Ilja Ilfas, Jevgenijus Petrovas - „Dvylika kėdžių“

Ilja Ilfas, Jevgenijus Petrovas - „Dvylika kėdžių“

Ilya_Ilf_Yevgeny_Petrov_The_Twelve_Chairs_LT.zip / 1 MB

 


Ilja Ilfas, Jevgenijus Petrovas - „Dvylika kėdžių“


PIRMOJI DALIS • STARGORODO LIŪTAS

1. Bezenčiukas ir „nimfos“
2. Madam Petuchovos mirtis
3. Nuodėmingojo veidrodis
4. Tolimųjų kelionių mūza
5. Didysis kombinatorius
6. Briliantiniai dūmai
7. „Titaniko“ pėdsakai
8. Nekaltas vagilis
9. Kur jūsų garbanos?
10. Šaltkalvis, papūga ir burtininkė
11. Abėcėlė „Gyvenimo veidrodis“
12. Karšta moteris—poeto svajonė
13. Kvėpuokit giliau: jūs esat susijaudinęs!
14. „Kardo ir žagrės“ sąjunga

ANTROJI DALIS • MASKVOJE

15. Kėdžių okeane
16. Vienuolio Bertoldo Švarco bendrabutis
17. Gerbkite matracus, piliečiai!
18. Baldų muziejus
19. Europietiškas balotiravimas
20. Nuo Sevilijos lig Grenados
21. Egzekucija
22. Žmogėdra Eločka
23. Avesalomas Iznurenkovas
24. Automobilistų klubas
25. Pasikalbėjimas su nuogu inžinieriumi
26. Du vizitai
27. Nuostabi dopro pintinė
28. Vištytė ir Ramiojo vandenyno gaidžiukas
29. „Gavriliados“ autorius
30. Kolumbo teatre

TREČIOJI DALIS • MADAM PETUCHOVOS BRANGENYBĖS

31. Stebuklingoji naktis prie Volgos
32. Nelabųjų porelė
33. Ištrėmimas iš rojaus
34. Tarpplanetinis šachmatų kongresas
35. Ir kiti
36. Malachito balos vaizdas
37. Žaliasis Kyšulys
38. Debesyse

