	<!DOCTYPE html>
	<html lang="en" xmlns="http://www.w3.org/1999/xhtml" style="height: 100%;">
	<head>
		<meta charset="utf-8" />
		<title>Blevyzgos</title>

		<style type="text/css">
			body { color: #000000; font-family: Verdana; font-size: 8pt; text-align: justify; margin: 0; background-image: url(https://www.jocys.com/projects/blevyzgos/images/metal.gif); overflow: hidden; }
			td { vertical-align: top; }
			a { text-decoration: none; color: #000000; }
				a:active { color: #FFFFFF; }
				a:hover { color: #D0C995; }
			hr { margin-top: 0; margin-bottom: 0; border-left: 0; border-right: 0; border-top: 0; border-bottom: 1px dotted #4a3018; height: 1px; }

			.table { margin-top: 10px; margin-right: 10px; margin-left: 0; }
			.td { vertical-align: top; padding: 10px; border: 1px solid #000000; background-image: url(https://www.jocys.com/projects/blevyzgos/images/old-paper.gif); }
			.menu { margin-top: 1px; margin-bottom: 1px; }
			.title { text-align: center; font-weight: bold; text-transform: uppercase; font-family: 'Trebuchet MS'; font-size: 12pt; letter-spacing: 2px; }
			.title2 { font-weight: bold; text-transform: uppercase; font-family: 'Trebuchet MS'; font-size: 12pt; letter-spacing: 2px; }

			/*audio*/
			.audioBody { margin: 10px; background-image: url(/Files/Website/Pattern_Gray.gif); }
			.audioBook { width: fit-content; margin: auto; text-align: center; font-size: 0; }

			.audioPlayerContainer { margin: auto; background-image: url(/Files/Website/Pattern_Green.gif); }
			.audioPlayer { display: block; width: 100%; padding: 0; margin: 0; }

			.audioPage { display: inline-block; font-size: 12px; font-family: Arial; vertical-align: top; width: 354px; margin: auto; padding: 6px 0 6px 0; text-align: left; white-space: nowrap; background-image: url(/Files/Website/Pattern_Green.gif); }

			.audioPause { overflow: hidden; white-space: nowrap; vertical-align: top; height: 17px; line-height: 18px; margin-top: 2px !important; margin-bottom: 2px !important; margin-left: 10px; margin-right: 10px; padding-right: 6px; cursor: pointer; color: rgba(0, 0, 0, 0.8); background-color: #fff000; }
			.audioPlay { overflow: hidden; white-space: nowrap; vertical-align: top; height: 17px; line-height: 18px; margin-top: 2px !important; margin-bottom: 2px !important; margin-left: 10px; margin-right: 10px; padding-right: 6px; cursor: pointer; color: #70735f; }
				.audioPlay:hover { color: rgba(75, 77, 63, 0.8); background-color: #e5e5e5; }
				.audioPlay span { height: 17px; line-height: 18px; display: inline-block; vertical-align: top; }

			.audioImagePause { vertical-align: top; display: inline-block; width: 17px; height: 17px; margin-right: 6px; background-repeat: no-repeat; background-color: transparent; background-image: url(/Files/Website/Button_Pause.gif); }
			.audioImagePlay { vertical-align: top; display: inline-block; width: 17px; height: 17px; margin-right: 6px; background-repeat: no-repeat; background-color: #e5e5e5; background-image: url(/Files/Website/Button_Play.gif); }

			.audioImagePlayB { z-index: 1; margin-right: 30px; margin-bottom: 15px; cursor: pointer; width: 29px; height: 29px; background-color: #e5e5e5; display: inline-block; position: fixed; bottom: 0; right: 0; background-repeat: no-repeat; background-image: url(/Files/Website/Button_Play_Big.gif); }
			.audioImagePauseB { z-index: 1; margin-right: 30px; margin-bottom: 15px; cursor: pointer; width: 29px; height: 29px; background-color: #fff000; display: inline-block; position: fixed; bottom: 0; right: 0; background-repeat: no-repeat; background-image: url(/Files/Website/Button_Pause_Big.gif); }
		</style>
		<script type="text/javascript">
			document.addEventListener("DOMContentLoaded", function () {
				// Don't play the next track if command="stop" on the link is found.

				var list = document.getElementsByClassName("audioLink");
				var audioIdMax = list.length;

				if (audioIdMax > 0) {
					// true / false
					var audioLinksHide = true;

					// Find in browser address.
					var web = window.location.href.toString();
					var found = web.toLowerCase().indexOf("jocys.com");

					var id = 1;
					var eId = 1;

					// Create and format audio tags.
					for (var i = 0; i < audioIdMax; i++) {
						eId = i + 1;

						var a = document.getElementsByClassName("audioLink")[i];
						a.id = "a" + eId;

						var img = document.createElement('span');
						img.id = "i" + eId;
						img.className = "audioImagePlay";
						a.parentNode.insertBefore(img, a);

						var n = document.createElement('span');
						if (found > 0) { n.innerHTML = eId + ". " + a.innerHTML; }
						else { n.innerHTML = a.innerHTML; }
						if (a.parentNode.tagName.toLowerCase() == "span") {
							a.parentNode.style.display = "inline-block";
							a.parentNode.style.margin = "0";
						}
						a.parentNode.insertBefore(n, a);

						a.parentNode.className = 'audioPlay';
						a.parentNode.id = eId;
						a.parentNode.onclick = function () { AudioPlayer(this.id); };

						//if (audioLinksHide) {
						//
						//} else {
						a.style.display = 'none';
						//}
					}

					// Audio Player setup.
					var audioPlayer = document.getElementById("audioPlayer");
					if (!audioPlayer) {
						console.error("Audio player element not found");
						return;
					}

					var ua = window.navigator.userAgent;
					var msie = ua.indexOf("MSIE ");
					if (msie > 0 || !!navigator.userAgent.match(/Trident.*rv\:11\./)) {
						audioPlayer.style.height = "50px";
					}

					var audioId = 1;
					if (document.getElementById("a" + audioId)) {
						var AudioSource = document.getElementById("a" + audioId).href;
						audioPlayer.className = "audioPlayer";
						audioPlayer.src = AudioSource;
					}

					audioPlayer.onpause = function () { Pause(); };
					audioPlayer.onplay = function () { Play(); };
					audioPlayer.onended = function () { Ended(); };

					// Add big "Play" Button.
					var spanBig = document.createElement('span');
					spanBig.className = 'audioImagePlayB';
					spanBig.id = "audioButtonB";
					spanBig.onclick = function () { audioButtonBig(); };
					audioPlayer.parentNode.insertBefore(spanBig, audioPlayer);

					// On "Play" and "Pause" buttons click.
					function Play() {
						document.getElementById(audioId).className = 'audioPause';
						document.getElementById("audioButtonB").className = 'audioImagePauseB';
						document.getElementById("i" + audioId).className = 'audioImagePause';
						audioPlayer.play();
					}

					function Pause() {
						document.getElementById(audioId).className = 'audioPlay';
						document.getElementById("audioButtonB").className = 'audioImagePlayB';
						document.getElementById("i" + audioId).className = 'audioImagePlay';
						audioPlayer.pause();
					}

					function audioButtonBig() {
						audioPlayer.paused ? Play() : Pause();
					}

					function AudioPlayer(id) {
						if (audioId == id) {
							audioPlayer.paused ? Play() : Pause();
						} else {
							Pause();
							audioId = id;
							AudioSource = document.getElementById("a" + audioId).href;
							audioPlayer.src = AudioSource;
							Play();
						}
					}

					function Ended() {
						// Don't play next track if command="stop" on link is found.
						var audioIDHasA = document.getElementById("a" + audioId).hasAttribute("command");
						if (audioIDHasA) {
							var audioIDComm = document.getElementById("a" + audioId).getAttribute("command");
							if (audioIDComm == 'stop') { return; }
						}
						Pause();
						audioId = audioId * 1 + 1;
						if (audioId > audioIdMax) { audioId = 1; };
						AudioSource = document.getElementById("a" + audioId).href;
						audioPlayer.src = AudioSource;
						Play();
					}
				}
			});
		</script>
		<link rel="stylesheet" type="text/css" href="https://www.jocys.com/App_Themes/Default/Audio.css">
	</head>
	<body style="height: 100%;">

		<table style="border-collapse: collapse; height: 100%;">
			<tr>
				<td style="padding: 10px;">

					<table>
						<tr>
							<td class="td" style="white-space: nowrap;">
								<p class="menu"><a href="#PROMETEJAS">Prometėjas</a></p>
								<p class="menu"><a href="#REABILITACIJA">Reabilitacija</a></p>
								<p class="menu"><a href="#TAMSI ASMENYBE">Tamsi asmenybė</a></p>
								<p class="menu"><a href="#GERA GYVENTI MUMS SALY TARYBU">Gera gyventi šaly Tarybų</a></p>
								<p class="menu"><a href="#FUCKIN PARENTAL ADVISORY">Fuckin' parental advisory</a></p>
								<p class="menu"><a href="#MISKAS IR JO DESNIAI">Miškas ir jo dėsniai</a></p>
								<p class="menu"><a href="#NEKALTA ISTORIJA APIE BERNIUKA">Istorija apie berniuką</a></p>
								<p class="menu"><a href="#MYLEKIME GYVULIUKUS">Mylėkime gyvuliukus!</a></p>
								<p class="menu"><a href="#KOVA SU UFONAUTAIS">Kova su ufonautais</a></p>
								<p class="menu"><a href="#ISTORIJA APIE JAUSMUS">Istorija apie jausmus</a></p>
								<p class="menu"><a href="#GROZIS GADINA MERGINA">Grožis gadina merginą</a></p>
								<p class="menu"><a href="#ZIAURUSIS OPSRUS TIUBITERIJUS">Opšrus Tiubiterijus</a></p>
								<p class="menu"><a href="#JONUKAS IR GRYTUTE">Jonukas ir Grytutė</a></p>
								<p class="menu"><a href="#PASAULIO ATPIRKIMAS">Pasaulio atpirkimas</a></p>
								<p class="menu"><a href="#IMPERATORIAUS SAPNAS">Imperatoriaus sapnas</a></p>
								<p class="menu"><a href="#SPERMOS PUODAS">Spermos puodas</a></p>
								<p class="menu"><a href="#IDEALI VALSTYBE">Ideali valstybė</a></p>
								<p class="menu"><a href="#SNIEGUOLE IR 7 NYKSTUKAI">Snieguolė ir 7 nykštukai</a></p>
								<p class="menu"><a href="#KODEL MOTERYS NEGALI BUTI ISGANYTOS">Moterų išganymas</a></p>
								<p class="menu"><a href="#JOBARIS TRAKTORISTAS">Jobaris traktoristas</a></p>
							</td>
						</tr>
						<tr>
							<td>
								<div style="padding-top: 3px; padding-bottom: 3px;">
									<audio class="audioPlayer" controls="controls" id="audioPlayer" preload="auto"></audio>
								</div>
							</td>
						</tr>
					</table>

				</td>
				<td style="width: 100%; height: 100%;">
					<div style="position: relative; height: 100%;">
						<div style="overflow: auto; position: absolute; height: 100%;">

							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">Ištraukos iš Internetinio Lietuvos literatūros aukso fondo archyvo <b><a href="http://www.blevyzgos.lt">poezijospavasaris.lt</a></b> - Ši svetainė ne kartą tapo įvairiausių konkursų nugalėtoja bei yra nacionalinio Kultūros Ministerijos apdovanojimo "Daukanto Žodis" nugalėtoja 5 metus iš eilės. Norėdami susipažinti su visu Lietuvos grožinės literatūros fondu... <b><a href="http://www.blevyzgos.lt">spauskite čia.</a></b></td>
								</tr>
							</table>

