Jurijus Nikulinas - „Beveik rimtai...“

Jurijus Nikulinas - „Beveik rimtai...“

Yuri_Nikulin_Almost_Serious_LT.zip / 2 MB

 


Jurijus Nikulinas - „Beveik rimtai...“


1. Susimildamas, nemeluok!

2. Klouno diena

3. Kaip mokiausi vaikščioti

4. Ilgi septyneri metai

5. Pratinuos prie taikaus gyvenimo

6. Kaip atsiranda klounai...

7. Kaip tapau klounu

8. Klouną reikia matyti

9. Gyvenimas ant ratų

10. Mūsų antrieji namai

11. Mano mėgstamas kinas

12. Nukeliam paprastą skrybėlę nuo nepaprastos galvos

 


1. SUSIMILDAMAS, NEMELUOK!


Kai pasakiau mamai, kad rengiuosi rašyti knygą, ji paprašė:
— Tik, susimildamas, nieko joje nemeluok. Ir išvis, kai parašysi, duok man paskaityti.
Maniau, kad rašyti knygą apie save visai paprasta. Juk aš save gerai pažįstu. Mano, esu tikras, visiškai susiformavęs charakteris, įpročiai ir skonis. Daug negalvodamas, galiu pasakyti, ką mėgstu ir ko nemėgstu. Pavyzdžiui, mėgstu: skaityti naktį knygas, dėlioti pasjansą, svečiuotis, vairuoti automobilį... Mėgstu sąmojingus žmones, dainas (klausytis ir dainuoti), anekdotus, poilsio dienas, šunis, besileidžiančios saulės nutviekstas Maskvos gatves, kotletus su makaronais. Nemėgstu: anksti keltis, stovėti eilėse, pėsčias vaikščioti... Nemėgstu (turbūt daugelis to nemėgsta), kai gatvėje prie manęs pristoja, kai mane apgaudinėja. Nemėgstu rudens.
Išaušo pirmoji knygos rašymo diena. Atsisėdau prie stalo ir ilgai prasėdėjau, kankinausi negalėdamas sugalvoti pirmojo sakinio. Nuėjau prie knygų, vieną kitą atsiverčiau. Kaip tik žmonės nepradėdavo rašyti apie save! Tiesiog pavydas ima — kokie visų geri, sodrūs, imlūs žodžiai. Bet juk tai jų frazės. O man reikia savojo pirmojo sakinio.
Vaikščioju po kambarį, žiūrinėju knygas, fotografijas (taip visad darau prasimanydamas cirko triukų) ir bandau kurti pradžią. Ir ranka pati rašo: "Gimiau 1921 metų gruodžio 18 dieną Smolensko gubernijoje, Demidove, buvusioje Porečėje".
Akimirksniu atmintyje iškilo visos anketos, kurias yra tekę pildyti, ir perbraukiau "originalią"pradžią.
Vėl, mėgindamas rasti išsigelbėjimą, žvelgiu į knygų tomelius: Arkadijus Averčenka, Michailas Zoščenka, Michailas Svetlovas... Va jie juk pasakojo apie savo gyvenimą protingai, trumpai, aiškiai ir originaliai. Tiesa, jie rašytojai, jiems ir privalu gerai rašyti. O aš — klounas. Ir visi turbūt tikisi iš manęs ko nors ypatinga, ekscentriška.
Bet juokingo neprisiminiau nieko. Tada nusprendžiau: pradėsiu rašyti knygą pasakodamas apie patį, kaip man atrodo, paprasčiausią dalyką — apie tai, kaip leidžiu paprastą dieną.

 


2. KLOUNO DIENA


Gyvenimas iš žmonių atima baisiai daug laiko.