39. Žemes drebėjimas

40. Brangenybės


PIRMOJI DALIS • STARGORODO LIŪTAS


1. BEZENČIUKAS IR „NIMFOS“


Apskrities N mieste buvo tiek daug kirpyklų ir laidotuvių biurų, kad atrodė, jog miesto gyventojai gimsta tik nusiskusti, apsikirpti, vežetaliu atsigaivinti galvą ir tuojau mirti. O iš tikrųjų N miesto žmonės gimdavo, skusdavosi ir mirdavo labai retai. N miesto gyvenimas buvo labai ramus. Pavasario vakarai buvo svaiginantys, purvas mėnesienoje žibėjo lyg antracitas, ir visas miesto jaunimas buvo taip įsimylėjęs komunalininkų vietkomo sekretorę, kad tas jai net kliudė rinkti nario mokestį.
Meilės ir mirties klausimai nejaudino Ipolito Matvejevičiaus Vorobjaninovo, nors šie klausimai buvo jo žinioje nuo devintos iki septynioliktos valandos kasdien, išskyrus pusvalandžio pietų pertrauką.
Kiekvieną rytą, išgėręs iš matinio, su apvadėliu stiklo savąją karšto pieno porciją, kurią jam atnešdavo Klavdija Ivanovna, iš apytamsio namuko jis išeidavo į plačią, keistos pavasario šviesos nužertą draugo Gubernskio gatvę. Tai buvo maloniausia gatvė, kokią tik galima rasti apskrities mieste. Kairėje pusėje, už žalsvo banguoto stiklo vitrinos, sidabru švitėjo „Nimfos“ laidotuvių biuro grabai. Dešinėje, už mažyčių langų su nubyrėjusiu glaistu, niūriai gulėjo apdulkėję nuobodūs grabdirbio Bezenčiuko ąžuoliniai grabai. Toliau — „Pjero ir Konstantino kirpimo salonas“ savo lankytojams siūlė „nagų priežiūrą“ ir „onduliaciją į namus“. Dar toliau buvo viešbutis ir kirpykla, o už jų didelėje viešbučio aikštėje stovėjo palšas veršis ir saldžiai laižė surūdijusią, priremtą prie sukrypusių vartų iškabą:
LAIDOTUVIŲ BIURAS „Maloniai prašome“
Nors laidojimo biurų buvo daugybė, jų klientūra buvo labai maža. „Maloniai prašome“ bankrutavo dar trejetą metų prieš Ipolito Matvejevičiaus įsikurdinimą N mieste, o grabdirbys Bezenčiukas baisiai gėrė ir vieną kartą mėgino net savo geriausią grabą užstatyti lombarde.
N miesto gyventojai mirdavo labai retai, ir Ipolitas Matvejevičius tai žinojo geriau negu kiti, nes tarnavo metrikacijos biure, kur vadovavo mirimų ir jungtuvių skyriui.
Stalas, prie kurio dirbo Ipolitas Matvejevičius, buvo panašus į seną antkapio plokštę. Kairioji jo kertė buvo sunaikinta žiurkių. Rachitiškos jo kojytės drebėjo slegiamos pasipūtusių, parudavusių bylų, kuriose galima buvo rasti visas žinias apie N miesto gyventojų kilmę ir genealoginius medžius, išaugusius nederlingoje apskrities žemėje.
1927 metų balandžio penkioliktą dieną, penktadienį, Matvejevičius, pabudęs kaip visuomet pusiau aštuntos, tuojau pasibalnojo nosį senamadišku pensnė su auksiniu lankeliu. Akinių jis nenešiojo. Kartą, nusprendęs, kad nešioti pensnė nehigieniška, Ipolitas Matvejevičius nuėjo pas optiką ir nusipirko akinius be rėmelių, su paauksuotom ienelėm. Akiniai iš karto jam patiko, bet žmona (tai buvo netrukus prieš jos mirtį) tarė, kad akiniuotas jis labai panašus į Miliukovą, ir Ipolitas Matvejevičius atidavė akinius kiemsargiui. Kiemsargis, nors ir nebuvo žemažiūris, prie akinių priprato ir mielai juos nešiojo.
— Bonžur! — pragydo pats sau Ipolitas Matvejevičius, nukardamas kojas nuo lovos. Iš to „bonžur“ galima buvo spręsti, kad Ipolitas Matvejevičius puikiausiai nusiteikęs. Jei jis atsikėlęs sakydavo „gut morgen“, buvo aišku, kad skauda kepenis, kad penkiasdešimt dveji metai — ne juokai ir kad oras šiandien drėgnas.
Ipolitas Matvejevičius įbruko išdžiuvusias kojas į prieškarines kelnes, pasirišo jas prie kulkšnių juostelėmis ir apsiavė minkštais trumpaauliais batais siaurais kvadratiniais galais. Po penkių minučių jis apsivilko mėnulio spalvos liemenę, nusėtą smulkiomis sidabro žvaigždutėmis, ir žvilgantį liustrino švarką. Nusibraukęs nuo žilų plaukų nenudžiūvusį po prausimosi vandenį, Ipolitas Matvejevičius žvėriškai pakrutino ūsus, neryžtingai palietė šiurkštoką smakrą, perbraukė šepečiu trumpai kirptus aliuminio spalvos plaukus ir, mandagiai šypsodamasis, pasitiko įeinančią į kambarį uošvę — Klavdiją Ivanovną.
— Eppole-et, — sududeno uošvė. — Šiandien aš sapnavau blogą sapną.
Žodis „šiandien“ buvo pasakytas prancūzišku prononsu.
Ipolitas Matvejevičius iš aukšto pažvelgė į ją. Jo ūgis siekė šimtą aštuoniasdešimt penkis centimetrus, ir nuo tokios aukštumos jam buvo lengva ir patogu žiūrėti į uošvę su tam tikra panieka.
Klavdiją Ivanovna varė toliau:
— Aš mačiau velionę Mari palaidais plaukais ir su auksine juosta.
Nuo griausmingos uošvės kalbos drebėjo sunki ketinė senoviška lempa su dideliu bumbulu ir apkarstyta stikliniais apdulkėjusiais niekeliais.
— Esu labai susijaudinusi. Bijau, kad ko nors neatsitiktų...
Šie žodžiai buvo pasakyti tokiu tvirtu balsu, jog Ipolito Matvejevičiaus keturkampiu pakirpti plaukai pasišiaušė į visas puses. Jis suraukė veidą ir aiškiai tarė:
— Nieko neatsitiks, maman. Už vandenį tamsta jau sumokėjot?
