Leo Taksilis - „Evangelijos linksmybės“

Leo Taksilis - „Evangelijos linksmybės“

Leo_Taxil_The_Amusing_Gospel_LT.zip 2 MB

 


Leo Taksilis - Biblijos linksmybės


Autoriaus žodis

1 DALIS. KRISTAUS VAIKYSTĖ

1 SKYRIUS. Zakarijo regėjimas.
2 SKYRIUS. Pirmtakas.
3 SKYRIUS. Šventosios dvasios įsikišimas.
4 SKYRIUS. Marija pas Elžbietą.
5 SKYRIUS. Juozapas susitaiko su visa šia istorija, kuri iš pradžių jam labai nepatiko.
6 SKYRIUS. Mesijo genealogija.
7 SKYRIUS. Gimimas ir piemenys.
8 SKYRIUS. Nors ir nesutepta, Marija vis dėlto apsivalo.
9 SKYRIUS. Magiškoji žvaigždė.
10 SKYRIUS. Žyniai garbina Jėzų.
11 SKYRIUS. Šventoji šeima bėga į Egiptą.
12 SKYRIUS. Karalius Erodas irgi turi nervus.
13 SKYRIUS. Jėzus Egipte.
14 SKYRIUS. Jėzus - vunderkindas.

2 DALIS. PIRMIEJI ŽODŽIO ŽINGSNIAI

15 SKYRIUS. Jėzaus šeima netiki savo giminaičio dievyste.
16 SKYRIUS. Nagus prikiša Jonas Krikštytojas.
17 SKYRIUS. Kaip velnias susigundė dievą gundyti.
18 SKYRIUS. Žodis gauna pirmuosius priedėlius.
19 SKYRIUS. Dievas vestuvėse.
20 SKYRIUS. Skandalas Jeruzalės bažnyčioje.
21 SKYRIUS. Nikodemas.
22 SKYRIUS. Jonas Krikštytojas atsiduria keblioje padėtyje.
23 SKYRIUS. Jėzus laimi samarietę.
24 SKYRIUS. Pirmasis nepasisekimas.
25 SKYRIUS. Išgydymas iš tolo.
26 SKYRIUS. Velnio apsėstasis.
27 SKYRIUS. Visas glėbys stebuklų.
28 SKYRIUS. Stebuklingoji žūklė ir nauji išgydymai.
29 SKYRIUS. Pirmoji premija už niekšybę.

3 DALIS. JĖZUS DIRBA

30 SKYRIUS. Betsajidos maudykla.
31 SKYRIUS. Fariziejų fariziejiškumas.
32 SKYRIUS. Apaštalų tuzinas sukomplektuotas.
33 SKYRIUS. Nutrauktos laidotuvės.
34 SKYRIUS. Jono Krikštytojo nemalonumai.
35 SKYRIUS. Jėzus susiranda draugę.
36 SKYRIUS. Jėzaus Kristaus šeima.
37 SKYRIUS. Nuraminta audra ir padūkusios kiaulės.
38 SKYRIUS. Baliukas pas muitininkus.
39 SKYRIUS. Jonui Krikštytojui nusibosta gyventi.
40 SKYRIUS. Silkė su bulkute - valgykit, jei patinka!
41 SKYRIUS. Pasivaikščiojimas ant vandens.
42 SKYRIUS. Ištremtis ir grįžimas į Galilėją.
43 SKYRIUS. Bandomasis žengimas į dangų ir pokalbis ore.
44 SKYRIUS. Tikėjimas kalnus verčia.
45 SKYRIUS. Kai žodžiai skiriasi nuo darbų.
46 SKYRIUS. Šėtrų arba palapinių šventė.
47 SKYRIUS. Moterys, prisiuvinėkite vyrams barzdas: su jumis dievas!
48 SKYRIUS. Stebuklingos dieviškų seilių ypatybės.
49 SKYRIUS. Magdalena pristato Jėzų savo šeimai.
50 SKYRIUS. Didysis žodžių tvanas.
51 SKYRIUS. Laimingas, kas laiku numiršta.
52 SKYRIUS. Naujas žodžių tvanas.

4 DALIS. BJAURIOJI SAVAITĖ

53 SKYRIUS. Pigus triumfas.
54 SKYRIUS. Paskutiniai prilyginimai ir paskutiniai grasinimai.
55 SKYRIUS. Už pusaštunto.
56 SKYRIUS. Šeimyniniai kojų plovimo malonumai.
57 SKYRIUS. Kristaus kūnas ir kraujas, arba nei žuvis, nei mėsa.
58 SKYRIUS. Kas įpilta, reik išgerti.
59 SKYRIUS. Nenumatytos peštynės.
60 SKYRIUS. Pasiruoškim verkti ir gailiai raudoti.
61 SKYRIUS. Petras pasirodo esąs tikras bailys.
62 SKYRIUS. Kokio galo susilaukė sukčius Judas.
63 SKYRIUS. Nuo Piloto pas Erodą ir atgal.
64 SKYRIUS. Kaukolės vieta.
65 SKYRIUS. Atlikta!