Stanislavas Ježis Lecas


Namuose visi dar miega. Tylu. Tiksi žadintuvas. Pabudau penkios minutės iki jo skambučio.
Pabudau ir pradėjau galvoti apie būsimus darbus. Mintys kaitaliojasi maždaug taip: Būtų gerai dar pamiegoti... Kokį mechanizmą išgalvoti naujai reprizai, kad butaforiniai tarakonai bėgiotų po maniežą? Taip mąstydamas ir atsiguliau, bet miegant nieko neatėjo į galvą.
Nuo tarakonų mintis peršoko prie Geležinkelio valdybos, kur šiandien numatyta susitikti su geležinkelininkų vaikais.
Sprendžiant iš langų, lauke nedidelis šaltukas. Kažkodėl pamaniau: gera būtų gauti atostogas vasarą, nuvažiuotumėm su visa šeima pailsėti į Kanevą prie Dnepro. Ir ūmai nuotaika sugedo: pajudinus koją, suskaudo kelis. Skauda meniską, o aš vyliausi, kad per naktį praeis.
Šitaip nusiteikus, reikia keltis, daryti mankštą, praustis, išgerti kavos ir pradėti naują dieną, kurios darbotvarkė dar iš vakaro surašyta dideliame kartono lape. Jame maždaug dvidešimt punktų, ir jeigu į dienos pabaigą perbrauksiu pusę, bus ir tai gerai.
Nesirengdamas prieinu prie veidrodžio (su glaudėmis atrodau sportiškesnis, jaunesnis) ir matau: į mane žvelgia aukštas tvirtas vyriškis, kuriam per penkiasdešimt. Jis jau ne pirmą kartą metė rūkyti, todėl prisiaugino šešis su viršum kilogramus. Šio žmogaus plaukai žili, bet jis juos dažo: žilas žmogus klouno kostiumu gali žadinti publikos gailestį.
Nuo devynių ryto pasipylė telefono skambučiai. Pirmasis — iš Sąjunginio valstybinio cirkų susivienijimo. Praneša, kad ateinantį penktadienį — Kultūros ministerijos kolegija. "Galbūt jums reikės kalbėti", — pasakė.
Pusryčiaudamas perskaičiau rytiniu paštu gautus laiškus, o pats galvoju, ką gi pasakyti per kolegijos posėdį apie cirko režisūros problemas.
Laiškai įvairūs. Paprastai per dieną ateina penki šeši, bet užtenka suvaidinti filme arba pakalbėti per televiziją, ir iš karto jų srautas padidėja. Daugiausia rašo vaikai.
Turiu įdomią Michailo Zoščenkos knygą "Skaitytojų laiškai". Rašytojas paskelbė joje gautus laiškus. Prisipažinsiu, iš laiškų knygos nesudaryčiau, nors daugelį tebeturiu — juose rimtai analizuojamas mūsų su Michailu Šuidinu darbas arenoje, žiūrovai išsako nuomonę apie filmus, kur aš vaidinau, ir tiesiog protingi, geri bičiulių laiškai.
Pusryčiaujant vėl suskambėjo telefonas. Siūlė susitikti su "mūsų fabriko kolektyvu". Paskui skambinu pats: partneriui Michailui Šuidinui (patikslinau šios dienos repeticijos laiką), į BFET, kad atsiųstų šaltkalvį vonios čiaupui sutaisyti (namiškiai prašo, kad tokiais atvejais skambinčiau būtent aš, tada, girdi, greičiau atvyksta), į cirko dirbtuves, kur siuva mums naujus darbo kostiumus. Jau žengiau per slenkstį, kai pasigirdo skambutis iš "Kompresoriaus" gamyklos. Seniai žadėjau ten nueiti, pasirodyti per pietų pertrauką. Susitarėme penktadienį.
Pakeliui į cirką reikia užsukti į vaistinę, paimti vaistų ir nuvežti juos mamai (su savo seserimis ji gyvena netoli manęs), jai pakilo spaudimas, o paskui — į Sąjunginį valstybinį cirkų susivienijimą...
Mama apsidžiaugė pamačiusi, kad atvažiavau su vaistais. Su dviem mano tetomis ji gėrę arbatą. Ėmė klausinėti, kas namuose, kaip cirkas. Aš vis žvilgčiojau į laikrodį; būtinai reikia paskambinti meistrui, kuris daro mums specialų rekvizitą.
Iš mamos važiuoju į Kalinino prospektą, į Maskvos knygos namus: reikia nupirkti žmonai Taniai, taip pat cirko artistei, dvitomį sinonimų žodyną. Ji verčia iš anglų kalbos. Paskui — į Sokolnikus, į stiklo fabriką. Ten gamina ypatingą butelį naujai cirko reprizai. Idėja būtų lyg ir gera. Partneris manęs klausia:
— Tu jau nebegeri?
— Taip, užmezgiau, — privalau atsakyti traukdamas iš kišenės degtinės butelį, kurio kaklas užmegztas mazgu.
Pasakojant repriza daug kam patiko, bet kiek vargo buvo, kol radome dirbtuvę, prisiprašėme stiklo pūtėjų padaryti šį keistą butelį. Pagaliau butelis mano rankose, ir matau, kad išėjo nei šis, nei tas. Mazgas nenatūralus. Niekas nepatikės, kad galima taip užmegzti butelio gurklį. Susikrimtęs iš laboratorijos vykstu į Cirkų susivienijimą.
Sostinės centre, Pušečnajos gatvėje, senoviniame keturių aukštų name įsikūręs mūsų Sąjunginis valstybinis cirkų susivienijimas — Sojuzgoscirkas, arba vyriausioji valdyba, kaip jį vadina artistai. Vyriausioji valdyba — mūsų cirko meno varomoji jėga ir smegenys: artistas visą laiką dirba kaip konvejeris, važinėdamas iš miesto į miestą. Ir nėra mūsų šalyje, tarkime, Maskvos, Leningrado, Saratovo cirkų artistų, visi mes — Sojuzgoscirko artistai, jis ir formuoja programas, kurios, kaip sakome, gauna "paskyrimą" į vieną ar kitą šalies cirką.
Koridoriuose pilna žmonių. Būriuojasi artistai, režisieriai, autoriai — kas užsuko važiuodami pro šalį, kas iškviesti. Gaudžia balsai, beveik visi rūko, dūmų — nors kirvį kabink.
Atidaviau vienam inspektoriui pareiškimą, prašydamas leisti mums su partneriu užsisakyti darbui naujas palaidines ir skrybėles, o paskui ilgai ieškojau po visus kambarius moters — draudimo agentės: norėjau įmokėti įmoką už save ir Tanią. Ilgai maniau, kad drausti savo gyvybės nereikia. Kam? Mes, klounai, mažiau rizikuojam negu akrobatai, gimnastai, žonglieriai, dresuotojai. Bet kai mano akyse iš po kupolo krisdamas apšvietimo prietaisas užmušė manieže klouną, nutariau naudotis Valstybinio draudimo paslaugomis.
Deja, draudimo agentės taip ir neradau. Pro meno skyriaus duris tiesiai prieš mane išėjo režisierius Borisas Romanovas, mano bičiulis, anksčiau — klounų studijos bendrakursis. Seniai nesimatėme, todėl džiaugdamiesi apsikabinome, ir Borisas, anekdotų mėgėjas, iškart porina:
— Cirke nugaišo vienkupris kupranugaris. Direktorius ūkvedžiui sako:
"Išsiųskite į centrą paraišką dvikupriam kupranugariui".
"O kodėl dvikupriam? Juk nugaišo vienkupris", — klausia ūkvedys.
"Vis tiek perpus nurėš".
Klausydamasis anekdoto, prisiminiau būsimą repeticiją. Ketindamas jau eiti, pamačiau klounus Genadijų Makovskį ir Genadijų Rotmaną. Ši klounų pora, baigusi cirko mokyklą, daugiau kaip dešimtį metų dirba kartu. Ir visur jų pasirodymai sėkmingi. Vaikinai ką tik grįžo iš VFR. Abu Genadijai džiaugsmingai pasisveikino su manimi ir davė vaistų nuo radikulito. Kai jie rengėsi išvykai, aš sirgau. Šiandien sveikas, bet vaistai turbūt dar gali praversti.
Viename koridoriuje sutikau seną artistą, kurį visi — ir jauni, ir jo vienmečiai — vadina dėde Lionia. Jis čiupo mane už rankovės ir pradėjo pasakoti apie savo, pensininko, gyvenimą. Jaučiu, vėluoju į repeticiją, o jis vis pasakoja ir pasakoja viską kuo smulkiausiai, prisimena bičiulius, sėkmes. Stoviu, klausau ir suprantu, kad dėdei Lioniai liko tik vienintelis gyvenimo džiaugsmas — ateiti čia, kur renkasi artistai.
Pagaliau aš cirke Cvetnojaus bulvare. Šiandien paskirta vaikų Naujųjų metų spektaklio repeticija. Mes turime suvaidinti intermediją su ragana. Jos vaidmenį atlieka jaunas klounas Dmitrijus Alperovas.
Repeticija vyko sklandžiai. Mūsų vyriausiasis režisierius Markas Mestečkinas buvo patenkintas. Dmitrijus Alperovas bus juokinga ragana ir nelabai baisi, todėl per vaidinimą nereikės nešti iš žiūrovų salės verkiančių mažylių. O juk ir taip būdavo.
Penkiolika paskutiniųjų repeticijos minučių, kol laisvas maniežas, Tania, Miša ir aš — štai jau ketvirtį amžiaus kartu dirbame — skiriame vienos reprizos mizanscenoms atlikti. Einame per maniežą, nešdami įsivaizduojamus daiktus, o kartais pusbalsiu vienas kitam replikuojam. Mums svarbu surepetuoti svarbiausias mizanscenas. Vėliau, palikę maniežą, reprizas tobulinsime rūbinėje — sugalvosime triukus ir kartu juos aptarinėsime, tobulinsime.
Po repeticijos užšoku į kasą ir paimu draugams šeštadieniui tris bilietus.
Eidamas iš kasos, užsukau į Mestečkino kabinetą, ir jis pasakė, kad mano. susitikimas su Teatrinio instituto studentais numatytas ketvirtadienio rytą.
Baigiasi laikas — tuoj trečia, reikia vykti į Geležinkelio valdybą į susitikimą. Iš ten — namo.
Po pietų prisėdau ir atsakiau į keletą laiškų. Dabar galima kokias dvidešimt minučių nusnausti. Paskui arbata — ir metas į cirką. v
Visą dieną nejučia ruošiausi vakariniam vaidinimui.
Mašina išsuka iš "Sadovoje kolco" gatvės į Cvetnojaus bulvarą, iš tolo matau ryškius žibintus, besirenkančią publiką, mašinas, neono reklamą: "Šiandien ir kasdien didelis cirko vaidinimas" — ir jaučiu, kaip atsiranda šioks toks jaudulys.
Už kulisų, perėjęs rekvizitu užstatytą koridorių, žvilgteliu į lapelį su šios dienos programa. Iš to, kad šalia stovi ir dėl kažko karštai ginčijasi mano partneris Michailas Šuidinas ir režisierius inspektorius, sprendžiu — programa pakeista. Tikrai, susirgus vienai oro gimnastei, jų numerio nebus, dėl to teks pertvarkyti mūsų reprizų eilę.
Ant ilgo stalo, skirto rekvizitui, paruošę maniežą, ilsisi (sėdi ir rūko) uniformininkai. Vienas iš jų, storas, nerangus, prieina prie manęs ir sumišęs sako:
— Va paruošiau vieną pokštą, noriu jums parodyti. Uniformininko vardas Valera. Jis jau seniai žada kuo nors nustebinti.
Aš jam sakau:
— Gerai, ateik į rūbinę.
Rūbinėmis cirke vadinami aktorių grimavimosi kambariai. Kas juos taip pavadino — nežinia. Tačiau, kiek esu cirke, visada sako "rūbinė".
Lipdamas laiptais, susiduriu su trejų — dvylikos metų vaikų grupe. Tai artistų, asistentų ir kitų cirko darbuotojų vaikai. Jų namie neturi su kuo palikti, ir jie kartais dienų dienas leidžia cirke. Pagaliau ir namų daugelis Maskvoje neturi. Retai kada sostinės cirko programoje kartu dalyvauja keletas maskviečių — trijuose keturiuose numeriuose, ne daugiau.
Kol spektaklis neprasidėjęs, vaikams laisvė, bet po trečio skambučio juos privers sueiti į artistų fojė: darbo metu juos gali atsitiktinai užkliudyti, partrenkti, o ir arklys gali įspirti. Aukštutiniame fojė vaikus griežtai prižiūri budinti teta Olia, kurią pažįstu daugiau kaip trisdešimt metų. Kai mokiausi klounados studijoje, ji dirbo telefonininke cirko komutatoriuje, o paskui, kai komutatorių panaikino, tapo budėtoja.
Iki vaidinimo pradžios liko 15 minučių. Daugelis artistų pradėjo mankštintis. Pamačiusi mane, teta Olia sako, kad skambino iš žurnalo "Iskusstvo kino" redakcijos ir iš Puškino bibliotekos.
Prie rūbinės durų stovi klounas Anatolijus Smykovas. Jį atšaukė iš atostogų ir siunčia dirbti į Alma Atą.
— Įkyrėjo viskas, — jis sako, — dar kiek padirbėsiu ir eisiu iš cirko. Jaučiu, jis kalba šiaip sau, tik kad kalbėtų. Jis puikus klounas. Iš jaunųjų, ko gero, vienas gabiausių. Matyt, tiesiog kažkas jam nesiseka, kažkas susikomplikavo grupėje, kur dirba. Susitarėme susitikti per pertrauką.
Tuo metu suskamba antras skambutis. Imu paskubom rengtis. Vos apsivelku klouno kostiumą, sučirškia vietos telefonas. Pakeliu ragelį.
— Man Nikuliną...
— Taip, klausau.
— Jura, sveikas, tai Arkadijus.
— Koks Arkadijus?
