Content

Alfonsas Jocys
Alfonsas Jocys
Alfonsas Jocys    

Alfonsas_Jocys_LT.zip ( html & mobi ) 1 MB


Alfonsas Jocys - Aforizmai, afogramos, eilėraščiai


Alfonsas Jocys • Biografija ( 1946 ... 1996 )

Aforizmai ir afogramos • A B D E F G H I J K L M N O P R S T U V Y Z

Eilėraščiai

Vakaras ąžuolyne • 1966

Kodėl poetai nemiega • 1969

Tegu tie žmonės stebisi • 1969

Grįžta sielon sušaudytos dainos • 1969

Ateina ir tokie... • 1969

Juodas lietus • 1969

Užeik, gyvenime! • 1969

Laiškas • 1969

Pakelkime taures! • 1969-06-25, Kaunas

Mes paslėpsim lapų kritime • 1969

Sugrąžinkite man • 1969

Aistra • 1969

Iš kur atsiranda poetai • 1969

Reklama • 1969

Ilgesys • 1969

Žmonės - nuoDĖMĖS • 1969

Meilės gaisras • 1970

Tikėjimas • 1970

Išneškit meilę • 1970

Atleisk, jei pabeldžiau į sąžinę • 1972

Rašyk jam laiškus • 1972

Žiemuže, gulbe Tu! • 1972

Kirminų vienybė • 1977

„Į laimę veda partijos keliai!“ • 1977

Pamokslas egoizmui • 1977

Kyšininko malonumai • 1977

Avinai plėšrūnai • 1977

Kur jie... • 1977

Tu netikėk jais • 1977

Linksmoji dalis • 1977

Psichopolitidėjinė k a n t a t a • 1977

Socialiniai chameleonai • 1979

Pamesto vyro šauksmas • 1979

Alyvų puokštė • 1981

Gyvenimo poezija • 1981

Idilija • 1981

Laukimas • 1981

Širtgėla • 1981

Moteriai geltona skarele • 1981

Vaikystės dienos • 1981

Žemaitija • 1981

Šeimyninė trilogija apie skambėjimą • 1982

Prisiplakėlis • 1982

Užuojauta • 1982

„Materialistas“ • 1982

Ačiū, N i e k a i, tau už nieką • 1982

Vadovo savaitė • 1982

Buitininkų skundas • 1982

Susikrimtimas • 1982

O gal prireiks... • 1982

Išsiaiškino • 1982

Pokalbis su savimi • 1983

Kažkas nori verkti... • 1983

Ieškom kvailiui proto • 1983

Abejonė • 1983

Atsidėkojimas • 1983

Tikrovės vėliavos • 1984

Prašymas • 1984-11-13 19:30, Vilnius

Brangi redakcija, patarkite, ką daryti? (graudžių laiškų motyvais) • 1984

Gaila • 1984

Neliesk širdies! • 1984

Nepyk, svajone! • 1984

Laiko kerštas • 1984

Nesuprasti Adomai • 1984

Mokantis gyventi • 1984

O rūpestėli, upėse delnų... • 1984

Jausmų imitatoriai • 1985

Atplyšę liežuviai • 1985

Pramušinėtojas • 1985

Klibantys jausmai • 1985

Degančių traktorių laikai • 1985

Neįstiklinti pirmūnai • 1985

Išrinktasis • 1985

Draugams / Vasaros karta • 1985

Užuomaršos • 1985

Išsivysčiusiųjų gimdymas • 1985

Šventieji tinginiai • 1985

Senbernių melžėjos • 1985

Lyriški nusikaltėliai • 1985

Kombinuotų pašarų kombiNACIJA • 1985

Kranto dalia • 1985

Išlindę pirmūnai • 1985

Paskaitoje • 1985

Kūrybos procesas • 1985

Gyvenimo puodeliai • 1985

Menas dugne ar dugnas mene? • 1985

Anksti apsidžiaugiau • 1986

O tau - penkiolika! • 1986

Palaiminimas • 1986

Likimas • 1986

Sielos saugojimas • 1986

Gimtadienis • 1986

Iliuzijų man gaila • 1986

Tokia ji... • 1986

Meilės švelniava • 1986

Gerai, kad nors skauda... • 1987

Brendu į Lietuvą... • 1987

Nelaiminga moteris • 1987

Po bitumo stogu • 1987

Vienatvės patarimas • 1987

Astma • 1987

Kruvinas humoras • 1988

Ačiū tau, poete! • 1988

Šluotuva • 1988

Tai žmogiška • 1988

Ar reikėjo tikėti? • 1988

Satyriko liūdesys • 1988

Mokslas krapšto ausį • 1988

Šunpalaikio ir žmogbeždionės pokalbis / Žmogbeždionė • 1988

Šunpalaikio ir žmogbeždionės pokalbis / Šunpalaikis • 1988

Tegu pasikaria... ant žmogiškumo • 1988

Nebadykime pirštais žaizdų • 1988

Labiausiai mylim mirusius... • 1988

Paplokime • 1988

Lyg viltis prie užnuodyto vyno... (Onai Beleckienei) • 1988

Zuikio pastovumas • 1988

Šuniškas pasivaikščiojimas • 1988

M a m a i kalbėjimas jausmais • 1988

Kryžius • 1989

Pavasario karta • 1989

Jausmo laidotuvės • 1989

Trejybė • 1989

Laisvės liga • 1990-09-02, Vilnius

Neperku ir neparduodu • 1990-03-25

Rudens karta (Suposmuota V. Mikšio 50-čio proga) • 1990-01-16, Vilnius

Laimės kaukė • 1990-09-28, Vilnius

Išeina mano vasarų draugai • 1990-08-19...1990-09-10, Vilnius

Laisvės kameroj • 1990-09-16, Vilnius

Žalia ne Žalgiriu • 1990-02-04, Vilnius

Smilkinių tiesa • 1990-03-25

Dienos - baltos lelijos (Dukrai) • 1991-07-31

Lietaus tėvynės spalvos • 1991-02-17, Vilnius

Sukruvintas Vilniau! • 1991-01-15, Vilnius

Vilties ir gedulo diena (Kalantai ir Griciui) • 1991-06-14...16

Į ten, iš kur negrįšiu • 1991-12-10, Vilnius

Kerštas • 1992-06-21, Vilnius

Gelbėk, Nojau • 1992-07-13

Šventės ilgesys • 1995-12-17, Vilnius

Sielos dievai • 1996

... • 1996-04-06...07

 


Alfonsas Jocys


Alfonsas Jocys gimė 1946 m. vasario 22 d. Šilutės r. Kantariškių kaime Barboros ir Juozo Jocių šeimoje. Jo jau laukė vyresnieji broliai Juozas, Adolfas ir sesuo Vanda. Tačiau guviam Adolfui likimas atseikėjo tik šešerius metus. Kaip rašė Alfonsas tėvui skirtoje apybraižoje „Taurumas“, „miręs ant rankų liko gulėti ant širdies... visą gyvenimą“. Po keleto metų šeima dar pasipildė Genute ir Vytautu.

Tais negailestingais pokario laikais dar negimusio Alfonso kelionė į šį pasaulį buvo gana lemtinga. Per žiemos speigą būsima mama privalėjo važiuoti balsuoti. Stalino laikais nebalsavusiems grėsė didelės bėdos. Kelionėje arkliais moteriškė peršalo, kaip ji pati sakė, „iki pat kaulų“. Peršalo ir mažylis. Gyvenimas prasidėjo ligomis. Jau ir suaugęs, būdamas aukštas, stambus ir labai stiprus, ligoms buvo jautrus kaip mažas vaikas.

Pokario ir kolektyvizacijos pradžios metai šeimai buvo sunkūs. „Itin sočių vaikystės dienų neprisimenu“, - rašė Alfonsas. Teko mažam ir paskui gyvulių bandą lakstyti. Tos sunkios vaikystės vasaros, „tie savarankiški studijų metai, kai per atostogas užsidirbdavau pinigų skaldydamas akmenis, išmokė gyvenimą matuoti ne laiku, o ištverme,“ - rašė Alfonsas.

Nors gyvenimas buvo nesotus, darbštūs ir pasiaukojantys tėvai užaugino tris sūnus ir dvi dukras, visi gavo išsilavinimą, įgijo specialybes.

Abu tėvai turėjo labai gražius balsus. O mamai daina buvo nuolatinė kasdienių darbų palydovė. Šeimoje dainuota daug moteriškų, iš močiutės išmoktų dainų. Atėjusias iš senovės mamos dainas, vėliau kai kurias užrašytas ir saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve, kartu su ja labai mėgo dainuoti ir Alfonsas.

1953-1954 m. mokėsi Kantariškių, 1954-1955 m. - Paleičių (Šilutės r.) pradinėse mokyklose. Šeimai persikėlus netoli Rietavo į Vatušius, 1955 m. pradėjo lankyti Rietavo vidurinę mokyklą. Ją baigė 1964 m. Nutarė studijuoti architektūrą Kauno politechnikos institute ir kartu su draugu padavė pareiškimus. Tačiau per pirmąjį būsimų studentų susirinkimą nepatiko būsimos kursiokės – „labai mandros Kauno panos“. Jiedu nusprendė, kad tokiems „rimtiems vyrams“ ši specialybė nerimta. 1964-1970 m. Alfonsas studijavo Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete. Įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus specialybę.

1967-1968 metais Alfonsas buvo savojo Statybos fakulteto kultūros klubo pirmininkas, 1969-1970 metais - KPI studentų darbo ir poilsio stovyklų štabo viršininkas, 1970-1971 m. - Respublikinio studentų statybos būrių štabo komisaras. Tais laikais baigusiam KPI buvo suteikiamas karinis leitenanto laipsnis. Nuo 1971 m. - Lietuvos Komunistų Partijos narys (išstojo iš partijos po Tbilisio kruvinų įvykių 1990 m.) 1971-1973 m. Alfonsas pašaukiamas į armiją. Tarnavo Kuibyševe (dabar Samara) ir Gorkyje (dabar Nižnij Novgorod). Norėdama palengvinti vyrui tarnybos metus, ten išvyko ir žmona Vida (gim. 1948) su dukrele Dalia (gim. 1971).

Po tarnybos armijoje grįžo į Respublikinį studentų statybos būrių štabą (1973-1975 m.). 1973-1974 m. - Respublikinio SSB štabo saugumo technikos vyr. inžinierius. 1974 gimsta sūnūs Evaldas ir Vaidotas. 1974-1975 m. - Respublikinio SSB štabo vyr. inžinierius. 1975-1977 m. buvo LKP Vilniaus k-to Statybos ir miesto ūkio skyriaus instruktorius, 1977-1987 m. - Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto Butų ūkio valdybos viršininko pavaduotojas. Paminklotvarkos specialistams nutarus gelbėti Vilniaus senamiestį nuo sugriuvimo, aktyviai dirbo steigiant Senamiesčio regeneravimo valdybą, 1987-1990 m. dirbo šios valdybos viršininku. 1991 m. - Paminklotvarkos departamento prie LR Vyriausybės vyriausiasis specialistas. Alfonso iniciatyva 1991 m. buvo įsteigta VĮ „Paminklai“ kultūros vertybių tyrimo ir projektavimo, konservavimo, restauravimo ir atstatymo darbams organizuoti (nuo 1995 m. – SPUAB „Lietuvos paminklai“). Alfonsas Jocys nuo 1991 m. iki pat mirties buvo šios įstaigos direktorius.

Jis niekad neapsiribojo profesine veikla, nedavė ramybės kūrybiniai impulsai, vis miklino literato plunksną. Dar mokykloje mėgo piešti (buvo dailės būrelio pirmininkas), grojo pučiamaisiais instrumentais, studijuodamas Kauno politechnikos institute, dainavo „Nemuno“ ansamblyje (buvo metams pašalintas iš instituto už uždraustų dainų dainavimą.). Eilėraščius ir aforizmus pradėjo spausdinti dar studijų metais instituto laikraštyje „Už tarybinį mokslą“. Aforizmai, eilėraščiai ir straipsniai kartkartėmis pasirodydavo žurnaluose – „Nemune“, „Švyturyje“, „Šluotoje“, laikraščiuose – „Dienovidyje“, „Vakarinėse naujienose“.

Didesnį savo kūrybos pluoštą Alfonsas Jocys pateikė pirmiausia kolektyviniuose rinkiniuose: aforizmų knygoje „Mintys minta mintimis“ (1983), apybraižų knygoje „Lenkiuosi brangiam žmogui“ (1990). O 1993 m. išeina atskira knyga „Laimės kaukė“, liudijanti subrendusį Alfonso Jocio talentą. Čia gausiai sukaupta rašytojo labiausiai pamėgtų žanrų - aforizmų ir eilėraščių.

Lakoniškoje pratarmėje autorius prisipažįsta pagaliau ryžęsis tokiam skaitytojų „proto ir jausmų teismui“. Kūręs ne tiktai šmaikščius, satyriškai kandžius, bet ir lyriškai graudžius posmus, Alfonsas Jocys itin mėgo filosofiškai rimtus apibendrinimus. Šį polinkį liudija daugelis jo aforizmų, taip pat savotiškas asmeninės moralės kodeksas, glaustai įrašytas minėtoje pratarmėje:

„Gyvenu savo paties sugalvotoje Meilės planetoje, apie kurią kasdien sukasi devyni žmogiškojo gyvenimo žvaigždynai: Tikėjimo, Proto, Dvasingumo, Šeimos, Doros, Sąžinės, Tiesos, Ištikimybės ir Darbo.“

Alfonsas Jocys mirė 1996 m. rugpjūčio 23 d. po sunkios ligos. Eilėraštis „Tikrumas“ parašytas likus iki paskutinio žingsnio saujelei akimirkų. Į trupantį laiką atsiremti jau neįmanoma. Lieka vien šventas žmogiškumas. Poetas palaidotas Antakalnio kapinėse. Jo labai brangintame vaikystės ir jaunystės miestelyje Rietave, buvusio Oginskių dvaro parke, pastatytas paminklinis akmuo Alfonsui Jociui. Akmenyje įrašytas Alfonso aforizmas „Viltis išauga iš nevilties“.

 


A


A(fe...)rizmas - ne af(o!!!)rizmas, bet potekstę turi.

Abejok tinginio protu - ir neapsiriksi.

Abejonė nemėgsta abejingumo, nors abu iš to paties lizdo.

Abipusis supratimas: viršininkas gyvena kolektyvo džiaugsmais, o kolektyvas - jo bėdomis.

Absoliučios tiesos nėra, o neabsoliučia žmonės netiki.

Adomui rojaus laimę sudrumstė ne Ieva, o žalčiai, tuo tarpu Žemėj - viskas atvirkščiai.

Aiškiausiai teisybė matoma ten, kur mažiausiai puošnumo.

Akla meilė žudo.

Akla višta grūdą rado, bet gaidžiui akių dėl to nebado.

Aklas aklo toli nenuves, todėl ir meilė nakty - pasiklysta.

Akmuo - suakmenėjęs skausmas.

Akys - gyvenimo knyga, kurią perskaito tik mokantys jo raštą.

Alkoholizmo galima tik neapkęsti, o alkoholyje - ir nuskęsti.

Analizavimas griauna harmoniją.

Anksčiau buvo ir pranašų, ir stebuklų, dabar liko tik partijų kova.

Anksčiau neturintis žmonos mylėjo Dievą, dabar - moteris.

Antikos laikais meilės vaidilutės turėjo savo - Afroditės šventyklą, dabar palydovės turi demokratiją.

Apaštalas paskelbė: „tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų“, tai yra Dievą mylėti labiau, negu žmoną, tačiau žmonės jį suprato kitaip.

Apaštalas prašo „aukoti savo rūmus kaip gyvą, šventą auką“. Netikiu, jog Dievas šito nori.

Apdaila reikalinga ne tik statyboje, bet ir politikoje.

Apgauti galima tik tuos, kurie tiki.

Argi galima kaltinti obelį dėl to, kad obuolys nuo jos netoli nurieda?

„Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“, - sako Dievo sūnus. Jis, tikriausiai, nesuprato Tėvo.

Aš labai myliu žmones, nes tarp jų radau draugą, tačiau aš labai bijau žmonių, nes mačiau, ką jie daro.

Ašaros išduoda ne vien kančią, bet ir silpnumą.

Asilo juokas žmogaus nežeidžia.

Asilo saviguoda: sunku protingam būt kvailiu, bet jeigu reikia - tai galiu.

Asilų vardus labiausiai mėgsta profesorių žmonos.

Ateitis gimsta ir auga ne metų planuose, o dienos darbuose.

Ateitis priklauso jauniems, tik gaila, kad po to, kai jie pasens.

Atimkite iš žmonių laisvę, ir jie taps lygūs.

Atpirkimo ožys - žmogus, kuriam moralinės skriaudos, atlyginamos materialiai.

Atsisveikinant žodžių nereikia - svarbu, kad yra su kuo atsisveikinti.

Atskirti pagal kailį galima ne tik turtuolį, bet ir kvailį.

Atstumtieji išmoksta pritraukti kitus. Taip tobulėja gyvenimas.

Augindami kūną neužmirškime sielos, kad nustojus jam augti, augtų dvasia.

Auklėdami piktavalį, neatimkime iš jo valios, tik pyktį pakeiskime gerumu.

Auksinį žmogų labiausiai myli sukčiai.

Aukso fondas - nerūdijantys viršininkai.

Aukso kalnus žada dažniausiai tie, kurie jų neturi.

Aukštoji protekcija - protingų žmonių akcija kvailiams į aukštąją įkišti.

Aukurų garbintojai neturėtų užmiršti, jog aukurai statomi ant jų sudegintų aukų.

Ausys sielos negirdi.

 


B


Baisiausia sužinoti, kad tiesa, už kurią kovota, - netikra.

Baisus žmogus - vyras, kurio žmona neturi už ką pasigailėti.

Balandis išlieka taikos simboliu net melagio dieną.

Bandos priekyje visada eina avinas. Kai jis neina, banda ganosi.

Banginio baloje neužauginsi.

Be gudrumo nėra ir gerumo.

Bėdos sielą gerumu užpildo, gerumas - žodžiu sušildo.

Belaisviui užtenka tylėti, o laisvam dar reikia laisvę nugalėti.

Beprotiškumui proto nereikia: jį gimdo beprotiškos sielos.

Besimeldžiančius, kitiems matant, Dievas vadina veidmainiais. Nejaugi jis klysta?

Besipykstančių žmonių malda Dievo nepasiekia.

Bespalviai žmonės vienodi: vieni - kaip spiritas, kiti - kaip vanduo.

Bet kokiame darbe svarbiausias dalykas - paviršiaus dažymas.

Beždžionė galvoja: „Kodėl žmonės tokie negražūs?“

Bijai vilko - neik į mišką: vis vien liksi avinu.

Bijodamas savęs, kitų neišgąsdinsi.

Biografinės dėmės sunkiausiai išvalomos.

Blogio naktis ilgėja, gėrio diena trumpėja. Gal kada nors bus atvirkščiai?

Blogis gerųjų gerumu gyvena.

Blogis naudojasi ne tik gėrio kūnu, bet ir siela.

Blogis važiuoja, bet neveža.

Blogiu maitinantys kitus ir patys nuo jo žūsta.

Blogųjų vienijimasis - ženklas, kad gėris dar stiprus.

Blogyje poezijos nėra, kaip nėra ir gėrio be poezijos.

Brangiai kainuojantis nusivylimas naudingesnis už pigiai įsigytą pasitikėjimą.

Brokdarys gamina broką, nes už broką algą moka.

Būk žmogus, leisk nusispjauti į žmoniją.

Bulvėms žydint rožių atsisako tik kurmiai.

Būnam laimingi, kol negirdim kalbų apie laimę.

Burnos ir abėcėlės pusiausvyra: kiekvienai raidei - po dantį!

Buvo laikai, kai atleidimui gauti reikėjo pralieti savo kraują. Dabar atgailauja praliedami svetimą.

Buvo tik vienas muitininkas šventas ir tas pats prieš 2000 metų.

 


D


Danguje - kaip ir žemėje: saulei karšta, o mėnuliui šalta.

Danguje - viena kaimenė ir vienas ganytojas. Žemėje - kiekvienas gano pats save.

Dangus - žemės dangtis, - sako seni žmonės, vis dar tebetikintys, jog žemė plokščia.

Darbai ir žodžiai, gimę iš Gėrio, amžini. Net sunaikinti jie prisikelia iš naujo.

Darbas - gyvenimo pagrindas, ant kurio negalima sėdėti.

Darbštumas - talentas. Talentas be darbštumo - yda.

Darbštus gražina kasdienybę, o tinginys - svajonę, todėl tinginių svajonės - gražiausios.

Darbštus žmogus pailsi sirgdamas, tinginys - dirbdamas.

Daryti, kaip jausmai liepia - teisinga, o atvirkščiai - protinga.

Daug nusikaltimų ten, kur blogi žmonės leidžia neteisingus įstatymus.

Daugelis galvoja, kad tie, kurie juos supranta, yra labai protingi.

Daugiausia dažančių... paviršių.

Daugiausia klaidų galima paslėpti po tautos vardu.

Dažnai nėra gyvenimo gyvenamuose namuose.

Dažnai pavydime sėkmės net tiems, kurie jos neturi.

Dažytos lūpos nežydi.

Debesys saugo žemę nuo saulės, sunkumai - žmogų nuo didybės.

Degantys, patys degdami, sudegina ir kitus.

Deginam tik degančias širdis, nes prie nedegančių nepasišildysi.

Dėl iširusios draugystės kaltas ne draugas, o pasirinkimas.

Dėl skonio nesiginčijama: vienos myli vyrą, kitos - vaikų tėvą.

Dėl tos pačios priežasties dažniausiai nusivilia tik kvailiai.

Dėl valdžios kvailumo vargšų vargai laikini, dėl savo - amžini.

Dešiniųjų teisingumas nugali, nes dešiniarankių daugiau.

Didelei idėjai apginti reikalinga didelė jėga, kuri vėliau tampa konservatizmu.

Didelės tiesos nedūžta.

Dideliems žmonėms, kaip ir didelėms žuvims, reikia didelių vandenų.

Didesnės minties ir šešėlis didesnis.

Didžiausia meilės bausmė - sugebėjimas atleisti.

Didžio žmogaus didi darbai didį džiaugsmą atneša, tačiau didieji jį ir pasiima.

Dievai reikalauja pagarbos sau, o menininkai - savo kūrybai.

Dievai, kuriems šlovinti reikia ne meilės, o tikėjimo ištvermės - netikri, o jų garbintojai - nelaimingi.

Dievas - valdžios, pavaldumo ir dvasios vienybė.

Dievas išvarė prekybininkus iš šventyklų, bet ne iš rojaus.

Dievas kūrė žmogų tik vieną kartą, todėl jis - nepakartojamas.

Dievas moko išsižadėti bažnyčios neklausančio brolio. O kas išmokys nepaklusnųjį suprasti?

„Dievas pavertė pasaulio išmintį kvailyste“, todėl išmintingiems sunku Jį suprasti.

Dievas sukūrė žmogų, bet kodėl tokį nežmogišką?

Dievas šventųjų ieško tarp beturčių, valdžia - tarp turtingųjų.

„Dievas yra ryjanti ugnis“, kurios liepsnose buvo deginamas tikėjimas dievais.

Dievo įstatymai labai žmogiški, todėl nusidėjėlių valdžioms jie netinka.

Dievo nėra, bet kiek norinčių juo būti.

Dievo sūnus pavadino šventąjį Petrą šėtonu tik dėl to, jog jis mąsto ne Dievo, o žmonių mintimis.

„Dievo žodis aštresnis už kalaviją“, - todėl juo naudotis turi teisę tik žmones mylintys mokytojai.

Diplomatija - politikos rūbas.

Diplomatija - rūbai, kuriuos nešioja žmonės, nemėgstantys nusirenginėti.

Dora tiki tik doras, tačiau tai nereiškia, jog jis privalo tikėti ir nedorais.

Doras žmogus net asfaltuotais šunkeliais nevaikšto.

Draugą pažinsi nelaimėje, todėl nelaimingi mažai jų turi.

Draugystė tęsiasi tol, kol yra baimė prarasti.

Draugystė turi daug priešų, iš kurių baisiausias - pavydas.

Duoną auginti - gyvenimą apginti.

Dvasia gimdo tikėjimą, nauda - išnaudojimą.

Dvasią visi turi, bet Šventąją - tik vienas.

Dvasinga valdžia galvoja apie žmones, kiauliška - apie lovį.

Dvasingieji maitinasi dvasingumu, bet be duonos ir jie numirtų.

Dvasingojo žodyje, žvilgsnyje ir šypsenoje spindi šviesa, visi kiti apie ją tik kalba.

Dvasingumą pasėsi, dvasingumą ir pjausi. Visos kitos sėjos garantijų nebeturi.

Dvasingumas - kaip ir karalius, gali būti nuogas.

Dvasingumas - kančios žemėje iš praradimo grūdų gerumo užaugintas derlius.

Džiaugsmo ašaros išnyksta kartu su džiaugsmu, o skausmo - suteka į širdį.

Džiaugsmo ašaros patvirtina, koks sunkus kelias į laimę.

 


E


Egoistų principas: tu nešausi - tave nušaus.

Eidamas kitų pramintais keliais savo gyvenimo kelio nesurasi.

Einant sudėtingu pažangos keliu ir protingam tenka būt kvailiu.

Einantiems į ateitį atrodo, jog žmonės - lyg keliai, saugantiems praeitį - lyg sienos.

Einantys ieškojimų gatve vieni pameta, kiti randa save.

Erškėčių vainikas - kenčiančio žmogaus aureolė.

Esi gyvas, kol gyveni gyvųjų gyvenimu.

Ežiai glostymu netiki.

 


F


Fariziejai amžini. Jie visada pirmi pokyliuose, bažnyčiose ir aikštėse.

Filosofas zuikis galvoja, kad šunys jį vaiko dėl to, jog neapkenčia bailių.

 


G


Gaila tiesos, kurią apginti gali tik melas.

Galbūt vaikai prarastų norą žaisti, jei būtų matę karą dėl taikos.

Galima įrodyti, kad negras yra baltas, bet kas pasikeis?

Galva vieniems nuo galvojimo, kitiems - nuo persivalgymo skauda.

Gegutiškas žmogaus vidus, kol mėgsta jis ir svetimus lizdus.

Geležinė valia rūdija.

Genijaus klaidos ne visada genialios.

Geradario darbams reklama nereikalinga, gėris reklamuoja save pats.

Gerai, jeigu laikas tik eina, bet jis neretai dar ir skauda.

Geras plaukas net kvailos galvos nepalieka.

Gerbiančių paprastumą apstu, tik gaila, trūksta paprastų.

Gėrį augina sąžinė.

Geri žmonės šypsotis nesimoko: jie gimsta su šypsena.

Geri žodžiai gėrio nedidina, jį augina tik geri darbai.

Geriantys vandenį iš sielos šaltinių kasdienybės troškulio nežino.

„Geriau būti aklam, negu turėti nuodėmingas akis“, - sako Dievas. Bet žmogus galvoja kitaip.

Geriau tikėti dangaus žvaigždėmis, negu žemės kryžiais.

Gerieji kuria gerovę, negerieji ja naudojasi. Kuriems geriau?

Gėrio duona auginama širdimi.

Gėrio iliuzijomis tiki tik tie, kurie patys nesugeba jo kurti.

Gėrio ir blogio dvikovą laimi patyrimas.

Gėrio kūrimas - kelias į tikrąjį žmogiškumą.

Gėrio žodis - dvasingumo kalavijas, o valdžios šnekos - tik skydas nuo jos pačios sukurto melo apsiginti.

Gėris iš akmenų statė šventoves, blogis gamino patrankų sviedinius.

Gėris po kauke nesislepia.

Gėris visada gražus, o grožis būna ir negeras.

Gėriu netikinčią sielą suėda blogio kirminai.

Gėriui jokie įstatymai nereikalingi, jis pats yra tobuliausias įstatymas.

Gero žmogaus pyktis šimtą kartų vertingesnis už nedorėlio gerumą.

Gerumu sotus nebūsi.

Gilios mintys į paviršių neišplaukia.

Gilios mintys turi gilias šaknis.

Gimę iš Meilės gyvena mylėdami, iš paleistuvystės - paleistuvaudami.

Gražiai sutvarkytose kapinėse skausmas pailsi.

Gražiausiuose žodžiuose blogis vynioja niekšybes.

Gražūs žodžiai - nuvalkioti, nes blogis slepia juose savo niekšybes.

Grožio pradžia - ne mene, o sugebėjime jį matyti.

Grožis ir jaunystė - nepakartojami: juos galima tik prisiminti.

Grožis mėgsta tuštumas.

Grožis negali buti nežiaurus, kol tiek daug norinčių jį sunaikinti.

Grožis neturi protui vietos.

Grožis tiesai nereikalingas.

Grubumo pabučiuoti negalima.

Guostis, kad skauda, dar nereiškia suprasti skriaudą.

Gyvena trys broliai: Išdidumas, Atkaklumas ir Kuklumas... trečiasis - protingiausias.

Gyvenantiems pagal Gėrio įstatymą galva dėl dangaus neskauda.