							<a id="PROMETEJAS"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">

										<p class="title">Prometėjas</p>
										<hr />
										<p>Tragedijos "Prometėjas ant šūdų kalno" scenarijus:</p>
										<p>
											<b><span class="title">VEIKĖJAI</span></b>
											<br />
											<br />
											PROMETĖJAS - pusdievis, žmonių geradarys.<br />
											DZEUSAS - vyriausias dievas, sušiktas pyderas.<br />
											POSEIDONAS - vandens dievas, DZEUSO sugulovas, sušiktas pyderas.<br />
											HEFAISTAS - ugnies dievas, taip pat sušiktas pyderas.<br />
											AKEBONIJUS - pranašas.<br />
											GOLGOTA - milžiniškas šūdų demonas.<br />
											TIUBITERIJUS - veislinis kovinis plėšrusis opšrus.<br />
											DIEVAI - daugiausia sušikti pyderai.<br />
											TRANSVESTITŲ CHORAS<br />
											<br />
											<span class="title">PROLOGAS</span><br />
											<br />
											CHORAS:<br />
											(Gieda šūdų giesmę):<br />
											O-o-o<br />
											O DZEUSE tebūnie tu pašlovintas<br />
											O-o-o<br />
											Ir pašlovinti tavo šūdai, kurie krenta iš dangaus<br />
											O-o-o<br />
											Ant mūsų nuodėmingų galvų<br />
											<br />
											<span class="title">1 Scena</span><br />
											<br />
											(Olimpo kalnas. Menė. Dzeuso sostas. Susirinkę visi dievai daro orgiją: pisasi, smauko, stumiasi, rūko žolę).<br />
											<br />
											POSEIDONAS:<br />
											(Čiulpdamas DZEUSUI bybį) Niam niam kaip skanu...<br />
											DZEUSAS:<br />
											Čiulpk čiulpk, nešnekėk.<br />
											(Į menę įeina PROMETĖJAS)<br />
											PROMETĖJAS:<br />
											DZEUSE, atsibodo man pistis, bliamba, ant šito šūdų kalno...<br />
											(Visi dievai nustebę sužiūra į PROMETĖJĄ)<br />
											DZEUSAS:<br />
											Kaip tai? Nejaugi tau nebepatinka pistis su ARĖJUMI, nejau tau pabodo rūkyti žolę ir smaukyti pro mano rūmų langus?<br />
											PROMETĖJAS:<br />
											Aš vakar pažvelgiau pro tavo langą ir pamačiau visus tuos apsišikusius žmones apačioj. Man jų pagailo, nes jie neturi narkotikų.<br />
											DZEUSAS:<br />
											(Siaubingai perpykęs) Taip jiems ir reikia! Jei žmonės susistumtų arba parūkytų žolės, jie po to visą savaitę smaukytų ir neaukotų man aukų...<br />
											PROMETĖJAS:<br />
											Bet DZEUSE, juk tada kai kurie ir apsišiktų perdozavę, o šūdai, kaip žinia - geriausios aukos tau...<br />
											DZEUSAS:<br />
											Nedrįsk, pusdievi, išnešt kokaino, heroino ir kitų kvaišalų žemyn nuo Olimpo kalno! Jei atiduosi dievų malonumus paprastiems mirtingiesiems, įsakysiu GOLGOTOS ŠŪDŲ DEMONUI prikalti tave prie šūdų uolos, o opšrus TIUBITERIJUS kasdien grauš tau bybį, o naktį šis vėl ataugs. Ir šitaip kankinsies tu per amžius (Amen).<br />
											VISI DIEVAI:<br />
											Oooo... Kokia baisi kančia (Iš to siaubo nejučiomis sugniaužia savo bybius rankose).<br />
											PROMETĖJAS:<br />
											Aš nebijau kančios. Man žemės kirminų laimė aukščiau už pisimąsi ant Olimpo kalno.<br />
											VISI DIEVAI:<br />
											Oooo... Kokia drąsa (Pradeda energingai smaukyti sau bybius).<br />
											DZEUSAS:<br />
											Kaip drįsti nebijoti mano galybės? (Ištraukia bybį POSEIDONUI iš burnos ir trenkia juo PROMETĖJUI. Šis nugarma nuo Olimpo kalno į žemę).<br />
											<br />
											CHORAS:<br />
											(Gieda)<br />
											Būk pašlovintas tu PROMETĖJAU,<br />
											Nes tu ant DZEUSO bybį dėjai.<br />
											Nebaisios žemiškos tau kančios.<br />
											Išlaisvink mus nuo DZEUSO pančių...<br />
											<br />
											<span class="title">2 Scena</span><br />
											<br />
											(Atėnai.. Agoros aikštė. PROMETĖJAS dalina žmonėms Ecstasy tabletes, kasiakus ir švirkštus. Iš dėkingumo jie čiulpia PROMETĖJUI bybį).<br />
											<br />
											CHORAS:<br />
											(Apsirūkęs žolės)<br />
											U-cha, u-cha-cha,<br />
											Nei čia buvo,<br />
											Nei čia ką....<br />
											(Prie PROMETĖJO prieina senas pranašas AKEBONIJUS).<br />
											<br />
											AKEBONIJUS:<br />
											PROMETĖJAU, nejau tu nebijai DZEUSO rūstybės, nejau tau negaila savojo bybio, kurį grauš opšrus TIUBITERIJUS?<br />
											PROMETĖJAS:<br />
											Nebijau aš to dauno Dzeuso bliat, kažkoks senas nukriošęs senis. Sėdi ant kalno ir ant visų smauko, tegul prieš mane visi dievai stoja, aš vis tiek neatsisakysiu savo idėjų...<br />
											AKEBONIJUS:<br />
											Kaip matau, drąsus esi, bet ne tavo jėgoms kovot prieš DZEUSĄ. Jeigu nori, aš tau galiu suorganizuot netikrą pasą. Su juo tu galėsi pabėgt į Hipopotamiją (tipo Babiloną) ir niekas tavęs ten neras...<br />
											PROMETĖJAS:<br />
											Na, čia mintis gal ir nebloga, tada galėsiu ir ten paskleist savo kasiakus ir Ecstasy tabletes.<br />
											(Netikėtai prasideda šūdų kruša, visi žmonės išsigandę išsilaksto, lieka tik PROMETĖJAS ir AKEBONIJUS. Iš dangaus auksiniu vėmalų keliu nusileidžia DZEUSAS, lydimas savo kariaunos).<br />
											DZEUSAS:<br />
											Kaip drįsai, pydere tu, atiduoti trumpaamžiams žmonėms dievų pramogų šaltinį. Už tai tavęs laukia siaubingas atpildas, bliat. Kurva tu, dabar tau šakiai bus, bliat. Suimti Prometėją!<br />
											(Supuolę DZEUSO kareiviai sumuša PROMETĖJĄ, išpisa pro šikną ir įmeta į vežėčias)<br />
											AKEBONIJUS:<br />
											(Puola ginti Prometėją) Ką jus darot?<br />
											(1 kareivis spiria AKEBONIJUI į kiaušus taip, kad jie pro burną iškrenta. Šis krenta ant žemės ir nustimpa).<br />
											<br />
											CHORAS:<br />
											(Liūdnai dainuoja)<br />
											Žvelkite, kaip žengia spėriai ir piktai,<br />
											Alsuojąs kraujo troškuliu ARĖJAS.<br />
											Išsiveda gi PROMETĖJĄ šie gaidžiai,<br />
											Pridurmai jis ant visų bybį dėjęs.<br />
											Jau neilgai širdies mušuos,<br />
											Svajonė bus padebesiuos...<br />
											Pasalomis, gašlūniškai ir atsargiai<br />
											Į rūmus, šūdais žėrinčią nuo seno<br />
											Dievų buveinę, atslenka kerštaut pikti bybiai<br />
											Su išgaląstais durklais savo...<br />
											Majos sūnus HEFAISTAS, šešėliu klastą dengdamas,<br />
											Jį veda tiesiai ir skubiai į amžinąją kančią...<br />
											<br />
											<span class="title">3 Scena</span><br />
											<br />
											(Šūdų kalno papėdė. DZEUSO kariai laiko surištą PROMETĖJĄ. DZEUSAS patenkintas smauko savo vežime).<br />
											<br />
											CHORAS:<br />
											Vaje vaje, dabar kas bus,<br />
											Nejau drąsusis PROMETĖJAS žus?<br />
											Nejau mes skęsime tamsybėj<br />
											Ir smaukymo baisioj vergybėj?<br />
											<br />
											DZEUSAS:<br />
											(Pikdžiugiškai) Cha cha cha... Pripažink, PROMETĖJAU, kad ne tavo mažam bybiui kovot su didžiule DZEUSO galybe...<br />
											PROMETĖJAS:<br />
											Man nebaisi tavo galia, DZEUSE... Visos kančios – niekis prieš tuos laimingus apsirūkiusius žmones, kurie dabar laimingi guli išvirtę Atėnų pakrūmėse...<br />
											(DZEUSAS, baisiausiai perpykęs, pradeda iš pykčio mojuot rankomis. Kadangi jis tuo metu smauko, tai nusitraukia sau bybį ir skausmo apimtas sukniumba).<br />
											DZEUSAS:<br />
											Oj bliat nx (Bando pasiėmęs nutrauktą bybį prisukti jį atgal, tačiau šis yra beviltiškai sulūžęs). Nedovanosiu tau, pusdievi, už tai.... GOLGOTA, prikalk PROMETĖJĄ prie šūdų kalno.<br />
											(Iš šūdų ežero iškyla milžiniškas ŠŪDŲ DEMONAS GOLGOTA)<br />
											GOLGOTA:<br />
											Eeee buuu pyrst (Paima PROMETĖJĄ ir tėškia jį ant šūdų kalno, po to dar prislegia jį milžiniška šūdų mase) Ho ho ho pyrst...<br />
											DZEUSAS:<br />
											Už šią tavo nuodėmę, supistas PROMETĖJAU, kiekvieną dieną žiaurusis opšrus TIUBITERIJUS nugrauš tavo bybį, o naktį tas bybys ataugs, todėl tu kęsi nežmoniškus amžinus skausmus, vat taip tau kurva ir reikia...<br />
											PROMETĖJAS:<br />
											Aj bliat užpisai, eik nx...<br />
											(DZEUSAS išskrenda ant savo ugninio vežimo, jo kariai tai pat pasišalina).<br />
											<br />
											CHORAS:<br />
											O ką gi tu dabar darysi<br />
											Vargšas PROMETĖJAU<br />
											<br />
											PROMETĖJAS:<br />
											O px man.<br />
											Aš juk ant skausmo bybį dėjau,<br />
											Nes susistūmęs ir užrūkęs aš esu...<br />
											O galingasai MORFĖJAU...<br />
											<br />
											<span class="title">4 Scena</span><br />
											<br />
											(Olimpo kalnas, dievų menė. DZEUSAS ir kiti dievai blogam ūpe sėdi ir net nesipisa, nes nuo šūdų kalno papėdės aidi linksmai ilgesinga PROMETĖJO daina).<br />
											<br />
											PROMETĖJAS:<br />
											O man px, kurva bliat...<br />
											Skausmą aš gerai pažįstu,<br />
											Visas vargas atperkamas man<br />
											Žemės kirminų palaima...<br />
											Ir senieji dievai jau ramybės neturės,<br />
											Nes jie žmonėms jau senai mirę...<br />
											<br />
											CHORAS:<br />
											(Pritardamas)<br />
											U-cha, u-cha-cha<br />
											Nei čia buvo, nei čia ką...<br />
											Tebūnie pašlovintasis PROMETĖJAS, vienintelis dievulis iš dievų...<br />
											Atnešęs mums ambrozijos, nektaro.. ant visko jisai bybį dėjęs...<br />
											U-cha, u-cha-cha<br />
											Nei čia buvo, nei čia ką...<br />
											<br />
											VISI DIEVAI:<br />
											(Žiauriai susiparinę) O DZEUSE, nejaugi negali padaryt ko nors, kad tie mirtingieji lopai nustotų garbinti tą šūdžių? Juk jie nenurims, kol gyvas bus jisai. Nugalabyti jį reikia...<br />
											DZEUSAS:<br />
											Nebegaliu aš jau jo nužudyt anei užpisti negyvai. Žmonių tikyba neliečiamu šį pusdievį padarė. Bejėgis aš esu dabar, todėl mes pasmerkti jo patyčių klausytis.<br />
											HEFAISTAS:<br />
											O gal gi mums nereikia jo galabyt, anei užkrušti negyvai. Gal jojo reikia tik atsikratyti amžiams? Kad jį visi žmogiukai greit pamirštų, ir nusmegtu nebūtin jisai...<br />
											DZEUSAS:<br />
											(Sustūgsta) Aha... štai ir sprendimas išganingas... Lėkime su vėju, audrą pasikinkę, atsikratyti kurvos tos, supistojo PROMETĖJO... ilgai jo išsidirbinėjimas netruko... blet.<br />
											(Visi dievai susirenka šūdų kalno papėdėje. DZEUSAS, laikydamas savo nutrauktą bybį, prieina prie PROMETĖJO).<br />
											DZEUSAS:<br />
											Štai ir atėjo galas tau, vagie ir išdavike, keliausi tujen dabar Tartaran – HADO karalystėn – ir nebegrįši tu čionajon atgalios, ir bus žmonių pamirštas tavo žygdarbis, ir mirsi tu istorijos trasose, prasmegsi nebūtin...<br />
											VISI DIEVAI:<br />
											Taip, kurva, tau ir reikia!!! Eik tu nx, blet... apsišik sau nugarą...<br />
											DZEUSAS:<br />
											(Sumaskatuoja savo nutrauktu bybiu ore ir sviedžia jį į uolą) keliauki Tartaran... pas Naksą, HADO patikėtinį... Lai tau CERBERIS vietoje opšraus bybį graužia...<br />
											(Šūdų kalnas sudreba ir lėtai ima smegti prarajon. PROMETĖJAS iš paskutinių jėgų išlaisvinęs kairę apatinę ranką visiems rodo vidurinįjį pirštą).<br />
											PROMETĖJAS:<br />
											Lai būkit ir jūs amžiams prakeikti, visi dievai. Tegu su mano pražūtim ir jūsų kartos pasimiršta žmonių tarpe, o be jų ir jūs visi pydarai būsit niekas, nustoję galios savo bybius iš apmaudo graušite. Te žemės kirminai su mano palaiminimu kyla ir tampa patys sau viešpačiai ir pasaulio valdovai beigi dievai. Tepadeda jiems kokainas (paskutinį kart nuleidžia ir pabezda).<br />
											<br />
											(Su baisiu griausmu nugarma Tartaran šūdų kalnas, pasiimdamas aukon tauriausią iš dievų PROMETĖJĄ.)<br />
											<br />
											CHORAS:<br />
											Mes myžalais ir šūdais apkerpėję,<br />
											Mes sau visatos viešpačiai, bybių karaliai.<br />
											Juk ant visų dievų ir pusdievių esmi mes bybius dėję<br />
											Gi patys susikūrėme palaimos amžinosios šalį...<br />
											U-cha, u-cha-cha<br />
											Nei čia buvo, nei čia ką....<br />
											<br />
											(Tolumoje, Kaukazo kalnuose, nuaidi tylus opšraus TIUBITERIJAUS atsišaukimas...)<br />
											U-cha...... u-cha-cha.......<br />
											Nei.... čia buuuvo.... nei čia ką....<br />
											Nei..... čia....... buvoooo..... nei.... čia..... ką........ liau liau liau.......<br />
											<br />
											<span class="title">PABAIGA</span><br />
											<br />
											(c) Kauno Paauglių Spermos Banko Archyvas
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>


							<a id="REABILITACIJA"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Reabilitacija</p>
										<hr />
										<p>
											Nesigirdamas galiu pasakyti, kad kai Volodia trenkė man per ausį ir spjovė man į kaktą, aš jam taip vožtelėjau, jog jis šito neužmirš. Tada aš jį mušiau primusu, o lygintuvu mušiau vakare. Taigi numirė jis visiškai ne iš karto. Tai ne įrodymas, kad koją aš jam nupjoviau dar dieną. Tuo metu jis buvo dar gyvas. O Andriušą aš užmušiau paprasčiausiai iš inercijos, ir dėl to negaliu savęs kaltinti. Kodėl Andriuša su Jelizaveta Antonovna pasipainiojo man po ranka? Jiems visai nereikėjo iššokti iš už durų. Mane kaltina kraugeryste, sako, aš gėriau kraują, bet tai netiesa: aš lyžčiojau kraujo klanus ir dėmes - tai natūralus žmogaus poreikis naikinti savo, nors ir menko, nusikaltimo pėdsakus. Be to, aš neprievartavau Jelizavetos Antonovnos. Pirmiausia, ji buvo ne mergaitė, o antra, aš santykiavau su lavonu, ir jai skųstis nėra dėl ko. Kas iš to, kad ji turėjo gimdyti? Aš ištraukiau kūdikį. o tai, kad jis apskritai negalėjo gyventi šiame pasaulyje, jau ne mano kaltė. Bet aš nuplėšiau jam galvą dėl to, kad jo kaklas buvo plonas. Jis nebuvo sutvertas šiam gyvenimui. Tai tiesa, kad aš batu ant grindų išgleizojau jų šunį. Bet tai jai cinizmas kaltinti mane šuns nužudymu, kai čia, šalia, galima sakyti, sunaikintos trys žmonių gyvybės. Kūdikio aš neskaičiuoju. Na gerai: čia (galiu sutikti) galima įžvelgti tam tikrą mano žiaurumą. Bet vadinti nusikaltimu tai, kad aš atsitūpiau ir tuštinausi ant savo aukų, - tai jau, atleiskite, absurdas. Tuštintis - natūralus poreikis, vadinasi, joks nusikaltimas. Taigi aš suprantu savo gynėjo būgštavimus, bet vis dėlto tikiuosi visiško išteisinimo.<br />
											<br />
											Danilas Charmsas
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>

							<a id="TAMSI ASMENYBE"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Tamsi asmenybė</p>
										<hr />
										<p>
											Senka trinktelėjo Fedkai į snukį ir pasislėpė po komoda.<br />
											Fedka žarstekliu iškrapštė Senką iš po komodos ir nuplėšė jam dešinę ausį.<br />
											Senka ištrūko iš Fedkos rankų ir su nuplėšta ausimi rankose nubėgo pas kaimynus. Bet Fedka pasivijo Senką ir rėžė jam su cukrine per galvą.<br />
											Senka nugriuvo ir, atrodo, numirė.<br />
											Tuomet Fedka susikrovė daiktus į lagaminą ir išvažiavo į Vladivostoką. Vladivostoke Fedka tapo siuvėju; tiesą sakant, jis tapo ne visai siuvėju, nes siuvo moteriškus baltinius, daugiausia kelnaites ir liemenėles. Ponios nesigėdijo Fedkos, tiesiog jam matant pakeldavo savo sukneles, ir Fedka jas pamatuodavo.<br />
											Fedka, kaip sakoma, prisižiūrėjo vaizdų. Fedka - Tamsi asmenybė. Fedka - Senkos žudikas. Fedka - gašlūnas. Fedka - rajūnas, nes jis kiekvieną vakarą suvalgydavo po dvylika kotletų. Fedkai užaugo toks pilvas, kad jis pasisiuvo korsetą ir ėmė jį nešioti.<br />
											Fedka - be sąžinės: jis atiminėjo iš gatvėje sutiktų vaikų pinigus. Jis senukams pakišdavo koją ir gąsdino senes, pakeldamas virš jų ranką, o kai išgąsdinta senė puldavo į šalį, Fedka apsimesdavo, kad pakėlė ranką tik tam, kad pasikasytų pakaušį.<br />
											Baigėsi taip, kad prie Fedkos priėjo Nikolajus, trinktelėjo jam į snukį ir pasislėpė po spinta.<br />
											Fedka iškrapštė Nikolajų iš po spintos su žarstekliu ir perplėšė jam burną.<br />
											Nikolajus perplėšta burna nubėgo pas kaimynus, bet Fedka pasivijo jį ir trenkė alaus bokalu. Nikolajus parkrito ir numirė.<br />
											O Fedka susirinko savo daiktus ir išvažiavo iš Vladivostoko.<br />
											<br />
											Danilas Charmsas
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>

							<a id="GERA GYVENTI MUMS SALY TARYBU"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Gera gyventi mums šaly tarybų</p>
										<hr />
										<p>
											Saulėta graži diena, žydras dangus, lengvi balti debesėliai, pievutė, o joje- maža mergaičiukė tokiais šviesiais plaukais, gėlių vainikėliu ant galvos, basutėm ant kojų - viena nerūpestingai atsegta, - netoliese ganosi jauna kumelaitė, paukščiai čiulba..... Ir staiga pasigirsta atriaumojančio traktoriaus kriokimas, dangus aptemsta, užeina debesys ir griaustinis, traktorius visu greičiu nudaužia kumelę, kumelės galva įsisuka tarp galinių ratų, daug kraujo ir tepalo, traktoriaus langai aprasoję; durys atsidaro, iššoka girtas traktoristas prasegtu klynu ir maskatuojančiu bybiu, jis nudaužia butelio dugną į traktorių ir puola mergaitę... Ranka lėtai artėja prie išsigandusios mergaitės, nudaužtas butelys iš lėto, bet ryžtingai lenda į mergaitės kūną, pradeda ryškėti rožytės kontūrai, paplūsta sodrios kaip vyšnių spalvos kraujas.. Ant žemės nurieda kruvinas batukas.. Bažnyčioje eidamas suklumpa kunigas.. Pasaulyje įvyko dar vienas blogis.<br />
											<br />
											(c) Bendra Silkės ir Senio vizija
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>

							<a id="FUCKIN PARENTAL ADVISORY"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Fuckin' parental advisory</p>
										<hr />
										<p>
											Miniatiūra iš ligoninės kasdienybės.<br />
											<br />
											Staiga psichiatrui nuo skausmo užgniaužė kvapą. Jis pajuto, kad Irmantas savo ranka kaip žnyplėmis užspaudė jo kiaušus. Išplėtęs akis jis stengėsi išsilaisvinti, tačiau jo kiaušai buvo suspausti tarsi kalavijas prieš karą. Pradėjo trykšti kraujas, o suspaudimas darėsi vis stipresnis. Gango veide pradėjo ryškėti iškrypėliškos šypsenos, panašios į tą, kurią matome per halloween'ą, kontūrai. Pro lūpas pradėjo veržtis putos, iš nosies lėtai, bet užtikrintai tekėjo kruvini snargliai, akys be išraiškos mėtėsi po visą kambarį.<br />
											- Sesele, sesele, padėkite, - išlemeno plonu it lakštingalos balsu daktaras.<br />
											Agonija, beprotnamis, iš skausmo išsivėpęs veidas...<br />
											Seselė užčiuopė šviesos jungiklį. Įjungė šviesą. Pamatė lėtai besisukantį siaubo filmą: Gangas su daktaru raitėsi lovoje, aplinkui mėtėsi vakarinės dozės piliulės, daktaro kaktoje žiojėjo atvira žaizda, iš kurios plūdo rausvas, purpurinis kraujas. Jų kojos ir rankos buvo susipančiojusios, veiduose spindėjo kovos įkarštis, atodūsiai, keiksmai (bliat, nx, v3p, a job tvaj mat, žopa bolit),<br />
											kaukimas, lojimas ir pragariškas kriokimas, peraugantis į agonijos ir pagiežos kupiną riaumojimą. Staiga dingo elektra, ir Irmantas su draugais minutėlei susimąstė................................. 15s..................................<br />
											..... 30s...<br />
											............................................. 45s............................ ........... 1 minutė.<br />
											Elektrikas Saša greitai sutvarkė perdegusį saugiklį, o vaikai liko sėdėti prie televizoriaus išsižioję ir pasimetę, jų mažos rankytes dar ilgai nesiekė čipsų.... Jaunoji Žemaitė<br />
											<br />
											(c) Bendra Silkės ir Senio vizija
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>