Pasirodo, dar nesumokėta. Kaliošai taip pat nenuplauti. Ipolitas Matvejevičius nemėgo savo uošvės. Klavdiją Ivanovna buvo kvaila, ir senyvas jos amžius neteikė vilčių, kad ji kada nors bus protingesnė. Ji buvo be galo šykšti, ir tik Ipolito Matvejevičiaus skurdas neleido iškeroti šitai jos aistrai. Jos balsas buvo toks stiprus ir sodrus, kad jai galėjo pavydėti Ričardas Liūtaširdis, nuo kurio šauksmo, kaip žinoma, pritūpdavo arkliai. Bet baisiausia, kad Klavdiją Ivanovna mėgo pasakoti sapnus. Ji sapnuodavo kasnakt. Sapnuodavo merginas su juostomis, arklius, papuoštus geltonais dragūnų apvadais, arfomis skambinančius kiemsargius, arkangelus kiemsargių kailiniais, vaikštinėjančius su tarškynėmis rankose, mezgimo virbalus, pačius sau šokinėjančius po kambarį ir keliančius skaudų žvangesį. Tuščia senė buvo toji Klavdija Ivanovna. Be to, dar panosėje jai žėlė ūsai, ir kiekvienas ūsas buvo panašus į skutimosi šepetuką.
Ipolitas Matvejevičius išėjo iš namų truputį susierzinęs.
Prie apipelėjusios savo įstaigos durų, atsišliejęs į staktą ir ant krūtinės sunėręs rankas, stovėjo grabdirbys Bezenčiukas. Nuo sistemingų bankrotų, komercinių rūpesčių ir nuo ilgo svaigalų vartojimo grabdirbio akys buvo skaisčiai geltonos kaip katino ir negesdamos blykčiojo.
— Sveikas, brangus sveteli! — greit sušuko jis, pamatęs Ipolitą Matvejevičių. — Labas rytas!
Ipolitas Matvejevičius mandagiai kilstelėjo dėmių išmargintą kastorinę skrybėlę.
— Kaip gyvuoja jūsų uošvelė... leiskit paklausti?
— Mr-r, mr-r, — neaiškiai atsakė Ipolitas Matvejevičius ir, truktelėjęs tiesius pečius, nuėjo tolyn.
— Na, duok dieve sveikatėlės... — karčiai tarė Bezenčiukas, — vienų nuostolių kiek turim, kad jį kur!..
Ir vėl, sunėręs rankas ant krūtinės, prisišliejo prie durų.
Prie „Nimfos“ laidotuvių biuro Ipolitą Matvejevičių vėl truputį sustabdė.
„Nimfos“ savininkai buvo trys. Jie visi kartu nusilenkė Ipolitui Matvejevičiui ir choru pasiteiravo apie uošvės sveikatą.
— Sveika, sveika! — atsakė Ipolitas Matvejevičius. — Kas gi jai gali būti! Šiąnakt sapnavo auksinę merginą palaidais plaukais. Tokį reginį matė sapne!
Trys „nimfai“ žvilgtelėjo vienas į kitą ir balsiai atsiduso.
Visi šie pasikalbėjimai sugaišino Ipolitą Matvejevičių, ir jis, prasilenkdamas su įprastu punktualumu, atėjo į įstaigą tuomet, kai laikrodis, kabąs viršum šūkio „Atlikęs savo darbą, negaišdamas išeik!“, rodė penkias minutes dešimtos.
Dėl aukšto ūgio, o ypač dėl ūsų, įstaigoje Ipolitas Matvejevičius buvo pramintas Macistu, nors tikrasis Macistas jokių ūsų neturėjo.
Išėmęs iš stalčiaus mėlyno veltinio pagalvėlį, Ipolitas Matvejevičius padėjo jį ant kėdės, lygiagrečiai su stalo linijomis išlygino ūsus ir atsisėdo ant pagalvėlio, ūgiu kiek prašokdamas trejetą bendradarbių. Ipolitas Matvejevičius nebūgštavo dėl hemorojaus: jam gaila buvo pratrinti kelnes, ir todėl naudojosi mėlynu veltiniu.
Visas tarybinio tarnautojo manipuliacijas droviai stebėjo jauna porelė — vyras ir mergina. Vyras, apsirengęs gelumbiniu vatiniu, atrodė prislėgtas tarnybinės atmosferos, alizarino rašalo kvapo, laikrodžio, kuris dažnai ir sunkiai vaitojo, o ypač griežto plakato: „Atlikęs savo darbą, negaišdamas išeik!“ Nors vyras su vatiniu dar nebuvo pradėjęs dėstyti savo reikalo, bet jau norėjo išeiti. Jam atrodė, kad reikalas, dėl kurio atėjo, yra toks menkas, jog dėl jo neverta varginti tokio žymaus pražilusio piliečio kaip Ipolitas Matvejevičius. Ipolitas Matvejevičius ir pats suprato, kad to vyro reikalas menkas, jis gali palaukti, tad, praskleidęs bylą Nr. 2, įsigilino į popierius. Mergina ilgu švarku, apsiūtu žibančia juoda juostele, kažką pakuždėjo vyrui ir, rausdama iš gėdos, pradėjo pamažu artintis prie Ipolito Matvejevičiaus.
— Drauge, — tarė ji, — kur čia...
Vyras su vatiniu linksmai atsiduso ir netikėtai pats sau sušuko:
— Susituokti!
Ipolitas Matvejevičius atsidėjęs pasižiūrėjo į turėklus, už kurių stovėjo pora.
— Gimė kas? Mirė?
— Susituokti! — pakartojo vyras su vatiniu ir sumišęs apsidairė.
Mergina prunkštelėjo. Reikalas buvo aiškus. Ipolitas Matvejevičius fokusininko vikrumu griebėsi darbo. Senutės rašysena užrašė į storas knygas jaunavedžių vardus ir pavardes, griežtai ištardė liudininkus, kuriuos jaunoji nubėgusi pasikvietė iš kiemo, ilgai ir su meile pūsčiojo kvadratinius antspaudus ir kilstelėjęs prispaudė juos į apdriskusius pasus. Paėmęs iš jaunavedžių porą rublių ir davęs kvitą, Ipolitas Matvejevičius nusišypsojęs tarė:
„Už suteiktą sakramentą“, — ir pakilo visu puikiuoju savo ūgiu, senu papratimu atstatęs į priekį krūtinę (seniau jis nešiojo korsetą). Platūs geltoni saulės spinduliai gulė ant jo pečių lyg antpečiai. Jo išvaizda buvo kiek juokinga, tačiau nepaprastai iškilminga. Įgaubti pensnė stiklai švitėjo balta prožektorių šviesa. Jaunieji stovėjo lyg ėriukai.
— Jaunieji, — tarė Ipolitas Matvejevičius pakeltu balsu, — leiskite pasveikinti jus su teisėta moteryste, kaip seniau sakydavo. Labai, labai malonu matyti tokius jaunus žmones kaip jūs, kurie susitvėrę rankomis eina siekdami amžinųjų idealų. Labai, labai malonu!
Baigęs šią prakalbą, Ipolitas Matvejevičius paspaudė jaunavedžiams rankas, atsisėdo ir labai patenkintas savimi ėmėsi toliau skaityti bylą Nr. 2.
Tarnautojai už gretimo stalo kriuktelėjo į rašalines.