Gyvenantys danguje nesupranta: kodėl žmonės nori būti turtingi?

Gyvenimą tarp realybės ir svajonių tinginiai užpildo melu.

Gyvenimas - įrodymas, kad gyvybė - galingesnė už mirtį.

Gyvenimas - ne alus: jį ir surūgusį tenka išgerti iki dugno.

Gyvenimas - ne kelnės, bet bandančių jį lopyti netrūksta.

Gyvenimas - obuolys, kurio atsikandus vieniems kyla noras išspjauti, kitiems - suvalgyti visą.

Gyvenimas galvoja, kad jis pats išsirenka mirtį. O kaip sužinoti, ką galvoja mirtis?

Gyvenimas gražus, kai gražiai nudažytas.

Gyvenimas prieštaringas: diena eina į tamsą, naktis - į šviesą.

Gyvenimas turi tik praeitį ir dabartį, ateitis - dievų išsigalvojimas.

Gyvenimas visus pasodina... į savo vietą.

Gyvenime kaip ir dainoj - negalima šaukti pro šalį.

Gyvenimo blogybes sugeria ir negeriantys.

Gyvenimo ironija: kiek daug skirtingų pradžių, turinčių vienodą pabaigą.

Gyvenimo laikas matuojamas ištverme.

Gyvenimo skonį geriausiai pažįsta badaujantys.

Gyvenimo šviesos nesukursi ant kruvinos tiesos.

Gyvenimo tiesa - sūri, dėl to visi ir geria.

Gyvenimo tiesos dažniausiai netiesios.

Gyvenimo universitetuose amžius neribojamas.

Gyvenimo vandenynas - bedugnis.

Gyvūnijos pasaulyje nuskriaustieji traukiasi į šoną, žmonių visuomenėje - veržiasi į valdžią.

 


H


Humaniški avinų įstatymai vilkams patinka.

Humaniškumas, kuriuo naudojasi antžmogiai, - nebehumaniškas.

Humoro vaisiai laistomi ašaromis.

 


I


Į besilankstantį neatsiremsi.

Į kietą galvą minkštos tiesos neįkalsi.

Į materialų vyrą pažiūra gera, nes sąmonė - materijos dukra.

Į meilę žiūrima pro iliuzijos akinius: kitaip jos nepamatysi.

Į paviršių iškyla ne vien grietinė.

Į poniškumą einama ir kiauliškais keliais.

Į sielos ramybę veda skausmo kelias.

Į valdžios širdį ir kūną tiksliausiai pataiko pataikūnai.

Į vandenį galima stumti tik tą priešą, kuris nemoka plaukti.

Idėja - kaip ir saulė: turi juodų dėmių.

Idėja - kaip kamuolys: kuo apvalesnė, tuo lengviau ja žaisti.

Idėja - lyg lazda, kurią laužant aklai atsiranda vis nauji galai.

Idėja - arklys, tinkamas jojimui, bet ne arimui.

Idėja kaip ir saulė - turi savo juodų dėmių.

Idėjos baltos ar raudonos, vienodai... reikalauja duonos.

Įdomu, ko daugiau: žvėryse žmogiškumo, ar žmonėse žvėriškumo?

Įgimtos ydos - žmogiškumo piktžolės, paaiškinančios žmogaus ryšį su gamta.

Įkyruoliai ne tik įkyri, bet ir nugali nemėgstančius įkyrėti.

Ilgaamžis džiaugsmas įkyri, todėl brangiausia laimė ta, kurią praradome.

Ilgai tylėję dažnai prabyla, norėdami pateisinti savo bailumą.

Ilgesys visada žmogiškas.

Ir baltųjų vištų gyvenimas būna margas.

Ir didelė meilė ribota - nuo pirmo bučinio iki skyrybų.

Ir Dievas, ir visos kitos valdžios myli tik tuos, kurie juos garbina.

Ir gamtoje, ir gyvenime medžioja tie patys... plėšrūnai.

Ir gėris, ir blogis turi savo draugus. Jų neturi tik... vienatvė.

Ir jūros, ir meilės galia - audroje.

Ir kalnų, ir lygumų kraštuos žinomi tik kopiantys aukštyn.

Ir kruvinos rankos siekia šlovės.

Ir kvailių nuomonės ne visada sutampa.

Ir laimė, ir nelaimė eina tuo pačiu - laiko keliu.

Ir medų renkantys būna kartūs.

Ir mokyta kiaulė kriuksi.

Ir nuodėmingos mintys, ir nuodėmingas gyvenimas prasidėjo rojuje.

Ir patyrusiai žuvelei galima rasti kabliuką.

Ir saulės, ir teisybės išsiilgstama ūkanotomis dienomis.

Ir šeimos laive reikalingas kapitonas.

Ir žvėrį, ir žmogų išnaudojimas paverčia gyvuliu.

Ir žvirbliai drąsiai šneka, kol katinas pieną laka.

Įrašytas gerumu apdovanotų žmonių širdyse.

Iš aukso nenukalsi talento.

Iš mirusių prisikelia tik kūryba.

Iš paršiuko užauga tik paršas.

Iš protingo galima atimti bent protą, iš kvailio net kvailumo neatimsi.

Iš tėviškės tėvynę išaugina tik tėvai.

Iš tų šiaudų nebus grūdų: užmiršome patręšti.

Išdavikas prekiauja savo baime.

Išdavikus augina pavydas.

Išdavystė prasideda malonumu, o baigiasi - nuodėmių vergove.

Išdidumas - kaip ir kvailumas: savo klaidų nepripažįsta.

Išdidžių žmonių gailestingumo vaistais neišgydysi.

Įsigyti savo veidą nesunku, sunkiau pasiekti, kad jis patiktų kitiems.

Įsiklausykite, ir galbūt maištingojo blogio triukšme išgirsite visada tylų gėrio skundą.

Įsimylėjėliai, praradę meilę, tampa priešais.

Išlieka tik tie, kurie kovoja su savimi.

IŠMALDA atėjo iš MALDOS galinčiam suprasti ir padėti.

Išmintis gimsta iš minties, mintis - iš mąstymo, mąstymas - iš sielos skausmo.

Išrenka pirmininku, o pirmu būti neleidžia.

Išsakyta nuodėmė sužeidžia, nuslėpta - pražudo.

Išsidažiusios moterys kuklumo grožiu netiki.

Išsidūrė akis, kad nematytų, ką žmonės daro.

Išstudijavo šuo katės fiziologiją, bet taikiai gyventi negalėjo: trukdė ideologija.

Išsvajotos dienos ateina, bet svajų nebeatsineša.

Įstatymas - ne tik žmonių valia, bet ir karaliaus galia.

Įstatymo belaisvius saugo valia, nuodėmingųjų laisvę - bevališkumas.

Įstatymo paskirtis viena - apsaugoti sąžiningą nuo nusikaltėlių, todėl jis turi būti ne humaniškas, o griežtas ir teisingas.

Įstatymo valdžia tarnauja žmogui, valdžios įstatymai - mafijai.

Išteka ir nutekėjusios moterys.

Ištekėjo už senio, kad nematytų kaip sensta jaunystė.

Ištekėjo už senio, kad pati greičiau pasentų.

Ištikimiausias ilgesio draugas - ruduo.

Ištikimus kvailius myli ne tik dievai, karaliai, bet ir žmonės, nes apsimesti kvailiais gali tik išmintingi.

Ištikimybė - kančia, todėl ar verta mylimą kankinti?

Ištikimybės kančią tik mylintieji kenčia.

Istorijos muziejuose dažniausiai trūksta tik istorijos.

Ištvermė - flegmatiko turtas.

Išvaryk iš savo sielos namų melą ir į juos ateis tiesa.

Išvarytas iš rojaus, kuria naują rojų, iš pragaro - naują pragarą.

 


J


Jaučiantiems išdavystę lengviau, negu tiems, kuriuos ji užklumpa netikėtai.

Jaunas tik tas, kurio metus skaičiuoja meilė.

Jaunus žmones sendina senos idėjos.

Jaunystė - brangiausias turtas, tik, gaila, atiduodamas kvailiams.

Jaunystė kenčia dėl įpročių neturėjimo, senatvė - dėl jų sustabarėjimo.

Jaunystė veržiasi ant pjedestalo negalvodama, ar ji ten reikalinga.

Jausmai - nacionalistų prekė.

Jausmų dvilypumo tragedija: meilė ir neapykanta tam pačiam žmogui.

Jausmų raštas sudėtingas: sutepei - neištrinsi.

Jausmų turgaus nėra, tačiau parduodančių jausmus netrūksta.

Jausmus valdo ne protas, o valia.

Jei į moterį kaip į jūrą žiūri, nepamirški, jog jūra sūri.

Jei jausmai gali valdyti protą, tai protinguosius - kvailiai.

Jei juodosios gyvenimo spalvos bado akis, žinokite: jūsų siela dar neapako.

Jei moteris velnių nešta, geriausias vyras taps našta.

Jei protingam su kvailiu sunku, išprotės ir pats jis... su laiku.

Jei tylėjimas - auksas, tai nebylys - turtingiausias.

Jei žmogus galėtų skraidyti, tai svajonės liktų be sparnų.

Jei žmogžudžiai akmenširdžiai, tai žmogiškiausieji - akmenskaldžiai.

Jeigu „visos valdžios iš Dievo“, tai kodėl jos nesilaiko Jo įstatymų?

Jeigu apgynusieji tiesą netampa geresniais, jų tiesa - bloga.

Jeigu Dievas visagalis - kam reikalingas šautuvas?

Jeigu dvasingumas neįkainojamas turtas, tai kodėl jis taip nevertinamas?

Jeigu gyvenimo tiesas galima paversti menu, tai gyvenimą - spektakliu.

Jeigu jauti, kad šalia tavęs gyvena žmonės, vadinasi, dar esi gyvas.

Jeigu ji gudresnė negu jis, užkimba ne žuvis, o žvejys.

Jeigu liežuvis turėtų smegenų, tikriausiai, nebūtų raudonas.

Jeigu nieko nemyli, žinok, kažką žudai!

Jeigu tarp dvylikos Dievo išrinktųjų vienas išdavikas, tai kiek jų tarp mirtingųjų?

Jeigu viltis - kvailių motina, tai protingiems ji jau pamotė.

Jeigu yra degančių širdžių, atsiras ir kas jas gesina.

Jeigu yra velniava, turėtų būti ir velniai.

Jeigu žmoguje sutelpa ir gėris, ir blogis, tai draugai bet kada gali tapti priešais.

Jis buvo labai nuoširdus, o žmonės galvojo, kad jis serga.

Jis buvo žiaurus pažįstamiems, dar žiauresnis artimiesiems ir žiauriausias sau, nes labai mylėjo žmones.

Jis kaip ir šuo - mylėjo laisvą gyvenimą.

Jis mėgo pagyventi, bet taip ir mirė gyvenimo nematęs.

Jos skyrėsi kaip diena nuo nakties, nes viena priiminėjo gerbėjus dieną, o kita - naktį.

Judėjimas - ne tik progresas, bet ir avarijos.

Judėjimas - pažanga, kurios siekiant kartais tenka ir pasėdėti.

Juokias tas, kas juokias paskutinis, o paskutinis juokiasi kvailys.

 


K


Ką pasėsi, tą ir pjausi, todėl neklauskime, iš kur tiek neapykantos?

Kada lazda turės tik vieną galą, nesantaros neliks.

Kada ne duodi, o imi, noris, kad kiekvienas būtų žmogumi.

Kada silpnas žmogus, norėdamas save apginti, meluoja - pražudo save. Kada meluoja stiprieji - pražudo kitus.

Kadras - viršininko sekretorė, atsakinga už darbą su kadrais.

Kai Adomas pamilo Ievą, šventa dvasia užvaldė Dievą.

Kai ant kabliuko - ŽIGULI, bet kokią žuvį gaudyti gali.

Kai apie taiką kalbasi priešai, draugams lieka tylėti.

Kai apsukrumas teisina save, tai atvirumas būna apgaulingas.

Kai blogis remiasi gėriu, pagimdo niekšiškumą.

Kai daužoma nelaimė, ir šukės laimę neša.

Kai gėles pradeda auginti nusikaltėliai, grožiu tikėti negalima.

Kai gerai užmoka, puodus lipdo net šventieji.

Kai gyvenimas nesveikas, serga ir sveiki.

Kai gyvenimas tampa kalėjimu, pamatai: kiek daug jame sienų!

Kai idėja gera, ir vienybė yra.

Kai įstatymai humaniškesni už kultūrą, pirmiausia jais pasinaudoja nekultūringieji.

Kai jau savęs nesuprantu, einu su masėmis kartu.

Kai kam draugai reikalingi tik prabangai ir tik tie, kurie gali duoti.

Kai nebeaišku, kas geriau - tiesa ar melas, moralizuoja ir amoralūs.

Kai neteisybė reiškiasi tiesa, tai apgautieji priversti tylėti.

Kai nevedę gyvena lyg vedę, tai apsivedę - lyg nevedę.

Kai priešai tampa patriotais išdavikų ieškome tarp draugų.

Kai priešai tampa patriotais, išdavikų ieškome tarp draugų.

Kai protas naudojamas liaudžiai apgauti, protingieji nebenori protauti.

Kai sijonai kviečia kelnes į kovą, pralaimi... ne vien lova.

Kai silpnumas - motinos jėga, vaikai - laimingi.

Kai silpnybes parodo stiprieji, silpnieji dėl jų žūsta.

Kai širdis nebešaukia, lieka tik iškelti virš savęs šūkį.

Kai šnekančių daugiau, negu dirbančių, valdžią reikia atiduoti mažumai.

Kai teisingumas nesąžiningųjų rankose, būti nusikaltėliu naudingiau, negu sąžiningu.

Kai tinginių daugiau, negu darbščių, populiariausia valdžia - mokanti visiems vienodai.

Kai tuščias lieki, tik ateitim tiki.

Kai vadai serga skleroze, pavaldiniai miršta nuo infarktų.

Kai vaisiai sukirmija, sodą saugoti neverta.

Kai valdo nusikaltėliai, kalėjime šviesiau negu valdžioje.

Kai žmona valdo, vyrui neaišku, ką jis myli - moterį ar valdžią.

Kaip išsaugoti žmogiškumą, kai net Dievas gąsdina kitatikius jų šventyklų griuvėsiais.

Kaip nužudyti blogį neatimant iš jo gyvybės?

Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi, jei rasi nepaklota.

Kaip puiku, kad Mėnulis nemoka kalbėti.

Kalbančių apie prisikėlimą daug, bet kur tie, kurie prisikėlė?

Kalbėti nuoširdžiai gali ir beširdžiai.

Kalbėti turi teisę tik tas, kurį žmonės nori išgirsti.

Kalbos šiukšlintojai auga ne tik buities, bet ir kultūros šiukšlynuose.

Kaltinantys kitus griauna ne tik savo, bet ir kitų ateitį.

Kam lemta neapkęsti, tam lemta ir nuskęsti.

Kančia - melancholiko laimė.

Kančia - pekla, bet be jos siela - akla.

Kančios kalba - bežodė.

Kankina ne tik nežinia, bet ir žinojimas.

Kantrumas gėriui kurti yra vertingas, kantrumas, padedantiems nuodėmingiems kęsti blogį - žalingas.

Karaliai atėjo iš karų. O gal karai - iš karalių?

Karalių vardai suteikiami miestams, juos išaukštinusių poetų - tik gatvėms.

Karas - žmogiškumo išniekinimas žmogumi.

Karjeristą slepia protas, egoistą - kultūra.

Karjerizmą gimdo ne noras augti, o baimė likti mažu.

Karjeros laiptai valomiems plotams nepriklauso.

Karščiuojantį politiniu karščiu geriausiai gydyti šalčiu.

Kartais dėl vieno protingo viskas baigiasi labai kvailai.

Kartais paguodžia ir nelaimė, jeigu ji galėjo, bet nesibaigė mirtimi.

Kartais žmogus valdo šalį, o savęs suvaldyti negali.

Kartaus gyvenimo saldžiais linkėjimais nepasaldinsi.

Kartojasi ne gyvenimas, o pažinimas.

„Kas buvo nieks, tas bus viskuo“, - pakartojo Leninas Kristaus žodžius. Ir abu apsiriko.

Kas džiaugias savim, tas savęs nepažįsta.

Kas ieško atsakymų į gyvenimo pateiktus klausimus, tas randa save.

Kas kaltas dėl pirmosios nuodėmės - Žaltys? Ieva? Ar Adomas? Atsakymo nėra, todėl vyrai ir moterys iki šiol kaltina vieni kitus.

„Kas myli tėvus labiau negu mane - nevertas manęs“, - sako Dievo sūnus. Bet ką daryti tiems, kurie nemoka meilės matuoti?

Kas negali nuo lovos pasikelti, tas priverstas gyventi.

Kas veža, tam ir krauna, kol infarktą gauna.

Kastuvas nekaltas, jei niekšas kasa juo draugui duobę.

Katinas turi tigro prigimtį, bet šuo šito neįvertina.

Katinų demokratija pelėms nesuprantama.

Kažkada buvo tik dvi partijos: Dešiniarankių ir Kairiarankių.

Kažkada žudydavosi išdavikai, dabar - išduotieji.

Kažkada žudydavosi išdavikai, dabar - išduotieji.

Keista Dievo valdžia: visus įkalinti, kad vėliau galėtų pasigailėti.

Keistas paprotys bučiuoti velionį, užuot mylėjus gyvą.

Kelias į meilę prasideda nuo jausmų abėcėlės.

Kelias iš praeities į ateitį eina tik per dabartį.

Kiauliena kvepia kiaulystėmis, bet valgantys ją apie tai negalvoja.

Kiauliškas charakteris: išknisti tai, ką kiti stengiasi paslėpti.

Kiek daug besidangstančių Dievo šviesa! - gal dėl to, jog savo neturi.

Kiek daug besišypsančio skausmo ir skaudančių šypsenų.

Kiek kartų pralaimėjai, tiek kartų gyvenai.

Kiek reikia patirti blogo, kad išgirstum žmogų.

Kiekviena idėja gera, kai visko sočiai yra.

Kiekviena savaitė turi penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis.

Kiekviena valdžia turi pabaigą. Skelbk tai - ir būsi pranašu.

Kiekvienas malonumas turi savo skausmą.

Kiekvienas skundikas mano esąs išrinktasis, nors ir ne žydas.

Kiekvienas turi savo gyvenimą, bet ne kiekvienas turi kur gyventi.

„Kiekvienas, kuris save žemina, bus išaukštintas“, - sako Dievas. Ir žemaičiai tuo tiki.

Kietakakčiai sienas daužo, kietaširdžiai žmogų laužo.

Kietas - nebūtinai iš plieno lietas.

Kirmija ne vien prinokę vaisiai.

Klaidos išlieka, užgyja tik jų padarytos žaizdos.

Klaidos ugdo protingo valią, neklaidingumas - kvailio galią.

Klysti - dar ne išdavystė, bet kiekviena klaida - kažkieno sieloje atsiveria žaizda.

Kodėl tiek daug statančių smėlio pilis Aukščiausiojo vardu?

Kojos skundas: pagamino kokybišką batą - pirštai šviesos nemato.

Kokio didelio tikėjimo reikia, kad galėtum vaikščioti vandens paviršiumi!

Koks likimas laukia tų, kurie visą gyvenimą buvo deginami žemės pragaro ugnyje?

Koks žmogus, toks jo tylėjimas: gero - geras, blogo - blogas.

Kol beveidį pastebi, jis suspėja toli nueiti.

Kol kasdienybė nepilka, ir moterų jausmuos - tvarka.

Kol kvailioja protingi, ir kvailiai reikalingi.

Kol meluoti naudingiau negu sakyti tiesą, tol ir meluojančių daugiau negu teisingų.

Kol nėra įstatymo, nėra ir nusižengimo, todėl kuo blogesnis įstatymas, tuo daugiau nusikaltėlių.

Kol nėra tarnaujančių visiems, nėra ir ką gerbti.

Kol savi dėl laimės pešasi, svetimi tą laimę nešasi.

Kol skamba jaunystės dainos, senatvė nežino - ateiti ar dar palaukti?

Kol tyliai kiaulei leidžiama gilią šaknį knisti, tylėjimas - kiaulystė.

Kol vaikučiai gimsta be ragų, neieškokime galvijų... tarp draugų.

Kol verkia ne įžeidusieji, o įžeisti - apie gėrį kalbėti anksti.

Kol yra gyvenimo pavasariai, jokios žiemos nebaisios.

Kol žmoną suprato, net psichologas tapo psichopatu.

Kol žmonės šaukia, akmenys dievus garbina tylėdami.

Kol zuikių nėra, ir šuo draugiškas.

Kontrolė - ištikimybės patikrinimas išdavystei įrodyti.

Kova - choleriko duona.

Kova turi savo sąžinę.

Kovojantys griauna net kurdami.

Kovoje tarp kruvinos tiesos ir švento melo pasirinkimo nėra.

Kraujas nudažo idėjas tik raudonai.

Kritika tai uošvė: į kūrybą žiūri lyg į marčią.

Kultūra - ne profesija.

Kultūrą labiausiai naikina nekultūringi jos gelbėtojai.

Kultūra matuojama žmogiškumu.

Kūno maistas sielos nemaitina.

Kuo daugiau išgelbėjai, tuo didesnė tikimybė, kad būsi išgelbėtas.

Kuo ilgiau žmogus ruošiasi pasakyti tiesą, tuo daugiau pasakys netiesos.

Kuo jaunesnis vesi, tuo jaunesnis galėsi išsiskirti.

Kuo mažiau laisvų vietų kavinėje, tuo daugiau jų žemėje.

Kuo tikėti, jeigu net ištikimybė mėgaujasi išdavystės paslaptimis?

Kuo tuštesnis žmogus, tuo mažiau užkliūva.

Kur dienos šaltos ten mintys baltos.

Kur jūs matėte meilę, kuri tikėtų protingais jausmais?

Kur melui leista tiesą nugalėti, ten apgautieji priversti tylėti.

Kurapka skraido, bet tai nereiškia, kad ji vertingesnė už vištą.

Kūrėjas - lyg dievas: vienu gėrio kepaliuku gali pasotinti minią.

Kūrėjas - ne šuo, bet kariamas pripranta.

Kūrėjų vardus saugo kūryba, karžygių - tik istorija.

Kūryba - vaizdinė jausmų agitacija.

Kvailiai myli tik tuos protinguosius, kurie sugeba kvailioti.

Kvailiausia apsimetinėti protingu.

Kvailiausia rodyti save, kai nori būti protingu.

Kvailių ginklas - protingos citatos.

Kvailių kompanijoje galima juoktis tik iš savęs.

Kvailų idėjų ir ideologijų lopymas protingomis mintimis kvailystes tik paryškina.

Kvailumas - žiaurumo brolis: abu myli tik paklusnius.

Kvailumas matomas, o protingumą reikia įrodyti.

Kvailumas savo klaidų nepripažįsta.

Kvailumo nepažinęs - proto nepažinsi.

Kvailumo plaukuose nepaslėpsi.

Kvailumo vaisiais nuodija ir protinguosius.

Kvailumui paminklų nestato, nes jis ir taip nemirtingas.

Kvailys visada ieško kvailesnių už save.

Kvailys visada nori protinguosius paversti kvailesniais už save.

Kyšiu virsta ir savanaudiškai ištartas žodis.

 


L


Labiausiai nelaiminga - besišypsanti nelaimė.

Labiausiai pučiasi tuštybė. (VJ)

Labiausiai pykstu ant žvirblių: už tai, kad jie daug šneka.

Labiausiai sunkumų bijo išdavystė.

Labiausiai tepasi atvirumas.

Labiausiai vertinami ne gerai dirbantys, o pastebintys gerus valdžios darbus.

Laikrodžiai sustoja... Nesustodamos gilėja tik veido raukšlės.

Laimė - ne kiaušinis, nors mėtoma ir ji sudūžta.

Laimė - rečiausias deficitas: visi ieško, užuot patys gaminę.

Laimė - tokia gyvenimo akimirka, kai žydi paprastas lango stiklas.

Laimė - turėti motiną.

Laimė ateina ne pas laukiančius, o pas kuriančius.

Laimės akimirkos trapesnės už stiklą.

Laimės ieškotojai savo laimę dažniausiai sumindžioja.

Laimės įrodyti nereikia.

Laimės maršrutai nežinomi.

Laiminga šeima: vyras jaučia saiką, moteris - laiką.

Laimingieji žino, kada užsimerkti.

Laisva moteris bijo, kad jos laisvė neliktų nepastebėta.

Laisvai gyveni, kol pats paeini, kai veda, belieka tik eiti.

Laisvam daugiausia trūksta laisvės.

Laisvė - įstatymo, darbo ir teisingumo deivė.

Laisvesnis ne daugiau žinantis, o mažiau klystantis.

Lankstūs nelūžta, minkšti nedūžta.

Lapės visada už amžiną draugystę su vištomis.

Lengva būti laimingam danguje, bet pabandyk tokiu tapti žemėje.

Lengva būtų gyventi, jeigu tamsybių pasaulis ir jų valdovai būtų toli. Deja, jie šalia mūsų.

Lengva su ugnimi žaisti, jeigu yra, kur dūmus leisti.

Lengviau mirusiam pastatyti paminklą, negu saugoti gyvą nuo mirties.

Lengviau pastatyti naujus dvasingumo rūmus, negu sukurti jį blogio namuose.

Lengviau pastatyti naujus dvasingumo rūmus, negu sukurti jį blogio namuose.

Lengviausia prasiveržti kvailam, nes protingi jam duoda kelią.

Lengviausia skraidyti sapne.

Lengviausia sukvailėti, gyvenant pataikavimo nuopelnais.

Lengviausia susikurti rojų, kalbant... apie kitų rytojų.

Lengviausiai išsaugoti - kvailumą.

Liaudies valdžia - demokratija, biuro - biurokratija.

Liguistai siekiantis būti žmogumi tampa antžmogiu.

Likimas - lyg kumelys: spardosi, kol nepamautas.

Likimas - kalnas, į kurį kiekvienas kopiame savo keliu.

Linksmintis sveika, kol linksmybės netampa liga.

Logiška, jog ir inte-lek-tu-alų atsiranda intensyviai lak-ančių alų.

Logiškos netikinčiųjų mintys netelpa į jokią tikėjimo logiką.

Lojalumas - valdžiai patinkančios šunaujos lojimas.

Lyriškai liūdi tik laimingi.

 


M


Maldomis gali apgauti save, bet ne Dievą, nes tikėjimas gyvas tik gerais darbais.

Maloniausi - malones sakantys... į ausį.

Manantys, kad protingiausiai kalba kvailiai, patvirtina savo kvailumą.

Mąstantį žmogų kaip ir žibintą - tamsos mėgėjai akmenimis apmėto.

Matančius, jog nebėra vilties gyventi, gali išgelbėti tik sielos viltis.

Materija sukūrė sąmonę, nesąmones kuria sąmoningieji.

Mažatikiai didele meile netiki.

Medis auga saulėje, žmogus - meilėje.

Medžiai - žmonės, nemokėję tylėti.

Medžių šauksmą girdi tik mylinčių širdys.

Meilė - Gėrio širdis, Gėris - gyvenimo Dievas.

Meilė - jausmų ir proto matas.

Meilė - laimė, nors ne visi mylintys laimingi.

Meilė - pastovus dalykas. Supratimas apie ją - kintamas.

Meilė gyvenimui - žiaurumas sau.

Meilė iš pirmo žvilgsnio į smegenis nežiūri.

Meilė keršija ne tam, kuris nuvylė, o tam, kuris pakeitė mylimąjį.

Meilė žmogui - žmogiškumas, šuniui - šuniškumas.

Meilė žmonėms padeda surasti save.

Meilės akys - jausmai.

Meilės grožis priklauso nuo talentingumo.

Meilės jausmas - spalvotas, bet gaila, ir čia pasitaiko daltonikų.

Melagiai net atgailaudami negali nemeluoti.

Melagių ginčuose tiesa negimsta.

Melas - viena iš gyvenimo tiesų.

Melas būna visoks, o tiesa - lyg moteris: nori būti tik graži.

Melas keičiasi kartu su valdžia.

Melas valdžios žodžiuose griauna tikėjimą šventųjų raštais.

Melu laimės nesugrąžinsi.

Menas - gražiai aprengta tiesa.

Meno šešėlis - jau nebe menas.

Mėnuliui už nebylumą labiausiai dėkinga - jaunystė.

Mes laikome save mažais, kai norime užaugti.

Metai pirmiausia apvagia jaunystę, nesaugomą meilės.

Minkšti protai tinka valdžiai, dažnai keičiančiai savo formą.

Mintis - kaip ir kūdikis: turi gimti meilėje.

Mintis kaip kirvis - ir stato, ir griauna.

Mintys kaip grūdai: ant asfalto neauga. Joms taip pat reikalingas išpurentas dirvožemis.

Mirštančiam baisiausia sužinoti, jog tiesa, už kurią kovojo - netikra.

Mirštantys nuo gyvenimo rūdžių tiki nerūdijančiais paminklais.

Mirties nežinia kankina labiau negu jos žinojimas, kuris leidžia suprasti tikrąją žmogiškumo vertę.

