Jocys.com - Pasakos

Buvo viena tokia karalystė, bet atskrido kartą slibinas ir viską išvartė, puodus išdaužė, karaliaus karūną sulaužė, pagriebė princesę ir išskrido namo. Apimtas sielvarto karalius paskelbė, kad tas, kas išgelbės princesę, gaus jos ranką ir pusę kojos. Niekas nenorėjo trenktis kažkur į kalnus su slibinu kautis, bet karaliui pažadėjus dar ir papą, atsirado vienas labai kilnus riteris ir tarė karaliui:
— Tiek jau to, padėsiu tau, bet ką rasiu slibino namuose, tas irgi bus mano.
Apsidžiaugė karalius, lengviau atsiduso visi karalystės mužikai, kad karalius prie jų daugiau nesikabinės.

Iškeliavo riteris princesės vaduoti. Ėjo jis taip kelias dienas ir naktis, kol maistas pasibaigė ir alkis apėmė. Galiausiai priėjo didelį ežerą. Nutarė ta proga žuvies pasigauti ir pradėjo pakrančių akmenis su kelmais vartyti. Ilgai vartė ir baladojosi, kol po vienu aptiko tris sliekus, nespėjusius susigaudyti ir pasprukti apakintus šviesos. Kaip tik riteris jau susiruošė mauti vieną ant kablio, tas prabilo žmogaus balsu:
— Kilnus riteri, nežudyk mūsų ir nemauk ant kablio. Mes tau už tai padėsime geresniais būdais. Apvyniok vieną iš mūsų ant kablio ir mesk į vandenį.
Riteris kiek nustebo, kalbantį slieką pamatęs, bet paskui prisiminė, kad slibinai egzistuoja, tai kiek nusiramino ir atsakė:
— Gerai, bet jeigu pabandysi pabėgti, aš tavo draugus nužudysiu, — ir metė kablį su slieku į vandenį.
Vandenyje sliekas prisiglaudė prie kablio, kad to žuvys jo nematytų, apsidairė aplinkui ir pradėjo rėkti:
— Eee, žuvys, plaukit čia ir greitai, kitaip snukin visos gausit!
Neilgai trukus, prie slieko priplaukė karosas ir sako:
— Ko čia rėki, miegoti dumble neduodi, tuoj aš tave suėsiu, kvailas slieke.
Apžiūrėjo sliekas karosą, pasvėrė, kad mėsos riteriui bus mažoka ir sako:
— Nešdinkis iš čia. Jeigu bandysi mane ėsti, kablys tavo žiauną užkabins, riteris ant kranto ištrauks ir galas tau, tik kaulai liks.
Karosas įsižiūrėjo, ale tikrai, kablys matosi ir siūlas iš kablio į ežero dangų eina. Padėkojo sliekui ir nuplaukė laimingas, kad mirties išvengė. Sliekas vėl pradėjo rėkti. Taip jis dar kelias žuvis nuvaikė, kol priplaukė didelė lydeka, slieką akiplėšą ežero etiketo pamokyti. Įvertino sliekas jos svorį, riebumo koeficientą ir pradėjo įžeidinėti lydeką:
— Ko čia spoksai, pelkių silke nusususi! Plauk arčiau! Aš iš tavo dantų tau grėblį darysiu!
Lydeka įsiuto baisiai ir net nepaklaususi, kam jai reikia grėblio, puolė jį ryti. Tas tik šast, greitai išsisuko. Timpt už žilkos, riteris trukt ir ištraukė lydeką į krantą. Pavalgė sočiai visi ir toliau kelionėn patraukė.

Vėlai naktį priėjo slibino olą su dideliais vartais. Ola aklina, langų niekur nėra, o vartai užrakinti. Antras sliekas ir sako riteriui:
— Matai, vartuose rakto skylė ir piršto neprakiši. Bet aš galiu tau vartus iš vidaus atrakinti.
Riteris ir sako:
— Gerai jau, bet jeigu pabandysi pabėgti, aš tavo draugus nužudysiu.
— Niekur aš nepabėgsiu, — atsakė sliekas, — tik duok man savo maiše trumpam pasiknaisioti.
Įlindo sliekas į riterio maišą su rakandais visokiais ir išsitraukė ilgą vielos galą. Ilgai stenėjo, kol išlankstė iš jos kažkokį keistą kringelį. Įkišo tą pro rakto skylę, užkabino už sklendės viduje ir atrakino vartus. Tas sliekas buvo pogrindinio judėjimo „Laisvę sliekams“ narys ir išmoko tokių dalykų laisvindamas sliekus iš kurmių nelaisvės. Jis taip pat su kitais sliekais vogdavo puodus iš karalystės kaimų naktimis ir nešdavo vietiniam kaimo kalviui, kuris už mokestį kaldavo sliekams šarvus ir kalavijus. Už tai vėliau jį visas kaimas kalvės krosnyje ir sudegino.