5 DALIS. STEBUKLAI UŽDAROMIS DURIMIS

66 SKYRIUS. Kaip nuimama nuo kryžiaus.
67 SKYRIUS. Netikras numirėlis.
68 SKYRIUS. Jis įsigeidė įdėti pirštą į žaizdą.
69 SKYRIUS. Žemė - dangus, skridimas be persėdimo.

Pastabos

 


AUTORIAUS ŽODIS


Dėl Jėzaus Kristaus asmens yra trys nuomonės:

1. Vieni teigia, kad tai dievas, kuriam laikui nužengęs į žemę žmogaus pavidalu.

2. Kiti spėja, kad jis buvęs žydas pamokslininkas, kurį jo priešininkai žiauriai persekioję, o jo socialinių - išsivadavimo idėjų šalininkai sudievinę.

3. Pagaliau treti mano, kad nebuvo nei Kristaus, nei jo apaštalų, o krikščioniškoji legenda, sufabrikuota daugelio kitų religinių legendų pavyzdžiu, buvo pramanyta pagonybės smukimo epochoje, kai žmonėms, turintiems naudos iš žmogiškojo kvailumo, prireikė naujos religijos.

Rūpestingai apsvarstęs visus argumentus už ir prieš, tvirtai stojau pastarosios versijos šalininkų pusėn.


1 DALIS. KRISTAUS VAIKYSTĖ

 


1 SKYRIUS. Zakarijo regėjimas


"Judėjos karaliaus Erodo dienomis buvo vienas kunigas, vardu Zakarijas, iš Abijo skyriaus. Jo žmona buvo iš Aarono dukterų, vardu Elžbieta. Juodu abu buvo teisūs dievo akivaizdoje ir elgėsi nepeiktinai pagal visus viešpaties įsakymus ir įstatus. Tačiau juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga ir abudu buvo pasenusiu." (Luko 1, 5 - 7)

Tuo metu Žodis, tai yra ponas, vardu Jėzus*, dar nebuvo gimęs, o Jeruzalės kunigų tarpe buvo vienas levitas**, vardu Zakarijas.

*Jono evangelijos pradžioje sakoma: "Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas dievą ir Žodis buvo dievas. Jis pradžioje buvo pas dievą" (Jono 1, 1 - 2). Krikščionybė moko, kad dievas yra vienas trijuose asmenyse: dievas tėvas, dievas sūnus ir dievas šventoji dvasia. Teologai dievo sūnaus sinonimu laiko Žodį, bet kadangi Jėzus kartu laikomas dievu, tai Žodis yra taip pat dievo sinonimas. Taksilis dažnai savaip panaudoja šią krikščionių religijos painiavą, Jėzų Kristų vadindamas "Žodžiu" arba "vaikščiojančiu Žodžiu". Įvairiai vadinamas ir dievas tėvas. Biblijoje jis - tiesiog dievas. Bet Biblijos Senasis testamentas yra ir judaizmo šventoji knyga. Vertime iš senovės hebrajų kalbos dievas kartais vadinamas Jahve arba Jehova. Sabaotas Senajame testamente vartojamas kaip dievo Jahvės papildinys. "Jahvė Sabaotas" reiškia "kareivijų dievas", "galybių dievas". Graikiškajame vertime šis papildinys buvo atplėštas nuo Jahvės vardo ir virto dievo tėvo pavadinimu. Tokią prasmę Sabaotas turi ir Biblijos vertimuose į kitas Europos kalbas.

**Pasak žydų padavimų, levitai - tai patriarcho Jokūbo sūnaus Levio palikuonys, gavę iš dievo ypatingas kunigystės privilegijas. Žydų dvasininkų buvo trys kategorijos: vyriausieji kunigai, kunigai ir levitai. Pastarieji atlikinėdavo žemesnes dvasininkų pareigas. Dažnai jie būdavo šventyklų muzikantai ir giesmininkai, o kartais šventųjų knygų lektoriai ir teisėjai. Tasai Zakarijas gyveno Judo miestelyje, esančiame Judėjos kalnuose. Jis turėjo žmoną (žydų kunigai būdavo vedę), vardu Elžbieta. "Juodu abu, - kaip sako apaštalas Lukas*, - buvo teisūs dievo akivaizdoje ir elgėsi nepeiktinai pagal visus viešpaties įsakymus ir įstatus" (Luko 1, 6). Tačiau jų dievobaimingumas buvo sunkiai bandomas. Gal jūs manote, jog tikintieji nemesdavo pinigų į jų taupyklę? Ne, čia buvo kitas dalykas.