Mirtingųjų, norinčių būti šventaisiais, nemyli žmonės, o šventųjų nusidėjėlių - tik dievai.

Mirtis - gyvenimo nužudyta tiesa.

Mirtis atleidžia nuodėmes tik tiems, kurie dėl jų miršta.

Mirtis dirba ir poilsio dienomis.

Mirusieji Dievo neturi, nes tikėjimas reikalingas tik gyviesiems.

Mirusieji nekalba, o artėjančių prie mirties niekas nebesiklauso.

Mirusiems įstatymai negalioja, tačiau nemirtingai sielai dėl to tik liūdniau.

Mirusio gyvenimas dvokia.

Moterims reikia komplimentų, kvailiams - sentimentų.

Moteris - dorovės saugotoja.

Moteris - kaip saulė: mylima, kol tolima.

Moteris - lyg ramunė: kol meilę pasiekia, lieka be žiedlapių.

Moteris - ne vynas: nuo išlaikymo negerėja.

Moteriškas paslaptingumas susideda iš nuodėmingų paslapčių ir paslaptingų nuodėmių.

Moteriškiausia chemijos klaida - žilų plaukų mada.

Moteriškumas - paslaptingi ryšiai tarp gyvenimo ir jį mylinčios moters.

Moters meilė - dovana vyrui už moteriškumo paslapčių išsaugojimą.

Moters siela - kaip knyga: kai skaitančių per daug - suplyšta.

Moterys nutyli, kas buvo, vyrai prišneka, ko nebuvo.

Musę prarijęs - nebeišspjausi, bet nusispjauti - galima.

Mūsų gyvenimai - lyg taurės. Vieni iš jų geria, kiti - sudaužo.

Myli tik tie, kurių gyvenimas kitų sielose augina gėrį.

Mylimosios širdžiai atrakinti kartais tinka ir buto durų raktas.

Mylinčiųjų rūšies „Raudonoji knyga“ neišgelbės.

Mylintys nemoka garbinti, nes meilė ir yra tikroji pagarba.

 


N


Naktis ne ten, kur tamsu, o ten, kur saulė nebešviečia.

Ne kiekvienas žinantis, kad jis nieko nežino, tampa išminčiumi.

Ne kiekvienas, atiduodamas save kitiems, išlieka žmogumi.

Ne visi kultūros darbuotojai - kultūringi.

Ne visi verkiantys - nelaimingi.

Ne visi, kovojantys... su vėjo malūnais, tampa donkichotais.

Ne visos raganos su ragais, bet visos velnių priėdusios.

Ne žmonės turi tarnauti idėjoms, o idėjos - žmonėms.

Neapykanta - jausmų sausra, nuo kurios išdžiūsta meilės upės.

Neateiti į draugo vestuves - tas pat, kas palikti jį nelaimėje.

Neatleidęs kenčiančiam dėl tau padarytos nuoskaudos geresniu netapsi.

Nebauskite mylinčių, nes jie net už kitų nuodėmes baudžia tik save.

Nebijokite mirties akimirkos, į kurią susirenka ilgi gyvenimo metai.

Nebijokite nelaisvę saugančio kalėjimo, bijokite laisvę dalinančio teisingumo.

Nebijokite sužeistos širdies - ji padeda galvoti.

Nedeginantys pelų gyvena piktžolėse.

Negalima žaisti su ugnimi. O su širdimi?

Negeri žmonės - lyg sausuoliai, kurie anksčiau ar vėliau iškertami.

Negras - tas pats baltasis, tik gerokai ilgiau tikėjęs saulės šviesa.

Neieškokite tikėjimo žmoguje, kurio žodžiai skiriasi nuo darbų.

Neigiantys kitus anksčiau ar vėliau išnyksta ir patys.

Neįmanoma nematyti to, kuris aukščiau už kitus.

Neištikimybė - išdavystė to, kuo kažkada tikėjai.

Neištikimybės kančią pažįsta tik išduotieji.

Neįtikėtina, tačiau turtai kraunami atimant iš tų, kurie nieko neturi.

Nekaltinkim žmogaus žvėriškumu: žvėris dažniausiai ima tik tiek, kiek suėda.

Nekantrumas dažniausiai susižeidžia pirštus, kantrybė - širdį.

Nelaimingą meilę pagimdo baimė prarasti draugą.

Nelaiminga ta moteris, kurią nusineša - tik laikas.

Nelaimingi laimės neatneša.

Nematomos šviesos nebūna.

Nematykime, ką daro, klausykime, ką sako, - ir tapsime aklais.

Nemirtingieji išauga iš mirtingųjų, šventieji - iš nuodėmingųjų.

Nemirtingojo ydų mirtingieji negydo.

Nemirtingumą kuria mirtingieji.

Nemylintys žmonių negali tikėtis ir Dievo meilės.

Nenorintys būti girnomis virsta miltais.

Nenormalūs - ypatingai protingi arba visiškai kvaili, bet normalieji jų neskiria.

Neparodęs tikrojo veido, kaukės nepakeisi.

Nepavydėkime ieškantiems... tiesos - teisme, sveikatos - ligoninėje ir žmogiškumo - teatre.

Nepažinusieji gėrio negali juo tikėti, o netikintys - būti teisūs.

Nepralenkęs savo mokytojo, neskubėk mokyti kitų.

Nepykite ant žmogaus, kuris nesupranta vaiko: jis tikriausiai neturėjo vaikystės.

Nėra dienos, kuri neužtemtų, bet nėra ir nakties, kuri neišauštų.

Nėra kaltų tarp kenčiančių, yra juos nesuprantančių.

Nėra laimės durų, pro kurias neįsiveržtų pavydas.

Nėra laimės kelių, yra tik jos vingiai.

Nėra nieko nekintamo, išskyrus kvailius.

Nėra šėtono, kuris nesugebėtų apsimesti angelu, todėl mirtingieji amžinai klaidžioja tarp tikrų ir netikrų pranašų.

Nėra tiek angelų, kurie galėtų apsaugoti nuo kiekvieno į mus metamo akmens.

Nėra tokio liūdesio, prie kurio neateitų paguoda.

Nėra tokio Tikėjimo, Proto ir Turto, kurių nesunaikintų Pavydas.

Nėra tokios tylios politikos, kuri nevirstų politiniu triukšmu.

Neregiai mato nuodėmes, kurių nepastebi net regintieji.

Nereikia, kad žodis taptų kūnu, nes visa, kas kūniška, miršta.

Nesantarvę tarp valdžios ir pavaldinių gali įveikti tik dvasingumas.

Nesąžiningumas nelaipsniuojamas, todėl nesąžiningas nėra nei nesąžiningesnis, nei nesąžiningiausias.

Nesibaigianti kančia išsigimsta, ir tada gėrio žemėje sudygsta blogio daigai.

Nesiūlykite laisvės tiems, kuriems saldūs tik uždrausti vaisiai.

Nesmerkime tų, kurie giriasi, - jie taip pat turi teisę būti silpni.

Nesmerkite kuriančių vis naujus dievus, jiems sunkiau negu Dievui, sukūrusiam tik vieną žmogų.

Nesuprantama kūryba atsiranda tada, kai ją kuria žmogaus nesuprantantys kūrėjai.

Nesupratęs kitų, nesuprasi ir savęs.

Nesvarbu, kad šviesa mažesnė už tamsą, svarbu, kad ji negestų.

Nešvari siela slepiasi švarioje, priversdama ją kentėti už savo nuodėmes.

Nešvarias rankas galima nuplauti, sudėtingiau su nešvaria sąžine.

Net auksinėmis rankomis nepadarysi auksinio liežuvio.

Net bepročiai tiki, kad jie protauja.

Net dideli laiko save mažais, jei tai padeda jiems augti.

Net prasmės ieškojimas kartais būna beprasmiškas.

Net šėtonai jaučiasi dievais, jeigu jiems meldžiasi sąžiningieji.

Net velnio apsėstosios įsivaizduoja esančios angelaitės.

Net viską matuojantiems protu neįmanoma gyventi be dantų.

Netiesa, jog vyrai myli akimis, - svetimauja ir neregiai.

Netikėkite tais, kurie giriasi nugalėję gyvenimą, tikėkite tais, kurie jį myli.

Netikėkite, jog Blogis nemyli, - tik jo meilė vampyriška.

Netikintieji turi savo tikėjimą.

Netrūksta stumiančių nei lipant į kalvą, nei leidžiantis žemyn.

Neturintys žaislų žaidžia su saule.

Neūžaugos užauga tik lipdami valdžios laiptais.

Nevaisingą figmedį Dievas sunaikino, nors žmogiškiau būtų padaryti jį vaisingu.

Nevyriškas vyras - bėda, nežmoniška žmona - nelaimė.

Nežadėkim laimės milijonui, jei negalim duot jos nelaimingam Jonui.

Nežinojimas - skola gyvenimui.

Nežmogiška deginti žmogų degtinėje.

Nežmoniškas vyriškumas: normalaus vyro normalus jausmas ne savo žmonai.

Nežmoniškumas turėtų atsirasti ne iš žmogaus.

Niekas dėl to nekaltas, kad baltųjų velnias - juodas, o juodųjų - baltas.

Niekas neateina iš valdžios, visi mes - iš motinos įsčių.

Niekas niekada negirdėjo, jog nuo protingų idėjų kvailiams galvos skaudėjo.

Niekas už akmenį geriau nežino, kodėl žmogus gyvas ne vien duona.

Niekšai draugystę supranta kaip išnaudojimo formą.

Niekšas nustebęs žiūri: sąžinė durų neturi!

Niekšo kultūra niekšiškumo nemažina.

Noras - tik oras sugebėjimų kamuoliui pripildyti.

Noras kompensuoti jaunystę senatvėje, nelaimingą padaro - dar nelaimingesniu.

Norinčiam pamilti priešą, užtenka pašalinti savyje Jo neapykantos priežastis.

Norint pamatyti gyvenimo kirminus, reikia jį perkąsti.

Norint sakyti tiesą, reikia iki jos išaugti.

Norint save rasti, nebūtina savyje pasimesti.

Norint sukurti žmogiškumo lauką, reikia jausti širdžių trauką.

Norint suprasti jausmų buhalteriją, neužtenka būti buhalteriu.

Norint tiesą surasti, reikia melą suprasti.

Norintys atsinaujinti privalo nors trumpam sugrįžti į vaikystę.

Nors jis gyvena po kauke, visi į veidą žiūri.

Nukirpę hipį plikai suprato: kalti ne plaukai.

Nuo paviršiaus iki viršaus lengviausiai pakilti - paviršutiniškiems.

Nuo satyros šviesos net tamsoje nepasislėpsi.

Nuo taikūno iki pataikūno tik vienas žingsnis.

Nuo tilto į upę krenta girti, su tiltu - likimo pasmerkti.

Nuodėmė - lyg skola, kurios negrąžinęs atleidimo net iš Dievo negausi.

Nuodėmė - ne dėmė, bet sąžinę išjuodina.

Nuodėmės lyg piktžolės: joms išnaikinti reikia daugiau darbštumo, negu gerumo.

Nuodėmių akmenimis nuodėmingojo neužmuši.

Nuosavas vyras - kažkada povu buvęs kalakutas.

Nuoširdaus žmogaus egoizmas vertingesnis už niekšo nuoširdumą.

Nuoširdūs būna tik labai protingi arba visiškai kvaili.

Nuoširdus rauda, kol skauda, apsukrus - kol raudos neša naudą.

Nuskęsti galima ir vonioje, bet jūroje - garbingiau.

 


O


Objektyviausiai vertina padėtį įkritęs į savo paties iškastą duobę.

Ožys žinojo, kad ne viską galima įvertinti pagal vilną.

 


P


Pačios naujausios mintys išsakomos senais žodžiais.

Padėjėjas - juokdarys: dirbdamas karaliaus darbą, gauna kvailio atlyginimą.

Padlaižys ir rankas nulaižys, bet nulaižytam teks pirštus graužti.

Pagrindinė Dievo šventovė - ne Romoje, o - žmoguje.

Pagrindinis žodžių matavimo vienetas - gerumas.

Pagyrimo melas užpildo asmenybės plyšius.

Pakartotinės vedybos - malonumų ieškojimas klaidose.

Paklydėliai sugrįžta, išskyrus tuos, kurių nelaukia.

Palaidūnas - žmogus, kurį kiti laidoja dar gyvą.

Paleistiems labiausiai patinka paleistuvystės.

Pametusieji galvą dėl svetimų moterų nežino, kaip sunku jų žmonoms gyventi su begalviais.

Partijų likimą lemia ir juodųjų žaidimas.

Paruoštą kalbą valdo protas, neparuoštą - jausmai.

Pas išrinktuosius ateina išrinktieji, pas gerus tie, kurių laukia.

Pasakose kalno viršūnę pasiekia gerieji, gyvenime - gudrieji.

Pasaulis - žmonės, gyvenantys po saule, kuri dovanoja jiems ne tik dieną, bet ir naktį.

Pasaulis labiausiai kenčia nuo sergančių pasaulinėmis idėjomis.

Pasirinkimo galimybė leidžia ir išmesti.

Paslaptingumas - sugebėjimas padaryti ką nors iš nieko.

Paslaptys trumpaamžės, nes neįmanoma paslėpti jų taip, kad kas nors nerastų.

Pasmerkė save už tai, kad neturi už ką smerkti.

Pastoviai ieškantys sliekų... ten, kur jų nėra, sukirmija.

Pataikavimas - ne kvailumas, o duoklė kvailiams.

Pataikavimas - vidinės kultūros piktžolė.

Pataikavimo menas - pelningiausias.

Patekęs į gyvenimo sūkurį, ir kvailys ką nors sukuria.

Patikimiausias jaukas - švelnumas.

Patikimiausias moters grožio sargas - pinigai.

Patyrimą gaudo švelnumu.

Patyrimą kaupia ne vien tiesa, bet ir melas.

Pavėjui pučiančiam ir vėjas padeda.

Paversti vyną vandeniu gali ir žmogus, o vandenį vynu - tik Dievas.

Paviršiaus užterštumas persiduoda ir gelmėms.

Paviršiuje - dažniausiai paviršutiniški.

Paviršiuje sąžinė tepasi greičiau.

Pavydas svajonę užmuša žodžiais.

Pavydas, egoizmas ir melas - žmogiškos ydos žmogiškumui užmušti.

Pažinimas didesnis už Žemę.

Pažinimas eina iki begalybės, protas - iki beprotybės.

Pažinimas, valia, sąžinė - trys banginiai, laikantys žmoniją.

Pegasas - talentingo šeimininko arklys.

Pelei skaudžiausia, kad katinas prieš suėsdamas ja žaidžia.

Pelną auginti sunkiau, negu vaikus.

Per šventes žudo tik velniai.

Per vėlu sustoti, kai gyvenimo sankryžoje užsidega raudona šviesa.

Perdėtai dėkoja ne geradarį guosdamas, o naudą užuosdamas.

Pergalei reikalingi ne tik nugalėtojai, bet ir pralaimėjusieji.

Perkeliant gyvenimo skausmą į kūrybą, žmonėms jo lieka tiek pat.

Persivalgymas prasideda uostymu, išnaudojimas - glostymu.

Perspektyva kuriama iš tų, kurie lengviau šlifuojami.

Pėsčias tiesą pasiekia greičiau, negu važiuotas.

Pigi to dorovingojo dora, kurs nori pasirodyt geresniu, negu yra.

Pilvui besimeldžiančių maldos Dievui sielos nesotina.

Pinigai - taikiausias valdžios ginklas žmonėms apiplėšti.

Pinigas yra gėris, kol žmonės jam nepradeda melstis.

Pirmieji pradėję kovą dažniausiai žūsta, todėl pergalę švenčia atėję į ją paskutiniai.

Plėšrūnų kailiai - gražiausi.

Poetai apdainuoja tik tuos krūmus, kuriuose tupi lakštingalos.

Poezija - jūra, kurioje neskęsta tik jausmai, plaukiojantys proto laivais.

Poezija - jausmų jūra, kurioje galima maudytis tik visai nusirengus.

Poezija - maistas, netikrinantis dantų.

Poezija apie gyvenimą dar nėra gyvenimo poezija.

Poezija apie moters rankas gali gimti... žiūrint į kojas.

Poezija ištikima: visi ją gali mylėti, bet negali su ja gulėti.

Politika - lyg moteris: nori vyrui ištikima likti ir kaimynui patikti.

Politika - mušimas... į vienus vartus.

Politika - sergančių menas apsimesti sveikais.

Politika visada amorali, tačiau būti apolitišku dar nereiškia būti moraliu.

Politikai mėgsta baltas mintis, nes jas lengviau nudažyti.

Politikai žino, jog žmonės myli lakštingalą ne už protą, o už čiulbėjimą.

Politiko supratimas apie Gėrį ir Blogį yra labai ribotas, nes jis negali išeiti už partijos kiemelio ribų.

Politikos pradžia - skrandis.

Ponams - ponavimas, tarnams - tarnavimas, bet ir vėl ponams.

Ponas rūpinasi tik tų tarnų sveikata, kurie jam ištikimai tarnauja.

Populiarumas visada truputį purvinas.

Pradėdamas statyti naują gyvenimą visada patikrink senojo pamatus.

Pradžia sunkiausia ne tik gėriui, bet ir blogiui.

Pralaimėjęs laimi... pažinimą.

Pralaimi ne tas, kuris nepasiekia tikslo, o tas, kuris jo neturi.

Pranašai kalba apie Dievo kvailybės išmintingumą ir silpnybės galingumą ir žmonės tikriausiai tiki.

Pranašai šaukia ir tyruose, o fariziejai - tik tribūnose.

Prarijęs dramblį, musę gali ir išspjauti.

Prie barzdos nebereikia lazdos nuo kvailių apsiginti, nes jie patys jas ėmė auginti.

Prie barzdos reikia ir lazdos - nuo kvailių apsiginti.

Prie kapo įžymaus veikėjo, net priešai draugiškai šnekėjo.

Prieš vėją nepapūsi, jei pats - vėjo papučiamas.

Prieš vėją nepapūsi, jei pats vėjo papučiamas.

Priešų ieško tik kvailiai.

Princai išnyko, bet jų principai liko.

Prisikelia tik nužudytieji su Dievo palaiminimu.

Prisitaikėlio sąžinė - lyg dirbtinė gėlė: nevysta, bet ir neprigyja.

Prisitaikymas - sangviniko ginklas.

Pro rakto skylę galima pamatyti daugiau, negu pro langą.

Propaganda - menka paguoda: už kiek perka, už tiek parduoda.

Prostitutė apsidžiaugia sužinojusi, jog kilniausia paskirtis - tarnauti kitiems.

Protas lyg kvailys - visur lenda pirmas.

Protas myli pelną, kvailumas - infliaciją.

Protas nepavojingas tik ten, kur jis reikalingas.

Protas prigalvoja visokiausių nesąmonių. O kenčia? Širdis.

Protas visagalis, tačiau paversti jausmus protingais negali.

Protingas parengia eigą, o kvailys supranta, jog tai jo pareiga.

Protingas žmogus nori būti savimi, o kvailys - protingu.

Protingas žvilgsnis tinka ir kvailam.

Protingi savo protu nesididžiuoja - jie tiesiog negali neprotauti.

Protingi, ieškodami tiesos, išmoksta protauti, kvailiai - gyventi.

Protingieji - labai skirtingi, o kvailiai - panašūs.

Protingų žmonių daug kas nesupranta, kvailiai juos dar ir niekina.

Protingųjų kova - pažanga, bepročių - svieto pabaiga.

Proto akys - gudrios.

Proto ir pažinimo ribos sutampa.

Proto konkursas - visiems, o grožio - tik moterims.

Pykčiui nugalėti reikia daug gerumo, kurį galime užsiauginti tik patys.

Pyksta laimė... ant rankų nešiojama, nori būti mašina vežiojama.

Pyktis žeidžia ne tik žmogų, bet ir Žemę.

 


R


Ramybė - tokia laimės būsena, dėl kurios sąžinė paklūsta kompromisui.

Rašyti protingai dar nereiškia rašyti talentingai.

„Raudonoji knyga“ - žmogaus žiaurumo įrodymas.

Raupsuotą sielą išgydyti sunkiau, negu raupsuotą veidą.

Regimasis pasaulis laikinas dėl to, jog keičiasi ne tik pasaulis, bet ir regėjimas.

Reikia būti pakankamai išmintingu, kad nebijotum jodinėti ant asilo.

Reikia pabūti atstumtam, kad išmoktum priglausti.

Revoliucinė situacija: viršuje - politiniai impotentai, apačioje - pasileidėlės.

Romantika apsaugo gyvenimą nuo kasdienybės nuodų.

Romantikas ir tikintis panašūs tuo, kad abu svajoja gyventi po mirties.

Rožė - graži gėlė, tačiau karvei labiau patinka žolė.

Rožės gražiai žydi, bet bulvės joms nepavydi.

Rytas už vakarą protingesnis, bet nereiškia, kad jis geresnis.

Rytas už vakarą protingesnis, bet nereiškia, kad vakaruos kvailiai.

 


S


Sako, jog Dievo nėra, užtat kiek norinčių juo būti.

Šakoms sunku suprasti, kodėl šaknys purvinos.

Šalia tikslo kalno visada yra ir likimo bedugnė.

Šaltinį tinkamai įvertina tik troškulys.

Saulės esmė - Žemės, dienos, metų, gyvenimo dalinimas iš keturių.

Savanaudis gudriuosius apgauna gudrumu, nuoširdžiuosius - nuoširdumu.

Savarankiškumas - kai pats klausi, ir pats atsakai.

Save gali pamatyti ir veidrodyje, o savo sielą - tik kitame žmoguje.

Savigarba - save aptarnaujanti garbė.

Savikritika - sielos reklama.

Savyje pasimetęs, kitiems nepadėsi.

Sąžinė - gėrio įstatymas, įrašytas gerumu apdovanotų žmonių širdyse.

Sąžinė - sielos sargas, kuris, kaip ir visi sargai, retkarčiais užsnūsta.

Sąžinę mato net aklas.

Sąžinė neparduodama, todėl sąžiningi pinigų neturi.

Sąžinės randai negyja.

Sąžiningai dirbantis - sąžiningai ilsisi, nesąžiningas - taip pat, tik dažniau.

Seną kūrinį naujai supranta tik naujas patyrimas.

Senas raugas tinka naujai duonai, bet ne naujam gyvenimui.

Senatvės valandos visada ilgesnės už jaunystės metus.

Seniau karalius turėdavo juokdarį, dabar žmones juokina valdžia.

Senovėje avelės paklysdavo per žioplumą dabar - sąmoningai.

Septynis kartus pagalvok, aštuntąjį pasakyk.

Sergančio kūryba - ligota.

Sergančioje visuomenėje tiesos keliai veda ne į laisvę, o į kalėjimą.

Šėtono įstatymai netinka nei žmonėms, nei dievams.

Šią amžių tiesą žino net kvailiai: pro rakto skylę įlenda tiktai drambliai.

Šiais laikais grožį, kaip ir kelnes, galima užlopyti.

Šiandieniniais vaikų klystkeliais kažkada vaikščiojo jų tėvai.

Siekimas pagarbos - kultūringas egoizmas.

Siela savo turtą krauna ne kai ką brangaus įsigydama, bet kai ko brangaus netekdama.

Sielos akys susiranda grožį, kurį paslaptinga jėga paverčia menu.

Sielos kirminas graužia ir kūną.

Sielos lobiai patikimiausi: jų niekas bent nepavogs.

Sielos šventė - šventos akimirkos, netelpančios į jokius laiko rėmus.

Silpnieji - niekšų užuovėja.

Silpnieji žiemą ieško kailinių, stiprieji - saulės.

Silpnųjų tiesa skęsta.

Silpnybes galima išvaryti, bet joms sugrįžus, tenka išeiti žmogui.

Šiltų vietų būna ne tik po saule.

Skaičiuodami atstumtuosius, skaičiuojame savo nuodėmes.

Skaičiuojantys kitų nuodėmes patys tampa nuodėmingais, žiūrintys į mylinčius - išmoksta mylėti.

Skaldyk ir valdyk! - t. y., neleisk velniams gyventi vienybėje.

Skaudžiausia žmonių nelaimė, kai apie laimę kalba nelaimingi.

Skaudžiausia, kai neskauda.

Skaudžiausiai kenčia sergantys... nuoširdumu.

Skausmą pažinusiems žmonėms labiausiai skauda, kai dėl jų žaizdų kankinasi kiti.

Skubantys subręsti nežino, jog mirs anksčiau už neskubančius.

Skubėkite, kai laukia, išgirskite, kai tyli, kitaip numirsite nieko nesupratę.

Smerkdami praeitį, neužmirškime, kad blogis gimdo blogį.

Sparnai reikalingi ne tik kylant, bet ir leidžiantis.

Specializacija - visagalė, tačiau humaniškumo specializuoti negali.

Sprendžiantiems uždavinius - gyvenimas sudėtingas, nusirašinėjantiems atsakymus - paprastas.

Statantys šventoves žmonių sielose žino, jog šie vėliau statys ją puošdami ir įprasmindami kasdienybę.

Stebuklingiausias vaistas - tikėjimas išgijimu.

Stebuklingus ženklus mato tik tie, kurie jais tiki.

Stebuklų laikai praėjo. O dievų?

Stipriam klaida - pamoka, silpnam - savęs išteisinimas.

Stiprieji mokosi iš silpnųjų klaidų.

Stiprieji nori taikos, silpnieji - karo!

Stiprieji verkia iš džiaugsmo, gerieji - nelaimėje, silpnieji - bet kada.

Stiprus tik tas, kuris nugali save.

Su melu toli nevažiuosi, jei važiuosi netepdamas.

Suaugusieji bręsta tik grįždami į vaikystę.

Suaugusiųjų tiesos vaikams nesuprantamos, nes jos apaugusios melu.

Sugebėjimas atleisti - leidimas mylėti.

Suklupę lygioje vietoje nežino, jog užkliuvo už dvasinio suklupimo akmens.

Suklupti galima ir neatsiklaupus.

Suktas žmogus kasdien tampa gudresniu, o gudrus - suktesniu.

Šuniškas miesto šuns gyvenimas: net loti negalima.

Šuniškumo garbinimas būdingas praradusiems žmogiškumą.

Šunkelių niekas neasfaltuoja.

Sunkiai einantys amžinybės nepasiekia.

Sunkiausia nešti mirusį draugą.

Sunkiausia rasti savyje kvailį.

Sunkiausia suprasti, jog priešas - taip pat žmogus.

Sunku palenkti jauną medį, pačiam nesilenkiant žemyn.

Sunku surasti zuikiui tiesą, kol vilkas ėda zuikių mėsą.

Šunsnukių net šunys nemėgsta.

Šuo atsisakė savo demokratinių pažiūrų, kai pamatė zuikį.

Supranta šuo katės fiziologiją, bet taikiai gyventi negali: trukdo ideologija.

Supratęs juoko esmę - nuliūdo.

Susirgus ekonomikai, atsiranda ir socialinės ligos.

Susituokė, o manė, kad išsigelbėjo.

Suspėjantys vaikšto pro duris, vėluojantys - atsitrenkia į sienas.

Sveika neapykanta virsta ligota meile.

Švelnumas ištirpdo bet kokį jausmų ledą.

Švenčiausias tikėjimas - kova už žmogų.

Šventės dieną švęsk, tai yra, gimdyk šventas mintis.

Šventieji miršta už kitų nuodėmes, bet ne todėl, kad nuodėmingieji galėtų su savomis gyventi.

Šventovių griovimo laikais tikintieji stato jas savo sielose.

Svetimas pilvas prašo, savas - reikalauja.

Svetimos klaidos nemoko.

Šviesa miegantiems nereikalinga.

Šypsena - ne vien puošmena, ji - ir išdaviko kaukė.

Šypsena - sielos veidrodis.

 


T


Ta pati burna ir keikiasi, ir meldžiasi. Deja, tokių žmonių maldos žodžiais tikėti negalima.

Talentai žūsta tik nuo netalentingųjų rankos.

Talentas - didelių išbandymų sunkumai, nuo kurių silpnieji palūžta.

Tam, kuris sąžinę prarado, tiesa akių jau nebado.

Tarnas, kuriam šeimininkas patiki savo reikalus, tampa ne tik tarnu.

Tarnauja liaudžiai, bet iš ko gyvena - liaudis nežino.

Tarnauti žmonėms - tauru, tarnauti valdžiai - naudinga.

Tarp Tėvo ir Sūnaus yra Dvasia: kartais Šventoji, kartais Nelaboji.

Tarp tiesos ir melo vyksta dvikova: kuris kurį apgaus.

Tas, kas nesugeba pakilti pats, bando pažeminti kitus. (VJ)

Tas, kuris apie audrą neišmano, nesukels ir uragano.

Tas, kuris pats kenčia, supras ir kito kančią.

Tauta savo valios dar nepareiškė, o jos vykdytojai ją jau įgyvendina.

Teisę prakeikti pasaulį turi tik motina be rankų.

Teisei į viską priklauso ir beteisiškumas.

Teisinga valdžia ta, prie kurios geriems - gerai, blogiems - blogai.