Prasidėjo rami tarnybinė diena. Niekas nedrumstė ramybės mirčių ir santuokų registracijos skyriui. Pro langą buvo matyti, kaip piliečiai, gūždamiesi nuo pavasario šaltuko, eina į savo namus. Pačiu vidudieniu pragydo gaidys „Plūgo ir kūjo“ kooperatyve. Niekas dėl to nenustebo. Paskui pasigirdo metalinis motoro krenkštimas ir kleketavimas. Iš draugo Gubernskio gatvės išsirito tamsiai violetinių dūmų kamuolys. Kleketavimas pasmarkėjo. Pro dūmus veikiai pasirodė apskrities vykdomojo komiteto automobilis „Gos. Nr. 1“ su mažyčiu radiatorium ir gremėzdišku kėbulu. Pūškuodamas per purvyną, automobilis pervažiavo skersai Senųjų ponų aikštę ir, siūbuodamas į šonus, dingo bjauriuose dūmuose. Tarnautojai dar ilgai stovėjo prie lango, komentuodami įvykį ir spėliodami, ar tik jis neturi ryšio su galimu etatų mažinimu. Po kiek laiko mediniais šaligatviais atsargiai praėjo meistras Bezenčiukas. Jis ištisas dienas klaidžiojo po miestą, teiraudamasis, ar kas nenumirė.
Tarnybos diena ėjo į pabaigą. Netolimoje baltai geltonoje varpinėje smarkiai pradėjo skambėti varpai. Drebėjo langai. Nuo varpinės pakilo pulkas kuosų, viršum aikštės jos pamitingavo ir nuskrido. Vakaro dangus stingo viršum ištuštėjusios aikštės.
Ipolitui Matvejevičiui buvo metas namo. Visi, kurie tą dieną turėjo gimti, gimė ir buvo užrašyti į storas knygas. Visi, kurie norėjo susituokti, susituokė ir taip pat buvo surašyti į storas knygas. Tik, didžiausiam grabdirbių liūdesiui, nebuvo nė vienos mirties. Ipolitas Matvejevičius sudėjo bylas, įkišo į stalčių veltinį pagalvėlį, išpureno šukomis ūsus ir jau rengėsi išeiti galvodamas apie garuojančią sriubą, bet staiga raštinės durys atsidarė, ir įvirto grabdirbys Bezenčiukas.
— Sveikas, brangus sveteli! — nusišypsojo Ipolitas Matvejevičius. — Ką pasakysite?
Nors bjaurus Bezenčiuko snukis ir švietė prieblandoje, bet pasakyti jis nieko negalėjo.
— Na? — griežtesniu balsu paklausė Ipolitas Matvejevičius.
— „Nimfa“, kad ją kur, — liūdnai tarė grabdirbys. — Ar ji gali patenkinti pirkėją? Vien lentų kiek reikia grabui...
— Ko? — paklausė Ipolitas Matvejevičius.
— Taigi „Nimfa“!.. Jų trys šeimos gyvena iš vieno biznio. Jų ir medžiaga ne tokia, ir papuošimai prastesni, ir spurgai reti, kad jį kur. O aš — sena firma. Įsteigta tūkstantis devyni šimtai septintais metais. Mano grabas — dailutėlis, retenybė mėgėjams...
— Ką tu čia, iš proto išsikraustei? — kukliai paklausė Ipolitas Matvejevičius ir nutarė išeiti. — Sukvailiosi dėl tų grabų.
Bezenčiukas mandagiai trūktelėjo duris, praleido Ipolitą Matvejevičių ir pats nusekė paskui, lyg ir drebėdamas iš nekantrumo.
— Dar kai buvo „Maloniai prašome“, tai tiesa! Prieš jų prašmatnumą nė viena firma net pačioje Tvėrėje negalėjo atsispirti, kad ją kur! O dabar, tiesiai pasakysiu, geresnių už mano prekę nėra. Ir neieškokit.
Ipolitas Matvejevičius piktas atsigręžė, rūsčiai nužvelgė Bezenčiuką ir dar greičiau pradėjo žingsniuoti. Nors tarnyboje šiandien jam neatsitiko jokių nemalonumų, bet jis pasijuto gana bjauriai.
Visi trys „Nimfos“ savininkai stovėjo prie savo įmonės tomis pat pozomis, kaip Ipolitas Matvejevičius juos matė rytą. Atrodė, nuo to laiko jie vienas kitam nepratarė nė žodžio, tačiau jų veiduose buvo justi didelė permaina: akyse ruseno keistas pasitenkinimas, lyg jie būtų žinoję kažką svarbaus.
Pamatęs savo biznio priešus, Bezenčiukas nuliūdęs mostelėjo ranka, sustojo ir pakuždėjo Vorobjaninovui:
— Atiduosiu už trisdešimt du rubliukus!
Ipolitas Matvejevičius susiraukė ir pagreitino žingsnius.
— Galima išsimokėtinai... — pridūrė Bezenčiukas.
Trys „Nimfos“ savininkai nieko nekalbėjo. Jie tylėdami sekė paskui Vorobjaninovą, nuolat kilnodami kepures ir mandagiai lenkdamiesi.
Suerzintas kvailo grabdirbių įkyrumo, Matvejevičius greičiau negu paprastai užbėgo laipteliais, piktai nusibrūžino nuo batų purvą ir, jausdamas didžiausio apetito priepuolį, įvirto į prieškambarį. Tuo tarpu iš kambario išėjo raudonveidis Frolo ir Lavro cerkvės šventikas tėvas Fiodoras. Pakėlęs dešine ranka sutaną ir nekreipdamas dėmesio į Ipolitą Matvejevičių, tėvas Fiodoras išdūmė į gatvę.
Tik dabar Ipolitas Matvejevičius pastebėjo neįprastą švarumą, visiškai kitaip ir netvarkingai sustatytus negausius baldus. Nosį jam tuoj ėmė kutenti aštrus vaistų kvapas. Kambaryje jį pasitiko kaimynė, agronomo žmona madam Kuznecova. Ji pradėjo kuždėti ir mosikuoti rankomis.
— Jai blogiau, ji tik dabar atliko išpažintį. Nebelskite batais.
— Aš nebeldžiu, — klusniai tarė Ipolitas Matvejevičius. — Kas atsitiko?
Madam Kuznecova sučiaupė lūpas ir ranka parodė į gretimo kambario duris:
— Stiprus širdies priepuolis.
Ir, kartodama aiškiai svetimus žodžius, patikusius jai savo reikšmingumu, pridūrė:
— Yra rimtų komplikacijų, pavojus gyvybei. Šiandien visą dieną aš čia darbuojuos. Ateinu iš ryto pasiskolinti mėsmalės, žiūriu — durys atdaros, virtuvėje nieko, šiame kambaryje taip pat nieko. Na, pamaniau: Klavdija Ivanovna išėjo pirkti miltų velykiniams pyragams. Andai ketino. Miltai dabar, patys žinot, jeigu nenusipirksi iš anksto...
Madam Kuznecova būtų dar ilgai pasakojusi apie miltus, brangymetį ir apie tai, kaip ji rado Klavdija Ivanovną gulinčią prie koklių krosnies visiškai be sąmonės, bet dejonės iš gretimo kambario skaudžiai nuėjo Ipolitui Matvejevičiui per ausis. Jis greit persižegnojo aptirpusia ranka ir įėjo į uošvės kambarį.