*Graikų kalbos žodis "apaštalas" (apostolos) reiškia "pasiuntinys". Taip vadinami 12 pirmųjų Jėzaus Kristaus mokinių, kadangi juos Kristus siuntęs skelbti pasauliui apie save ir savo mokymą. Apaštalais vadinami ir kai kurie pirmieji įžymūs krikščionybės propagandistai, jų tarpe evangelistai Lukas ir Morkus, nors jie ir nebuvo Kristaus mokiniai, kaip Matas ir Jonas. Evangelijos (sen. graikų k. - linksma žinia, gera naujiena) - tai šventosios krikščionių religijos knygos, įtrauktos į Naująjį testamentą. Jose randame mitą apie Jėzų Kristų ir krikščioniškąją dogmatiką. Iš pradžių buvo parašyta daug evangelijų: beveik kiekviena krikščionių sekta ar srovė turėjo savo evangelijas. Visuotiniame Nikėjos susirinkime (325) kanoniškomis buvo pripažintos keturios evangelijos: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Evangelijų teksto nagrinėjimas parodė, kad jas sudarė daugelis autorių, atrinkdami ir apdorodami įvairius šaltinius. Nustatyta, kad evangelijos parašytos ne anksčiau, kaip II m. e. amžiaus viduryje. Kad evangelijos - ne istoriniai dokumentai ir pasakoja ne apie tikrus įvykius, turėjo pripažinti net patys bažnyčios tėvai. Antai šv. Augustinas (353 - 430) sakė: "Jeigu bažnyčios autoritetas manęs neįpareigotų, tai aš irgi netikėčiau evangelijomis." Zakarijas ir Elžbieta sielojosi dėl to, kad neturėjo vaikų, nors ir labai stengėsi.

Kunigas ir jo žmona buvo nebe pirmos jaunystės. Dar keletas žmonos nevaisingumo metų - ir garbingasis levitas būtų visam laikui atsisveikinęs su viltimi palikti ainių. Tai buvo juo skaudžiau, kad pas žydus nevaisingumas buvo laikomas gėda ir bevaikius badydavo pirštais.

Zakarijas nebežinojo, kurio galo griebtis. Tuo tarpu jam atėjo eilė tarnauti šventykloje ir Zakariją iššaukė į Jeruzalę. Žinoma, jis daug mieliau būtų sėdėjęs namie ir kartu su žmona taisęs gandralizdžius, tikėdamasis susilaukti iš gandro dovanų. Tačiau disciplina pirmoje vietoje.

Tad Zakarijas niurzgėdamas iškeliavo į Jeruzalę. Laimė, kiekvienas medalis turi dvi puses, o viena iš tų pusių yra, savaime aišku, maloni: kunigai savo pareigas pasiskirstydavo burtais ir Zakarijui teko smilkymas. O reikia pasakyti, kad didesnės garbės kunigas negalėjo nė laukti: tai ne menkniekis - žydiškosios pamaldos būdavo labai iškilmingos.

Pirmiausia, pačiame šventosios vietos vidury, tarp didžiulės septynšakės žvakidės ir staliuko su šventa duona, stovėjo aukso altorius. Ką jūs pasakysite? Argi tai ne puikumėlis? Ši šventyklos dalis buvo uždanga atskirta nuo kitos patalpos, vadinamos švenčių švenčiausiąja. Kaip tik tenai, paslėptas nuo žmonių akių, gyveno galingasis dievas Jahvė, kitaip vadinamas Jehova, arba aukščiausiasis, arba dievas Sabaotas.

Įžengti į švenčių švenčiausiąją ne kiekvienam buvo leidžiama: tą teisę turėjo tik smilkytojas. Jam pasirodžius Jeruzalės šventykloje, minia užtraukdavo džiaugsmingą himną, būdavo uždegamos žvakės, visi pagarbiai prasiskirdavo. Smilkytojas, giedančiuosius palikęs už pertvaros, vienas užlipdavo šventovės pakopomis ir vyriausiam kunigui davus ženklą, įberdavo į ugnį gryniausių, gardžiai kvepiančių smilkalų: tai būdavo tikinčiųjų siunčiamų maldų simbolis. Žemai nusilenkęs, smilkytojas eidavo į švenčių švenčiausiąją. Slinkdavo į ją atatupstas, kad, gink dieve, neatsuktų altoriui užpakalio. Jam išeinant iš švenčių švenčiausiosios ir teikiant žmonėms palaiminimą, gausdavo varpas. Levitai tuojau pat pradėdavo bambėti maldas, akompanuojant šventai kakofonijai. O, tai būdavo iš tikrųjų puiku, didinga, grandioziška - žodžiu, negalima nė apsakyti!