Riteris tyliai prasėlino prie slibino ir papjovė jį mieganti. Neilgai trukus, viename kambaryje surado ir princesę. Bet ji, išgirdusi apie tai, kad turės jam atiduoti savo ranką, koją ir dar papą, užsispyrė ir nenorėjo su juo namo eiti. Ji jau buvo pripratusi prie slibino mastelių ir mažesni gabaritai jos nedomino. Nusiminė riteris, bet trečias sliekas ir sako:
— Kai naktį princesė miegos, įleisk mane į jos kambarį, o visa kita palik man. Ryte vėl ateik pas princesę ir paprašyk jos rankos.
Riteris kiek pagalvojo ir sako:
— Gerai, bet jeigu pabandysi pabėgti, aš tavo draugus nužudysiu, — ir padarė, kaip sliekas prašė.

Kol princesė miegojo, sliekas įlindo į jos užpakalį, nušliaužė iki pilvo ir pradėjo tyliai ryto laukti. Ryte riteris įėjo į kambarį ir vėl pasiūlė princesei geruoju atiduoti jam savo ranką su kitais organais. Sliekas tai išgirdęs, kad pradės jos pilve vartytis ir rangytis. Princesė sau už pilvo čiupt ir galvoja: „Čia, tikriausiai, drugeliai mano pilve, kas yra empiriniai įrodymai, kad aš jį myliu.“ ...na... ir sutiko jam savo ranką, koją ir net abu papus atiduoti.

Kadangi viskas finale labai gerai susiklostė, sliekai ir sako riteriui:
— Mes tau padėjome, paleisk mus dabar kilnus riteri. Kai keliausi namo, nepamiršk užsukti į mišką prie ežero, atšvęsime tavo misijos sėkmingą pabaigą.
Paleido riteris visus sliekus ir nubėgo pas princesę.

Jis su ja dar kelias savaites gyveno pilyje, kepė iš slibino šašlykus ale puotavo iš slibino rūsio gėrimais visokiais. Bet slibinas smirdėti pradėjo, tai nutarė kad laikas susikrauti visą slibino auksą, kiek tik pakėlė, ir namo keliauti. Pakeliui užsuko dar ir į mišką su sliekais pasilinksminti. Ten jų sliekai jau su gausiu vaišių stalu laukė. Visi per naktį valgė, midų, alų gėrė, varvėjo jis per visus galus grynoje ir perdirbtoje formoje, šoko, dainavo, kad net lapai nuo medžių krito. O ryte sliekai miegančius ir girtus riterį su princese papjovė. Sėdėdami ant aukso krūvos sliekai valė peilius nuo kraujo nukritusiais medžių lapais ir šnabždėjosi tarpusavyje tyliai apie pasakos moralą, kad kai tau kažkas nori padėti, nereikia grasinimais švaistytis, kad tu draugus nužudysi, ir paskui girtam miškuose stūgauti ir be sąmonės voliotis.

Kaip atsirado Baltijos jūra

Kadaise ten, kur dabar Baltijos jūra banguoja, buvo didžiuliai kalnai, o ant jos viršūnės gyveno atsibastęs neaišku iš kur didžiulis milžinas Tamerlanopitekas. Tų kalnų slėniuose, kur dabar Lietuva, tarp miškų ir laukų gyveno senovės lietuviai. Ir būtų vargo nematę, jeigu ne ta kalnų erkė. Tamerlanopitekas nusileisdavo pas lietuvius kartą į metus ir pareikalaudavo jam duoti šimtą maišų lietuviškų mergelių, šešis vežimus juodos duonos ir penkis rūkytus skilandžius. Jeigu negaudavo, pats nulupdavo namų stogus, išknisdavo žemę ir prisigaudydavo, kiek jam reikėjo. Tada su tais maišais vėl nusibaladodavo į kalnus, kur juos kaip saulėgrąžas triauškė iki kito karto. Iš klanų girdėdavosi tik siaubą keliantys klyksmai. Ilgai kentėjo lietuviai. Galvojo, kad nesupranta svečias gal vietinių papročių, bet kaip tai negerai gaunasi su ta pabaisa. Ir mergų gaila ir skilandžių. Galiausiai, apsvarstę planą, kaip viską išspręsti, sako jam:
— Tu, Tamerlanopitekai, eik į rytus. Ten yra tokia pasakų šalis Maskolija, kurios miškuose surasi daug prisirpusių mergelių cukraus vata padengtų. Jos po medžius laipioja, tai tik skink kaip uogas ir valgyk. Tas seilėmis aptekėjęs ir nubėgo. Bet nepatiko jam vietinės uogos, nes ne cukraus vata tai buvo, o gaurai, kurie tarp dantų strigo ir labai sunku buvo medžiuose jas, kaip utėles skrandoje, gaudyti. Supyko baisiai milžinas ir į Lietuvą atgal patraukė, lietuvaičių ėsti ir lietuvių mužikus mušti už tai, kad apgavo.

Lietuviai tuo metu veltui laiko negaišo. Kol milžinas maskoles vaikėsi, jie pasikvietė į pakalbą ukrainiečius, kurie turėjo daug kastuvų, nes tuo metu kasė Juodąją jūrą. Tie Tamerlanopiteko kalno guolio vietoje pradėjo kasti duobę į žemės centrą. Lietuviai tuo metu sumeistravo ir pastatė milžino guolio vietoje tuščiavidurę lovą iš šiaudų.

