JUODRAŠTIS - NEBAIGTAS

Gimnasto žygis į Lietuvą arba kaip lietuviai rytų Europoje sukėlė karą su dešrelių ėdikais.

___ TURINYS ___

___ PRADŽIA ___

Mieli draugai, turintys laimės džiaugtis gyvybės akimirka ir skaitantys šį, seno žmogaus ranka išmargintą, rankraštį. Mano audringas gyvenimas, prasidėjęs dar 1185 vasarą ant bažnyčios stogo (kunigas labiau bijojo parapijiečių, nei Dievo akių), baigiasi mažame, niekam nežinomame miestelyje. Užklydėliai, greičiausiai, su džiugesiu pamiršta jo pavadinimą, vos tik vėl peržengia vartus, vedančius į likusį pasaulį. Patys gi vietiniai net nebando pažvelgti, kas dedasi už miesto sienų, o pabandę - niekada negrįžta. Prisiliuobusiems nuo ryto iki vakaro svaigalų maišams būtų sunku rasti milžiniškus medinius vartus net ir tuo atveju, jeigu kas nors prie jų pririštų. Ciklopas, surijęs bet kurį gyventoją, neabejotinai, gautų galą mirtinai girtas tą pačią akimirką, kai tik nelaimėlis pasiektų skrandį. Žvelgiant į didžiąją miestelio gyventojų dalį, gali drąsiai pagalvoti, jog maitindamiesi kiaulėmis jie užsiiminėja pačiu tikriausiu kanibalizmu. Tačiau taip lėmė įvykių virtinė, jog būtent čia baigiu savo dienas. Kitam pašaliečiui, galbūt, tai pasirodytų kaip bausmė, tačiau uždara vietinė ramybė, po ilgų klajonių, man nekėlė jokių neigiamų minčių. Norėdamas baigti gyvenimą, galėjau bet kada išeiti į gatvę ir akimirksniu persipjauti sau gerklę, parodydamas pirmai pasitaikiusiai žmogystai auksinę monetą.

Kol dar neišėjau graužti obuolių į Rojaus sodus (kur, po mirties, mane už nuodėmes, turėtų išgrūsti velniai), nutariau palikti ateities kartoms pasakojimą įvykio, kurio liudininku teko būti. Te bus tai pamoka mūsų kvailumui ir neišmanymui, perduodamam senolių iš kartos į kartą savo vaikams. Esu Giunteris Rajanas - vienas iš daugelio, didingos Germanijos utėlėtos kariuomenės metraštininkas. Po daugelio metų grįžau į savo kelionės vietas. Surinkęs to meto įvykių smulkmenas, liudytojų parodymus bei savo prisiminimus, atkūriau mus supusius įvykius. Viskas prasidėjo 1204 metais, kai Vokietijos žemių dvasininkijos vyriausiasis pasikvietė mane ir dar keletą patikimų žmonių iš karinio korpuso į slaptą susitikimą. Pasitikęs mus "susilaikymo mokytojas", buvo taip susilaikęs ...nuo savo paties mokymo, jog, nepatyrusiam dvasinių reikalų srityje, turėjo iškarto kilti klausimas, ar ši prieš tave plyštanti statinė stovi, ar guli. Ne juokais išsigandau, jog visi, suėję į nedidelį kambarį, galime prasmegti kiaurai grindis į rūsį. Matyt, dėl to visi ir stengėsi kalbėti pašnibždomis bei vaikščioti ant pirštų galų, nes kiekvienas grindų girgžtelėsimas persipynė su baime nugarmėti peklon, kartu su šventu tėveliu. Pūsti žandai priminė moters užpakalį. Tikriausiai, šis žmogus kartais pats sutrinka, kai reikia apsispręsti, kur geriau kišti šaukštą, o jeigu tiksliau - samtį, sulig kibiru. Trumpo pokalbio metu gavome nurodymus vykti į Slavų kraštą per Prūsijos žemes. Slaptos išvykos tikslas - išžvalgyti vietines apylinkes ir pateikti strateginius teritorijų užkariavimo planus. "Negeisk svetimo" šalininkai aiškiai suprato, kad geruoju savo žemėmis niekas nesidalins. Pareiškimai, jog dabar visi laukiniai esą išlaisvinti... ir ta džiaugsminga proga turės dalį savo turto atiduoti sunkiai suvokiamai Trejybei (laukiniai dažniausiai nemokėjo skaičiuoti ir iki trijų) už kalnų gyvenantiems tos Trejybės atstovams - mažai kam įrodydavo naujos situacijos privalumus. Pagonys niekaip nenorėjo suprasti, kad "Dievas liepė dalintis" su visais, kurie ateina su kardu rankose. Tad, norint užsitarnauti Dievo malonę ir gelbėjant svetimas sielas, kartais tekdavo organizuoti masines keliones anapilin. Niekas taip negelbėdavo laukinių sielos, kaip jos atskyrimas nuo nuodėmingo kūno ir jam priklausančio turto. Misijų metu dažnai reikėdavo nustatyti galimybes sukalti į galvas humaniškosios pasaulio civilizacijos simbolius. Vienas iš kurių - visur pristatyti kryžių su prikaltu ant lentų nukankintu lavonu, kas turėjo akivaizdžiai praskaidrinti kasdieniškas pagonių mintis apie gyvenimo grožį. Dvasiniai lyderiai visais laikais galvojo, jog nieko humaniškiau, kaip prikaišioti krauju pasruvusių mirštančiojo atvaizdų ant kiekvieno kampo ar pakabuko su lavonu ant kaklo nešiojimasis - nėra. Buvo ir abejojančių, jog laukiniams šie vaizdai padarys norimą įspūdį - tam mesiją reikėjo pateikti kiek daugiau pamėsinėtą. Kadangi dvasininkai suvokė, jog tokios galimybės, deja, jau nėra, griebdavosi įgyvendinti savo fantazijų ant tų kam ir buvo skirtas mokymas. Neabejotinai, mokiniams tai visada padėdavo suvokti neapsakomai didelę meilę sklindančia iš jos nešėjų. Te bus prakeikta ta dieną, kai aš išjojau į šį gėdingą, nesėkme pasibaigusį, žygį.

___ LIETUVIAI ___

Susiraizgiusioje miško gilumoje skambėjo linksma muzika. Kartu su jos aidu atsklisdavo šventės prisotinti girti šauksmai. Tai buvo įprastas šioms vietovėms triukšmas. Puotos, beprasmiai pasilinksminimai iki žemės graibymo, per kraštus besiliejantis alus ir vilkų staugimą primenančios dainos. Dažnai visas linksmybes sujaukdavo masinės muštynės dėl kokio nors nereikšmingo menkniekio, tapusio pretekstu kraujo troškimui numalšinti. Išsiskaldžius dantis chaosas praeidavo ir miškas vėl pasinerdavo į linksmybių liūną. Miško viduryje, ant pelkių apsuptos sausumos buvo įsikūręs nedidelis kaimelis. Ir nors jo gyventojai atrodė nerūpestingi ir pamišę, juos vienijo tvirtas ir keistas tarpusavio ryšys. Kartai kylantys tarpusavio konfliktai atrodo tik dar labiau sustiprindavo šiuos nematomus saitus. Jie buvo apjungti bendra kova, ir visai nesvarbu, jog vienas prieš kitą. Tradicijos buvo paprastos. Visi vieningai ir sunkiai dirba keletą mėnesių, rengdamiesi ateinančios žiemos šalčiams. Kai nusprendžia, kad gana ir laikas būtų atsipūsti visi taip pat vieningai susirenka tam skirtoje vietoje apstatytoje negrabiai sukaltais stalais ir suolais bei pradeda linksmintis. Ir linksminasi jie daug kartų siaubingiau nei dirba. Niekas kitas negalėtų ištverti tokių puotų. Tačiau tikriausiai per amžius kartos ištobulino šį meną ir jie sugebėdavo ištempti net keletą savaičių. Tie kas jau būdavo sotūs ir negalėdavo daugiau nuryti nė kąsnio eidavo išsivemti. Grįždavo su tuščiais pilvais ir vėl pradėdavo viską iš naujo. Tam kad nepritrūktų maisto, keletas jauniklių iš besilinksminančių visada buvo išsiunčiami medžioti. Tik pasibaigus puotai, miškas ir dar nesuvalgyti gyvūnai galėdavo atsipūsti kokiai savaitei, kol triukšmo kėlėjai gulėdavo negalėdami pajudėti iš nuovargio ir bandė pailsėti po siaubingų šėlsmo naktų. Užėjęs į kaimelį pašalietis matyt su siaubu būtų sprukęs šalin, pamatęs be jokių gyvybės ženklų gulinčius purvinus, sumaitotus tarytum maro paklotus kūnus. Net dievai pasitelkę savo galias nebūtų prikėlę iš miegų snaudžiančius žmones. Tuomet savo proga naudodavosi po kaimą besiganančios kiaulės ir tie patys dar nesugauti laukiniai gyvūnai, rinkdami nuo žemės ir nuo stalų maisto atliekas. Tarp išvartytų ir sulaužytų suolų ramiai sau kriuksėdavo laimingi šernai sotindamiesi be pavojaus atsidurti ant iešmo, virš laužo.

Pats linksmybių įkarštis. Vieningas, ritmingai pasikartojantis bokalų trenksmas, papildantis nešvankius dainos žodžius slopino visus kitus gūdaus miško garsus. Kailiais ir odomis apsirengę barzdoti vyrai siūbuodami stūgavo kiek galėjo išplėšti iš savo dvokiančių bedančių burnų. Prie stalo gėrimus atnešdavo Marė. Ji rūpinosi kad puotos metu nebūtų ištroškusių. Mainais jai nereikėdavo rūpinti jokiais kitais reikalais dėl savo gerovės. Jausdami padėką už suteiktą džiaugsmą, šventės dalyviai atlikdavo jai visą su buitimi ir pragyvenimu susijusį darbą. Tai buvo sąžiningi mainai, vykstantys jau daugelį metų iš kartos į kartą. Ji vėl priėjo prie stalo ir padėjo vieną ąsotį alaus, nes šio skysčio kiekis labai stipriai svyravo ir reikėdavo pastoviai papildyti, kad niekas nepajustų jo nepritekliaus. Kitą ąsotį ji vis dar laikė rankoje ir žvalgėsi tinkamesnės vietos jam pastatyti. Tuo metu visiškai įkaušęs ir apspangęs Dovitas, barzdotas, stambus ir visiškai prisilupęs stuobrys palaimingai išsišiepė ir su aiškiais ketinimais griebė prisiartinusiai Marei už taip rodos lengvai pasiekiamos sultingos užpakalio skilties. Vargu ar jis tai būtų daręs, jei būtų įžiūrėjęs, jog tai Marė. Deja, kaip ir reikėjo tikėtis jo gestas nebuvo reikiamai suprastas ir į makaulę, apliedamas alumi visą purviną veidą susimalė Marės laikomas masyvus molinis ąsotis. Palaimingą veidą iškreipė nuostabos grimasą. Akys užvirto į viršų ir sunkus kūnas griuvo nugara nuo suolo ant žemės, šalia kitų gulinčių ant žemės kraujo brolių. Niekas to net nepastebėjo. Marė pažvelgė į rankoje likusią rankeną ir nepatenkinta, kad neteko dar vieno indo, nužingsniavo pasiimti naujo. Ji žinojo, kad po šventės jai padarys naujų, bet nusprendė, kad šį kartą jis vis tik buvo per plonas ir kad sekantį karta reikės paprašyti dar pastorinti sieneles. Jau pernelyg lengvai jis sudužo į to mulkio makaulę. Visi ūliojo toliau, staugdami savo vieningą dainą. Vienas velnias žinojo kas knibždėjo jų galvose, išskyrus aišku utėles ir kitus gyvūnus, tokių pasilinksminimų metų.