— Nagi Arkadijus iš "Mosfilmo", neprisimeni ar ką, vairuotojas? Balsas aiškiai girto žmogaus. Jis sako ėjęs, girdi, su bičiuliais pro cirką, o dabar stovįs kontrolinėje. Jis prašo "įtaisyti" visą penketuką (ir tai likus dešimčiai minučių iki pradžios) į vaidinimą. Savo giminėms imu bilietus prieš savaitę! Tramdydamasis gana mandagiai siunčiu jį namo ir sakau, kad, jeigu dar kartą jis sumanys ateiti į cirką, tegul skambina blaivus ir iš anksto.
Tuo laiku į rūbinę įeina Valerą, uniformininkas, kuris žadėjo parodyti kažką nauja. Jis balta striuke ir virėjo kepuraite. Rankose kaistuvas.
— Va, — intriguojamai sako jis.
Visi trys — Miša, Tania ir aš — žiūrim į jį. Valera svajoja tapti klounu. Ir savo iniciatyva dirbdamas bando daryti, kaip jis sako, "juokingus dalykėlius" — čia keisdamas rekvizitą suklups ant kilimo, čia tyčia ką nors išmes... Kol kas tuo publikos neprajuokindavo.
Jis stovi balta striuke, virėjo kepuraite, su kaistuvu rankose ir laukiamai žiūri į mus.
— Ir kas gi čia bus? — klausia Miša.
— Kai pradės pakrauti garlaivį, aš įbėgsiu ir pargriūsiu... — aiškina Valerą.
— Na, pabandyk, — atsakome.
Valerą išeina, o mudu su Michailu Šuidinu, nusigrimavę ir apsivilkę klounų drabužiais, norime per likusias iki mūsų pirmojo pasirodymo manieže minutes pažaisti nardais, kuriuos mėgsta daugelis cirko artistų.
Vos tik atsisėdame prie nardų, atsiveria durys ir į rūbinę kulka šauna šuo Mila. Paskui jį įeina žonglierius ir dresuotojas Igoris Kovalenka. Įkandin įbėga klouno Bakuno duktė — smulkutė mergytė Nataša apvaliu kaip ropė veidu, su garbanėlėmis ant kaktos.
Nataša, šaukdama: "Miva, Miva, Miva!", vaiko šunį, o tas lodamas, šoka ant sofos, paskui ant stalo, kėdžių, nuversdamas nardus ant grindų.
Pasigirdo beldimas į duris, ir pasirodė klounas Pavelas Bakunas.
— Dėde Jura, galima? — paklausė jis.
Keista, kai suaugęs žmogus, su barzda, šeimos tėvas, sako tau "dėdė". Bet taip cirke įprasta. Aš ir pats kadaise klouną Bartenevą vadindavau "dėde Vasia", o jo partnerį Antonovą — "dėde Kolia".
— Galima, dėde Jura, vietoj žodžių "pakrauti triumą" pasakyti "pakrauti triumo"?
— Pamėgink, — atsakau. — Bet man atrodo, nebus juokinga. Trečias skambutis.
Iš garsiakalbio, pastatyto rūbinėje, girdėti skambant žvangučius — spektaklis "Svajonę sutinkant" prasidėjo.
Mudu su Miša leidžiamės žemyn, už kulisų, nors iki mūsų pirmojo pasirodymo manieže dar apie šešias minutes. Prieinu prie šoninio tako, žiūriu pro uždangą į salę ir kartu žvilgčioju į pirmoje eilėje sėdinčius ant suaugusiųjų kelių vaikus.
Kartą viename cirke, per pasirodymą sveikindamasis su žiūrovais, atsitiktinai paspaudžiau vietoj rankos nukarusią vaiko koją. Publikai tai patiko, juokėsi...
Nuo to laiko, prieš eidamas į areną, ieškau salėje parankios "kojytės" (gerai būtų raudonomis kojinėmis, ji atrodo įspūdingiau ir juokingiau, net ji geriau ir matyti).
Kojytę pagaliau radau (deja, juoda kojine). Einame per tuščią fojė. Sutinkame sutrikusių žmonių, kurie pavėlavo ir dabar blaškosi po fojė su bilietais rankose, suklydę įsibrauna į tualetą, pameta pirštines ir kepures.
Girdim Mitios Alperovo balsą. Jis spektaklyje vaidina cirko administratorių:
— Na, kurgi jie, kurgi?..
— Ogi mes čia, čia! — šaukiame ir įgriūvame į žiūrovų salės amfiteatrą.
Vyksta eilinis cirko vaidinimas. Jis toks, kaip visi suvaidinti, ir šiek tiek ne toks, nes nėra dviejų vienodų spektaklių. Publika taip pat visada skirtinga. Pavyzdžiui, šiandien salėje labai jau daug atvykusiųjų. Jie į programą reaguoja kitaip negu maskviečiai, — entuziastingiau.
Pagaliau ir artistai nevienodai vaidina. Šiandien, atliekant numerį "Akrobatai su statinėmis", artistė nukrito nuo savo partnerio pečių, šiokia tokia sumaištis. Ir iš karto numeris gavo kitą ritmą. Jauni artistai ėmė nervintis, du kartus sumaišė mizanscenas. Jų nuotaika, matyt, paveikė uniformininkus, kurie nešdami jiems rekvizitą, sustatė ne ta tvarka stalus su statinėmis. Kol taisė klaidas, atsirado pauzė, ji sukliudė ir mums dirbti.
Nemalonumas lydi nemalonumą. Po šio numerio aš visada kviečiu iš publikos berniuką ar mergaitę į maniežą, siūlydamas šokti nuo statinės, ir laukiu, kol vaikas priglus prie mamos ir pakratys galvą, lyg sakydamas: "Ne, aš bijau..."
O dabar berniukas greitai pašoko iš savo vietos ir rimtai žengė pas mane į maniežą. Aš sumišau ir todėl, užuot taręs įprastą frazę: "O ar tavo mama eis nuo statinės šokti?" (šiuo metu publika visada juokiasi), — pralemenau kažką: "Sėdėk, sėdėk pas mamą, šoksi rytoj!"
Žinoma, niekas nesijuokė. Ir aš, "nesušildytas" juoko, liūdnas nuėjau pas Mišą parodijuoti tik ką rodyto numerio.
Tiesa, vėliau "įšilome" ir atgavome ritmą. Bet tam prireikė daugiau kaip visada pastangų.
Baigiantis pirmajai daliai, Igoris Kovalenka papasakojo man, jog per garlaivio pakrovimo sceną visi artistai leipo iš juoko - uniformininkas Valera ilgai stumdėsi minioje, ieškodamas vietos, kur parkristi, ir galų gale parkrito jau už kulisų. Taigi publika vėl negalėjo įvertinti jo triuko.
Antroji dalis vyko ramiai, be nuotykių. Džiaugiausi, kai, komentuodamas lokių futbolą, sugalvojau repliką: "Meška Bambula iš Užkaukazės aūlo". Ši frazė žiūrovus prajuokino.
Po vaidinimo nusivalėme grimą, persirengėme ir, baigę gerti vaisvandenius, — dirbdamas visada ištrokšti, — atidavėme raktus budėtojai tetai Oliai.
Cirke jau tuščia. Manieže tik dresuotojas Rustamas Kasejevas. Jis verčia savo lokę Mašką kartoti triuką, kuris nepasisekė per pasirodymą. Tai cirko dėsnis. Jeigu kas nepavyko esant publikai, tai reikia pakartoti po darbo.
Gaisrininkai apeina patalpas.
Diena baigėsi. Įprasta klouno diena.