							<a id="MISKAS IR JO DESNIAI"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Miškas ir jo dėsniai</p>
										<hr />
										<p>
											Lokys buvo apsileidęs, šleivakojis ir purvinas žvėris. Bet geresnės širdies už jį nebuvo visame miške. Tačiau žvėrys pastebėdavo tiktai jo išorę, lokys dėl to labai įsižeisdavo, juos gaudydavo ir žiauriai suspardydavo. Dėl to žvėrys jo nemėgo. Nors jis buvo labai geras. Ir linksmas. Jam patikdavo krėsti pokštus. Dėl tų pokštų kiti žvėrys greitai pradėjo jo neapkęsti ir mušti. Taip, sunku gyvenime būti geru ir linksmu.<br />
											<br />
											Vilkas irgi buvo pasileidęs ir purvinas. Ir dar jis buvo labai piktas ir žiaurus. Bet žvėrys nejautė jam neapykantos ir jo nemušė. Todėl, kad vilkas mirė dar ankstyvoje vaikystėje. Todėl, kad lokys gimė anksčiau už vilką. Taip, gerai, kai Gėris nugali Blogį.<br />
											<br />
											Zuikis irgi buvo piktas ir žiaurus. Ir purvinas. Ir dar jis buvo bailys. Zuikis niekuomet niekam nekrėtė niekšybių. Nes bijojo. Tačiau vis tiek visi jį stipriai mušdavo. Todėl, kad blogis visuomet turi būti nubaustas.<br />
											<br />
											Ir genys taip pat buvo piktas ir žiaurus. Jis nemušdavo žvėrių, nes neturėjo rankų. Todėl savo įtūžį jis išliedavo ant medžių. Jo irgi niekas nemušė. Todėl, kad negalėjo pasiekti. Kartą jį mirtinai užspaudė nuvirtęs medis. Miške sklido kalbos, kad medis atkeršijo. Po to žvėrys ištisą mėnesį bijojo šlapintis ant medžių. Jie šlapindavosi ant zuikio. Zuikis peršalo ir numirė. Visiems buvo aišku, kad dėl visko kaltas genys. Bet jo niekas nelietė. Nes negalėjo iškrapštyti iš po nuvirtusio medžio. Taip, Blogis kartais lieka nenubaustas.<br />
											<br />
											Kurmis buvo mažas ir aklas. Jis nebuvo piktas. Jis tiesiog gerai darė savo darbą. Tai jis pagraužė medį, kuris užvirto ant genio. Apie tai niekas nesužinojo, todėl jo ir nesumušė. Jį apskritai mušdavo retai. Dažniau gąsdindavo. Bet jį buvo labai sunku išgąsdinti, nes jis buvo aklas ir nematė, kad jį gąsdina. Kai nepavykdavo išgąsdinti kurmio, žvėrys labai susikrimsdavo. Ir mušdavo lokį, nes jiems būdavo labai apmaudu. Kartą lokys taip pat sumanė išgąsdinti kurmį. Bet kurmis neišsigando. Nes lokys jį užmušė. Netyčia. Tiesiog lokys buvo labai nerangus. Ir žvėrys jį labai stipriai sumušė. Nežiūrint to, kad lokys teisinosi norėjęs pajuokauti. Blogai, kai tavo juokų niekas nesupranta.<br />
											<br />
											Lapė buvo labai gudri. Ji galėjo lengvai apmauti bet ką. Kai jai tai pasisekdavo, jos nemušdavo. Bet kartais jai nesisekdavo. Ir ją mušdavo. Mušdavo visas miškas. Ir tuomet ji jau negalėdavo nieko apgauti. Todėl, kad labai sunku ką nors apgauti, kai esi mušamas. Kartą ją sumušė mirtinai. Taip, gyvenime visą laiką teisybė atsiskleidžia.<br />
											<br />
											Šernas buvo didelis, stiprus ir baisus. Visi jo labai bijojo. Ir todėl jį mušdavo tik visas miškas kartu. Arba tiesiog apmėtydavo akmenimis. Šernas šito labai nemėgo. Ir kartą naktį jis paslėpė visus akmenis miške. Už tai jį labai stipriai sumušė. Nuo to laiko šernas niekuomet neslėpdavo akmenų. Tiesą sako – yra laikas rinkti akmenis, ir yra laikas jų neliesti.<br />
											<br />
											Ožys nebuvo nei piktas, nei geras. Jis tiesiog buvo skundikas. Jis dažnai įskųsdavo ką nors. Ir jį mušti bijojo. Tačiau tokiu elgesiu jis visiems įkyrėjo. Ir tuomet jį sumušė mirtinai. Todėl, kad jis vis tiek būtų miręs nuo senatvės. Kada nors. Kai ožys mirė, lokys graudžiai verkė. Nes jis paslapčiomis mylėjo ožį. Taip, meilė pikta, pamilsi ir ožį.<br />
											<br />
											Ežiukas buvo mažas ir dygliuotas. Jis badėsi. Jis nebuvo piktas, tiesiog tokia jo prigimtis. Dėl to jį mušdavo tik per pilvą. Ežiukui tai nepatiko ir jis ėmė skustis plikai. Nuo tada jį ėmė mušti kaip visus kitus. Taip, labai sunku būti kitokiu.<br />
											<br />
											Šeškas buvo beveik toks pats kaip zuikis. Bet tik labai smirdėjo. Jo kvapas buvo nepakenčiamas. Jį mušdavo įkišę į celofaninį paketą. Tada kvapas buvo ne toks stiprus. Karta buvo šeško gimtadienis. Jis sukvietė visus žvėris, nes buvo godus ir mėgo dovanas. Ir žvėrys padovanojo jam naują celofaninį paketą. Ir stipriai sumušė jį, iki sąmonės netekimo. Ir šeškas pakete užduso. Taip jį ir palaidojo. Neišėmę iš paketo. Labai Tolimam Miške. Nes miręs šeškas dar labiau smirdėjo. Paskui atėjo Labai Tolimo Miško gyventojai ir visus stipriai sumušė. Jiems nepatiko negyvo šeško kvapas. Taip, su kaimynais reikia gyventi taikiai.<br />
											<br />
											Žiurkėnas taip pat buvo labai godus. Ir turtingas. Jei jis būtų dalinęsis savo turtais, jo nebūtų taip smarkiai mušę. Bet jis buvo labai godus. Už tai jį mušdavo stipriai. Ir jam vis tiek tekdavo dalintis. Ir jis graudžiai verkdavo. Taip, turtuoliai irgi verkia.<br />
											<br />
											Liūtas buvo žvėrių karalius. Jis valdė mišką. Karalių mušti negalima. Toks įstatymas. Tačiau žvėrys seniai spjovė į įstatymus. Jie mušdavo ir liūtą. Nė už ką. Todėl, kad taip jau priimta.<br />
											<br />
											Moralas: o aušros čia tykios.<br />
											<br />
											(c) Moškovas
										</p>
										<p class="title">Miškas ir jo dėsniai (2 dalis)</p>
										<hr />
										<p style="text-align: center;">............. O aušros čia tykios...........</p>
										<p>
											Dar miške gyveno Makaka, ji buvo pusprotė ir raudonšiknė, todėl ją mušdavo dažnai, nes nemėgo spalvotųjų.<br />
											Jai tai baisiai nepatiko, bet ji apie tai ilgėliau nesusimąstydavo. Kažkada gilioj vaikystėj lapė ją išdūrė ir pasodino ant karštų anglių, Makaka stipriai apsidegino pasturgalį ir todėl nėjo į mokyklą, dėl ko ir tapo raudonšikne kvaiša. Taigi, sunku miške pankuoti.<br />
											<br />
											Miške dar gyveno Apuokas, tas buvo labai išmintingas, žvėrys jį gerbė ir vaikščiodavo pas jį pasitarti, bet po to paprastai mušdavo, nes apuokas buvo kurčias ir žvėrims nepatiko jo nuolatiniai perklausinėjimai. Taip, sunku jam buvo gyventi viename medyje su Geniu ir nuo kalenimo jis apkurto. Va jis ir šnibžtelėjo Kurmiui, kad pasiraustų po medžiu. Bet kadangi buvo kurčias, tai neišgirdo, kaip tas medis dribtelėjo ant jo paties. Nerausk duobės kitam....<br />
											<br />
											Miške gyveno Varlė, ji buvo žalia bjaurybė, jos nieks nemėgo, todėl ir mušdavo. Bet kadangi ji buvo labai šlykšti ir gliti, o dar visa nusėta karpų ir egzemų, niekas nedrįsdavo jos liesti plikomis letenomis. Todėl ją dubasino Šeško lavonu, įkištu į dvigubą celofaninį maišelį. Netgi mūsų miške taikoma Recycling sistema – antrąkart panaudojamos medžiagos, nesuyrančios dirvožemyje.<br />
											<br />
											Varlė turėjo vienintelę draugę – tai buvo jos dukterėčia Rupūžė. Rupūžė buvo stora smirdalė. Ji buvo labai draugiška ir norėjo su visais draugauti, bet vos tik ji prie ko nors prisiliesdavo, tas iškart užsikrėsdavo egzemomis ir visą savo gyvenimą pūdavo gyvas. Va šitaip ir Varlė tapo tokia žalia ir šlykšti. Visi žvėrys vengė Rupūžės ir jos vienintelės visame miške nieks nemušė. Ją tik apspjaudydavo ar prišlapindavo į balą, kur ji<br />
											gyveno. Taip jau visuomet tam miške – žvėrys mato tik išorę, o siela jiems nerūpi. Todėl jie ir žvėrys...<br />
											<br />
											Ypač Rupūžės spjaudyme pasižymėjo Kupranugaris. Jis buvo baisiai didelis ir niekam nepatiko. Jo miške vyko karas, tad jis emigravo į mūsų mišką, jis buvo kitatautis, todėl ir nepatiko. Netgi Lokys krėsdavo jam labai piktus pokštus. Va kartą Lokys užsimaukšlino šalmą, apsivyniojo žalią rankšluostį ir iššokęs Kupranugariui prieš nosį ėmė klykti "už Alachą, šventas karas... " ir sumušė jį kone negyvai. Kai iki žiemos Kupranugaris šiaip taip pasveiko, prisiekė keršyti viskam, kas žalia: jis sutrypė Varlę (jos liekanų iki šiol yra likę ant jo užpakalinių kanopų) ir užspjaudė Rupūžę. O kadangi šitų žaliųjų nekentė visi žvėrys, tai visiems miške labai patiko Kupranugaris, jis netgi gavo politinį prieglobstį ir registraciją. Bet kai pavasarį ėmė sprogti lapai, Kupranugaris ėmė versti medžius, už ką jį užkapojo Žvirblis.<br />
											<br />
											Žvirblis vienintelis mylėjo ir keršijo už medžius, tai jis pasakė tada Geniui būti po reikiamu medžiu. Žvirblis buvo geras, bet dėl medžių jis negailėjo nieko, vėliau jis žuvo savo kūnu uždengęs medį nuo medkirčio benzopjūklo dantų. Žvėrys labai jo gedėjo, tad surijo medkirtį, nes Žvirblis buvo patriotas.<br />
											<br />
											Dar miške gyveno Hakeris Bambyzas. Jis nuo mažų dienų gyveno tarp žvėrių, todėl jo nemušdavo. Jį šerdavo lapeliais ir uogytėmis, bet Bambyzui tai nepatiko, todėl jis mušdavo žvėris naktį, miegančius. Nes juk jei jis būt mušęs dieną, žvėrys būt supratę, kad jis ne Mauglis. Bet kartą jis per neapsižiūrėjimą sumušė Rupūžę ir supuvo. Tada žvėrys pagaliau suprato, kad jis ne Mauglis, nes Mauglis juk nemirtingas. Todėl jie labai ilgai mušė Hakerio lavoną. Va taip ir pražūna jauni talentai.<br />
											<br />
											Dar ten gyveno Skruzdinas. Jis labai pyko ant visų ir buvo baisiai mažas, todėl dažnai kandžiodavo žvėris, o tie, nematydami kas kandžiojas, manydavo, kad tai Bambyzo šmėkla. Tuomet jie paaukojo Liūtą, mat šis buvo karalius, todėl turėjo mokėti už žvėrių kančias. Bet vienąsyk ir Skruzdiną pagavo. Neišmanydami, kaip tokį mažių mušti, jie jį apvesdino su Rupūže. Dabar tiedu laimingai gyvena. Neturėtų laimės, jei nelaimė padėjus nebūtų..<br />
											<br />
											Anksčiau, prie Liūto gyvos galvos, miške maišėsi ir Tigras. Jis nieko nebijojo ir galėjo sumušti bet kurį, nes buvo geras Liūto draugas. Bet po Liūto mirties Tigras tapo bailys ir ėmė slapstytis nuo žvėrių. Paprastai jis<br />
											slėpdavosi pelkėje, nes ji buvo taip sumyžta, kad žvėrys čia nosies nekišdavo. Prisiminę apie jo egzistavimą, žvėrys pykdavo, kad jis slapstosi, ir ieškodavo. Draugiškai ieškodavo, visas miškas. Bet nerasdavo: Tigras<br />
											neišleisdavo nė garso. Tiesa, vienąsyk, kai jo vėl ieškojo, Tigras neištvėrė ir sustaugė. O staugė jis todėl, kad pamatę, kaip Skruzdinas mylisi su Rupūže. Tragiškas vaizdelis. Jį surado, tačiau niekas nedrįso lįsti į pelkę<br />
											jo ištraukti. Tada žvėrys sumušė Kupranugarį ir privertė lįsti jį. Nors jis ir registruotas, bet vis tiek ne savas. Iš pradžių žvėrys mušė Tigrą kojomis per galvą, po to užmaukšlino jam ant snukio maišą su negyvu Šešku ir liepė kvėpuoti. Tačiau Tigras išgyveno ir ėmė dar geriau slapstytis. Taigi, reikėjo Tigrui vaikystėje žaisti slėpynių -- treniruotis.<br />
											<br />
											Pati geriausia visame miške buvo Antilopė. Bet žvėrims nepatiko, kad ją sergsti Lokys, kuris ją buvo įsimylėjęs po Ožio mirties. O ji Lokio nemylėjo. Ji mylėjo Tigrą, nors nuo jo ir trenkė šlapimu, mat vargšelis<br />
											nuolat turėjo slapstytis pelkėje. Tačiau Tigras mylėjo Skruzdiną, nes kasdien matė, ką tas išdirbinėja su rupūže. Skruzdinas gi nemylėjo nieko. Todėl Antilopė buvo vieniša ir kaip išgalėdama gynėsi nuo Lokio kabinėjimųsi. Kartais jinai jį mušdavo. Bet nelabai smarkiai, nes buvo labai gera. Tik iki sąmonės netekimo.<br />
											<br />
											Neseniai į mūsų mišką atsikraustė Kengūra. Jos miške kilo karas. Išgirdusi, kad į šį mišką įleidžiami pabėgėliai, ji čia ir atvažiavo. Iš pradžių žvėrys neperprato jos sterblės prasmės ir mušė. Mušė darniai ir tiksliai: kojomis ir tik per galvą. Bet po to, pagavę kampą, mušti liovėsi. Ėmė jai sterblėn krauti šiukšles, kurias iki vakaro ji turėdavo suėsti. Kartais, reikia pripažinti, kai šiukšlės pasitaikydavo itin neskanios, ji iškratydavo jas į Voverės drevę. Vakarais sterblėn tupdydavo Meškėną, kuris senų senovėje buvo prisirijęs<br />
											radioaktyvių atliekų ir todėl naktimis švytėdavo. Žvėrims tai nepatiko, nes jo švytėjimas trukdė jiems miegoti. Todėl vakarais jį mušdavo, o po to įgrūsdavo Kengūros sterblėn, kad nešvytėtų. Rytais ištraukdavo, mušdavo ir vėl paleisdavo iki vakaro.<br />
											<br />
											Voverė nekentė Kengūros, bet mylėjo Genį – jis parūpino jai drevę. Radę pas Voverę šiukšlių, žvėrys ją mušdavo. Jie nemėgo nevalų. Išsisukinėjimų, neva šiukšlių primėčiusi Kengūra, žvėrys neklausydavo, bet dėl viso pikto mušdavo ir Kengūrą.<br />
											<br />
											Po to įvyko natūriniai mainai su kitu mišku: žvėrys iškeitė Tigrą į Lokį Grizlį. Tas buvo juodas. O žvėrys juk nemėgo spalvotųjų. Todėl Apuokas subūrė partiją prieš juoduosius. Kasdien po partinio susirinkimo žvėrys gaudydavo Grizlį ir mušdavo, palydėdami žodžiais: "Še tau, juodašikni!" Po to partiečiai ėmė mušti ir Kiškį, sakydami: "Še tau, Žvairy!" Taigi, rasizmas yr blogai.<br />
											<br />
											Žvėrys labai nemėgo Dygliakiaulės, nes ją sumušę iš pradžių turėdavo labai ilgai lupinėtis iš letenų dyglius, o po to visi ilgai šlubuodavo. Bet juk neimsi dėl to keisti įprastos tvarkos – tad Liūtas paskyrė Beždžiones<br />
											atsakingomis už Dygliakiaulės mušimą, kad jos paeiliui mėtytų į ją akmenimis ir kankorėžiais. Akmenys nudaužo Dygliakiaulės dyglius, o tai vertingi ištekliai – juos po to panaudodavo kitų žvėrių kankinimui, štai kad ir Vėžlio tipo, kaišiodami juos į korpuse esančias kiaurymes. Beždžionių konvejeris pasirodė toks efektyvus, kad po savaitės Dygliakiaulė nupliko, tapo tik Kiaule ir ėmė nuo atsakingų už mušimą slėptis baloje. Va ten jos snukį ir primynė Begemotas, o Kiaulės snukis tapo plokštut plokštutėtis, tad nuo tol kiaule<br />
											virtusią dygliakiaulę vadina Ančiasnapiu. Iš čia ir taisyklė: žinojimas = jėga.<br />
											<br />
											Dar baloje gyveno Krokodilas, jis buvo kaip tankas – didelis, žalias ir plokščias. Dėl šios priežasties žvėrims baisiai patikdavo jį trypti, ypač nuoširdžiai trypė Briedis. Bet kartą jis supainiojo kur kuris Krokodilo galas ir ėmė trypti jo snukį. Krokodilas žioptelėjo ir Briedžio kojų kiekis sumažėjo perpus. Todėl Briedis ėmė vaikščioti ant užpakalinių kojų, dar vėliau jam aplaužė ragus ir pavadino Žmogum. Iš čia ir taisyklė: devynis kart atmatuok, dešimtą pjauk.<br />
											<br />
											Krokodilo problema išliko tokia pat aštri, kaip pastarojo dantys. Tuomet mušti Krokodilą savanoriškai pasišovė Kurmėnas -- mažas, glitus ir susmirdęs žvėriūkštis, apžėlęs pilkšvu kailiu. Kurmėnas užeina krokodilui iš užnugario, įsibėgėja, šoka į vandenį ir paneria po juo. Niekam nežinia, ką jis ten po vandeniu išdirbinėja, bet nuo to Krokodilas ima veblenti cypiančiu kontraaltu ir susigėdęs išneša kudašių iš balos. Iš čia ir taisyklė: visa, kas genialu – paprasta.<br />
											<br />
											Rudasis Lokys visai supirdo ir jau nebepajėgė vienu letenos smūgiu ištaškyti smegenis raudonšiknei Makakai. Tada Makakos nusprendė jį išsiųsti į užtarnautą poilsį ir ėmė mušti. O Genys iš sutrūnijusio kelmo iškalė<br />
											didžiulį antkapinį kryžių su užrašu "užtarnautas poilsis", jis buvo pastatytas prie įėjimo į mišką, kad svetimi žvėrys žinotų, kokia mūsų miške tvarka. Makakos tarpusavyje pasidalijo dar neužmušto Lokio odą (žinoma ne visą, o tik tiek, kiek sugebėjo išlupt), ir pažadėjo daugiau jo nemušti – už tai ant pačios didžiausios odos skiautės jis užrašė paskutinį karališką įsaką: Apie Poliarinio Lokio paskyrimą nauju karaliumi. Iš čia ir taisyklė:<br />
											seniams pas mus vienas kelias.<br />
											<br />
											Poliarinis Lokys gavo įsaką apie savo paskyrimą dar nenustojus dvokti Lokio tulžiai ant įsako. Nepaisant to įsaką jis iškart surijo, nes paskutinius du metus badavo, tad nuo išdžiuvimo buvo pusiau permatomas. Jis save paskelbė Aukščiausiuoju Vyr. Lokybininku ir išrikiavo visus žvėris pamiškėje. Po komandos "pirmais antrais išsiskaičiuot" kas antras mušdavo kas pirmą ir atvirkščiai, ko pasekoje gyvas liko tik kas trečias. Iš čia ir taisyklė: matematika – visų mokslų karalienė.<br />
											<br />
											Žvėrys užsiminė Poliariniam apie pelkę, bet paskui stipriai dėl to pasigailėjo. Pelkė buvo sušikčiausia miško vieta ir siaubingai dvokė, kai į ją ką nors mesdavo (žvėrys viens kitą ten mėtydavo nuolat ir įvairiomis dingstimis, bet greta gyvų žvėrių į pelkę buvo mėtomi ir nelabai gyvi, kas įnešė savo indėlį į ten ir be to tvyrantį aromatą). Dar stipriau pelkė dvokė, jei ką nors iš jos traukdavo, ypač jei tai būdavo Begemotas. O traukt<br />
											buvo ką, nes pelkėje nuolat slapstėsi kai kurie žvėrys: tie, kuriuos pernelyg dažnai mušdavo, ir Piktadariai. Piktadariais buvo vadinami tie, kurios įmesdavo kas nors iš kietiakų. Piktybiniais Piktadariais gi buvo vadinami tie, kurie tvirtino, jog išvis nereikia nieko mušti. Aukščiausiasis Vyr. Lokybininkas atvedė žvėris į pelkės pakraštį ir tie ėmė mušti pelkinius. Aišku, pelkiniai juos sumušė, nes žaidė savo aikštelėje. Galų gale (kai besidubasinantys nutraukiojo vieni kitiems galus), pagal kvapą jau buvo neįmanoma susigaudyt, kas saviškis, o kas pelkinis. Ir tada žvėrys grįžo į mišką vedami Lokio, kuris iš baltojo galutinai virto ruduoju. Piktadariams buvo paskelbta amnestija, o Piktybinius Piktadarius buvo nutarta sumaišyti su šūdais kitąsyk. Iš čia ir taisyklė: Visi ten pateksim.
										</p>