___ PIRMAS KONTAKTAS SU DEŠRELIŲ ĖDIKAIS ___

Tuo tarpu kažkur toli artėjo visos šitos idilės pabaiga. Ant baltai dengtų žirgų, apsišarvavę blizgančiais ginklais, skydais, kultūra ir kita amunicija į šį nerūpestingą kraštą traukė nekviesti atėjūnai. Iš griežtos tvarkos, perdėto švarumo ir manierų galima buvo iškarto spėti, kad tai buvo aukštuomenės vokiečiai. Viso būrio priešaky žygiavo Klausas. Tai buvo nepriekaištingai iki pamišimo tvarkingas pedantas. Iki blizgesio sulaižyti plaukai ir jo subtilios manieros išdavė jį turint keistų lytinių potraukių. Todėl nenuostabu, kad jis mieliau grožėdavosi besimaudančiais vyrais nei moterimis. Jis turėjo slaptą svajonę. Nukeliauti į šalį, kur dar yra likę “tikrų vyrų” plaukuota raumeninga krūtine. Gal būt čia jis tikėjosi rasti savo svajonę ir meilę. Iškarto už jo jojo padėjėjas Hansas - dalis to ką čia tikėjosi rasti pedantiškasis Klausas. Hansas buvo apdovanotas nesudarkytu intelekto veidu jaunuolis. Iš mažų, kvailų ir tuščių jo akių galėjai suprasti, kad už jų minties lobių ieškotojams būtų sunku ką nors rasti, o stambus jo sudėjimas ir neproporcingai dideli kumščiai rodė galimybę spręsti iškilusias problemas gana aiškiai ir be didelių diskusijų, kurios greičiausiai jam pačiam baigtųsi sunkia smegenų trauma. Tačiau to ir nereikėjo nes jo smegenys buvo Klausas. Už Klauso ir Hanso žygiavo trečias pagal reikšmingumą žmogus Šmitas. Jis vadovavo juos lydintiems kareiviams. Ir matyt, kad tai buvo protingiausias šioje kompanijoje asmuo. Jis vykdė visus savo vadovų įsakymus ir buvo tikras savo šalies patriotas. Randas ant veido rodė, kad jis ne tik vadovavo bet ir dalyvavo mūšiuose, o tai teikė jam pagarbos iš kareivių pusės Jis Atrodė riteriškai ir net randas negalėjo nustelbti jo riteriškų bruožų. Randas netgi puošė. Galima buvo aiškiai nuspėti, kad jis visiškai nebuvo patenkintas gauta užduotimi. Ir jeigu nebūtų paskirtas savo vadovybės iš aukščiau, su malonumu būtų apsisukęs ir movęs atgal į tėvynę nei sekęs paskui priešakyje jojančius du savimi patenkintus asilus, kurie prisidenginėdami kilmingais Viešpačio ketinimais ieškojo galimybių kuo daugiau prisiplėšti. Už jo jojo apie dvidešimt jam tiesiogiai pavaldžių vyrų, apsišarvavusių metaliniais skydais ir kitais gelžgaliais bei jau bebaigiančių išsunkti iš savęs paskutinius prakaito lašus. Pačiame gale pakinkytas Dviem arkliais važiavo maisto atsargomis ir kitais gyvenimui reikalingais daiktais pakrautas vežimas. Visą šią virtinę vedė Domantas, vietines apylinkes gerai pažįstantis gyventojas. Dėl klampių pelkių nesunku buvo nuklysti į liūną ir vertinantiems savo gyvybę bei laiką keliauninkams dažnai tekdavo samdytis vedlį.

Netrukus jautrią Klauso uoslę sudirgino nemalonus kvapas ir jam į galva tuojau pat šovė mintis apie neįprastus pasikeitimus aplinkoje. Jis net pagalvojo, kad atsklidusi smarvė reiškia netoliese esantį galimą įvairios kilmės pašalietį, tačiau dar neapsisprendė, ko imtis ir judėjo toliau. Netrukus ir kiti vilkstinės nariai pajuto nemalonų kvapą. Negalėdamas pakęsti kvapo ir spėliodamas galimas jo atsiradimo priežastis Klausas pamojo Hansui, kad tas prisiartintų.:

- Hm Hansai ar jaučiate?

- Ja, ja - pritardamas atsakė Hansas

Klausas kiek pagalvojo ir manieringai mostelėjęs ranka tarė:

- Hansai įsakykite Šimtui įkurti stovyklą ir tegul jo vyrai išsimaudo.

- Javol. - paklusniai atsakė Hansas ir nujojo prie Šmito.

Šmitas iškėlė ranką ir visi sustojo. Jis kažką pasakė ir visi pradėjo ruoštis kurti stovyklą. Diena ėjo į vakarą ir reikėjo pailsėti. Niekas nežinojo, ko gali laukti iš šios nepažystamos šalies, kurios gyventojus tarpusavyje jie vadindavo arba pagonimis arba laukiniais arba smirdžiais. Tuo tarpu netoliese, krūmuose lindėjo tos nemalonios smarvės šaltinis. Tai buvo Vytautas, Kairius ir Montvila šiek tiek per toli užklydę eilinės medžioklės atsargoms papildyti metu. Ne kiekvieną dieną šiose vietovėse galėjai pamatyti svečius. Tai buvo staigmena ir vien pažvelgęs į trijų lindinčių krūmuose susidomėjusius veidus, galėjai suprasti, kad jų makaulėse jau rezgasi koks nors pasilinksminimo planas pritaikant netikėtai pasirodžiusius ir nieko neįtariančius atėjūnus. Kiek pasiginčiję jie nuspendė pasitraukti matyt tam, kad geriau aptartų veiksmų planą. Kol Klausas grožėjosi besimaudančiais savo pavaldiniais. Trys kaimiečiai skubėjo link savo kaimo, kad papasakoti naujausių naujienų.

___ PAŽINTIS ___

- Duok man ėsti - išalkęs sušuko vienas iš besilinksminančių. Tuo momentu ant stalo tiesiai prieš jį su didžiuliu trenksmu į stalą dėjo didžiulis šernas. Netikėtas šerno pasirodymas iš dangaus nustebino alkaną Kantą. Trumpam.

- Še, ėsk - atsakė Kairius. - Nepatikėsit, ką mačiau. Kažkokie išsipustę gaidžiai artinasi prie mūsų kaimo.

- Gal jie turi gerti, galėtumėme atimti. - Atsiliepė kažkur iš po stalo girtas savimi pasitikintis balsas.

- Kaipgi, gali atimti. Jei užpakalyje pageidauji turėt- Kaipgi, gali atimti. Jei užpakalyje pageidauji turėti daugiau nei vieną skyle - suteikė vertingų žinių Vytautas. Nors tiek prisirijus tau ji nepakenktų.

- Bet kažką reikėtų daryti - atsiliepė balsas iš kito stalo galo - mes būtumėme ne mes, jei jie nepasigailėtų, kad vaikšto po mūsų mišką.apie svečių nelengvą ateitį kita grupė jau rezgė konkretų planą kaip iškraustyti atėjūnų kapšelius su blizgančiais skridinėliais. Kiek atsiskyrę nuo visų Aivaras, Harkus ir Gija regzdami užgimusį planą patraukė apžvelgti ir aptarti naujo grobio. Pasiekę galimų aukų stovyklą jie įdėmiai išstudijavo galimybes ir galimas pasekmes ir nusprendė, kur bus įvykdytas klastingas jų planas.

Saulė atsimušdama į dangaus skliautą užliejo viską ryškia rausva spalva. Rytas aušo ir miškuose naktinių žvėrių pavienius šiurpius balsus ėmė keisti dienos gyvių garsai. Vokiečiai buvo labai tvarkingi ir darbingi. Taigi tokiu metu jie jau buvo atsikėlę ir ruošėsi keliauti toliau. Sutvarkę savo nakvynės vietą ir patikrinę ar viskas savo vietose jie patraukė toliau beieškodami kokio nors stambesnio miesto, su kuriuo galėtų užmegzti draugiškus ir aišku naudingus ryšius, o gal ir nusiaubti ateityje. Būrys jau buvo pakankamai toli nuėjęs. Apie tai buvo galima spręsti ir virš galvos kabančios ir spiginančios saulės, kai ant kelio Klausas pamatė gulintį žmogų. Retas reiškinys tokiose vietovėse privertė imtis atsargumo ir kareiviai nubėgę į vilkstinės priekį apsupo savo vadovus. Klausas atsisuko į Hansą ir mostelėjo ranka. Hansas pamojo vienam iš savo kareivių. Vienas iš išrinktų kareivių nubėgo link gulinčiojo. Netrukus jis atsisuko su plačia šypsena ir pridėjęs prie krūtinės savo rankas kelis kartus kilstelėjo jas į viršų. Moteris?. Gulinti ant kelio moteris nekėlė jokio pavojaus. Nulipęs nuo žirgo Šnicas pats prisiartino prie gulinčios nepažystamosios. Tai buvo jauna, apie dvidešimt dviejų metų mergina su dailiais veido bruožais be jokių trūkumų. Šnicui nuo tokio vaizdo grįžo riteriškos manieros ir jis pabandė pakelti merginą. Atrodo, kad pašalinis įsikišimas padėjo ir mergina atmerkė akis. Buvo aišku, kad tokiame karštyje nualpti nekėlė jokių problemų, bent jau kilmingų Vokietijos damų aplinkoje ir Šnicas liepė atnešti vandens. Nuėmęs nuo savo balno gertuvę kitas kareivis pribėgo prie Šnico. Šnicas pridėjo gertuvę merginai prie lūpų ir ji ėmė godžiai gerti. Neilgai trukus ji atrodė visai žvali ir nedingstanti šypsena nuo Šnico veido išdavė jį esant tuo labai patenkintu. Vienintelis ir dėl visiškai suprantamų priežasčių tame būryje nesižavintis naujiena buvo Klausas. Kariuomenės moralė Jam buvo didžiausia vertybė. Moteris tarp kareivių jam buvo aukščiausia nuodėmė. Taigi jis labai apsidžiaugė, kai sutikta moteris pareiškė norą eiti savais keliais. Gražiai padėkojusi ir pirmiausia apkabinusi nepatenkintąjį ir besimuistantį Klausą, paskui ji besišypsodama apkabino Šnicą ir po akimirkos jau lengvais žingsniukais dingo tarp medžių. Užlieti švelnių prisiminimų apie namus ir ten jų laukiančias mylimąsias visi patraukė toliau. Niekas net nepastebėjo, gale vilkstinės už vežimo stovinčių Aivaro ir Harkaus apsikrovusių iš vežimo per stovėjimo laiką išneštomis dešromis ir kitomis pakeliamomis gėrybėmis. Netrukus ir jie žiaumodami pilnomis burnomis dingo miško tankmėje. Galima būtų kiek apibūdinti šią trijulę idant susidarytų teisingas vaizdas apie jų poelgius. Tai buvo nuo vaikystės tarpusavyje žaidžiantys ir kitiems darantys blogus pokštus jaunuoliai. Aivaras, Harkus ir Gija. Aivaras - neaukštas kresnas jaunuolis, beprotiškai linkęs į beprotybes. Kartais netgi piktybiškas idant pasilinksminti ir pralinksminti savo kolegas. Harkus - kiek aukštesnis irgi pakvaišęs ir išradingas tose sferose, kur reiškiasi kvailumas. Kartais bandydamas save pateisinti pakišdavo Aivarą. Žinoma suprasdamas, kad pats Aivaras ant jo perdaug nesupyks. Jų pokštai ne visada būdavo labai nekalti ir retkarčiais baigdavosi traumomis ir ne visada tiems kam jie būdavo skirti. Abudu jie tvarka nepasižymėdavo ir ten kur pasirodydavo po kiek laiko prasidėdavo chaosas ir neramumai. Gija iš tos grupelės buvo pati protingiausia ir dažniausiai nepatekdavo nemalonėn už kuria reikėdavo atsakyti jos draugams ir kurie kartais nebūdavo tokie kalti kaip pati Gija. Subrendus ir išaugus iš vaikiško amžiaus Aivaras su Harkum nevengdavo pasitaikius progai pasigrožėti gražiomis Gijos kojytėmis ar pasislėpus stebėti kaip ji maudosi. Gija apie tai žinojo ir toksai žaidimas jai nebuvo nemalonus. Žinodama kad yra graži ji nevengdavo tuo ir pasinaudoti. Nežiūrint lytinio skirtumo tai negadino tarpusavio santykių ir jie visada sugebėdavo neperžengti tos ribos, po kurios tektų gailėtis. Taigi baigiant pasakojimą apie vilkstinę apiplėšusius asmenis galima pereiti ir prie pačių apiplėštųjų, nors tiesa sakant nukentėjusių visiškai nereikšmingai. Monotoniškas kanopų baksnojimas į žemę svaigino ir alino keleivius. Ir netgi praėjus kelioms valandoms po susitikimo Šnico veidą užliejo šypsena nepalikusi jo iki pat kelionės galo, kol jie nepasiekė mažo miestelio. Jis prisiekė sau susirasti tą merginą, net jeigu jam tai ir kainuotų nemažai laiko ir pastangų. Ir tas noras buvo paremtas ne vien tuo, jog ji buvo graži ir tuo labai jam patiko, bet ir dėl to, jog jis pastebėjo jog ten kur turėjo kabėti jo krepšelis su pinigais styrojo tik nupjauta virvutė. Visa laimė, kad ten nebuvo daug pinigų ir kylanti meilė dėl to neperaugo į neapykantą.

