berniukai ir mergaitės kartu) dešimt metų. Išsilavinimas (ir vidurinis ir aukštasis) - nemokamas. Visokie būreliai ir pan. - taip pat. Medicina irgi (tačiau vaistai pakankamai brangūs). Taip pat asmeniškai stebėjau, kaip vaikus autobusais vežiojo į zoologijos sodą, koncertus ir t.t.

Paskui pionierius ėjo dvi grupės kariškių. Iškarto pasakysiu apie kariuomenę:

Tarnavimas kariuomenėje - 6 metai. Moterys tarnauti gali, bet, kiek supratau, tai nebūtina.

Vienas įdomus pastebėjimas - visomis statybomis šalyje (keliai, pastatai ir t.t.) užsiima kariuomenė. Kaip galima matyti, pagal rezultatus - neblogai užsiima.

Pašalinio stebėtojo požiūriu gali pasirodyti, kad KLDR labai militarizuota šalis. Kur nepažvelgsi - visur kariškiai. Niekas gi nesiaiškina, kad, kaip taisyklė, tai paprasti statybininkai :).

Automobiliai, priskiriami kariškiams, kaip ir pas mus, turi baltus numerius juodame fone (civiliniai - juodus baltame fone, plius raides, reiškiančias miestus).

Uniformos kiek primena tarybines. Čia ne taip stipriai matosi, o va pasienyje su Pietų Korėja, kur mus nuvežė - labai panašios. Dažnai sutinkami kariškiai su apdovanojimais. Kaip mums paaiškino - jų gavimas, kaip taisyklė, susijęs su kokiais nors incidentais pasienyje su Pietų Korėja.

Užbaigiant pirmą albumą apie KLDR noriu priminti, kad vis tik aš važiavau į turistinę kelionė, o ne žurnalistinę komandiruotė ar žvalgybą :). Dėl to prašyčiau nuolaidžiau atsižvelgti į duomenų netikslumus ir fotografijų kokybę bei fotografuojamų objektų pasirinkimą. Deja, laiko normaliam fotografavimui praktiškai nebuvo.

Atskiro pasakojimo vertas sostinės metro. Jame 16 stočių (viena su persėdimu), tačiau čia bus parodytos tik dvi, kuriose mes pabuvojome. Vertinant pagal svetimas nuotraukas, kurias mačiau, kitos stotys taip pat gražios. Yra ir labiau šiuolaikinio stiliaus.

Metro panašus į Piterio - vidutinio gilumo.

Šioje nuotraukoje galima matyti du dalykus:

1. Visiškai nėra reklamos (iš pradžių buvo labai neįprasta - visgi tiek laiko atpratinėjau :).

2. Savotiškas eskalatoriaus apšvietimas.

Keleivių įleidimas, kaip įprasta, viršuje, per turniketus. Du apmokėjimo būdai - žetonas ir kortelė. Kortelėje pavaizduotas bar-kodas, kurį nuskaito turniketas. Atrodo, kad korėjiečiams nebūdinga bandyti kopijuoti ar paišyti korteles savarankiškai. Pas mus tokia sistema iš pricipo būtų neveiksminga :).

Nuotraukoje - metro žetonas (iš abiejų pusių vienodas). Dvi raidės apskritime reiškia "žemė". Rodyklė žemyn simbolizuoja "po".

Vertinant pagal tam tikrus požymius, mūsiškiai metro statyboje irgi dalyvavo. Visgi, tokių medžiagų pas mus aš nemačiau, tame tarpe ir senose nuotraukose. Bėgiai ir pabėgiai išdėstyti kitaip, nei tai daroma pas mus.

Kaip man pasirodė vėliau, medžiagos (būna ir kitokių) - vokiškos.

Tuo metu, kol mes buvome stotyje, pauzė tarp traukinių sudarė apie 3 minutes.

Fotografuoti galima laisvai, pinigų už tai niekas irgi nereikalauja.

Be to, prie išėjimo mergina pardavinėjo knygutę su visų stočių nuotraukomis, tačiau pas ją nebuvo grąžos iš gana stambios kupiūros, o vėliau aš apie tai pamiršau ;(.

Įdomus faktas - nežiūrint to, kad bendrai paėmus, korėjiečiai kultūringi (o su užsieniečiais - ypatingai), metro pas juos nepriimta praleisti išeinančius iš vagono. T.y. vagonas sustoja ir liaudis iškarto pradeda sulipinėti. Tiems, kas viduje, tenka prasimušinėti per įeinančių srautą. Užsieniečiai ar ne - jokio skirtumo.

Mūsų merginoms buvo netgi nepatogu prieš mus dėl šio fakto :).

Kaip man vėliau paaiškino - Malaizijoje analogiška situacija

Pastebėjimas: šiuo metu diena (t.y. ne piko valanda). Ir dar, išeiginė čia viena - sekmadienį. Viduje - įprastas vagonas. Viena įdomi detalė - atvykus traukiniui durys atsidaro rankiniu būdu (tam ant durų numatytos rankenos), užsidaro - automatiškai. Du skaitytojai visa tai pakomentavo taip:

"Tokie patys vagonai važinėja iki šiol Berlyne, bet ne metro (U-Bahn), o kaip miesto elektrinis transportas (S-Bahn). Atidaro duris rankiniu būdu (kaip iš vidaus, kad išlipti, taip ir iš išorės, kad įlipti), o užsidaro jos automatiškai. Kiek žinau, taip paprasčiausiai sutaupė atidarymo mechanizmui, o ir nėra reikalo varstyti visas duris didžiąją laiko dalį, nebent piko metu centrinėse stotyse. Juk Berlyne iki galutinės važiuoja 2-3 žmonės vagone. Naujesniuose traukiniuose naudojamas mygtukas, kurį paspaudus, durys atsidaro."

"Vagonai iš tiesų vokiški ir durys dirba tuo pačiu principu, kaip ir vagonuose Vokietijoje (ne tik metro, bet ir kitame transporte, tame tarpe autobusuose). T.y. durys atidaromos pagal pareikalavimą. Pakanka lengvai spustelėti rankenėlę ir automatika atidaro duris. Pačiam atidaryti galima, tačiau pastangų reikės įdėti šiek tiek daugiau - paties išbandyta ant vagonų. O užsidaro visos atidarytos durys automatiškai. Atidaryti duris galima paspaudus ant rankenėlės tiek iš išlipančių, tiek iš įlipančių pusės. Taip padaryta dėl to, kad taupyti energiją (paprasčiausiai niekam nereikalingas trankymas durimis pro kurias niekas neįlipa ir neišlipa apsieina apvalią sumą pinigų per metus) ir tam, kad neerzinti varstymu keleivių, kurie pravažiuoja stoteles."

Kita stotis.

Metro, kaip ir kitose vietose (viešbučiuose, aikštėse, visuomeniniuose pastatuose) galima pažymėti sugebėjimą sugalvoti įdomius šviestuvus ir apšvietimo būdus.

Jeigu neklystų, Pchenjane jų yra du, tačiau šis (esantis Mangende rajone) - didžiausias.

Pastatas užima apie 3000 kv. metrų plotą. Salė numatyta 2000 žmonių, plius vidinis stadionas, baseinas ir įvairios patalpos būreliams.

Mus, kaip ir kitus turistus, atvežė čia pasižiūrėti vaikų koncerto. Nors aš ir ne mėgėjas tokių dalykų, visgi, kaip išaiškėjo :), pažiūrėjau koncertą su malonumu.

Įvairūs muzikiniai numeriai (ir soliniai, ir choras) buvo labai skirtingi ir ypatingai aiškiai bei kokybiškai atlikti.

Aš įrašiau su telefono pagalba keletą minučių video (500kb) - galite peržiūrėti (reikalingas Quicktime ar kitas .3gp grotuvas). Kokybė žema, tačiau garsas yra.

Toliau keletas rūmų interjero nuotraukų.

Apie korėjietišką kalbą:

Anksčiau galvojau, kad visa tai hieroglifai - ar kinietiški, ar japoniški, ar korėjietiški. Tačiau pasirodo, kad paskutiniu atveju - visai ne. Korėjiečių kalba pagal savo struktūrą tokia pat įprasta, kaip ir rusų ar anglų. Alfabetas - 24 raidės. Tačiau rašyboje, jos rašomos grupėmis (kiekviena grupė pagal skambėjimą - skiemuo). Todėl išoriškai tampa panašu į hieroglifus.