2. MADAM PETUCHOVOS MIRTIS


Klavdija Ivanovna gulėjo aukštielninka, pakišusi vieną ranką po galva. Ant jos galvos buvo užmauta ryškios abrikosinės spalvos kepuraitė, buvusi madinga dar tada, kai damos dėvėjo „šantekler“ ir dar tik mokėsi šokti argentinietišką tango.
Klavdijos Ivanovnos veidas buvo iškilmingas, tačiau bereikšmis. Akys žiūrėjo į lubas.
— Klavdija Ivanovna! — šūktelėjo Vorobjaninovas.
Uošvė pradėjo judinti lūpas, bet vietoj įprasto rago gaudimo Ipolitas Matvejevičius išgirdo vaitojimą, tokį tylų ir graudų vaitojimą, jog vyro širdis suvirpėjo, ir netikėtai ištryškusi ašara lyg gyvsidabrio lašas nusirito per veidą.
— Klavdija Ivanovna, — pakartojo Vorobjaninovas, — kas atsitiko?
Bet atsakymo nesulaukė. Senė užmerkė akis ir kiek pavirto šonu.
Į kambarį tyliai įėjo agronomo pati ir išvedė jį už rankos, lyg vaiką, kurį veda praustis.
— Ji užmigo. Gydytojas liepė jos nevarginti. Klausykit, mielasis, nueikit į vaistinę. Štai kvitas. Sužinokit, kiek kaštuoja pūslės ledams.
Ipolitas Matvejevičius aklai klausė madam Kuznecovos, jausdamas, kad šiuos reikaluos ji daugiau išmano.
Iki vaistinės buvo toli. Lyg gimnazistas, suspaudęs rankoje receptą, Ipolitas Matvejevičius išbėgo į gatvę.
Buvo jau beveik tamsu. Gęstančio saulėlydžio fone stovėjo menkutė grabdirbio Bezenčiuko figūra; prisiglaudęs prie eglinių vartų, jis valgė duoną su svogūnais. Čia pat, greta, ir visi trys „nimfai“ laižė šaukštus, sutūpę aplink grikių košės puodą. Pamatę Ipolitą Matvejevičių, grabdirbiai išsitiesė lyg kareiviai. Bezenčiukas įsižeidęs gūžtelėjo pečiais ir, tiesdamas ranką į savo konkurentus, suniurzgė:
— Painiojasi, kad juos kur, po kojų!..
Vidury Senųjų ponų aikštės, prie poeto Žukovskio biusto su iškaltu cokolyje įrašu: „Poezija — žmogaus šventų svajonių dievas“, vyko gyvas pokalbis, kuriam progą davė žinia apie sunkią Klavdijos Ivanovnos ligą. Bendra susirinkusių miestiečių nuomonė buvo ta, jog „visi ten nueisim“ ir „dievas davė, dievas ir atėmė“.
Barzdaskutys „Pjeras ir Konstantinas“, kuris, beje, mielai atsiliepdavo pašauktas Andrejum Ivanovičium, ir šį kartą nepraleido progos parodyti savo žinias iš medicinos, kurias įgijo bevartydamas Maskvos žurnalą „Ogonioką“.
— Šių dienų mokslas, — kalbėjo Andrejus Ivanovičius, — pasiekė neįmanomų dalykų. Sakysim, klientui ant smakro iššoko spuogas. Anksčiau tas spuogas baigdavosi kraujo užkrėtimu, o dabar, žmonės kalba, — nežinau, ar tai tiesa, ar ne, — Maskvoje kiekvienam klientui duodamas atskiras sterilizuotas šepetėlis.
Piliečiai giliai atsiduso.
— Čia tu, Andrejau, truputį persūdei...
— Kurgi matyta, kad kiekvienam žmogui būtų atskiras šepetėlis? Išsigalvok tu man!
Buvęs protinio darbo proletaras, o dabar prekiautojas Prusis netgi susinervino:
— Atleiskite, Andrejau Ivanovičiau, Maskvoje, paskutinio surašymo duomenimis, yra daugiau kaip du milijonai gyventojų? Vadinas, reikėtų dviejų milijonų su viršum šepetėlių. Gana originalu.
Pokalbis darėsi vis karštesnis ir velniaižin kuo būtų baigęsis, jeigu Pylimo gatvės gale nebūtų pasirodęs Ipolitas Matvejevičius.
— Vėl į vaistinę nubėgo. Vadinas, blogai.
— Mirs senė. Ne be reikalo Bezenčiukas laksto kaip paklaikęs po miestą.
— O ką sako gydytojas?
— Ką ten gydytojas! Argi draudimo kasoje gydytojai? Jie ir sveiką nugydytų!
„Pjeras ir Konstantinas“, jau seniai troškęs padaryti pranešimą medicinos tema, baimingai apsidairė ir pasakė:
— Dabar viską daro hemoglobinas.
Tai pasakęs, „Pjeras ir Konstantinas“ nutilo.
Nutilo ir miestelėnai, kiekvienas saviškai vertindamas slaptingąsias hemoglobino jėgas.
Kai patekėjo mėnulis ir mėtinė jo šviesa nužėrė miniatiūrinį Žukovskio biustą, ant varinės jo nugaros galėjai aiškiai perskaityti užrašytą kreida trumpą keiksmažodį.
Pirmą kartą panašus užrašas ant biusto atsirado 1897 metų birželio penkioliktąją, pirmą naktį po paminklo atidengimo. Ir nors policijos, o vėliau milicijos pareigūnai ėmėsi visokių priemonių, tas keiksmažodis būdavo kasdien tvarkingai atnaujinamas.
Mediniuose nameliuose su lauko langinėmis jau šnypštė virtuvai. Buvo vakarienės metas. Piliečiai nebegaišo daugiau laiko ir išsiskirstė. Papūtė vėjas.
Tuo tarpu Klavdija Ivanovna merdėjo. Ji čia prašė gerti, čia sakėsi turinti atsikelti ir eiti parsinešti įduotų pataisyti išeiginių Ipolito Matvejevičiaus štibletų, čia skundėsi dulkėmis, nuo kurių, anot jos, galima uždusti, čia vėl prašė įžiebti visas lempas.
Ipolitas Matvejevičius, pavargęs nuo jaudinimosi, vaikščiojo po kambarį. Į galvą lindo nemalonios ūkiškos mintys. Jis galvojo, kaip reikės savišalpos kasoje imti avanso, kviestis popą ir atsakinėti į giminių užuojautos laiškus. Norėdamas truputį išsiblaškyti, Ipolitas Matvejevičius išėjo į prieangį. Žalioje mėnulio šviesoje stovėjo grabdirbys Bezenčiukas.
— Tai kaip įsakysit, ponas Vorobjaninovai? — paklausė grabdirbys, spausdamas kepurę prie krūtinės.
— Ką gi, galbūt, — paniuręs atsakė Ipolitas Matvejevičius.
— O „Nimfa“, kad ją kur, argi žmonišką prekę siūlo! — pradėjo jaudintis Bezenčiukas.
— Eik tu po velnių! Įkyrėjai!
— Aš nieko. Tik noriu sužinoti dėl pozumentų ir glazeto. Kaip padaryti, kad jį kur? Pirmos rūšies, ekstra? Kaip?
— Be jokių pozumentų ir glazetų. Paprastą medinį grabą. Pušinį. Supranti?
Bezenčiukas pridėjo pirštą prie lupų, duodamas suprasti, kad jam viskas aišku, apsisuko ir, balansuodamas kepure, bet vis dėlto svirduliuodamas, nuėjo savo keliu. Tik tuomet Ipolitas Mątvejevičius pastebėjo, kad grabdirbys girtutėlis.
Širdy Ipolitui Matvejevičiui vėl pasidarė be galo bjauru. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip reikės grįžti į ištuštėjusį šiukšlėtą butą. Jam atrodė, kad mirus uošvei išnyks visi tie mažyčiai patogumai ir įpročiai, kuriuos jis taip sunkiai susikūrė po revoliucijos, pagrobusios iš jo didelius patogumus ir įpročius.....Vesti? — pagalvojo Ipolitas Mątvejevičius. — Bet ką? Milicijos viršininko giminaitę Varvarą Stepanovną, Prusio seserį? O gal pasisamdyti tarnaitę? Kur tau! Nukamuos tampydama po teismus. Be to, ir brangu...“
Gyvenimas jo akyse staiga pajuodavo. Pasipiktinęs ir nusivylęs visu pasauliu, jis vėl sugrįžo namo.
Klavdija Ivanovna jau nebekliedėjo. Aukštai gulėdama ant minkštų pagalvių, ji žiūrėjo į įėjusį Ipolitą Matvejevičių visai protingai ir, kaip jam atrodė, net rūsčiai.
— Ipolitai, — aiškiai prabilo ji, — sėskitės prie manęs. Aš turiu jums papasakoti...