___ AIDIMAS ___

Tuo metu laimingieji dalinosi grobį ir svarstė galimybes ar galima būtų iš svečių pasiskolinti kiek daugiau nuosavybės, kol to nepadarė Aidimas. Jie ne be reikalo bijojo Aidimo, nes Aidimas buvo iš jų gyvenvietės kilęs apsukrus prekybininkas. Tai buvo stambus ir stiprus žmogus galintis bet ką parduoti ar nusipirkti. Jo sugebėjimai buvo iš ties neeiliniai, nes tik jam pasišalinus po ilgo laiko žmonės kartais pagaliau suprasdavo, kad savo daiktus jie galima sakyti padovanojo. Deja būdavo jau vėlu, o to dėka klestėjo Aidimo verslas. Dažnai kalbėdami apie jį žmonės minėdavo, kad jis sugebėdavo patį žmogų parduoti jam pačiam, arba po jo pasirodymo kaime taip išvystyti prekybą tarp kaimynų, kad galų gale jam išėjus visi suprasdavo, kad kaimas kaip ir nieko negaudavo išskyrus tai, kad kai kurie daiktai pakeisdavo savo savininkus kaimo ribose, o didysis prekybininkas išvykdavo su lūžtančiu nuo prekių vežimu.

___ PLANAS ___

Aivaras, Harkus ir Gija aiškiai suprato, kad prievarta daug neatims. Jėgos persvara buvo pakankamai akivaizdi. Vogti irgi neefektyvu, nes tai ne tik pavojinga, bet ir nepadės išnešti viską ką reikia. Taigi reikėjo plano, kuris priverstų atėjūnus savanoriškai atiduoti savo turtą. Jie pažino atėjūnus lydint Domantą ir žinojo, kad jis nėra labai dorovingas. Tuo aišku buvo galima puikiai pasinaudoti. Besikalbant ir besiginčijant po kurio laiko ėmė ryškėti pirmieji būsimos veiklos kontūrai. Artėjo žiema ir geriausias būdas išvilioti pinigus susidarytų tada, jeigu nepažystamieji apsistotų peržiemoti gyvenvietėje. Gija suprato, kad aplinkui nėra nė vienos atskirai gyvenančios gyvos dvasios tačiau pasiekti artimiausią gyvenvietę, keliauninkams nereikėtų eiti nė keturių dienų, tuo tarpu, kai iki žiemos dar liko apie mėnesį. Taigi reikia kaip nors keliauninkus užlaikyti. Čia pasiūlė Harkus:

- Klausykite, netrukus jie pasieks mūsų kaimą, o kas jeigu tada mes pasiūlysime jiems vedlį, kuris juos kokias tris savaites tampys po pelkes. Tada vėl atves į kaimą, kurį mes per tą laiką visiškai pakeisime. Žiemą už maistą mes viską iš jų ir išmainysime, nes savo atsargas jie suės pelkėse, kadangi ten nėra ką medžioti išskyrus varles. Atėjus pavasariui paleisime juos visiškai plikus. Svarbu iki to laiko maistą iškeisti į jų ginklus. Aišku reikia įkalbėti Domantą prisidėti prie plano, nes tikriausiai atėjūnai juo jau pasitiki, o jis mus galėtų išduoti. Siūlyčiau naktį jį aplankyti ir paaiškinti visą reikalą.

Dar kiek apsvarstę smulkmenas jie nuskubėjo į kaimą pasitarti su senoliais dėl viso kaimo pritarimo tokiam planui. Pritarimo ilgai nereikėjo laukti. Galimybė pasipelnyti iš pašaliečių tokiu patraukliu būdu buvo senoliams netgi labai maloni ir priminė maištingą jaunystę. Sekantis etapas kuriuo turėjo pasirūpinti vietiniai išminčiai, informuoti visą kaimą ir pasirengti būsimiems pasikeitimams iki susitikimo ir kol aukos bus tampomos po gūdžiausius pelkių kampelius. Gali būti, kad tam jog būtų įtikinamiau reikės iškasti nemažą tvenkinį ar pakeisti kitas aplinkos įsimenančias detales. Priskiedus jog iki žiemos jie nepasieks nė vieno stambaus miesto išskyrus suvargusį kaimelį, kuris ir bus vienintelis tarpinis sustojimas prieš pavasario žygį į didžiulį, turtinga svajonių miestą. Taigi jame ir reikės priversti juos apsistoti. O tada… čia jau kiek kas sugebės iš jų paimti. Žinoma kaimas vaidins badą ir tai , jog maistas bus didžiausia vertybė, tai leis labai pelningai keistis. Iš tikrųjų maisto atsargos kaime jau dabar viršijo visus poreikius ir dvidešimt trys nauji vyrai jokių papildomų problemų nekėlė. Greitai visi sutarė, kad atėjūnus po pelkes tampys Dovytas. Jis geriausiai iš visų pažinojo apylinkių pelkes, nes jo tėvai ir tėvų tėvai ir visi kiti proseneliai gyveno jų globoje. Jie kalbėjosi ir svarstė iki sutemų. Kai saulė pagaliau nusileido trijulė patraukė į atklydėlių stovyklą. Palaukę, kol triukšmas stovykloje nurimo jie patyliukais nusėlino prie snaudžiančio Domanto. Staigiai uždengę burną jie jį užgulė visi trys ir lygiai taip pat tyliai, kaip ir atėjo nusitempė jį kuo toliau nuo stovyklos. Galiausiai miško gilumoje pririšę besimuistantį Domantą prie medžio ir paaiškinę, kad nesiruošia daryti nieko blogo atkimšo jam burną.Teliko jį įkalbėti.

- Seniai matėmės. - Pradėjo Harkus. Jis pažinojo Domantą ne visai teigiamomis aplinkybėmis.

Domantas tylėjo vis dar negalėdamas tamsoje nieko įžvelgti. Jis bijojo, kad tik čia nebūtų kokie plėšikai, kuriems jo gyvybė reiškia kur kas mažiau nei kelios monetos esančios jo kišenėje.

- Klausyk galime tau padėti šiek tiek pasipelnyti - įsikišo Gija suprasdama, kad švelnus moteriškas balsas šiek tiek nuramins pagrobtąjį.

- Kol kas nesuprantu kaip - pagaliau atsakė Domantas.

- Na greitai paaiškinsime. Prabilo ir Aivaras.

Praėjo nemažai laiko, kol Aivaras Sugebėjo paaiškinti planą ir dar tiek pat, kol trise įkalbėjo tame plane dalyvauti. Galiausiai viską aptarę jie atrišo Domantą nuo medžio ir draugiškai išsiskyrė.

___ PIRMOJI INVAZIJA ___

Tartum kokie svetimkūniai į kaimą įžengė žmonių grupė. Viskas išdavė, kad jie ne vietiniai. Balti apsiaustai su kryžiais labai skyrėsi nuo aplinkoje vyraujančių rudų spalvų ir purvo. Žinoma kaimelis buvo pakankamai tvarkingas tačiau daug požymių rodė jog jis čia stovi kelis šimtmečius ir ne viskas yra nauja. Galima buvo pagalvoti, kad tai visai ne ta vieta, kuri čia dar buvo vakar. Kaimelis buvo sumažėjęs daugiau nei per pus. Didžioji dalis jo gyventojų per labai trumpą laiką išrinko savo gyvenamus namelius ir išsislapstė krūmuose ir medžiuose apie likusius trobesius. Stebimi nematomų akių tvarkingai žygiuodami, dviem eilėm svečiai atsargiai dairydamiesi įžengė į kaimelio centrą. Jie sekė paskui savo šeimininkus, kurie ieškojo bent kokio požymio pagal kurį galėtų rasti gyvenvietės šeimininkus. Galiausiai jie priėjo aikštelę kurios gale stovėjo pražilęs senis. Klausas sustabdė savo arklį. Už jo sustingo ir visi kiti. Kiek padelsęs Klausas mostelėjo Hansui. Hansas supratęs užuominą lėtai nujojo prie senio. Žvelgdamas iš aukšto, kaip manė ir pridera kilmingam karžygiu nenulipdamas nuo arklio tarė:

- Mes norėtumėme įsigyti maisto

Deja senis atrodo nesuprato svetimšalių kalbos ir Hansui teko griebtis rankų pagalbos. Jis lėtai parodė į už jo kabančią ant arklio gertuvę paskui išsitraukė iš krepšio duonos gabalą ir parodė į senį. Paskui išsitraukė sidabrines monetas ir parodė į save. Įsidėjo monetas atgal į kapšelį ir vėl pažvelgęs apsuko rankas vieną apie kitą, kas turėjo reikšti mainus. Atrodo, kad senis pagaliau suprato, nes plačiai šypsodamasis palinksėjo galvą. Pasiremdamas savo šakotu pagaliu jis pasisuko į jam už nugaros stovinčius kaimiečius jis paaiškino:

- Tie kiaulės nori ėsti ir gerti. Neškit čia. - Po trumpos susitikimo įtampos kilęs palengvėjimo šurmulys kiek atpalaidavo ir pačius kareivius kurie jau ramiau ėmė dairyti į šonus.