Pavyzdžiui, šiame ženkle užrašytas miesto pavadinimas - "Pchenjanas". Apskritimas (ištemptas ar ne - nesvarbu) pagal skambesį panašus į "N". Antro skiemens viršuje jis netariamas (pagal kažkokią taisyklę).

Tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos kalbos yra svarbus skirtumas. Pietų Korėjos kalboje galima dažnai sutikti kinų hieroglifų. Šiaurės Korėjos kalboje to nėra - pradedant nuo 1940-x tokie skoliniai buvo nuosekliai keičiami savais. Nors, kaip kalbama, keletas hieroglifų liko iškabose ir laikraščiuose - aš nė karto nieko panašaus nemačiau.

Kaip taisyklė, raidžių grupes rašo horizontaliai, iš kairės į dešinę. Visgi vertikalus rašymas (iš viršaus į apačią, kaip senovėje) taip pat leidžiamas - ant paminklų, kai kurių plakatų.

Atskira istorija, kada rašo dailiuoju ar kokiu kitu išrankiu šriftu. Ten iškarto ir nesusigaudysi, kokios raidės nupieštos :).

(Atkreipiu dėmesį į įdomius šviestuvus nuotraukoje).

Šia proga prisiminė - korėjiečiai puikiai dainuoja. T.y. daugelis, o ne tik artistai.

Pavyzdžiui, abi mūsų merginos dainavo karoke. Parke stebėjau, kaip liaudis susirinko ir dainavo. O viename restorane oficiantės po to, kai baigė išnešioti maistą, išėjo į sceną (visos oficiantės, o ne atrinktos) ir ėmė dainuoti, grodamos muzikiniais instrumentais. Ir nuostabiai dainuoti.

Atlieka ten tautines dainas arba ką nors estradinio su tautiniais motyvais. Kai kurios dainos, pagal melodijas, šiek tiek primena mūsiškes.

Ką dar pridurti...

Merginos (jeigu jau apie tai užėjo kalba :) Korėjoje simpatiškos. Jeigu mato, kad į jas žiūri - kaip taisyklė sutrinka. Porą kartų teko stebėti, kaip gatvėje užsidengia veidą laikraščiu ar knyga (būtent nuo europiečių - įtariu, kad tai turi kažkokias senovines, gilias šaknis).

Laiko savo pareiga:
1. Praleisti vyrą į priekį

2. Atidaryti ir uždaryti paskui jį duris (automobilio, kambario ir t.t.)

3. Pačios nešioti krepšius.

4. Įpilti vyrui vyno, alaus, gėrimų ir sekti, kad stiklinė visada būtų pilna.

Pirmi trys punktai per keletą dienų buvo įveikti. Tačiau 4-as, atrodo, kad be šansų :).

Dar, kaip buvo išsiaiškinta, bučiuotis pas juos kaip ir visai nepriimta. NE! Aš netikrinau :-)

Visi KLDR piliečiai ant krūtinės (kairėje pusėje) nešioja nedidelius ženklelius su Kim Ir Seno atvaizdu.

Tai yra būtina. Išimtys, atrodo, taikomos tik oficiantėms, artistams ir dar kai kam.

Ženkleliai būna skirtingi. Pagal nepatikrintus duomenis, tai susiję su statusu. T.y. komjaunimo ir partinis darbuotojas pagal idėja turėtų nešioti skirtingus ženklelius. Ženklelio pametimas gresia rimtais nemalonumais.

Rūmai buvo atidaryti 1989 metais.

Atkreipkite dėmesį, kad data rašoma atvirkščiai (metai - mėnuo - diena).

Aikštėje, prieš pastatą, matosi autobusai, kuriais atvežė turistus. Koncerte buvo pakankamai daug europiečių (kitose vietose - bet kokiu atveju mažiau nei trečdalis :).

Taip pat, kaip įprasta, buvo kinai, japonai. Taip pat korėjietiški valdininkai (spėju) ir pionieriai.

Sprendžiant iš pagyvėjusių apsikeitimų replikomis po koncerto - daugumai viskas labai patiko.

Atskiri šio pastato bruožai turi panašumų su Maskvos prospekte esančia biblioteka (prieš metro). Pergalės Parkas (statytas nuo 1980-x iki 1990-e :).

Kol nepamiršau, suformuluosiu, kas man atrodo įdomu Pchenjano architektūroje:

Iki 1980-x metų vidurio architektūrinės minties vystimasis, kaip man atrodo, ėjo panašia kryptimi, kaip ir TSRS. Tačiau, kuomet TSRS įvyko "perestroika", tai tos įdomios kryptys, kurios pas mus tik pradėjo vystytis - nuslopo. Faktiškai, mes paprasčiausiai perėjome prie europietiškų ir amerikietiškų statinių kopijavimo (ekonomiškų, funkcionalių ir ne daugiau) ar atskirų pastatų statymo, nesuderintų su supančia juos aplinka bei šalia esančiais statiniais. Pchenjane gi vystimasis tęsėsi 1980-x gale ir 1990-x metais (dabar, kaip man pasirodė, stambūs projektai užšaldyti). Be viso to, čia yra eilė šiuolaikinių pastatų, kurių architektūra aiškiai įkvėpta tautinių tradicijų (žr. sekančias nuotraukas).

Sprendžiant pagal reakcijas forume kai kurie nekantriai laukia pasakojimų apie "prispaustos tautos gyvenimą", vietoje "rūmų ir parkų" :). Bus, aš gi žadėjau. Tiesa, pastebėsiu, kad tie patys Pionierių Rūmai ne vadams buvo statomi ir ne vadų naudojami. O ir po gražias ir plačias gatves su daugybe žalumos taip pat paprasta liaudis vaikšto.

Monumentas skirtas Korėjos Darbo Partijos (KDP) įkūrimui.

Kūjis, pjautuvas - kaip pas mus, simbolizuoja darbininkus ir valstiečius. Centre - teptukas. Simbolizuoja inteligentiją.

Vaizdas nuo paminklo į gatvę.

Beje, labai maloni vieta. Deja, nuotrauka neperduoda viso įspūdžio.

Tolumoje, lyg gigantiška piramidė (105 aukštų, 330 metrų, 3000 numerių), matosi "Riangan" viešbutis. Tai pats aukščiausias pastatas Pchenjane. Aukštesnis už jį nebent televizijos bokštas (pagal išvaizdą kiek panašus į Ostankino televizijos bokštą - greičiausiai, neapsiėjo be mūsiškių dalyvavimo).

Viešbutis neužbaigtas - viršuje pastatytas kranas. Atsižvelgiant į tai, kad jis tokioje būklėje nuo 1991 metų (statybos pradėtos 1987 m.) - greičiausiai, iškilo kažkokios problemos - kiti pastatai po 1991 metų Pchenjane statėsi normaliai.

Kas link tramvajų, šiuos vagonus pažįstamas atpažino kaip čekiškus (pas juos Voroneže tokie patys važinėjo).

Be tramvajų važinėja ir autobusai bei troleibusai. Pagal mane, daugiausia japoniški. Porą kartų mačiau "Ikarusus", bet tai greičiau išimtys.

Piko metu visuomeninis transportas užkimštas.

Toliau rūke, ant Mansu kalvos, galima pastebėti paminklą Kim Ir Senui. Link jo mes ir patrauksime.

Tai pats svarbiausias paminklas šalyje.

Už jo pavaizduotas Pektu kalnas (mozaikinis stendas, apytiksliai 70x12 metrų)

 - nacionalinis Šiaurės Korėjos simbolis. Jo atvaizdas ir paminėjimas pasitaiko labai dažnai. Mes ten nebuvome - nuo Pchenjano tai apie 400 km.. Paprastai ten net ne važiuojama, o skrendama lėktuvu.

Pati skulptūra pastatyta 1972 metais.

Pastate už paminklo - revoliucijos muziejus (pastatas pastatytas tais pačiais metais, tačiau muziejus egzistuoja jau nuo 1948 metų).

Ateinantys į aikštę paprastai prieina prie paminklo ir išlaikytai nusilenkia.