Parėjo milžinas namo visas pavargęs, alkanas, nusilpęs, o lietuviai jam ir sako:
— Tu jau mums atleisk, mes gi kvaili, nežinojome, kad taip bus. Užkąsk va greitai kiaulių šimtą ir gulk pailsėti, pamiegok. Mes tau net minkštą guolį paklojome. Rytoj ryte atsibusi ir tau bus paruošta mergelių šimtai. Galėsi jas viena ranka valgyti, o kita mus mušti. Atsileido širdis Tamerlanopiteko, net ašarėlė ištryško. Ir nutarė jis pamiegoti, jėgas atstatyti, ryto džiaugsmams morališkai pasiruošti. Krito ant kalno lovos... ir krito... ir krito... kelias dienas taip, kol atsitrenkė į žemės branduolį, ištaškė į jį savo smegenis ir ant jo ten pat sudegė. Užkasė tada jį ukrainiečiai su lietuviais, kad nė kvapo to milžino neliko. Dalį iškastų žemių ukrainiečiai pasiėmė su savimi, kaip užmokestį, Karpatų kalnams supilti, o likusią duobę užpylė vandeniu. Beje, nuo to laiko maskoliai lietuvių su ukrainiečiais nelabai ir mėgsta, kad tie Tamerlanopiteką pas juos atsiuntė pavalgyti.

Berniukas ir varlių princesė

Gyveno kartą berniukas. Tėvai jį vasaromis atlydėdavo iš miesto į kaimą ir palikdavo seneliams. Tame kaime buvo didžiulis tvenkinys ir seneliai bijodami, kad berniukas nuskęs, jį dažnai baugindavo:
— Tu tik neik prie tvenkinio, anūkėli. Jo dumble gyvenana labai didelė varlė. Ji tave pagaus ir įtrauks. Taip ir dingsi gyvenimo nematęs.

Berniukas augo ir su laiku darėsi vis stipresnis. Paveiktas tokios anti-varlinės propagandos jis vis labiau nekentė varlių. Dar po kiek laiko visai įsidrąsino ir patraukė jų mušti su ilgu pagaliu. Per tą vasarą pakrantėse buvo patykotos ir galą gavo dešimtys kvakių, bet didžioji su juo susikauti taip ir neišlindo. Berniukas padarė išvadą, kad didelės varlės išviliojimui reikia nužudyti dar daugiau jos grupuotės narių. Bet tai darėsi vis sunkiau. Nuo pagalio varlės ėmė išsisukinėti, o paskui iš viso panirdavo ir pasprukdavo dar iš toli pamačiusios savo giltinę. Sumeistravo tada berniukas lanką iš kiečiausio riešutmedžio ir virvių ir ėmė šaudyti juo. Per kelias vasaras išžudė baisines tamsybes varlių, bet didelė varlė taip ir neišlindo su juo susikauti. Vieną sėkmingą medžioklės vakarą, kai berniukas jau ruošėsi eiti namo ir susirinkinėjo pakrantėje strėles, šalia vienos jų ant lapo iššoko varlė ir prakalbo žmogaus balsu:
— Labas, berniuk. Aš esu varliaprincė ir įkliuvai tu dabar, šaudydamas savo lanku į visas puses be jokios atsakomybės. Būsi dabar mano vyras.

Berniukas labai nustebo, pamatęs kalbančią varlę, ir atsakė, kad nieko nežino, o tik atėjo pamestą strėlę pasiimti. Tada iš pelkės iškilo 12 didelių varlinų sulig dideliais jaučiais. Rankose jie laikė dideles bamškines nendrių lazdas ir grėsmingai vienu balsu tarė:
— Mes esame 12 valiaprincės brolių varliaprincų. Jeigu tu nevesi mūsų sesers, tu ją įžeisi ir mes tau už tai perskelsime kaukolę, kaip arbūzą, o tavo kojas sulaužysime, kaip kukurūzines lazdeles.

Berniukas labai išsigando ir parklupęs ant kelių ėmė maldauti pasigailėti. Varliaprincai išklausė berniuką ir nutarė iškarto neužmušti, bet nuvesti išsiaiškinti situacijos pas savo tėvą karalių. Rūmuose visi atpasakojo įvykius, kaip strėlė nusileido šalia princesės ir kad pagal senas tradicijas tai reiškia, kad ji bus jo žmona. Berniukas nenorėjo ženytis, nes senelis pasakojo kad tai pragaras, tai verkdamas ir nusižeminęs šliaužiojo apie karaliaus letenas kokią valandą, žadėdamas pagauti musių su uodais vežimą, kad tik jį paleistų. Galiausiai varlių karalius nusileido ir tarė:
— Gerai, gali eiti laisvas. Iš tavęs maišas musių ir keli litrai kraujo kiekvieną vasarą mūsų uodų fermai. Jeigu toliau šaudysi strėlėms, privalai ant jų pririšti švilpukus, kad mano kitos dukros iš toli girdėtų tavo strėles atlekiančias ir galėtų pasišalinti be gamybinių traumų nuo iš dangaus atšvilpiančio savo likimo. Tau ir vienos dukros užteks. Kai sukaks 30 metų, tada ir kelsime vestuves. Turėsi atvykti pas mane su diplomatiniu vizitu, iki to laiko patapęs baisiai turtingu ir įtakingu. Dabar tu tik mažas, snargliuotas ubagas, mano dukters nevertas.