Atrodė, jog atėjūnai ir vietiniai gyventojai susitinka ne pirmą karta. Susimaišę į bendrą minia jie derėjosi dėl maisto ir dėl to į ką jį iškeisti. Hansas vis dar įtartinai žiūrėjo į vietinius, tačiau kuo toliau tuo labiau jo įtarimus slopino sultinga kulšis kuria jis mėgavosi su per rankas tekančiais riebalais. Kareiviams tai buvo tikras atokvėpis ne tik pilvui ar kojoms bet ir akims, nes kartkartėmis tarp medinių trobelių šmėsteldavo gražios merginos dviprasmiškai mirksinčiomis akimis. Negalima pasakyti, kad vietinės merginos buvo pasileidęs, tačiau blizgantys, švarūs kariai labai jau skyrėsi nuo vietinių vaikinų. Tad kodėl praleisti progą suteikti sau malonumą bent jau moralinėje srityje. Senesni kaimelio gyventojai supratę slypintį pavojų suskubo slėpti merginas idant tos neįsimintų svečiams, nes pagal planą kariškiai neturėjo per daug įsiminti nė vieno veido. Vargu ar jiems būtų patikę, kai sugrįžę po ilgų klaidžiojimų jie suprastų jog pateko į tą pačią vietą. Dabar sočius svečius tereikėjo įtikinti kuo greičiau išvykti, nukreipus juos į kokias nors gūdesnes pelkes. Aivaras Harkus ir Gija pasikvietę Dovytą paaiškino jam tolimesnius jo veiksmus. Kai tik atėjūnai išeis į pelkes reikės, kad jie ten gerai paklaidžiotų. “Paklaidžiotų” reiškė kad vargu ar jie dar turės vilties išeiti gyvi iš pelkių. Iškankinti kareiviai turėtų jau melsti lengvos mirties ir nesitikėti pagalbos. Dovytas vadovaus klajonėms ratais aplink kaimą, kol pats kaimas keis savo išvaizdą. Galų gale prasidėjus šalčiams juos reikės atvesti atgal į kaimą ir pradėti melžimą.

___ MEILĖS AUKOS ___

Aušo dar vienas rytas ir Harkus su Aivaru suprato, kad šiandien būtų neblogai atsikvėpti nuo planavimo ir šiek tiek papramogauti. Vienas iš būdų suderinti malonumą su meilės reikalais, buvo Žasmin. Tai buvo jauna, šalia gyvenančio turtingo prancūzų didiko dukra. Žasmin buvo tikras nekaltybės ir grožio įsikūnijimas ir tuo traukė visų aplinkinių vyriškos giminės atstovų dėmesį. Ne išimtis buvo ir Aivaras. Pagal slaptą Aivaro ir Harkaus susitarimą, Aivaras turėjo padėti Harkui užkovoti Gijos, o Harkus Aivarui Žasmin širdį. Taigi ilgai negaišdami jie sugalvojo naują planą. Aivaras buvo dailus vaikinas ir tai suprasdamas jis nė kiek neklydo galvodamas, kad turi nemažai perspektyvų patekti į Žasminos glėbį. Harkus pasitelkęs keletą vietinių draugų sukūrė būrį tariamų galvažudžių. Jie apsirengė savo senolių saugomais drabužiais, kuriuos tie būdami jauni matyt kažkada gavo kariaudami su priešais. Su metaliniais papuošalais, raguotais šalmais ant juodų žirgų jie atrodė tikrai grėsmingai. Kai pagaliau pasiruošimas buvo baigtas. Beliko pradėti planą. Jie gerai žinojo, kad Žasmin kiekvieną dieną, beveik tuo pačiu metu viena vaikštinėja sode šalia savo tėvo pilies. Taigi pamatę ją žingsniuojančią tarp žaliuojančių sodo medžių ir besigrožinčią žalioje pievoje žydinčiais žiedais nusprendė kad dabar pats laikas nustebinti žaviąją merginą. Išsikvėpinęs ir dvelkiantis šviežumu Aivaras kiek įkabindamas lėkė nuo jį persekiojančių “galvažudžių” link savo tariamo “išsigelbėjimo”. Kai pagaliau pribėgo prie merginos jis puolė prieš ją ant kelių stengdamasis kuo įtikinamiau pavaizduoti į mirtiną bėdą pakliuvusį jaunuolį. Kiek sutrikęs jis paskubomis tarė:

- Gražioji mergele, mane vejasi pasamdyti galvažudžiai. Jie šešiese, netgi norėdamas aš negalėčiau jų nugalėti. Bet nenorėčiau ir žūti. Nes jie nužudė mano šeimą ir aš norėčiau likti gyvas, kad galėčiau atkeršyti jiems už savo artimųjų mirtį. Padaręs trumpą pauzę ir bandydamas suprasti, kas dedasi priblokštos šios netikėtos staigmenos merginos galvoje jis tęsė toliau.

- Patikėkite jie jums nieko nedarys, nes nieko prieš jus neturi, tačiau aš… manęs jie nepaliks gyvo. Ar galėtumėte mane paslėpti.

Prašymas buvo tikrai keblus, nes aplinkui tikrai nebuvo tinkamos vietos, kur pasislėpti, o kanopų bildesys buvo jau visai čia pat. Sumišusios merginos galvoje mintys matyt sukosi pašėlusiu greičiu.

- Prašau padėkite man, jie jau čia. Aš jums liksiu skolingas visą gyvenimą. Ir lyg karštligiškai bandydamas sugalvoti, kaip čia pasislėpus jo žvilgsnis lyg netyčia tačiau pakankamai pastebimai merginai užkliuvo už plačios, išsipūtusios merginos suknelės, po kuria galėjo tilpti ne tik jis bet ir visas arklys.

Matydama prieš save ant kelių klūpantį žavų vaikiną kurio gyvybė jos rankose mergina atrodo pasidavė ir supratusi, kas ką tik toptelėjo bėgliui į galvą šiek tiek parausdama ir suprasdama šiokį tokį jos padėčiai nepadorumą ji kilstelėjo sijoną į viršų.

Tu metu iš už kalvos pasirodė atšuoliuojantys raiteliai. Jie žaibiškai priartėjo prie stovinčios merginos ir lyg kažko ieškodami įdėmiai dairėsi aplinkui. Deja nieko negalėdami pamatyti jie savo nerimstančius ir įkaitusius žirgus tramdė sukdami ratus apie pajudėti bijančią merginą.

- Ar matei čia prabėgusį žmogų?

Grėsmingu balsu paklausė pagrindinį šios gaujos asmenį vaidinantis Harkus.

Mergina negalėjo matyti po metaliniu šalmu slepiamo veido ir šypsenos. Taigi drebėdama visa iš baimės lyg medžiojama stirna ji teatsakė.

- Ne.

Įtariai, lyg netikėdama Harkus pažvelgė į Žasmin ir pastebėjo, kaip ta lyg stumtelta šiek tiek pakrypo į šoną ir netikėtai visa išraudo. Aivaras matyt darbuojasi naudodamasis proga, šmėstelėjo Harkui.

- Gerai, jei pamatysi jį nesakyk, kad mes čia buvome ir išviso niekam apie tai neprasitark!

Matydamas, kad mergina jau akivaizdžiai pasimetusi ir būdama tokioje keistoje padėtyje, kad jei čia būtų tikri persekiotojai jau seniai būtų viską supratę vien jau iš po suknios šiek tiek išlindusios Aivaro kojos Harkus kiek padelsęs mostelėjo ranka ir visi nuskriejo tolyn. Kai tik raitelių būrys dingo už kalvos, Žasmin akimirksniu kiek pyktelėjusi pasitraukė į šoną. Aivaras suprato, kad žavinga akimirka baigėsi ir pagaliau atsitokėjęs su begaline padėka tarė.

- Atleiskite jei sukėliau jums nepatogumų jūs ką tik išgelbėjote man gyvybę. Aš jūsų vergas. Pasakykite, kuo galėčiau jums atsidėkoti.

Dar vis paraudusi Žasmin sukdama į šoną akis tyliai atsakė:

- Niekis aš nenukentėjau, man malonu, kad ir jūs likote sveikas.

Nenorėdamas pirmu kartu įgrysti Aivaras ištarė, kad jis sugrįš, ir kad ji gražiausia jo matyta deivė nubėgo priešinga raiteliams kryptimi.

Pradžia buvo padaryta. Vargu ar mergina užmirš taip greitai šį įvykį. Vargu ir kad apie tai papasakos savo tėvui, nes tėvas matyt sunkiai būtų supratęs tokį poelgį, kai dukra rizikuodama savo gyvybe po apdarais slepia jauną vaikiną. O kol atmintis neišblės Aivarui reikėjo planuoti naują pasimatymą, gal būt ne tokiomis romantiškomis aplinkybėmis.

___ ILGA KELIONĖ PER PELKES ___

Tuo tarpu vokiečiai sočiai pavalgę ir numalšinę troškulį ruošėsi keliauti toliau. Su pasimėgavimo grimasa Klausas nužvelgė aplinką, kiek tik aprėpė jo regėjimas ir su kylančiu pasitikėjimu pagalvojo, jog vieną dieną visa tai bus jo. Kai tik jis sugrįš iš šio žvalgomojo žygio į tėvynę Vokietiją, pasiims su savimi didžiulę kariuomenę ir su didikų pagalba keliaus pasiimti tai, kas jam ir taip priklauso. Jis padės šiems tamsuoliams pažinti tikėjimą ir suprasti dieviškąją gyvenimo esmę. O dabar, dar reikės palaukti. Neilgam. Ką gali žinoti, kokius turtus ir pavojus slepia šis nežinomas kraštas, tačiau aiškiai matėsi, kad vietiniai gyventojai yra visiškai nepavojingi. Pakvietęs Hansą Klausas įsakė greitai susiruošti ir išvykti toliau. Jau Hansui išeinant vykdyti įsakymo Klausas jam pavymui sušuko:

- Stok! Pakviesk Dovytą, noriu su juo aptarti kelionės tikslą.

Nuolankiai linktelėjęs galvą Hansas nebyliai pasišalino ir neužilgo pro duris įžengė ką tik iš guolio ištrauktas Dovytas.

- Klausau šeimininke. Ar norėjote su manimi pasikalbėti?

- Taip Dovytai. - Vienoje rankoje laikydamas vyno taurę, kita atsirėmęs į vidury kambario stovintį stalą atsakė Klausas. Jis žinojo, kad surasti gerą vedlį šioje šalyje nėra lengva, o dar tokį kuris moka vokiškai beveik neįmanoma. Tai suprasdamas jis Dovytui pakankamai gerai mokėjo ir tikėjosi, kad tas tai suprasdamas jam atsilygins tuo pačiu.

- Klausyk Dovytai, artinasi žiema ir kaip žinai mes norėtumėme saugiai apsistoti iki pavasario. Gal žinai, kokį didesnį miestą iki kurio būtų ne taip toli, nes mano vaikinai jau yra ganėtinai išvargę nuo visų šitų kelionių. Klausui rūpėjo ne tik apsistoti. Vienas iš tikslų buvo išnagrinėti šio krašto kultūrą ir išsivystymą, sužinoti, kiek ir kokio turto gali pontencialiai slepti vietiniai gyventojai, koks jų apsiginklavimo lygis. Visam tam išsiaiškinti reikėjo kur kas didesnės gyvenvietės nei ši vargana skylė.