Teisingų žmonių ginčuose gimsta tiesa, bet ne vienybė.

Teisingumas priklauso ne nuo tiesos, o nuo teisėjų.

Teisingumas vaikšto su lazda ir reikalinga ji ne pasiremti, bet nusižengėliams mušti.

Teisybės alkio nepasotinsi melu.

Teisybės ieškotojų tūkstančiai, bet tik vienas iš jų tampa Karaliumi.

Ten, kur nėra Judų, nėra ir šventųjų.

Tėvai linki vaikams laimės, net sąžinei tampant jos priešu.

Tėvų klaidos kartojasi vaikų likimuose.

Tėvynės išdavikai Tėvynės nebeturi.

Tiek nedaug tikrų dievų ir tie patys pikti.

Tiesa - siena, kurią kiekvienas dažo savo dažais.

Tiesą lyginame su Dievu, nors dievai ne visada teisingi.

Tiesą sako ir išdavikai.

Tiesai apginti ne visada užtenka proto, kartais reikia ir šautuvo.

Tiesai nusilenkiama, jėga - pati nulenkia.

Tiesos akys liūdnos.

Tiesos nuolat keičiasi, kol galiausiai tampa melu.

Tiesos šūkauti nereikia: teisingi būna ir nebyliai.

Tik abejojantys kitų tobulumu turi galimybę tobulėti.

Tik atstumtieji išmoksta priglausti.

Tik blogoje visuomenėje vaikai užauga blogesni už savo tėvus.

Tik gyvenimo muštas kvailys tampa juokdariu.

Tik kurčiame ir aklame pasaulyje galingieji gali daryti savo nusikaltimus.

Tik laimingieji gali apsimesti nematančiais.

Tik laimingų tarnų ponas turi teisę ponauti.

Tik meniškas grožis netampa negražiu.

Tik nepaprastai gyvenimą mylintys žmonės būna paprasti.

Tik neturintys savojo džiaugsmo gyvena svetimu skausmu.

Tik niekšas neturi ko prarasti.

Tik niekšų valdžia gali ramiai gyventi šalia kasdien niekinamo žmogiškumo.

Tik nuoširdžiai žmonėmis tikinčiam varguolio dovanėlė vertingesnė už turtuolio dovaną.

Tik pametusiam lemta suprasti, kaip sunku rasti.

Tik protingas nebijo savęs paklausti: ką aš darau?!

Tik sielą gydanti atgaila apvalo ją nuo nuodėmės.

Tik sužeistos širdys supranta kitų širdžių kalbą.

Tik teisingumo dugne... teisieji nusideda, o nusidėjėliai teisia.

Tik tiems padėti nieko negali, kurie laimingi... vien dėl to, jog Žemė apvali.

Tik tikėjimo akmenėliai didelius vežimus verčia.

Tikėjimas - meilė Dievui, artimui ir sau. Atvirkščiai negalima.

Tikėjimas dėl tikėjimo - tuščias dalykas, tikėjimas Gėriu - jau kelias į prasmingą gyvenimą.

Tikėjimas gėriu - teisiųjų nuosavybė.

Tikėjimas gėriu - tikroji gyvenimo duona, kurios ja tikintiems visada užtenka.

Tikėjimas gėriu augina gėrį, blogiu - blogį.

Tikėjimas ir teisingumas vergų neturi, pavaldžiuosius gimdo valdžia.

Tikėjimas laisvas, kol išsirenki dievą, po to tenka jį garbinti.

Tikėjimas matuojamas ne tikinčiųjų skaičiumi, o jų sąžine.

Tikėjimas nemirtingumu danguje - gyvenimas žmogiškumui žemėje.

Tikėjimas reikalingas gyviems, mirusiais pasirūpins nuodėmių apskaitos buhalteriai.

Tikėjimas žmogumi prasideda nuo tikėjimo jo praeitimi.

Tikėjimo abejonių šviesa aplanko tik tikinčius žmogiškumu.

Tikėjimu, kaip ir duona, persisotinti nesveika.

Tikėkime tais, kurie eidami į savo vaikystę, pasiima duonos.

Tikinčių Dievą daug, bet dar daugiau nesilaikančių jo įsakymų.

Tikintieji savimi - nenugalimi.

Tikintis tiki... ir melu.

Tikintys laukia žodžių, mylintys - darbų, abejojantys - stebuklų.

Tikra kūryba - šviestuvas, ieškant kelio į tikėjimą žmogumi.

Tikrą laimę galima įsikišti ir į kiaurą kišenę.

Tikra nelaimė - tik viena: basa, nuskurdus, alkana.

Tikra šventė ta, kurioje žmogiškumas nešamas aukščiau už vėliavą.

Tikras draugas ne tas, su kuriuo gera, o tas, be kurio sunku.

Tikras vertybes vertina net abejotini vertintojai.

Tikras vyras visada yra tikras - ir namuose, ir darbe, ir politikoje.

Tikrasis dvasingumas auga iš šaknų.

Tikri dvasingumo vaisiai auga tik ant sąžinės medžio.

Tikri žmonės, kaip druska: net sumalti išlaiko savo skonį.

Tikrosios šventovės yra mūsų sielose, todėl pažinti gėrį gali tik sugebantys taikiai gyventi su žmonėmis.

Tikrosios tiesos nesumuojasi.

Tinginio darbas skaudina, bet mažiau, negu tušti pataikūno pažadai.

Tinginių žemėje populiariausi pranašai.

To, kas dengiama figos lapu, žodžiais nepridengsi.

Tokie laikai, kai net vaikai į tėvą nepanašūs.

Triveidis: apie Dievą kalba, apie rojų galvoja, su velniu gyvena.

Trūkumai atsiranda ten, kur imančių daugiau, negu duodančių.

Tuos, kurie žodžiais tiki, žodžiais ir maitina.

Turint sielą juodą, net rimtumas nerimtai atrodo.

Turint viltį nebaisu ir nusivilti.

Turtingieji apie Dievo karalystę sprendžia pagal maldos žodžius: „Kaip danguje, taip ir žemėje“.

Turtuoliui naudinga tikėti valdžia, neturtingam - Dievu.

Tuščią galvą galima pripildyti, blogiau su kiaura.

Tuščiaviduriai sunkumams neatsparūs.

Tuščioji galva atrodė protingai, tik gaila, neturėjo ko parodyti.

Tvirtinantys, kad protingiausiai kalba kvailiai, patvirtina savo kvailumą.

Tylėjimas - paskutinė sielos tvirtovė, sauganti ją nuo gyvenimą griaunančių rėksnių.

Tylėjimas prasmingas tik tada, kai kalbėjimas tampa beprasmiu.

Tyliai ryjantys vieni kitus - kaip ir žuvys: žiaurumu nekaltinami.

Tyliai šnekantys nori, kad juos tyliai ir išgirstų.

Tylintieji, kaip ir akmenys, geriausiai tinka pamatams.

Tylus skausmas spindi ilgesiu, nes prie tylėjimo purvas nelimpa.

 


U


Už aukso žodžius auksu nemoka.

Už gerų darbų slepiasi tik geras žmogus, o už gerų žodžių - ir veidmainis.

Už pinigą kazoką žmogus net su velniu šoka.

Už senatvės pažinimo sankaupas galima nusipirkti viską, išskyrus jaunystę.

Užnugarį turintiems bambos dėsnis negalioja.

Užpakalinei kultūrai reikalinga ir prekyba pro užpakalines duris.

Užsakymų stalas - ne tvenkinys, nors čia maitinamos ypatingos žuvys.

Užsidėjo kepurę, kad kas nepagalvotų, jog galvos neturi.

Užuojautos ieškančių kančia panaši į veidmainystę.

 


V


Vaikai, negalintys suprasti tėvų, padeda jiems suprasti savo tėvus.

Vaikščiodamas laimei iš paskos nežūsi, bet ir laimingu nebūsi.

Vaikščiodamas tiesai iš paskos, teisus nebūsi.

Vaikų sukilimas prieš tėvus - nesibaigiančios velniavos pradžia.

Vaikystės ašaras nušluosto mama, senatvė verkia viena.

Vakaras - praeitis, rytas - ateitis, o dabartis: diena ar naktis?

Vakarykštės beprotystės šiandien tik tvirtina: vargu ar rytoj būsime protingesni.

„Valdovas - savo tarnų tarnas!“ Gaila, jog tai tik priešrinkiminis lozungas.

Valdžia - ne karvė, bet ir ji retkarčiais užtrūksta.

Valdžia apanka nuo šviesos, liaudis - nuo tamsos.

Valdžia iš Dievo nukryžiavo Jo sūnų. Neužmirškite to būdami valdžioje.

Valdžią keikia tik tie, kurie jos neturi, visi kiti ja naudojasi.

Valdžia negali neištvirkauti, kol ją myli tiek daug auksaburnių politikų.

Valdžia, kuri nenori, kad žmonės praregėtų, - nėra nuo Dievo.

Valdžiai patinka tie, kurie girdi, bet nesupranta. Juos lengviau išnaudoti.

Valia saugo sveiką gyvenimo būdą, o jis - sveikatą.

Valia, pažinimas, sąžinė - trys banginiai, laikantys dorovės žemę.

Vargas - ne tik vargšų, bet ir turtuolių brolis.

Vėjo malūnai išnyko, bet duona iš vėjo miltų tebekepama.

Velnias gundo tik šventuosius, nes nuodėmingieji pas jį ateina patys.

Velniukai nesupranta, kodėl jų tėvai apsimeta šventaisiais.

Verkia duona tinginio valgoma, nes dantys nevalyti.

Verkia ir juokdariai, tik, gaila, juokas ašarų nemato.

Veršio į jaučių tribūną neleidžia.

Vestuvės - laikinas meilės problemos sprendimas, kuris vėliau tampa neišsprendžiamu.

Vidinė jėga - kovos su savimi dukra.

Viena didybės priežasčių - sklerozė.

Vienas skriaudoje mato naudą, kitas naudoje - skriaudą.

Vieni moka už išdavikišką tiesą, kiti - už patriotišką melą.

Vieni neranda pasaulyje vietos, kiti savyje sutalpina visą pasaulį.

Vieni netenka galvos dėl pinigų, kiti dėl idėjų... spalvos.

Vieni nuo idėjų liesėja, kiti... tunka.

Vieni sėja, kiti pjauna, treti derlių dalijasi.

Vienišas ne tas, kuris vienas, bet tas, kuris niekam nereikalingas.

Vilkų kompanijoje ir lapė demokratiška.

Vilkų visuomenėje net avinai priversti tapti gudročiais.

Viltis išauga iš nevilties.

Viltis neapgauna tik ištvermingųjų.

Virstant meilei širdgėla skaudžia, ištikimybė tampa šios kančios pradžia.

Visi dievai vienodi: nemėgsta protingesnių už save.

Visi nori būti protingi, nes suprato, jog nėra kvailio etato.

Visi žmonės yra geri, išskyrus tuos, kurie pažeidžia teisingus įstatymus.

Viską, ką darome, darykime savo dvasiai ir įsitikinsime, jog rojus ne danguje, o žemėje.

Viskas, kas padaryta iš nieko, nieku ir lieka.

Visos kovos su priešais baigiasi savųjų naikinimu.

Visos revoliucijos progresyvios: jos mažiau kultūringą išnaudojimą pakeičia kultūringesnių.

Vištos myli gaidį dėl to, kad jis nededa kiaušinių.

Visų spalvų balionų likimas vienodas: jie sprogsta.

Visuomenė serga tik tomis ligomis, kuriomis ją apkrečia serganti valdžia.

Vynas jausmus gaivina, jausmai kūną džiovina.

Vyrai ir vilkai mėgsta zuikieną, moterys ir lapės - vištieną.

Vyrai sapnuodami kartais girdi balsus iš dangaus, bet žmonos tuo netiki.

Vyras - žmonos dievas, o dievas - meilė. Todėl žmona gali gerbti tik ją mylintį vyrą.

Vyriškai savikritiškas: toks ir gyvenimas - nuo pat gimimo trišakas.

Vyriškumas - didvyriškumas kasdienybėje.

Vyro meilė auga kartu su pagarba vyriškumui.

Vyrų akys nekaltos dėl to, kad jiems patinka gražios moterys.

 


Y


Yra brangumo riba, už kurios nebūna už ką pirkti.

Yra ir toks padorumas - uždaryti duris.

Yra ne tik gyvenimo gelmės, bet ir jų gyventojai.

Yra ne tik netikri daiktai, bet ir netikri žmonės. Ten, kur jų daug, ir netikrumo daug.

Yra ne tik tuščių reikalų, bet ir tuščių veikalų.

Yra paslapčių, kurias patikėti gali tik nebyliams.

Yra tik viena nepagydoma liga - nužmogėjimas.

 


Z


Žaizda - ne bėda, blogiau, kai širdį skauda.

Žemės įgaliojimai tvirtinami antspaudais, Dangaus - stebuklais.

Žiauriausias jausmas - kerštas meile.

Žinojimas net bailiui padeda apsiginti nuo priešų.

Žinomi tik kopiantys aukštyn.

Žmogau, kuo tu tapai, jei taikai ginti reikalingi... kūdikių kapai.

Žmogiškumas - pagrindinė gyvenimo gama, už jos - išgamos.

Žmogiškumas spalvotas, todėl nei baltosios, nei juodosios sielos jo nepripažįsta.

Žmogiškumo kruvinomis rankomis nebūna.

Žmogiškumo pradžia - pralaimėjimuose.

Žmogų - kaip ir stiklą, valant svarbu nesudaužyti.

Žmogų augina ne žmogus, o žmogiškumas.

Žmogui labiausiai reikalingas ne oras, o dėmesys.

Žmogui reikia nors tiek stiprumo, kad nemenkintų savęs.

Žmogui svarbiau - neleisti tikėjimo sugriauti, Dievui - sugriautą atstatyti!

Žmoguje užprogramuota žmonijos praeitis ir tikėjimas, neleidžiantis nužmogėti.

Žmogus - kaip medis: palenktas lūžta.

Žmogus - lyg lemputė: perdega nuo gyvenimo įtampos.

Žmogus - penkiakampė žemės žvaigždė.

Žmogus be ištvermės - lyg mašina be stabdžių.

Žmogus be šaknų - lyg šaka: kur tik smeigsi, visur nudžius.

Žmogus gali būti viskuo, o šuo - tik draugu.

Žmogus jis buvo geležinis, bet mirė... nuo korozijos.

Žmogus nėra toks silpnas, kad patikėtų Dievo rūstybe gąsdinančiais pranašais.

Žmogus panašesnis į vilką, negu į asilą, nes mėsą ėsti skaniau, negu šieną.

Žmogus pažįsta gamtą geriau, negu save. Kodėl?

Žmogus perkamas, žmogiškumas - ne!

Žmogus skamba, kol sudūžta.

Žmogus vertingas tiek, kiek jis supranta kitus.

Žmogus yra neįkainojama vertybė, kol jo kas nors nenuperka.

Žmogus yra ribotas, beribis tik jo pažinimas.

Žmogus, kaip ir Mėnulis, turi nematomąją pusę.

Žmona gali gerbti tik ją mylintį vyrą.

Žmonėms, kurie jaučia saiką, priesakai nereikalingi.

Žmonėms, turintiems nešvarią sąžinę, pasaulis negali būti švarus.

Žmonės - lyg medžiai: vieni nulaužomi, kiti patys nudžiūsta.

Žmonės be stabdžių dvejopi: pirmieji žūsta patys, antrieji pražudo kitus.

Žmonės kaip balionai: kuo lengvesni, tuo aukščiau kyla.

Žmonės lyg taurės - kartais sudaužomi dėl kitų laimės.

Žmonės mėgsta šviesą pritemdyti, bet ne todėl, jog nori paslėpti kuklumą.

Žmonės net numirėlį neša ant pečių.

Žmonės patys susikuria dievus, kad turėtų ką garbinti.

Žmonės pražyla ne tik dėl neteisybės, bet ir dėl tiesos.

Žmonės visais laikais labiausiai mėgsta kankinti pranašus.

Žmonių nesuprasi: vieni, norėdami laimės, tuokiasi, kiti - skiriasi.

Žodis tapo kūnu, kūnas tapo girtu, girtas ėmė girtis...ir žodžiai kūnu nebetampa.

Zuikio filosofija: geriau būti greitu bailiu, negu piktu kvailiu.

Žūti galima ir kovojant su istorijos užterštumu.

Žvengdami gyvena arkliai ir žmonės su arkliška filosofija.

Žvėrių išsilavinimas vienodas, o padėtis... skirtinga.

 


Vakaras ąžuolyne • 1966


Einu gatve
ir mintimis klajoju,
paniurę snaudžia
seniai ąžuolai.

Įsiklausau...
mana širdis dainuoja!
Širdie,
nejaugi Kauną pamilai?

Tu pamilai
dainingą miesto slėnį,
tenai jaunystė,
audeklai žali...

Lyg paauglys,
išvargusi per dieną,
nurimti savo sieloj
negali.

Jaučiu kaip balsas
snūstančio paukštelio
atsiliepė giliai
manoj širdy

ir kaip naktis
užklojo slėnį žalią,
užklojo sielą
tamsuma graudi.

Pavargę gluosniai
merkiasi prie kelio,
mašinų gausmas
iškankino juos.

Tik kažkodėl
širdis užmigt negali?
ji dar ilgai
šį vakarą klajos...

 


Kodėl poetai nemiega • 1969


Aš atsiguliau
Ir vėl atsikėliau.
Paprasčiausiai,
Negaliu užmigti...

Trečia naktis,
O aš negaliu užmigti!
Kas tai?

Projektai - eilėraščiai!
Paskaitos - eilėraščiai!
Ji: ir aš - eilėraščiai!
Ne, ne tai!

Gyvenimas,
Aš ir
Eilėraščiai!

Štai mano trikampis!
Štai mano brėžiniai!
Štai mano linijos!
Štai mano kūryba!

Aš atsiguliau
Ir vėl atsikėliau.
Aš paprasčiausiai,
Privalau rašyti.

Rašyti apie Tave,
Rašyti apie žmones,
Rašyti apie šachmatus,

Rašyti apie tai,
Kaip žmonės žaidžia...
Šachmatais,

Rašyti apie tai,
Kaip žmonės žaidžia...
Žmonėmis!

Ir rašyti apie tai,
Kodėl aš -
Negaliu užmigti?

Ne, ne taip jau sunku
Rašyti.
Sunkiau nerašyti.

Nerašyti ir kentėti!
Nerašyti ir galvoti!
Nerašyti ir mylėti!

Ir iš vis -
Neįmanoma tylėti...
Reikia kurti,

Kurti, kurti ir kurti!
Reikia -
Be galo daug dirbti.

Darbas ir yra poezija!
Darbas ir yra gyvenimas!

Gyvenimas -
Jau yra kūryba.

Reikia gyventi!
Paprasčiausiai,
Reikia gyventi tam,
Kad galėtum kurti,

Ir kurti tam,
Kad būtų gera
Gyventi!

O mes? Ką mes darome?

Kuriame eilėraščius!
Kuriame muziką!
Kuriame ginklus!

Šaudome - vyrus!
Šaudome - vaikus!
Šaudome - motinas!
Šaudome ir naikiname!

Naikiname tam,
Kad galėtume kurti...

Prie kiekvieno sužeisto!
Prie kiekvieno užmušto!
Prie kiekvieno pasmerkto!

Ateina poetas.

Jis negali neateiti!
Jis negali negalvoti!

Jis, paprasčiausiai -

negali užmigti...

 


Tegu tie žmonės stebisi • 1969


Aš busiu
būsiu akmeniu
prie ąžuolo liemens,
o auštant
prausiuos ašarom
apdriskusiu rudens.

Žiūrėsiu
vėl į debesis -
lyg bėgančias meškas...
tegu,
tegu tie žmonės stebisi:
„iš kur šita auka?“

Aš viską,
viską pamenu...
nežaisiu svajomis,
į praeitį -
lyg akmenį
pabelsiu dainomis.

Žiūrėsiu
vėl į debesis -
lyg bėgančias meškas...
tegu,
tegu tie žmonės stebisi:
„žiūrėkit, jam kažkas...“

Bet aš jiems -
liksiu akmeniu
prie ąžuolo liemens,
o auštant
prausiuos ašarom
apdriskusio rudens.

 


Grįžta sielon sušaudytos dainos • 1969


Aš toks apsnigtas
Bėgu... ir bėgu...
O aplinkui -
Baltoji spalva!
Aš atnešiu Tau gėlę
... iš sniego...
Tau Motule!
Ir Tau - Lietuva!

Atsiklaupsiu
Ir tyliai dūmosiu
Apie meilę, Tėvynę,
Namus...
Eilėmis
Nelaimingą paguosiu.
Gal surasiu
Palaimą jausmuos?

Man taip liūdna...
Taip liūdna... net skauda!
Juodo skausmo -
Baltoji spalva...
Ir girdžiu,
Kaip pavargusi rauda
Mano žemė -
Mana Lietuva!

Sninga... sninga...
Į širdį ateina
Atmintis -
Tu ledinių laikų,
Grįžta sielon
Sušaudytos dainos
Per laukus
Be kelių... be takų.

 


Ateina ir tokie... • 1969


Ateina jie...
„KOVOTOJAI“
ateina.

-Klausyk, jaunuoli,
aš kovojau!
-Taip, klausau.

Ir aiškina jie
apie žygdarbius,
jų kainą...

Ir reikalauja
sąlygų...
tik sau.

Apie kitus
jie nekalba.
- Užtenka!

- Kovojom, sako,
mes už ateitį
žmonių!

Ir iki šiol
vis nuopelnus
sau renka,

kovoja...
dėl savęs,
vaikų ir giminių.

Ir gaila darosi
jaunam man
tų... kur žuvo!

Jie niekad
nesikeis
ir neateis,

nepasakys,
kaip iš tikrųjų
buvo,

ir nieko jau
neteisins
ir neteis.

Bet va, ateina.,
tie -
kiti ateina.

Nuo jų kalbų,
garbės
aš pailsau.

Jie aiškina
apie gyvenimą,
jo kainą...

ir reikalauja
sąlygų...
tik sau.

 


Juodas lietus • 1969


jausmai - tie švino debesys,
juodi vandens lašai
į tavo sielą smelkiasi,
o tu eiles rašai...

rašai, užgniaužęs širdgėlą,
su ilgesiu rašai,
o posmai tartum dilgėlės -
lyg tie juodi lašai.

taip mano mintys klaidžioja,
palaužtos, be sparnų...
per juodą lietų laidoju
aš žavesį dainų.

per juodą lietų laidoju
aš paslaptį akių.
lyg rytmečio rugiagėle
aš tavimi tikiu.

ir nesvarbu, jog mylimą
džiaugsme tu pamiršai,
man mena tavo šilumą
juodi lietaus lašai.

 


Užeik, gyvenime! • 1969


Kas ten?
Užeik,
Mums reikia pakalbėti...

Ko liūdi pušys
Saulėtais rytais?
Ko rauda naktimis...
Senasis tėtis?

Ir apie tai,
Kodėl sugrįžta
Žmonės
Prie nebaigtų eilėraščių.
Kančių?

Kodėl pripranta
Prie
gyvenimo -
Lyg duonos...
Prie svetimų?

Jaučiu,
Tu toks protingas!
Ir šaltas -
Lyg žiemos naktis...

O mano dienos!
Dienos sninga,
Ir žilsta
Mano praeitis.

Užeik,
gyvenime,
Mums reikia pakalbėti...
Dabar madoj:
Apie šventes,
Ateinančius laikus,

Apie Bethoveną,
Gogeną, Gėtę.
Ir dar, tiesa,
Apie blogai išauklėtus
Vaikus...

Ir apie tai,
Iš kur tam žmogui,
Nežmogiška -
Laukinė prigimtis?
Ar iš tiesų
Sūnus toks blogas?
Jei blogas -
Dėl kieno kaltės?

Užeik,
gyvenime,
Mums reikia pakalbėti,
Išgerti už draugus,
Gal būt, žmonas pabart,

Kažką aptarti,
Paprasčiausiai pasėdėti,
Nėra kada?
Žinau,
gal kitą kart...

 


Laiškas • 1969


Mama! mano Mama!
Ką Tau dovanoti?
Aš paklausiau vėją,
Gal, sakau, patars?
Pabandyk, sūneli,
Dainą padainuoti.
Gal Tavęs Motulė,
Velnio, ir nebars?!

Lengva, Tau, klajūne,
Klaidžioti alėjom.
Nežinai, kaip gelia
Širdį nuo dainų...
Ech, kodėl, Motule,
Negimiau aš vėju?
Ir kodėl tą kraupią -
Praeitį menu?

Negalvok, sūneli!
Negalvok, nereikia.
Aš girdėjau verkė
Tamsoje kažkas...
Netiesa, Motule,
Aš nemoku verkti...
Leisk, aš išbučiuosiu
Kaulėtas rankas.

Leisk, aš išbučiuosiu
Veidą ašarotą
Ir išnešiu skausmą
Iš Tavų namų.
Ech! Kodėl, Motule,
Negimiau aš vėju?!
Ir kodėl taip gelia
Širdį nuo dainų?..

 


Pakelkime taures! • 1969-06-25, Kaunas


Pakelkime taures!
Ir vyriškai išgerkim už
gyvenimą,
Už tuos studentiškus
Įprasmintus metus,
Išgerkim už draugus,
Už tą jaunystės nerimą,
Na, ir už tuos
Suplyšusius batus.
Pakelkime taures!
Juk dar ne kartą grįšime
Mes mokslo grindiniui
Ieškoti akmenų.
Sunkiom grandinėm mes save
Pririšome
Prie mokslo troškulio
Ir gimstančių dainų.
Pakelkime taures!
Mes čia išaugome,
Mylėjome ir brendome kartu
Lyg duoną mes gyvenimui
Išsaugosim
Tą atminimą nemigo naktų.

Pakelkime taures!
Ir vyriškai išgerkim
už gyvenimą!

 


Mes paslėpsim lapų kritime • 1969


Paklausyk,
kaip rauda
mirštantis ruduo,
Gal jis Tavo,
Tavo skausmą girdi?

Aš taip laukiu -
lūpomis išduok
savo gerą
moterišką
širdį.

Aš taip laukiu,
laukiu
su žeme
to gelsvumo,
krentančio ant kelio.

Mes paslėpsim
lapų kritime -
mūsų SKAUSMĄ,
PRAEITĮ
IR DALIĄ.

Mes sustosim,
eidami
gatve,
ir tik širdys
ims smarkiau vis plakti,

užkankinsiu
bučiniais Tave,
išsivedęs
vienišą
į naktį...

Dar ne kartą
grįšime
rytais...
grįšime i savo,
mūsų dieną.

Meilė
lapais krintančiais ateis,
Tu ateisi,
Tu ir aš,
mes - vienas.

Aš taip laukiu,
laukiu
su žeme
to gelsvumo,
krentančio ant kelio.

Mes paslėpsim
lapų kritime
mūsų SKAUSMĄ,
PRAEITĮ
IR DALIĄ.

 


Sugrąžinkite man • 1969


pasislėpęs kažkur
nuo tavųjų akių
iškankintom naktim
tavo vardą šaukiu.

neišgirsi, oi ne,
nes šalia praeitis
ir šalta ir ilga -
lyg rugsėjo naktis.

aš nueisiu ir vėl
prie šaltų akmenų
ir paklausiu: kodėl
taip sunku nuo dainų?

aš kalbėsiu pernakt,
išsiverksiu arba
surašysiu eiles
akmenynų kalba.

neišgirsi, oi ne,
nes šalia praeitis
ir šalta ir ilga -
lyg rugsėjo naktis.

sugrąžinkite man
tas vaikystės dienas
už statinę medaus
ir už mano dainas.

sugrąžinkite man
kalbą pievos gėlių
šiąnakt noriu ištart
pirmą kartą - myliu.

 


Aistra • 1969


Pavargę mintys sunkiasi švinu.
Jos tartum durklas nukrenta į lemtį.
Bet tu neklausk, dėl ko aš gyvenu
Ir leisk į Tavo jausmą atsiremti.

Bet tu neklausk, dėl ko man neramu,
Kai širdį slegia vyriškas pavydas,
Kai keršto jausmas - tas baisus akmuo
Tavoj aistroj lyg vaškas išsilydo.

Nes aš vis vien ateisiu išdidus
Į Tavo aistrą tyrą ir besotę,
Užmiršęs skausmą, praeitį, žaizdas,
Ateisiu savo bruožų pakartoti.

Bet tu neklausk, dėl ko aš gyvenu,
Kai mintys krenta ilgesiu į lemtį.
Priimk mane, išsekintą dainų,
Ir leiski Tavo jausmui nusilenkti.

 


Iš kur atsiranda poetai • 1969


Prašom,
Naudokitės mano širdimi.
Jeigu Jums reikia -
Galite sužeisti...

Aš norėjau pasakyti,
Jeigu Jums nuo to bus lengviau?
Nebijokite,
Niekas dėl to nepasikeis.

Kas čia blogo,
Jeigu vienas žmogus
Liks jau sužeista širdimi?

Aš nesiūlau. Šiaip sau...
Aš ne dėl garbės, ne!
Paprasčiausiai - jeigu Jums reikia
Naudokitės mano širdimi.