Ipolitas Mątvejevičius nepatenkintas atsisėdo, žiūrėdamas į sublogusį ūsuotą uošvės veidą. Jis bandė šypsotis ir kaip nors uošvę padrąsinti. Bet šypsena išėjo klaiki, o padrąsinančių žodžių jis nesurado. Iš gerklės išsprūdo vien keistas mikčiojimas.
— Ipolitai, — pakartojo uošvė, — atsimenat mūsų svetainės komplektą?
— Kokį? — paklausė Ipolitas Mątvejevičius taip mandagiai, kaip klausiama tik ligonių.
— Tą... Apmuštą anglišku kartūnu...
— Ak, mano namuose?
— Taip, Stargorode...
— Atsimenu, labai gerai atsimenu... Sofa, dvylika kėdžių ir apskritas šešiomis kojomis staliukas. Tai buvo puikūs Gambso darbo baldai... O kodėl tamsta juos atsiminei?
Bet Klavdija Ivanovna negalėjo atsakyti. Jos veidas pažaliavo. Ipolitui Matvejevičiui kažkodėl užėmė kvapą. Jis aiškiai atsiminė savo vilos svetainę, simetriškai sustatytus riešutmedžio baldus su lenktomis kojomis, išblizgintas vaškuotas grindis, senovišką rudą rojalį ir juodus ovalinius rėmus su kilmingų giminių fotografijomis ant sienų.
Klavdija Ivanovna mediniu, abejingu balsu tarė:
— Į vieną kėdę aš įsiuvau savo briliantus. Ipolitas1 Matvejevičius skersomis pažvelgė į senę.
— Kokius briliantus? — paklausė jis negalvodamas ir susigriebęs pridūrė: — Argi jų nekonfiskavo kratos metu?
— Aš įsiuvau briliantus į kėdės sėdynę, — atkakliai pakartojo senė.
Ipolitas Matvejevičius pašoko ir, pažiūrėjęs į žibalinės lempos apšviestą suakmenėjusį Klavdijos Ivanovnos veidą, suprato, kad ji nekliedi.
— Savo briliantus! — sušuko jis, išsigandęs savo balso stiprumo. — Į kėdę! Kas jums taip patarė? Kodėl jų neatidavėt man?
— Kaip galėjau duoti jums briliantus, jeigu jūs paleidot vėjais visą mano dukters dvarą? — ramiai ir piktai atkirto senė.
Ipolitas Matvejevičius atsisėdo ir vėl greitai pakilo. Jo širdis triukšmingai varinėjo kraujo sroves po visą kūną. Galvoje pradėjo ūžti.
— Bet tamsta juos išėmei iš ten? Jie čia? Senė papurtė galvą.
— Aš nesuspėjau. Juk atsimenat, kaip greitai ir netikėtai turėjome bėgti. Jie liko kėdėje, stovėjusioje tarp terakotinės lempos ir židinio.
— Tai beprotystė! Tamsta visai panaši į savo dukterį! — sušuko Ipolitas Matvejevičius visu balsu.
Ir jau nesivaržydamas, kad stovi prieš mirštančią, su trenksmu stumtelėjo kėdę ir ėmė bėgioti po kambarį. Senė vis taip pat abejingai sekė jo veiksmus.
— Bet gal tamsta dar atsimeni, kur dabar yra tos kėdės? O gal tamsta manai, kad jos ramiausiai stovi mano namų svetainėje ir laukia, kol tamsta ateisi pasiimti savo brangenybių?
Senė nieko neatsakė.
Metrikacijos biuro reikalų vedėjui iš pykčio nusprūdo pensnė ir, žybtelėję prie kelių aukso lankeliu, nukrito ant grindų.
— Kaip? Kišti į kėdę septyniasdešimties tūkstančių vertės briliantus, o kėdėje nežinia kas sėdi!..
Klavdija Ivanovna staiga klaikiai suvaitojo ir visu kūnu trūktelėjo prie lovos krašto. Jos ranka, padariusi puslankį, stengėsi dar nusitverti Ipolito Matvejevičiaus, bet tuoj vėl nukrito ant dygsniuotos violetinės antklodės.
Ipolitas Matvejevičius, spiegdamas iš baimės, nubėgo pas kaimynę.
— Rodos, miršta!
Agronomo pati rimtai persižegnojo ir, neslėpdama smalsumo, drauge su vyru, barzdotu agronomu, nubėgo į Ipolito Matvejevičiaus namus. O Vorobjaninovas pritrenktas nudūlino į miesto sodą.
Ir kol agronomas su pačia ir tarnaite plušėjo mirusios kambaryje, Ipolitas Matvejevičius klajojo sode, kliūdamas už suolų ir sustingusias iš ankstyvos pavasariškos meilės poreles palaikydamas krūmais.
Ipolito Matvejevičiaus galvoje velniaižin kas darėsi. Aidėjo čigonų chorai, krūtiningų damų orkestrai be paliovos grojo „tango amapa“, akyse šmėkščiojo Maskvos žiema ir stambus juodas žirgas, su panieka prunkščiąs ant praeivių. Daug ką atsiminė Ipolitas Matvejevičius: ir oranžines nepaprastai brangias apatines kelnes, ir tarnų ištikimybę, ir galimą kelionę į Kanus.
Ipolitas Matvejevičius pradėjo lėčiau žingsniuoti ir staiga suklupo užkliuvęs už grabdirbio Bezenčiuko. Meistras su kailiniais miegojo išsitiesęs skersai takelio. Pajudintas jis atsigaivaliojo, nusičiaudėjo ir guviai atsistojo.
— Prašom nesirūpinti, ponas Vorobjaninovai, — tarė jis karštai, lyg tęsdamas andai pradėtą pokalbį. — Grabas reikalauja darbo.
— Mirė Klavdija Ivanovna, — pranešė Ipolitas Matvejevičius.
— Na, duok dieve jai dangaus karalystę, — pritarė Bėzenčiukas. — Vadinasi, iškeliavo į aną pasaulį senutė. Senutės visuomet iškeliauja. Arba dievui vėlę atiduoda, nelygu kokia senutė. Jūsiškė, pavyzdžiui, menko kūno, vadinas, — iškeliavo... O, pavyzdžiui, kuri stambesnė ir liesesnė — ta, vadinasi, dievui vėlę atiduoda...
— Tai kaip čia? Kas taip sako?
— Mes taip sakome... Meistrai... Štai jūs, pavyzdžiui, stambus vyras, augalotas, nors ir liesas. Jūs, sakysim, jeigu, neduok dieve, mirsite, tai — „dėžutę gavote“... O jeigu prekybos žmogus, buvęs pirklių gildijos narys, mirs, tai, vadinas, — „teikėsi numirti“. O jei kuris mažesnio laipsnio, pavyzdžiui, kiemsargis arba kaimietis, apie tą sakoma: kojas pakratė... Bet kai miršta šio pasaulio galiūnai, traukinių konduktoriai ar koks viršininkas, tai, vadinas, — „ąžuolą nuvertė“...
Sukrėstas šios keistos mirčių klasifikacijos, Ipolitas Matvejevičius paklausė:
— Na, o kai tu mirsi, ką apie tave grabdirbiai pasakys?
— Aš žmogus mažutis. Pasakys — „nukeipo Bezenčiukas“... O daugiau nieko.
Ir rūsčiai pridūrė:
— Man „ąžuolą nuversti“ ar „dėžutę gauti“ — neįmanoma: mano kompleksija smulki... O kaip dėl grabo, ponas Vorobjaninovai? Argi be pozumentų ir glazeto?
Bet Ipolitas Matvejevičius, vėl pasinėręs auksinėse savo svajonėse ir nieko neatsakęs, nuėjo. Bezenčiukas nusekė paskui jį, kažką skaičiuodamas pirštais ir iš įpratimo niurnėdamas.
Mėnulis seniai pasislėpė. Buvo šalta kaip žiemą. Balas vėl aptraukė trapūs ruplėti ledokšniai. Draugo Gubernskio gatvėje vėjas daužė iškabas. Braškėdami lyg nuleidžiama užuolaida, iš Senųjų ponų aikštės išdardėjo ugniagesių vežimai, traukiami sulysusių arklių.
Nukorę nuo platformos kiltines kojas, ugniagesiai, mosuodami šalmuotomis galvomis, klaikiais balsais užtraukė:
Šlovė mūsų brandmeisteriui,
Šlovė mūsų brangiam draugui Nasosovui!..
— Matyt, brandmeisterio sūnaus Kolkos vestuvėse įkaušo... — abejingai tarė Bezenčiukas ir pasikasė užanty. — Tai norite be glazeto ir kitų pagražinimų?
Kaip tik dabar Ipolitas Matvejevičius buvo jau viską nusprendęs: „Važiuosiu, — tarė sau jis, — ir rasiu. O vėliau pažiūrėsim“. Jo briliantinėse svajonėse net mirusi uošvė atrodė meilesnė. Jis atsigręžė į Bezenčiuką ir riktelėjo:
— Na, trauk tave velniai! Daryk su glazetu! Su pozumentais!