- Na. - laukdamas atsakymo iš susimasčiusio Dovyto paragino Klausas.

- Šeimininke - lyg abejodamas pradėjo Dovytas - iki artimiausio didelio miesto yra gana tolimas kelias, nes visi prekybiniai keliai yra šalies rytuose. Vienintelė galimybė miestą greitai pasiekti yra kelias per pelkes. Tačiau net ir einant tiesiai per pelkes iki žiemos mes jo nepasieksime. Kažkur po dvidešimties dienų mes pasieksime dar vieną gyvenvietę, kurioje ir patarčiau apsistoti. Ji beveik trigubai didesnė už šią ir ten turėtų būti pakankamai vietos, bei maisto mums peržiemoti. O atėjus pavasariui galėtume traukti toliau ir per keletą mėnesių prieitume didžiulį miestą stūksantį prekybinių kelių kryžkelėje.

- Gal pelkes geriau apeikime? - Sunerimo Klausas.

- Galime, tačiau jos tokios didelės, kad tada net ir to kaimelio iki žiemos neprieisime. Nesijaudinkite šeimininke aš užaugau šiose vietovėse ir galiu jus išvesti. Lengva nebus, tačiau pažadu, jog po kelių savaičių būsite vietoje.

Kiek abejodamas tokiu pasiūlymu Klausas pamąstęs pagaliau nutarė jam pritarti. Vis tik neverta gaišti laiko, o šis žmogus geriau už jį žino vietovės ir šalies ypatumus. Žiemos čia gana atšiaurios o šis kaimelis tikrai yra per mažas, kad galėtų juos išlaikyti. Taigi, norint iki žiemos apsistoti padoresnėje vietoje teks eiti per pelkes, o kai per žiemą palyda kiek sustiprės ir atsikvėps pavasarį galės ramiai traukti toliau. Gal per žiemą pavyks keletą gyventojų ir apkrikštyti. Tai būtų geras paskatinimas grįžus susilaukti ir bažnyčios paramos.

- Gerai. - Apsisprendęs ištarė Klausas. Ruoškis, netrukus iškeliaujame.

Diena jau buvo įpusėjusi, kai apsirūpinę maistu ir gėrimu keturioms savaitėms į priekį atėjūnai patraukė iš gyvenvietės. Jie net neįtarė, kokia sunki kelionė jų laukia. Vietinės merginos iš tolo mojuodamos rankomis džiugiai šypsojosi kareiviams, žinodamos, jog jie visi netrukus bus priversti grįžti. Kareiviai gi nesuprasdami priežasties niekaip negalėjo atsistebėti, koks gi tai svetingas kraštas.

Ėjo trečia klajonių po pelkes diena. Dovytas lyg tikras žinovas lėtai tikrindamas kelią su ilga kartimi, smaigaliojo sau po kojomis ir žingsniavo vilkstinės priešakyje. Jo užduotis buvo ganėtinai sunki ir tik tai, jog jo vedami žmonės prastai orientavosi pagal aplinkos požymius padėjo jam klaidžioti be jokio tikslo šioje pavojingoje klampynėje. Ir kuo toliau tuo buvo lengviau, nes visi buvo taip įsitempę nuo grasinimų apie tikimybes prasmegti skradžiai žemę dėl menkiausio neatsargumo, kad net nesivargino pagalvoti kur eina. Po savaitės aplipę purvu ir išsekę keliauninkai svajojo apie menkiausią poilsį. Kiekvienas žingsnis reikalavo nemažų pastangų iš dumblo traukiant pastoviai smingančias gilyn kojas. Vilkstinės norą eiti dažniausia palaikydavo tik Dovyto įtikinėjimai pakentėti iki jau netoli esančio kaimo, kur visi pagaliau galės atsikvėpti ir ilsėtis iki pat pavasario. Ne kartą neatsargius keliauninkus įsmukusius iki kaklo tekdavo traukti net kelias valandas ir kelionės gale jie labiau buvo panašūs į bejausmius purvinus zombius mechaniškai vykdančius visus paliepimus. Klausas ir pats pradėjo abejoti Dovyto sugebėjimais, tačiau tas Dovyto uždegantis visiškas pasitikėjimas savimi visada išsklaidydavo tamsius kylančio nerimo debesis. Klausui aišku kėlė įtarimus keisti zigzagai, tačiau jis suprato, kad porą vežimų su arkliais pervesti per tokį dumblą tikrai nėra ir nebus lengva. Kartais prireikdavo kirsti krūmus tam, kad tiesti kelia per labiausiai pavojingas vietas ir tai taip pat gaišindavo keliauninkus vienoje vietoje.

___ PERSITVARKYMAS ___

Kol būrys žmonių kankinosi pelkėse bandydami išbristi iš siūbuojančios po kojomis žemės, kaime vyko neeilinės permainos. Keičiama buvo viskas, nuo namų išvaizdos iki kraštovaizdžio. Gyventojai irgi stengėsi pasikeisti. Tie, kuriuos galėjo atpažinti dėl pirmojo susitikimo aprengė drabužiais su gobtuvais ir bendru susitarimu atidavė jiems neišlendančių iš namų sukriošusių senių vaidmenį. Taigi, nors senų žmonių, atrodė buvo daugiau nei įprasta pašalietiška akis nežinanti vietinio gyvenimo subtilybių neturėjo pastebėti vietovei neįprastų skirtumų. Žinoma pavojų kėlė netolimai stūksanti pilis. Jos šeimininkai netyčia galėjo sužlugdyti planą, tačiau tie žmonės dažniausiai neišlysdavo į viešumą. Gal dėl to, kad buvo ne vietiniai ir nelabai pritapo prie aplinkos, o gal ir dėl to jog šiek tiek prisibijojo necivilizuotai atrodančių vietinių gyventojų. Vien tai, kad norint pasiekti pilį reikėjo sukarti nemažą atstumą per tas pačias pelkes, o stogų nesimatė net ir užlipus į aukščiausia medį teikė vilčių, kad įbauginti svečiai iki jos taip ir neprisikapstys. O sulaukti kažko iš pilies… ne tai buvo visiška nesąmonė. Viskam buvo pasiruošta. Maistą ir brangius daiktus kaimiečiai paslėpė netoliese esančioje laukymėje, kurioje tam reikalui iškasė nemažą duobę. Tam, kad atėjūnai negalėtų pasirūpinti maistu patys gyventojai paskyrė medžiotojų grupę, kuri turėjo prižiūrėti aplinką. Nė vienas laukinis gyvūnas neturėjo peržengti nustatytos ribos. Visus sumedžiotus gyvūnus grupė privalėjo slaptai nutempti į laukymę ir paslėpti, likusius reikėjo nubaidyti kuo toliau nuo trobesių. Maistas buvo pagrindinis plano elementas, už jį svetimšaliai turėjo atiduoti viską, o vaidinti badą su knibždančiu mišku bėgiojančios mėsos būtų gana sunku. Galų gale viskam buvo pasiruošta ir gyventojai nekantriai laukė iš miško pasirodančių svečių.

___ SUGRĮŽIMAS ___

Kai tai įvyko, vaizdas buvo apgailėtinas. Tie žmonės, kurie čia buvo prieš tris savaites atrodė visai kitaip. Jų balti apsiaustai buvo purvini ir suplyšę, blizgantys šarvai aplamdyti nuo griuvinėjimų ant šakų ir šaknų raizgalynės. Akys nebešvietė trykštančia energija. Jie monotoniškai vilko kojas ir tik gavę įsakymą ilsėtis būtų sugriuvę ant žemės ten, kur stovi.

Dovytas visoje toje kompanijoje atrodantis žvaliausiai atsisuko į Klausą ir sušuko:

- Šeimininke, jūs nesijaudinkite, aš viskuo pasirūpinsiu.

Klausas abejingai pažiūrėjo į Dovytą ir vos linktelėjo galvą.

Supratęs, kaip pritarimą, Dovytas per visą kaimą nuskuodė link trobelės stūksančios kitame kaimo gale. Užėjęs į vidų jis pažvelgė į tamsoje susirinkusius žmones.

- Na kaip? - Šypsodamasis paklausė Aivaras.

Vyrai, atsargiai. Tik niekas nepirstelėkite, kitaip jiems galas. - Su susirūpinimo gaidele atsakė Domantas, suprasdamas, kad atliko tikrą žygdarbį.

- Gerai. - Pasigirdo ir patenkintas Gijos balsas. - Vesk juos į tą didelį pastatą prie šaltinėlio. Mes specialiai jiems jį surentėme.

- Na, turime dar keletą dienų pasiruošimams. - tarė Domantas ir išmovė atgal prie paliktų atėjūnų, kurie išskyrus Šnicą ir Hansą jau padrikai gulėjo, kaip vėtros išmėtyti lapai visoje aikštelėje.

Pamatęs tokį vaizdelį Domantas mostelėjo šalimais stovintiems vietiniams vaikinams ir jie griebę gulinčius ant žemės žmones už kojų ėmė tampyti juos į netoliese esantį pastatą. Šnicas su Hansu tuo tarpu padėjo Klausui atsistoti ir eiti link to paties statinio. Kai viskas buvo baigta. Domantas uždarė duris ir palikęs visus snausti vėl grįžo į pasitarimų vietą.

- Na atrodo, kad visi be sąmonės. Jei norėtume, galėtume juos plikai išrengti ir dingti iš čia. Jaučiu, kaip jie apsidžiaugtų, kai tik pabustų. - išsakė savo kėslus Domantas.

Gal, bet manau mes galime iš jų ir daugiau naudos gauti jei pasilaikysime juos kiek ilgiau. - nesutiko su tokiu skubėjimu Harkus. - Tu Domantai dabar eik kiek pailsėti, o mes tuo metu viskuo pasirūpinsime.

- Gerai. - Sutiko Domantas - Aš irgi jaučiuosi išsekęs. Ne taip paprasta juos buvo klaidinti ir tampyti ratais.

Svečiai nesirodė porą dienų ir rodėsi, kad nieko ypatingo gyvenvietėje nėra. Vargu, ar kas iš pašalinių galėjo įtarti, kad kažkur kaimelyje miega didelis būrys svetimšalių, pasirengusių užkariauti šią šalį. Antros dienos ryte, kai Domantas užėjo aplankyti vokiečių Klausas jau buvo atsikėlęs ir pasak jo jautėsi labai žvaliai.

Taig, - jis pažvelgė į Domantą - laikas būtų apsižvalgyti. Šiaip ar taip praleisime čia nemažai laiko. Gal ką nors sužinojai pats.

- Taip šeimininke. Gyventojai ramiai sutiko mus. Tuo labiau, kad šiuo metu vyksta maisto ruošimas žiemai ir mažai kam rūpi nauji atvykėliai.

- Gal ir mums vertėtų pasirūpinti maistu? - paklausė Hansas.

- Abejoju - nesutikdamas su tokiu noru atsakė Domantas. - Matote, viską aplinkui supa pelkės, todėl yra pavojinga eiti į miškus. Medžioklė šiuose kraštuose yra labai sunki, nes ir gyvūnų nėra labai daug. Tuo labiau ir vietiniai gyventojai gali labai supykti, kad mes medžiojame jų plotuose. Jei norime čia apsistoti ir saugiai praleisti laiką reikės atsižvelgti į vietinius papročius. Pamenu, kaip čia vienas atėjūnas bandė medžioti, tai jie jį sugavo nurengė nuogai išvoliojo meduje, paskui plunksnose ir paleido. Paskui visi vietiniai išėjo jo medžioti. Kai sugavo gyvą pasmeigė ant iešmo ir iškepę sušėrė šunims.