Aš nesakau,
Jog man bus lengva...
Ir išties,
Kodėl man turėtų būti lengva?

Nejaugi,
Aš toks blogas?
Ne, tikrai, jeigu Jums reikia,
Aš galiu pabūti - ir už kvailį.

Jūs - ž m o n ė s!
Jums, tikriausiai, visko reikia?
Prašom,
Naudokitės mano širdimi.

Tiktai nežaiskite su ja.
Su širdimi žaisti negalima.
Jeigu Jums reikia -
Galite sužeisti...

Aš norėjau pasakyti,
Jeigu Jums nuo to -
Bus lengviau.
Aš vis vien rašysiu eiles,

Eiles apie grožį, apie darbą,
Apie skausmą ir pergalę,
Apie laimę ir pralaimėjimą -
Rašysiu eiles apie ž m o g ų.

Jūs jas skaitysite,
Skaitysite sužeistas eiles
Ir, tikriausiai, suprasite,
Iš kur atsiranda poetai...

 


Reklama • 1969


Žmonės!
Štai mano Gyvenimas -
ruginės duonos gabalas!
akmens skeveldra!
skaudulys!

Jo ekscelencija,
tačiau - ne vabalas,
atlaužtas duonos gabalas -
tai aš

su savo rūpesčiais,
su kryžiais...
ir su lūkesčiais...
Atverkite duris!

Ateisiu - toks išsekintas,
patenkintas...
Pasmaugęs vėją šlykštųjį,
save naujai pakrikštijęs,

Ateisiu,
skausmą nešdamas,
ir verkiančių nekęsdamas,
pabelsiu į duris.

Išeikite!
Sutikite!
Skaitykite!
Nepykite!

Priimkit, bet neguoskite!
Ir ašarų nešluostykit!
Išvykit!
Jis negrįš.

Negrįš į ten,
kur svetima,
ir kur širdies neatima -
prie vargetų tegrįš!

Jis šimtą kartų
tekintas,
atbukintas,
išsekintas,

bet atviras...
Gyvenimas -
jis toks,
koks jis yra.

Skaitykite!
Tą juodą duonos gabalą,
tą vargšą...
žemės vabalą...

Priimkit!
Bet neguoskite.
Ir ašarų
nešluostykit!

Išvykit! Jis negrįš.
Negrįš į ten,
kur svetima
ir kur širdies
neatima...

 


Ilgesys • 1969


aš išeisiu
rudenį vėlyvą
pasirungt
su savo mintimis.
mintys kris
į sutemą... negyvos..,
kris lyg dienos -
be jokios žymės.

o juk, rodos,
šitiek iškovota!
šitiek posmų,
nemigos naktų!
buvo akys -
pirmo skausmo stotys,
bet nebuvo
ilgesio krantų.

ir dabar,
kai slegia mano širdį
tartum upė -
negandų tėkmė,
tavo lūpos
ilgesį pravirkdo,
tavo meilė
užburia skausme.

užburia ir noris
pasimesti
man kažkur
tarp saulės ir rudens,
tartum vaisiui
tavyje subręsti
be šviesos, be oro,
be vandens.

noris kartais
imti ir sudegti!
pasislėpti
tavo akyse,
bet sugrįžta
nemiegotos naktys
man į širdį
rudenio vėsa.

o juk, rodos,
šitiek iškovota!
šitiek posmų,
nemigos naktų!
buvo akys -
pirmo skausmo stotys,
bet nebuvo
ilgesio krantų.

 


Žmonės - nuoDĖMĖS • 1969


aš stoviu šalia ubago...
toks sveikas! toks gražus!
o mintys virsta nuodegom,
tikrovė - miražu.

likimas virsta uodega,
o smegenys - pilvu...
ir vaikšto žmonės-nuodėmės
ieškodami galvų.

ir vaikšto žmonės-nuodėmės
nebodami mirties...
mirtis - dar ne įrodymas,
jei kaltas be kaltės!

mirtis - dar neįrodymas,
jei žudoma tiesa,
eilėraštis - ne nuodėmė!
lavonas - ne mėsa!

aš lyginu su nuodėme
nutukusias mintis,
žmogaus likimą suodiną,
ištrauktą iš kertės...

ištrauktą ir nuvalkiotą
ir meilės ir tiesos,
ir išmestą į praeitį -
lyg nukirptas kasas.

aš stoviu šalia ubago...
toks sveikas! toks gražus!

 


Meilės gaisras • 1970


Aš einu į meilės dvarą
Naktimis, beveik vogčia.
Mano dvaras - man toks geras!
Vienas aš! Aš vienas čia!

Kažkada, pasmaugęs vėją,
Ištariau: „NEPŪS NAUJI“.
Nelauktai kažkas atėjo.
Ne kažkas - atėjo JI.

Mano dvaras - man toks geras,
Bet jame taip neramu...
Aš pavogsiu ryto žarą
Ir pabėgsiu iš namų.

Aš padegsiu savo dvarą,
Teliepsnos kančia tyra!
Mano dvaras - man toks geras
Šiąnakt manyje yra.

Čia dažnai užklysta žmonės.
Gal su j a i s užklydai TU?
Pykstasi su vyrais žmonos...
Mindžioja jausmus batu.

Meilė vaikščioja po dvarą,
O širdy - taip neramu!
Aš pavogsiu ryto žarą
Ir pabėgsiu iš namų.

Aš padegsiu meilės dvarą!
Teliepsnos daina tyra!
Pelenais tevirsta žaros,
Jei kančia ši netikra.

Pelenais tevirsta dvaras,
Jei jausmais TU netikra!
Mano dvaras - man negeras,
Jei jame - Tavęs nėra...

 


Tikėjimas • 1970


Ištikimybės
Ir tiesos fanatikas!
Tikėjimu ir meile
Aš sotus.
Aš juoda saule!
Žole juoda - netikiu!
Ir netikiu aš juodu...
Poetu.

Tikėjimas tas mano -
Žmonės.
Aš neskiriu:
Kur duona, kur kova?
Užlieja širdį
Žmogiškos dvejonės -
Poetinė
Gyvenimo spalva.

Tokia spalva yra,
Ji žmogų
Pavergia savo
Kerinčia jėga!
Ir aš budžiu -
Išsekintas - lyg jogas
Prie savo jausmo
Vienas, kol staiga

Jis įsiveržia
Šėlstantis - lyg jūra!
O aš blaškaus...
Bejėgis nasruose.
Ir gimsta posmai -
Vieniši - lyg burės.
Aš nežinau,
Kiek ten manęs juose?

Bet aš žinau, tikėjimas
Tas mano - ž m o n ė s.
Aš neskiriu:
Kur duona, kur kova?
Užlieja širdį
Žmogiškos dvejonės -
Čiurlioniška
Gyvenimo spalva.

 


Išneškit meilę • 1970


Nutilkit,
pienburniai!
Nelieskit išdidumo!

Negriaukit to,
kas gimsta
Širdimi!

Ir guoskitės,
jog nėr namų
Be dūmų...

Tokie namai
man būna
Svetimi.

Juose nėra
tiesos
Ir nuoširdumo.

Čia net mylėti -
mokos
Iš klaidų...

Išneškit
meilę!
Iš poeto rūmų.

Aš savo
laimę -
Eilėse randu!

 


Atleisk, jei pabeldžiau į sąžinę • 1972


Gyvenime,
Kodėl atplėšei nuo eilių
mane -
tą sielos vabalą?

Kodėl tempi
savu keliu
nesuprastą
ir atbulą?

Žinok,
man sopa širdyje
Vien matant
tiesą tavąją,

Kai ištvirkaujama,
deja,
Ir posmuose
ir lovoje.

Kai ištvirkaujama,
deja,
net penkmečių
programose!

Kai rūgsta mintys
galvoje!
lyg sugadintam
termose.

Kodėl,
net žmonės žemiški,
praėję kelią...
kruviną,

vėl tampa
nehumaniškais
ir plėšosi
dėl grivinų?

Kodėl
idėją šventąją
taip kramto
burnos purvinos?

Gal jai taip buvo lemtą?
A?
Jei ji - lyg kekšė
kurvinas...

Bet kur tada
nueisime?
Ir ką nuėję
rasime?

Jei niekšams
veistis leisime
ir gėrio
nesuprasime!

Jei nesuprasim
mylinčių
Tėvynę,
šeimą, šilumą!

Jei nepasmerksim
skubančių
išduoti
savo mylimą!

O kiek jų žemėj -
šliaužiančių?
Ir tų,
kur tiesą gražina?

Kiek daug šiandien
nenorinčių
kalbėti
apie sąžinę...

Tad kur sakyk,
nueisime,
Gyvenime,
išniekintas?

Ir kokią šventę
švęsime,
jei viskas taip
išmėtyta?

Ką pasakysim
mirusiems?
Ir pirmą žingsnį
žengiantiems?

Ką pasakysim
mylintiems?
Ir laimei
besirengiantiems?

Jei šiandien
žmonės žemiški,
praėję kelią
kruviną,

vėl tapo
nehumaniškais
ir vaikosi
dėl grivinų!

Tyli?
Tyla suprantama...
bet skausmo ji
nemažina.

Atleisk, žmogau,
jei pabeldžiau
skausmu
į Tavo sąžinę.

 


Rašyk jam laiškus • 1972


Netikėk
nubudusią Žeme.
Nežinia,
ką rytdiena mums žada.

Netikėk
lakštingalos giesme,
Kai stebėsi
šventinį paradą.

Sudėtinga
vyriška dalia.
Ir tiesa jo,
sako, sudėtinga.

Netikėk
pražydusia gėle,
Netikėki
šiluma, kai sninga.

Bus dar daug
beprasmiškų žiemų...
Bus ir mintys
geliančiai neaiškios.

Tu tikėk,
tikėki laukimu
Ir rašyk!
Dažniau rašyk jam laiškus.

 


Žiemuže, gulbe Tu! • 1972


Taip
Balta... balta... balta...
Ir taip
Gražu! Gražu!

Baltumas -
Toks nekaltas -
Lyg lūpos
Be dažų.

Baltumas -
Toks prasmingas!
Žiemuže!
Gulbe T u!

Tegu vien
Sninga... sninga...
Tuo baltumu
Šventu.

 


Kirminų vienybė • 1977


Aplinkui žmonės
Paprasti, geri:
Draugai! bičiuliai!
Broliai! patriotai!

Ir gyveni.
Ir priešų neturi.
Tarybiškai -
Protingai sugalvota!

Visur savi, pažįstami...
Gražu!
Visiems gerai.
Ko nori - visko gauni!

Aprūpintas
Butu ir garažu,
O į šnekas -
Per petį... nusispjauni.

Svarstykit... spręskit... auklėkit.
Kvailiai!
Nejau nematote,
Jog viskas griūva!

 


„Į laimę veda partijos keliai!“ • 1977


Bet tik laimingų
Iki šiol nebuvo.

Štai Jūsų mintys,
Lozungai, darbai!
Jūs iš tikrųjų
Žinot savo vietą.

O Partija - tik šiaip sau.
Nelabai...
Tik tiek, kad nuodėmes
Pridengt padėtų.

Ir Jūsų jau -
Ne vienas ir ne du.
Gal šimtas? Tūkstantis?
Gal milijonas?

Kiek nukankinta!
Kraujo kiek? Skaudu...
O pabandyk, atspėk:
Kur baltas? Kur raudonas?

Žvalgais aplinkui,
Priešų nebėra.
Visi - draugai!
Bičiuliai! broliai!

Ir nebereikia kautis -
Kaip kare.
Ir želia sieloj
Piktžolės ir žolės.

Jie už vienybę!
Jiems tai patogu.
Ten, kur vienybė,
Priešų ten - nebūna.

Mes girnas sukame...
Ir jiems smagu.
Jie tvarko malamus...
Valdžia - Malūną!

Užmiršom
Vieno juokdario žodžius,
Kad kirminai,
Jie sulenda į vidų...

Ir ėda žmones,
Graužia - lyg medžius,
Kol tie nebeskiria
Net meilėj nuo pavydo.

O griaužt Jie moka...
Ir gal būt dėl to,
Sveikiausios sąžinės
Supūva ir suyra.

Kol laimės kalviai
Dairosi katu,
Jų laimę griaužia
Kirminai patyrę.

 


Pamokslas egoizmui • 1977


Gyvenkite! Kankinkit!
Mano sielą,
Kol grūdinu
Pavargusias mintis.
Ūliokite ir rūkite !
Lyg mielės!
Ir likite
Niekšybėse šventi!

Nekaltinu,
Jūs šitaip užauginti
Ant kito vargo,
Svetimų žaizdų.
Jūs nuo gimimo
Mokėtės tik imti.
Prieš Jus nėra
Nei vaistų, nei nuodų.

Jūs viešpačiai!
Beprasmiška kovoti...
Užgniauži tiesą,
Lauki ir kenti!
O tie jausmai -
Lyg skauduliai, lyg votys...
Baisiai vienatvei lieka
Pasmerkti.

 


Kyšininko malonumai • 1977


Juk visi mes
Esam žmonės!
Nėr namų be dūmų...
Kam geri.
Kam nemalonūs.
Vis dėl to - gerumo!

Žmogui įkišam,
Ne žvėriui.
Imame, jei duoda...
Mes - kaip dauguma -
Už gėrį!
Šnekos nusibodo.

Pamąstai,
Kažką apgauni.
Aišku, protui - šventė!
Patepi,
Rankas paplauni...
Maloniau gyventi.

 


Avinai plėšrūnai • 1977


Kas neskiria juodo nuo balto,
Kas blogį pateikia - kaip gėrį,
Kas kaltina žmogų nekaltą,
Tas, aišku, baisesnis už žvėrį!

O kiek jų - ūliojančių sėdi...
Gyvenimą popieriais dangsto.
Dantim įsikibę į kėdę
Liežuvį ar nugarą lanksto...

Ne liaudžiai tarnauja, o Rojų
Valdžios avinėliai sau kuria.
Jie viską išsprendžia geruoju
Jie ieško. Jie randa. Jie turi.

Jie viską supranta. Jie žino.
Jie valdišką ima - kaip savo.
Ir sąžinė Jų nekankina.
Jie „nuostabūs žmonės"! Jie „bravo"!

Jiems valdiško turto negaila:
Visiems pataikaujantiems duoda.
Jie vertina šliaužiančių meilę,
Nes šliaužiantys - niekšų paguoda.

Prieš didžiąja valdžią sukaitę
Bėgioja ir prakaitą šluosto,
Vaizduoja rankoves paraitę...
Ir šypsos, kai Partija glosto.

Juk glosto ne šiaip sau eilinis.
Garbė glosto! Sąžinė! Protas!
Jie viską supranta. Jie žino.
Nors pažiūros jų ir miglotos...

Jie neskiria juodo nuo balto.
Jie blogį pateikia - kaip gėrį.
Jie žmogų suėda... nekaltą.
Žmogėdros! O galbūt - tik žvėrys?

 


Kur jie... • 1977


Kur jie - siekiai?
Polėkiai? Svajonės?
Genealūs
Ateities planai?

Kur jie, mano
Nuostabieji žmonės!
Ir į saulę
Nukreipti sparnai?

Siekiai atsimušo...
Į tikrovę
Ir sudužo amžiams
Į šukes.

Polėkius nusviedžiau
Į palovę...
Gal būt, meilės nakčiai
Dar reikės.

Na, o svajos?
Tos likimo varnos...
Tapo man
Kranksėjimu šlykščių.

Prisiklausęs
Žmogiškųjų barnių,
Žmogiškojo grožio
Nejaučiu.

Kur poezija?
Tik žodžių švinas...
Praeities žvangėjimas
Kilnus.

Nors dažnai
Jaunystę prisiminęs
Ir dabar dar
Kilsteliu sparnus.

Bet skrajoti,
Aišku, būtų kvaila,
Kai aplinkui
Kyšių sistema,

Kai net šventą,
Žmogiškąją meilę
Pavertėm
Ištvirkėlių žeme.

 


Tu netikėk jais • 1977


Nereikia šūkauti
Ir gąsdinti nereikia.
Ramiai mylėkim.
Dirbkime ramiai.

Be revoliucijų!
Be tų kovų už taiką!
Savęs ieškodami
Toj - užmirštoj giesmėj.

Tu netikėk jais
Lietuva! Gimtine!
Ir tais Rytojaus kalviais
Netikėk!

Iškeis Tave
Į gelžgalį... degtinę...
Pragers, praūž,
Praūliavos ir tiek.

 


Linksmoji dalis • 1977


Sėdi. Geria.
Vienas kitą moko.
Pašokdina
Valdiškas mergas.
Apie darbą pašneka -
Dėl juoko...
Apie moteris,
Socialines ligas.

Pasigėrę geria
Už draugystę!
Soclenktynes!!
Partiją!!! Žmonas!!!!
Kartais, net, žiūrėk,
Kas nors... išdrįsta
Padainuoti...
Uždraustas dainas!!!!!

Taip per naktį
Siaučia! prakaituoja!
Nuodėmes nuplauna...
Pirtyje.
Šneka
Apie nuostabų Rytojų!
Bet gyvena
Šia diena, deja.

Ir atrodo,
Niekas Jiems nerūpi.
Viskas aišku:
Džiaukis, kol gali!
Kol kalbelės
Liejasi - lyg upės,
Kol prie šono -
Moteris meili...

Geria ne už savo,
Jau įprato:
Valdiškų užtenka -
Per akis!
Tegyvuoja
Visagalis Blatas!!!
Jis bet kokią valdžią
Atlaikys!

O be jo negalima.
Nejaugi.
Nepadėsi
Šautuvo draugams?!
Taip ir girdo
Draugas draugo draugą
Vienų džiaugsmų,
O kitų - vargams.

Taip ir „stumia“,
„Pramuša“, „aplaisto“...
Tuština
Pripildytus stiklus,
Sergančiai gamybai
Ieško vaistų,
Keikia sąžiningus
Ir „kvailus“.

Pasigėrę
Geria už draugystę!
Soclenktynes!!
Partiją!!! Žmonas!!!!
Kartais net, žiūrėk,
Kas nors... išdrįsta
Padainuoti...
Uždraustas dainas!!!!!

 


Psichopolitidėjinė k a n t a t a • 1977


Turiu kišenėj
Dvidešimt kapeikų,
Jausmuos - gimtadienį,
O rankoj - špyga...

Tai, va, Gyvenime,
Ir buki sveikas!
Nes myliu aš Tave -
Kaip savo ligą.

Sakai, nedūsauk,
Ką tu, vargo broli!
Galiu net čiaudėt -
Niekas nesikeičia.

Vietoj žiedų -
Vien sausos spalio žolės.
Paleisk mane
Ir aš tik eičiau, eičiau.

Kur protas veda,
Ten, kur širdį traukia.
„Niekus kalbi.
Tiesiog klausyti gėda!“

Antroji pusė
Švelniai susiraukia...
O kirminas -
Toliau likimą ėda.

Ir ruopščias, griaužia,
Girgždina lig skausmo,
Lig smegenų
Kiekvieną mielą dieną!

Žmona vis mezga
Kojines. Gal jausmą?
O aš geriu...
Pasterizuotą pieną.

Ir keista,
Pienas neutralizuoja
Psichopolitidėjinį
Barjerą,

O aš prieš miegą
Pilvui uždainuoju
Kantatą
Apie laukiančią karjerą.

 


Socialiniai chameleonai • 1979


Kairiuosius j i e apeina iš kairės,
Raudoną spalvą pagiria, paglosto...
Ir šneka tol, kol šnekos įkyrės,
Kol jos visiems lig kaulo nusibosta.

Kol priemonė - lyg laužiama lazda,
Sulaužoma ir metama į liaudį,
Kol geras noras apželia barzda,
Ir nebeaišku, šneka kas ar spjaudo.

Kairiuosius j i e aplenkia iš kairės,
O dešiniuosius dešine apeina.
Apeidami atsargiai apžiūrės
Ir pabandys kartu užtraukti dainą...

Nes dešinieji - jie vis vien savi.
Jų kraujas toks: Negali be komfortų!
Dar praeitis gyva... Tėvai gyvi...
Ir net tikėjimas: „IŠMESTI SAVO KORTĄ“.

Ir ryšiai tie, vadinami „b l a t u“ -
Socialinis vėžys... O gaila!
J i e, prisidengę Partijos vardu,
Ją niekina, bet kalba apie meilę.

 


Pamesto vyro šauksmas • 1979


Naktimis sapnuojas
išpinta kasa...
Išsiilgo meilės
planeta basa.

Vaikšto apie ausį
vieniši plaukai.
Kam mane, BRANGIAUSIA!
basą palikai?

Kas man nelaimingam
užkulnius kutens?
Kas užpils ant bambos
paryčiais vandens?

Jausmuose - chaosas...
Galvoje tvanku...
Tik sugrįžk! Net virti!!
Skalbti sutinku!!!

Sutinku valyti
kilimus, grindis,
nors kaimynai GARBĘ
pirštais man badys!

Bet BRANGI negirdi.
Nebe tie laikai...
Vaikšto apie ausį
vieniši plaukai.

 


Alyvų puokštė • 1981


Aš sugrįžtu...
Kalti-
Negrįžt negali!

Ant stalo-
Puokštė
M ė l y n ų  ž i e d ų.

Alyvų puokštėje
Ne rasą
Ž a l i ą,

O žalią
Tavo ašarą
R a n d u...

Gal čia ne Tu?
Gal čia alyvos
V e r k ė?

Bet lūpos jaučia
Ašara
K a r t i.

Bučiuoju ją,
Bučiuoju
Užsimerkęs...

Č i a -
Tavo skausmas!
Tavo praeitis!

 


Gyvenimo poezija • 1981


Ilgai mane tu kankinai, viliojai.
Tikėjau tavo posmais ir tiesa.
Aš meilei plojau. Aš idėjai plojau,
O laimė vaikšto, kaip anksčiau... basa.

Kokia poezija? Kur ji, gyvenime?!
Dėl grožio jos skaudu net nebyliams...
Idėjų ubagus idėjom penime.
Palik, gyvenime, poeziją kvailiams.

Jei nori duok mažiems vaikučiams,
Naiviems jaunuoliams, juokdariams.
Duok tam, kurs miglą liaudžiai pučia
Ir jo miglotų įstaigų nariams.

Žinau aš ją: skurde užaugau.
Likimą kūriau sąžine, protu.
Man aiškūs priešai. Aš pažįstu draugą.
Tik niekšų, va, lig šiol nesuprantu.

Kas saugo juos? Globoja? Kas augina?
Aprūpina nuo kojų lig galvos?
Nors jie tavęs, gyvenime, nežino.
Nežino darbo ir kančių spalvos.

Tokia poezija! Tokia, gyvenime!
Dėl grožio jos skaudu net nebyliams.
Idėjų ubagus idėjom penime.
Palik, gyvenime, poeziją kvailiams.

 


Idilija • 1981


Išmoko
žmonės
linksmintis,
gyventi.

Kurortai!
šokiai!
valgiai!
buteliai!

Eilinis
vakaras,
eilinė
šventė:

Prie stalo
moterys!
prie moterų -
kvailiai...

 


Laukimas • 1981


Kankina, gelia... mylimos laukimas,
Tas pilko skausmo sodas širdyje!
Laukimo dienos - sužeistas likimas:
Nei sergantis, nei gyjantis, deja.

Iš kur ateina tie pavargę žodžiai?
Iš nevilties? Iš meilės? Iš Tavęs?
Laukimo grožis laukiančio neguodžia,
Nes kitas Ją - be grožio nusives...

Tu laukei to, kuo aš nesiekiau būti.
Stebies savim, jog supratai vėlai.
Ir teisinies... Ir Tau lengviau... truputį,
Kad nemylėjai ir nepamilai.

Kas tai: iliuzija? ar išdavystė?
O gal tik šiaip - pirma jausmų delčia!
Laukimo gėlės pamažu nuvysta,
Paversdamos gyvenimą kančia.

 


Širtgėla • 1981


Likimas, aišku, varganas,
Kol viską išvargsti.
Seniai nuslinko garbanos,
Sulinko ir pati...

Ne taip, sakyčiau, paprasta
Gyventi šiais laikais,
Kada kiekvienas rūpinas
Tik nuosavais vaikais.

O mano? Ką? Gal valdiški?
Raupsuoti gal? O ne!
Jie, net gi keista... nuostabiai
Panašūs į mane.

Ir aš - kaip jūs, tikėkite,
Jais rūpinuos, vargstu...
Išmokslinau, ištekinau,
Aprūpinau butu.

Gavau taloną kilimui,
Baldus jiems nupirkau.
Tiek to... tegu sau mylisi...
Negaila, juk, - sakau.

Nupirksiu S u p e r žigulį.
Garažas jau yra!
Juk šiaip ar taip... supraskite
Vienintelė dukra!

O sūnų? Sūnų, žinoma,
Ant kojų pastačiau!
Jau kailiniuotas vaikščioja,
Net už mane anksčiau...

Ech, liūdnas tas gyvenimas,
Kol viską sutvarkai...
Džiaugies vilties kutenamas,
Vilies gerais laikais.

Kada vaikučiai - pūkiai tie...
Į pensiją išeis,
Kai nereikės jau rūpintis
Vargais, va, panašiais.

 


Moteriai geltona skarele • 1981


Pavasarį -
Visai kas kita!
Kitaip į savą
Ir į svetimas
žiūri...

Bet ėmė rudenį
Ir nelauktai nukrito
Su medžių lapais
Šypsena
tauri.

Aš Ją pakėliau.
Ji nusišypsojo!
Tokia liekna,
Geltona
skarele.

Nuėjo Ji...
Tik aš va, vis galvoju:
Iš kur jausmuos
Ta
lapkričio gėlė?

 


Vaikystės dienos • 1981


Vaikystės dienos -
Tartum margaspalvės gėlės.
Jos - lyg žaislai
Žaismingai kraunamos
Į kiaurą dėžę.

Vaikystės metai -
Tie pajūrio akmenėliai!
Jų tiek nedaug!
O kaip giliai
Į širdį įsirėžia.

Tu dar maža, dukrel...
Dalia, daluže mano!
Dar nežinai,
Kaip sielos akmenėlis
Akmeniu pavirsta...

Tavo širdelėje
Dar pasakos gyvena!
Tavo balse
Jų grožis
Vis dar pasigirsta.

Vaikystės dienos -
Murzinos - lyg senos lėlės.
Nerūpestingos tokios,
Besitaškančios
Po balą...

Ir neša jas, o gal Tave?
Aukštai iškėlęs!
Tėvelis neša kuo toliau
Nuo skausmo
Ir nuo melo.

Bet metai bėgs...
Tu didelė graži užaugsi
Ir paslapčia
Išbėgai -
Pasitikti savo meilės!

Aš nežinau:
Ar Tu sugrįžus apsidžiaugsi?
Vaikystės dienos
Bus išblukusios -
Kaip šitos eilės.

 


Žemaitija • 1981


Žemaitija,
Kalvotas mano krašte!
Gal Tavo kalvos -
Protėvių kapai?

Leisk man Tave
Užjausti. Leisk suprasti,
Tu šitiek amžių
Kėleis ir klupai...

Ne, Tu užuojautos
Nepripažįsti.
Ir nuolankumo
Tavyje mažai.

Tada iš kur
Į širdį man atklysta
Tie lyros posmai -
Lyg balti beržai.

Ir aš kaupiu
Tą šventą žmogiškumą
Tikėjimo kitokio
Neturiu.

Nemėgstu ištaigingų
Melo rūmų.
Leisk būti man
Tavos tiesos kariu.

Kažkam juk reikia
Jį - gyvenimą apginti
Nuo priešų, išdavikų,
Nuo kvailių.

Apginti sąžinę
Ir drąsią mintį,
Atšvęsti pergalę
Be maršų ir gėlių.

Ir visada
Savy nešiotis kančią.
Kančia - ne nuodėmė,
Ne nuskriausta merga.

Stiprus tik tas,
Kas vienas kenčia!
O ašaros -
Silpnųjų prabanga.

Kam vyriškumą glostyti?
Tai menka.
Tiktai apgaulei
Būtini dažai...

Tačiau kodėl,
Kodėl mane taip lanko
Tie lyros posmai -
Lyg balti beržai?

 


Šeimyninė trilogija apie skambėjimą • 1982


uošvės nerimas

Ne nekaltybė,
Ne kaltė,
Ne meilė ir
Ne jos vertė -
Dažniausiai metai
Moterį tekėti verčia.

Ir kas čia
Skamba išdidžiai?
Ir kur tie -
Skambūs pavyzdžiai?
Dejavo uošvienė,
Žiūrėdama į marčią...

uošvio aukštumos

Aukštos kultūros
Net aukštai
Nenusipirksi...
Paprastai,
Užpakalinės durys -
Klestinčių viršūnė!

Bet kas čia
Skamba išdidžiai?
Ir kur tie -
Skambūs pavyzdžiai?
Pridūrė uošvis,
Švelniai glostydamas šunį.

sūnaus filosofija

Žūklė, medžioklė,
Prabanga.
Senų kalbų
Nauja banga...
Tai vis keliai į žmogų,
Į jo sielos gūžtą.