3. KAIP MOKIAUSI VAIKŠČIOTI


CIRKE — PIRMĄ KARTĄ

Kurkite legendas apie save.
Dievai pradėjo nuo šito.

Stanislavas Ježis Lecas


Niekada neišdils iš atminties ta diena, kai mane, penkiametį berniuką, tėvas nusivedė į cirką. Beje, iš pradžių nė nežinojau, kur mes einame.
Prisimenu, tėvas pasakė:
— Jura, eisime pasivaikščioti, — ir suokalbiškai pamerkė mamai.
Iškart supratau — šį sykį manęs laukia siurprizas. Iš pradžių ilgai važiavome tramvajum, paskui žingsniavome pėstute. O tėvas vis nesakė, kur einam. Pagaliau priėjome didžiulį pastatą, prie įeigos būriavosi daug žmonių. Tėvas, palikęs mane akimirkai (jis, kaip vėliau paaiškėjo, nupirko bilietus iš rankų) sugrįžo ir iškilmingai pareiškė:
— Na, Jura, einam į cirką.
Cirkas! Kai įžengėme į salę, mane nustebino daugybė šviesos ir žmonių. Ir iškart žodis "cirkas" man tapo realus, juntamas, suprantamas. Va — didžiulis kupolas, raudonu kilimu išklotas maniežas, girdėti derinamo orkestro garsai... Taip buvo įdomu! Laukdamas vaidinimo, aš nesikamavau, kaip paprastai būna vaikams. Staiga sugriaudė orkestras, suspindo ryški šviesa, ir į raudonu kilimu išklotą maniežą ėmė eiti parado dalyviai.
Atmintyje liko milžiniški drambliai. Dabar suprantu, kad dramblių vedė į areną ne daugiau kaip tris keturis, bet tada man atrodė, kad jų buvo apie dešimt. Buvo ir kitų numerių, bet jų neatsimenu.
O va klounai liko atmintyje visam laikui. Netgi pravardę jų įsidėmėjau — Baraseta. Vilkintys ryškiais kostiumais, trys klounai išlėkė į areną ir, kraipydami rusiškus žodžius, garsiai kažko ginčijosi.
Prisimenu kai kuriuos jų triukus. Vienam klounui šokinėjo šaukštelis stiklinėje.
— Šaukšteli, šok! — įsakinėjo jis. Ir šaukštelis skambčiodamas šokinėjo stiklinėje.
Po šito klounas linkčiojo, ir visi matė, kad šaukštelis pririštas siūlu, kurį jis nepastebimai timpčiojo.
Įspūdį man padarė ir triukas su cilindru. Iš gulinčio ant stalo cilindro klounas traukė daugybę daiktų: dešros ritinį, dešrelių girliandą, dvi vištas, duonos kepalus... O paskui sekundei, lyg atsitiktinai, iš cilindro išlįsdavo kažkieno ranka, ir visi suprato: stale ir cilindre yra skylė, pro kurią kitas klounas, tupintis po stalu, viską paduodavo.
Aš reagavau į viską taip gyvai, kad, dusdamas iš susižavėjimo, garsiai šaukiau. Vienas klounas pamėgdžiojo mano šauksmą. Visi dėl to juokėsi.
— Tėte! Tėte! — ėmiau pešioti tėvą. — Klounas man atsakė, jis man sušuko, girdėjai?
Kai grįžome namo, aš nuo slenksčio mamai išdrožiau:
— Mane klounas pastebėjo. Jis su manim šnekėjosi.
Man taip patiko cirke ir klounai padarė tokį įspūdį, jog įsigeidžiau, kaip ir daugelis vaikų, žūt būt tapti klounu.
Iš geltonos ir raudonos spalvos kartūno mama pasiuvo man klouno kostiumą. Iš gofruoto popieriaus padarė apykaklę — žabo, iš kartono — mažytę kepuraitę su kutu, prie šliurių prisiuvo bumbulus. Taip apsitaisęs, nuėjau į svečius pas vieną mūsų kiemo mergaitę, pas kurią rengdavome maskaradus. Kažkuris berniukas buvo apsirengęs gydytoju, kažkuris vaizdavo snieguole, viena mergaitė atėjo baleto sijonėliu ir šoko. O aš — klounas ir supratau, kad turiu visus juokinti. Prisiminęs, jog, kai klounai virsdavo cirke, žiūrovai juokdavosi, aš, vos tik įėjęs į kambarį, blinktelėjau ant grindų.
Bet niekas nesijuokė.
Atsikėliau ir vėl kritau. Gana skaudžiai užsigavau (tada nežinojau, kad kristi taip pat reikia mokėti), bet, įveikęs skausmą, vėl atsikėliau ir vėl blinktelėjau ant grindų. Kritau ir vis laukiau juokiantis. Bet niekas nesijuokė. Tik viena moteris paklausė mamą:
— Ką, ar jis serga nuomariu?
Rytojaus dieną skaudėjo nugarą, sprandą, rankas, ir pirmą kartą savo kailiu patyriau — būti klounu nelengva. Greit pareikalavau, kad mane vėl nuvestų į cirką: būtent pareikalavau, o ne paprašiau. Ir mane nuvedė. Šį kartą pasirodė su dresuotais žvėrimis, su savo garsiuoju geležinkeliu senelis Durovas, kuris atrodė man nepaprastai geras ir garbingas. Tėtė tą dieną padovanojo man V. Durovo knygą "Mano žvėrys". Tai ne tik pirmoji knyga apie cirką, atminimas apie pirmuosius cirko lankymus, apie pirmuosius pasirodymus klouno vaidmenyje, bet ir prisiminimas apie tėvą, kuris įteikė šią knygą su jaudinančiu įrašu.
Pas mus į namus kai kada užsukdavo tėvo pusbrolis — dėdė Jaša, apkūnus, žilas, su ūsais, panašus į Durovą. Kai jis atėjo pas mus pirmą kartą, aš džiaugsmingai surikau:
— Durovas, Durovas atėjo!
— Kaip mane atpažinai? — paklausė dėdė, nusprendęs pasijuokti iš manęs.
Nuo to laiko jis buvo man ne dėdė Jaša, o Durovas. Kai tik ateidavo pas mus, prašydavau, kad papasakotų apie gyvūnus, apie dresavimą, apie cirką. O dėdė Jaša nieko bendra neturėjo su cirku. Iš pradžių jis juokais atsikratydavo manęs, vėliau ėmė pykti. Klausinėdamas apie cirką ir sakydamas, kad jis Durovas, dėdę aš tiesiog terorizuodavau. Po šito jis ėmė pas mus retai lankytis.