Iš abiejų paminklo pusių skulptūros... Korėjos tautos revoliucinės kovos tema.

Ta pati skulptūrinė grupė tik iš priekio.

Šis paminklas Kim IR Senui - vienintelis paminklas, kurio apšvietimas veikia visą naktį. Kas labai pažymėtina, kadangi visur galioja pakankamai griežtas elektros energijos taupymo rėžimas. Turistų jie stengiasi tuo nevarginti (bendroje sumoje, gali kokius tris kartus elektra buvo dingus kelioms sekundėms ar minutėms, tačiau ne Pchenjane), tačiau yra daug požymių, krentančių į akis.

Pavyzdžiui antro pagal svarbą paminklo apšvietimas - Čučche idėjų monumentui (žr. toliau) tiksliai atjungiamas apie dešimtą vakaro.

Už miesto, tuneliuose visur įtaisytos lempos, tačiau jos niekur nedega.

Trumpai tariant, blogai ten pas juos su energijos nešėjais :(. Jeigu dastatys AE, turėtų būti lengviau. Iš naudingų iškasenų KLDR yra tik anglis, auksas, geležis. Nežinau, kokiais kiekiais.

Įdomu, kad nuo pat apačios iki viršaus paminklas visiškai švarus - jokių dėmių nuo paukščių.

Į klausimą, kaip tai pasiekta, mūsų merginos paslaptingai nutylėjo :).

Neseniai buvo kažkokia iškilminga data, susijusi su Kim Ir Senu. Taip kad liaudis kruopščiai plauna aikštę (kaip grindis pas save namie - skudurai, muilas ir t.t.).

Gatvė šalia paminklo Kim Ir Senui.

Kairėje - legendinis Čcholimo arklys.

Mintis tame, kad buvo toksai sparnuotas arklys ir neatsirasdavo nieko, kas galėtų jį sutramdyti. O arklys ieškojo :).

Nerasdamas didvyrio Žemėje, iš nusivylimo, Čcholimo arklys išskrido dangun.

Atitinkamai, kada po karo reikėjo praktiškai viską statyti iš naujo, buvo paskelbtas šūkis "Veršimės į priekį Čcholimo tempais!".

Raitelio vietoje pavaizduotas darbininkas (rankoje - Korėjos Darbo Partijos žinia), gale jo sėdi moteris (rankose - ryžiai).

Paminklas pastatytas 1961 metais. Aukštis - 46 metrai.

Vaizdas nuo paminklo į kitą pusę.

Liaudies Mokslo Namai ant Mansano kalvos.

Nors pastatas atrodo tradiciškai, iš tiesų jis pastatytas 1982 metais.

Toks priėjimas (nacionaliniai motyvai, naudojant šiuolaikines technologijas) laikas nuo laiko čia praktikuojamas. Sekančiuose nuotraukose pamatysite dar keletą tokių pastatų.

Mokslo rūmuose yra knygų saugykla, daug skaityklų ir auditorijų. Bendras statinio plotas 100 000 kv. metrų. Gali priimti iki 12 000 skaitytojų per parą.

Vaizdas iš kitos pusės.

Įdomu, kad Engelso atvaizdai KLDR visai ne tokie populiarūs, kaip buvo pas mus. Pavyzdžiui, aš mačiau Markso ir Lenino profilius vieną už kito (pas mus, priminsiu, analogiškoje situacijoje visada būdavo trys profiliai).

Įdomu, ar tai susiję su kuo nors konkrečiu ar paprasčiausiai jie nelaiko jo tokia svarbia figūra?

Mansude susirinkimų salė.

Pastebėsiu - rinkimuose čia tik vienas kandidatas į vietą.

Kitaip tariant, kaip ir TSRS, realūs rinkimai įvyksta dar iki oficialių rinkimų momento. Valdininkai susitaria tarpusavyje, o oficialiuose rinkimuose liaudis tik patvirtina jau išrinktą kandidatą.

Skulptūros vaizduojančios 28 šokėjas.

Dar vienos vestuvės - kaip tik šalia fontanų.

Vėl Mansude Menų Teatro pastatas.

Šalia jo nedidis kalnelis...

Ten gi - sena budistų šventykla.

Esamu momentu uždaryta (visai ar remontui - neaišku).

Kelionių gide parašyta, kad "šventyklos ... atidarytos nuo 10 ryto kiekvieną sekmadienį".

Oficialiai KLDR, kaip ir TSRS laikais, tikėjimo laisvė. Realiai - man atrodo, taip pat, kaip ir TSRS laikais :).

Tiesa, jeigu aš neklystu, budizmas - kur kas labiau laisva religija, nei stačiatikybė - į jų reiklaus valstybė per daug nesikiša.

Atsižvelgiant į tai, kokia "šventumo" aureolė aplink valstybės vadovus (kur kas didesnė nei pas mus buvo sukurta aplink Leniną ir Staliną), visiškai tikėtina, kad piliečiams ir be budizmo yra į ką tikėti.

Pchenjane yra protestantų cerkvė (įprastos šiuolaikinės architektūros). Kalbma, kad dar statoma stačiatikių (pradėjo po neseno Kim Čen Iro vizito į mūsų Tolimus Rytus).

Monumentas skirtas Čučche idėjoms

Antras pagal svarbą paminklas šalyje (po Kim Ir Seno paminklo, kurį jau matėme).

Pastatytas 1982 metais. Išsidėstęs ant Taedongo upės kranto.

Čučche - valstybinė KLDR ideologija.

Iš esmės reikėtų suprasti, kaip "Žmogus yra visa ko šeimininkas ir visa ką nusprendžiantis". Dažnai galima išgirsti ir kitą variantą: "Rėmimasis tik savo paties jėgomis".

Antras variantas - labiau šiuolaikinė traktuotė.

Skulptūra šalia monumento simbolizuoja darbininką, valstietį ir inteligentiją.

Pagrindo viduje - marmurinės lentos nuo įvairių draugiškų šalių organizacijų.

Aplink paminklą - didelė aikštė su fontanais ir keletu skulptūrinių grupių "Savarankiška pramonė", "Gausus derlius", "Mokslo šalis", "Ilgaamžiškumas", "Visaliaudinis menas" ir "Geležinė tvirtovė".

Monumento aukštis kartu su metaliniu fakelu viršuje - 170 metrų.

Iškarto po fakelu - didelė apžvalgos aikštelė, kur mes dabar ir pakilsime (bokšto viduje - liftas).

Vienoje pusėje atsiveria vaizdas į Kim Ir Seno aikštę prieš Mokslo Rūmus.

Juos mėgsta rodyti per TV naujienas, kada kalba apie KLDR.

Už jų matosi didelis čiuožyklos pastatas (šviesaus kūgio formos).

Ryšium su nuotrauka - nedidelis lyrinis nukrypimas. Papasakosiu apie pinigus.

Egzistuoja vonai ir čonai.

Čonai - smulki moneta (nors "čonas" korėjietiškai - "tūkstantis"). Kiek supratau, dabar jau nenaudojami.

Vieno vono monetos (nuotraukoje) taip pat retai sutinkamos.

Pagal oficialų kursą 1 euras = 160 vonų.

Pagal juodosios rinkos kursą 1 euras = 1200 vonų.

Dėl juodosios rinkos - tai nepatikrinta informacija ir sąvoka "juodoji rinka" man ne iki galo aiški. Pavyzdžiui, paprastas korėjietis gali laisvai nueiti į valiutinę parduotuvę ir legaliai nusipirkti prekes už vonus ar eurus, perskaičiavus juos pagal oficialų kursą (jokių kontrolės ženklų prie įėjimo ar būtinybės pateikti dokumentus nepastebėjau).

Anksčiau, kiek žinau, buvo dar įvairūs gudrūs vietiniai pinigai - vonai užsieniečiams ir pan. Tačiau aš tokių nemačiau.

Šioje nuotraukoje - 50 vonų.

Vienoje pusėje pavaizduotas monumentas Čučche idėjoms, kitoje, greičiausiai, - Pektu kalnas.

Vietinius pinigus draudžiam išvežti (ypatingai, jeigu ant jų - vadovo portretas). O šalies viduje užsieniečiai neturi už juos nieko pirkti. Realybėje tai ir nebūtina, kadangi visur laisvai priima eurus, ir beveik visur - dolerius. Nors nesu užtikrintas, kad ledus gatvėje parduotų už eurus - nebandžiau :-). Juos mums merginos pirkdavo :-).