									</td>
								</tr>
							</table>

							<a id="NEKALTA ISTORIJA APIE BERNIUKA"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Nekalta istorija apie berniuką</p>
										<hr />
										<p>
											Nekalta istorija apie berniuką<br />
											Gyveno kartą toks mažas storas berniukas. Niekas su juo nedraugavo, niekas jo nemėgo, progai pasitaikius tyčiodavosi ir vadino "stora rūra". Vieną kartą miestelyje, kur gyveno stora rūra, vyko konkursas, kas daugiau suvalgys mėsainių ir daugiau išgers kokakolos. O konkursui trūko vieno dalyvio, tad visi pradėjo šaukt ir ragint storą rūrą sudalyvauti jame. Jie šaukė:<br />
											– ei, stora rūra, eik sudalyvauk, tu laimėsi, tu laimėsi.<br />
											Nu ir ką, stora rūra, įgavęs pasitikėjimo ir visuomeninio palaikymo, sutiko. Jis rijo mėsainius vieną po kito, tuštino kokakolos buteliukus, jam jau nebetilpo, o jis vis rijo ir rijo, jo varžovai atsiliko jau daug mėsainių. Kai konkursas baigėsi, visi nugalėtoju pripažino storą rūrą. Tada stora rūra, neišlaikęs tokio nesaikingo valgymo, nebeišlaikė ir pradėjo vemti. Jis apvėmė savo klasės draugus, mokyklos direktorių, savo seserį, savo motiną, savo tėvą, o kai visus apvėmė, stora rūra sugrįžo namo, pasiėmė šerifo ženkliuką, nusikabino nuo sienos šautuvą ir tapo Teksaso reindžeriu...
											<br />
											<br />
											Kitas pabaigos variantas:<br />
											<br />
											Nu jo, čia su mintim, nors jei atvirai, aš laukiau kitokio galo. Maniau, kad jis sprogs, visus aptaškys, o jo tėvams teks sumokėti cheminio valymo išlaidas nukentėjusiems ir dar bonusą vienai aklai senei, nes ji iš išgąsčio nelauktai pastojo, nors visą gyvenimą negalėjo turėti vaikų...<br />
											<br />
											(c) Lengvas, 2000.
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>

							<a id="MYLEKIME GYVULIUKUS"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Mylėkime gyvuliukus!</p>
										<hr />
										<p>
											Buvo tamsus tammmmmmmmmmmmmmsuuuuuuuuuuuuus žiemos vakarasss uiuuuuuuuuuuaaaaaaaaaaaaa. Ėjo Jonas Arklių skersgatviu namo ir net nepastebėjo iš nugaros sėlinančio šešėlio. Eina kaimietis minėtu skersgatviu, ir staiga jam prieš akis iš tamsos išnyra... uaaaaaaaaaaaaaa<br />
											Na žodžiu jam prieš akis išnyra jo velionės karvės palaikai... Kurią nužudė prieš porą metų, kad pramaitintų šeimą... Lietuvoj taip bloga, Landsbergis viską išgrobstė, biudžetą ir pinigus. Tai žmogus paėmė ir nuknackino karvę... Iškilo jam jo karvės skeletas. Kaimietis sako "ko nori iš manęs, nečysta dūšia". Pasigirdo į kūdikio vėmimą panašus balsas: "atėjau nugalabyti tavęs, karviašaudy". Nu žmogelis pradėjo galvot – pala pala, kaip čia dabar. Prisiminė jis ir karvę, ir vaikus, ir pieną – viską jis prisiminė, jam lyg vienas momentas pro akis prabėgo visas gyvenimas. Jis nustojo abejoti net tuom, jog ufonautai egzistuoja.<br />
											Jonas SUTRIKO!! Patyliukais pradėjo slinkti atgal. Karvės skeletas sušuko "Nepabėgsi nuo manęs"!!! Jonas pradeda krapštytis kairėje kišenėje!!! ieško peilio !!!! ieško!!! ieško!!!<br />
											deja...<br />
											kairėje kišenėje jis randa tik javų saują<br />
											tada ieško dešinėje<br />
											tada ieško dešinėje<br />
											ieško! ieško!! ir randa !!! randa :[<br />
											randa karvės melžimo aparato vožtuvo veržlę:(((((<br />
											Jonas pasimeta, neturi su kuo apsiginti... o karvės skeletas vis greičiau juda jo link!!!!!!! jis juda vis arčiau!!!! Jonas bėga atbulas!!! skeletas artėja!!! baccccc!!! uuuuuuuhaaaaaa<br />
											<br />
											Rytas. Saulė jau nutvieskė laukus. Šiluma sukvietė visus gyvūnus į jaukų paviršių pasidžiaugti dievo teikiamomis gėrybėmis. Didelis būrys musių skraidė netoli Jono tvartuko. Jono lavonas puvo... Ir tai paaiškėjo tik tada, kai Jono kaimynas Vytas atėjo pas pastarąjį pasiskolinti miltų sijoklio. Jis pamatė gulintį mirtinai sumaitotą Joną... Graudžiai pravirko... Iš nosies lyg grožėdamasi savimi pamažu iššliaužė sliekų šeimyna, rankovėje kvaksėjo rupūžė... Jooonaaaiiii...<br />
											<br />
											Vaikai, niekada neskriauskit gyvuliukų, ką?
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>

							<a id="KOVA SU UFONAUTAIS"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Kova su ufonautais</p>
										<hr />
										<p>
											Mano vardas Sanganas. Daug kas nenori su tuo sutikt, bet esu visos Lietuvos metalistų vadas, o mano draugas Noreika - juodųjų šalmų gaujos vadas. Mes grojam grupėj "Dzjavalas".<br />
											<br />
											Ir ką aš noriu pasakyt, kad mes nekenčiam ufonautų, nes ufonautai yra šūdai ir dar durniai priedo. Kiek žinau, visi ufonautai gyvena ufonautų planetoj. Galėtų, aišku, ir sėdėt ten sau savo planetoj, bet ne! Jiems, matai, to negana! Argi jūsų nenervina, kai jie atskrenda čia į žemę su savo lėkštėm ir mala šūdą? Manau, derėtų valdžiai susirūpinti, kaip šitą problemą išspręsti. Pats geriausias būdas būtų pagaminti kosminį laivą ir nuskristi į ufonautų planetą ir juos užpulti. Ir patiems ufonautams būtų nuo to tik geriau. Pavergę juos, mes perimtume jų technologijas, o jie, savo ruožtu, galėtų iš mūsų išmokti keiktis, gerti alų, lošti kortomis, pyzdintis, ir kitų gerų dalykų. Gal kas nors nesutinkat?<br />
											<br />
											Yra tik viena problema- kaip pagaminti kosminį laivą? Tačiau tai irgi galima išspręsti. Sakyčiau, yra netgi du būdai :<br />
											<br />
											Pirmas būdas: reikėtų tam atvejui padaryti didelę bombą. Tada, kai eilinį kartą ufonautų lėkštė nusileis į žemę patyrinėti žmonių, reikia tą jų laivą susprogdinti nx, kad iš jo nieko neliktų ir kad ufonautai negalėtų atgal pabėgti į savo planetą. Tada reikėtų tuos ufonautus supyzdinti negyvai, kad kitąkart žinotų, kokie mes, lietuviai, stiprūs esam, ir kad nereik čia į žemę be reikalo skraidyti. O tada surinkti visas jų laivo liekanas ir gerai ištirti, kaip visi tie jų mechanizmai veikia ir tada pagaminti mūsiškį lietuvišką kosminio laivo prototipą.<br />
											Antras būdas: reikėtų palaukti, kol ufonautai nusileis į žemę. Tada kaip nors išvilioti juos iš laivo. dar nežinau tiksliai kokiu būdu, tačiau, manau, jų yra tikrai daug (galima būtų pasakyti jiems: "ateikit pas mus, ufonautai, mes jūsų neskriausim, mes esam geri lietuviai, ramūs žmonės... " arba kažką panašaus). Kai jie išlips iš laivo, vėlgi juos užmūčyti negyvai ( kad kitąkart žinotų). Tada įlipti į jų laivą ir išmokti, kaip jį valdyti.<br />
											Tačiau, manyčiau, pirmasis būdas yra 100-kart patikimesnis už antrąjį, kadangi ufonautai ne tokie kvaili, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie gi žino (nes tyrinėjo), kokie mes, lietuviai, sukti ir klastingi esam, todėl, manau, nepatikėtų nė vienu mūsų žodžiu. (Blevyzgotojų pastaba: geriausia ufonautus suviliotų mūsų ilgakasės mėlynakės lietuvaitės. Prieš jas ufonautai tiesiog sutirptų, o sutvarkyti juos tada jau būtų paprasta kaip du pirštus apmyžt).<br />
											<br />
											Gal kas žino daugiau kokių nors būdų? Būčiau iš anksto labai dėkingas už bet kokį pasiūlymą.<br />
											<br />
											p. s. : dabar jau yra ruošiamas planas, parengtas kovai su ufonautais jų pačių planetoje.<br />
											<br />
											(c) Sanganas
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>


							<a id="ISTORIJA APIE JAUSMUS"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Kalėdų aistros (istorija apie jausmus)</p>
										<hr />
										<p>
											Taigi, pailsėję po 15 karto, jie vėl tęsė. Ji užšoko ant jo, apžiojo jo burną ir godžiai įsisiurbė. Išsiurbė viską, kas ten buvo, išsirietė iš malonumo ir lėtai kramtė, po to išėmė ir įdėjo visa tai jam atgal į burną. Nuo subtilaus<br />
											skonio jis įkaito ir viską prarijęs šoko ant jos, tačiau ji mikliai išsisuko nuo jo, ir jis visu svoriu trenkėsi su ta vieta tiesiai į durų rankeną. Susirietė ir pradėjo aistringai aimanuoti ir dejuoti, o ji jausmingai juokėsi ir kratė savo krūtinę, taip dar labiau įaudrindama jausmus. Jis šoko dar kartą, šįkart pataikė, ir jie abu užvirto ant vakarienei padengto stalo. Ji mikliais imtynininko judesiais paguldė jį ant nugaros ir čiupo už jo... Na žinote... Jis vos gaudydamas kvapą ir iš malonumo išsprogusiomis akimis žiūrėjo į ją. O ji, tvirtai laikydama rankose jo.. , ėmė vilkti jį per visus kambarius, po to pasilenkė, išsižiojo.... ir tarsi tikra dainininkė su mikrofonu rankose uždainavo : "Kalėdų medį aš laikau !.... " Čia jau nebeišlaikė jis, ir perėmė iniciatyvą į savo rankas, griebė jai už plaukų, persimetė per petį, apžiojo kairę koją ir lyg dūdmaišiu sugrojo devintąją Bacho simfoniją fortepijonui. Ji tuo metu iš malonumo tris kartus prarado sąmonę. Po truputį artėjo kulminacija, jie vis didesniu tempu ritinėjosi po kambarius, kartais net išlėkdami į laiptinę, taip pralinksmindami Kalėdas švenčiančius kaimynus. Tempas vis greitėjo, ir jie pajuto, kad jau tuoj tuoj. Tada ji dejuodama ir raitydamasi išsitiesė ant žemės, o jis drebėdamas iš malonumo užlipo ant spintos, ir stipriai atsispyręs šoko ant jos.... Jų kūnai susiliejo, protas aptemo, ir..............<br />
											<br />
											Jie nurimo. Dar ilgai gulėjo pasliki ant žemės, kol nesurado kaimynai. Taip, ko gero 16 kartas buvo mirtinas. Ekspertizė nustatė, kad mirtis buvo staigi, nuo kažko išsiliejimo į smegenis. Kas išsiliejo nesakė, tik minėjo, kad ne kraujas....
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>