Jo siekiai -
Grožio pavyzdžiai!
Žmogus dar skamba...
Išdidžiai,
Kol, švelniai tariant,
Ima... ir... žiūrėk, sudūžta.

 


Prisiplakėlis • 1982


Aukštaičiai m e s!
Sakydavo jam tėvas.
Ir tu vaikeli, būk su tais,
Kurie aukštai!
Aukščiausiuoju,
Va, vadini tu dievą.
Dėl ko? Dėl to,
Jog dievo griekų nematai...

Svaigino sūnų
Kalbos apie aukštį!
Tik gaila, nuskriaudė...
Likimas proteliu,
Bet rado artimą
Jis sielai paukštę,
Nuvedusią a u k š t y n...
Vingiuojančiu keliu.

Suprato: laimei proto
Daug nereikia...
Būk paslaugus.
Jei bara - nusilenk kaltai.
Pritark, kai giria,
Ir pritark, kai peikia.
Tiksliau: kartok,
Ką sako sėdintys aukštai!

Ir jis kartoja. Pažodžiui,
Ir juokias...
Ir ką gi? Mirksta...
Tartum inkstas taukuose!
Turtingu būt
Gyvenimas išmokė,
Tik liūdna...
Slegia ubago dvasia.

 


Užuojauta • 1982


Kas statė
Dėdės, brolio
Arba pusbrolio vardu,

Tas turi
Sodo namelius -
Net du!

Bejėgė,
Vargšė -
Ta žinybinė kontrolė

Prieš gerą
Dėdę, pusbrolį
Ar brolį!

 


„Materialistas“ • 1982


Menu, senokai vargsta jie greta.
A skundžiasi valdžia, B - sveikata.
Nors tai jų ne vienintelė paguoda.

Vienodai turi nuosavų vaikų,
Vienodai su savom žmonom sunku.
Ir netgi algą gauna jie vienodą.

Bet pasakysiu jums visiems mielai
Skirtingi šių veikėjų reikalai:
A sielą saugo, B daboja kūną.

Medžioklė... vynas... lašiniai... alus,
Raudonas, drūtas, visada žvalus!
Jei atvirai, tai ir surūgęs būna...

Sunku jam: pakeitė penkis butus.
Po du kartus jis per metus
Į užsienį važiuoja... apsipirkti!

Kankinas tigro kailiniuos žmona,
Ir vyro-liūto jai dar negana...
Nes nusibosta restoranuos mirkti.

B velka į namus kiškius, lapes...
Jis viską gaus, visur suspės!
Ir su visom valdžiom - tiktai geruoju

Jis neskiria, kur liaudies, o kur jo.
Ką paėmiau, tas, sako, jau „m a j o"!
Trumpiau pasakius: kuria pats sau rojų.

Sode pilaitė, aišku, neblogai...
Ir „VOLGA“ dar tarnaus gana ilgai...
Iš kur? Jam A ant skaudulio užmynė...

Iš kur, sakai. B šypsos atvirai.
Tą laimę neša man ne aitvarai,
Bet supratimas, jog materija p i r m i n ė!

O sielos grožiui, juk nėra ribos...
Ir puošk Tu ją, kol žmonai nusibos
Į Tavo kiaurą sąmonę žiūrėti.

Aš suprantu ir užjaučiu Tave,
Nepasisotinsi minčių erdve,
Bet sąmoningiems negaliu padėti...

 


Ačiū, N i e k a i, tau už nieką • 1982


Nei medienos, nei metalo,
Netgi plytų nebelieka...
Pasakysiu Jums be melo:
Statome vilas iš nieko.

Kailinių nėra, bet keista -
Niekas mus apkailiniuoja.
Jei mūsiškiuos kojos kaista -
Niekas importą pakloja.

Linui ir velvetui - v e t o!
Bet ir čia yra paguoda:
Ir linelį ir velvetą
Niekas moterims parduoda.

Net milicija nemato
Nieko matomiausių griekų.
Jiems taip pat juk reikia batų,
Ir kaip sakoma, - už nieką...

Smulkmena - tas čerpių stogas,
Rūbai irgi, juk iš nieko.
Menkniekis - kaip vaikui sloga.
Niekui padėkot belieka.

Ačiū, Niekai, Tau už nieką!
Ačiū, Tau už viską, broli!
Reikalingas Tu - kaip sliekas
Netgi liaudiškai kontrolei...

Visagalis Tu, vaikeli!
Viską pagimdai iš nieko!
Nusipirkt ir kvailas gali
Ten, kur nieko nebelieka...

 


Vadovo savaitė • 1982


Pirmadienis. P o i l s i o  l i e k a n o s.

Sunki... Nežmoniškai sunki diena!
O mintys! Taip toli... nuo darbo, nuo poezijos.
Galvoj - medžioklė, vynas ir žmona...
Ir visos kitos... šio gyvenimo korozijos...

Antradienis.  D a r b o  k a n č i o s.

O viešpatie! Vėl popierių našta!
Vėl skundai, pareiškimai, vėl veidai įkyrūs.
Ta sekretorė lenda - kaip višta...
O smegenyse - lyg skalda, lyg žvyras...

Trečiadienis. A s m e n i n ė  p o l i t i k a.

Asmeniškai politiški darbiniai reikalai,
Pavasarį ir žiemą pašvęsti žvejybai:
Sliekai, benzinas, mašina, kiti galai...
O rudenį prie viso to - dar grybai.

Ketvirtadienis. Ž v e j y b o s  d i e n a.

Žuvies diena - tai reiškia ir žvejų diena.
Baisiausias griekas žuvgaudžiui darbe kankintis
Kai siela - ežerų ir ešerių pilna,
Žuvienę valgant žūsta darbo mintys.

Penktadienis. A p s i p l o v i m a s.

Po grybų, po žvejybų noris atsipust,
Pirty išperti nuodėmingą kūną.
Kiek galima pasitarimuose ir posėdžiuose dust
O ir gamtoj, kaip žinot, purvo būna...

Šeštadienis. P o i l s i s.

Medžioklė, sodas ir svečiai.
Dar kadrų klausimai ramybės vis neduoda.
Nors kartais poilsis prasideda ir atvirkščiai
Bet talkos sodnamyje: nu - SI - BO - DO!

Sekmadienis. P o i l s i s  p o  p o i l s i o

Kankinamas savęs ir kilimų!
Medžioklės įspūdžiai, jos laistymas iš naujo.
Žmona grasina: Bėgsiu iš namų!
Žentai vis butų ir mašinų reikalauja.

 


Buitininkų skundas • 1982


Projektuojam,
Prakaituojam,
Remontuojam, statom,

Bet vis vien
Visi mus keikia
Liaudiškom citatom.

Taip nuo ryto,
Kiaurą dieną,
Skubina ir vaiko.

Kažkuriam
Išgriuvo siena,
Ans šunis mat laiko...

Trečias
Paplavų negali
Jau nunešt į duobę,

Skundžiasi
Žmonos morale
Ir kaimyno h o b i...

Jiems, girdi,
Vandens pritrūko.
Tiems per stogą bėga.

Bėga per siūles,
Per sienas
Lyjant, tirpstant sniegui,

Bėgame ir mes,
Kiek galim...
Stengiamės, atrodo,

Bet tiekimas -
Po paraliais...
Mums tik špygą rodo.

O gyventi,
Žinot, reikia!
Negi kartis eisi...

Na, o skųstis -
Ne vien ž m o n ė s -
Ir m e s turim teisę.

 


Susikrimtimas • 1982


Rašau įsakymą,
Sprendimą,
nutarimą.

Mąstau giliai,
Protingai
ir plačiai!

Bet ima širdį...
Širdį gelti
ima,

Nes dirbti teks,
Tikriausiai,
atvirkščiai...

 


O gal prireiks... • 1982


Vėl gavome...
tą... sausą...
smegenų džiovinimo
įstatymą...

pasakė šefas
su ironija gilia.

Tie... išgėrimai... aišku...
daug sveikatos
atima,
bet stiklelius išmesti -
gal dar - nevalia.

 


Išsiaiškino • 1982


Lyg grybų po lietaus -
Pridygo vilų...
Pilių gražuolių
įvairių spalvų!

Revizoriai pavargo
Ir pražilo,
Kol išsiaiškino,
kad visa tai -
IŠ sutaupytų žaliavų.

 


Pokalbis su savimi • 1983


Ech, šliure!
Zuiki Tu... politini...
Kas tu?
Nei draugas, nei valdžia.
Švenčiausią jausmą -
Lyg vežimo ratą ritini
Ir mėgaujies
Supuvusia pradžia...

O juk kažkam
Gyventi reikia!
Kažkas dar ieško
Laimės trupinių...
Anas, girdi?
Tave, zuikeli, keikia...
Žinai ką... eikite...
Sliekai jūs, po velnių!

Ir taip blogai...
Ir taip netinka...
Na, leiskit būt...
Na, tuo... na, kuo esu...
Aš - savo sielos
Šeimininkas,
O visa kita -
visų...

 


Kažkas nori verkti... • 1983


Ir gaila savęs, kad esi, gyveni.
Net gėda, jog laimės sau nori...
Užmiršęs, kad dėsniai tiesos kruvini,
Svajoji gyventi p a d o r i a i.

O kas už tave, pasakyk man, kovos?
Kas grumsis už tiesą? Už laimę?
Kas šlovę apgins? Šlovę kraujo spalvos!
Šlovė neateina... savaime.

Priešybių vienybė! Nors tiek supranti?
Man liūdna,  ž m o g a u!  Imsiu rausti,
Dabar, kada tikslas jau šitaip arti -
Tau laimėje norisi snausti.

O kas už tave, pasakyk man, statys
Tuos tiltus į ateitį šviesią?
Aukos kas jai laimės dienas ir naktis,
Jei tu sau laimingas gulėsi.

Priešybių vienybė! Priešybių kova!
Kovoj toj ir gimsta progresas.
Nušauna... Nužudo... Nusvyra galva,
Bet lieka - viltis neužgesus.

Neverkim pas kapą narsiųjų draugų.
Kas žuvo kovoj - tie didvyriai!
Kiekviena kova reikalauja aukų.
Laimingi už laimę numirę“.

Draugai tau ištars šiuos prasmingus žodžius
Prie kapo... Pravirks net alyvos...
Skaudu bus, bet ašaros mūsų nudžius,
Nes liksi tu amžiuose gyvas!

Neslėpsiu, ir tyliai kas nors apraudos
Tą tavo laimingą... likimą.
Gal būt iš širdies, o gal būt dėl mados
Kai ką ir dabar verksmas ima...

 


Ieškom kvailiui proto • 1983


Kvailas, aišku, šliejas prie protingo.
Prie nekalto glaudžiasi kalti.
Nelaimingi nori būt laimingais.
Nekenčiami - mylimų verti.

Taip ir vargstam: ieškom kvailiui proto.
Ieškom laimės, aišku, nekarčios.
Teisingumo norim nekuproto.
Na, o meilės? Meilės - be kančios!

Ta humaniška kova už žmogų,
Daranti jį vargšą žvėrimi!
Normalu, atrodo... Kas čia blogo -
Puošti blogį gėrio spalvomis?

Juk taip žmogiška norėti gero,
Kada nieko gero neturi...
Jeigu šitaip sąžiningi daro,
Tai ir niekšų sąžinė švari.

 


Abejonė • 1983


Tu žinai, Tavęs aš laukiu
Ar toli Tu ar šalia...
Kam jausmams ta meilės kaukė?
Ta kankinanti valia!

Atlapok duris į širdį,
Mylimą vidun pakviesk,
Jausmą ilgesiu pagirdyk,
Lūpom smilkinius paliesk.

Tiek nedaug, atrodo, reikia.
To „ne d a u g“, deja, nėra..
Nevilty paskendęs laikas
Sako man: Ji negera.

Bet aš netikiu tuo pilku
Mus kankinančiu laiku.
Laukiu Tavo rankų šilko,
Krentančio man ant plaukų.

Laukiu Tavo žodžių skausmo,
Virstančio kaltės aistra.
Mano devyngalvis jausmas
Sako man: O Ji gera!

 


Atsidėkojimas • 1983


Gyvenime,
būk pagerbtas
ir būk prakeiktas
už mano posmus,
kančią ir ligas!

Už tai,
kad aš visiems -
tik daiktas:
lazda kiekvieno
ubago varguos.

aš -
skuduras,
kuriuo iššluosto
draugai ir priešai
sąžinės purvus,

aš -
šuo, kurio
neglosto,
nes uodegos nevizginu,
net prieš savus!

 


Tikrovės vėliavos • 1984


dar snaudžia liepos.
keista...
gal priprato?
gal būt,
ir medžiams
verta užsimerkti?..
gatve praeina
tuščias batas,
kažką privertęs
tuštumą apverkti.

gatve praeina
tuščias batas...
gal išraiška
nemirštančios tikrovės?
žmogus savęs
praeina nesupratęs,
praeina skausmas,
batais apsimovęs.

dar
snaudžia liepos.
keista...
gal priprato?
gatve praeina
plazdančios rankovės,
gatve praeina
tuščias batas,
praeina vėliavos
beprasmiškos tikrovės...

 


Prašymas • 1984-11-13 19:30, Vilnius


Išrinktieji
Negali pakęsti
Grafomanų
Chaltūros mene!
Supranti:
Talentingieji skęsta!
Reikia gelbėt,
Kol dar ne dugne...

Suprantu.
Nereikėtų rašyti.
Nors nespausdinkit,
Baisiai prašau.
Dievas akmenis
Liepė... tašyti,
O aš vargšas,
Va, posmus rašau.

 


Brangi redakcija, patarkite, ką daryti? (graudžių laiškų motyvais) • 1984


Jauna buvau. Mylėjau G r o ž į,
Gilias J o mėlynas akis!
O J i s išeidamas išdrožė:
Jei kas... žinai, nueisi - sutvarkys...

Sutvarkė... sielą sužalojo.
Verkiau. Praėjo pamažu.
Kas buvo, buvo... Šuo net nesulojo.
Dabar ir vėl - lyg gera, lyg gražu.

Ir lyg netyčia pasimaišė P r o t a s.
Patiko man Jo smegenų jėga!
Ir vyras nieko: aukštas, nekuprotas,
Plaukų nedaug, bet gražūs - su banga.

Nors nusivyliau. Jam tik mokslai, knygos,
Skaičiuoja, rašo, mąsto per naktis.
O man kas liko? Tik kurortai, ligos...
Barai naktiniai, suomiška pirtis.

O, varge, vyrai jie visi vienodi:
Įdomūs, gražūs tol, kol svetimi.
Tik L y r i k a s mane vis guodė,
Laimingas, sakė, - tik su manimi.

Išseko lyra... B l a t a s pasirodė.
Su Juo maniau - gyvensiu amžinai!
Bet va, kita Jo pinigus užuodė...
Ne! Ne gyvenimas, o kažkokie mainai.

Brangi redakcija, patarkit, ką daryti?
Ir kaip sakykite gyventi man toliau:
Vienai kentėt? Ar susirasti kitą?
Ir kaip laimingai būti - pagaliau?!

 


Gaila • 1984


Kūryba jos poetiška,
Netikrumu tikra,
Politiškai pilietiško
Joje kažkas yra.

Taip žemiškai nežemiška,
Gal kiek ir purvina...
Nors forma ji jaunatviška,
Bet turiniu sena.

Pudruota jos poezija...
Nedaug - kaip ir jinai.
Skaitai, kažkuo sujaudina,
Bet kuo - ir nežinai.

Idėjos beidėjinės,
Nors gražios gražumu -
Lyg moteriškos kojinės
Padvelkia švelnumu.

Protu lig išprotėjimo
Kište ji prikišta,
Bet kritiko nekritiško
Kūryba jos verta.

Poetiška poezija,
Gera net gerumu,
Užvaldo - lyg korozija
Mus skaudančiu skausmu.

Poetė netekėjusi,
Vienatvėj... vis viena...
Todėl ir eilės liejasi
Ir ji visa - mene.

Nežmoniškai jau žmoniška,
Nors ji ir ne žmona,
Kažkaip keistai platoniška,
Tik gaila, per sena...

 


Neliesk širdies! • 1984


Mes - jau ne tie!
Jau - n e b e t i e.
Kurie išgėrę -
širdį rodo...
Ir čia nėra -
Jokios kaltės.
Būt nuoširdžiais -
Mums nusibodo!

Neliesk širdies!
Prie ko jinai?
Nereikia
Girto nuoširdumo!
Ir liūdna tiems,
Skaudu dažnai,
Kurie sugriovė
Nuoširdumo rūmus.

 


Nepyk, svajone! • 1984


Pasmerksiu naktį...
Gal būt, bus lengviau?
Eilinę dieną
Posmais apdalinsiu.

Nepyk, svajone,
Kaltas... išdaviau...
Bet Tu mane
Ir tokį atpažinsi.

Labai nebark,
Man ir be to sunku.
Vaistų išrašė:
Gydau įkvėpimą...

Aš jau dažnai
Aušrinę sutinku
Prie savo posmų,
Nemigos ir rimų.

Matyt, tokia jau -
Žmogiška dalia!
Tas troškulys -
Tikėjimo ir meilės

Mane aplanko
Rudenio žole,
Ir aš nykstu,
Bet gimsta mano eilės!

 


Laiko kerštas • 1984


Po nesibaigiančių darbų,
Per šaltą kovo sniegą -
Aš, m a m a, mintimis skubu
Tave pasveikint bėgu!

Ir vis nespėju... Vis žadu -
Kasmet geresnis būti.
Ir man pačiam dėl to skaudu.
Kasdien skaudžiau truputį.

Ir teisinuos: tokie laikai -
Ką mylim, tą ir skriaudžiam!
Atkeršys tuo pačiu vaikai...
Atkeršys laikas skaudžiai!

Žinau - gyvenam atbulai:
Vien rūpesčiais! be švenčių!
Suprantam daug ką per vėlai...
Kankiname ir kenčiam.

Tokia, matyt, jau mūs dalia!
Bet aš ir jos nekeikiu.
Kaip pievų žalumai žolės -
Taip žmogui - skausmo reikia!

 


Nesuprasti Adomai • 1984


Skaitau pavargęs
Vargšę „ŠLUOTĄ“,
Sklaidau jos seserį -
Žurnalą „MOTERIS“.
Jos vyrai -
Dostojevskio idiotai!
Tokių neturi
Nei „ŠEIMA“, nei „ŠVYTURYS“,

Gal vieną kitą
Nusidėjėlį neramų...
„JAUNIMO GRETOS“
Glausdavo anksčiau.
Priprato net „MOKSLEIVIS“
Prie verksmingų dramų.
Seniai jau suvedžiotos...
IEVOS nemačiau.

O pažiūrėkite, kiek daug -
Nesuprastų ADOMŲ
Kasdien kankinas
Prie alaus bačkos.
Bet „MOTERIAI“
Jų kančios neįdomios.
Savuos jausmuos -
Ir tai nėra tvarkos...

Jos drėgną sielvartą
Ant vyrų nervų groja,
O tie kankinas
Rašalo varguos.
Tik ji - milicija -
Teta geroji,
Supras, išblaivins
Ir paguos...

 


Mokantis gyventi • 1984


Taip, taip. Girdėjau. Darbas.
Būtent jis sukūrė ž m o g ų!
Nors ir nedirbančius, atleisk,
Vadinam žmonėmis.
Žinau. Baisu... Reikėtų skirt,
Kas gera ir kas bloga...
Taip. Suprantu: „Kurie prieš mus -
Tie jau... ne su mumis“.

Bet ką daryt?
Dukrelei reikia buto, žmonai - sodo,
Sūneliui - posto,
Žentui - garažiuko, „ŽIGULIŲ“.
Sakai, blogai. Nepatogu.
Neklausk - kaip nusibodo!
Bet kaip kitaip?!
Saviems juk priešu būti negaliu.

O sąžinė? O Į s t a t a i?
Nejaugi jau pamiršot?
Ne! Ką Jūs... Drauge,
Atmenu. Kalbėkim atvirai:
Kas iš Viršaus į a p a č i ą,
O kas iš ten - į Viršų!
O man tas pats. Žinai,
Man prie visų valdžių gerai.

Aš įsitikinau seniai:
Gyvenimas - tai šventė!
Nei išnaudotojų,
Nei išnaudojamų nėra.
Yra tik mokantys
Arba nemokantys gyventi.
Jei valdžiai būsi geras,
Tai ir ji tau bus gera!

 


O rūpestėli, upėse delnų... • 1984


Tie rūpestėliai -
Tie gyvenimo kalnai
Kasdien pečius
Ir sielą spaudžia,

O Ji viena -
Su šypsena dažnai
Kiekvieno skausmą
Prie širdies priglaudžia,

Ir nežinai,
Sunku ar nesunku
Jai mūsų naštą
Savyje pakelti,

Gyventi lūkesčiai
Anūkų ir vaikų,
Atleidžiant Jiems
Bet kokią kaltę.

Nors ta kaltė -
Dažniausiai nekalta:
Iš nemokėjimo
Mamos suprasti.

Ji kažkokia šventa,
Ir paprasta,
Ji - lyg versmė,
Lyg šiluma bekraštė.

Tik mylintys
Ir būna paprasti,
Tik tie,
Kurie gyvenimą brangina,

Pažvelkite į mamą
Iš arti:
Taip tyli tie,
Kurie daug žino.

O rūpestėli,
Upėse delnų!
O akyse
Paskendęs laike!

Tu neskaičiuok
Nei metų, nei dienų.
Nes mylintiems
Gyventi reikia!

 


Jausmų imitatoriai • 1985


Aplinkui - viską žinantys kūrėjai!
Kokia stipri jų žodžio atspalvių jėga!
Nors ne kančia, ne siela posmuos liejas,
O skausmo imitacijų banga.

Ji - lyg vėžys - kažkur giliai, iš lėto
Vis sekina poezijos galias...
O jie žaismingai žmogiškumą mėto,
Žodžius dėlioja - lyg senas lėles.

Ir kaltina, jei žmonės nesupranta
Kūrybą imituojančių kančių!
Subūrę savąjį didybės krantą -
Didžiuojasi - kaip teikiantys vilčių.

Tai ne poetai. Tai jausmų išminčiai!
Skaitytojai - jiems šiaip: tamsi gauja...
Svarbu polemika, vienminčių ginčai
Ir honoraras dar svarbu, beje.

Jų tikslas geras - išrinktiesiems kurti
Tikras pasaulinės reikšmės eiles,
Žinojimu ir erudicija užburti
Savųjų kritikantų dūšeles.

Ir pilna jų - bespalvio skausmo posmų,
Nuspalvintų vien žodžių deriniais.
Jų klano kritikai ilgai dar guos mus,
Kol laikas nepasiųs jų – po velniais!

Kiek galima, sakykit, žodžiais žaisti?
Kūryba - ne kosmetinė merga!
Jūs - imituojantys jausmus - atleiskit -
Žinojimas be skausmo - tai liga.

Liga, kuri - lyg tas vėžys kas dieną
Apnuodija poezijos versmes,
Pastato tarp žmonių žiaurumo sienas!
O j i e - va, švarūs... j i e be nuodėmės

 


Atplyšę liežuviai • 1985


burna -
ne batų ateljė,
kur prisiuva
atplyšusį lieŽUVĮ...

todėl
ir kalbos,
jos - lyg upės
teka, teka, teka!

Kiekvienas,
aišku, turime
burnoj -
skirtingą ž u v į:

kas ungurį,
kas ešerį,
o kas -
net ir lydeką!

 


Pramušinėtojas • 1985


buvau
tiekėju,
pats savim
tikėjau.

bazes
nuvirkdžiau.
virkdomas
buvau...

veikiau,
pramušinėjau,
kol tapau
veikėju!

tiesos
ieškodamas
ėmiau
ir įkliuvau...

 


Klibantys jausmai • 1985


gelia
širdį...
net smegenis
gelia!

ech,
kaip gelia!
nenoris
gyventi...

vaikšto
sieloje
nuogos
mergelės.

O jausmai
tie -
lyg klibantys
dantys...

 


Degančių traktorių laikai • 1985


gyvena kaimas
meniškus
laikus.

prigriūva čia
rašytojų
ir aktorių.

mechanizatoriai
dainuoja
po laukus...

palikę degančius
kombainus
arba traktorius.

 


Neįstiklinti pirmūnai • 1985


iš gėdos rausta
net begėdės
kiaulės...

garbės lenta
taip negarbingai
apleista!

pirmūnai šlampa,
blunka, raitosi
prieš saulę...

o kai kuriems
sutrūkinėjo
net kakta.

 


Išrinktasis • 1985


J i s - išrinktasis!
Pats save išrinko
Kūrybos sargu,
Kritikos kariu,
Save įtikino,
Jog jam būt tinka
Lakštingala
Tarp meno vyturių.

Anas jam - talentas,
Tas - grafomanas.
Visi kiti -
Supuvęs vidurys.
Ir liejas puslapiuos
Jo proto tvanas!
Ir šviečia pats sau
Jis - lyg švyturys.

Gal iš tikrųjų -
Vyras aiškiaregis,
Skiriąs iš karto
Grūdus nuo pelų,
Matąs, kas gimdo meną
Ir kas vagia...
Kam kurt anksti,
O kam jau per vėlu.

Ir sklinda jo tiesa
Lyg maras,
Gyvenimo nemačius
Net arti...
Protingai rašo,
Žodžiai švarūs,
Skaitai, net blizga!
Gaila, jog tušti.

 


Draugams / Vasaros karta • 1985


Jausmuos - jau ne pavasaris,
Jau vasaros pradžia.
Prabėgo dienos seserys
Su vaikyste saldžia.

Rudens ilgai dar lauksime.
Žiemos gal net nebus.
Jaunystę savo saugosim -
Kas meilėj, kas darbuos.

Tai ir yra gyvenimas -
Tas rojaus obuolys!
Jis - lyg gamtos dalinimas
Į keturias dalis.

Subręsti neskubėsime,
Pasenti - tuo labiau.
Mums mūsų amžiaus vasara
Už rudenį svarbiau.

Mes dar jauni! Dar žydintys!
Mes - vasaros karta,
Pavasarius palydinti
Į planetas kitas!

Nors ryto rasą braidžiojom
Ne mes, o mūs vaikai,
Jausmuos dar kančios klaidžioja,
Jausmuos žiedų laikai.

Ir žodžiai sielon renkasi -
Lyg vėjas iš pietų.
Savęs seniai nekaltinam,
Neieškome kaltų.

Tos mintys mūsų sklidinos
Vidurdienio šviesos!
Mes iš širdies dar mylime,
Bet jau ne iš visos...

Toks jis - tasai gyvenimas -
Lyg rojaus obuolys,
Lyg duonos padalinimas
Į keturias dalis.

 


Užuomaršos • 1985


Jie už kultūrą!
Jie už meną!
Menu gyvi!
Menu gyvena!

Jie meno vystykluos
Auginti,
Todėl juos
Nesunku apginti.

Jie viską žino,
Viską mato,
Net tai, jog menas
Myli Blatą.

Tačiau užvaldę
Meno „viršų“,
Savuosius šunkelius
Užmiršo...

 


Išsivysčiusiųjų gimdymas • 1985


Ką čia
kalbėti...
verčiamos
į priekį!

Stebies!
dažnai
savų
neatpažįsti.

O mokslas?
kokias
aukštumas
pasiekė!

Vaikai -
ir tie
jau gimsta...
išsivystę.

 


Šventieji tinginiai • 1985


kiek daug jų.
šaukiančių,
jog darbas -
šventė!

gerovės
pagrindas!
tiesos
šaltinis!

bet va,
kai reikia
šventiškai
gyventi,

labiausiai
šaukiantis -
prie darbo -
paskutinis...

 


Senbernių melžėjos • 1985


meilės vėjai
restoranuos
pučia.

jausmas vartos
piniguos -
lyg inkstas.

restoranuos -
vis daugiau
gegučių

Senbernius
pamelžia
ir pradingsta...

 


Lyriški nusikaltėliai • 1985


mėnulio
prieblandoj
jie vis
kuždėjosi...

neramios
širdys jų
krūtinėj
daužės.

ir buvo
taip tylu,
kad net
girdėjosi,

kaip nusikaltėliai
į parduotuvę
laužės.

 


Kombinuotų pašarų kombiNACIJA • 1985


mieste dabar
triukšminga...
nešvaru...

o kaime žmonės -
puošiasi!
ir žiba!

sukombinuoja
kombinuotų
pašarų

ir smarkiai
vysto
kiaulišką gamybą,

 


Kranto dalia • 1985


Neramu... neramu...
O kodėl? Nežinau.
Namuose - be namų,
Be Tavęs gyvenau.

Nežinau ar žinai,
Kuo dabar gyvenu?
Puošias rankų delnai
Vingiais mano dienų.

Vis kalbu ir kalbu...
Vis ne tai ir ne tai...
Nelaimingi abu -
Lyg tie - laimės krantai.

O laimužė srauni
Teka, skuba šalia.
Mūsų metai jauni
Guodžias kranto dalia...

 


Išlindę pirmūnai • 1985


sakyk,
Petriuk,
ką reiškia
soclenktynės?

tėvelis
klausia
aštuonmetį
sūnų.

kas niekur
nelenda,
tas lieka
paskutinis...