Ką buvo daryti, berniukas sutiko, nes matė, kaip princesės broliai salės kampe su švytinčiomis akimis jau poliravo savo metalinius vėzdus ir kalė į medines lazdas vinis, įsivaizduodami būsimo atpildo akimirką. Visą likusią vasarą jis tik muses su uodais vaikė ir gaudė, o kitomis vasaromis reguliariai kraują pridavinėjo.

Kai berniukui suėjo 18 metų, karalius jam leido pirmą kartą pabučiuoti būsimą žmoną varlę ir ji pavirto gražiausia pasakų princese, kokią tas tik galėjo įsivaizduoti. Nuo to momento berniukas, tapęs dailiu jaunikaičiu, jau ir pats labai panoro ją vesti. Iki jam suėjo 30 metų, jaunikaitis tapo turtingiausiu ir įtakingiausiu visoje žmonių karalystėje vyru. Taip atėjo diena vykti pas varlių karalių būsimoms vestuvėms. Karalius rūmuose buvo surengta didžiulė puota. Vaišių stalai buvo nukrauti skaniausiomis musėmis, uodais ir kirminais. Princui su princese buvo paruoštos žmonėms skirtos vaišės, vietinės ir iš tolimų kraštų. Atšokus ir atidainavus, atėjus vakarui princesė jam ir sako:
— Greitai bus vidurnaktis. Tu eik, paruošk ir sušildyk lovą, o aš neužilgo ateisiu.

Laimingas sutuoktinis nubėgo, kaip žaibas, į miegamąjį, išsirengė plikai, palindo po patalais ir pradėjo laukti saldžios, lyg medus, nakties. Kai tik laikrodis išmušė dvylika, į kambarį įsiveržė princesė ir 12 jos brolių varliaprincų su dideliais vinimis prismaigstytais vėzdais. Išvilko už rankų ir kojų iš lovos, partėškė ant žemės, čia pat perlaužė jam stuburą, išmušė dantis ir sulaužė visus kaulus. Gęstant šviesai akyse berniukas išgirdo piktą princesės balsą:
— Tu ką, galvojai, kad niekas nesužinos ir neprisimins?! Užmušei šimtus mano brolių ir seserų ir dar tikėjaisi, kad aš tave už tai vesiu ir čiulpsiuosi su tavimi naktimis ir lovoje vartysiuosi? Kaip manai, kodėl kraują tau kiekvieną vasarą nuleidinėjome?! Kad tu, susna dvikoje, jėgų neturėtum toliau varles žudyti. Kaip tau viską, ko gyvenime pasiekei ir sukaupei, prarasti!? Suknistas, snarglėtas varliadaužį! Visa tavo dabar man pareis ir bus skirta fondui tavo nusikaltimų aukas remti! — Ir persmeigė jo širdį ta pačia strėle, kuria jis ją kadaise medžiojo.

O pasakos moralas... varlių kerštas šaltas ir apgalvotas, kaip ir jų kraujas. Nedaužykite vaikai varlių.

Kas pasaulyje dedasi

Mūsų vienuolyne šiandien sujudimas. Metraštininkai laksto į visas puses. Netikėtai susitiko mūsų karalystės, Galijos, Anglosaksijos, Maskolijos ir kiti karaliai. Vakar sugedo pagrindinis miesto varpas. Supasi, bet garso nėra. Saulės laikrodis vis dar veikia. Sklinda gandai, kad visuose didžiuosiuose pasaulio miestuose tas pats ir dingo vanduo. Visur ėmė jodinėti karaliaus lankininkai ir kardininkais su iešmininkais. Nuo vakar vakaro visur jautėsi keista vibracija ir girdėjosi gaudesys. O šiandien ryte virš pagrindinių pasaulio miestų pasirodė dideli juodi rutuliai. Prieš porą dienų dingo balandžiai ir dūminis ryšys su Maskolija ir Galija.

Vakar karalius savo pilies balkone virš centrinės miesto aikštės perskaitė pranešimą, kurio metu paskelbė, kad atsisako sosto ir pasaulį dabar užgrobė ir valdys reptiloidai. Nesupratau, kas tai yra, bet balkone pasirodė kažkoks nematytas padaras ir prarijo mūsų karalių. Moterys su vaikais pasipylė į visas puses. Mieste panika. Bandau valdytis, bet ir man jau baisu darosi.

Šiandien į namus įsilaužė keletas reptiloidų. Man su broliu Motiejumi ant kaktos įspaudė po juodą rutulį. Kaip supratau, mus priskyrė dirbti anglies šachtoje. Šalia gyvenančiai šeimai iš Galijos įspaude raudonus trikampius. Sake, kad jie paskirti maisto ruošime. Visas maisto parduotuves žmonės jau iššlavė. Gal per kaimynus pavyks ką nors gauti, nes už darbą šachtose nieko neduoda, tik į galvą. Beje, man į galvą kažką įstatė, pradėjau suprasti reptiloidų kalbą su užrašais.