Vienintelė problema - su stambiomis kupiūromis ($50...$100). Labai dažnai nėra grąžos. Todėl, jeigu važiuosite - rekomenduoju iškarto turėti smulkiau. Ir geriausia - eurais. Dolerius jie nors ir priima, tačiau nenoriai (atsiradus eurui po truputį tolsta nuo dolerinės valiutos - politika).

Taip pat, kaip supratau, priima jenas ir juanius (bent jau Aleksejui vieną kartą davė grąžą smulkiais jenomis, jam sutikus :-).

Kitoje pusėje - vaizdas į upę ir mūsų viešbutį.

O čia jau minėtas Gegužės Pirmosios stadionas.

Tolumoje matosi televizijos bokštas.

Upė pakankamai sekli, todėl tiltai - ne pakeliami - laivai vis tiek nepraplauks.

Gyvenamieji rajonai.

Pastebėsiu, kad palaidų šunų, kačių, elgetų mieste nesutikau. Šunys su palyda ir pavadėliais kartais būna, tačiau retai.

Fontanai aikštėje prie monumento.

O taip atrodo viskas kartu iš mūsų viešbučio 39 aukšto vakare.

...ir naktį.

Kaip šiuolaikiniam miestui (iš naujo atstatytam po karo), architektūra Pchenjane gana įvairi. Čia yra ir visai modernių pastatų ir konstruktyvių 1920...30-x (netgi nežinau, išliko jie po karo ar juos statė po 1950-x). Yra panašių ir į "stalininius ampyrus", kaip pavyzdžiui, geležinkelio sotis nuotraukos dešinėje, tolumoje.

...ji gi iš arčiau.

Pasakyti kad vyrauja koks nors konkretus stilius - pakankamai sunku. Bendrai jaučiasi, kad senieji rajonai po truputį nyksta šalia šiuolaikinių.

Žinoma, labai daug paprastų gyvenamųjų namų, dažniausiai, daugiabučių. Pchenjano gyventojų skaičius viršija 2 milijonus.

Žmonės gatvėse rengiasi gana kukliai, tačiau tvarkingai.

Valdininkai, daugiau-mažiau aukštesnio statuso, nešioja drabužius keliančius asociacijas su karine uniforma.

Tiesa pasakius, dažniausia tai ir yra karinė uniforma.

Nežiūrint į tai, kad daugelyje sankryžų yra šviesoforai ir mažai automobilių (kamščių, manau čia nebūna) - šviesoforai vis tiek išjungti, o eismą reguliuoja merginos.

Matomai, tai nesusiję su eismo reguliavimo efektyvumu, o padaryta paprasčiausiai tam, kad aprūpinti žmones kažkokia veikla ir padidinti gatvių patrauklumą :).

Kartais tarp eismo reguliuotojų pasitaiko ir vyrų.

Milicininkai (pavyzdžiui, stabdantys už greičio viršijimą) - dažniausiai vyrai.

Vieną kartą stebėjau, kaip sustabdė dviratininką :-).

Milicijos su automobiliais nesutikau. Kaip įsivaizduoju KLDR valdymo sistemą ir pagal tai, ką mačiau, - greičiausiai, nusikalstamumas ten žemas.

Tiesa, grotos pirmuose aukštuose pasitaiko. Tačiau, dažniausiai, ne Pchenjane.

Daug požeminių perėjų (lyginu su Piteriu, kur visam miestui su dideliu eismui jų mažiau nei 20).

Perbėginėti gatvę ne per pėsčiųjų perėją, visuomenės nuomone, iš esmės leidžiama, nors už tai kartais baudžia.

Komercinės reklamos nėra visiškai. Nors...

Per visą buvimo laiką mačiau Pchenjano centre vieną ar du reklaminius stendus, vaizduojančius automobilį - atrodo, bendros gamyklos su DAEWOO.

Kartais gatvėse galima pamatyti štai tokius nukankintus automobilius. Kaip taisyklė, sprendžiant pagal numerius ir vairuotojus - ne sostinės.

Balkonai gyvenamuosiuose namuose naudojami, kaip ir pas mus :).

Atrodo, kad Pchenjane fasado modifikacijos (įstiklinimas, išoriniai kondicionieriai) gyventojams uždraustos, taip kad namai atrodo bent jau tvarkingai.

Tačiau kituose miestuose tokia saviveikla klesti ryškiomis spalvomis.

Bandžiau spėti kambarių skaičių butuose pagal balkonų skaičių, tačiau merginos paaiškino, kad viename bute gali būti daugiau, nei vienas balkonas.

Kada eini gatve, aiškus jausmas, kad esi ateivis (ufonautas) :)

Praktiškai visi, kas eina priešais - nužvelgia tave su didžiausiu susidomėjimu.

Pas juos ten gatvėse europiečių nebūna visiškai. Viešbutyje tai šen, tai ten, bet į gatves juos (mus) išleidžia retai. Kad nieko neapkandžiotų :).

Ši gatvė pakankamai padori - t.y. aukščiau vidutinio lygio (tai lengvai nustatoma pagal vitrinų ir pastato langų rėmus.

Kaip mūsų "Малая Морская", tik švariau.

Kas link gatvių švaros - čia viskas rimta.

Nuo pat ankstyvo ryto (apie 7 valandą) žmonės šluoja šaligatvius šluotomis ir ne tik miesto centre. Numesti popiergalį ant šaligatvio, matyt, nepriimta. Bet kokiu atveju, nemačiau nei tokių veiksmų, nei jų pasekmių.

Pasakysiu ir apie dviračius porą žodžių...

Dviračiai čia kur kas daugiau transporto priemonė nei poilsio. Ir visai ne pigi. "Nebrangus" kiniškas dviratis kainuoja apie 70 eurų. Faktiškai (atsižvelgiant į vietinius atlyginimus), tai kaip mums nusipirkti nauja Žigulį.

Paprastai, dviračiai nesudėtingi, be bėgių perjungimo.

Visi dviračiai turi savo numerius. Kiek girdėjau, tam, kad važinėti, reikia laikyti teises.

Dažnai važinėjantys dviračiais - su baltomis pirštinėmis. Pasirodo, tam, kad rankos nesiteptų į gumines rankenas :).

Alkoholiu nepiktnaudžiauja.

T.y. šalyje tokios problemos nėra.

Taip mums merginos atsakė, o ir mes patys per visą laiką (įskaitant kaimo vietoves) matėme tik viena daugiau-mažiau girtą žmogų.

Padorus rajonas.

Dėl gyvenimo daugiabučiuose namuose uždaviau merginoms tokį klausimą:

- Tarkim, pas jus keletas butų viename aukšte. Kas valo grindis ir laiptinę?

- Iš eilės.

- O jeigu tas, kurio eilė, - nenorės?

- Mes jo paprašysime.

- O jeigu jis atsisakys?

- ? (akivaizdus nesupratimas)

Pagal tai ir kai kuriuos kitus momentus supratau, kad disciplinuotumas pas korėjiečius - kraujyje.

Taip pat, kaip iki "perestroikos" statė pas mus, stato naujus rajonus ir čia - rajonui tenka nustatytas procentas žalumos, universalinė parduotuvė, kita infrastruktūra.

Siūlau minutės video video fragmentą (530кб) - pagal jį galima susidaryti vaizdą apie tai, kaip atrodo šiuolaikinis rajonas. Ir dar vienas (525кб).

Aplankėme vietinė universalinę parduotuvę.

Mūsų merginos labai nenorėjo mūsų ten vesti ("pas mus nepriimta vedžioti užsieniečius į vietines parduotuves" :), tačiau mes primygtinai reikalavome.

Kaip sakoma, būta ką slėpti. Nebent nuo amerikonų ar europiečių :).

Įprasta didelė tarybinių laikų universalinė parduotuvė, be iškabų anglų kalba.

Su maistu blogiau (kiaušiniai, mėsa ir dar kažkas šalyje su talonais), su pramoninėmis prekėmis - geriau. Prekės daugiausia importinės (kiniškos). Pakankamai nepigios. Grubiai kalbant, tam, kad nusipirkti padorią striukę, paprastas inžinierius ar vertėjas turėtų kaupti keletą mėnesių. Panašiai, kaip buvo TSRS laikais.