Paklaikusios Klauso akys išdavė pasibaisėjimą tokiu žvėriškumu.

- Tai gal čia pavojinga likti?

- Ne - nuramino greitai Domantas - keliauti toliau žiemą yra labai rizikinga, nes žiemą trūkstant maisto ima siautėti plėšikai. Kartais, jei žiema šalta ir nesiseka nieko sumedžioti, jie puola ir ėda žmones. Tuo labiau, kad aš su jais susitariau jog galėsime čia, šiame pastate ir apsistoti.

Domantas aišku suprato, kad šiek tiek padaugina, bet dabar jam mirtinai reikėjo sulaikyti svetimšalius pasilikti. Ir atrodo tai suveikė.

- Gerai. - pagaliau sutiko įtikintas Klausas - Ar jie mainys maistą į auksą?

- Taip šeimininke. Jie žino, kas yra auksas. Aišku - Lyg nenoromis numykė Domantas - jis nėra čia taip vertinamas, kaip didžiuosiuose miestuose, tačiau pasiderėjus galima šį tą išpešti.

Klausas svarstė, kaip čia pasielgus. Žinoma, kad dalinti auksą pusvelčiui neapsimoka, tačiau pagalvojęs, jog greitai čia paskui save atsives visą kariuomenę ir galės atimti, kitaip tariant susigražinti prarastas vertybes nuramino jo sielą. Įsakęs Šnicui pasirūpinti visais reikiamais patogumais, Klausas pasišalino į atskirą kambarėlį apmąstymams. Gavę Šnico nurodymus per toli nenuklysti kareiviai išsibėgiojo į šalis ieškoti medžio šiaudų karklų ir kitokių daiktų tam, kad galėtų pasidaryti padorias kareivines, su gultais, stalais kėdėmis ir viskuo, kas pridera aukšto lygio Vokietijos kariuomenei. Galų gale kiek panaršę jie suvilko reikiamas medžiagas į pievelę šalia pastato ir ėmėsi darbo. Netrukus Jų troba sublizgėjo švara ir preciziška tvarka, o dar po kiek laiko lygiai palei sieną nusidriekė ir tvarkinga lovų eilė. Patenkinti savo darbu jie žvaliai ir garsiai kažką šnekėjo vietiniams nesuprantama kalba. Domantas tuo tarpu pasirūpino, jog netoliese lauke būtų paruoštas stalas su maistu. Kai tai buvo sutvarkyta, jis nuėjo pas Klausą ir pranešė, jog kaimiečiai norėdami parodyti pagarbą vaišina nori juos pavaišinti.

___ PIRMOJI VAKARIENĖ ___

Klausui jau ir pačiam norėjosi užkasti, todėl jis ilgai nedelsdamas nuėjo į pievelę, kur guviai šnekėjosi kareiviai ir pakvietė juos paskui save pasisotinti. Kai visas būrys atsidūrė prie vaišėmis nukloto stalo, jų jau laukė vietinių senolių būrelis. Šalia jų stovėjo Domantas ir nuolankiai kažką su jais aptarinėjo. Prisiartinus Klausui, jis atsisuko ir nuolankiai nutilo. Vienas iš senolių, stovinti būrelio viduryje po trumpos pauzės tarė:

- Mums labai malonu priimti tolimus svečius savo nedidelėje gyvenvietėje. Tikimės, kad jums buvo patogu ir tikimės, kad jūsų viešnagė pas mus jums bus tokia pat maloni, kaip ir mums.

- Dėkojame jums už tokį šiltą priėmimą. Gal būt jūs sutiktumėte prie bendro stalo apsvarstyti mūsų viešnagės čia smulkmenas. - Atsakė į sveikinimą Klausas.

- Žinoma - sutiko senis.

Klausas linktelėjo seniui. Paskui jis atsisuko į saviškius ir mostelėjo ranka link stalo. Būrys nuėjo prie stalo. Pamaldžiai nuleidę akis jie pasimeldė ir padėkojo dievui už puotą, bei godžiai griebėsi maisto. Vakarėlis tesėsi iki vėlyvos nakties. Miške skambėjo patenkinti ir keisti svetimos kalbos garsai.

___MEILĖS AUKOS (ANTRAS BANDYMAS) ___

Tuo tarpu Aivaras su Gija rezgė naują meilės pasimatymą. Pilis stovėjo ant šlaito. Nuo pagrindinių vartų aplinkui, žemyn driekėsi takelis palei dvi pilies sienas. Jis buvo pakankamai statmenas ir mergina dažnai nusileisdavo bėgte. Šią aplinkybę ir žadėjo savo kėslams panaudoti Aivaras.

Įsiropštę į medį, taip kad matytų vartus ir kas dedasi abiejų susikertančių sienų fone tarp tankių lapų sėdėjo Gija ir Harkus. Jie linksmai stumdėsi ant šakos ir keletą kartų vos nenugarmėjo žemyn. Jie turėjo duoti ženklą Aivarui, kai merginą bėgdama pasieks pirmos sienos kampą, už kurio ir laukė pasislėpęs Aivaras. Štai tada turėjo prasidėti veiksmas. Kai Aivaro meilė išėjo pro vartus jie abudu pasiruošė netolimiems įvykiams. Gijai buvo linksma ir jos balti dantys švietė tarp žalių lapų. Jai labai knietėjo iškrėsti Aivarui kokią nors kiaulystę, bet ji vis tik susilaikė nuo tokių idėjų. Aivaras įsitempė prieš tokį atsakingą momentą ir laukė jos laukiamo ženklo.

Žasmin, kaip visada žaismingai nubėgo palei sieną takeliu ligi pat pirmo kampo, kur takelis vėl stačiai suko palei kitą siena. Gija reikiamu momentu mostelėjo Aivarui, jog tas išeitų iš už kampo. Pataikyta buvo tiesiai į tikslą ir jis išėjo tiesiai prieš ją. Žasmin išsigandusi sukliko ir visu greičiu trenkėsi į Aivarą. Aivaras išplėtė akis apsimetęs, kad irgi nustebo. Nuo smūgio, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą jis trumpam skėstelėjo rankomis bet greitai griūdamas, lyg bandydamas už kažko laikytis, jis apsikabino Žasmin ir užsivertė ją ant savęs. Žasmin aiktelėjo. Kad viskas taip paprastai nesibaigtų jis įtikinamai trinktelėjo galva į kietą žemę ir apsimetė trumpam praradęs sąmonę. Tvirtai suspausta Žasmin nenukentėjo, nes smūgį į žemę sušvelnino po ja gulintis Aivaro kūnas. Išsivadavusi iš glėbio išsigandusi Žasmin atsiklaupė ant kelių ir priglaudė galvą prie jaunuolio krūtinės. Išgirdusi širdies plakimą jis kiek aprimo ir dar šiek tiek padelsusi atsistojo galvodama, ką daryti. Netrukus mažais žingsniukais ji nubėgo atgal į pilį ir pasišaukti tarną. Tarnas pakėlė jau atsipeikėjusį Aivarą ir kartu su Žasmin padėjo jam nueiti į pilies kambarį, kur ir paguldė į lovą. Žinoma Aivaras buvo kur kas mažiau nukentėjęs nei galima buvo pagalvoti į jį pažvelgus. Kad nekiltų nesusipratimų Žasmin nubėgo pas tėvą ir papasakojo kas atsitiko.

- Būk atsargesnė ir nelakstyk kaip pašėlusi, nes išmuši visus vietinius vaikinus - teatsakė jos tėvas ir nuėjo pažiūrėti į nukentėjusįjį.

Įėjęs į kambarį jis tik pažvelgė į jaunuolį, linktelėjo galvą ir vėl ramiai išėjo pavedęs tarnui sutvarkyti reikalus.

Tarnas atnešė atsigerti ir lyg tarp kitko pasakė, kad jam nepatogu čia bus per ilgai užsilaikyti, nes pilyje yra labai daug darbo ir jie neturės kada jo prižiūrėti. Tai aišku reikėjo suprasti, kaip pageidavimą jog jis pasistengtų kuo greičiau išsinešdinti. Prie lovos stovėdama Žasmin laužydama liežuvį norėdama sušvelninti tokį svetingumą pasakė:

- Atleiskite man, aš tokia nerūpestinga. Nenorėjau jūsų pargriauti.

- Ką jūs. Man netgi patiko. - šypsodamasis atsakė Aivaras. - jūsų grožis toksai pat pritrenkiantis. Jūs pavojinga mergina.

Žasmin atsakomai nusišypsojo.

- Na aš jau eisiu. - lyg kažką prisiminęs tęsė Aivaras. - tiesa pasakius norėjau pasimatyti su jūsų tėvu, pakalbėti prekybos reikalais, tačiau atrodo šiek tiek užtrukau ir manęs jau tikrai laukia. Užeisiu kitą kartą. Bus gera proga su jumis vėl pasimatyti. Jis atsistojo ir kiek svirduliuodamas su plačia šypsena patraukė link išėjimo. Prie vartų jį sustabdžiusi Žasmin kiek sumišusi atsisveikindama pasakė:

- Man patiktų, jei jūs dar kartą norėtumėte susitikti.

Pakvietimas buvo asmeninis ir Aivaras tuo tiesiog beprotiškai apsidžiaugė, tačiau nenorėdamas, kad tai būtų akivaizdu jis šypsodamasis pakštelėjo jai į skruostą ir laimingas iki paskutinio plauko dingo už pilies kampo. Kiek toliau nuo įvykio vietos jį pasitiko Gija su Harkumi.

- Gerai pasirodei - išsišiepė Gija. - jei norėsi kitą kartą pasipraktikuoti, galėsime su Harkumi tau žiebti iš kokio nors rasto.

- Arba numesti žemyn galva nuo medžio. Tau turėtų patikti - Sutiko su tokiu būdų tobulėti Harkus. - nors šiaip tu ir taip trenktas

- Tik pabandykit ir abudu gulėsite netekę žado nuo vienas kito veido grožio. Žinoma ne be mano įsikišimo. - Atkirto Aivaras.

- Na kaip? - Paklausė Gija.

- Hm... - jeigu durčiau kuriam nors iš jūsų į akį vis tiek taikliau nepataikyčiau.

Po tokio atsakymo Mišką nušvietė ausis siekiantis dantų demonstravimas.

- Gerai, - tęsė Aivaras - padarysime pertrauką. Dabar laikas užsiimti tais “jaja” blizgančiais barškalais. Eime pasižvalgysime po jų lobius. - Ten, miške jie nespėjo visko apžiūrėti, tačiau iš vežimuose esančių skrynių ir maišelių su auksiniais pinigais buvo galima įtarti kad atvykėliai turi kuo dalintis. Dabar tereikėjo sužinoti kiek ir ko jie turi ir pagal tai suplanuoti kaip per tris mėnesius visa tai pelningai iškeisti. Gijai buvo sunku atvirai dalyvauti parengtuose planuose, kadangi pamatę ją vokiečiai iš karto atpažintų. Vargu ar jie užmiršo pirmąjį susitikimą miške. Taigi jai arba reikėjo kuo nors prisidengti veidą arba pastoviai slėptis už artimiausio kampo.