							<a id="GROZIS GADINA MERGINA"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Kaimietiškos istorijos - Grožis gadina merginą</p>
										<hr />
										<p>
											Kai kaimynų Magdė buvo graži, tai nei kiaulių nešerdavo, nei karvių nemelždavo, a nei burokus ravėdavo... Bet kai kaimynėlis mano, Antanukas, paėmė kartą grėblį, tai pasidarė Magdė nelabai jau ir graži, bet kiaules pašert tai pati pirma kaime mūsų bėga. Ir karvės jau pamelžtos jų, ir pagirdytos, gražu žiūrėt kaip žmonės gyvena. Aš irgi sakau, negraži geresnė.<br />
											<br />
											© Cornholio, 2000.
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>
							<a id="ZIAURUSIS OPSRUS TIUBITERIJUS"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Žiaurusis opšrus Tiubiterijus</p>
										<hr />
										<p>
											Vieną žvarbų ir gūdų rudens vakarą raiša, žabala, bei pakumpanojusi stačiakūprė senučiukė ėjo nešina žabų ryšuliu namolio per itin tankią ir slėpiningą girią. Girią, kurioje pasak senųjų legendų, nuo Nacionalinės Gvardijos slapstėsi plėšrusis Opšrus Tiubiterijus. Bobutė tatai žinodama bei numanydama ėjo itin tykiai ir atsargiai, bijodama liauniausią šakelę pajudint ar kitokį šabakštyną užkliudyt. Gūžėsi nuo menkiausio šešėlio ir niekiausio vėjo dvelktelėjimo instinktyviai stipriau suspausdama žabų ryšulio šniūrus ir sarafano skvernus prie krūtinės. Sugrubę ir aptrupėję nupuvusių pirštų galiukai mikliai cipeno kovinio rožančiaus išlinkusiais vingiais tarsi brėždami užburtą ratą besaugantį nuo baisiųjų girios gyvių, nebylios lūpos ir nukaręs gleivėtas liežuvis pro baisias dantų liekanas, bei kitas žiojinčias kiaurymes tingiai ir melancholiškai vapėjo keistus užkeikimus, kai tuo tarpu didelės, laukinio, paniško siaubo išplėstos akys vangiai stebėjo drėgnu miško paklotu striksinčius vabaliukus šviečiančiom šiknom, kurie bobutei priminė taip geidžiamą ir mielą širdžiai namų spingsulę.<br />
											- Uuuuuu!!!! - seno lazdyno drevėje gūdžiai subaubė kolibris. - Uuuguguguguuu!!!...<br />
											Bobutė staiga nervingai krūptelėjo, išmesdama žabų ryšulį, bei nevalingai besituštindama, metė paklaikusį žvilgsnį lapijos tankmėn ir nuskuodė raitydama kulnus į girios tamsą. Aštrios šakos skaudžiai rėžė raukšlių išvagotą bobutės veidą ir storas liaškas, skuosti darėsi vis sunkiau, nes jau toli gražu ne mergaitiškos krūtys sunkiai daužėsi į kelius ir trukdė aukštai keltis kojas, todėl pasukdama už eilinio šimtamečio bambuko kamieno ji netyčiomis užkliuvo už išpampusios šaknies ir tėškėsi tvodamasi visu ūgiu paslika žemėn. Tyliai sužvangėjo ir amžiams pranyko šabakštynų tamsioje tankmėje bobutės mabiliakas...<br />
											Staiga nei tai stojo, nei tai pakybo kraupi ir slogi tyla, net pats mįslingasis girios vėjas nebejudino šlapiu sidabru blizgančių voratinklių, dygliuotuose šabakštynuose nustojo cypsėti grybai. Bobutė lėtai lėtai pakėlė pavargusias, ašarų pilnas akis ir savo siaubui išvydo tai... išvydo piktas, laukiniu įniršiu liepsnojančias ir piktą lemiančiu žvilgsniu ją stebinčias raudonas akis, bei kraupų siluetą artėjantį josios link. Bobulytė iš to siaubo negalėjo nė krustelėt, tik tyliai inkšdama stebėjo į abiejų mėnulių pilnačių šviesą išnyrantį legendinį Opšrų Tiubiterijų.<br />
											- Aga bliat nx bobute, pakliuvai į mano žabangas! - nusikvatojo piktasis Opšrus. - Dabar aš tave pamokysiu kaip iš mano miško malkas vogt!!!..<br />
											- Pasigailėk vaikeli mielasai, - ėmė šniokšdama verkšlent bobutė, - man juk žabarėlių reik, kad susišildyčiau savo senus kaulus ir nepastipčiau myriop...<br />
											- Och tu bliat' tu qrwa nx!!! - sustūgo ir sutrepsėjo kanopomis Tiubiterijus. - Dūra tu, jau geriau šiaip nudvėst kur pakrūmėj pakračius kojas, nei į nagus pakliūt manuosius! Pizė tau dabar bus nx... - Staugdamas Opšrus šoko ant bobutės ir vienu ypu nukandęs abi kraujosruvų išvagotas klišas kojas nubėgo gūdžion ir slėpiningon tankmėn palikdamas pastarąją lėtai ir skausmingai kankinančiai mirčiai...<br />
											... Tik po aštuonių dienų vargšę leisgyvę ir beveik mirtinai nukraujavusią bobutę netyčiomis aptiko šungaudžiai-medžiotojai, kurie ją ir nugabeno į Švenčiausiosios Mergelės Nekaltybės Praradimo Tarybinę-Sanitarinę ligoninę. Deja, bobutė, nuo patirto emocinio ir filosofinio šoko po kelių dienų ten pat ir mirė pakračiusi rankas, papus ir kitas dar likusias galūnes paskutinįsyk išleisdama mažą mažą išmatų srovelę tartum protestą prieš žiaurią realybę ir 14-tąją pataisą...<br />
											... O žiaurusis Opšrus Tiubiterijus, pasak kitos ne mažiau paslaptingos legendos, pabūgęs Juodosios Ordos keršto pabėgo iš šalies ir išgalabijęs visus Robino Hudo vyrus dabar slapstosi Tankiojoje Šervudo girioje....<br />
											Taigi mielas skaitytojau, moralas čia jau būtų tokis... nesibijok šešėlio savojo ir eiki per gyvenimą tiesiai, nekrūpčiodamas ir nebėdavodamas dėl sunkumų, o susitikęs su bėda akis į akį pirmas ją įveik, o ne lauk, kol ji įveiks tave...<br />
											<br />
											(c) kažkokių Kauno paauglių kūryba
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>
							<a id="JONUKAS IR GRYTUTE"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Jonukas ir Grytutė prieš opšrų Tiubiterijų</p>
										<hr />
										<p>
											Seniai seniai, prieš daugel tūkstančių metu, gal kokiais 1554, o gal ir 1714 metų gegužę, Caro Riuriko laikais, vienoje didžiulėje ir turtingoje karalystėje, kur midaus upeliai tekėjo ir meduolių kalnai styrodami stirksojo, šalia neįžengiamai gūdžios Labanoro girios, gyveno kartą diedas su boba. Ir ne šiaip sau gyveno, o augino 2 gražius, numylėtus ir visai utėlėm neaptekusius vaikučius - Joniuką ir Grytutę. Joniukas buvo paprastas kiemo vaikas, kas dieną ėjęs į "Kalniečių Pramogas", ten rijęs žolę ir tūsinęsis su kitais skustagalviais, tėveliai jį labai mylėjo, sakė, kad iš jo išaugs geras Lietuvos artojėlis ar tai kareivėlis, taip pat jiems labai patiko Joniuko geri draugai: Mindaugėlis (kurį visi vadino Murziuku) ir Šustauskų Vytukas.. Grytutė buvo paprasta mergaitė, kartais mėgdavusi paraganaut, kerėt, išsikviest protėvių dvasias, taipogi kartais pasiklausanti Nirvanos, Marilyn Manson ir kitų tautinių grupių. Diena iš dienos ji galėjo žaisti su savo woodoo lėlėmis, vorais, skorpionais, tarantulais ir kitais naminiais gyvūnėliais... Tačiau vieną dieną, didžiosios melioracijos metu, neatlaikę baisių gyvenimo sunkumų, diedas su boba atidavė galus trenkdamiesi savadarbiu sklandytuvu į Gedimino pilį ar tai į užminuotą Lietuvos viešbutį. Likę našlaičiais vaikučiai iš pradžių nuėjo šunims šėko pjauti, o po to, bandydami prasimanyti pinigų, bandė saugumui iškišti pačių sumeistruota Binladeno kopiją, tačiau nepavykus šiam sumanymui patraukė į gūdžią Labanoro girią pasidaryti sau galo ar tai pasiaukoti kokiam tai Perkūnui.<br />
											Taip jie ėjo dieną, dvi, tris, septyniolika, 48... ir nieko nesutiko, išskyrus 3 kekšes, žolės pardavėją ir rylininką su beždžionėle. Šimtas dvyliktą dieną robinzonai, nieko nevalgę ir negėrę, o tik žolės parūkę, priėjo jie kokį tai namelį. Tas namelis buvo ne šiaip sau namelis, o visas rūmas, pastatytas vien iš visokių narkotikų: Ecstasy tabletėm grįsta asla, žolės stogas, LSD briketų sienos, nutinkuotos kokainu - tikra narkomanų irštva. Vaikučiai be galo apsidžiaugė tokiomis radybomis ir nesivaržydami pradėjo skanaudami smaguriauti gėrybes. Kai jie gerokai prikvaito, iš namelio išėjo piktai pikta ragana ar kažkoks tai Binladeno antrininkas, ir piktai juos nužvelgęs, piktai pačiupo ir piktai įmetė į piktą gardą šalia piktųjų usūrinių šinšilų. Kadangi ta pabaisa jau buvo 12 dienų nieko nerijusi, nusprendė ji nueit pririnkt žabų laužui, ant kurio keps savo šiandieninį laimikį...
											<br />
											Ryšulėlį prisirinkusi ji, ramiai pasišvilpaudama pro savo pajuodusius ir apkirmijusius dantis, patraukė į savo gūžtą medžių tankmėje. Tačiau netikėtai nei iš šio, nei iš to, kaip perkūnas iš giedro dangaus, kaip stirna iš tankmės, prieš ją išdygo caras Riurikas su visa savo šauniųjų Husarų kariauna, kuris tuo metu jojo nudobti piktąjį Opšrų Tiubiterijų. Pamatęs tokią baidyklę, caras pasiuntė savo ištikimą tarną Ivaną Susaniną pribaigti ją medžių tankmėje, ką šis netrukus ir padarė. Riurikas, piktai nužvelgęs prieky styrojusius beržus, dunksojusius kemsynus, šabakštynus ir kirmėlynus, netikėtai kažką užuodė. Taip, jis neklydo. Tai buvo piktojo Opšraus Tiubiterijaus gūžtos kvapas, kurio caras Riurikas nepamiršta jau daugel metų, nuo tada, kai 2 Punų karo įkarštyje jis netikėtai užklydo į šį mišką ir visa jo vadovaujama Aukso Orda žuvo baisiuose Opšraus nasruose. Dabar jis sugrįžo keršyt su 101 kart didesne kariuomene, vedinas baisaus keršto ir noro pamaut tą baisų žvėrį ant (savo) kuolo.<br />
											Dabar, pagaliau užuodęs šį šleikštųjį ir vėmimą krauju sukeliantį kvapą, caras Riurikas stipriai bedė pentinais savo arkliui į šonus ir nulėkė savo kariaunos priešaky link Opšraus gūžtos, mindydamas kiškius, zuikius, triušius ir kitus miško gyventojus. Taip lėkdami jie netrukus išvydo didžiulę olą, aplink kurią buvo daugybė boluojančių arklių ir žmonių kaulų, greičiausiai Opšraus apgraužtų. Išvydę šį vaizdą caro kariai perbalo, kai kurie peršiko ir apsimyžo, o vienam net šūdai su myžalais pradėjo sruvent pro šalmo viršų. Užuodęs žmogieną iš gūžtos spitriai išropojo ir pats Opšrus Tiubiterijus. Ilgai nelaukęs jis puolė draskyti ir kandžioti drąsiuosius caro Riuriko vyrus. Jau po minutės iš visos kariuomenės buvo belikęs tik didelis mėsos kalnas su besišakojančiomis rankų ir kojų nuograužomis. Pats caras, išvydęs tokį kraupiai siaubingą vaizdą, nusikepurnėjo į tankmę, kur pakliuvo į vilkų žabangas ir nusitraukė pimapalą. Po šios moralinės traumos jis visiškai išprotėjo, dar ir dabar jį galime surasti besėdintį šiukšlinose Griosnichto gatvėse, bepasakojantį praeiviams apie tai, kaip punai galaktiką nukariavo.<br />
											O Jonukas su Grytute dar ir dabar greičiausiai sėdi raganos trobelėje, bet kadangi ši pasaka ne apie juos, tai aš per daug ir nesidomėjau tolesniais jų likimais...<br />
											<br />
											(c) kažkokių Kauno paauglių kūryba
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>
							<a id="PASAULIO ATPIRKIMAS"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">
											Vincas Mykolaitis – Putinas<br />
											prieš Lietuvos liaudį altorių šešėlyje
										</p>
										<hr />
										<p>
											<span class="title2">Pasaulio atpirkimas</span><br />
											<br />
											[ IŠTRAUKOS... ]<br />
											<br />
											Tyliai girgždėjo aprūdijusi ir aplipusi sukrešėjusiu krauju vėtrungė, besisukdama ant apdegusios pirkios kraigo. Išbadėję ir liesi laukiniai šeškai graužė dvokiančios mėsos likučius nuo jau atšalusių žmonių kūnų taršydami juo su pasimėgavimu ir kaukdami į besileidžiantį kruviną mėnulį. Girdėjosi gailus vaiko verksmas, kurį panikos apimti tėvai bandė išgelbėti įmesdami į šulinį, kur jo nepasiektų ilgos Juodosios Ordos pakalikų rankos. Aplink sklandė sudegę pelai, vėjas tyliai ritino šabakštynų kupstus, kurie vis kabinosi į žmonių ir gyvulių lavonų likučius, o nustelbdamas net sudegusios mėsos tvaiką, tartum materializavęsis ore kybojo Mirties kvapas. Aukštai danguje ratus suko maitėdos grifai ir plėšrieji vyturiai, kuriuos bematant išvaikė tartum dvi sidabrinės strėlės akies mirksniu dangų perrėžę F-117A naikintuvai. Tolumoje griaudėjo zenitiniai pabūklai, bandydami atmušti Luftwaffe'no karines oro pajėgas. Tik šioje romioje ir tykioje idilėje, tykiai slinko juodi begęstančios jaujos dūmai virš gilaus nuotekų griovio, kuriame tykiai snaudė jaunasis klierikas Liudas vasaris.<br />
											<br />
											Pabudintas skardžiabalsių giesmininkų vyturių šaižaus klykimo, jaunasis klierikas Liudas Vasaris, baisiai krečiamas klaikaus rytmetinio drebulio, pramerkė aptrauktą balzgana miglele kairiąją akį ir, sukaupęs paskutines dvasios jėgas, pabandė sulaikyti į dienos šviesą besiveržiančią vakarykštės puotos likučių čiurkšlę. Ir jam tai būtų pavykę, jei ne šalimasis griovio ant apsamanojusio viržių kupstelio parimęs sukumpęs rūpintojėlis išaižiojusia ir kirvarpų išgraužta mediena, kursai atsigręžė į sutrikusį dievo avinėlį ir rūsčiu gergždžiančiu balsu, sužaižaravęs piktomis, krauju pasruvusiomis ir nieko gerą nežadančiomis akimis, tarė:<br />
											<br />
											-- AAAA UUUU, tfu blet'!!! Atgaijlauk prakeiktas nusidėjėli, nes nebūsi išganytas ir nebus išganyta tauta tavoji... Ilasa dial pereta! Zodacare od Zodameranu. Odo cicale Qaa! Zodoreje, lape zodiredo Noco Mada, hoatlaahe Saitan! ("Šūdų giesmė" 13 dalis, 3 eilėraštukas, 4 punktelis, 17 eilutė)<br />
											<br />
											Iš išgąsčio staigiai pasukdamas mėšlungio sutrauktą kaklą Liudas vos, vos nenusilaužė galvos, bet vis tik sugebėjo įsmeigti bereikšmį žvilgsnį rūstaus pranašautojo pusėn. Šis puvėko rūpintojėlio veidas pasirodė prasikaltusiam klierikui labai pažystamas ir jis, įtempęs kempinligės polipų gurvuolėliais apkibusias pragertas ir prarūkytas smegenis, ėmė karštligiškai mąstyti. Vagis!!! Toptelėjo Vasariui. Dar jam mažam būnant sodžiaus būrai pagavo niekšą kiauliavagį avių tvirkintoją ir surišę atnešė pirkion. Tuomet tėvas smarkiai mušė pyderą plėšiką, o mažasis Liudukas nesuprato kodėl, nes visuomet vaizdavosi savo tėtuką esant gerą žmogų, nepaisant to, jog tasai apturėdavo visas kaimo bobas ir karčemoje sukeldavo riaušes kiekvieną šventadienį. Taigi šis rūpintojėlio veidas priminė aną, iš atminties gelmių išplaukusią žmogystą, žaliomis ir mėlynomis mėlynėmis nusėtu veidu ir raudonomis akimis, bei didžiule pageltusia nosimi, kurią tąsyk būsimasis klierikas badė ilgu šiaudu. Taip pat prisiminė Vasaris ir išlindusias vagišiaus genitalijas, kurias jis su pasimėgavimu glostė ir vartė tarp mažų pirštelių - galbūt čia ir glūdėjo Liudo homoseksualizmo pradas, dėl kurio vėliau patirta tiek nuoskaudų ir pasiduota į kunigus, kai galėjo būti puikiu burmistru arba net kolūkio pirmininku. Suaudrintas tokių prisiminimų dorovingasis girtuoklis pažvelgė į rūpintojėlį ir tikėdamasis, jog šis bus toks pat geranoriškas kaip ir vagišius avių tvirkintojas (kursai visai neužpyko, kai mažylis Liudukas jam sukišo karštą žarsteklį atitinkamon vieton), ėmė tiesti purvinas rankas į dangų ir ašarų pilnomis akimis melsti pasigailėjimo, kuris veikiau perėjo į isterišką klykimą:<br />
											<br />
											-- Kumbaya my Lord, kumbaya! Oh Lord, kumbaya! Atsikabink Piktoji Dvasia, aš tau ne paprastas susmirdęs būras ar sukumpęs valstietis, aš Klierikas... Klierikas aš!!! Ne tau man nurodinėti atgailauti ar ne! - piktai pakratė kumščius ir sutrepsėjo kanopom.<br />
											<br />
											-- Tylėk menkaverti žemės kirmine, - pradėjo savo tiradą sukumpęs rūpintojėlis. - Neduok Velniau tu būsi šiąnakt sugriešyjęs, ar kitaip suteršęs klieriko sutanos garbę, kaliausi Tartaran tu ir nusitempsi visą savo padermę beverčių gyvių žmonėmis save betituluojančių! Apsivalyk! Apsivalyk galvijau nuo blogos materijos ir juodų minčių! - išveblenęs paskutinį skiemenį puvėkas pravėrė savo skarda kaustytus nasrus ir dusliai atsikrenkštęs spjovė klieriko pusėn, kursai vos spėjo patraukti sutanos skvernus, nors ir tuos pasiekusių seilių likučiai pradegino kiaurai.<br />
											<br />
											Stabo ištiktas Vasaris, prisiminęs vakarykščią Sodomą ir Gomorą, bei ištvirkusias Brandenburgo kekšes tik žioptelėjo dvokiančia burna, kurią puošė viso labo tik 3 pajuodę ir negailestingai kirminų sugraužti dantys, ir nebegalėdamas ilgiau išlaikyti besiveržiančio šlykštybių geizerio ėmė su pasimėgavimu vemti. Sukaupęs visa jėga ir išlikusio blaivaus proto likučius, stūmė jis šią nuodėmingąją, kupiną blogio syvų čiurkšlę laukan. Trykštantys įvairiaspalviai ir žaižaruojantys fontanai vaiskia ir paslaptinga šviesa nutvieksdami nušvietė horizontą ir bebrėkštantį purpuro atspalvio dangų, džiugesio kriokliais išganydami pasaulį, bei varganus jo gyventojus paskendusius nuodėmių ir gašlybių liūne. Įvairiaspalvės liulančios arkos tarsi šventinis konfeti leidosi ant supluktų ražienų, nuklotų vėsia rytmetine rasa laukų ir klonių, bei gūdžių girių išvalydamos jas nuo amžių amžiais susikaupusio blogio, pykčio ir juodos materijos krešulių bastionų. Net ir šalia griovio berymantis apsamanojęs rūpintojėlis nebuvo regėjęs tokio skaisčiai tyro pirmapradės materijos ir substancijos proveržio...<br />
											<br />
											... Ir toliau romiai čiulbėjo kerštingieji vyturiai, sukdamiesi aplink klebonijos kryptimi patvoriu bešliaužiantį Vasarį...<br />
											<br />
											... Tolumoje sušmėžavo neišvengiamai besiartinančios Juodosios Ordos pulkai...<br />
											<br />
											<span class="title2">Brėško... </span>
											<br />
											<br />
											Šventinės nuojautos<br />
											Aušo niūri ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti diena, bet visi Griosnichto gyventojai jau ruošėsi didžiosioms vakaro iškilmėms. Šiemetinė Didžioji Punų Galaktikos nukariavimo diena turėjo būt' ypatinga, mat net iš pačio Brandenburgo rinkosi aukštuomenės grietinėlė su savo puošniom ir gausiom svitom, bei kohortom. Šia proga visas miestelis atrodė itin šventiškas: mėšliną gatvę juosiantys pamazgų kibirai ir nuotekų kanalai buvo išdabinti įvairiaspalviais kaspinais ir rainuotomis juostomis, gigantiški spalvingų ir kvapnių šiukšlių kalnai rodė, jog svečių yra su neslepiamu džiugesiu laukiama. Būreliais bešmirinėjantys vaikai buvo ganėtinai apiprausti ir šventiškai švepluodami giedojo odes Opšrui Išvaduotojui. Sukiužusios nameliukų durys tiesiog švytėjo išdabintos kukurūzų bei burokų gurvuolėmis, o vietinis žynys Sarumanas ženklino jas akvarele ir balandžių išmatom, po nosimi burbėdamas linksmų švenčių linkinčius užkeikimus...<br />
											- Ptfu bliet' - matydamas šį, jo akims klaikų vaizdą, pro paniekinamai sukastus dantis iškošė didžiausias apylinkių plevėsa ir nepataisomas pijokas, visiškas degradas, jaunasis klierikas Liudas Vasaris.<br />
											Su baisiausiu krebždesiu iš tos pačios šiukšlių krūvos budinosi ir vietinis miestelio šerifas Jonas Wallkeris. Vasaris pastarajam mitriai stuktelėjo alkūne pašonėn ir metė gašlų žvilgsnį į bakalėjos tarpduryje bestovinčią baisiausiai storą smuklininko dukrą Algedebogniją. Ši gi praeiviams gan įkyriai demonstruodama savo išvirtusius riebaluotus papus, pasikėlė klostuotą sijoną ir klieriko žvilgsniui pasiūlė savo šašuotą liašką... Šiuo reginiu toli gražu nesužavėti abu baliaunykai sutartinai atpylė vėlyvus pusryčius ir galutinai išsibudino. Žiauriai sukirtęs pentinais šalia gulėjusiam bekojui invalidui, klierikas spėriai nužingsniavo Griosnichto rotušės linkui, kur vakarop ir turėjo vykti šventinis iškilmių balius...<br />
											Staiga Liudui Vasariui šovė išganinga mintis užsukti į vietinę bažnytėlę išsipagirioti ar šiaip kokią velniavą, nedorą darbą atlikti. Vikriai įsmukęs į varganą vietinį dievo namų filialą nutrupėjusiais čerpių kupolais ir išaižėjusiom sienom, bei tartum bedantės milžinų didžiavyrių burnos žiojančiais išdaužytais vitražais, klierikas bematant pasuko zakristijon. Kovinis rožančius šaižiai šniokšdamas berėžiamą orą pakeliui nokautavo keletą atsitintinai pasitaikiusių priklydusių davatkėlių ir kitų žydų. Žengtelėjęs altoriaus pusėn Liudas ramiai nusivalė savo kruviną įnagį į purvinos sutanos skvernus, pačiupo pirmą pasitaikiusį po ranka Kristaus Kraujo butelį aka Velnio Lašus ir jaukiai įsitaisė klausyklėlėje, godžiai pilna burna žiaumodamas plotkelius, macus, bei kitus šventus blynus... vis nuvydamas šalin įkyriai belendančias išpažinties bobules ir švelniai jas atstumdamas pagaliu šalin nuo kunigo kioskelio. Taip ramiai bepramogaujant jaunasis dievo tarnas ir nepajuto kaijp užmigo...<br />