Iškarto krenta į akis, kad pardavėjos skiriasi nuo pardavėjų valiutinėse parduotuvėse (kur merginos aiškiai atrenkamos pagal amžių, ūgį ir simpatiškumą).

Tiesa, chamiškai elgtis pas korėjiečius, matomai, nepriimta. - nepriklausomai nuo parduotuvės statuso.

Liaudis po universalinę parduotuvę vaikšto įprasta... ir darbininkai ir užsienio turistai. Perka retai - dažniau apsižiūri ir svarsto, ką nusipirkti šventėms.

Muzikinių instrumentų skyriuje kažkas grojo ant paruošto pardavimui pianino.

Nėra ir ką kalbėti, kad žmonės į mus žiūrėjo netgi ne su nuostaba ir susidomėjimu (kaip gatvėje), o greičiau kaip į haliucinaciją :-).

Kas link kasdienių korėjiečių pirkinių, tai jie žinoma vykdomi visiškai įprastose parduotuvėse, kur jau ne importas, o vietinė produkcija. Ten mes nebuvome - paprasčiausiai, buvo jau net gaila spausti vargšes merginas :).

Be to, kai ką iš maisto ir smulkių gaminių parduoda ir dengtuose lauko kioskeliuose (žr. nuotrauką aukščiau). Kiek supratau, dažniausiai, tai kooperatyvinė prekyba. Pasirinkimas ten neblogas.

Galinio plano kairėje - viešbutis "Korjo", pastatytas 1985 metais. 45 aukštai 143 metrai.

Kas link įprastų Pchenjano rajonų, rūmų ir t.t. tai bendra tendencija tokia - palyginus šiuolaikiniai namai supa senus, mažus namelius ir pagalbinius sandėliukus. Vietomis jie nugriovimo stadijoje, vietomis nepaliesti ir juose gyvena-dirba, vietomis apleisti. Deja, per tokią trumpą savaitės išvyką negaliu pagauti šio reiškinio dinamiškumo, todėl padaryti išvadų nepavyks.

Įvažiavimus ir įėjimus į kiemus dažniausiai stengiasi daryti taip, kad iš gatvės nesimatytų kas dedas viduje. Merginos labai nenorėjo, kad mes eitume į kiemus - gaila, jos nebuvo Rusijoje, tada mums būtų buvę lengviau jas įkalbėti :)

Paplitusios plytinės ir panašaus tipo tvoros (netgi jeigu jos kartais ir iš medžio, vis tiek stengiamasi daryti vientisas). Tai ne nuo užsieniečių, o bendra tendencija - kaimuose, net ir pačiuose "giliausiuose", tas pats.

O štai šis įdomus padaras veisiasi, atrodo, tik šalia mūsų viešbučio. Ir dideliais kiekiais (greičiausiai, maitinasi turistais). Merginos pavadino jį žiogeliu, nors bendro tarp jų mažai, tiesiai pasakysim.

Vabalo dydis pakankamai nemažas.

Reikia pastebėti, kad šis daiktas dar ir skraido.

Laukdami merginų mes pramogavome, gelbėdami gulinčius ant nugaros (patys apsiversti jie negali).

Vienas iš skaitytojų atpažino šiame vabzdyje vandeninę blakę pavadinimu "belastoma". Skraidyti jis iš tiesų moka, nors ir vandeninis. Iš tvenkinio į tvenkinį :).

3500 vietų Pchenjano cirkas

Pirmame plane - Tarptautinis Pchenjano Kinoteatras su šešiomis kino salėmis. Už jo - stadionas.

Vienas pastebėjimas apie stadionus... Pchenjane yra gatvė Čongčun, pilnai užstatyta (1988-1992 m.m.) įvairiais ir kitais pastatais, lyg sporto miestelis. Be to, kiekvienas stadionas išoriškai apipavidalintas taip, kad sukeltų sportines asociacijas su ta sporto šaka, kuriais yra skirtas.

Regis, Pchenjanas buvo pateikęs paraišką pravesti Olimpines žaidynes ir joms buvo daug kas pastatyta. Tačiau, suprantama, kad 1980-x gale socialistinės šalies šansai būti išrinktai Olimpiadai buvo be galo maži.

Buvo įdomus momentas, kada Aleksejui nesimiegojo ir jis 6 ryto išėjo iš viešbučio bei patraukė pasivaikščioti į kokį tai neaiškų rajoną. Niekas jo nesustabdė.

Nuėjo tris kilometrus, po ko, galiausiai, buvo sustabdytas milicininko, kuris paprašė dokumentų (korėjietiškai, suprantama). Kadangi, visų pirma, dokumentų pas jį nebuvo, o, visų antra, korėjietiškai jis mokėjo tik keletą žodžių, susitarti nepavyko. Aplinkui greitai susirinko minia (ne kiekvieną dieną gyvenamuosiuose rajonuose papuola užsienietis :). Galiausiai, atsirado vienas žmogus, žinojęs žodį "rusas". Šio žodžio Aleksejaus jis ir paklausė :). Aleksejus atsakė "taip", po ko santykiai atšilo, milicininkas užsirašė jo pavardę ir paleido. Jokių pasekmių nebuvo.

Iš pradžių nedaug prasieisime per parką.

Šis parkas randasi šalia Moran kalvos, ką išvertus reiškią "bijūninė".

Pats parkas vadinasi "Morano jaunimo parkas" ar kažkas panašaus.

Knygutėje parašyta, kad čia auga apie 180 rūšių augalų ir gyvena apie 70 rūšių paukščių. Kalvos plotas apie 270 hektarų.

Dailininkas. Buvo labai nepatenkintas, jog mes aplink jį trainiojamės :).

Ši porelė pereidinėjo tiltą ir pamačiusi, kad mes iš apačios bandome juos nufotografuoti, iškarto sustojo ir pradėjo mums pozuoti :).

Šioje ir sekančioje nuotraukoje - liaudis sekmadienį dainuoja ir šoka parke.

Aš netgi įrašiau nedaug video (542кб).

Jeigu kinų turistus galima buvo atpažinti pagal tai, kad jų visada po daug :), tai japonus - kaip ir pas mus iš tolo galima pastebėti amerikiečius - labai garsiai kalba ir gestikuliuoja.

Iškarto pasakysiu, kad paprasti korėjiečiai, suprantama, valgo ne taip. Tokie patiekalai jų šeimose ruošiami nebent per dideles šventes. Įprastas racionas - įvairūs ryžių variantai (košė, sriuba, ryžių arbata ir t.t).

Mes stengėmės merginas kviesti į restoranus, bet ten viskas pakankamai gudriai sutvarkyta ta prasme, kad jų pusė (turistinė agentūra), regis, supranta, ko mes norime ir pradeda gudrauti. Pavyzdžiui, kai kuriais atvejais pasirodo, kad mes neturime mokėti už maistą restorane, į kurį pasikvietėme merginas.

Tuo momentu, kai reikia mokėti, staiga dingsta visas aptarnaujantis personalas ir mokėti nėra kam. Kai kuriose restoranuose viskas pakankamai aiškiai (t.y. pinigus atiduodame į kasą). Arbatpinigiai ten - ne visai priimta, tačiau priimami normaliai.

Pridedant prie paminėtų pietų, mums dar pasiūlė žemuogių, jau už pinigus. 10 eurų už nedidelę lėkštutę.

O čia kelioninis variantas.

Merginos surengė mums kažką panašaus į iškylą parke.

Čia galima matyti "kimpab" (ryžių gumulėliai su tamsiu vidumi, apvynioti jūros kopūstais). Paskui kažkas iš žuvies ir apkepto, kiaušiniai, pomidorai-agurkai ir kažkokie visai egzotiški daiktai (paprasčiausiai nepamenu).

Pakankamai paplitęs reiškinys mieste - žmogus arba keletas žmonių renkantys ant pievelės kažkokių žolių sėklas. Fone - parduoda ledus.

Ledų pardavėja kitoje vietoje.

Bandėme ragauti - skanūs. Į mūsiškius nepanašūs - nebent šiek tiek primena pieninius už 10 kapeikų (vaikystės prisiminimai :-).