3. NUODĖMINGOJO VEIDRODIS


Išklausęs mirštančios Klavdijos Ivanovnos išpažinties, Floro ir Lavro cerkvės šventikas, tėvas Fiodoras Vostrikovas, išėjo iš Vorobjaninovo namų nepaprastai susijaudinęs ir visą kelią iki savo buto išsiblaškęs dairėsi į šonus, keistai šypsodamasis. Netoli namų popas taip ištižo nuo savo išsiblaškymo, jog tik per stebuklą nepakliuvo po apskrities vykdomojo komiteto automobiliu „Gos. Nr. 1“. Išbridęs iš violetinių dūmų, kuriuos paleido toji pragaro mašina, tėvas Vostrikovas visai pakvaišo ir, nepaisydamas savo garbingo luomo bei amžiaus, net pasišokinėdamas leidosi bėgti.
Popienė Katerina Aleksandrovna dengė vakarienei stalą. Tėvas Fiodoras laisvomis nuo naktinių pamaldų dienomis mėgo anksti vakarieniauti. Tačiau šį kartą, nusiėmęs skrybėlę ir nusivilkęs šiltą, vata pamuštą sutaną, tėvelis vikriai įlėkė į miegamąjį ir, didžiai stebintis pačiai, užsidaręs ten pradėjo dusliu balsu giedoti „Nevertas esmi...“
Popienė klestelėjo ant kėdės ir baimingai sušnibždėjo:
— Vėl naujovė...
Audringa tėvo Fiodoro siela nežinojo ramybės. Niekuomet ji neturėjo ramybės... nei tuomet, kai jis buvo dvasinės mokyklos auklėtinis Fedia, nei kada jau buvo ūsuotas seminaristas Fiodoras Ivanyčius. Perėjęs iš seminarijos į universitetą ir pasimokęs trejetą metų teisės fakultete, 1915 metais Vostrikovas, pabūgęs galimos mobilizacijos, vėl grįžo į dvasininkų luomą. Pirmiausia buvo pateptas diakonu, o paskui įšvęstas popu ir paskirtas į apskrities N miestą. Ir visuomet, visuose dvasiškos ir civilinės karjeros etapuose, tėvas Fiodoras buvo lengvo pelno ieškotojas.
Svajojo tėvas Fiodoras apie nuosavą žvakių fabrikėlį. Tėvas Fiodoras baisiai kankindavosi, kai jam vaidendavosi didžiuliai fabriko būgnai, vyniojantys žvakių dagčius, ir jis susigalvodavo įvairiausių projektų, kurių įgyvendinimas turėjo jam suteikti pakankamai lėšų pirkti seniai nusižiūrėtam Samaroje fabrikėliui.
Tokios idėjos tėvo Fiodoro smegenis apšviesdavo staiga, ir jis tučtuojau griebdavosi darbo. Tėvas Fiodoras bandė virti skalbiamą muilą, privirė jo keliolika pūdų, tačiau gaminys, nors ir surijęs begales riebalų, menkai putojo ir kaštavo triskart brangiau negu „Plūgo ir kūjo“ gamintas muilas. Vėliau, sukrautas priemenėje, muilas ilgai drėko ir tižo, o Katerina Aleksandrovna, eidama pro jį, net apsiverkdavo. O dar vėliau tą muilą teko išversti į pamazgų duobę.
Paskaitęs kažkuriame gyvulininkystės žurnale, kad triušių mėsa ne blogesnė už vištieną ir kad triušiai, gausiai veisdamiesi, gali duoti rūpestingam šeimininkui didelį pelną, tėvas Fiodoras negaišdamas įsigijo pustuzinį šių gyvulėlių porų, ir jau po dviejų mėnesių šuo Nerka, išsigandęs daugybės ilgaausių padarų, užplūdusių kiemą ir namus, nežinia kur pabėgo. Prakeikti N miesto gyventojai pasirodė užkietėję konservatoriai ir lyg susitarę nenupirko iš Vostrikovo nė vieno triušio. Tuomet tėvas Fiodoras, pasitaręs su pačia, nusprendė į savo meniu įtraukti triušieną, kuri esanti dar skanesnė už vištieną. Iš triušienos darė kepsnius, muštinius, maltinius, Požarskio kotletus; triušius virė sriubai, duodavo vakarienei kaip šaltą patiekalą ir vartojo įdarui. Bet iš to nieko neišėjo. Tėvas Fiodoras paskaičiavo, kad valgant vien tik triušieną, šeimyna gali per mėnesį suvalgyti ne daugiau kaip keturiasdešimt gyvulėlių, o mėnesinis jų veislės prieauglis siekia devyniasdešimt galvų, be to, šis skaičius kas mėnuo didės geometrine progresija.
Pagaliau Vostrikovai nutarė namie įtaisyti valgyklėlę. Tėvas Fiodoras visą vakarą rašė cheminiu pieštuku kruopščiai sukarpyto languoto popieriaus lapeliuose skelbimus apie skanius šeimyninius pietus, taisomus tik su šviežiu sviestu. Skelbimai prasidėjo žodžiais: „Pigu ir skanu“. Popienė emaliuotoje lėkštėje padarė miltinių klijų, ir tėvas Fiodoras vėlai vakare priklijavo skelbimus prie visų telegrafo stulpų ir šalia tarybinių įstaigų.
Naujas biznis turėjo didelį pasisekimą. Jau pirmą dieną atėjo septyni žmonės, tarp jų karinio komisariato raštvedys Bendinas ir komunalinio poskyrio vedėjas Kozlovas, kurio rūpesčiu neseniai buvo nugriautas vienintelis mieste senovės paminklas — Jelizavetos laikų Triumfo arka, trukdanti gatvės judėjimui. Visiems pietūs labai patiko. Rytojaus dieną atėjo jau keturiolika valgytojų. Nespėjo dirti triušiams kailiukų. Visą savaitę biznis puikiausiai vyko, ir tėvas Fiodoras jau ėmė galvoti apie nedidelės kailių dirbtuvėlės atidarymą, bet ūmai atsitiko baisi nelaimė.
Kooperatyvas „Plūgas ir kūjis“, kuris dėl revizijos buvo porą savaičių užsidaręs, vieną dieną atidarė savo duris, ir krautuvės tarnautojai suplušę, stenėdami išritino į kiemą, greta tėvo Fiodoro kiemo, supuvusių kopūstų statinę ir išvertė juos į tą pačią pamazgų duobę, kur anksčiau tėvas Fiodoras buvo sukrėtęs nevykusį savo muilą. Suvilioti pikantiško kvapo, Vostrikovo triušiai apspito duobę, ir jau kitą rytą švelnūs graužikai pradėjo dvėsti. Triušių maras truko tik tris valandas, bet paguldė du šimtus keturiasdešimt veislinių triušių ir visą jų nesuskaitomą prieauglį.
Priblokštas tėvas Fiodoras nutilo porai mėnesių ir atsigavo tik dabar, grįžęs iš Vorobjaninovo namų ir užsidaręs, didžiai stebintis pačiai, miegamajame. Iš visko buvo aišku, kad tėvas Fiodoras užsidegė nauja idėja.