											-... paskutinįsyk išpažinties buvau prieš aštuonias saules... - sugražino šnabždantis balsas Vasarį į realybę. - Ar duosite išrišimą o kunigėli?<br />
											- Kaaaaa?!! Ką bliet' sakai nx? - Susivokė jaunasis klierikas. - Čiuuulpk kiakšia, čiūūūūlpk ir, kad daugiau čia nematyčiau....<br />
											Jau gerokai abiejom saulėm kryptelėjus horizonto linkui, šauniai pasismaginęs ir visapusiškai patenkintas bei eilinį kartą išniekinęs bažnytėlę, Liudas nulipo senais išaižėjusiais, gausiai šeškų išmatomis nusėtais laiptais, kur kaktomuša susidūrė su gan linksma draugija taipogi betraukiančia iškilmių kryptimi.<br />
											- Garbė Opšrui Tiubiterijui! - pabandė lystelt į šikną klierikui nusmurgęs klapčiukas Ipolitas. - Su Didžiąja Punų Galaktikos nukariavimo diena jus šventasis tėveli.<br />
											- Aha bliet' sukos jibenimat'. In nomine patrie, Et fili, Et spiritu sancti!! - greitakalbe išpyškino klierikas.<br />
											- Yyyyk, šyyyta gi... - neatsilikdamas pravėrė savo bepūvančius žabtus Šaraškinas, kadaise buvęs perspektyvus verslininkas, kol pamišimo akimirkoje nesudegino savo kontoros. - Girdėjom, jog puotoje ir kekšių iš Brandenburgo bus... nuuuu...<br />
											Susikibusi parankėm ir užtraukusi seną kabokų kovos dainą šaunioji trijulė, lydima pulko krykštaujančių utėlėtų kreivadančių klipatų vaikų, patraukė į garsiąją gotikinę Griosnichto rotušę, švelniai dar vadinama Ratushiel'ka...
											<br />
											<br />
											<span class="title2">Puota</span><br />
											<br />
											- Vyrai! Duokite išgerti!!! - Įbėgdamas jau nuo slenksčio dusliai šūktelėjo kosmoso kurjeris Spacewallkeris. Ir galiausiai, vienu mauku ištuštinęs paslaugiai raketinės baterijos kapralo Karbunkelio pasiūlytą midaus taurę, teikėsi prabilti į nejaukiai pritilusius garbiuosius svečius.<br />
											- Taijvat bliat', diela tokia... - krimstelėjo pelkinio krabo koja ir ja musikuodamas dėstė toliau... - Juodoji Orda paėmė Mingus ir pasuko Niekieno Žemėsna persigrupuoti mažu. Pagonių kunigaikštis Mingirdautautautas paskelbė visuotinę mobybilizaciją ir sutelkė pagrindines pajėgas bbz kur. Na o Didžioji Laiko Lordų taryba tiesiog linki mums linksmų švenčių!!!...<br />
											- Na tai ir linksminkimos! - šūktelėjo turtingas žemvaldys Maximusas tėkšdamas tuščią taurę židinin. - Tekrenta ant jūsų o Galingojo Opšraus Tiubiterijaus šešėlis!!<br />
											- Hola! Skol'! Za Rodinu!! - atkartojo garbieji svečiai; linksmai užgriežė kelios kapelijos ir poros vėl įsisuko į šauniojo tryptinio verpetą ant riebaluotų, gausiai apšnerkštų didžiosios menės grindų... Už ilgų pasieniuose išstatytų stalų vėl pasigirdo apygirtės dainos, naikinamo ėdalo ir gėralo garsai...<br />
											Abejingai apatišku žvilgsniu iš savo pritemdytos alkovos šią puotą stebėjo ir apsiblaususios Liudo Vasario akys. Pastarasis atsainia ranka negrabiai glostinėjo jam ant kelių sėdinčio nuogo berniuko klubus, su kuriuo ką tik aistringai laižėsi. Sieninis smėlio laikrodis netikėtai išmušė dešimtį, vėl sugrąžindamas klieriką iš rožinių narkomano svajų...<br />
											- Oh tu bliet' pederaste tu mažas! - Atsikvošėjo dievo tarnas ir šiurkščiai nuvijo vaikutį taikliu kojos spyriu. - Sušiktas nacis, skinhead'as... - sumurmėjo panosėje susikišdamas savo išvirtusias genitalijas tarp sutanos klosčių.<br />
											- Ahoi! Turim damų! - Valiūkiškai šūktelėjo Pontijus Pilotas įlinguodamas į Vasario nišą su trejom Brandenburgo kekšėm, kurios bematant klestelėjo ant sofutės ir koketiškai prisišliejo arčiau.<br />
											- Vyno, midaus, ei garson! - spygtelėjo nuogakrūtėms padavėjoms dieviškasis tarnas ir užsivertęs gražesniąją brandenburgietiškosios kekšės krūtį ant peties, bei pačiupęs už storos, šašuotos, išsišovusiom venom liaškos, pasinėrė į aistringą meilės verpetą... lauke tyliai švilpė pamažėle stiprėjantis vėjas; tolumoje kauktelėjo vienišas vilkolakis suneramintas grėsmės nuojautos atsklidusios iš kaukų pasaulio... sparčiai temo...<br />
											Skardūs varpininko Nikodemo skalambyjamų varpų dūžiai galiausiai sukvietė visus į didžiąją menę; artinosi vidurnaktis - iškilmių kulminacija. Karlborno Imperatoriškasis Cirkas jau baiginėjo savo programą. Galiūnai baigė grumtis purvo ringe; šokančios meškos nugirdytos alum su relaniumu taikiai snaudė pastaliuose; šmirinėjo pavieniai kardų ryjikai ir ugnies bei šlapimo spjaudytojai... su garsiom ovacijom baigėsi atskira klounų programa...<br />
											Staiga prie mikrofonų eilės prisiartino raiša žmogysta. Tai buvo miestelio rylininkas Karlas su plika ir neskiepyta Gvadalalabapapūmo beždžionėle, kuri bematant ėmė striksėti į graudžiai pragydusios karlo rylos taktą. Deja, šaunieji šoumenai jau niekam nerūpėjo - didysis menės laikrodis išmušė lygiai dvylika. Lygiai dvylikta, pasak nesuskaičiuojamų mitų ir legendų bei kitų oficialių ir neoficialių rašytinių šaltinių, prieš daugel tūkstančių metų, Didžiavyris Išvaduotojas Opšrus Tiubiterijus pradėjo lemiama ataka prieš Blogio Imperija pykšteldamas iš savo tarpgalaktinio kreiserio Aurora priekinio pabūklo. Pagerbdami šią akimirką pokštelėjo miestelio gynybinės sienos zenitiniai pabūklai, tolumoje sugriaudėjo kosmouosto patrankos. Visi, dar gebantys paeiti, išsikepurnėjo į gatves ir dainuodami didžiai graudžias praeities didžiavyrius šlovinančias giesmes, taip pat pyškino iš savo mortyrų, muškietų bei savadarbių kulkosvaidžių. Naktinį dangų nušvietė trasuojančių kulkų pliūpsniai ir pavieniai fejerverkai, ugninės gyvatės, karštosios ugnelės. Net taikiai orbitoje bekybojusio "Parvuočio Šotiomkino" įgula iš solidarumo pokštelėjo plazminiu pabūklu niekuo neprasikaltusiam ryšių palydovui ištaškydama jį k čiortavyj matieri.<br />
											Viso džiugesio ir ekstazės sūkuryje niekas nė nepastebėjo kas dedasi didžiosios menės scenoje. Mažoji rylininko beždžionėlė šokiruota kurtinančio triukšmo galutinai pamišo, su bedrimbančiom putom iš nasrų šoko savo šeimininko pusėn ir vienu krimsniu nukando jam galvą. Laukiniu įniršiu morkavai tviskančios akys staiga susidūrė su daugelyje kovų užgrūdinto raketinės baterijos kapralo Karbunkelio rūsčiu žvilgsniu...<br />
											- AAAAAaaaaaa!!! - Mergaitiškai sukriokė kariūnas. - Run for your lifes!! We are all gonna die!!!! Tai Usūrinio Šinšilo šmėkla... ratunku!!!<br />
											Svaigalų aptemdytom sąmonėm svečiai paniškai ėmė brautis išėjimo linkui; vyras trypė vyrą, apgirtę husarai pliekė sunkiaisiais kulkosvaidžiais bandydami nupilti bestriksinčią šviestuvais Karlo beždžionėlę, su kiekviena salve vis nupildami porą ant stalų beklykiančių brandenburgietiškųjų kekšių. Dar sumaištį ir chaosą padidino netikėtai nuvirtusi centrinė kolona su gigantiška falo skulptūra; klausą draskė pritrėkštųjų ir betrypiamų žmogystų dejonės; viskas sumišo kraujo klanuose, maisto likučių, atpilto skrandžio turinio ir išmatų klanuose...<br />
											Paskutiniai blankūs tolesnių įvykių atspindžiai menkai teįsispaudė Liudo Vasario smegeninėje... tik košmariškas brovimasis per klykiančią minią, pora suskaldytų makaulių... paniškas bėgimas rotušės požemiais, kanalizacijos kolektoriais... pagaliau šviesa... blankiai blinksinti mėnesiena viršum tuščio cucumberių lauko pačiam miestelio pakrašty... košmaras baigėsi, toptelėjo begęstančioje klieriko sąmonėje... o pakelės nuotekų griovys pasirodė toks mielas ir viliojantis... dusliai tekštelėjęs kūnelis bematant nugrimzdo sapnų ir vizijų pasaulin, narkotizuotų košmarų karalystėn...<br />
											... Iš šiaurės Griosnichtan įžengė Juodosios Ordos žvalgybiniai pulkai... dangaus skliautą rėžė uodeguoti meteorai - ryšių palydovo liekanos...<br />
											... dar kartą gūdžiai sustūgo vienišas vilkolakis sprukdamas tolyn nuo besiartinančio Blogio... jo būgštavimai išsipildė...<br />
											... ir tik tykiai giliame danguje žibėjo nebylios žvaigždės...
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>
							<a id="IMPERATORIAUS SAPNAS"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">"Imperatoriaus Dezdemonijaus sapnas".</p>
										<hr />
										<p>
											Neaišku kelių veiksmų tragedija<br />
											<br />
											<span class="title2">1 Scena</span><br />
											<br />
											(Prirūkytoje ir blankioje menėje, prie imperatoriaus Dezdemonijaus kojų knapso jo mylimiausias medžioklinis opšrus Tiubiterijus. Pats imperatorius kažką sapnuoja... )<br />
											<br />
											Menė pilna užjūrio svečių... visi tokie gražūs ir išsipustę... Prašmatnios damos puikuojasi viena prieš kitą savo šūdinomis balinėmis sukniomis ir kitais pričindalais. Visi vaišinasi žuvyčių ikrais ir žuvinų sperma bei geria kumysą, čiačią, midųo, buratiną ir t. t... Menės pakraščiuose keli imperatoriškosios kavalerijos seržantai kirkina užjūrio mergšes-kekšes-paleistuves...<br />
											Staiga su baisiu trenksmu įvirsta vidun prašmatniosios ir iščiustytos raudonmedžio durys, o vidun, spjaudydamasi ugnimis ir su plika akimi matoma blogio aura įlekia Hitlerio vėlė.<br />
											- Uuu!!! - Sustūgsta pastaroji; visi svečiai suakmenėja. - Aš atėjau tavęs o Dezdemonijau! Atmink savo nusidėjimą per praeitą Valentino dieną... Uuuoo!!! Kaip tu tuomet atėmei nekaltybę mergelei Magdoleninai iš Kupiškio-Kavarsko grafystės! Už tai tu ir būsi nubaustas - aš tau nurausiu tavo naglą bybį!!!<br />
											Visas perbalęs Dezdemonijus žengtelna atatupstas, bet užkliūva už Tiubiterijaus ir beviltiškai susmunka soste. Žaibo greitumu Hitleris stveria imperatoriaus genitalijas ir, staigiai pasukęs, išrauna su visomis šaknimis...<br />
											- Aaaa!!! - Pasigirsta siaubingas klyksmas. - Aaaghhh...<br />
											<br />
											(Lauke gieda grigališkasis choralas: "Ateis diena, kai Dezdemonijus neteksiąs bybio. Tada ir jo imperijai ateis galas... ")<br />
											<br />
											<span class="title2">2 Scena</span><br />
											<br />
											(Ta pati sušikta menė, bet viskas aptaškyta krauju. Dezdemonijus guli su iš skausmo ir įniršio perkreiptu veidu... )<br />
											<br />
											- Aaaa!!! Sargyba!!! - švokščia imperatorius. - Stverkite Hitlerių! laikykite jį... Jis nurovė man bybį...<br />
											- Imperatorius išprotėjo! - sušunka vyriausiasis asmens sargybinis.<br />
											- Pranašystė pildosi! Prakeikimas veikia! - progiesmiu užtraukia ceremonmeisteris.<br />
											- Jį apsėdo Bleiro ragana! - leptelna jaunėlis kardininkas.<br />
											- Ne, ne! - sušunka karys su alebarda. - Pažiūrėkit į opšrų Tiubiterijų!<br />
											O siaube! Pasostėje gulėjo mylimiausiasis Dezdemonijaus kovinis opšrus ir, piktai iššiepęs nasrus, laikie nukąstą imperatoriaus pimpalą...<br />
											- Nugalabyti jį! nugalabyti suka! - sustūgo imperatorius.<br />
											Net kelios ietys ir viena pasiklydusi sidabrinė kulka susmigo į vargšelio gyvuliuko kūną. Išleidęs paskutinę šūdų srovelę ir dar truputį pasitasęs opšrus nudvėsė.<br />
											Taip Dezdemonijus neteko 2 brangiausių dalykų pasaulyje: savo mylimiausio opšraus Tiubiterijaus... ir savo pimpalo, kuriuo jis ir pisdavo tą opšrų...<br />
											<br />
											Pasak kitos (niekam nežinomos) legendos, Dezdemonijus dar įsistatė medinį protezą, bet tai jau nebeišgelbėjo jojo imperijos, kuri su laiku visai sunyko ir suskilo į keletą provincijų, kurias vieną po kitos nukariavo piktieji vestgotai...<br />
											<br />
											Dabar, aišku, kyla klausimas... ko gi mus moko ši istorija?...<br />
											<br />
											1. Nebūkite naivūs... jei Jahvė ar Buda norės jus nubausti, tai ir nubaus... jums netikėčiausiu būdu... pasirinkdama bet kokį įrankį (net ir mylimiausią opšrų)...<br />
											2. Kiek opšraus nešersi - vis tiek į stepę žiūri...<br />
											3. Prieš vėją nepamyši...<br />
											4. Trumpiau tariant – nepersivalgykit raugintų kopūstų...<br />
											<br />
											(c) Priskiriama kažkokiems spuoguotiems Kauno paaugliams
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>
							<a id="SPERMOS PUODAS"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Drama - Spermos puodas</p>
										<hr />
										<p>
											<span class="title2">1 veiksmas</span><br />
											<br />
											Aukšti gūbrėti kalnai, sraunios upelės, žali toliai ir aidinti tyruose piemenėlių daina... tyki ir taikinga Užkabanės provincija... niekuo neypatingas kraštas, kuriame vėliau dėsis neapsakomi dalykai, nulėmę daugelio kartų gyvenimą...<br />
											Lankoje gieda piemenėliai: "Džumbani džumani baby, džumbani džumani čio... "<br />
											<br />
											Vienoje tykioje Užkabanės provincijoje, kurios pavadinimas jau nebeišliko iki šių laikų, gyveno toks supistas puodžius. O supistas jis buvo dėl to, jog visi jo puodai buvo itin prastos kokybės ir greit duždavo (musėt dėl to, jog trūkstant molio Mišelis [toks buvo puodžiaus vardas] per daug įmaišydavo savojo stebuklinio šūdo). Visi tos provincijos (toliau vadinsime Griosnichtu) gyventojai žiauriai nekentė Mišelio, bet jis buvo vienintelis puodžius visoje apylinkėje, todėl niekas nesiryžo jo supyzdinti ir pamokyti galų gale... Pats Mišelis taipogi viešai demonstravo savo panieką Griosnichto gyventojams, bei pizdavodavo juos bet kokia proga, o kartais, nežinant kaimelio vyrams, pisdavo jų bobas pro šikną savo kamurkėje arba Pargacano malūne.<br />
											Taip supistasis Mišelis ir gyveno, pardavinėdamas vargšams encefalopatams savo šūdinus puodus ir vargo nematydamas, nes jam viskas buvo dzin. Bet, kaip ir visose pasakose, taip ir šioje, nedorėlis turėtų būti pamokytas. Taigi galų gale ir Mišelio savivalei atėjo galas...<br />
											Vieną giedrą ir supistai vaiskią dieną į Griosnichtą, pasikinkęs puikiausius čigoniškus Obuolmušius ristūnus, atvyko Brundenzburgo erchercogas Babajaras su visa savo svita/palyda/kohorta, kurioje buvo vien tik pydarai nigeriai, nučiulpinėjantys bybius vienas kitam ir, aišku, pačiam erchercogui... Įsikūręs pačiuose prašmatniausiuose smuklininko Gruzdičiaus apartamentuose, Babajaras iškart išsitrenkė medžioklėn, kurios metu, aišku, pasiklydo gūdžioje ir tankioje Užkabanės girioje (4 nigeriai taip iš jos ir neišėjo). Tik vėlų ir šaltą vakarą pagaliau parsirado medžiotojai Griosnichtan... Visas purvinas ir užsipisęs erchercogas įvirto į "Šeško ilčių" smuklę. Jis buvo labai piktas, nes medžioklė labai nenusisekė, t. y. buvo sumedžiotas tik vienas skunkas, opšrus, 4 žiurkėnai, 3 žiurkės ir tik vienas Karališkasis Usūrinis Šinšilas (nors, daugelio tvirtinimu, ten taip pat buvo perdažyta žiurkė). Taigi, savo nuotaiką Babajaras nusprendė pataisyt sočia vakariene ir suriaumojo:<br />
											- Gerçon! Karštų žiurkių ir kebabų neškit, blet!!! Vyno išrūgų, kumyso ir midaus su krauju! - net kojom sutrepsėjo...<br />
											Smuklininkas Gruzdičius iškart liovėsi pisti virėją Jargalotą ir prisakė jai nedelsiant vykdyti visas erchercogo užgaidas, į kurias įėjo dar ir 4 bybio atsmaukimai, bei 5 užsmaukimai.<br />
											Galų gale buvo patiektos garuojančios ir neapsakomai gardų kvapą skleidžiančios žiurkės. Visi pydarai nigeriai sukruto, besistengdami užimti patogesnę vietelę šalia Babajaro, besitaikydami nugvelbti gardesnį kąsnelį. Pats erchercogas pakėlė didžiulį dubenį, kupiną skaniausių žiurkių, ir jau ketino visą ėdesį susipilt į savo dvokiančią gerklę, bet staiga... pyst'!!!... puodas suskilo, ir visos karštos žiurkės nukrito tiesiai ant jo didenybės bybio (kuris tą akimirką kaip tik ir buvo iškištas).<br />
											- Aaaa!!!! - Garsiai sustūgo Babajaras ir pašoko nuo krėslo, bet staiga paslydo nigerio vėmaluose ir vožėsi galva į ąžuolinį stalą, nulauždamas jo 3 koją.<br />
											<br />
											<span class="title2">1 veiksmo pabaiga</span><br />
											<br />
											Erchercogas paslikas guli po stalu, nigeriai alpsta ir klykia, nežinodami ką daryt, smuklininkas Gruzdičius bando suvaldyt situaciją, bijodamas užsitraukt Babajaro rūstybę... užslenka gūdi ir nieko gero nežadanti naktis... Mišelis savo kamurkėje dročina prieš mažą mergaitę... jai tai nepatinka, bet vistiek žiūri... (o kur, kita vertus, ir besidėsi, kai esi prikalta prie sienos)...<br />
											... niekas niekur negieda....<br />
											<br />
											<span class="title2">2 veiksmas</span><br />
											<br />
											Varpininkas Nikodemas, skalambydamas savo bybiu per aprūdijusį varpą, kviečia kaimelio gyventojus į centrinę aikštę išklausyti Babajaro tirados.<br />
											Antram plane dainuoja choras: "Atėjo galas kurvai puodžiui, rylio rylio johoho... "<br />
											<br />
											Garsiai kleganti erchercogo svita išsikepurnėja į aikštės vidurį ir užkelia Babajarą ant pakylos.<br />
											- Uuuu! Kas per pydaras-gaidys gamino šiuos puodus? - sustūgo jo didenybė, prisilaikydamas savo subintuotą ir apdėliotą gydomosiomis žolelėmis bybį. - Gabenkit čionai šitą šūdžių!..<br />
											Griosnichto gyventojams sužibo viltis, jog pagaliau ir šūdžius Mišelis gaus savo, o daugelio senolių akyse net sutvisko džiaugsmo ašaros... Keli drąsiausi vyrai atnešė supistąjį puodžių ir nutrenkė jį prie Babajaro kojų. Vargšas atrodė tikrai apgailėtinai: visas kretėjo, apsisnargliavęs, ir gausiai dribo seilės, bei niekaip negalėjo nulaikyti šlapimo. Pats bandė vapėti kažką panašaus į:<br />
											- Nežudyk, o galingasai Patrone! Pasigailėk... aš tau bybį nučiulpsiu kaip dar nei vienas nigeris tau nenučiulpė... o mano akių saule... bučiuoju tau pėdas... pasigailėk...<br />
											- Nea! Kurva tu, - sušvokštė erchercogas. - Aš tau devynis bybius į visus galus sukišiu... Jei nori išvengti šūdinai supisto galo, turėsi iki rytojaus pagaminti normalius puodus... nes kitaip... uuuu!!!<br />
											- Kaip tris pirštus apmyžti ir kulnus apšikti, - sumurmėjo Mišelis, o mintyse nusikeikė: "Amen, man jau šakės... pize blet nx v pizdu 3 raza... "<br />
											Visų Griosnichto gyventojų akyse švietė džiugi viltis, jog pagaliau sušiktasis ir supistasis šūdžius puodžius kaip ir turi būt apsišiks, ir ateis jam galas. Ramia širdimi kaimiečiai skirstėsi po triobas ir žemines iš centrinės aikšties, jau aptarinėdami, ką darys su Mišelio lavonu ir jo rakandais. Senoliai nusibraukė džiaugsmo ašaras, rodydami žiojančias bedantes burnas, ir kaip visuomet nelaikydami šlapimo drabstė purslus ant kiekvieno žemės kauburėlio ar krūmo... O maži vaikai tuo tarpu krykštavo ir su naiviu vaikišku džiugesiu kapstėsi lamų šūdų krūvelėse...<br />
											Rūstūs vyrai, eidami tolumon tyruosna, dainavo seną džiaugsmo dainą:<br />
											Oi rylio rylio v piz2 3 raza!<br />
											Sukai puodžiui bus 3. 14zdec...<br />
											Naxuij bliat' umriot zaraza,<br />
											Svolačiui bus greit koniec!..<br />
											Oi rylio rylio... ram tam dram...<br />
											<br />
											<span class="title2">2 veiksmo pabaiga</span><br />
											<br />