MANO MAMA


Pirmas įspūdis apie mamą — didelė ryškiai oranžinė skrybėlė. Tuo laiku, kai gimiau, į madą buvo įėjusios plačiabrylės skrybėlės su kaspinais. Daugelį metų mūsų kambaryje stovėjo po lova geltona dėžutė, kurioje buvo laikoma ši mamos skrybėlė.
Kitados mamai pranašavo scenos šlovę. Kai buvo jauna, ji sėkmingai vaidindavo provincijos teatre. Tačiau mokytis, nors ir buvo kviečiama, į teatro meno instituto aktorinį fakultetą ji nėjo manydama, kad privalo gyventi dėl manęs.
Mama mėgo pasakoti apie savo vaikystę. Gyveno ji pas senelę Pabaltijyje, Livenhofo mieste. Jos tėvas buvo pašto viršininkas. Šeimoje visada buvo rengiamos šventės, gražios eglutės. Mama mėgo žiūrinėti fotografijas.
— Va, sėdi prie stalo senelė, va aš, va tavo tetos, mano seserys: Nina, Mila, Olia.
Visos seserys senose kieto kartono fotografijose atrodė oriai.
Į Maskvą mane atvežė, kai turėjau ketverius metus. Mūsų atvykimo dieną Baltarusijos stotyje grojo orkestras, kabojo raudoni transparantai su šūkiais, gatvėse — vėliavos, portretai. Mat sostinėje buvo minima TJD — Tarptautinė jaunimo diena, trečiajame dešimtmetyje buvo tokia šventė.
— Kaip gera Maskvoje! — tariau mamai. Tada maniau, kad Maskvoje visada šventė. Iš stoties į savo namą Razguliajaus gatvėje važiavome karieta, dėl to negalėjau atsidžiaugti.
Paskui mama pasakojo, kad mane įvedė į nedidelį kambarį name penkioliktu numeriu Tokmakovo skersgatvyje, parodė naują lovytę su tinklu iš šonų ir tarė, jog čia gyvensime. Apžiūrėjęs lovelę, palietęs jos blizgančius bumbulus, žvilgtelėjęs į langą kiemo pusėn, tėvams pasakiau:
— Na, o dabar grįžkime pas senelę į Demidovą.
Kai paaiškėjo, jog niekur nevažiuosim, o liksim čia visam laikui, aš graudžiai pravirkau.
Bet Maskvoje greit įpratau.
Mama, eidama į turgų ar parduotuvę, griežtai prisakydavo nieku būdu neiti į gatvę, nes, sakė ji, "papulsi po arkliu". Šalia mūsų namo buvo visoje Maskvoje žinomas Stupino arklių parkas. Iš ryto pro namą, kaukšėdami kanopomis į akmenų grindinį, praeidavo tvirti, įsiganę sunkieji arkliai. Paskui pasirodydavo daugiau vežimų — liesus, nuvarytus arklius niugino visiškai juodi žmonės — angliavežiai, veriamai šaukiantys:
— Anglių, anglių! Kam anglių? Ang-liųųų!!!
Vėliau vežimais atveždavo bulvių ir būdavo girdėti šaukiant:
— Bulvė-ė-ės! Bulvė-ė-ės! — šaukdavo dėdulės, sėdėdami ant maišų. Paskui ateidavo į kiemą totorių su maišais. Jie rėkdavo lyg ir:
"Sen...čius mam, kam...", o tai reikšdavo: "Sendaikčius imam, perkam".
Ateidavo ir butelių supirkėjų, prie kurių subėgdavo visi vaikai. Mes atiduodavome butelius, o grąžos gaudavome "uidi-uidi" — nedidukus švilpukus su pripučiamais kamuolėliais. Kartais už butelius duodavo spalvingų pjuvenų prikimštų rutuliukų — gumos mėtyklėlių.
Būdamas mažas, mėgau pasitikti mamą: visą laiką eidavau prie namo vartų ir žvilgčiodavau į gatvę, ar nepareina. Pažindavau ją iš tolo, bėgdavau prie jos, o ji sustodavo ir, iškėlusi rankas, laukdavo manęs.
Kai kada mama būdavo man griežta. Jeigu pasakys "ne", vadinasi, tvirtai, nors ir prašytum, maldautum.
Tėvams paprastai sakydavau tiesą. Bet jeigu bandydavau apgauti mamą, ji griežtai reikalaudavo:
— Nagi, parodyk liežuvį. Parodydavau.
— O kodėl ant liežuvio balta dėmė? Meluoji?
Tada ir prasidėjo:
— Jura, nusiplovei rankas?
— Nusiploviau.
— Nagi, parodyk liežuvį.
— Gerai, gerai, einu praustis, — sakydavau.
Prisimenu Vokiečių turgų Baumano gatvėje, ten visada mano akys neaprėpdavo visko: išrikiuoti stovėdavo nudažyti katinai — jie man atrodė puikūs, buvo parduodami moliniai gaidžiai švilpukai.
Dar ir dabar pas mamą stovi molinis katinas taupyklė. Visa galva subraižyta, nes dažnai žirklėmis traukdavau pro skylę monetų kinui.
Šis nuzulintas molinis katinas mažai panašus į tą, ryškų ir gražų, kurį pirkome maždaug prieš penkiasdešimt metų Vokiečių turguje, bet tai būtent tas katinas.
Iki karo mama buvo apkūni moteris, bet kai 1946 metais grįžau iš kariuomenės, nustebau: buvo sulysusi ir pražilusi.
— Mama, tu tiesiog iš plakato "Motina Tėvynė šaukia!" — pasakiau. Karo metais mama kasė apkasus prie Maskvos, paskui dirbo evakuacijos punkte sanitare, vežiodavo sužeistuosius. Po karo įsitaisė dispečere "Greitojoje pagalboje", kur išdirbo iki pensijos.
Nuostabi mamos savybė — mėgimas bendrauti. Tėvas susipažindavo sunkiai, o motina su bet kokiu žmogum rasdavo bendrą kalbą. Ji — kur dirbo, kur gyveno — visur turėdavo daug pažįstamų, bičiulių.

Niekur išskyrus Moselpromą... (Maskvos rajono maisto ir skoninės pramonės įmonių susivienijimas.)