Katerina Aleksandrovna sulenkto piršto krumpleliu pasibeldė į miegamojo duris. Atsakymo ji nesulaukė, tik giesmė nuskambėjo garsiau. Po valandėlės durys prasivėrė, ir pro plyšį išlindo įraudęs kaip mergaitės tėvo Fiodoro veidas.
— Duok man greičiau žirkles, motin, — pasakė tėvas Fiodoras.
— O kaip dėl vakarienės?
— Gerai. Paskui.
Tėvas Fiodoras griebė žirkles, vėl užsidarė ir priėjo prie sieninio veidrodžio apdraskytais juodais rėmais.
Greta veidrodžio kabojo senas liaudies dailininko paveikslėlis „Nuodėmingojo veidrodis“, atspaustas nuo varinės lentos ir gražiai nuspalvintas ranka. Ypač tėvą Fiodorą nuramino „Nuodėmingojo veidrodis“ po triušių maro. Paveikslėlyje aiškiai buvo pavaizduota žemiškojo gyvenimo netvarumas. Viršutinėje kūrinio dalyje buvo keturi vaizdeliai su parašais, išvedžiotais vingriu senovės slavų raštu, reikšmingi ir raminantys sielą: „Semas meldžiasi, Chamas kviečius sėja, Jafetas valdo. Visų jų valdovė — Mirtis“. Mirtis buvo su dalgiu, smėlio laikrodžiu ir su sparnais. Sakytum ji buvo padaryta iš protezų ir ortopedinių dalių ir, plačiai išsižergusi, stovėjo ant nederlingos kalvotos žemės. Visa jos povyza aiškiai rodė, jog nepasisekimas su triušiais — žemiška tuštybė.
Šiuo metu tėvui Fiodorui labiausiai patiko vaizdelis „Jafetas valdo“. Storas turtingas senis su barzda sėdėjo mažoje salėje soste.
Tėvas Fiodoras nusišypsojo ir, atidžiai žiūrėdamas į save veidrodyje, pradėjo kirpti sau patriarchališką barzdą. Plaukai krito ant grindų, žirklės girgždėjo, ir po penkių minučių tėvas Fiodoras įsitikino nesugebėsiąs nusikirpti barzdos. Dabar ji buvo nusvirusi į vieną šoną, atrodė nepadoriai ir net įtartinai.
Dar valandėlę pasikankinęs prie veidrodžio, tėvas Fiodoras įsiuto, pasišaukė žmoną ir, duodamas jai žirkles, piktai tarė:
— Padėk man nors tu, motinėle. Niekaip negaliu su tais gaurais susidoroti.
Nustebusi popienė net rankomis skėstelėjo.
— Ką tu padarei? — pagaliau ji prabilo.
— Nieko nepadariau. Kerpuosi. Padėk, susimildama. Va čionai lyg į šoną nuėjo...
— Viešpatie, — ištarė popienė, keldama rankas prie tėvelio garbanų, — nejaugi, Fedenka, tu pas pravoslavijos atnaujintojus ketini pereiti?
Tėvas Fiodoras nepaprastai apsidžiaugė taip pakrypus kalbai.
— O kodėl, motin, man nepereiti pas atnaujintojus? Argi jie ne žmonės?
— Žmonės... aišku, žmonės, — pritarė įnirtusi popienė, — po iliuzionus vaikščioja, alimentus moka...
— Na, ir aš po iliuzionus vaikščiosiu.
— Vaikščiok, jei nori.
— Ir vaikščiosiu. <
— Prisivaikščiosi. Verčiau tu į veidrodį pasižiūrėtum. Ir iš tikrųjų į tėvą Fiodorą iš veidrodžio pažvelgė gyva juodaakė fizionomija su nedidele apipešiota barzdele ir negražiais ilgais ūsais.
Fiodoras apkarpė ir šiek tiek sulygino ūsus.
Netrukus popienė dar labiau išsižiojo. Tėvas Fiodoras pareiškė tuojau pat, dar šįvakar, išvažiuojąs su reikalais ir paprašė Kateriną Aleksandrovną nubėgti pas broliuką kepėją paskolinti iš jo savaitei apsiaustą su ėrenų apykakle ir rudą kepurę.
— Niekur neisiu! — pareiškė popienė ir pravirko. Kokį pusvalandį tėvas Fiodoras vaikštinėjo po kambarį ir, gąsdindamas pasikeitusiu veidu pačią, malė visokius niekus. Popienė tik viena suprato: tėvas Fiodoras, šimtai žino, kuriems galams nusikirpo ir nori su kvaila kepure kažkur pasprukti, o ją pamesti.
— Nepamesiu tavęs, — tvirtino tėvas Fiodoras, — nebijok, nepamesiu... Po savaitės grįšiu. Juk gali žmogus turėti reikalų. Gali ar negali?
— Negali, — atkirto popienė.
Tėvui Fiodorui, kuris buvo toks romus savo artimui, teko net kumščiu trinktelėti į stalą. Nors trankėsi jis nestipriai ir neįgudusiai, nes niekad to nedarydavo, popienė vis dėlto išsigando ir, užsigobusi skarelę, tučtuojau išbėgo pas brolį paskolinti drabužių.
Pasilikęs vienas, tėvas Fiodoras valandėlę pasvarstė, tarė: „Moterims taip pat sunku“ ir iš po lovos išsitraukė skarda apkaltą skrynelę. Tokiomis skrynelėmis daugiausia naudojasi raudonarmiečiai. Paprastai jos apklijuotos dryžuotais tapetais, ant kurių gali pamatyti draugo Budiono portretą arba papirosų „Pliažas“ dėžutės paveiksliuką su trimis gražuolėmis, gulinčiomis žvirgžduotame Batumio pajūryje. Vostrikovų skrynelė taip pat buvo apklijuota nuotraukomis, bet ten nebuvo nei Budiono, nei Batumio gražuolių. Visą skrynelės vidų popienė buvo išklojusi iškirptais iš žurnalo „1914 metų karo metraštis“ paveikslėliais. Čia buvo ir „Peremyšlio paėmimas“ ir „Šiltų drabužių įteikimas kareiviams“. Visko ten buvo.
Išdėliojęs iš skrynelės ant grindų knygas — „Rusų maldininko“ 1903 m. komplektą, baisiai storą „Sentikių atskalos istoriją“ ir brošiūrėlę „Rusas Italijoje“, kurios viršelyje buvo pavaizduotas rūkstąs Vezuvijus, — tėvas Fiodoras įkišo ranką į skrynelės dugną ir ištraukė seną, nuskurusį pačios gaubtuvą. Užsimerkęs nuo naftalino kvapo, kuris staiga trenkė iš skrynelės, tėvas Fiodoras perplėšė nėrinius ir apvadus ir ištraukė sunkią drobinę dešrą. Dešroje buvo dvidešimt auksinių dešimtukų — visa, kas buvo likę Vostrikovui iš daugybės nepavykusių biznių.
Įprastu rankų judesiu jis pakėlė sutanos skverną ir įsidėjo dešrą į dryžuotų kelnių kišenę. Paskui priėjo prie komodos ir išsitraukė iš saldainių dėžutės penkiasdešimt trirublinių ir penkrublinių. Skrynelėje paliko tik dvidešimt rublių.
— Šeimyniškiems reikalams pakaks, — nusprendė Vostrikovas.

Jocys.com

Privacy Policy