Arčiau prie pagaliuko ledo kristalų daugiau - tokiu būdu jie laikosi pakankamai stipriai.

Dabar papasakosiu apie dar vieną svarbesnę detalę - KLDR vyksta "perestroika". Jau apie porą metų. Inicijavo ją Kim Čen Iras. Bet kokiu atveju yra jausmas, kad tai tiesiogiai susiję su valdžios pasikeitimu po Kim Ir Seno mirties.

Nors Šiaurės Korėjos "perestroika" turi šį tą bendro su mūsiške, yra ir skirtumų.

Taip, pavyzdžiui, mūsų šalyje viskas prasidėjo nuo žodžio laisvės. T.y. pakankamai greitai leido kalbėti viską, ką nori apie ką nori. To pasekmė - valdžia greitai prarado situacijos (ir blogos ekonomikos) kontrolę, kadangi tauta nustojo ją vertinti kaip teisėtą.

KLDR atveju, jokios kalbos apie kokią nors žodžio laisvę neina. Politinėje srityje jokių ypatingų pasikeitimų, atrodo, neįvyko - valdžia iki šiol visiškai kontroliuoja situaciją šalyje. Visgi, įvyko ekonominiai pasikeitimai. Labiau paplito valiutinės parduotuvės (nuotraukoje). Labiau paplito, ta prasme, kad, pagal gandus, jos egzistavo čia jau nuo 1970-x vidurio ir vietiniams priėjimas prie jų nebuvo ribojamas.

Valiutinėse parduotuvėse pasirinkimas gausus, ypatingai, kas liečia maistą. su pramoninėmis prekėmis - blogiau. Šiuolaikinė elektronika pakankamai brangi. Pavyzdžiui, SD/MMC kortelė kainavo dvigubai brangiau, nei Piteryje. Korėjiečius šioje parduotuvėje aš mačiau (ne neturtingus, žinoma :), Jokių matomų patikrinimų ar apribojimų prie įėjimo - nėra.

Atsirado bendros įmonės - restoranai.

Žinoma, restorano savininku gali būti tik užsieninio pilietis - pvz. japonas (žr. aukščiau, kur oficiantė groja muzikiniu instrumentu). Vietiniai gyventojai pas jį dirba, tačiau valdyti restorano negali.

Neblogas būdas išlaikyti ekonomikos kontrolę.

Nuotraukoje: Korėjiečiai gėdinasi prieš užsieniečius, kad kartais nešioja vaikus ant nugaros. Kaip man paaiškino, taip daroma ir Pietų Korėjoje, tačiau tai "senovinis stilius". Taip pat pasakė, kad tokio nešiojimo rezultatas - kartais "kojos ratu" darosi.

Keletas nedidelių gatvių Pchenjano centre aš pavadinčiau "perestroikos" vitrina, kadangi visi apatiniai aukštai jau arba pertvarkyti "euroremonto stliumi", organizuojant ten valiutines parduotuves ar restoranus, arba yra tokios rekonstrukcijos stadijoje.

Dėl kompiuterių valiutinėse parduotuvėse... Įdomu, kad visur ant monitorių filtrai. Atrodo, kad vietinės sveikatos apsaugos ministerijos potvarkiu (pakankamai keista, jeigu taip). Operacinės Sistemos - kažkas panašaus į Win95-98 su korėjietiška lokalizacija.

Taip pat atsirado kooperatyvai.

Šiaurės Korėjos kooperatyvo variantas - brigada, gaminantį kažkokius gaminius (pavyzdžiui, renka ir džiovina sraiges prie alaus ar gamina kramtomą gumą), parduoda tai, o pelną dalina po lygiai tarp visų kooperatyvo narių.

Gamybos ir išleidžiamos produkcijos sritys - ribotos, būtina gauti valstybinę licenziją.

Rezultatas čia panašus, kaip pas mus buvo 1980-x pabaigoje.

Kooperatyvinėse parduotuvėse galima pavyzdžiui nusipirkti kai kokias maisto rūšis, kurių valstybinėse parduotuvėse nėra arba prieinama tik pagal talonus. Tačiau, tai bus daug brangiau.

Kooperatyvinės prekės paprastai blogesnės kokybės, nei jų analogai valstybinėje prekyboje (apie tai kartais galima suprasti net iš pakuotės).

Iš kitų "perestroikos" požymių - brangūs automobiliai, šalia paprastų ir senų.

Beje, kas link automobilių: asmeninių automobilių čia beveik nėra. Taip mums paaiškino. Manau, kol kas ir negali būti, atsižvelgiant į kainas ir gyventojų atlyginimus. Iš gyventojų automobiliai priklauso žinomiems artistams, mokslininkams, valdininkams ir t.t.

Gerais automobiliais kartais važinėja kariškiai (blogais, beje, irgi :).

Ant troleibusų kartais galima matyti žvaigždutes, reiškiančias metų skaičių nuvažiuotą be avarijų. Skaičius šalia - nuvažiuoti tūkstančiai kilometrų.

Skirtingai nuo mūsų "perestroikos" varianto, čia negalima pastebėti tokio efekto, kaip "naujieji korėjiečiai" su grandinėmis ir išskėstais pirštais.

Taip, galima atskirti darbininką nuo to, kuris daug gauna, tačiau jokių kraštutinumų bei savo statuso pabrėžimo ar abipusės nesantaikos tarp visuomenės grupių nesimatė.

Bendrai paėmus, ekonominėje srityje, daug kas primena 1987 metus TSRS.

Surizikuosiu spėti, kad Kim Čen Iras su savo komanda ketina įgyvendinti Kinijos reformų variantą.

Visgi manau, kad jo kelyje, greičiausiai, kyla rimtos kliūtys. Reikalas tame, kad šalia randasi kapitalistinė Pietų Korėja ir perėjimas prie kapitalizmo pagal kinų varianta gali būti priimtas liaudies, kaip pralaimėjimas kare su Pietų Korėja. Dar daugiau - pereidinėjant prie kapitalizmo, išnyks kliūtys apsijungimui su pietumis, ko pasekoje jie gali praryti šiaurę sąskaita to, jog laisvos rinkos egzistavimo sąlygomis pietūs turi nepalyginamai daugiau patirties (prisiminkite VDR ir FVR "apsijungimą").

Tuo pat metu, greitas sugrįžimas prie ekonomikos, kur privati nuosavybė visiškai panaikinta, šiame etape šiaurei vargu ar įmanomas - valdininkai jau spėjo suprasti, kuo jiems naudinga gali būti laisva rinka.

Tačiau aš nesu Rytų specialistas - greičiausiai, yra kokios tai rimtos mentaliteto ypatybės, kurios išgelbės situaciją.

Be viso to, kad KLDR pati savaime neįprasta šalis, čia dar ir labai graži gamta.

Pagal klimatą - pavasarį (gegužę) čia buvo apie 20-25 laipsnius, o žiemą guli visiškai tikras sniegas ir būna -25. Tiesa, kaip sakė merginos, tam, kad slidinėti nuo kalnų, jo čia nepakanka. Tam reikia važiuoti šiauriau.

Dabar jums pademonstruosiu vaizdus, būdingus Šiaurės Korėjai.

Štai, pavyzdžiui, nedidelių kalnų labai daug - kaip šioje nuotraukoje. Faktiškai, tai uolos, lengvai apaugusios krūmais ir miškais. Dėl to, ploto, kuriame būtų galima kažką sėti - nedaug. Taip kad korėjiečiai bando apdirbti visus, ne visiškai nuolaidžius lopinėlius, kur tik yra žemės.

Kartais kabo štai toks rūkas.

O čia viskas kitaip - jokių kalnų.

Tokiose vietose, paprastai, augina ryžius.

Be to, kartais pasitaiko vietų, kur jie auga po plėvele.

Atrodo, kad iš pradžių jį taip daigina, o paskui, tai kas gavosi, sodinama jau dideliais kiekiais be plėvelės.

Reguliariai pasitaiko perdžiūvusios upių ir šaltinių vagos, kur vandens mažiau normos.

Kalbant apie gamtą, reikėtų paminėti Renmuno olas. Gaila, nuotraukų iš ten pas mane ir Aleksejų neišliko, taip kad tik žodžiais...