Ši ceremonija buvo tokia įspūdinga, kad visus maldininkus nejučiomis pagavo kažkoks paslaptingas virpulys. Tik pamanykite: kunigas, įžengęs į švenčių švenčiausiąją, perduoda jų maldas pačiam dievui, perduoda jas smilkalų pavidalu, kurie rūksta prieš nuleistą uždangą. Ir jeigu tik Jehova atmes jo auką, jeigu tik nubaus kunigą už kokį apsirikimą, toji bausmė užgrius visą Izraelio tautą, visus žydus ištiks sunki liga: su dieviškais dalykais menki juokai! Štai kodėl tikintieji taip nekantraudami laukė sugrįžtant smilkytojo. Kokį atsakymą atneš jis nuo aukščiausiojo? Šis klausimas kėlė nerimą visiems, esantiems šventykloje. Nenorėdamas, kad jie ilgai be reikalo jaudintųsi, smilkytojas paprastai stengdavosi pasirodyti kuo greičiau.

Bet šįkart Zakarijas užsibuvo. Izraelio sūnūs ne juokais susirūpino: ėjo sekundės, minutės, jos slinko lėtai tarsi amžiai, o Zakarijas vis nesirodė.

Galiausiai jis praskleidė uždangą ir iškišo nosį. Bet kokią nosį!.. Ji buvo ilga ilga, ištįsusi kaip pagaikštis ir liūdnai, niūriai karojo baimės perkreiptame Zakarijo veide. Be to, šio persigandusio veido ir nelinksmos nosies savininkas drebėjo it epušės lapas. Ar tik ko nors nenutiko anapus uždangos?

Taip, ten iš tikrųjų atsitiko kažkoks neregėtas dalykas. Taigi klausykitės ir drebėkite.

Zakarijas, būdamas nekvailas, nusprendė: "Jeigu jau man tenka perduoti viešpačiui dievui maldas už visą šią kompaniją, į kurią man, atvirai kalbant, tik nusispjauti, tai reikia bent pasinaudoti proga ir kreiptis į neregimąjį Sabaotą su mažučiu asmenišku prašymu." Taip pagalvojęs, jis puolė kniūpsčias ir ėmė kuždėti:

- Visagalis dieve, ar nepadarytumei man kartais nedidelio malonumo: ar neišgydytumei nuo nevaisingumo mano žmonos? Būk toks geras, padaryk, idant Elžbieta padovanotų man mažiuką ir neversk ilgai šito dalyko kaulyti.

Paskui Zakarijas pamaldžiai priklaupė ant vieno kelio.

Atsikėlęs kaktomuša susidūrė su spindinčiu angelu. Jam, neišmanėliui, reikėjo dėl to tik džiaugtis, o jis, nei iš šio, nei iš to, nusigando: visai nesitikėjo išvysti priešais dievo pasiuntinį. Angelui netgi teko jį raminti:

- Nesibijok, Zakarijau, laimingiausias iš visų Zakarijų! - tarė jam angelas. - Tavo malda pasiekė dangų ir viešpats ją išklausė. Panaudojęs ypatingą retroaktyvią jėgą, kurios negali suvokti žmogaus protas, jis transformuos tavo žmoną. Elžbietą palikai nevaisingą kaip dykumą; praeis devyni mėnesiai ir tu jos nebepažinsi. Pasakysiu dar daugiau: tau gims sūnus ir pavadinsi jį Jonu. Ir bus tau džiaugsmo ir Izraelio vaikai džiūgaus.

Tavo sūnus negers vyno ir kitų smarkių gėrimų. Jis sakys pamokslus ir žmonės juo tikės: blaiviu visada tiki. Daugelį netikinčių jis atves prie viešpaties dievo. O baigdamas, seni, aš tau pasakysiu, ko nė nesapnavai: tavo sūnus bus Mesijo pranokėjas!*

*Mesijas (sen. hebr. - pateptasis) - mitinis gelbėtojas, kurio paveikslas susiformavo judėjų religijoje apie VIII amž. pr. m. e. , tais laikais, kai Judėjoje ir Izraelyje žemę užgrobė diduomenė, o turtai ėmė koncentruotis valdančiosios klasės rankose. Skirtingos klasės nevienodai suprato šio paveikslo turinį ir šis supratimas kito, keičiantis istorinėms epochoms. Išnaudojamieji - vergai ir valstiečiai - tikėjosi, kad pasirodęs iš dangaus gelbėtojas įkurs teisingumo karalystę ir išvaduos juos iš priespaudos; valdančiosios klasės atstovai - vergvaldžiai, žemvaldžiai, pirkliai - svajojo apie karalių iš "Dovydo namų", atseit, iš senos dinastijos, kuris padarys jų valstybę galingą ir gins jų interesus. Stiprėjant romėnų priespaudai, mesiją ėmė vaizduotis kaip išvaduotoją iš svetimųjų jungo. Visose istorinėse epochose mesianizmas, atitraukdamas liaudies masių dėmesį ir jėgas nuo realios kovos dėl klasinių interesų, buvo reakcinis reiškinys.