Vakar vakare į mūsų namą atskrido didelė grupė reptiloidų. Išsidažę veidus baltai, su ilgais baltos duonos kepalais, vyno dėžėmis ir keistais kvadratiniais muzikiniais instrumentais, kuriuos tampo, kaip karvės papus. Sako, bus teminis vakarėlis su galais.

Visi suėjo pas galus kaimynus, kuriuos prieš kelias dienas paskyrė atsakingais už maitinimą. Namo gyventojai ėmė šnabždėtis tarpusavyje, kad reptilodai dabar ištuštins visas kaimynų maisto atsargas ir mums patiems nieko neliks. Mes su broliu Motiejumi turėjome kaip tik išeiti. Visą naktį dirbome šachtoje, kasėme kažkokius mineralus. Mus ir kitus žmones reptilodai parskraidino namo tik ryte. Labai pavargome. Gyvenantis po mumis kaimynas papasakojo, kad reptiloidai visą naktį linksminosi, tąsė savo muzikinius instrumentus ir suėdė visa galų šeimą su vaikais. Tik vėliau supratau, kodėl po galų kambario išdaužytais langais mėtosi kaulai. Kaimynai pripasakojo daug visokiu siaubų ir baisybių, kurie dėjosi naktį visame mieste.

Vakar reptilodai linksminosi pas maskolių prekeivius. Girdėjau, kaip maskoliai pasipūtę sakė, kad su reptilodais susitars ir kartu valdys visą pasaulį. Ryte radome visų maskolių švarius skeletus sėdinčioje pozoje palei sienas su buteliais užpakaliuose.

Ryte kažkas atsitiko, nes danguje pasirodė kitokie skraidantys rutuliai ir tuo pat metu pradėjo dinginėti juodi reptiloidų rutuliai. Centrinėje miesto aikštėje, rūmų balkone, kalbėjo pagrindinis reptilodas ir kitas keistas padaras, panašus į aštuonkojį. Abu kažką klaksėjo. Iš vėliau pakabinto rašto karališkoje lentoje supratau, kad tie aštuonkojai, tai kažkokia dangiška kontrolė ir kad juodi reptiloidai sumaišė kažkokias Saules ir jų rutulius. Visą vakarą aiškinau susirinkusiems, kurie nemokėjo skaityti ir rašyti, kas įvyko.

Pagrindinis reptiloidas ilgai atsiprašinėjo ir pranešė, kad reptiloidai ilgai virškina ir praėjo labai nedaug laiko, todėl beveik visus, kuriuos jie suvalgė, atkurs iš reptiloidų skandžio sulčių ir tie bus kaip nauji.

Grįždamas namo praėjau pro buvusią kepyklą su užrašu „Šviežios ir minkštos humanoidų mėsinės bandelės“ reptiloidų kalba. Aplinkui nieko nebuvo, net kepėjas kažkur išėjęs, tai prisidėjau pilną krepšį bandelių.

Šiandien užėjo keletas aštuonkojų ir liepė visiems eiti į lauką kažkokiai atminties procedūrai. Parašysiu vėliau, dabar reikia eiti.

Nesuprantu, kas čia ko prirašė į mano metraštį. Nors rašysena panaši į mano, bet užrašyti kažkokie kliedesiai. Skauda galvą. Radau savo spintelėje pilną krepšį bandelių. Reikės išsivirti arbatos ir pavalgyti.

Pagranduko nuotykiai

Gyveno kartą bobutė su seneliu ir neturėjo jie vaikų. Nutarė dėl to bobutė išsikepti pagranduką. Susikrapštė miltų iš visų pakampių ir iškepė dailų, apvalų duonos gaminį. Padėjo jį ant stalo, uždengė rankšluosčiu ir nuėjo karvių melžti. Toliau istorija neaiški, ar tai buvo tik bobutės prisiuosčiusios miltų haliucinacija ar ji atspindi realybę, bet, remiantis senolės parodymais, įvykiai klostėsi taip... Pagrandukas apsidairė ir galvoja sau: „Grįš bobutė su pienu ir mane suvalgys.“ Jis gi visai neseniai atsirado ir nenutuokė, kad bobutė su seneliu jį ne valgymui kepė. Bent jau bobutė taip visiems tvirtino, greičiausiai, norėdama pasiteisinti, kodėl jis nuo jos pabėgo. Tai va, nutarė pagrandukas leistis į kelionę. Išsirideno nuo stalo pro duris į kiemą, ten per vartus dar nedaug iš inercijos keliu pariedėjo ir sustojo. Užuodęs skanų šviežios duonos kvapą iš miško išlindo didelis lokys ir sako:
— Pagranduk, pagranduk, aš tave suėsiu! — Išsižiojo, plutelė tik trekšt ir sušlamštė jį vienu mauku. Taip ir baigėsi pagranduko nuotykiai. O jūs ko tikėjotės, kad apvalus duonos kepalas be rankų ir kojų toli nepaspirtas nusiridens ir sugebės apsiginti nuo didelio lokio? Tai gerai, kad jo gulinčio kokia varna ar kiškis nerado, o tai būtų ilgai kankinęsis, kol tie jį būtų ėdę.