Kas išlenda
į priekį -
tas -
pirmūnas.

 


Paskaitoje • 1985


Sociologas įlipo...
Į tribūną:
Anksčiau kas moteriai?
Namai, šeima, taip sakant,
Ir vaikai.

Atleiskite, profesoriau!
O ką?
Dabar vaikų nebūna?
Ach, poreikiai išaugo!
Nebe tie laikai!

Taip, keičiasi
Tragedijos ir dramos.
Ir Tamsta, va,
Nuo jų, ko gero
Nuplikai...

Lengviausia,
Aišku, spręst
Pasaulinę problemą,
Kai savo vieno vaiko
Nebesutvarkai.

 


Kūrybos procesas • 1985


Sunku atskirt,
kur žodžiai, kur vaizdai,
kur eilės?

Nešioju mintį,
nuotaiką,
idėją.

Širdim jaučiu
jų skambesį,
bet gaila...

ant popieriaus
tik forma
išsilieja.

Ir suprantu,
suvokiu
ir jaučiuosi kaltas.

Kiti ten žodžiai
ir garsai
svaigino,

bet gimsta eilės:
paprastos
ir šaltos,

nors ir negyvo
gimdymas
kankina...

 


Gyvenimo puodeliai • 1985


ta
vaikystė
tokia:
ant puodelio

sėdi sau...
ir nelaužai galvos!

ir vėliau
išsikrauti,
juk
gali

daug kas
tik -
prie puodelio.
kavos.

 


Menas dugne ar dugnas mene? • 1985


Vienas geria
iki dugno,

Kitas -
būdamas dugne.

Vieni jaučia
savy meną,

Dar kiti -
save mene...

 


Anksti apsidžiaugiau • 1986


Apsidžiaugiau!
Gyvensime naujai!
Ir seną mąstymą
Išpjausime - kaip ligą.
Staiga girdžiu:
Kvaily, kur nuėjai?
Atsigręžiu. Instrukcija!
... Man rodo špygą.

Ir supratau:
Naujai gyvent neleis.
Į mūsų norus senmergei tai -
Nusispjauti.
Atsidūstu...
Vėl įkvepiu giliai...
Nepaklausiau. Be reikalo,
Širdelė jautė...

Su liežuviu
Visi paplakt greiti.
Ir iš tribūnų pakalbėt -
Dabar protingi!
Kiek kartų šitaip...
Buvo praeity?
Kai reikia keist ką nors -
Ir šnipšt... vis laukia, tingi.

O metai eina,
Laimėn šaukdami!
Kol vėl įprantam -
Kalbomis ir norais žaisti.
Tik ji - instrukcija
Visai rami,
Nes Žino: įpročius -
Ne kojines pakeisti.

Bet mes pakeisim!
Arsim iš peties!
Visus, kas priešinsis -
Užspausime į kampą.
Jauniems priklauso -
Mūsų ateitis!!!
Tik gaila, jog tada,
Kai jie jau seniais tampa.

 


O tau - penkiolika! • 1986


Iš ko susideda gyvenimas?
Iš metų.
O metai?
Metai, sako, iš dienų.

O dienos?
Dienos! Jos tikriausiai - laiko matas,
Prie ko, tėveli, laikas?
Aš juk gyvenu!

Atleisk, Daluže,
Aš turbūt jau senstu. Keista...
Gyvenimas -
Tikrai tik tai, kuo gyveni.

Seniems - jis aiškus:
Ligos, rūpesčiai ir vaistai.
Jausmais -
Kankinasi ir džiaugiasi jauni!

Kai bus sunku,
Pabelsk į savo tėvo širdį.
Ji negrubi,
Ji tik pilna tiesos randų...

Kiekvienas randas sieloj -
Kito sielą girdi,
Nors skausmo niekas ir nepašaukia
Vardu.

O Tau - penkiolika!
Tu kryžkelėje stovi:
Vaikystės kelio sankryžoj
Su Jaunyste.

Tepasiliks Vaikystė -
Vieversio šventove!
Tepasitiks Jaunystė -
Mylinčių švente!

 


Palaiminimas • 1986


kalbėti reikia
tiesiai!
gyventi reikia
šviesiai!

kovoti reikia
drąsiai!
kitaip savęs
nerasi.

laiminga būk,
kai sninga!
laiminga būk,
kai žydi!

laiminga būk!
laiminga!
laimingus laimė
lydi.

 


Likimas • 1986


Kas aš?
Pražilęs ir barzdotas
Vaikas,
Sūnus
Žmogaus, tikėjusio
Valdžia.

Bet Jo tikėjimą
Išniekino...
Jo laikas,
Senatvėj virtęs
Širdgėla
Skaudžia.

Jis mirė tyliai
Nuoskaudų
Prislėgtas,
O aš Jo liūdesiu
Šiandieną
Gyvenu.

Apspjaudę sąžinę
Lietuviškieji
Šlėktos,
Net dvasios ubagą
Vėl pavertė
Ponu.

O Tėve,
Tu - vienintelis,
Tu - vienas
Tarp tų,
Kuriuos žinojau
Ir žinau.

Sakei: „Kentėk!
Taip grūdinasi...
Plienas...
Mylėki žmones
Ir tikėk tiesa,
Sūnau!“

Bet auga sūnūs.
Ką Jiems
Pasakyti?
Teisingais būti...
Už kieno
Kaltes

Turiu
Tiesos grandinėmis
Varžyti
Jų laime tam,
Kad nuoskaudas
Pratęst?

Bet dienos bėga.
Tos
Likimo dienos...
Kiek liko jų?
Ir kiek
Nugyvenau?

Žinau tik tiek:
Tie sielos akmenys,
Tos sienos -
Tai amžina
Gyvenimo tiesa,
Sūnau.

 


Sielos saugojimas • 1986


Kiek kartų...
Viskas buvo aišku!
Bet dieną
pakeičia naktis.

Taip tas gyvenimas
Ir vaikšto -
Tarp išminties
ir nevilties.

Budžiu. Mąstau.
Save paguodžiu.
Džiaugiuosi tuo,
ko neturiu.

Valau jausmus
Nuo meilės suodžių -
Lyg stiklą -
skuduru švariu.

Nelengvas darbas -
Sielą saugot!
Jinai - lyg kiemas,
lyg žolė.

Ją trypia, pjauna,
O ji - auga...
Taip, va, ir mokausi...
mylėt.

 


Gimtadienis • 1986


Nežinau, ką myliu?
Ko jau nebemyliu.
Ką savy dar saugau?
Ką jau praradau?

Kuo tikiu? Ko laukiu?
Kuo jau nusivyliau?
Ko dar neužtenka?
Ko turiu perdaug?

Metai! Mano metai!
Liūdnas laimės vaizdas...
Ech, kaip nusibodo -
Tie minčių skausmai...

Tie traumuoti metai:
Smūgiai! Lūžiai! Žaizdos!
Su savais jaučiuosi -
Lyg su svetimais...

Nežinau, ką smerkti?
Nežinau, ką guosti?
Nieko jau nesiūlau.
Nieko neprašau.

Keturi kart dešimt!
Ašarą nušluostau...
Šiandien - mano šventė!
Aš... atsiprašau...

 


Iliuzijų man gaila • 1986


Pripranta žmonės,
Prie šviesos pripranta,
Jausmų iliuzijas
Pakeičia kasdienybė.

Ir tai, kas buvo
Taip brangu ir šventa -
Pavirsta
Prieštaravimų vienybe.

Tie prieštaravimai -
Jie - proto duona,
Skausmu patikrinta,
Eilėraščiais ir meile,

Bet sielos akys
Ilgiai Madonos...
Ir gaila man
Iliuzijų vėl gaila...

Tu. paslapties akimirkų
Žavingų!
Kada žmogus
Pakyla virš tikrovės,

Kada Jis kvailas
Ir kartu didingas!
Kodėl, Gyvenime,
Šį grožį mums sugriovei?

Kas kaltas?
Vyrai? Gal vaikai? Gal žmonos?
Gal patyrimas
Griauna mūsų meilę?

Bet sielos akys
Ilgisi Madonos...
Ir gaila man,
Iliuzijų vėl gaila...

 


Tokia ji... • 1986


Reikėtų kalbėti...
Reikėtų rašyti...
Sugrįžti į pradžią:
Į meilės laikus.
Bet sielą jau lanko
Jausmai neprašyti.
Neaišku: ar meilę
Ar kerštą renkuos?

Žinau nebegrįšiu...
Iliuzijos baigės:
Tiek metų jos laukęs -
Išduotas likau.
Nors meilė manoji
Dar šliaužia - lyg sraigė,
Bet to, kuo tikėjau -
Seniai netekau.

O kaltint neverta.
Aš pats, aišku, kaltas.
Laukimas svajonę
Juodai nudažys.
Tikėjimas mano -
Ir žilas ir baltas,
Nes meilės iliuzija...
Ji - lyg vėžys

Išsekina sielą,
Jausmus iškankina,
Be laiko pabąla
Plaukai ir barzda,
Palieka gyvenimą
Nykų, bet gryną...
Tokia j i -
Nemylimo meilės žaizda.

 


Meilės švelniava • 1986


Vaikšto tartum žmonės
Dienos palei langus.
Lyg ruduo žadėta
Laime kankinuos.

Vyriškumo skraistėm
Ašaras pridengęs
Sėdžiu, skauduliuoju
Prie skaudžios dainos.

Ieškau Tavo žodžiuos
Nutylėtos meilės,
Gintaro karoliuos -
Saulės trupinių.

Tos laukimo dienos!
Tos likimo eilės!
Pilnos mano skausmo
Gėrio ir velnių...

Negaliu minutės
Be Tavęs suprasti.
Net atstumas kartais
Smelkia - lyg lietus.

Eisiu lyg pakvaišęs,
Savo laimės švęsti!
Tik surask man, Meile,
Vaikiškus batus.

Tik surask man, Meile,
Pirmą savo žodį,
Tą, kurį taip vilgė
Ašara karti,

Tą, kuris vienatvėj
Alkaną paguodė
Ir sustingo jausmo
Priesaku nakty.

Nekalbėk, nekaltink.
Kaltos mėnesienos,
O jausmai nebylūs!
Kas gi juos supras?

Tie vergovės metai...
Tos mergovės dienos...
Smilktų ir užgestų
Be širdžių aistros.

Ilgesy, keistuoli!
Tu, vienatvės Dieve!
Nebekviesk poeto
Iš šventos kovos.

Krenta laimės šukės.
Skauda sielos rievės.
Bet vis vien ilgiuosi
Meilės švelniavos...

 


Gerai, kad nors skauda... • 1987


Gera poezija.
Poetas geras.
Valdžia gera.
Ir jos tarnai geri.
Bet kas širdy?
Kas širdyje Tau daros,
Kad Tu, Žmogau
Gerasai, taip geri?!

Nereikia Tau poezijos.
Nereikia.
Jos šauksmo Tavo siela
Negirdės.
Nesveika gerti...
Gert, sakau, nesveika!
Bet žodžiai šie -
Tavy jau neskaudės.

Kas širdyje?
Kas Tavo sieloj daros,
Kad Tu, žmogau gerasai,
Taip geri?
Ne tvanas juk!
Ne badas dar, ne maras!
Ko trūksta?
Ko, sakyk, dar neturi?

Tyli? Tylėk.
Matau, jog širdį skauda,
O kam gyvenimas,
Jei niekas neskaudės?
Sakai, kad gerumu tuo
Niekšai spjaudos,
Neklausdami
Net vardo, pavardės.

Tokie laikai: Pirmyn -
Į gėrį! naudą!
Visi savi... laimingi...
Ir geri...
Na, o širdis?
Širdis - tegu ji skauda.
Gerai nors širdį
Skaudančią turi.

 


Brendu į Lietuvą... • 1987


Gimtoji Lituanija!
Litvanija! Litva!
Tu mano skausmas,
Baltų paukščio skrydis žalias.
Tu - kryžiais... aukurais...
Miškais... ir žvaigždėmis... gyva!
Tu raudantis akmuo!
Tiesa prie amžių kelio!

O Lietuva! Litvanija!
Kiek metų - tiek žaizdų...
Gėriuos Tavim rytais
Nuo Gedimino kalno.
Prašau, nueik - pasveikink
Kauną Nemuno vardu!
Paglostyk Baltiją
Groblėtu laiko delnu.

„L I T“ - tai akmuo.
Litvanija - pagoniška tauta,
Patyrusi akmens kantrumo
Skaudžią dalią.
Krauju pakrikštyta,
Savų ir svetimų skriausta,
Širdy man plazda -
Lyg srauni Vilnelė.

O Lietuva! Litvanija!
Kiek metų - tiek žaizdų...
Tu mano skausmas,
Baltų paukščio skrydis žalias.
Aš į Tave kasdien giliau
Negrįžtamai brendu...
Ir sugrąžinti
Niekas jau manęs negali.

 


Nelaiminga moteris • 1987


Kaip skaudžiai tyli
Nelaiminga moteris... O juk norėjo - tiek nedaug:
Tik laimės!
Ji šokdavo
Ir dirbdavo už tris.
Ką čia kalbėti -
Kaimas lieka kaimu.

Čia nekaltumas ir kaltė -
Beveik nuogi.
Kaimietis žodį, mintį,
Netgi jausmą mato!
čia sentimentų lyrika
Pigi -
Lyg purvas nuslenka
Baloj nuo batų.

Bet, gaila, Ji nematė
Svetimų jausmų,
Nematė žodžių,
O tik juos girdėjo.
Plaukai pražilo
Skausmo baltumu!
O Ji gyveno,
Gėrė ir kentėjo.

Kaip skaudžiai tyli
Nelaiminga moteris...
Nes teisintis -
Jau būtų išdavystė.
Tiesa pūliuojanti
Ir nešvari...
Neaišku keršyti
Sunkiau ar klysti?

Ir nebėra į laimę
Kelio atgalios.
Likime, leisk Jai
Kryžkelėj sustoti!
Ji žino: Jis ateis
Ir suvilios...
Nors žodžiai Jo -
Vien skaudžios meilės votys!

Bet, gaila, Ji nemato
Svetimų jausmų,
Seniai nebeskiria
Kančios nuo švenčių.
Plaukai pražilo
Skausmo baltumu...
Taip ir gyvena:
Geria, tyli, kenčia.

 


Po bitumo stogu • 1987


Kovoju už tiesą!
Už sąžinę! Žmogų!
Ar reikia Jam šito?
Lig šiol nežinau.

Gyvena Jis vienas,
Po bitumo stogu,
Be draugo, be priešo,
Be žodžio švelnaus.

Mane Jis pažįsta,
Atjaučia, bet tyli.
Supranta - kovoj toj
Padėt negalės.

Seniai savimi
Ir kitais nusivylė...
Jaučiu taip lig karsto
Gyvens ir tylės.

Ir Jis toks - ne vienas.
Bet, gaila, Jiems nieko
Su sąžine savo
Padėt negaliu.

Po bitumo stogu
Vilčių nebelieka...
Kiekvienas čia tampa
Protingu kvailiu.

Išmoksta meluoti.
Gyventi išmoksta...
Atrodo laimingas,
O laimės nėra.

Vaikai čia - lyg vaisiai
Kirmydami noksta.
O j i e tebešaukia:
Ū R A! ir ŪRA!

 


Vienatvės patarimas • 1987


Likime, leisk
Dažniau vienam pabūti,
Pajausti ilgesį...
Įskaudinti save...
Leisk liepoms žydint
Vaikščiot po rugpjūtį.
Leisk pakalbėti
Eilėmis su Vienatve.

Gal Ji priims mane -
Kaip seną draugą.
Primins skaudžias
Tiesos fanatiko dienas.
Aš pasigirsiu Jai:
Žinai, dukra užaugo!
Šešiolikmetei Liepai
Ieškau dovanos.

Ir Ji nusišypsos
Ramunės žiedu.
Liūdna Vienatvė
Šypsosi ne kiekvienam...
Jaunystės skruostu
Ašara nurieda...
Žinau, nelengva,
Oi nelengva - būt jaunam...

Nueik, Vasari,
Apkabinki Liepą
Ir tėviškai paklausk:
Ar gera Jai jaunai?
Nutiesk į širdį
Supratimo lieptą,
Ten, kur gelmėj
Akių rudųjų – nemunai.

Supras, ką reiškia -
Lietuvą mylėti!
Iš kur Vienatvėje -
Tiek ilgesio gražaus,
Ko verkia akmenys...
Per Spalio lietų...
Gal ne dabar? Vėliau,
Kai sieloje užaugs.

 


Astma • 1987


Poezija!
Kas Tu esi?
Kodėl Tave kiekvienas
Vis kitaip supranta?
Tu ateini,
Kaip visada - šviesi
Prie to, kurs kyla,
Ir prie to, kurs krenta...

Aš nežinau,
Kada brangesnė Tu?
Man gal tada,
Kai skausmas širdį plėšo,
Kai aš Tave
Pavargęs suprantu -
Kaip draugą
Ir kaip savo priešą,

Ne visada mes sutariam.
Deja...
Tokie charakteriai!
Bet skirtis nesinori.
O! rodos,
Šitiek laisvės erdvėje!
Tau minčiai, man gi -
Plaučiams trūksta oro.

Sakai, jog miršta,
Kartais nuo minčių...
Poetai miršta,
Bet poezija išlieka.
O man - kaip gaila,
Aš jaučiu -
Tetrūksta oro.
Rodos, tokio nieko...

 


Kruvinas humoras • 1988


Aš savo kruvinus jausmus
J A I eilėmis išliejau:
Koks a š dabar neįdomus...
Kaip J Ą anksčiau mylėjau!

J I perskaitė, kaip visada,
Kaltai nusišypsojo...
O mano kruvina žaizda...
Ramiai toliau kraujuoja.

Girdžiu, kaip aiškina kitai:
Poetas  j i s!  Ko gero...
Su savo kruvinais jausmais...
Mane iš proto varo!

Gerai, sakau, jei a š tikrai
Ne šiaip sau... o kūrėjas!
Nors... jei kalbėti atvirai:
Eiliuota proza liejas...

Girdžiu, kaip aiškina kitai:
Poetui skausmas - d u o n a!
Todėl j o nervais paprastai
Aš groju - lyg vargonais...

O jeigu tai - klaida?! Drama!!!
Kaip J I nuoširdžiai... verktų,
Kai a š - kaip vyrų dauguma -
Numirčiau... nuo infarkto!

 


Ačiū tau, poete! • 1988


Aš tikiu T ė v y n e,
Aš tikiu g e r o v e!
Aš tikiu m o t u l ė s
Skarele marga,
Nes dainų tų priešas
Rovė-neišrov ė...
Skynė-nenuskynė
Kruvina jėga!

Ačiū Tau, p o e t e,
Tau žmogau gerasai,
Kad lietuvio sieloj
A u k u r u esi...
Kančioje ne kartą
Dar Tave atrasiu.
Žodis - sielos duona
Pavergtam tesie.

 


Šluotuva • 1988


Čia ŠLUOTUVA.
Čia šluotos šluoja.
Kotas.

Išplaukia bulotos.
Vėl plaukioja...
... straksiai.

O ŠLUOTUVA -
Satyros draugas -
Protas!

Čia plukdo...
Humorą arba
Bent, panašiai...

 


Tai žmogiška • 1988


Kas rašo rašalu,
O kas - jausmais,..
Ne paslaptis -
Net rašaluotais...
Aš kuriantiems -
Lenkiuos žemai!
Lenkiuos -
Nemokantiems meluoti.

Taip. Aišku.
Kritikai - tai jų valia:
Kiekvieną ar kas antrą
Kritikuoti?
Kas perka garbę
Už gėles...
O kas už „mokslą":
Garsiai ploti!

Tai žmogiška!
Protinga pagaliau
Ieškot kvailių
Tarp nelaimingų...
Bet - kas gi gali -
Būt kvailiau
Už kvailio norą -
Būt protingu?

 


Ar reikėjo tikėti? • 1988


Keturi dešimtmečiai skriaudų!
P r a ė j o ...
Keturi apdegę
Nerimo stulpai...
Smilksta plaikstomi
Sušaudytų idėjų,
Siela gūžias -
Lyg išniekinti kapai.

Ar reikėjo šitaip
Tavimi tikėti?
Jei t u šiandien žmogų
U ž m u š i tiesa!
Nerandu t a v y aš
Nežaizduotos vietos...
O gyvenime-
Kraujuojanti dvasia!

Keturi dešimtmečiai -
Šlykščiausio melo
Nepalaužė man
Fanatikui sparnų!
Aš lieku prie savo
Laimės idealo:
Sąžinės šventovėj
Gimusių dainų.

 


Satyriko liūdesys • 1988


Klausyk, s a t y r i k e! Kas atsitiko?
Ko vaikštai liūdnas... Galvą nunarinęs...
Gal jau prie dūšios neturi skatiko?
Atrodai - tartum žmoną, numarinęs...

Ne, prieteliau, be reikalo šaipaisi.
Nemoku džiaugtis. Nuobodu. Nemiela.
O Tu ką? Vėl į moteris dairaisi...
Geri vėl? Tu, atleisk, tiesiog - pašėlęs!

Ech, Humoriste, aklas tu ir kvailas.
Juk prablaivėt gali tiktai išgėręs.
Tik nuodėmėj gali pajausti meilę.
Tiktai per blogį einame į gėrį.

Po rūkymo pajaučiam oro vertę,
Po melo - teisingumo kainą!
Rūkyti metus, ištvirkaut ir gerti
Palaima net satyrikams ateina...

Kad grįžt iš klystkelių į doros kelią,
Reikia ir gert ir moteris mylėti.
Pasitaisyt tiktai paklydę gali!
Ir tai - palaipsniui... auklėjant... iš lėto.

O Tu kas? Vargšas. Blaivas. Švarutėlis.
Tokie kaip Tu, juk daugumą sudaro...
Normalūs žmonės. Mes - tai va! Pašėlę!
Dėl mūsų laimės normalieji aria!

Jie rašo straipsnius, gydo, agituoja,
Į konferencijas, sim-po-zi-u-mus renkas!
Mums skaito paskaitas... apie R y t o j ų.
Nepatogu... Žinai, taisytis tenka.

Ne šiaip sau viskas... Pagarba! Reklama!
Net televizija! Ir ta mus rodo!
Dėl savo ateities g i r t u o k l i a i ramūs.
O Tu, sakai - gyventi nusibodo.

Tai ką daryti? Patari pradėti
Rūkyti, gerti, vogti, ištvirkauti,
Kasdien vis kitą moterį mylėti...
Ne! Jau geriau darbe infarktą gauti.

 


Mokslas krapšto ausį • 1988


Koks bebūtų c a r a s,
Kol valdžioj - tol geras!

Nuvertė... Ar pats nuvirto...
Nebelauk, kad kas pagirtų.

Kas čia daros? - liaudis klausia,
Mokslas mąsto, krapšto ausį,

Tyli, ieško, aiškint bando,
Bet tikrų šaknų neranda.

Reiškinys - gana slidokas...
C a r a s, žinoma - ne juokas!

Kol jis nulipa nuo s o s t o
Daug kas ašarą nušluosto.

Bet kol c a r a s dar pasėdi,
Garbinam garbingą kėdę.

Nuvertė... Ar pats nuvirto...
Nebelauk, kad kas pagirtų.

Netgi tie, kurie jį glostė,
Jau kitam tą pačią... šluosto.

Koks bebūtų c a r a s,
Kol valdžioj - tol geras.

 


Šunpalaikio ir žmogbeždionės pokalbis / Žmogbeždionė • 1988


Laukia, mielas šunpalaiki,
Tavęs vištos, avinai,
Kaime laukia, miesto vaiki,
Tėtis su mama seniai.

Nuvažiuok, paglostyk šunį,
Kiaulei kaklą pakutenk.
Miestas ką? Te jį perkūnai!
Nuobodu, nors arkliu žvenk.

O ir darbo kaime marios.
Darbas ilgisi tavęs...
Tave šaukia kaimo žaros
Atsigert laukų erdvės.

A, sakai, nėra to... laiko.
Šunį vakarais šeri.
Purvas „ŽIGULIAMS“ nesveika.
Pats sveikatos neturi...

Suprantu, kad meilė gamtai -
Tai ne tvartą uostyti.
Jei važiuot į kaimą tamstai,
Tai ne šuns p a g l o s t y t i.

 


Šunpalaikio ir žmogbeždionės pokalbis / Šunpalaikis • 1988


Šuo - žmogaus geriausias draugas.
Šuo draugauja su vaikais.
Neišduos tavęs, apsaugos,
Netgi šuniškais laikais...

Kokia laimė! Koks taurumas!
Mums miesčioniškam mieste,
Valdiškam bute (...ne rūmuos...)
Glostyt šunį ar kates.

O! Kiek žmogiško jautrumo
Šunys perduoda vaikam!
Kiek šeimoj išsklaido dūmų...
Tampa likimu kai kam.

Sielos vienišųjų uostų,
Užmirštos jaunų dienų,
Netikėtai susiuosto,
Sprendžiant reikalus šunų.

Kiek patirt, suprasti lemta,
Apsakyti negaliu!
Šunį išvedant į gamtą -
Nusišvilpti ant gėlių...

Miestas, žinoma, ne kaimas,
Bet jautiesi - lyg sapne,
Kai per pačią meilės laimę,
Šuo suloja balkone.

Ne, tikrai, sunku suprasti
Tuos, nelaikančius šunų.
Ką, sakyk, gali surasti
Žmogbeždžionėj šių dienų?

 


Tegu pasikaria... ant žmogiškumo • 1988


Mes kūrėme tikėjimą...
Iš nieko...
Gyvenome jausmais,
Kurių nebuvo.
Sakykit,
Kas satyrikui belieka?
Tik pasikart...
Bet kartuvės supuvo.

Ir keista... sėdžiu...
Ašaros nebyra,
Nors sieloje - taip tuščia!
Slegia - staugti noris...
Bet J A I tai kas:
Nejau užjausi vyrą,
Kuris - kaip ir visi -
Tik staugė, bet nepasikorė.

Gyvenimas -
Tai tragiška satyra!
O sąžinė - bausmė
Už išgalvotą meilę.
Kas šios bedugnės
Jausmo nepatyrė,
Tam net virvagalį
Padovanoti gaila.

Tegu pasikaria...
Ant žmogiško taurumo,
Ištikimybės kilpą
Pats sau užsidėjęs.
Gyvenimas
Ramiai kramsnoja gumą:
Nepasikars,
Nėra rimtos idėjos.

 


Nebadykime pirštais žaizdų • 1988


Nebadykime
Pirštais žaizdų!
Ir nevaikščiokim
Batais per sielą!

Paklausykim
Poetų maldų,
Kol rūdija
Spygliuotosios vielos..

Kol raudodama
Kelias tauta -
Ta nevystanti
Amžių gėlelė!

Kol tikėjimo paukštė
Balta
Dar iš kraujo
Pakilti negali.

Kol akmens aukurų
Lietuva -
Taip lėtai
Laisvės ugnį kūrena,

Kol trispalvė
Tiesos vėliava -
Dar išniekintą atmintį
Mena..

Nebadykime
Pirštais žaizdų!
Nes visi mes -
Trypti ir žaizduoti!

Paklausykim
Poetų maldų,
Kol išmoksime -
Ranką paduoti.

 


Labiausiai mylim mirusius... • 1988


Negalim be kampanijų!
Be genijų! Be manijų!
Be revoliucijų!
Šiaip - Žmoniškai gyventi.
Mes sergam laimės virusu,
Labiausiai mylim mirusius.
Ir sąžinę pragėrusius
Vis kviečiame
Ir kviečiame... į šventę!

Mes vežėme ir šaudėme.
Mes šaudėme ir vežėme...
Ir nežiūrėjome,
Ar kaltas ar nekaltas?
Mes dažėme ir dažome
Ir daugumą ir mažumą,
Ir norim, jog gyvenimas -
Kaip fermoj vištos -
Būtų vien tik baltos!

Gyvenam - lyg įkalinti,
Nuvarginti, nualinti...
Ir nejaučiam -
Kaip nykstame, kaip pūvam.
Mes sergam laimės virusu,
Labiausiai mylim mirusius,
Ir, rodos, niekad
Ž m o n ė m i s -
Lyg ir nebuvom?

 


Paplokime • 1988


O, gyvenime!
O, lyra!
Nukelnėjai tokį vyrą!

Palikai vargšelį
nuogą,
Net ant šito... matos spuogas...

O meni:
„Koks buvo vyras!“
Šitiek metų! Šitaip gyrė!

Genijum
norėjo būti!
Nepasisekė... truputį...

Vis per tą -
per širdį gerą
Visos bėdos pasidaro...

Šliaužiojo žmogus -
kaip sliekas,
Negailėjo niekam... nieko...

O dabar, va,
tokį vadą!!!
Fu... kokiais piršteliais bado...

Nuogo
niekam nebereikia.
Nuogą net savieji keikia.

O, likime!
O, judošiau!
Proto niekas neišlošia.

Būna,
sekasi ir kvailiui
Ir gyvenime ir meilėj...

Sekasi,
bet ne lig galo.
Žmonės nepakenčia melo.