Judaizmas skelbė, kad, prieš ateinant mesijui, pasirodys specialus pranašas. Krikščionys tokiu Jėzaus Kristaus pirmtaku laiko mitinį Joną Krikštytoją. Zakarijas nenorėjo tikėti savo ausimis. Manydamas, kad iš jo juokus daro, tarė angelui:

- Gerbiamasis, viešpats dievas man perdaug dosnus, juk aš prašiau menkniekio. Ar tik nesijuokia jis iš manęs? Sakysim, aš tavim patikėsiu, bet kaip įrodysi, kad tikrai esi dievo pasiuntinys?

Zakarijo abejonės angelą labai įžeidė.

- Negerai, negerai šitaip, seni, - atsiliepė jis. - Atėjau pas tave draugiškai, pasiųstas tėvo Sabaoto, o tu pamanei, kad noriu tave apmulkinti! To jau per daug! Tad žinok: esu Gabrielis, pačios pirmosios kategorijos arkangelas, tas, kuris stoviu dievo akivaizdoje. O kad tu daugiau neabejotum ir nereikalautum iš manęs paaiškinimų, nuo dabar ligi tos dienos, kai išsipildys tai, ką tau pranešiau, tu būsi nebylys.

Taręs tuos žodžius, arkangelas Gabrielis pakilo į palubę ir atsisveikindamas net nenusilenkė apkvaitusiam Zakarijui.

Arkangelo misija, matyt, iš tikrųjų buvo rimta, jei Zakarijas neteko žado: vargšelis pasidarė nebylus kaip žuvis!

Dabar jūs jau žinote, kad ne be reikalo nelaimingojo levito veidas buvo toks komiškas, kai jis pasirodė žmonėms.

Veltui jį klausinėjo:

- Kas?.. Kas atsitiko?.. Nagi kalbėk, kalbėk, dvasiškas tėve!

Zakarijas tiktai kratė galvą ir kažką murmėjo, nieko iš jo nesužinojo.

Tą vakarą Izraelio sūnūs atsigulė baisiausiai susirūpinę ir visą naktį juos kankino slogutis.

 


2 SKYRIUS. Pirmtakas


"Po šitų dienų jo žmona Elžbieta pradėjo ir slėpėsi per penkis mėnesius, sakydama: Taip man viešpats padarė, šiomis dienomis pažvelgdamas į mane, kad atimtų nuo manęs panieką žmonių tarpe." (Luko l, 24 - 25)

Pasibaigus tarnystės dienoms, Zakarijas, nieko nelaukdamas, grįžo į Judą. Netrukus jo garbingosios žmonos pilvas ėmė po truputį pūstis. Dėl to visi kaimynai ėmė malti liežuviais, tiktai jos vyro liežuvis liko visiškai nejudrus. Nelaimingasis Zakarijas ne tik neteko žado, bet dar ir apkurto, o tai buvo visai nenumatyta. *

*Luko evangelijoje iš pradžių pasakyta: "... tu būsi nebylys ir negalėsi kalbėti" (Luko 1, 20). O kiek žemiau sakoma, kad atėję į Zakarijo namus žmonės "klausė ženklais jo (Jono) tėvą", kaip pavadinti sūnų (Luko 1, 62). Vadinasi, Zakarijas dar ir apkurto. Matyt, arkangelas Gabrielis pamiršo, kad buvo ketinęs padaryti Zakariją tik nebyliu. O greičiausiai evangelijų sudarinėtojai vėl nesuvedė galų su galais. Tačiau ir kurčias jis puikiausiai suprato, jog žmonės šaiposi iš to, kad madam Elžbieta taip netikėtai pastojo. Todėl per paskutiniuosius penkis jos nėštumo mėnesius vyras savo žmoną slėpė nuo svetimų akių. "Toks atsiskyrėliškas gyvenimas, - sako katalikų teologai, - visai natūralus. Šito netikėto prasidėjimo stebuklą reikėjo slėpti nuo negerų žvilgsnių ir žmonių apkalbų." O stebuklas iš tiesų buvo neįtikėtinas, nei pridėt, nei atimt.

Bet štai atėjo laikas ir Elžbieta padovanojo pasauliui kūdikį. Angelo pranašystė išsipildė, tačiau išsipildė ne visai: juk Gabrielis buvo žadėjęs, kad gimus sūnui Zakarijas vėl atgausiąs žadą. Bet nieko panašaus: jis, kaip ir pirmiau, buvo kurčias ir nebylus, nes viešpats dievas norėjo, kad kunigas išgytų, publikai matant - juk argi vertėjo daryti stebuklus uždaromis durimis?