Raganos obuoliai

Susitiko kartą kelyje jaunas vienuolis su jaunu velniu ir nutarė išsiaiškinti, kas šaunesnis ir stipresnis. Sunku dabar pasakyti, ar jie vienas į kitą ne taip pažiūrėjo, ar konfliktą lėmė ideologiniai skirtumai. Abu buvo jauni, tai aiškintis ėmė čia pat pievoje fizinio smurto metodu. Ilgai galynėjosi ir grūmėsi, bet nesugebėjo vienas kito pergalėti. Velnias bandė vienuolį ragais pasmeigti ir uodega pasmaugti, o tas visur savo kryžiuką kaišiojo, kuris kipšą akino ir degino. Pavargę ir išsekę, su ištinusiais veidais ir spragomis dantų kolekcijose, nutarė, kad imtynės nepadės ir reikia ieškoti kitų būdų. Tada vienuolis ir sako:
— Netoliese gyvena ragana. Turi ji sodus su dangų remiančiomis obelimis. Nusėtos jos dailiausiais obuoliais. Sodas aukštomis tvoromis ir prakeiksmais aptvertas. Sutariam, kad kas pirmas obuolių kibirą priskins, tas ir laimės.
— Gerai, sutiko velnias, — kasydamas kryžiais nudegintas vietas nuo pakaušio iki užpakalio.

Vienuolio su velniu imtynes tuomet užfiksavo net vietinis metraštis. Jame rašoma, kaip išpažinties metu anonimas klebonui pranešė, jog netoliese du jauni vyrai pievoje jau kelias dienas įtartinai vartaliojasi ir pukši. Klebonas surinko miesto vyrus ir nešini, kas ryšuliu malkų, kas keliais rąstais vežėčiose, arielka ir užkandžiais, su žmonomis ir vaikais patraukė vietinę moralę atstatinėti. Laukuose minia rado tik išgulinėtą žolę. Kad bent kaip kompensuoti sugaištą laiką, sumušę klebono autoritetą apjuodinusį ir išpažinties slaptumą dėl to praradusį anonimą, visi išsiskirstė.

Niekas krašte neprisiminė, iš kur ragana atsirado. Šalia gūdaus miško nuo senovės stovėjo sukrypusi troba ir didelis sodas, aptvertas aukšta tvora su spygliuotais krūmais. Raganos žemes dideliu lanku apskrisdavo paukščiai ir apeidavo žvėrys. Tik retai kaimiečiai rasdavo prie išlaužtos tvoros kokio atklydusio iš toli žvėries lavoną. Dėl to aplink ėmė formuotis gyvenvietė. Žmonės jautėsi saugūs nuo vilkų ir lokių visokių, kurie vaikus kitose apylinkėse kartais pagriebdavo ir nusinešdavo. Pati ragana užsiėmė žolelėmis ir žmonių kalba nekalbėjo. Didelei bėdai atsitikus ir kam sunegalavus, kartais netikėtai pasirodydavo, kaip šmėkla, ir nukentėjusį iš mirties nasrų ištraukdavo, neaiškių tirpalų sugirdžiusi. Prisibijojo visi raganos ir skolintis druskos pas ją nelindo. Ir vaikams uždraudė artintis, kad kokios bėdos neatsitiktų, kaip tiems žvėrims miško. Įsidrąsinę vaikai laidė į ją akmenis tik iš toli, o ta atsakydavo niekam nesuprantamais klyksmais ir prakeiksmais. Kadangi patys vaikai nuo to nesirgo, tėvai tokį raganos elgesį toleravo. Tik pašnibždomis idėjas, kad nereikėtų rizikuoti ir būtų gerai ją su visa troba sudeginti, apsvarstydavo.

Atvykę vienuolis su velniu iškarto ėmėsi darbo. Bandė lipti per tvorą ir po žeme kastis. Nuo artimiausių medžių viršūnių sparnus pasidarę perskristi mėgino. Niekas nepadėjo. Ragana juos akimirksniu pastebėdavo. Išbėgdavo su šluota iš trobos ir imdavo persekioti, kaip kurmis kirminą. Pavijusi išplėšdavo surinktus obuolius, o tuščią kibirą per tvorą permesdavo. Velnias su vienuoliu vos spėdavo kailį išnešti. Paskui dar ilgai ragana supykusi stūgavo ir visokius ženklus rodė. Pirštais į medžius ir žemę badė, kastuvu mojavo vaizduodama, kaip juos užkas. Velnias su vienuoliu jau ir savo tarpusavio ginčą pamiršo. Nutarė pasikeisdami žiežulą fiziškai nualinti. Kol vienas miegojo, kitas jai užmerkti akių nedavė. Po savaitės senolė išseko, kad nepadėjo net energetinės žolelės, kurias ta ryškiai maukė. Nuvirto iš nuovargio savo trobos tarpduryje ir ėmė knarkti. Prisiskynė tada velnias su vienuoliu pilną kibirą obuolių, išsitraukė arielkos iš terbų ir ėmė ten pat prie tvoros mėgautis. Girti dainavo iki išnaktų ir ryškiausiais parsiminimais dalinosi, kaip tuos vogė. Guzus ir mėlynes nuo šluotos vienas kitam su pasididžiavimu demonstravo. Abu sutarė, kad, atmetus ideologinius skirtumus ir nesutarimus, kartu daugiau pasiekti galima.