Klausas tuo metu irgi ruošėsi patraukti kaimiečius savo pusėn. Jis nusprendė, kad būtų neblogai iš to pastato, kuriame gyvena paversti dar ir maldos namus. Čia jis galės melstis, sakyti kalbas ir atvertinėti čiabuvius į tikrąjį tikėjimą. Vargu, ar tai taip sunku galvojo Klausas, nes pastebėjo, jog vietiniai neturi aiškių savo dievų. O jei kartais ir turi tai greičiausiai tie dievai pagal aplinkybes tenkina pačių vietinių poreikis, nei atvirkščiai. Kiek pažinojo žmones Klausas, galėjo numanyti, jog dažniausiai religijos yra žmogaus įrankis, tarnaujantis, bet ne valdantis ir kad be to religijos skleidėjas manipuliuoja ja kaip tinkamas savo poreikiams tenkinti. Klausas buvo ne išimtis, todėl jis liepė pagrindiniame kambaryje įrengti altorių, o virš įėjimo, ant stogo pastatyti kryžių. Sekanti problema, kaip sudominti vietinius ateiti ir kaip pasakyti kalbą. Kiek pagalvojęs jis nusprendė, jog kiekvienam atėjusiam duos po monetą. O kalbą išvers Dovytas ir surašys jam, kaip jis turi tarti paraidžiui. Po poros dienų bažnyčia buvo baigta ir beliko tik paskleisti gandus apie dalinamus pinigus. Pirmąjį karta susirinko beveik visi gyventojai. Jiems buvo ne tik malonu gauti blizgantį skridinėlį, bet ir smalsu išgirsti dainuojantį svetimšalių chorą. Muzika traukė geriau nei pinigai ir Klausas neapsiriko parengęs programą su šventomis giesmėmis. Melodijai nutilus Klausas pasakė ilgą kalbą apie tai, kad jie atvyko iš labai toli ir kad ten iš kur jie pasirodė yra labai gerai. Jis rodė į blizgančius šarvus gražius drabužius ir įrodinėjo, jog visa tai tik smulkmena palyginus su tuo, kaip jie gyvena tenai. Kai kaimiečiai jau buvo pakankamai sužavėti ir išsižioję klausėsi pasakų apakę nuo tokių nepasiekiamų stebuklų Klausas atsargiai perėjo prie Dievo. Jis aiškiai susiejo, kad viso to pasiekti jiems padėjo Jis ir kad norėdami gyventi taip pat gerai kaimiečiai turi suprasti ko siekti ir kuo tikėti. Kaimiečiai aiškiai matė svetimšalių pranašumus ir jų gerovę, todėl pirmoji paskaita jiems sukėlė tikrą galvos skausmą dėl naujų gyvenimo siekių. Jie irgi norėjo būti panašūs į šiuos gerai atrodančius nepažystamuosius ir abejojo ar įsileisti naują dievybę ta proga į savo tarpą. O Klausas vis čiulbėjo miglotomis frazėmis užsimindamas apie amžiną gyvenimą ir svajones laukiančias jų čia pat. Tereikia tik ištiesti ranką ir patikėti. Žinoma, pati filosofija kaimiečių nesudomino. Jiems rūpėjo labiau apčiuopiami materialūs daiktai, kuriuos jie galėtų gauti, jei sutiktų su išdėstytomis mintimis. Naujasis dievas nebuvo blogas. Klausas sakė, jog jis visus myli ir blogus ir gerus. Argi tokio dievo nemylėsi. Tokį dievą myli visi. O čia dar pasakymai, kad jie nieko nežino ir gyvena tamsoje. Gal tikrai verta pabandyti... .

Tą naktį susirinkę kaimelio senoliai svarstė išgirstus žodžius. Jiems buvo įdomu ką naujo išgirdo ir sužinojo. Kol vyko aršios naktinės diskusijos Klausas ruošėsi naujai kalbai. Antrą kartą susirinko vėl beveik visi vietiniai. Kiek nusivylę, kad šį kartą negavo monetos jie vis tik išklausė naujų giesmių ir dar vieno pamokslo. Kai viskas baigėsi susirinkę senoliai nusprendė, jog trečią kartą niekas neateis ir kad neateis tol, kol nebus už tai mokama. Klausas laibai nustebo, kada trečią kartą salė buvo tuščia. Nusiminęs jis sugrįžo į savo kambarį ir liepė pakviesti Dovytą. Kai tas pasirodė Klausas paklausė:

- Klausyk, gal tu žinai, kodėl jie šiandien nepasirodė?

- Manau šeimininke dėl to, kad jūs praėjusį kartą nieko jiems nedavėte. Matote, šie žmonės labai paprasti ir nedaug supranta apie tai, ką jūs jiems sakėte.

- Ar nori pasakyti, kad juos galima sudominti kokiomis nors dovanomis.

- Taip šeimininke - užtikrintai patvirtino Dovytas, apsidžiaugęs, kad Klausui pagaliau daėjo kame reikalas.

- Gerai - atsiduso Klausas. - Bent iš pradžių mokėsime jiems po vieną monetą, iki tol, kol sudominsime. Tikiuosi, kad tai įvyks pakankamai greitai.

- Gera mintis - pritarė Dovytas, bijodamas, kad kartais Klausas jos neatisakytų. - Patikėkite pripratinsite juos. Jie vaikščios ir paskui nė nepastebės, kad nieko negauna. Ateis iš įpratimo.

- Gali eiti - mostelėjo link durų ranka Klausas apsidžiaugęs, kad bent jau rado nepopuliarumo priežastį.

Dovytas tyliais žingsniukais išsmuko iš kambario, mintyse trindamas rankas, kad viskas pavyko. Ne visi vietiniai suprato, kas yra pinigai. Tačiau tuo pasirūpino senoliai ir trijulė su Dovytu. Jie apsilankė pas visus tuos, kurie nebuvo tokie apsišvietę ir iškeisdavo juos į kokius nors mažmožius, kainuojančius daug mažiau nei gaunamų monetų vertė. Visi buvo patenkinti ir džiaugėsi turėdami kažkokios naudos. Taigi pirmieji turtai pradėjo keisti savo šeimininką. Malonus buvo senoliams ir likusiai komandai krentančių skridinėlių skambesys į pilnėjančių molinių ąsočių sieneles. Čia jie pagalvojo, o kodėl senoliams neuždraudus žmonėms eiti klausytis svetimšalio kalbos. Vargu ar Klausas norės pyktis su vietiniais valdžios atstovais. Tereikės pasiųsti Dovytą pas jo šeimininką ir tas paaiškins, kad elgiantis draugiškai galima ir susitarti. Žinoma už tam tikrą mokestį. Pavyzdžiui padovanoti vieną arklį. Tai būtų dar ir gerai dėl to, kad atėjus baidui svetimšaliai neturės ko pasipjauti maistui, nes visi tinkantys mėsai gyvūnai bus ne jų valioje. Taigi dabar viena iš užduočių, kaip iki tariamo bado išvilioti arklius. Ketvirtų pamaldų metu niekas ir vėl nepasirodė. Nustebęs ir supykęs Klausas išsikvietė Dovytą:

- Tu man sakei, kad jei mokėsime jie ateis, bet kažkodėl nė vienas iš tų skarmaluotų utėlių nepasirodė.

- Taip šeimininke. Jie norėjo ateiti, tačiau jiems uždraudė vietiniai senoliai.

- Ką? - Nesuprato Klausas - Kodėl?

- Matote jie baiminas, kad jūsų kalbos gali pakenkti čia nusistovėjusia santvarkai. Kol kas jūs esate jiems mažai pažystami ir svetimi ir todėl jie nepasitiki žodžiais kuriuos jūs kalbate jų žmonėms.

- Kaip tai išspręsti? - susikaupė ir suspaudė smilkinius delnais Klausas.

- Na matote yra išeitis… - Lyg kažką pradėdamas suvokti Atsakė Dovytas.

- Kokia gi? - Susidomėjo Klausas, nes pačiam jam galvoje aidėjo tik tuščio puodo aidas.

- Kaip nuoširdumo simbolį jūs galėtumėte jiems ką nors padovanoti. Nes jie jums irgi tik susitikus paruošė didelę puotą. Galima tokiu būdu ne tik juos pamaloninti, bet ir atsilyginti.

Hm… . Taip, tikrai - nudžiugo Klausas - tik ką aš jiems padovanosiu?

- Nežinau šeimininke. - Vėl tarytum susimąstė Dovytas - Šiaip jiems patinka arkliai. - Dar akimirką pagalvojęs jis tęsė. - Tikrai, mums jis nebus reikalingas, tik šerti per žiemą, o jie tikrai įvertins tokią dovaną. Pavasarį Kiek pakeliavę galėsime labai pigiai nusipirkti kitą.

- Gerai - jau prašviesėjo ir Klauso nuotaika. Ar sutvarkysi tą reikalą?

- Taip šeimininke - Džiugiai sutiko Dovytas ir išmovė lauk atlikti paliepimo.

Senoliai buvo labai patenkinti, gavę dovaną ir kad viskas vyksta pagal planą. Tad beliko išvilioti iš vokiečių tik antrą žirgą. Būtų neblogai su visu vežimu. Čia kilo mintis Dovytui.

- Jiems reikės medienos pasišildyti. Taigi norėdami paruošti atvežti dag medžio mes prikirsime pelkėse rąstų ir pasiskolinsime jų vežimą su arkliu. Kai baigsime beveik viską vežti, vežimą nuskandinsime.

- Na ir kas iš to mums. - pagalvojo apie naudą Harkus.

- Čia dar ne viskas - Supyko pertrauktas Dovytas. - Matote, jis ne šiaip nuskęs. Naktį prieš tai mes take iškasime gilią duobę ir pripilsime tenai skysto dumblo. Užklosime žole ir važiuosime per ten, kaip įprasta. Svarbu, kad vežime sėdėtų jų pačių žmonės ir gerai pridėtų į kelnes kai pradės skęsti. Kai jau jie bus nugrimzdę iki kaklo ištrauksime ir galiu garantuoti, jog jie daugiau ten nebelys. Sekančią naktį su kabliais ir virvėmis mes jį iš ten ištrauksime ir vėl dapilsime purvo. Takelį saugumo dėlei padarysime kitoje vietoje. Arklį pasistengsime išgelbėti ir kaip nors kitaip jį gauti, bet vežimo jie jau neturės. Visi žiūrėjo į Dovytą ir tai reiškė ne tik pritarimą bet ir aiškią užuominą, kad jau laikas jam skubėti pas Klausą.

Klausas įdėmiai išklausė Dovyto pasiūlymus, nes suprato, jog malkų reikės. Ugnies reikėjo ne tik šilumai palaikyti, bet ir maistui paruošti. Kaip ir tikėjosi Dovytas, Klausas pats pasiūlė du savo kareivius padėti ir prižiūrėti visą procesą. Vežimas buvo vertingas daiktas ir Klausas nenorėjo jo prarasti.