Tad Zakarijas liko kurčnebylis tol, kol atėjo laikas atlikti viešas religines apeigas, praktikuojamas žydų religijoje, gimus berniukui. Tai buvo apipjaustymo apeigos. Praėjus savaitei po to, kai Jonas - taip angelo įsakymu buvo pavadintas kūdikis - atsirado pasaulyje, jį nunešė į Jeruzalės šventyklą ir padarė chirurginę operaciją, kuri pas žydus ir musulmonus reiškia krikštą.

Tuo metu Zakarijas ūmai suriko:

- A-ja-jai!.. Kaip gerai!.. Aš galiu kalbėti!.. Mielieji mano, aš jau šneku.

Ir norėdamas atsigriebti už devynių mėnesių nebylumą, jis, taip sakant, vienu atsikvėpimu išpleškino ilgiausią savos kūrybos maldą Jehovos - Sabaoto garbei.

Iš tiesų reikėtų šią maldą pacituoti, ji to verta. Jos tekstas pateikiamas evangelijoje ir prasideda šitaip:

"Pagirtas teesie viešpats, Izraelio dievas, nes jis aplankė ir atpirko savo tautą! Jis pažadino mums galingą gelbėtoją savo tarno Dovydo namuose..." na ir taip toliau (Luko 1, 68 - 69).

Taip žodis žodin ir pasakyta, aš nieko neprasimanau. Bet ar verta gailėtis Zakarijo, jeigu jis taip džiaugėsi, kad jam Izraelio dievas įstatė ragus?..

Jonukas augo, švelniausiai globojamas savo motinos ir Zakarijo. Įdomi smulkmena: berniūkštis kiekviena proga pasprukdavo iš namų ir vienas dvakinėdavo po apylinkes, ištisas valandas kalbėdamasis patsai su savimi.

Kaip matote, Jonas buvo tikrų tikriausias žydų laukiamojo Mesijo pirmtakas.

Bet kada gi ir kaip gimė ilgai lauktasis Mesijas? Kaip tik apie tai dabar ir kalbėsime.

 


3 SKYRIUS. Šventosios dvasios įsikišimas


"Angelas jai tarė: Nebijok, Marija, nes tu radai malonę pas dievą. Štai pradėsi jsčioje ir pagimdysi sūnų ir praminsi jį vardu Jėzus." (Luko 1, 30 - 31)

Na ir vikruolis buvo tasai arkangelas Gabrielis, jaunasis Jehovos pasiuntinys! Jei tikėsime, ką apie jį pasakoja šventosios knygos, tai Gabrielis vienu atžvilgiu buvo tikras meistras: jis mokėdavo apstulbinti žmones pranešimais apie būsimą šeimos padaugėjimą. Mes jau matėme, kaip jis iš anksto painformavo, kad gims Jonas; dabar jį vėl išvysime tame pačiame vaidmenyje. Ir kaip jūs manote, kur? Ogi pas Elžbietos pusseserę.

Elžbieta turėjo pusseserę, vardu Marija, kuri gyveno Nazarete, atkampiame Galilėjos miestelyje. Jauna tamsiaveidė Marija buvo gražuolė, kokių reta - skanus kąsnelis, kurio neatsisakytų nė pats karalius.

Tuo metu Judėjoje karaliavo toks Erodas*, kurio žydai nepripažino tikruoju karaliumi.

*Erodas Didysis (73 - 4 metai pr. m. e.) - Judėjos karalius 40 - 4 metais pr. m. e. 40 metais pr. m. e. Romos senatas paskyrė jį tetrarchu (ketvirtuoju valdovu), vienu iš keturių Judėjos valdovų; vėliau Erodas gavo Romai pavaldaus vasalinio karaliaus titulą. Jį palaikė triumviras Markas Antonijus, o vėliau Romos imperatorius Oktavianas Augustas. Iš Oktaviano Erodas gavo sritį Viduržemio jūros pakraštyje ir Užjordanėje. Erodas įkūrė Cezarėją, pastatė Jeruzalėje karaliaus rūmus ir pertvarkė Jahvės šventyklą. Jis žiauriai malšindavo liaudies sąjūdžius prieš romėnų viešpatavimą. Tų žiaurumų prisiminimai, galimas daiktas, atsispindėjo Mato evangelijos mite apie nekaltųjų bernelių išžudymą.

Tačiau iš tikrųjų tuo metu, kai, pasak evangelijos, gimė Kristus, Erodas jau buvo miręs. Šis romėnų primestas monarchas buvo jų akyse paprastas išsišokėlis, užgrobęs teisėtojo karaliaus sostą. Tuo tarpu karališkojo Dovydo giminė* turėjo keletą palikuonių, tarp jų buvo ir vienas dailidė, vardu Juozapas.