MANO TĖTĖ


Mano tėvas, Vladimiras Nikulinas, užsidirbdavo pragyvenimą literatūriniu darbu — jis rašydavo estradai, cirkui, net dirbo centrinių laikraščių "Izvestija" ir "Gudok" reporteriu. Kai buvau paauglys, jis man atrodė genijus, pats geriausias žmogus pasaulyje, be jokių trūkumų. Tėtė visada buvo kupinas humoro, energijos, jėgų ir optimizmo, nors gyvenimas klojosi nelengvai.
Tėvas vaikystę praleido Maskvoje. Baigęs gimnaziją, įstojo į universiteto teisės fakultetą, kurio baigė tris kursus. Po revoliucijos jį pašaukė į kariuomenę. 1918 metais mokėsi politinio švietimo kursuose, kurie rengė mokytojus Raudonajai Armijai. Baigęs kursus, tėvas prašėsi siunčiamas į Smolenską — arčiau savųjų: tėvo mama ir sesuo mokytojavo kaime netoli nuo Demidovo. Prieš pat demobilizavimą jis susipažino su mano motina. Jie susituokė, ir tėvas liko Demidove, tapo vietos dramos teatro aktoriumi. Tame pačiame teatre dirbo ir mama — aktore. Tėvas organizavo kilnojamąjį teatrą "Tereviumas" — revoliucinio humoro teatrą. Jis rašydavo apžvalgas, daug statydavo ir daug vaidindavo pats.
Greit tėvas su motina persikėlė į Maskvą (tėtei parašė laišką bičiulis, kuris patarė jam baigti studijas teisės fakultete ir pasiūlė apsigyventi jų bute, nes jų šeimą norėjo suglaudinti... "Ir mes nusprendėme: tegul geriau gyvens kuris nors mūsų pažįstamas negu svetimas", — taip parašė laiške tėvo bičiulis Viktoras Cholmogorovas).
Gyvenome Maskvoje susispaudę, materialiai sunkiai ir vis dėlto linksmai. Tėvas guldavo septintą valandą vakaro: pasidėdavo galvą ant pagalvės ir iš viršaus užsiklodavo kita pagalve. Kol jis miegodavo, galėdavome šaukti, dainuoti, šokti — tėvas nieko negirdėdavo. Vienuoliktą dvyliktą vakaro jis atsikeldavo, išsivirdavo labai stiprios arbatos, išgerdavo šešias aštuonias stiklines ir sėsdavo prie stalo dirbti. Rašydavo paprastai iki aušros. Kartais rytą žadindavo mus su mama ir skaitydavo viską, ką sukurdavo per naktį. Tai gali atrodyti keista — vietoj žodžių "labas rytas" išgirsti: "Na, gerai, pabudote, tad klausykite. Paskaitysiu konferansui įžangą ir tris reprizas". Tėvas skaitydavo ir žiūrėdavo, kaip reaguojame. Jeigu šypsodavomės (o pabudę mes galėjom tik šypsotis), jis būdavo patenkintas.
Didelį įspūdį man padarė, kai pirmą kartą perskaičiau viename iš repertuaro saviveiklininkams rinkinių tėvo pavardę. Žinojau, kad spausdina žymius rašytojus, žinomus žmones. O čia po tekstu parašyta: "Vlad. Nikulinas". Mane tai sukrėtė.
Demidove tėvą pažinojo visas miestas. O kaipgi! Jis ten įsteigė "Tereviumą", vadovavo vietos futbolo komandai, kurią pats subūrė.
Tėvas daug dėmesio skyrė man. Jis nuolat sugalvodavo įvairių juokingų žaidimų. Mėgstamas mūsų užsiėmimas — gulėti kartu lovoje ir dainuoti. Storame kartoniniame sąsiuvinyje tėvas savo ranka surašė apie keturis šimtus rusų liaudies dainų. Visas jas išmokau atmintinai. Beje, motyvus dainoms dažnai sugalvodavome patys, ir, jeigu staiga per radiją transliuodavo kokią nors dainą kitu motyvu, aš baisiai stebėdavausi.
Kartais tėvas vėlai vakare imdavo garsiai dainuoti.
— Volodia, ką tu darai, — piktindavosi motina. — Visi juk miega!
— Jau nemiega, — juokdavosi tėvas, bet dainuoti liaudavosi. Dažnai namuose jis skaitydavo Lermontovo, Asejevo, Jesenino, Majakovskio, Severianino, Feto ir kitų eiles. Skaitydavo puikiai. Visada rūpindavosi artikuliacija, nepamiršdavo kasdien daryti specialių pratimų, ugdančių kalbos techniką.
Prisimenu, tėvas pasiėmė mane pasivaikščioti. Jis aprodė man, dešimtmečiam berniūkščiui, namą, kuriame vaikystėje gyveno, stogus, kuriais pabėgdavo nuo kiemsargių.
Ir staiga įsivaizdavau savo suaugusį tėvą, bėgantį stogais — keistas jausmas.
Praėjo daug metų. Kai mano sūnui Maksimui sukako dešimt metų, aš taip pat išsivedžiau jį pasivaikščioti. Aprodžiau namą, kuriame gyvenome, mokyklą, kurioje mokiausi, tvorą, pro kurią landžiodavau, ir daržines, ant kurių stogų mes vasarą tvankiomis Maskvos naktimis miegodavome.
Turbūt Maksimui taip pat buvo keista viso to klausytis. Matyt, visi tėvai mėgsta prisiminti ir rodyti, kaip ir kur jie gyveno, kaip prabėgo jų vaikystė".
Viskas kartojasi.
Tėvas mėgo, vaikštinėdamas su manim, pasakoti savo vaikystės laikų pokštus ir išdaigas. Antai, pavyzdžiui, surinkę cirko telefono numerį, gimnazistai kviesdavosi cirko administratorių ir klausdavo:
— Ar jums nereikia vaikų arabų?
Kitame laido gale susidomėdavo ir klausinėdavo, ką moka daryti šie berniukai ir iš kur jie. Tėvas (o šalia stovėdavo jo draugai gimnazistai) sakydavo, kad jų visa šeima — penki broliai ir jie atvyko į Maskvą ieškoti laimės. Berniukai šokinėja, šoka, ryja špagas, bet maitinasi tiktai žalia mėsa.
Į pokalbio pabaigą paskiriama susitikimo valanda vaikams arabams apžiūrėti. Tuo, tiesą sakant, ir baigdavosi pokštas. O toliau gimnazistai savo vaizduotėje kurdavo reginį, kaip stebuklingųjų berniukų laukia cirke, vaizduodavosi, kaip administratorius vaikščioja nervingai pešiodamas ūsą, o arabų vis nėra ir nėra.
Kitą kartą tėvas su bičiuliais priklijavo prie mėsinės durų raštelį: "Parduodami švieži lakštingalų liežuviai ir kupranugarių kulnai". O patys kitoje gatvės pusėje laukė, kas bus. Po kokių dešimties minučių iššoko iš krautuvės įtūžęs mėsininkas ir nuplėšė raštelį. Matyt, kažkas iš pirkėjų teiravosi lakštingalų liežuvių ir kupranugarių kulnų.
Reprizų, intermedijų kūrimas, vadovavimas meno saviveiklos būreliams nebuvo labai pajamingas darbas. Kai mums būdavo ypač sunku, tėvas uždarbiaudavo pamokomis, mokydamas kai kuriuos kiemo vaikus ir mūsų mokyklos mokinius rusų kalbos ir matematikos.
Tėvas svaigalų beveik negėrė, ir kurią nors šventę pradėtas butelis portveino mėnesių mėnesius stovėdavo ant palangės. Tik retkarčiais tėvas įsipildavo į arbatą šaukštelį vyno.
Kartą atėjo tolimas giminaitis ir liko vakarieniauti.
— O ar išgerti ko nors turite? — paklausė jis.
Tėtė pastatė ant stalo pradėtą butelį portveino. Giminaitis kaipmat jį ištuštino. Nusistebėjau — kaipgi šitaip: išgerti per vakarą butelį!
Dirbdamas "Izvestijos" laikraščio reporteriu, tėvas gavo dviem žmonėms leidimą lankyti teatrus. Ir du kartus per savaitę tėvai eidavo į teatrą, o grįžę namo aptardavo pjesę, aktorių vaidybą, spektaklio apipavidalinimą. Tėvas "suvaidindavo" kai kurių scenų personažus. Taigi dar vaikas būdamas, susipažinau su Maskvos teatrų reikalais. Labiausiai tėvai mėgo Kamerinį teatrą, antrąjį MCHAT'ą ir Mejerholdo teatrą.
Apskritai aš visada žinodavau mūsų namų reikalus, girdėdavau visus tėvo su motina pokalbius, ir suaugusio žmogaus požiūriu malonu pažymėti stebėtiną tėvo ir motinos ištikimybę vienas kitam, jų meilę, rūpinimąsi kits kitu.
Kalbėdamas apie tėvo charakterį, prisimenu jo užsispyrimą ir šiokį tokį tiesmukiškumą. Jis visą laiką plūsdavo literatus, kurie nepaprastai lengvai, redaktorių patariami, taisydavo intermedijų ir reprizų tekstus. Tėvas buvo linkęs ginčytis ir ginti savo požiūrį. Kartais vos nekildavo skandalas, bet viskas baigdavosi tuo, kad kitų autorių kūrybą priimdavo, o jo — ne.
Tėvą dažnai prisimenu. Kartais atvažiuoju į Razguliajaus gatvę tik pasižiūrėti gimtųjų vietų. Ir prisimenu, kaip prieš daugelį metų štai šitaip snigo ir mudu su tėvu (jis laikė mane už rankos) ėjome snieguota Razguliajaus gatve į tradicinį pasivaikščiojimą ko nors nusipirkti prie vakaro arbatos.
Prieš einant iš namų, tėvas visada klausdavo mamą, ką nupirkti. Mama atsakydavo:
— Tris šimtus gramų garstyčių duonos, mažą kaloringą bandelę, gerai būtų šimtą gramų sviesto. Šimtą gramų dešrelių. Na, ir saldainių, jeigu liks pinigų.
Mudu su tėvu apsirengdavome ir eidavome savo maršrutu.
Iš pradžių užsukdavome į duonos parduotuvę. Visada pirkdavome pas tą pačią pardavėją. Kiekvienai pardavėjai sugalvodavome vardą. Tylią, juodbruvę, meilią duonos parduotuvės pardavėją praminėme Miška, o storą, apaugusį šeriais mėsininką — Karabasu.
Kai grįždavau iš duonos parduotuvės, tėvas klausdavo:
— Ar pas Mišką pirkai?
— Pas Mišką, — atsakydavau. Ir mudu šypsodavomės.
Visi šeimoje buvo "smulkmenmėgiai". Kai tėvas arba aš pareidavom namo su kokia nors naujiena, tai pasakoti apie ją reikėdavo plačiai, neskubant, su visomis detalėmis.
Tėvas iš kur nors grįžta, o mama sako:
— Na, pasakok. Taigi parėjai... Ir tėvas pradėdavo:
— Taigi parėjau apie dešimtą ryto, du kartus paskambinau, ir duris man atvėrė kaimynė...
Toliau buvo smulkiai klojama, kaip tėvas buvo nuėjęs pas mūsų pažįstamus.
Tėvas mylėjo mane. Jeigu kas nors, jam girdint, imdavo mane barti, jis blykšdavo ir nesitverdavo pykčiu. Jis tikėjo manimi, bet niekada prie akių negirdavo. Aukščiausia pagyrimo forma — žodžiai: "Tai padarei neblogai". Šiais žodžiais įvertindavo kurį nors mano suvaidintą vaidmenį dramos būrelyje (mūsų mokykloje būreliui vadovavo tėvas) arba jau vėliau, nagrinėdamas mano darbą cirke arba kine.
Traukė mane tėvas savo gerumu, nuoširdumu. Mokyklos įvykiai, kivirčas su bičiuliu, įspūdžiai apie perskaitytą knygą, matytą filmą — apie viską pasakodavau tėvui ir jo nuomonę bei patarimą branginau. Tėvas norėjo, kad tapčiau aktoriumi, todėl su manim repetavo etiudus, mokė mane meniškai skaityti.
Mama svajojo, kad mokyčiausi groti pianinui Jeigu pinigų instrumentui būtume ir surinkę, tai mūsų kambaryje nebūtų buvę kur jo statyti. Todėl reikėjo tenkintis choro būreliu mokykloje. Tėvas pritarė mano norui dainuoti, klausytis plokštelių, radijo muzikos programų. Jis padovanojo man storą sąsiuvinį, kuriame užsirašydavau per radiją ar kine išgirstų dainų žodžius.
Kai vedžiau ir apsigyvenau pas Tanią, tėvas labai sielojosi ir pavydėjo. Atvažiavęs pas jį, jausdavau, kad jis visada džiaugiasi mane matydamas. Įeinu į namus, o tėvas klausia:
— Ar nakvosi?
— Taip, — atsakau.
Tėvas džiūgaudavo, virdavo arbatą ir žiūrėdavo į mane įsimylėjusiomis akimis.