Kitą rytą, tik pradėjus švisti grupė susirinko kaimelio pakraštyje ir laukė, kol pasirodys svetimtaučiai. Kai jie privažiavo su savo vežimu privažiavo, jiems buvo įteikti du kirviai ir visi linksmai patraukė link miško. Iki pusės dienos jie spėjo prikrauti pilną vežimą. Grįžę jie papietavo ir iki vakaro vėl grįžo su pilnu vežimu. Taip jie vežė keletą dienų. Galiausiai jau baigiant apsirūpinti degiomis medžiagomis ir važiuojant su tuščiu tos dienos ryto vežimu išvažinėtame kelyje atsitiko netikėtas dalykas. Vežimas netikėtai staigiai ėmė smigti gilyn. Kaimiečiai lyg pamišę ėmė lakstyti aplinkui ir garsiai rėkauti, kad tai duobė ir kad galas. Vokiečiai nieko nesuprato iš to ką jie ten šaukė, bet iš tokio garsaus sąmyšio ir triukšmo suprato, jog tai tikrai riesta. Kiek pabėgioję kaimiečiai šoko gelbėti arklio, kuris jau ir pats buvo rimtai įklimpęs. Vokiečiai šoko iš vežimo ir iškarto atsidūrė iki juosmens dumble. Iš jų perbalusių veidų ir maldų galima buvo pamanyti, jog tie jau rimtai atsisveikino su savo gyvybe. Besimosikuojančius ir besikapstančius svetimšalius, jau beveik iki kaklo dumble pagaliau atrodo pastebėjo ir kaimiečiai ėmė juos vaduoti. Šiaip ne taip ištempę ant tvirtos žemės visi puolė prie arklio. Pagalių ir virvių pagalba jie kelias valandas tampė arklį po visą duobę, kol išvilko. Deja vežimas per tą laiką nugrimzdo gilyn. Tačiau atrodo dėl to labiau sielvartavo vietiniai gyventojai, nes patys vokiečiai tik dėkojo dievui, jog išsigelbėjo patys ir kad pavyko išgelbėti bent arklį. Garsiai šūkaudami, aplipę purvais jie grįžo į kaimą. Kieme jų jau laukė Klausas. Jam jau buvo pranešta apie nelaimę. Jis buvo rimtai supykęs, kad prarado vežimą, tačiau ir jo širdis suminkštėjo po aistringų jo pavaldinių pasakojimai apie didvyriškas kaimiečių pastangas gelbėjant jų ir arklio gyvybes. O kai Dovytas dar papasakojo, jog netikėtai atsiveriančios duobės čia įprastas dalykas ir kad kaimas beveik kiekvienais metas praranda po kelis žmones, Klauso sielvartas beveik dingo. Tą dieną daugiau niekas nevažiavo malkų ir nutarė, kad likusias susinešios ant kupros. Taip kaip vokiečiai jau buvo apsirūpinę pakankamai tad du nelaimės draugai nubėgo savo istorijos pasakoti kitiems bendrataučiams. “Na ką gi, bent jau šilta bus ir maistą ant ko gamintis” pagalvojo Klausas ir nuėjo į savo kambarį ruoštis sekančiam pamokslui. Jo manymu kaimiečiai pakankamai palankiai žvelgė į jo kalbas ir Klausas pradėjo galvoti apie šių žmonių pakrikštijimą. Tai būtų pirmieji žmonės šiame krašte priėmę jo krašto tikėjimą ir jis jautėsi labai atsakingai, kaip pirmasis atvedęs šituos laukinius į tiesos kelią. Tokias pastangas būtinai turėjo įvertinti bažnyčia. Galbūt už tai jis net susilauktų apčiuopiamos pagarbos ir atpildo iš aukščiausių religinių vadovų.

_______________________________________________________________

Dėl “bado” iš kaimelio su visu turtu išveždavo “mirusius” suvyniotus į storą audeklą. Tikrieji “numirėliai”, žinoma, patys slapta pasišalindavo naktį. Pasak tradicijos juos sudegindavo ant laužo su visu turtu. Dėl visa ko netoli nuo kaimo vietiniai vis tik sudegino nemažai medienos ir keletą šernų tam atvejui, jei svečiai norėtų patikrinti tradicijų tikrumą. Taip iki žiemos galo saugiai nusiplovė visas kaimas.

_______________________________________________________________

___ MYŽALO KERŠTAS IR KRIKŠTAS ___

Kartą Aivaras su Harkumi po audringo vakarėlio gulėjo prie upelio ir grožėjosi gamta bei atsipalaidavę klausėsi paukščių giesmių. Diena buvo saulėta, iki šulinio tingėjosi eiti, o troškino taip, lyg smėlio prisirijus, nutarė jie atsigerti tiesiai iš šalia tekančio upelio. Šiaip ne taip sukaupę jėgas prišliaužė ir ėmė godžiai ryti vandenį. Taip jiems begeriant ir gaiviantis veidą srovėje... kažkas visai netori prieš tėkmę sutraškėjo. Tik tada jie įsiklausę išgirdo, kažką čiurlenant. Pasižiūrėjo į tą pusę ir pamatė, kaip patenkintas vokietis myža į jų geriamą vandenį. Patenkintas šypsosi ir ramiai palaimingai kalbasi su savimi “jaja das ist gut”.

Keršto už tokį paniekinimą netruko ilgai laukti. Abu lietuviai dar kitą rytą slapta įsibrovė į vokiečių suręstą maldyklą ir primyžo į vyno talpas, iš kurių apeigų metu pripildydavo savo taurę jų kunigas.(tas pats vokietis, myžęs į vandenį). Apeiginis vynas įgijo keistą skonį ir vokietis vėliau jį gėrė iki pat išvykimo, bet ne tai blogiausia. Vėliau vokiečiai krikštijo lietuviu, dalino paplotėlius ir davė visiems užsgerti tuo pačiu vynu. Suprantama, kad vieninteliai nepakrištini kaime liko Aivaras su Harkumi, kurie, net vardan solidarumo, pasikrikštinti neįtikino net kaimo seniūnas.

Galiausiai vokiečiai buvo visiškai apšvarinti - net arklius į maistą iškeitė, kadangi susimedžioti maisto vokiečiai patys nesugebėjo pakankamai. Lietuviai, kiek galėdavo laisvalaikiu ar medžioklės metu nuvaikydavo visus gyvius nuo vokiečių teritorijos. Žinoma, patys lietuviai irgi vaidino badaujančius ir dėl to gana lengvai pasiduodančius krikštijimui. Nurengė nuo kryžiuočių net apsiustus, iš kurių siuvami baltus drabužiai krikštynoms. Merginos nesibodėjo net permiegoti ir už naktį išvilioti iš kareivių daiktus, kurių tie šiaip nebūtų atidavę, kaip kad buvo pasidėję kokią skarą ar žiedą parvežti savo merginai į tėvynę.

___

Perkarę iš bado jie žygiavo dvi dienas, kol tolumoje pamatė, iš už kalvos išnyrantį didžiulį miestą. Klausas neteko žado. Jis sustingo lyg įbestas ir sumišęs spoksojo į horizonte stūksančius pastatus. Jo sumišimas dar labiau sustiprėjo, kai jis pamatė link jų einantį vyriškį. To jau buvo per daug, nes visi išbadėję šio žygio dalyviai godžiai stebėjo, kaip nepažystamasis, labiau panašus į didelę alaus statinę šnopuodamas nuo savo svorio pertekliaus mėgavosi dideliu, riebiu mėsos gabalu. Lyg peilis per skrandį vokiečiams skrodė tarp nepažystamojo rankų nuo mėsos varvantys riebalai. Kai žmogus pagaliau priartėjo prie grupės, Klausas užstojo jam kelią ir šiek tiek pramokta kalba paklausė.

- Klausyk žmogau, iš kur tas maistas, juk dabar badas?

Nepažystamasis, vis dar kramsnodamas kažkaip keistai pažiūrėjo į Klausą. Jis kiek patylėjo lyg nesuprasdamas apie ką čia ta kaulėta žmogysta kalba. Ir kai Klausas jau ėmė netekti kantrybės atsakė:

- Koks badas? Tu gal nesveikas? Geriau dar nebuvo, ėdalo visur kalnais, nėra kur dėti.

Dar kiek pastovėjęs nepažystamasis greitai nuskubėjo tolyn paskui save nusinešdamas išalkusių kareivių žvilgsnius.

Klausas staigiai atsisuko ten iš kur atėjo. Jo žvilgsnis degė neapykanta ir kerštu:

- Užmušiu visus !!!

- Pone, - sunerimo Hansas - suprantu, kad reikia grįžti ir išsiaiškinti, tačiau negalima svetimose žemėse ir dar su tokia maža armija žudyti vietinių gyventojų. Tai per daug pavojinga.

- Man nusispjaut !!! - Rėkė įsiutęs Klausas. - Visiem pautus nupjausiu ir surysiu juos pietums.

Tuo tarpu, kol Klausas nevaldomai siautėjo ir skleidė triukšmą visoje apylinkėje Hansas priėjo prie maišo su grūdais, kuriuos jiems prieš kelionę šiaip ne taip iškeitė įkalbėti kaimiečiai, mainais į likusius daiktus. Klausas išsitraukė peilį ir smeigė juo į maišą. Jo spėjimai pasitvirtino, iš maišo pažiro kažkoks durpių ir smėlio mišinys. Jis su liūdesiu nusišypsojo ir pakvietęs Šnicą įsakė patikrinti visus maišus. Išeidami Jie nepastebėjo apgaulės, nes visų maišų viršuje visur buvo iš tikrųjų tikri grūdai, tačiau giliau vien smėlis ir durpės. Reikėjo grįžti.

___

Jis susimąstęs žvelgė į gaują ištuštėjusiame kaime stovinčių apskretusių žmonių. Argi šie apskretėliai, tai tie šaunūs vaikinai, kurie taip neseniai atrodė visiškai padoriai. Nesiskutę, nesiprausė, purvinais drabužiais, surūdijusiais kalavijais, tuščiomis, skylėtomis kišenėmis. Siaubingai apgailėtinas vaizdas.

- Prakeiktas kraštas. - Sumurmėjo jis sau panosėje. Ir kiek pastovėjęs pasuko į vakarus, galvodamas į ką jie pavirto ir kaip jam sugrįžus reikės pasiteisinti. Trečią dieną jis kažkodėl atrodė sumišęs. Ketvirtos dienos rytą visiems pasirodė, kad jis išprotėjo. Jis lyg pamišėlis bėgiojo po mišką ir kapojo visus kelyje pasitaikančius medžius.

Prie duobės nulėkęs Klausas baksnojo ilgiausia pagalių virtine žemyn. Dugną jis pasiekė, tačiau kad ten būtų nors kokie vežimo požymiai, jis nerado.

Tarp nuodėgulių jis nerado ir nė vienos smulkmenos, kad čia būtų deginamas kas nors išskyrus medį bei… iš po pelenų jis iškrapštė kažkokį žandikaulį su didelėmis iltimis.

“Šernas” pagalvojo Klausas ir sustaugė siaubingu balsu.

Nieko nesuprasdami vokiečiai žvalgėsi vienas į kitą ir nesuprato, kodėl jų vadas taip netikėtai išprotėjo.

___ PABAIGA ___

Morė - Degantis Kristus

- Kur šeiminkas?

- Ponas Prancūziškoje medžioklėje.

"Prancūziška medžioklė" tarnai vadino aristokratišką šeiminko pomėgį su pagaliais daužyti varles tvenkinyje maistui.

Lietuviai su fakelais padegdavo perdimo išskiriamas dujas sukauptas statinėse

Sargyba lietuvius pajusdavo pagal sklindančią smarvę.

Lietuviai mėgdavo mušti priešus ir skaldyti viską galvomis.

___ PERSONAŽAI ___

Aidimas - mažas bet raumeningas, nuoširdžiai klastingas, viduramžių verslininkas.