											Tolumoje blanksta sukumpę trilinki vyrų siluetai... kalvose vis dar aidi vėjo išnešiota po tolius daina... Saulutė ritasi užu Užkabanės korėtųjų kalvų link aukštųjų Kurantų....<br />
											<br />
											<span class="title2">3 veiksmas</span><br />
											<br />
											Tyliai raibuliuoja sraunaus upokšnio vandu, o ant kurio, tarsi ant nupoliruoto veidrodinio paviršiaus, besileisdama saulė meta rausvus ir purpurinius atspindžius, kurie atsispindėję šoka pakrantės medžių vainikuose, sukurdami misterinį vaizdą...<br />
											Ant kranto sėdi puodžius ir gailiai rauda...<br />
											<br />
											- Ui ui ui! Man jau šakės! Gal ir galėčiau ašai pagaminti puikius puodus, bet iš kurgi aš gausiu reikalingos medžiagos? Juk molis čia labai prastas, ir net mano šūdų priemaišos nepagerina puodų kokybės... vargas man... oi oi oi...<br />
											Taigi gaidys Mišelis savo pilnėjančia šlapimo pūsle jau jautė besiartinantį galą, nes buvo absoliučiai tikras, jog nesugebės įvykdyti Babajaro prisakymo.<br />
											Staiga tolumoje, nuo upokšnio aukštumos, apgaubtos tiršto rūko skraiste, ataidėjo linksma ir nuotaikinga, bei ūpą kelianti rylininko daina. Po valandžiukės pasmerktasis puodžius išvydo ir patį rylininką... Tai buvo luošas ir visas rachito susuktas senis, perkreiptu nuo rylavimo ir amžino lėbavimo veidu. Jam ant peties tupėjo maža beždžionėlė su antsnukiu ir čiulpė "Chupa-chupsą", o ant kito peties buvo prikabyta įmantriais kinietiškais raštais išmarginta ryla, kurioje Kaberdogelis [toks buvo rylininko vardas] slėpdavo pūslę su midumi ir čiačia.<br />
											- Ko gi tu toks liūdnas, vaike mano? - progiesmiu užtraukė rylininkas, mikliai subrazdindamas kokią tai fintikliušką...<br />
											- Oi bėda man! - sudejavo Mišelis. - Mirsiu aš rytojausna, nes negaliu atlikti to, ką turėčiau galėti! Einu veikiau pasiskandiunsiuva upelin.<br />
											- Nebėdavok, šūdžiau! - tarė Kaberdogelis ir, žvaliai užtratyjęs ryla, ėmė dainuoti seną seną dainą apie senolių legendas, o jo beždžionėlė tuo tarpu pradėjo šokti čiočiotką...
										</p>