Ryte nuo raganos riaumojimo pabudo visas kaimas. Subėgo kaimiečiai ir mato, kad ta jau prakeikusi nelaimėlius. Guli tie negyvi, siaubingose pozose susirangę su iškreiptais kančių veidais. Šalia jų voliojosi tuščias kibiras, iki dugno išmaukti ariekos buteliai ir obuolių graužteliai. Suprato žmonės, kad tie du patys raganą išprovokavo. Bet pasibaisėjimas ir pasipiktinimas, kaip ji galėjo tokius dailius jaunikaičius užmušti, buvo didesni. Nors vienas jų su ragais, kanopomis ir raudonas visas, bet vietinėms moteriškėms už tai dar labiau patikęs. Nes prisiklaususios jos buvo pasakų apie aristokratines pabaisas pilyse su kalbančiais puodais, kuriuos pataisyti galima ir žiedą ant rankos užmauti. Nutarė visu kaimu, kad kantrybei yra ribos. Pagriebė raganą, užkišo burną obuoliu iš jos pačios sodo, kad neprakeiktų, ir pririšę po kaklu akmenį čia pat ežere prigirdė.

Atsiduso visi lengviau ir nutarė surengti išsivadavimo nuo tamsybės šventę. Dalyvavo jauni ir seni. Šoko, dainavo, alų midų gėrė. Be baimės nusikasė jos daržus, sutrypė raganiškus žolynus, skynė ir valgė nuo medžių obuolius, kepė obuolinius pyragus, darė obuolių sultis, spaudė obuolių sūrius. Vienas kitą ir vaikus vaišino. Net kiaulėms davė garduose pačepsėti. Uždrausto sodo gėrybės, pagaliau, tapo prieinamos visam pasauliui. Džiaugsmui nebuvo ribų. Kaimo senoliai paskelbė, kad nereikia bijoti raganų, nes ne tokios jos ir baisios. Dar paskelbė, kad vienuoliui su velniu pastatys paminką ir kiekvienais metais kaimas rinksis į raganos nugalėjimo ir obuolių valgymo festivalį. Tvyrojo šventinės nuotakos, švietė saulė. Rodos, net paukščiukai ėmė čiulbėti.

Apie tą kaimelį vienas kitam žmonės dar ilgai pasakojo, kai sužinojo, kas ten įvyko. Žinios pasklido, kai užklydęs keliauninkas rado jį visą nusėtą siaubingai išdarkytais lavonais be gyvos dvasios. Atsiųsta karališka komisija išsiaiškino, kad nebylė ir kurčia senutė paprasta žolininke buvo. Kad bandė ji apsaugoti vietinius nuo vaisių valgymo, nes tie savo nuodingumu mirtį nešė. Rado jos sode net didelę dalį medžių iškirsta. Bet nepajėgė ji viena sparčiai augančių milžinų įveikti. Žmonės suko galvą, kodėl ji visa tai slėpė ir aplinkinių pagalbos neprašė. Bet vėliau, kai karalius medžius iškasęs išsivežė ir jo neprieteliai su tais, kurie panašius klausimus uždavinėjo, ėmė lyg musės visose pakampėse kristi, nustojo tuo aktyviai domėtis. Vėliau obuoliai dar išlindo, kai karalienė patį karalių jais primaitino ir jo dukrą Snieguolę, su septyniais nykštukais gyvenančią, bandė nunuodyti, bet tai jau kita istorija.

Trys riešutėliai

Nutarė vienoje karalystėje karalius surengti puotą ir joje savo sūnui žmoną surasti. Sukvietė visus karalystės didikus dukras atvežti. Gyveno toje karalystėje ir pirklys paprastas, turintis labai gražią ir geros dūšios dukrą. Dukra, sužinojusi apie puotą, nutarė už karalaičio ištekėti ir nieko tėvui nesakiusi pėsčiomis į kelionę patraukė.

Vieną vakarą taip eidama sutiko voveraitę medžiotojų spąstuose besiblaškančią. Pagailo vargšelės cypsinčios ir išlaisvino iš spąstų. Voveraitė čia pat pavirto į miško burtininkę ir tarė:
— Aš su visomis kandidatėmis šitą testą darau. Taip noriu sužinoti, kurios vertos princo, o kurios ne. Tu pirma, kuri mane išlaisvino. Visos kitos abejingai pro šalį karietomis pravažiavo arba liepė užmušti ir kailį man nudirti. Už tavo gerumą duosiu tau tris riešutėlius. Kai atsidursi sunkioje situacijoje ir reikės pagalbos, sugalvok norą, perskelk riešutėlį ir tavo noras įsivykdys.