*Dovydas - antrasis Senovės Izraelio karalius (XI amž. pabaiga - X amž pradžia pr. m. e.), pradėjęs dinastiją, valdžiusią iš pradžių visą Izraelį, o vėliau pietinę Judėjos karalystę iki "Babilono nelaisvės". Senovės žydų "Babilono ištremtis" (arba "Babilono nelaisvė") - tai prievartinis diduomenės, valdininkų, prekybininkų ir amatininkų iškraustymas į Babiloną. Tai įvyko VI amž. pr. m. e. , kai buvo paimta Jeruzalė (597 m.) ir kai Babilonijos karalius Nabuchodonosoras galutinai sutriuškino Judėjos karalystę (586 m.). Ketvirtajame VI amžiaus pr. m. e. dešimtmetyje persų karalius Kiras, nukariavęs Babiloniją, daugumai žydų leido grįžti į tėvynę.

Karaliaujant Dovydui, Jeruzalė tapo valstybės sostine. Dovydas pirmą kartą senovės žydų istorijoje paskyrė specialius metraštininkus, kurie turėjo nuolat registruoti visus įvykius. Vėliau tie metraščiai įėjo į biblines Karalių knygas. Kaip sako Biblijos legendos, Dovydas atlikęs daugelį žygdarbių (nugalėjęs milžiną Galijotą ir t.t.) ir sukūręs psalmes, sudėtas į Senąjį testamentą.

Be to, Dovydas išgarsėjo savo žiaurumu, klastingumu ir daugpatyste. Jis išdavė savo globėją Saulių, užgrobė sostą ir apsistatė pulkais moterų. Jis nužudė savo karo vadą Uriją, norėdamas pasiimti jo žmoną gražuolę Betsabėją. Nukariavęs Užjordanę, Dovydas įsakė nužudyti kiekvieną trečią tos srities gyventoją. Ir štai Mariją sužiedavo su Juozapu iš Dovydo giminės.

Merginos tėvas ir motina, Joakimas ir Ona, iš pradžių buvo nutarę pašvęsti savo vaiką viešpačiui dievui: Mariją dar visai mažytę atvedė į šventyklą ir ten iškilmingai prisaikdino, kad niekad neištekės ir pasišvęs tarnauti kunigėliams.

Bet vieną gražią dieną Joakimas ir Ona pakeitė savo ketinimą. Dėl kokios priežasties? Apie tai evangelija nieko nesako. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet Joakimas ir Ona nutarė savo dukrą sužieduoti su dailide Juozapu. Galimas daiktas, kad jie paprasčių paprasčiausiai buvo jam įsiskolinę, o atsiteisti neturėjo iš ko, tad senasis sukčius Juozapas už skolą pareikalavo, kad tėvai atiduotų jam per žmoną savo mergiotę. Kartais sudaromi ir tokie sandėriai...

Vienu žodžiu, senieji pažadai buvo pamiršti ir Mariją su Juozapu iškilmingai sutuokė toje pačioje šventykloje, kur ji kitados buvo padariusi mergystės įžadą.

Reikia pasakyti, kad kunigai iš senų senovės pasižymėjo nepaprastu sukalbamumu: juk gražuolė, kaip žinia, buvo pažadėta jiems, bet už nedidelį atlyginimą jie sutiko perleisti ją kitam ir palaimino dailidės santuoką lygiai taip pat, kaip būtų palaiminę pirmo pasitaikiusio padaužos santuoką.

Bet Marija ėmė spyriotis: Juozapas buvo jau nebe pirmos jaunystės, paniurėlis, pliktelėjęs, ilga susitaršiusia barzda, o, be to, dar bambeklis - toks jaunikis nežadėjo ypatingos laimės. Antra vertus, mergelė rimtai žiūrėjo į savo priesaiką.

Kai su ja pradėjo kalbėti apie Juozapą, ji papūtė lūputes ir sušuko:

- Še tau, kad nori! Juk aš padariau mergystės įžadą!

Laimė, Juozapas buvo gana apsukrus diplomatas. Suleidęs

pirštus į skystas savo plaukų sruogas ir gudriai šypsodamasis, jis nerūpestingai pasakė:

- Klausyk, panele, jeigu tik šis vienas dalykėlis tau kelia nerimą, tai galiu nuraminti. Visa bėda, kad man vienam labai

nuobodu, nėra su kuo pasišnekėti. Turėjau papūgą, bet ji praeitą savaite pastipo. Pažiūrėk į mano kelnes! Patsai siuvuos sagas.

Matai, kaip blogai jos prisiūtos? Klausyk, žmona man reikalinga tik tam, kad keptų kotletus ir lopytų drabužius. Štai kaip aš suprantu vedybas!