Olos labai didelės, su stalaktitais ir stalagmitais - viskas, kaip priklauso. Įėjimas buvo aptiktas praeityje, kasant kažkokią anglį. Turistams pramušė tunelį su patogiu nuolydžiu. Eiti juo žemyn reikia pakankamai ilgai, kaip per katakombas. Gale, staiga, atsiduri didėlėje (kaip koncertų salė) oloje, į kurią veda dešimtys plačių laiptų su apšvietimu - įspūdingas reginys.

Ekskursijos eina viena po kitos - vietiniai pionieriai, kinų ir japonų turistai. Iš europiečių, kaip įprasta, tik mes :). Toliau olos randasi skirtinguose lygiuose - mes nusileidome kažkur ~90 metrų (o nuėjome keletą kilometrų). Visur laipteliai ar kopėtėlės, įrengti šviestuvai. Kai kur reikia pasilenkti, nors daugelyje vietų aukštis siekia 2-7 žmogaus ūgius.

Vietinė mergina-gidas laikas nuo laiko rodydavo į kokį nors stalaktitą ir kvotė, į ką jis panašus. Reikia pastebėti, pas korėjiečius gan laki fantazija :). Vienoje oloje buvo požeminis krioklys - apie 30 metrų aukščio. Bendrai, tokia iškyla - puiki iliustracija Tomo Sojerio nuotykiams. Bent jau aš supratau, kaip visa tai galėjo būti realybėje.

Vieną dieną važiavome į kažkokį nacionalinį parką (gal Aleksejus prisimins pavadinimą) šimtą kilometrų nuo Pchenjano. Kažkur valandą ar dvi iki mūsų atvykimo čia įvyko griūtis.

Nuotraukoje matosi, kaip kariškiai statybininkai valo kelią (faktiškai jau išvalė - mums teko palaukti 20 minučių). Akmenis aiškiai pjaustė (matosi šviežios žymės) ir valė griuvėsius importine sunkiąją technika.

Valymo proceso metu atvyko karinis "laipsnis" su automobiliu - davė keletą vertingų nurodymų, liaudis iškarto paspartino tempą :).

Štai ir įvažiavimas į parką.

Parke yra vienas, bet didelis krioklys.

Užrašas "2001" - greičiausiai, parko atidarymo metai.

Aplamai, korėjiečiai mėgsta išmušti kokį nors didelį užrašą ant uolos - ar tai būtų abstraktus, ar konkretus lozungas, ar data - kaip čia.

Natūralu, ne savivaliaudami "Čia buvo Vasia" (tokio nė karto nemačiau), o centralizuotai.

Šiame kadre stovi mūsų mikroautobusas - galima sulyginti jo ir krioklio dydžius.

O čia - Miochjan kalnai. Aapie 150 km. nuo Pchenjano.

Pats aukščiausias kalnas - apie 2 kilometrai.

Tarp kalnų - nedidelis miestelis (panašiai, kaip Priozerskas, netgi mažesnis) ir pionierių stovykla.

Kiek toliau nuo miestelio - štai toks viešbutis "Chjansan", kur mus ir apgyvendino, viešėjimo Miochjane metu.

Pačiame viršuje - besisukantis restoranas. Vaizdas iš ten, reikia pastebėti, labai gražus.

Viešbučio salė.

Kairėje matosi dirbtinis krioklys.

Iš pradžių manėme, kad jis įsijungia automatiškai, kada kas nors įeina į viešbutį. Tačiau paaiškėjo, kad jį įjungė asmeniškai mums dviems! :)

Žemėlapis viešbučio salėje.

Pagrindinė šių kalnų įdomybė - daugybė krioklių.

Upė, kurią matote, teką pro pat viešbutį ir vadinasi taip pat, kaip ir kalnai - Miochjan.

Aplankėme keletą krioklių.

Beje, merginos keliavo su bateliais - akivaizdžiai manė, kad mes nueisime iki pirmo krioklio ir ramiai nusileisime žemyn. Tačiau Aleksejus nuo pat pradžių nužingsniavo į priekį, kaip tikras kalnų žmogus :). Visą kelią mes praktiškai užsiiminėjome tuo, jog stengėmės jį pasivyti. Rezultate pakilome apie pusantro kilometro per takelius ir akmenis. Nenuėjome tik iki pat viršutinio krioklio. Jeigu būtume nuėję, merginas į apačią, greičiausiai, būtų tekę nešti. Tai, kad jos įsiminė šį pasivaikščiojimą visam gyvenimui - neabejotina.

Vanduo labai skanus. Ypatingai po pakilimo :)

Pakeliui sutikome vietinius valstiečius, ėjusius grybauti.

Jie buvo kiek nustebę ir susižavėję (taip suprantu, pagrinde tuo, su kokia avalyne į viršų kopė merginos).

Mes visi.

Netoliese nuo viešbučio ir krioklių randasi dar viena įžymybė - Draugystės Paroda.

Iš tiesų, tai du dideli kompleksai-muziejai pristatantys Kim Ir Senui ir Kim Čen Irui skirtas dovanas.

Dėl keistų aplinkybių nei aš, nei Aleksejus nenufotografavome pagrindinio pastato - Kim Ir Seno dovanų muziejaus. Nebent apatinėje nuotraukoje matosi papildomas korpusas.

Pats pastatas ištaigingas - šiuolaikiniai (1970-x vidurys), gigantiški šešių aukštų rūmai, su atitinkama durų, grindų, lubų apdaila. Langų iš principo nėra, nors iš lauko pusės jie pavaizduoti.

Pagal užmojus (apie 200 didelių salių) ir prabangą rūmus visiškai galima lyginti su Ermitažu (su pataisa, jog kitoks architektūros stilius ir šiuolaikinės medžiagos).

Viduje fotografuoti draudžiama (atrodo, tai vienintelė vieta KLDR, kur mums neleido fotografuoti :) - visus daiktus reikia atiduoti į saugojimo kamerą.

Viduje - vertingos dovanos kurias atsiuntė (ir tebesiunčia) Kim Ir Senui.

Reikia pastebėti, kad viskas, kas išstatyta - iš tiesų verta dėmesio. T.y. atrinkti meno kūriniai ar daiktai vertingi pagal kitus kriterijus (kaip, pavyzdžiui, vagonas, kurį Kim Ir Senui 1946 metais padovanojo Stalinas).

Nuo dabartinės Rusijos buvo pastebėti:

1. Paveikslas nuo Putino su vaizdu į Vasiljevo salą.

2. Sidabrinis servizas - taip pat nuo jo.

3. Išpaišyta Lėkštė nuo Rusijos Federacijos Vidaus Žvalgybos Tarnybos.

O taip pat ginklai ir kiti daiktai nuo Stalino, Chruščiovo, Brežnevo.

Labai sužavėjo didelis peizažas su medžiais ir pastatais, išraižytas kinų meistrų iš dramblio kaulo. Kinai, regis, dovanojo įdomiausias ir kruopščiausiai atliktas dovanas.

Tarp dovanotojų yra ir Pietų Korėjos bei kompanijų vadovai. Pvz. DAEWOO kompanijos prezidentas padovanojo Kim Ir Senui automobilį :). Rytai - subtilus reikalas...

Rūmų apsauga.

Atkreipkite dėmesį, kad Kalašnikovo automatai nikeliuoti.

Durys iš vientiso metalo (varinės), sveriančios keletą tonų. Atidaryti rankomis galima (gidas specialiai duoda pirštinę, kad traukti už rankenos :) tačiau svoris jaučiasi.

O čia - antras pastatas, su dovanomis Kim Čen Irui. Kur kas kuklesnis iš išorės ir iš vidaus. Pagal dydį taip pat mažesnis.

Kas labiausiai įsiminė - meistriškai atlikta vaškinė Kim Čen Iro figūra, stovinti vidury dirbtinės pievelės, apsuptos berželiais dangaus fone. Be to, medžių lapai nedaug virpa nuo specialaus ventiliatoriaus. O ir apšvietimas gerai sutvarkytas - viskas atrodo, kaip tikra (kinų dovana, jeigu neklystu).

Nedidelis pastebėjimas ta tema: keista, tačiau man krito į akis, kad praktiškai visuose pastatuose visoje šalyje (nepriklausomai nuo jų statuso ir apdailos) naudojami visiškai tokie patys šviesos jungikliai :).