Atvykusi prie pilies vartų mergina pastebėjo, kad prasti jos rūbai, šukuosena ir karietos ištaigingos ji neturi, kaip kitos damos. Nubėgo į artimiausius krūmus, išsitraukė vieną riešutėlį iš kišenės ir sako:
— Riešutėli, riešutėli, duok man karietą pačią puošniausią, kad princas mane iš toli pastebėjęs pasirinktų.
Kadangi po ranka nepasitaikė nieko, kuo riešutėlį perskelti, nutarė dantimis perkąsti. Kando, kando, kol dantys kairėje pusėje tik pokšt ir išskilo, o riešutėliui nieko. Apimta skausmo ir supykusi, metė riešutėlį į pievą. Paskui ėmė galvoti: „Gal noras buvo per didelis ir reikėtų sumažinti savo reikalavimus.“ Išsitraukė antrą riešutėlį ir sako:
— Riešutėli, riešutėli, duok man suknelę pačią gražiausią, kad princas mane iš toli pastebėjęs pasirinktų.
Kando, kando, kol dantys dabar jau dešinėje pusėje tik pokšt ir išskilo, o riešutėliui nieko. Apimta skausmo ir supykusi metė ji ir šitą riešutėlį žolėn. Paskui vėl ėmė galvoti: „Gal per daug tikiuosi iš tokio mažo riešutėlio ir mano paskutinis noras taip pat buvo per didelis.“ Išsitraukė paskutinį riešutėlį ir sako:
— Riešutėli, riešutėli, duok man šukuoseną dailiausią, kad princas mane iš toli pastebėjęs pasirinktų.
Kairę su dešine puse jau skaudėjo, tai ėmė priekiniais dantimis kąsti. Kando, kando, kol visi priekiniai dantys tik pokšt ir išskilo, o riešutėliui nieko. Susiėmusi už burnos iš skausmo, net suklykė, metė šalin paskutinį riešutėli. „Tiek jau to, nėra kur dėtis. Eisiu taip, kaip stoviu.“ pagalvojo sau ir patraukė į atrankos salę, kur atsistojo tarp kitų kandidačių. Kadangi buvo neišpasakytai graži, princas ją be karietos, gražios suknelės ir šukuosenos iškart pastebėjo. Paėmė už rankos ir šoko, glaustėsi abu tą vakarą, kiek etiketas leido. Princas tik stebėjosi, kodėl ji nekalba su juo. Vakarui pasibaigus, karalius sukvietė visus į bendrą salę ir liepė sustoti aplink princą. Pasirodęs rūmų dailininkas paskelbė, kad karalystės archyvui užsimes greitai paveikslo eskizą ir liepė visiems nusišypsoti. Pirklio dukra, užsimiršusi ir paskendusi svajonėse apie būsimas vedybas, taip ir padarė. Pamatė princas su tarnais jos bedantę burną, išsigando baisiai, kad ligota kokia ar dantų nevalo, ir liepė pasišalinti iš konkurso. Nuliūdusi mergina grįžo namo, o princas išsirinko sau į žmonas kita moterį. Vėliau paaiškėjo, kad princas mergišius baisus ir savo žmoną, iškilusio dėl to konflikto metu, pasmaugęs iš bokšto išmetė dar tais pačiais metais.

Miško burtininkė paskui aplankiusi pirklio dukrą paaiškino, kad norėjo apsaugoti tokią gerą merginą. Ir, kad ta ateityje netaptų savo pačios nepriekaištingo grožio auka, davė jai metalinius riešutėlius. Mergina norėjo burtininkę primušti, bet ta pasivertė į voverę ir paspruko per atvirą langą. Susitaisiusi visus dantis pirklio dukra geriau suvokė, koks pasaulis pavojingas ir kad net laikantys save burtininkais ir norintys padėti gali turėti voveraitės smegenis. Beje, paralelinėje karalystėje burtininkė pirklio dukrai davė tikrus magiškus riešutėlius. Ta juos lygiai tai pat kando dantimis ir mirė akimirksniu su karietos ratu burnoje.

Magiškos pupelės

Gyveno kartą žmogelis, kuris džiaugėsi tuo, ką gyvenimas davė ir dėl papildomo nesiplėšė. Atėjo kartą pas jį į sodybą keistas pirklys ir sako:
— Atiduok man visas brangenybes, o aš tau už tai magiškas pupeles duosiu. Pripasakojo, kaip tos didelį derlių neša, nuo visų ligų gydo ir auksinius kiaušinius deda. Dėl tų kiaušinių tik į dangų lipti reikia. Neturėjo žmogelis nieko, tai kaimyno namus apkraustė, kol tas turguje viešėjo. Nusipirko pupeles ir laimingas jas darže prie namo užkasė. Labai tingėjo eiti vandens iš šulinio nešti, tai tiesiog pamyžo į tą vietą ir patraukė miegoti. Ryte atsikelia, ogi neapgavo jo prekeivis. Milžiniškas stiebas, persmeigęs debesims užpakalį, pasėtoje vietoje styro. Pažiūrėjo žmogelis viršun ir galvoja: „Kam man į dangų lipti, vaisių skinti, kiaušinių kažkokių rinkti. Patys prinokę nukris. Ir baisybei tokiai laistyti vandens nepritampysi.“ Todėl nuėjo vėl lovoje drybsoti. Nelaistoma pupelė greitai nudžiūvo ir nuvirto ant trobos, užvertusi po griuvėsiais ir patį žmogelį. Taip ir baigėsi pasaka, nes nebuvo pas jį noro dėl savęs ar kitų stengtis ir siužetą vystyti. O galėjo gi aukštai pakilti.

Jocys.com

Komentarai • 0