Visa tai buvo pasakyta taip nuoširdžiai, kad motušė Ona susigraudinusi apsiašarojo. Ji atsisuko į dukrelę ir šnipštelėjo į pačią ausį:

- Nesiožiuok, kvailiuke! Jeigu mudu su tėvu leidžiame tave už vyro, tai nedrįsk nepaklausyti. Ano ketinimo teks atsisakyti.

Tu gi žinai, jog tėvui prastai sekasi. Priimdami tave į šventyklą, kunigai nulups mums tris kailius, o Juozapas neprašo jokio kraičio. Sutik, nenaudėle! Geresnio vyro kaip gyva nerasi.

Marija nuleido akis ir sukuždėjo:

- Gerai, mama, sutinku, . bet aš niekad nesulaužysiu įžado...

Juozapas nusilenkė ir tarė:

- Madmuazele, jūs darote man didelę garbę.

Šitaip tėtušio Joakimo dukrelė tapo karaliaus Dovydo palikuonio sužadėtine.

Laukdama jungtuvių dienos, juodukė mergina pasiliko pas tėvą ir motiną: gimdytojams išėjus į darbą, ji saugodavo namus.

Ir štai vieną kartą - tai atsitiko ankstyvą kovo mėnesio rytą, pačioje pavasario pradžioje - Marija, vienų viena sėdėdama savo kamarėlėje, išvydo žavų jaunikaitį.

Juodukė pakėlė galvutę; ji nustebo, bet tas nustebimas buvo malonus. Žavingai šypsodamasis, jaunikaitis prisiartino prie jos.

- Laba diena, Marija, - tarė jis. - Betgi tu iš tiesų meilutė!

Iškart matyti, kad esi pilna dievo malonės - jis yra su tavimi, mūsiškis visų grožybių kūrėjas. Tu esi laimingiausia iš moterų, nes kūdikis, kuris gims iš tavęs, bus tūkstantį kartų pagirtas.

Marija vis labiau stebėjosi, bet kartu ir džiaugėsi. Niekad ji nebuvo girdėjusi tokio melodingo balso: koks jis nepanašus į jai peršamo senio barzdylos kriunėjimą.

Tačiau labiausiai apstulbino Mariją žinia, kad jai gimsiąs kūdikis. Tai išgirdusi, ji gražiajam jaunikaičiui atsakė šitaip (cituoju evangelisto Luko žodžius, l perskyr. , 34 eil.): "Kaip tai įvyks, kadangi aš nepažįstu vyro?"

Toks mergaitės naivumas jaunikaitį neapsakomai sužavėjo.

- Gražuole Marija, prašom nesirūpinti, - atsakė jis. - Čia vieni niekai! Mano vardas Gabrielis, o iš profesijos aš angelas,

todėl gali manim visiškai pasitikėti. Aukščiausiojo galybė apgobs tave, o kaip bus toliau - pamatysim vėliau! Patikėk manim, meilute: tau gims vaikelis, tu jį praminsi Jėzumi, o visi kiti jį vadins dievo sūnumi.

Nuo tos valandėlės Marijai išsisklaidė visos abejonės.

- Aš esu nuolanki tavo vergė, - tarė ji, - teesie taip, kaip tu pasakei.

Kas gi tuo metu atsitiko Joakimo namuose Nazarete? Į šį klausimą vienas šventas vyskupas atsako: "Tą akimirką Žodis tapo kūnu."

Na ką gi, kūnu tai kūnu!

Atlikęs savo misiją, arkangelas Gabrielis suplasnojo sparnais ir išlėkė pro aukštinį.

Švenčiausioji mergelė buvo apvaisinta; šventosios dvasios įsikišimas pasibaigė puikiausiai.

Dėl to aš drįstu užduoti vieną nedidelį klausimą savo senam bičiuliui, mūsų šventajam popiežiui: kodėl Jėzus Kristus evangelijose vadinamas čia "dievo sūnumi", čia "žmogaus sūnumi"? Juk tai, velniai griebtų, ne tas pats! Juo labiau kad žodis "Gabrielis" žydiškai reiškia "dievo žmogus". Šventasis tėve, jūs padarytumėte didelę malonę, jeigu artimiausiame visuotiniame bažnyčios susirinkime mums tai paaiškintumėte. Mat, jeigu tikintieji manys, kad evangelistai, vadindami Jėzų čia žmogaus sūnumi, čia dievo sūnumi, norėjo pasakyti, kad kalbamasis Jėzus yra "dievo žmogaus" sūnus, tai čia mums gresia nauja erezija.

Tik labai prašau, šventasis tėve, nepamanykite, kad čia mano vieno samprotavimai.

Būdamas tikintis ligi pat kulnų, esu tikras, kad arkangelas Gabrielis neturi nieko bendra su šventosios dvasios išdaigomis. Esu linkęs tikėti - ir labai tikiu, - kad balandis apsiėjo be pašalinės pagalbos.

Tai daug įdomiau!

Jocys.com

Privacy Policy