Vietinis gidas.

Kai kam čia visą kaimą paduok :-). Vykdau duotą pažadą dvejomis dalimis.

Iš pradžių pažvelgsime į viską iš automobilio lango nuo kelkraščio, o antroje dalyje - jau iš arti.

Šioje vietoje paprašėme sustabdyti automobilį ir aš padariau keletą kadrų. Šis kaimas pagal vaizdą ne toks jau ir klestintis - pasitaiko kur kas padoresnių. Ir pagal statinių išsidėstymą - ne visiškai tipiškas - namai stovi netvarkingai.

"Obeliskas" fone - būtinas visiems gyvenamiems punktams bruožas. Ant jo rašo kokį nors paprastą ir pakankamai neutralų šūkį (raginimą geriau dirbti, mokytis ir t.t.)

Tipiški kaimui automobiliai - GAZikai (greičiausiai ne įvežtiniai o Šiaurės Korėjos surinkimo) ir sunkvežimiai, be visa ko - su dujų generatoriumi.

Dirba toks automobilis nuo malkų, tačiau pastebėsiu, kad tai ne garo mašina, o būtent dujų-generatorinis (įprastas vidaus degimo variklis, tik perdirbtas). Žinoma, tai ne benzinas, taip kad greitis gaunasi apie 20-30 km./val.

Dešinėje paruošta mediena, matyt, kaip tik automobiliui. Ji porcijomis dedama į kubilą (kurį galima matyti kėbule) ir lėtai ten dega. Kelionės metu panašūs automobiliai pasitaikė mums penkis kartus.

Stogai, kaip įprasta, iš čerpių ar kažko panašaus.

Du pagrindiniai namų gyvūnai (iš tų, kuriuos išleidžia ganytis, žinoma).

Ožka ji ir yra ožka, o va dešinėje - kažkas panašaus į mulą. Galima tarti, kad čia jis atlieką mūsų karvės ir arklio vaidmenį tuo pačiu metu. Rimtas gyvulys...

Va taip su šio gyvūno pagalba aria žemę. Atrodo, kad su šiais gyvūnais pas juos aria žemę dažniau, nei pas mus su traktoriais.

O štai ir kur kas teisingesnis Šiaurės Korėjos kaimas. Tipiškas, pasakyčiau.

Namai vienodi, išdėstyti vieninga grupe, lygiagrečiai vienas kito atžvilgiu arba į vieną liniją.

Jeigu maišo kalnai, tai keliomis grupėmis, abiejose kalno pusėse.

Neseniai per kažkokias tai Rusijos TV žinias paskelbė, kad KLDR iš visuomenės atėmė mobilius telefonus. Cha! Bent jau galvotų ką išsigalvoja - iš kur pas šiaurės korėjiečius mobilūs telefonai, jeigu už sumą, kiek kainuoja mobilus telefonas, čia galima pragyventi apie metus? :) Visiškai akivaizdu, kad kol kas ši paslauga išskirtinai kariškiams ir aukšto lygio valdininkams, iš kurių atiminėti telefonus nėra jokio reikalo (paprasčiau jau tada išjungti bazines stotis :)

Pastebėjimas - kaip žinoma, rusiškuose kaimuose be galo mėgsta kaip nors papuošti savo trobas - papuošimai prieangyje ar ant tvoros, raižiniai ant langų. Nors pati troba gali būti visiškai pakrypusi :).

Tai va, KLDR to visiškai nėra. T.y. kaimo nameliai nepuošiami niekaip.

Vėliau man pasakė, kad Pietų Korėjos kaimai atrodo taip pat, kaip ir Šiaurės.

Kol nepamiršau, parašysiu apie šildymą.

Korėjoje (o gal ir visuose Rytuose) tradicinis namų šildymo būdas visai ne toks, kaip pas mus. Pečių ten nestato. Šalia namo randasi kažkas panašaus į duobę, kur dedamos anglys ar malkos. Šiltas oras prateka po visomis grindimis ir tokiu būdu teikiama šiluma. Greičiausiai, tai susiję su tradicija sėdėti ant grindų.

Tokia sistema naudojama ir dabar. Ne tik kaimuose, bet, pavyzdžiui, ir ekskursijų gido namelyje, šalia kokios nors nutolusios įžymybės.

Ko nesuprantu šioje sistemoje - kaip smalkės, dūmai ir panašiai?

Gamykla. Greičiausiai, cemento.

Čia, pagal pastebėjimus, tai, kas keičia aukščiau parodytus kaimus. T.y. šiuolaikinė gyvenvietė. Struktūra panaši, tačiau namai jau rimtesni. Norėčiau atkreipti dėmesį - jeigu pas mus tokius namus pradeda statyti, kada kaimas ima plėstis iki tam tikro dydžio gyvenamo punkto, tai čia ne visai taip.

Pagal dydį, tai toks pats kaimas, tik namai šiuolaikiškesni. Po plėvele - daiginami ryžiai.

Namų statyba (jeigu jie nuo 3 iki 5-8 aukštų) - atskira tema.

Iš išvaizdos jie panašūs į blokinius, bet, dažniausiai, tai ne taip.

Paprastai, tokius namus stato iš nedidelių blokų-plytų, o paskui tinkuoja. Be to, kranai ar kokia kilnojimui skirta technika nenaudojama. Paprasčiausiai stato nuo apačios į viršų ir viskas. Be to, labai jau greitai pas juos tas procesas vyksta.

Taip auga ryžiai.

Toliau - antenos, greičiausiai, aptarnaujančios netoliese esantį oro-uostą.

Nors tai tikrai didelis miestas, apie palyginimą su Pchenjanu negali būti ir kalbos. Pchenjanas KLDR - sostinė, kaip ne kaip. Čia viskas kukliau.

Jeigu anksčiau nesakiau tai pastebėsiu štai ką:

Pchenjano gyventojų pasai skiriasi nuo provincijos gyventojų pasų. Išoriškai tai tokia pati laminuota kortelė, tačiau kitokios spalvos. Provincijos gyventojui be leidimo į sostinę įvažiuoti draudžiama. Atvirkščiai - dažniausiai galima, tačiau yra kažkokie apribojimai.

Keliuose periodiškai pasitaiko postai (paprastai stovi kariškis su vėliavėle), kurių pagrindinė užduotis - patikrinti dokumentus. Į automobilius su Pchenjano numeriais jie kartais žiūri pro pirštus.

Panašus migracijos reguliavimo būdas buvo taikomas TSRS 1930-x metais. Skirtumas tik tas, kad mūsų kaimų gyventojai pasų iš viso neturėjo.

Nukrypdamas pasakysiu, kad netoli nuo Vonsano randasi pionierių stovykla Sondovon - tai kažkas panašaus į mūsų Arteką (koks jis buvo tarybiniais laikais).

Vasarą čia, už kokius nors nuopelnus vietoje paskatinimo, atostogauja KLDR ir užsienio šalių vaikų grupės.

Kompleksas atrodo pakankamai šiuolaikiškai. Šalia didelis parkas, baseinas ir t.t. Viskas kartu - 10 hektarų.

Viduje labai daug akivaizdžios propagandos ir agitacijų, palyginus su kitomis vietomis.

Tačiau visgi grįškime į Vonsan miestą.

Tai vaizdas iš viešbučio lango. Teka saulė...

Tiesiai po langais (t.y. ne visai tiesiai, o penkiais aukštais žemiau :) vyrai žaidžia kortomis.

Vienas iš momentų, kuris įsiminė viešbutyje - liftuose deda kilimėlius su savaitės dienos pavadinimu.

Pchenjane viešbučio lygis aukštesnis, bet ten to nedaro. Nors galėtų kilimėlius ir su tiksliu laiku dėti, jeigu norėtų :).

Kažkokia akivaizdi agitacija.

Pagal skaičius "106%" galima spėti, jog kalba eina apie plano viršijimą :).

O čia mes išėjome iš viešbučio be palydos ir nusprendėme pasivaikščioti. Iš pradžių ėjome pakrante...

Čia pasukome kiek kairiau.

Aleksejus bando nusipirkti vietinių kramtomų gumų ir kitų niekų kolekcijai.

Iš keturių š