										<div style="background: #e5e5e5;">
											<p style="margin: 0;">
												<a class="audioLink" command="stop" href="/Projects/Blevyzgos/audio/Suno - Senoliu legendos.mp3">
													Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras - Senolių legendos
												</a>
											</p>
										</div>

										<p>
											Jau nukrito medžių lapai,<br />
											jau ruduo aplankė mus,<br />
											nusiimkite jūs kelnes<br />
											ir parodykit bybius.<br />
											<br />
											Ši tradicija sena -<br />
											iš senelių paveldėta,<br />
											bet jaunimo pamiršta,<br />
											jau senokai beregėta.<br />
											<br />
											Vytautas Didysis buvo<br />
											toks valdovas LDK,<br />
											būna, išsitraukia bybį<br />
											ir pasmauko jį ranka.<br />
											<br />
											Rodė jisai savo bybį<br />
											buvo - kur papuola,<br />
											net per Žalgirio muštynes<br />
											buvo toks prikolas.<br />
											<br />
											Išsitraukė vidur mūšio,<br />
											jodamas ant žirgo,<br />
											bet klastingo priešo ietis<br />
											jam tenai insmigo.<br />
											<br />
											Nepatiko jam tatai -<br />
											greit supyko mūsų Vytas,<br />
											liepė vyram jis drąsiem<br />
											kryžiuožėlius vytis.<br />
											<br />
											Keršto valanda baisi<br />
											priešam greit atėjo,<br />
											greitai gavo jie į galvą<br />
											pasmaukyti net nespėjo.<br />
											<br />
											Štai iš kur šis paprotys<br />
											esti pas lietuvius -<br />
											pasmaukyti savo bybį<br />
											bėdai didelei užgriuvus.<br />
											<br />
											Ech... Gal ir teisus rylininkas Kaberdogelis, pamanė Mišelis... imsiu ir pasmaukysiu...<br />
											Kaip tarė, taip ir padarė. Ėmė jisai smaukyti, lyg tai jau būtų paskutinis kartas jo sušiktame gyvenime. Įgudusia ranka lengvai valdė bybį visomis kryptimis, formavo Drakono ir Žvakės pozas, bandė įvairius greičius ir t. t. Mišelis jautė, jog jis jo šeimininkas. Staiga jo palaimingą veidą nušvietė paskutiniai saulutės spinduliai, ir jis pasiekė orgazmą, ejakuliacijos metu smarkiai spustelėdamas savo sėklides suriaumojo:<br />
											- Aaaatiduodu savo sielą Žemei! Dangus man lenkias! Blet!..<br />
											Ir staiga jam galvon šovė jau ne jogurtas, o išganinga mintis! O kodėl gi nepanaudojus savo spermos vietoje šūdų puodams gaminti?!...<br />
											- O Visagalasai! - apimtas ekstazės šūktelėjo puodžius. - Aš išgelbėtas!!!<br />
											Ir per arimus, dirvonus, bei kanapių ir gardžiosios tabokos lysves, nukurnėjo Miįelis namuosna kamurkon gaminti puodų, kuriuos jau vaizdavosi esant nepadoriai gražiais...<br />
											<br />
											<span class="title2">3 veiksmo pabaiga</span><br />
											<br />
											Saulė visiškai pasislėpė užu horizonto... danguje skaisčiai spindi visi trys mėnuliai, pranašaudami kupiną permainų dieną, kuri vieniems atneš džiaugsmo, o kitiems, galbut - skausmo...<br />
											O smuklėje vyksta orgijos, aptarinėjamas šūdžiaus puodžiaus galas... liejasi kumysas, čiačia, midus, arbata, selteris, chakra...<br />
											<br />
											<span class="title2">4 veiksmas</span><br />
											<br />
											Aprūkusi, prišnerkšta ir dvokianti vėmalais bei šūdais, niūri Miįelio kamurkė. Tyliai rusena ugnelė žaizdre, o visos pakampės pilnos visokiausio mėšlo... Tik retkarčiais idilišką ramybę sudrumsčia tarpsieniuose besipisančios žiurkės...<br />
											<br />
											Mikliai pakūręs ugnelę žaizdre, puodžius sėdo ant molio krūvos ir ėmė smaukyti kaip patrakęs. Nuleidinėjo jogurtus vieną po kito, o puodas su stebuklinguoju skysčiu vis pilnėjo ir pilnėjo. Nė motais Mišeliui jau buvo jojo sveikata ir bybio gerovė.<br />
											Jau brėkštant ryto žarai indas buvo sklidinas išganingojo skysčio, teikiančio viltį, jog pagaliau jam pavyks pagaminti vertus puodžiaus vardo puodus. Paskubomis šūdžius ėmė žiesti puodus vieną po kito, ir darbas ėjo iš peties, kaip geros žolytės parūkius. Net pačiam šmikiui puodai, atrodė, išeina geresni vienas už kitą, bet jis vis nesiliovė dirbęs, nors jau buvo išmušę devyni prakaitai - skubėjo suspėti iki nurodyto laiko, o ir pats buvo per daug įsiaudrinęs...<br />
											Jau gerokai įsidienojus, visi puodai, puodžiukai, indeliai ir kitos talpos buvo gatavi, o vargšas ir išsekęs puodžius vos gyvas, bet sukaupęs paskutines jėgas ir nežinomybės genamas, sukrovė visus savo kūrinius krepšin ir išsijudino į centrinę Griosnichto aikštę, kur jo jau laukė visi encefalopatai, sukviesti varpininko Nikodemo. Visi su pagieža ir piktu spindesiu akyse stebėjo lėtai atsliūkinantį Mišelį su išsipūtusiu krepšiu ant peties bei išlindusiu ir nutysusiu bybiu...<br />
											- Ho ho ho! - sukriokšėjo erchercogas Babajaras. - Na rodyk, rodyk savo šūdus, ir gal mes tavęs neužpisim mirtinai...<br />
											Ir paleido šūdžius per rankas savo puikiuosius puodus ir kitus indus... ir žavėjosi jais žmonės... ir akim savo netikėjo - kokie puikūs jie buvo!!! Ir daužyti juos bandė, ir į šikną kištis, net bybiais puodynes plakė, bet šieji tatai tokie tvirti buvo, jog viską atlaikė!.. Ir uodė juos žmogėnai, ir lyžčiojo, ir visi jau regėjo tuos indus savo šūdinose indaujose, mat visi indai ne tik kad žvilgėjo paslaptingai balkšva kerinčia ir akį traukiančia spalva, bet dar ir gardžiai kvepėjo kažkokiu labai gerai pažįstamu kvapu. O kai testavimas ir visuotinis gėrėjimasis pasiekė savo apogėju, Mišelis išdidžiai užlipo ant pakylos ir pačiam erchercogui įteikė savo pasididžiavimą - Karališkąjį Šikpuodį su trimis rankenėlėmis.<br />
											Visi encefalopatai jau buvo tiesiog ekstazėje iš susižavėjimo, ir daugelis, įskaitant moteris, vyrus, senius ir senes jau masturbavosi, tik vaikai tykiai sau sėdėjo ir toliau kapstėsi šūdų krūvelėse. Tokio vaizdinio stačiai apžavėtas, Babajaras ėmė gašliai murkti ir trintis savo skeptru bei krucifiksu į pimpalą. Bet kadangi jojo bybis buvo visas apibintuotas ir dar net nepradėjęs gyti, erchercogas lemendamas ištarė:<br />
											- O puodžiau! Už tokį puikų darbą aš tave išsigabensiu į savo dvarą Brundenzburgan, ir tu ten dirbsi Karališkuoju Puodžiumi, bei kruši mano tarnaites. Bet su viena sąlyga! Dročink ir tu prieš mane, ir terliok mane, ir myluok mane, ir supurvink, ir nukurvink... aghh.. ik..<br />
											Ir ėmė Mišelis darbuotis net abiejom rankom, bet po tokios naktelės visos jo išganingojo skystymuko atsargos išseko. Smaukėo valandą... dvi... tris... o Babajaras vis laukė išsižiojęs, ir jo nuotaika vis prastėjo, veidas darėsi rūškanesnis, nieko gero nežadantis...<br />
											- Ką?!.. tu nenori pavaišinti manęs savo gaivięja sėkla?! - sustūgo erchercogas, apakintas žvėriško įsiūčio. - Mirtis kurvai! Gaidinkit jį Padlą-Pydarą blet!!!..<br />
											Ir sušoko nigeriai kaip gaidžiai, ir sušoko kaimo vyrai kaip kalakutai, ir ėmė jie krušti vargšą Mišelį pro visus galus, ir smaigstyti jį bybiais. O moterys ir senės, apimtos baisingo geidulio, pradėjo plėšti jojo odą ir trintis savo pyzdom į tvoras bei kuolus. Tuo tarpu seniai tik piso šunis, avis ir kitus vietinius gyvuliukus, abejingai stebėdami aplink vykstančias orgijas...<br />
											Ilgai aidėjo supistojo puodžiaus klyksmas Užkabanės tyruose ir giriose... užsitęsė orgijos iki gilios nakties... galų gale pasibaigė Mišelio kančios ir, išleidęs paskutinį spermos lašą bei šūdų srovelę, ir, aišku, skaniai nusispjovęs su krauju ant viso pasaulio, ėmė ir numiro... numiro baisia ir skausminga mirtimi, kad visi palikuonys būtų išganyti...<br />
											... O ištampytą puodžiaus kūną sužvėrėję encefalopatai iškepė ant žarijų ir suvalgė... beliko tik šūdų, vėmalų ir kitokio brudo kruvelė, kurią bematant surijo vabalai sanitarai, liaudyje vadinami Bitlais... jau gęstančios žarijos nušvietė kraupų kaimelio vaizdinį... kaimelio, kuris patapo prakeiktas amžiams...<br />
											... tą naktį apylinkėse slūgojo neįprastai šiurpi tyla.... ir tik danguje nebyliai ir į niekur spindėjo Žvaigždės...<br />
											<br />
											<span class="title2">Finalinė scena</span><br />
											<br />
											Rūškanas ir tamsiai niūrus rytas... moterys ir vyrai isteriškai verkia raudodami, pagaliau supratę, kokį negerą darbą padarė... siaubo apimti ir kretantys senoliai pranašauja nelaimę...<br />
											... o tolumoje aidi tilstanti rylininko daina...<br />
											<br />
											Moralas 1:<br />
											Ne šventieji puodus lipdo....<br />
											<br />
											Moralas 2:<br />
											sperma ne puodams....<br />
											<br />
											Moralas 3:<br />
											Šešis kartus pagalvok prieš savą puodžių pisdamas...<br />
											<br />
											Legenda byloja:<br />
											<br />
											1. kad taip atsirado porcelianas, kurio gamybą vėliau ištobulino Užkabanės meistrai, ir kuriuo dabar džiaugiasi bemaž visas pasaulis....<br />
											2. kad po kelių metų Griosnichtą ir jo apylinkes baisiai nusiaubė utėlės, nepalikusios nė akmens ant akmens....<br />
											3. kad puodžiaus dvasia ligšiolei blaškosi po platųjį pasaulį, įkvėpdama didiems darbams visokius šūdžius, kurie vėliau patampa didžiais meistrais ir savojo amato virtuozais.... (Faberge be kiaušinių, Seranas, Petersas, Broliai Raitai, Pitagoras, Hitleris etc. )...
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>
							<a id="IDEALI VALSTYBE"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Dramos "Apie idealią valstybę" scenarijus</p>
										<hr />
										<p>
											Šviesos įsijungia, scenoje eina vienas link kito du vyriškiai, susitinka, sustoja ir šnekasi:<br />
											<br />
											Aristotelis: eina nachui kaip vakar pyliau, pize blet, privėmiau imperatoriaus žmonai į lovą, dar su Aleksandru blet pro langą vieną sargą išmetėm...<br />
											Sokratas: O tai blet, mes vakar nuvarėm su Platonu pas bobas, tas nusivilko savo rankšluostį, išsitraukė kažkokią knygą ir skaito kažkokiai kurvai, nu pizda, sakau aš, blet ką tu čia, blet, dirbi, pist taigi jas reik, tai tas blet pradėjo apie kažkokią valstybę aiškint, apie visuomenės problemas..<br />
											Aristotelis: Ai rimtai taigi, blet, girdėjau, tipo parašė Idealų Valstybės Modelį ar ką ten, lopas...<br />
											Sokratas: Nu daunas, blet Valstybybės blet, kurva bybio šmotas blet, bybėju aš blet..<br />
											Aristotelis: Bet tai girdėjai, tipo, apie luomus debilas aiškina, nu pyzdiec, eitų blet kur laukus pakast ar ką, nachui..<br />
											Sokratas: Nu ir atseit valdyti žmones turi kažkoks filosolopas, kur neturi privatinės nuosavybės, nu blet bybį dėjau aš ant to Platono, eina jis nx.........<br />
											<br />
											Šviesos pamažu užgęsta, veikėjai nutyla.
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>
							<a id="SNIEGUOLE IR 7 NYKSTUKAI"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Senelės pasaka apie snieguolę ir 7 nykštukus</p>
										<hr />
										<p>
											Už devynių myžalų jūrų, už devynių šūdų kalnų, devynių vėmalų upių, vienoje supistoje karalystėje gyveno kartą supisti 7 nykštukai. Kadangi jie gyveno septyniese ir neturėjo bobos, tai buvo patapę jie pederastais. Kiekvieną dieną eidavo jie dirbti į kasyklas ir kasdavo ten sukietėjusius šūdo gabalus (Lietuvoje dar gintaru vadinamus). Jums, vaikučiai, be abejo, įdomu, kaip tas gintaras atsirado po žeme? Tai va, čia ne jūsų supistas reikalas, bliat.. Tai va, grįžę iš tų kasyklų nykštukai smaukydavo, pisdavo viens kitą per šikną, čiulpdavo kits kitam bybius ir kitaip smagiai leisdavo laiką. Tačiau vienąkart prie jų namo atklydo kažkokia merga. Užėjusi į vidų ji labai išsigando, nes pamatė 7 liliputus su barzdom, kurie piso viens kita per šikną ir bandė padaryti ratą. Pamatę kažkokią baisią žmogystą, stovinčią tarpdury, nykštukai taip pat labai išsigando. Kai kuriems iš jų nuo nervų net šikną dėl to mėšlungis sutraukė (dėl to jiems ilgai dar teko viens kitam spardyti į šikną, kad išsivaduotų savo įstrigusius bybius).<br />
											Taip ta merga (beje, reikia pasakyti, kad jos vardas buvo Snieguolė) neklaususi niekieno leidimo nusprendė apsigyventi nykštukų namuose. Iš pradžių viskas buvo labai gražu - Snieguolė čiulpdavo nykštukams bybius, jie ją darydavo pro šikną ir pyzdą, o po milžiniškų pastangų netgi išmoko rasti klitorį! Po to snieguolei ėmė nusibost kaskart pistis su 7 diedais (be to, užimdavo daug laiko), todėl Snieguolė nusprendė, kad kažkaip reikėtų sutrumpinti pisimosi laiką. Iš pradžių ji pisdavosi iškart su 3 (nu taip jai gaudavos, nes ji turėjo tik 3 skyles), bet tada irgi gaudavos negerai, nes 1 nykštukas likdavo nepisęs, dėl to jis labai nervindavosi ir naktimis sapnuodavo erotinius sapnus, dėl to pradėdavo per miegus smaukyt ir aptaškydavo paklodes, kurios ryte baisiai smirdėdavo. Dėl to Snieguolė nusprendė, kad pistis reikėtų su visais iškart.<br />
											Kadangi nykštukai buvo maži, jų bybiukai taip pat buvo labai maži, todėl Snieguolė nusprendė, kad 3 jai į pizdą turėtų tilpti (dar du turėtų pist pro šikną, ir dar dviem Snieguolė turėtų imti ant danties – ir kaip jie ten susirangydavo, tai aš neįsivaizduoju, bet kaip sakoma "Kamasutroje": nėra padėties be išeities). Iš pradžių viskas sekėsi gana sunkiai, tačiau vėliau Snieguolės pyzda išsitampė, ir 3 bybiai ten be vargo tilpo. Tačiau čia atsirado kita bėda - kadangi Snieguolė mėgo miegoti išsiskėtusi, jos didžiulėj drevėj ėmė lizdus sukti paukščiai, apsigyveno pelių kaimenė, o galiausiai ten gūžtą susisuko opšrus Tiubiterijus. Tačiau Snieguolė šitos problemos nesprendė, jai netgi patiko, kad naktį pizdai nešalta...<br />
											Tai va, o tuo metu kitoje tos supistos karalystės vietoje gyveno tos supistos karalystės supista karalienė (o gal princesė). Ta karalienė (ją vadinsim Alebardenija, nes toks ir yra jos tikrasis vardas) buvo kurvų kurva, su ja visi tos karalystes vyrai buvo priversti pistis bent kartą metuose.. Kadangi jai ir to nepakako, ji pisdavosi dar ir su karalystės kariuomenės arkliais, drambliais ir kitais gyvūnais (vienu žodžiu, tai estei tai dar tobulėti ir tobulėti, palyginus su ja). Taipogi jai dar buvo iš medžio išdrožtas didžiulis vibratorius, kuriame buvo įmontuotos dumplės (seni laikai gi čia). Tą vibratorių Alebardenija miegojo įsikišusi į pyzdą, dėl to ji buvo didžiulė kaip laivas....<br />
											Taipogi ta karalienė turėjo veidrodėlį, kurio mėgdavo klausinėt: 'Veidrodėli veidrodėli, kieno pyzda pasaulyje didžiausia'. Kadangi tas veidrodis buvo paprasčiausias veidrodis, tai jis visą laiką ir rodydavo karalienę. Dėl to ši labai didžiavosi ir visiems gyrėsi. Tačiau vieną kartą karalienei paklausus, kieno pyzda pasaulyje didžiausia, veidrodis ėmė mirguliuoti ir parodė mūsų anksčiau minėtą Snieguolę. "Kas gi čia dabar, gal čia kokios mikroschemos išsiderino", nustebo karalienė ir ėmė daužyti veidrodį į sieną, tačiau šis ir toliau rodė Snieguolę. Karalienė supyko baisiausiai, įsižeidė ir sugalvojo nužudyti Snieguolę.<br />
											Sužinojusi, kur ši gyvena, ji nuvyko prie 7 nykštukų namo. Šie tuo metu buvo išėję į malūną malti šūdų miltų, o Snieguolė, kaip visada, masturbavosi. Karalienė Alebardenija, kad jos nepažintų, apsimetė makulatūros supirkėja. Snieguolė labai džiaugėsi tuo, kad pas ją kažkas atėjo, kadangi jau daugel metų nebuvo gyvų žmonių, išskyrus nykštukus, mačiusi. Pamiršusios visas makulatūras jos abi gerą valandą pasikrušo. Atsisveikindama karalienė padovanojo snieguolei jautienos vyniotinio. Suvalgius jį Snieguolė susirgo kempinlige ir numirė, net nesulaukusi, kol sugrįš 7 nykštukai.<br />
											Šie, įėję pro duris, pamatė siaubingą vaizdą - vidury kambario gulėjo Snieguolė, išvertusi pyzdą, o joje gulėjo negyvas opšrus Tiubiterijus, kuris irgi suėdė kasnelį vyniotinio. Apsiverkę nykštukai padarė iš myžalų kristalų Snieguolei karstą, kuris atrodė kaip stiklinis, ir jau ruošėsi laidoti, bet tuo metu į 7 nykštukų trobelę atjojo šūdų karalaitis (jį, vaikučiai, mes jau žinom iš vakarykštės pasakos). Šis buvo girdėjęs, kad jam reikia susirast sau princesę ir ją apsmaukyt, tada ši taps jo šūdų karaliene. Pamatęs Snieguolę jis puolė ant jos smaukyt. Išsigandę 7 nykštukai puolė ja gint, tačiau šūdų karalaitis, atsisukęs į juos, baisiai nusiriaugėjo, ir visi 7 nykštukai nustipo iškart nuo tos baisios smarvės. Tačiau, kad ir kiek kartų nuleido šūdų karalaitis, Snieguole nesikėlė. Nusprendęs, kad greičiausiai pasitaikė brokuota snieguolė, išvyko ieškotis kitos....<br />
											O Snieguolė taip ir liko gulėti per amžius. Beje, o karalienė iš tos laimės, kad nužudė Snieguolę, išprotėjo ir pasimovė ant aukščiausio tos supistos karalystės kalno viršūnės...<br />
											<br />
											<span class="title2">RECENZIJOS</span><br />
											<br />
											"Parašyta auksinio KTU literatų amžiaus vieno iš geriausių rašytojų... Nuostabus nuotykis... Puikūs charakteriai.... Šedevras... Įsivaizduokite knygų [Snieguolės guolis], [Pisimo paslaptys], [Šūdai ir myžalai] siužetus, sujungtus viename kūrinyje, ir jus suprasite, kokia tai saga SENELĖS PASAKA APIE SNIEGUOLE IR 7 NYKŠTUKUS. "<br />
											Pawlazz Mad Nomad, The Big Apple 2001, 02, 24<br />
											<br />
											"Kažkoks šūdas. Beskaitydama 3 kart užmigau. Išvis tokios pasakos tai šūdais ant tualeto sienos rašomos."<br />
											Kazkokia bobute kur sėdi prie laiptines. 2001. 02. 24<br />
											<br />
											"Labai intriguojantis ir įdomus siužetas. Lengvai skaitosi. Veiksmas maksimaliai sukoncentruotas ir gražiai pateiktas. Labai progresyvus &amp; perspektyvus jaunas rašytojas. "<br />
											Bolshevikas, Kowno 2001. 02. 23<br />
											<br />
											"Tokios pasakos sėja velnio sėklą katalikiškoje Marijos žemėje."<br />
											Kardinolas A. J Bačkis, Vatikanas 2001. 02. 23
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>
							<a id="KODEL MOTERYS NEGALI BUTI ISGANYTOS"></a>
							<table class="table">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Kodėl moterys negali būti išganytos</p>
										<hr />
										<p>
											Kaip jau sakiau, dievo šūdas yra pasaulio esmė, išganymas ir palaima, mūsų gyvenimo pavyzdys. Bet koks šūdas be dievo bybio? Juk kai šiki, tai vistiek apsišiki savąjį nors truputį. Ir išeina išvada, kad dievas šikdamas apsišika savąjį, tad ne toks ir nekaltas tas mūsų aukščiausiasis - turi bybį, ir ji beapsišikdamas susijaudina, paskui valosi bybį popierium, paskui perbraukia ranka, vėliau sugniaužia, paspaudo, pasmaukia pirmyn, pasmaukia atgal, dar kartą, smarkiau, greičiau, vėl pagniaužo, pabrauko, patrina, pagalvoja apie šūdą, įtrina šūdo likučius giliai į bybio odą, į zalupą, pasmauko ir pradeda greitinti tempą, smauko smauko, kol apima palaima... Pist ir nuleidžia... Sperma laisva nukrenta ant šūdų krūvos... Štai tau dievo palaima ir pašventinti šūdai, šventoji sperma, kurią valgo kunigai, kad taptų tikraisiais šventaisiais kunigais. Ir dievas kiekvieną kartą pašikdamas nuleidžia žemės kunigams jųjų palaimą - dieviškąją spermą tirštąja spermatozoidų artele - šventąją artelę. Išlaisvina dievas pats save ir savo šventuosius, taip ir ateina į žemę dievo pavyzdys švento šūdo ir spermos dievingosios. Ir šventina kunigus iš dangaus šventąja sperma ir šūdais - tai dar vienas geras pavyzdys iš dangaus, jis nediskutuojamas ir nekomentuojamas, tai dogma ir šventa, tad sek dievo pvz. ir eik siekti savosios palaimos į tualetą. Nueik, nusimauk lėtai kelnes, nusišik, apsišik bybį, lėtai valyk, atsmauk, paskui atgal ir kaip dievas daro - apipurkšk savo smirdančius šūdus ir būk patenkintas, kad seki dievo pvz. tu esi paprastas, tai to ir užtenka. O dievo šūdas ir sperma kvepia. Kvepia, nežemiškai kvepia. Tad priimk savo smarvę kaip dievo žemiškąją dalią ir dar kartą pasimasturbuok. Štai ir palaima.<br />
											Gaila, bet merginų ši dievo valia neliečia. Merginos nuo pat pradžių yra netinkamos. Jos neturi bybio, šikdamos negali apsišikti jojo, masturbuotis, susijaudinti, kaip tikri dievo pvz. ar atspindžiai ir nuleisti savosios spermos, nes jos josios ir neturi. Negali merginos iš esmės sekti dievo pvz. ir siekti palaimos, bei būti išganytos per bybį bei sperma. Jos gali, gali nebent prisiliesti prie dievo bybio pvz. ar atspindžio - vyro bybio. Jos gali čiulpti, liesti, laižyti, kištis į ausį, pyzdą, šikną, burną, bet tai nėra tikrasis dievo pvz., tai tik kopija. Atstumas. Arčiau prisiartinti kaip per spermos nurijimą joms neduota. Jos nejaučia dievo palaimos, nors ir žemiškosios, joms lieka tenkintis maža dalele, vyro žemiškosios smirdančiosios spermos valgymu, mėgautis ir svajoti.
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>
							<a id="JOBARIS TRAKTORISTAS"></a>
							<table class="table" style="margin-bottom: 10px;">
								<tr>
									<td class="td">
										<p class="title">Aš tave dar pagausiu... jobaris-traktoristas!</p>
										<hr />
										<p>
											Jai pirmas kartas nutiko kelyje, kai ji buvo 18 metų.<br />
											<br />
											Tai kaip čia pradėjus daba? Aš gyvenu Lithuanijoj. Mano miestas nedidelis. Tai vo, varau aš namo iš po šokių. Kaip visada niekas manęs nelydi. Gal vaikinai pas mus tamsos bijo ar ką? Aš nemėgstu rengtis per daug iššaukiančiai, tik tiek kad pridengti ką reikia ir viskas. Ką čia reklamuotis? Aš gi ne kurva kokia ten. Kai visada atvažiuojančios iš priekio mašinos pypsino, o kiti išvis, tai rankomis mojuoja pro langą, tai dar kažkuo... ai, nesvarbu. Visokių yra trenktų žmonių, tik nesuprantu, kaip trenktas gali mašiną vairuoti? O čia už nugaros išgirdau artėjantį garsą, ne mašinos. Pasižiūrėjau, aha, ne mašina - traktorius. Nu tas vadila išvis durnelis kažkoks. Čiut man ant kojos neužvažiavo! Sustojo šalia manęs ir klausia ar noriu pasivažinėti. Pagalvojau visai būtų įdomu ir sutikau. Tik įlipus į vidų supratau kodėl jis stovėdamas važiavo, ten nebuvo sėdynių, o pats traktorius tai tas, su mažiukais ratais priekyje ir dideliais gale. Tai pradėjom važiuoti... Ale kaip smagu buvo, nors langų ir nebuvo, bet vis vien nieko negirdėt iš lauko, labai jau garsiai jis braška-traška. Tas vadilas man nematytas buvo. Sakau: iš kur busi? Sako: Varau į Palangą, poilsiauti... O pati sau galvoju: ale durnelis koks, visą kelią važiuos stovėdamas, ar ką? Nu tiksliai! Jau tokių daunų prisižiūrėt gyvenime galima! Sako ar noriu pavairuoti traktorių? Sutikau. Ale tas vairas, ta jo... ana baranka, per kurią viskas ir atsitiko, labai didelė buvo. Ūgis mano ne per didelis ir ta jo... ana baranka man ties žemiu papukų buvo. O kad normaliai vairuoti, reikėjo ją plačiau apimti, tai tas "plačiau" gavosi, kad man beveik per ištiestas į šalis rankas išeina paimti ją už kraštų. Nu ir važiojam sau. O čia jau palei posūkį atvarėm. Jau pradėjau sukt baranką... tik sagos mano bliuzkutėje cik... cik... ir nėra. Papukai taip ir iškrito ant tos barankos. Ale tas durnius, žiūriu kažkoks išsigandęs stovi, dar keistom akim žiuri į mane. Gal jam linzės iškrito, kai pamate mano papukus. Aš ir baranką negaliu paleist, kas vairuos? Tam balvonui išvis negera pasidarė. Lūpa apatinė pradėjo drebėti, o akys žvairuoti. Viena į papukus žiūri, kita man už nugaros (daba supratau, į šikną žiūrėjo, asilas). Nuo kaktos jam prakaitas papylė, lyg tai prieš vėją išsimyžęs butu ką tik. Ir tik fit man už nugaros. Žąsinasss!!! Pradėjo savo tepaluotas rankas man po miniaku kišti. Pažiūrėjau, o jis jau ir kelnes sau nusimovęs iki pusės. Išvis turbūt asilas sukaito? Jau ir triusus man maut pradėjo... o kaip aš tą baranką paleisiu, ot blemba. Žiūriu į kelia ir kaire akim pamačiau kai fit - mano triusai į kita pusę gatves nuskrido. O aš kaip dažnai viena grįždavau iš tanculkių, pasinaudodavau saugumo ir taupymo programos sumetimais - vietoj tampax įsikišdavau chlopuškę. Jei kartais neišeina atsišaudyti, tai balvonai kokie nurengus pamato siūlą ir palieka mane, pagalvoję kad mėnesinės man. O šitas, asilo iškamša, tikrai trenktas kažkoks. Pamate siūlą ir jau traukt! NETRAUK !!! - surėkiau aš! Blemba, tas triukšmas. Tam pasigirdo - TRAUK! Ale jau kai patraukė, tai patraukė! Jau pagalvojau, kad pats traktorius savo kardaną man tarp kojų įkalė! Stoviu sustingus. Asilo iškamša pagalvojo kad kaifuoju, ir kišt savo tepaluota birkalą man tarp kojų! Įžūlus pasitaikė. Jau kai susinervyjau! Jau kai dėjau su kablu jam į koja! Tas balvonas suklupo, a jo birkalas iškrito... palei pedalą. Jau kai myniau jį iš tų nervų! Prispaudžiau prie to pedalo, kiek buvo jėgų, kad nepaspruktu. Ale jau ir traktorius streikuot pradėjo, kažko į dangų važiuot užsimanė, ar kokį galą? Tik priekis pakiiiiiilo... jau jaučiu, kaip kojos nesiekia grindų, o pati dar stipriau laikau baranką. Kaip ten buvo, kad iššokau pro duris, nepamenu. Tik kai prasičiuchinau, žiūriu tas traktorius į medi atsitrenkęs stovi ant galinių ratų. Ir nuvariau namo. Kai iš ryto ėjau, jo jau nebebuvo. Pabėgo asilo galva!<br />
											<br />
											Kas man padės surasti tą jo...arį-traktoristą? Už tai - mano draugystė... ir abipusis pasitikėjimas! :-*
										</p>
									</td>
								</tr>
							</table>
						</div>
					</div>
				</td>
			</tr>
		</table>
	</body>
</html>