Kartais
būtina paploti
Tam, kurs priverstas meluoti,

Bet tik laikinai,
formaliai,
Kol tiesos sakyt negalim.

Ploji
ir juokiesi tyliai...
Kvailas plojančiuosius myli.

Gaila, kvailą,
nors ir vadą -
Laikas špygomis užbado.

Net protingo
tiesą karčią
Juokdario melu paverčia.

Bet tik laikinai,
formaliai,
Kol tiesos sakyt negalim.

Senstam,
o senų nereikia.
Seną net davatkos peikia.

Toks gyvenimas!
Satyra...
Ašaros? gal juokas byra?

Kartais
būtina paploti
Tam, kurs priverstas meluoti.

 


Lyg viltis prie užnuodyto vyno... (Onai Beleckienei) • 1988


S t a l i n i z m o nasrų
Iltys švyti!
Toks kasdienis
Gyvenimo vaizdas.
Neskubėkim...
Paminklo statyti,
Kol garuoja -
Negyjančios žaizdos.

Atvirom akimis
Apžiūrėkim,
Skausmo gylį pajauskim
Ir mastą,
Kol ž m o g u s -
Ta tautos duonos riekė
Mūsų sieloj
Tikėjimu bręsta.

Pastatyti paminklą
Suspėsim:
Lietuva-
Aukurų akmenynas
Prie žaizdų
Dabartim prisiliesim -
Lyg v i l t i s
Prie užnuodyto vyno...

O keliai!
O takeliai kraujuoti!
Menat jūs: ne javų -
M i r t i e s pjūtį...
Tremtiniai -
„Žvaigždėmis“ nukryžiuoti
Jau nesprendė:
Jiems - b ū t  a r  n e b ū t i?

Juos be teismo teistus,
Nukankintus...
Be vilties, be vandens
Ir be duonos,
Juos be teisės
Teisybę apginti
Mėšlinuos
Gyvuliniuos vagonuos

Vežė gelžkeliu
Tiesiai į Š i a u r ę...
Pakelėm mėtė...
Senių lavonus...
Kas JIE,
Vykdę šią misiją žiaurią???
Jų veidai šiandien -
Švelniai malonūs,

Ypač pagerbiant
„Išrinktą kėdę“,
Radus progą
Vadams patarnauti.
Jie tvirtai
Savo postuose s ė d i!
Jie žinojo, ką daro!
Jie jautė,

Jog nužmoginti žmonės -
Ne žmonės...
Jie dėl to
Žmogiškumą ir žudė.
Leist vergaut -
Jų didžiausia malonė!
Nevergaujančius -
Gyvus supūdė...

Krematoriumų
Jiems nereikėjo.
Badas, šaltis,
Negydomos ligos -
Šeimomis į kapus
Žmonės ėjo...
Tik kapų tų
Jau šiandien neliko.

Upės plukdė
Jų kaulus, lavonus
Į Karelus,
Į Laptevų jūrą..
Šiaurės jūrose
Kaulai - lyg žmonės
Ir dabar
Mums į s ą ž i n ę žiūri.

Atminty -
Kaulais užverstos daubos,
Rankos, kojos -
Ž v ė r i ų ištampytos...
Akyse -
Amžiams įsmeigtas siaubas:
Žmonių griaučius
Skalaujančios lytys!

Toks j i s a i -
Tas tautų genocidas!
Tokį jį
Ir privalom matyti.
Krenta J u o d o j o
D a r b d a v i o šydas...
Neskubėkim -
Paminklus statyti.

Atvirom akimis
Apžiūrėkim,
Skausmo gylį pajauskim
Ir mastą.
Gal p a m i r š o m:
Kaip žudomi siekiai?
Kaip šviesiausieji protai
Užgesta...

Tų laikų dokumentai -
Tai m e l a s,
Galingesnis
Už žmogišką tiesą!
Tuo melu
Šiandien sąžinę valo,
Tas, kurs žmogų kankino -
Lyg mėsą...

Pastatyti paminklą
Suspėsim:
Lietuva-
Aukurų akmenynas!
Prie žaizdų
Dabartim prisiliesim -
Lyg v i l t i s
Prie užnuodyto vyno...

 


Zuikio pastovumas • 1988


Šitiek metų -
Ištikimas sau!
Jokio patarimo
Neklausau.

Atmetu
Protekcijas,
Kyšius
Ir rašau -
Ir tik - apie triušius.

Taip, seniau
Su zuikiais draugavau.
Pavojinga!
Pasmerktas buvau...

Kam, girdi,
Ji zuikiams - Lietuva,
Jei neaiški
Jų pilka spalva...

Iš tikrųjų -
Ne poetiška, pilka.
Dar gi, pasakyčiau,
Nesveika...

Buvo ji -
Ta zuikinė mintis.
Ačiū, triušiams -
Viskas - praeitis.

 


Šuniškas pasivaikščiojimas • 1988


Vakaras. Ant Tauro kalno
Didelė šunų ruja.
Ir ant kalno - kaip ant delno
Šuniška karalija!

Kiek harmonijos! Kiek meno!
Šunys loja ant žmogaus!
Lojime, kas jį išmano,
Kažkas žmogiško... brangaus...

Šuniškasis žmogiškumas!
Kiek šio grožio šunyse?
Žmogiškasis šuniškumas!
Gaila, jis - tik mumyse...

 


M a m a i kalbėjimas jausmais • 1988


Visas g y v e n i m a s - vieni vargai,
Nučiupinėtas - lyg M a m o s rožančius.
Tiek iškentėjusi! - nepavargai,
Nors ir nelaukei poilsio nei švenčių.

Visas g y v e n i m a s - skaudi daina...
O Tavo dainos - jos lyg sielos maldos:
Pakalbina Tave, kai Tu v i e n a...
Kaskart dažniau jos ir mane užvaldo.

Man sako - taip gyventi negerai:
Kada kiekvienas savo duoną raiko.
Nemokame kalbėtis atvirai,
Kalboms, kiek pamenu, nebuvo laiko.

Mes netikime svetimais teismais.
Likimo a k m e n į širdim suskaldom...
Gal būt dėl to - susikalbam jausmais.
Gal būt dėl to - ir dainos tos - lyg maldos.

 


Kryžius • 1989


Dvi linijos - būties dvasia ir kūnas.
Dvi linijos - tai žemė ir dangus,
Dangaus ir žemės dukterys ir sūnūs.
Dvi linijos - lyg kryžius, lyg žmogus.

Jis toks: tikėjimas ir realybė.
Dvi linijos - tai duona ir daina,
Akmens tyla ir kosmoso galybė.
Tai amžių kryžkelė, tik gal ne amžina...

Kur einame: į peklą ar šventovę?
Mes žmonės - kryžiai laikmečio kely!
Kiek jų - likimų kryžiais stovi?
Skaičiuok, jei mirusius skaičiuot gali...

Tiek metų kraujo lietūs lyja, lyja,
Bet mes gyvi: kas meile, kas malda.
Kankinamės tarp „BIJOM“ ir „NEBIJOM“.
Dvi linijos - lyg kryžius, lyg žaizda.

Dvi linijos: minčių ir darbo rankų.
Jų sankryžoj - nusvirusi galva...
Žodžius - lyg grūdus renkam... renkam...
Kada gi sėsime? Kada gi, Lietuva?

 


Pavasario karta • 1989


Jaunystė -
Tai pavasario gėlelė,
Jausmų sėja
Ir jų žydėjimo pradžia,

Saulėtekio
Rasotas laimės kelias
Su džiaugsmo patirtim
Ir neviltim skaudžia.

Bet neviltis -
Tik juodas saulės blyksnis.
Jaunystė -
Tai šventa žmogaus jausmų audra!

Tai mylinčių akių
Nekaltas žvilgsnis...
Ir vis tik - kaip gerai,
Kad Ji tokia yra!

Su roku, palapinėmis,
„Metalais“,
Ant balto laisvės žirgo,
Be tiesos kardų.

Jaunyste,
Tu likimo paukštis žalias!
Tu ateitis -
Lig šiol nežinomu vardu.

Pavasario karta:
Gležna ir numylėta,
Į beprasmybės prasmę
Skubančių tėvų,

Po ryto saule
Blaškosi be vietos -
Lyg ta rugiagėlė
Tarp plaukiančių javų...

Saulėtekis,
Rasotas laimės kelias
Su džiaugsmo patirtim
Ir neviltim skaudžia.

Jaunyste,
Tu likimo paukšti žalias!
Tu atgimimas, nerimas,
Vilties pradžia.

 


Jausmo laidotuvės • 1989


Neapkenčiu...
Aš savo Meilės,
To švento Jausmo,
Laukto tiek ilgai.

Beprasmiška!
Skaudu ir kvaila!
Jaučiu, Širdie,
Vergauti pavargai...

Matau Tave
Išblyškusią, bekrauję,
Apaugusią
Žaizdų randais,

Kiekvieną kartą
Gimstančią iš naujo,
Bet jau ne tokią -
Kaip kadais...

Seniai juk -
Meilei ašarų nešluostai.
Ir Ji jau -
Neverkia seniai.

Tik miręs Jausmas...
Juodos juostos...
Balti - lyg skausmas
Smilkiniai!

Ir kas iš to...
Žinau, mylėjai!
Deja... deja...
Romantiška Širdie!

Ir plaiksto
Juodas juostas vėjas,
Tu Jausmui ištari:
Sudie.

Tu Motina
Prie Jausmo kapo,
Prie kapo
Mylimo sūnaus.

Jo Meilė
Mirtimi Jam tapo!
Ar Ji tai žino,
To aš nežinau.

Žinau, jog Jausmas,
Mirdamas paprašė:
„Kai Meilė mirs,
Nelaidokit šalia...“

Mačiau, kaip Jausmo
Karstą nešė...
Kaip skaudžiai verkė
Jo dukra Dalia...

 


Trejybė • 1989


Vardan Dievo-Tėvo!
Ir Sūnaus!
Ir Šventosios Dvasios!
A m e n. Keista...
Ar žinau nors tai,
Ko nežinau,
Ko žinoti man,
Gal būt, - neleista.

Sąmonė! Materija!
Dvasia!
Gal Dvasia?
O gal ir Dvasingumas? -
Žemėj, Kosmose
Ir namuose,
Griūvančiuose...
Žmogiškumo rūmuos.

Ten valdžia! čia liaudis!
Kur tiesa?
Demokratijos vardu
Žudyta...
Mirus ji...
Gyvena mumyse -
Lyg Ieva -
Iš Rojaus išvaryta.

Kurgi ta harmonija,
Dangau!
Tas Trejybės
Pastovumo žiedas!
Gėrio klystkeliuose
Pavargau...
Dvasingumas tapo -
Amžiaus gėda...

Vardan Dievo-Tėvo!
Kas toliau?
Pragare jau buvom...
Jau užtenka!
Aš nuo žodžių
Kraują nuvaliau.
Nuvalykit jį
Nuo blogio rankų.

Gal sugrįš
Trejybės paslaptis
Vėl į Tėvą, Tėviškę,
Tėvynę?
Kryžius -
Tai gyvenimo viltis!
Ir tik mirštančiam ji
Paskutinė...

 


Laisvės liga • 1990-09-02, Vilnius


Ar Tu Laisvės sieki? Ar Laisve sergi?
Jei sąžinės Balsą nutildai...
Ar Tau jau poetų kančia nebrangi,
Jei valią šėtonišką pildai.

Iš kur ta pilka sąjūdizmo banga?!
Žiaurus elkapistų partizmas.
Marga Lietuvėle... šventa, bet marga
Kaukėtų veidų virgilizmais.

Ar Tu Laisvės lyga? Ar Laisvės liga?
Gal sujaukto proto terlionė...
Jei Laisvė - kaip ta ... pasileidus merga,
Vėl purvina Tiesą ir Žmones.

Pakelk, Lietuvėle, visus virš kėdžių,
Virš postų į aukuro šviesą!
Politikų tiesos suėstos rūdžių,
O sielos apaugę pelėsiais.

Palaiminki Sąjūdį sieloms švarioms,
Nes Sąjūdis - mūsų šventovė!
Jis - žymiai daugiau, negu pyktis kariams,
Kurie ją ir trypė ir griovė.

 


Neperku ir neparduodu • 1990-03-25


Darbas, šeima ir malda,
Vargas, vaikai ir bažnyčia,
Laimė - nelaimės klaida -
Visas gyvenimas - šičia.

Tokį Tu jį pažinai.
Jo vystykluos aš užaugau.
Skauda... oi, skauda dažnai
Tavąją tiesą besaugant.

Mama, kur mano pradžia?
Kas ją - poeziją griauna!
Sąžinės Dievui meldžiuos. -
Nieko iš Dievo negaunu.

Varge! Vargeli! Žmogau!
Valdžios į Kryžių panašios.
Kiek pažadų!? O, dangau! -
Mūsų tikėjimo lašui...

Liko žvakutės šviesa.
Ir ta pati, rodos, gęsta...
Aš nežinau, kas esu -
Viskas likimo nuspręsta.

Darbas, šeima ir malda -
Tavo Trejybė Šventoji.
Laimė - nelaimės klaida -
Žada vėl šviesų Rytojų

Varge! Vargeli! Žmogau!
Baltas?.. raudonas?.. ar juodas?..
Mama, kaip aš pavargau!
Neperku ir neparduodu...

 


Rudens karta (Suposmuota V. Mikšio 50-čio proga) • 1990-01-16, Vilnius


Dažnai stebies:
Kaip greitai medžiai auga!
O gal tai -
Tavo Vasaros vaikai?

Rudens tiesa,
Sakyk, ką sieloj saugai?
Ir ką Jiems -
Meilės medžiams - palikai?

O ką kalbėt?
Juk pažinimo lietūs
Šilti pavasarį,
O rudenį - šalti...

Nėra Rugsėjui
Liepžiedžiuose vietos.
Bet čia ne vasaros
Ir ne rudens kaltė.

Gegužio žalumą
Ruduo supranta.
Prisimena
Pavasario audras...

Kai meilės upės
Tvindė jausmo krantą.
Bet gaila, Rudenio
Gegužis nesupras.

Rudens karta.
Minčių sėja. Rugsėjis.
Vaikams žodžius
Ir duoną augini.

Jausmuos -
Visai ne rudeniškas vėjas
Nors jau seniai
Žvaigždėm nekūreni...

 


Laimės kaukė • 1990-09-28, Vilnius


Dešimtmečiai ... jau keturi!
O aš - viltim užkandu.
Nebečiulbėk man, vytury!
Kažkas dalgius galanda...

Ateis! Paklaus: ir ką veikei?
Rašiau... gal net mylėjau?..
Kaip sielos reikalus tvarkei? -
Kentėjau, kiek galėjau...

Vis kenčiantys! Net neskanu!
Pūliuojantys... žaizdoti...
O sielos pilnos akmenų!
Nei pjauti... nei parduoti...

Sunki ta giltinės dalia!
Aš vėl viltim užkandu.
Pasislepiu sausoj gėlėj...
Ir Ji manęs neranda.

Dešimtmečiai... jau keturi!
O aš - vis laukiu, laukiu.
Nebečiulbėk man, vytury!
Palik nors laimės kaukę.

 


Išeina mano vasarų draugai • 1990-08-19...1990-09-10, Vilnius


Ir juokiamės, ir verkiame
Kažkaip ne taip...
Jausmų žydėjimas
Ir juodos juostos...

Per ašaras Tu kito...
Skausmo nematai,
Nes niekas jau
Tau ašarų nešluosto.

Pasislepi ir tyliai
Kančioje verki.
Nepyk, širdie! Ne aš -
Likimas rauda.

Džiaugies - lyg vaikas,
Jog žmonos vaikai sveiki!
Rūkai, geri, šypsaisi,
Nors ir skauda...

Atleisk, širdie! Atleisk!
Žinau, jog pavargai,
Bet aš savęs
Jau negaliu išduoti

Skaudu, išeina
Mano vasarų draugai
Į nežinią...
Nesuprasti... žaizdoti...

Infarktas - ne nelaimė,
Netgi - ne mirtis,
Ne pasiklydusiųjų
Atpirkimas.

Tai ženklas mums,
Jog esam žiaurūs ir kurti!
Infarktas -
Tai įskaudintas likimas,

Nes juokiamės ir verkiame
Kažkaip ne taip...
Juk ne kiekvienas gali
Sąžinę parduoti?

Tokie mes -
Augę vasaros kartoj,
Nesuprasti...
Įskaudinti... žaizdoti...

 


Laisvės kameroj • 1990-09-16, Vilnius


Lietuvėle! Būk laisva!
Žaizdomis nesuvaržyta!
Laisvę skalija šuva
Kruviną Tbilisio rytą...

Aš sergu ir Tu sergi.
Jie - politiniai lavonai.
Laisvės kameroj nuogi...
Miega ubagai ir ponai...

Skendi laimės žiburiuos
Mūsų pagimdyti izmai,
Vėl čiulbės, vėl vyturiuos,
Guosis proto kataklizmais.

Lietuvėle! Būk laisva!
Kiek, sakyk, gali kalėti?
Laisvę skalija šuva,
O šuns smegenys - skylėti...

 


Žalia ne Žalgiriu • 1990-02-04, Vilnius


Meldiesi žodžiui, daiktui ir kvailumui!
Meldiesi - auksaburnių pažadams!
Kiek jų - be sąžinės - į Laisvės rūmus...
Tų, besimeldžiančių naujiems Vadams.

Kai viskas aišku, negaliu tikėti...
Iš kur many - ta priešdievių jėga?
Kur man save, kur mąstymą man dėti?
Žalia ne Žalgiriu... ne Margiriu marga...

Stebiu Tave, lietuvi nelaimingas!
Ir man ir Tau - taip liūdna... neramu...
Kalbėt išmokom, o va dirbti - tingim.
Kuo nuskriausti: protu ar likimu?

Tas dvigubas vidus, tas sielos melas,
Ta šliužų, prisitaikėlių dvasia.
Ir kovoje ir nuodėmėj apvalūs...
Kiek šventvagystės - mūsų tiesose?!

Atleisk man, Lietuva! Aš toks - sugriautas...
Ir netikiu gerovės pranašais,
Nes bolševizmo AIDS susirgę tautos
Ilagai dar spjaudysis tiesos šašais.

Kai viskas aišku, negaliu tikėti
Nei keršto jūra, nei doros banga.
Tas šventas karas, tos šėtono ietys...
Žalia ne Žalgiriu... ne Margiriu marga...

 


Smilkinių tiesa • 1990-03-25


Nerašyk eilių, kai būsi piktas.
Neteisus kai būsi - nerašyk.
Netiesa neturi teisės pykti.
Na, o įžeisto - atsiprašyk!

Negali? O kažkada galėjai
Atsiklaupt ir verkti tyloje...
Kažkada kentėdamas mylėjai?
Bet tai buvo kažkada... deja...

O dabar - kas liko? Žilas jausmas,
Juodaskarė, nebyli svaja.
Netikėk, kad jie, galbūt, užjaus mus.
Viskas ten - skaudžioj praeityje!

Būk prakeiktas, sužeistas, Laukime!
Sielą drasko išgama viltis!
Mano sąžinės tiesa užkimo.
Tyliai kalba smilkiniai balti:

Nerašyk eilių, kai būsi piktas.
Neteisus kai būsi - nerašyk.
Netiesa neturi teisės pykti.
Na, o įžeisto - atsiprašyk!

 


Dienos - baltos lelijos (Dukrai) • 1991-07-31


Gėlės žydi ir vysta,
Jau kažko nerandu...
Išsibarstė vaikystė
Laukuose tarp žiedų.

Šlama metai ir dienos -
Lyg beržai pakely.
Vaikšto Liepa rugienom
Ir liūdna ir gaili.

Oi, Tu Liepa! Liepuže!
Oi, Daluže! Dalia!
Tie gyvenimo lūžiai...
Tie Vasariai šalia.

Du dešimtmečiai Tavo
Ir dienų ir naktų.
Kiek jų širdį užgavo?
Kiek jų širdžiai šventų?

Dienos - baltos lelijos.
Metai - medžiai žali.
Kaip dažnai laime lyja,
Bet ne čia, ten... toli...

Gėlės žydi ir vysta,
Jau kažko nerandu...
Krykščia Tavo vaikystė
Mano meilės vardu.

 


Lietaus tėvynės spalvos • 1991-02-17, Vilnius


Ir lūpos kruvinos...
Ir sniegas kruvinas...
Žolė ir ta aplaistyta krauju.

Kryžiuoti buvome.
Žvaigždėti buvome.
Ir vėl - skausme - po kryžiumi nauju.

Nežuvom žudomi.
Išlikom pjudomi,
Nes savo sieloj buvome laisvi.

Rausvasis kruvinas...
Baltasis kruvinas...
Žaliųjų brolių kruvina šlovė!

Gelsvasis liepžiedi!
Žaliasis ąžuole!
Rausva ugnele - laisvės židiny!

Išdegink prievartą,
Palaimink pergalę,
Tegu negrįš jau batai kruvini.

Kančios gelsvėjimas.
Vilties žalsvėjimas.
Gyvybės žiedo raudona liepsna.

Kančia tikėjome.
Per kančią ėjome.
Lietaus Tėvynė - žemėje viena!

 


Sukruvintas Vilniau! • 1991-01-15, Vilnius


Sukruvintas Vilniau!
O,Vilniau, kraujuotas!
Vėl - ašarų vilnys...
Vėl - geliantis protas...

Vėl traiško mus tankais.
Vėl tankais mus traiško.
Sutraiškytom rankom
Mes apglėbiam laiką.

Palūžti nemokam.
Nemokam palūžti.
Sukruvintas juokas.
Ir viltys - vėl dūžta.

Sukruvintos sielos!
O, sielos kraujuotos!
Nebaisios mums vielos,
Kalėjimų grotos.

Palūžti negalim.
Negalim palūžti.
Nors širdį - ir gelia.
Nors viltys - ir dūžta.

 


Vilties ir gedulo diena (Kalantai ir Griciui) • 1991-06-14...16


Tu ateini ar išeini?
Šią beprasmybės dieną klaikią!
Gyvenk, kol žudosi jauni
Tavęs, Viltie, - gyvos mums reikia.

Kalbėk! Kalbėk! Ko nutilai?
Išlipk iš karsto ir prabilki.
Sakai, nubudom per vėlai...
Viltie, nors Tu nenusivilki.

Paaiškink man, jei dar gali,
Kas buvo Romas? Ir kas Saulius?
Ko verkia ąžuolai žali?
Iš kur Tavy tiek daug apgaulės?

Vilties ir gedulo diena.
Kodėl diena? Jos visos - juodos...
Viltis - lyg perpjauta vena!
Lyg ugnyje sudegęs žodis!

 


Į ten, iš kur negrįšiu • 1991-12-10, Vilnius


Tuksi, širdie? Tuksėk.
Gyventi nori? Keista.
Sustok gal... pailsėk...
Ir viskas bus atleista.

Ir man ir tau... Už ką?
Argi dabar kas klausia...
Tokia Lemties ranka!
Nors ta lemtis - kvailiausia.

Tikėjau Tavimi,
Gyvenimėli juodas,
Kol sąžinės prasme
Man buvo skausmo žodis.

Bet Tu atstūmei jį.
Nulaužei mano kryžių...
Dabar mane veji
Į ten, iš kur negrįšiu...

 


Kerštas • 1992-06-21, Vilnius


Šventieji žudo!
Žudo ir šventi...
Nemyli jie.
Ir meilė jų ligota.

Prie Nekaltumo
Glaudžiasi Kaltė
Ir vis vilioja
Į jausmų Golgotą.

Tiek metų ieškau...
Gėrio. - Nerandu.
Kur bepažvelgsi -
Neviltį parduoda.

O žodžiai tie -
Lyg saldintas medus -
Baltų eilių
Beveik juoda paguoda.

Jie šventę žudo!
Žudo ir šventi...
Visų jų sielos
Keršto išvagotos.

Tas kerštas -
Praeity ir dabarty -
Tai amžinos
Gyvenimo Golgotos.

 


Gelbėk, Nojau • 1992-07-13


Viskas taip beprasmiška, nyku...
Tas likimas juokiasi ir verkia.
Nesuprantam brolių! Net vaikų!
Vaikštome kurti ir užsimerkę.

Vis tikėjau sąžinės šviesa.
Meilės viltį širdyje nešiojau.
Bet viltis nukrito - lyg rasa.
Ką Tu pasakysi man, Rytojau?

Vėl žadėsi? Pažadų gana!
Negaliu aš jau svajot nei skristi.
Verkia mano nebaigta daina...
Žemėje tikra tik išdavystė.

Ir nėra, nėra jokios vilties
Vėl Tikėjimą susigrąžinti.
Kaip, širdele, Tu, sakyk, jauties,
Kai belieka vien tik juodos mintys?

Nieko... Gaila, Tu jau pripratai.
Šitiek purvo! Negi Tau neskauda?
Skauda, Alfa! Skauda... Pats matai.
Kaip gi neskaudės, kai žmones šaudo.

Sutrypti, sušaudyti jausmai.
Keršto upės per pasaulį teka.
Ko, žmogau, nupuolei taip žemai?
Ar sugrįši vėl į saulės taką?

Gal Tu toks esi? Ir toks buvai?
Gal tik aš Tavęs nepažinojau
Skęsta mano ateities laivai...
Gelbėk sielą, dieviškasis Nojau!

Gal ir Tu jau netiki tiesa?
Nemylėti, sako, reiškia - klysti!
Ir išnyko meilė - lyg rasa.
O aplink - vien judų išdavystė.

 


Šventės ilgesys • 1995-12-17, Vilnius


Mintys skraido...
Gal gelžkeliais rieda...
Kaip sunku
Virš tikrovės pakilti!

Saugom savo
Tikėjimo žiedus.
Saugom tyliai
Pravirkusią viltį.

Veidas liūdnas,
Bet akys - tos pačios.
Tik kitaip jau
Jos žiūri ir mato.

Tas likimas -
Gyvenimo svečias,
Ilgesys
Nudundėjusių ratų...

Išvažiavo
Išsivežė šventę.
Liko pykčio
Įskaudinti metai,

Nesibaigiantis
Sielos adventas
Ir jausmai -
Amžinybės sokratai.

Neieškokime
Dievo visatoj.
Gėrio - tiek,
Kiek širdy užauginom.

Jei Jo mylinčio
Žvilgsny nematom,
Tai todėl,
Kad suprast nemėginom.

Kiek nedaug
Mūsų sieloms tereikia!
Snaigių žaismo...
Ir jos jau laimingos!

Nematuokime
Nuoskaudom laiko.
Švenčių ilgesiu
Dienos tesninga!

 


Sielos dievai • 1996


1. TIKĖJIMAS • 1996-08-14 18:20

Tikėjimas gėriu - sarkomomis apaugo...
Gal per ilgai šventu žmogiškumu sirgau?
Kodėl gerumas ir tiesa tokie nesaugūs?
Iš kur ta praraja - tarp Dievo ir žmogaus?

Gal nebereikia filosofijos kankinti...!
Čia skausmas tikras ir mirtis, deja, tikra.
Iš jų išauga tikro pažinimo mintys -
Tarp Dievo ir žmogaus nesantaikos nėra.

Nes Dievas - Tavo sieloj užaugintas gėris.
Kiek gėrio - tiek ir Dievo telpa žmoguje.
Meilės vartus dievams geri darbai atvėrė.
Visi gyvenam savo sielos danguje.

2. TIKRUMAS • 1996-08-15 7:35, Vilnius

Tie pažinimo klystkeliai vingiuoti, painūs
Juose stiprybės atrama - tikri draugai!
Su jaisiais sunkią valandą ateina
Vėl šventas žmogiškumas, klaidžiojęs ilgai.

Jie atneša tikėjimą gėriu, paguodžia
Sugrįžta vėl ramybės ir vilties dvasia.
Tikri jausmai, tikri neišgalvoti žodžiai!-
Gyvybės vandeniu čiurlenkit eilėse.

Tegu ramybės ir vilties minučių dvasios
Nuo liūdesio šešėlių saugoja dienas
O aš ieškosiu sieloje, kol rasiu
Dievus, ateinančius išgelbėti manęs.

 


... • 1996-04-06...07


Pro praviras poeto sielos langines
Girdžiu varpų dar negirdėtą aidą.
Jie šiandien skambina - lyg klausdami manęs, -
Ar jau visiems sužeidusiems atleidai?

Ar jau žinai, kam skambina dienos varpai?
Ar supratai širdies gerumo vertę?
Tu tik atsiklaupei... Tu dar nesuklupai...
Tu atėjai prie Pažinimo vartų.

Pasikalbėkim, pasiguoskime, širdie!
Padėk į nežinią vartus atkelti.
Iš kur tie skraidantys „sudie“,
Lyg puslapiai, nuo ilgesio pageltę.

Motulės akys kyla, blaškos mintyse,
Lyg iš pietų sugrįžę vieversėliai.
Sakyk, skausmuos gyvenanti dvasia:
Tu dar gyva? Mirei ar prisikėlei?

Pasikalbėkim, pasiguoskime, širdie!
Tokia graži Prisikėlimo šventė!
Iš kur pavasarį ta liūdesio žvaigždė?
Juk mes abu dar norime gyventi.


Jocys.com