MŪSŲ BUTAS


Medinio, apsilupinėjusio, žaliais dažais dažyto namo vieninteliame pirmame aukšte komunaliniame bute pirmu numeriu turėjome devynių metrų kambarį. Langas su užuolaidėle, žali apmušalai, nedidelis kvadratinis pietų stalas kampe, prie kurio dirbdavo tėvas, o aš ruošdavau pamokas. Šalia — tėvų lova, čia pat skrynia, ant kurios miegodavo dažnai viešintys pas mus giminaičiai. Visuose kambario kampuose krūvos laikraščių ir žurnalų (tėvas draudė juos išmesti). Nakčiai iš koridoriaus atnešdavo man sudedamą lovą. Tai buvo medinė kelioninė lova, kurią mums pardavė senutė kaimynė. Joje per rusų ir japonų karą žygio metu miegodavo jos velionis vyras, rusų kariuomenės pulkininkas. Aš didžiavausi lova. Man netgi atrodė, kad ji iki šiol kvepia paraku. Tiesa, pirmąją naktį aš atsidūriau ant žemės: maišinį audeklą laikę viniukai buvo surūdiję, o ir pati medžiaga supuvusi. Rytojaus dieną pulkininko žygio lovą suremontavo, prikaldami naują medžiagą, ir joje miegojau, kol baigiau mokyklą.
Kituose šešiuose buto kambariuose gyveno Cholmogorovų šeima. Senukai Cholmogorovai — praeityje buvę namų savininkai — gyveno kartu su savo suaugusiais sūnumis Gavrilu ir Viktoru, su jų žmonomis (jas vadinau teta Galia ir teta Katia) ir jų dukromis Nina ir Tania. Iš viso bute gyveno vienuolika žmonių.
Su mergaitėmis, pusseserėmis Tania ir Nina mokykloje mokėmės vienoje klasėje. Dažnai kartu žaisdavome.
Laimei, mūsų butas nebuvo tipiškas komunalinis. Visų kambarių durys neturėjo užraktų. Virtuvėje, kurioje nuo ryto iki vakaro ūžė primusai ir skambčiojo indai, niekada niekas nesibardavo: priešingai, virtuvė mūsų bute tapo savotišku klubu, kur vyko nuoširdūs moterų pokalbiai
apie perskaitytas knygas arba naują populiarų filmą su Meri Pikford — svarbiausio vaidmens atlikėja.
Mūsų šeimas artino tai, kad tėvas mokėsi kartu su dėde Vitia ir dėde Gania vienoje gimnazijoje. Dažnai suaugusieji susirinkdavo didžiajame kambaryje — mes jį vadinome sale — paklausyti radijo. Iš Didžiojo teatro nuolat transliuodavo operas. Mūsų mamos sėdėdavo su siuviniais rankose ir tiesiog alpdamos klausydavo Neždanovos, Barsovos, Lemeševo, Kozlovskio, Norcovo. O mes, vaikai, mėgom vakaroti Cholmogorovų valgomajame. Susėdam už stalo ir kiekvienas, dirbdamas savo darbą (aš piešdavau, rikiuodavau kareivėlius, mergaitės siūdavo lėlėms sukneles), klausydavomės Julijos Michailovnos skaitymo. Senė Julia, papsėdama papirosą "Boks", garsiai skaitydavo Main Ridą, Žiulį Verną, Lui Zakoliją.
Mažame siaurame koridorėlyje priešais mūsų duris stovėjo didžiulė apkalta geležimi senovinė Cholmogorovų skrynia. Tai iš jos gelmių namų spektakliams traukdavo naftalinu atsiduodančius senelės salopus, krinolinus, skrybėles, katiliukus, cilindrus, nėriniuotas pelerinas. Skrynios užraktas ypatingas — su dūžiais: pasuksi joje raktą ir išgirsi melodingą blim bom... blim bom... Kartą padariau atradimą: pasirodo, jeigu stipriai spirsi užkulniu į skrynios sienelę, taip pat pasigirs blim bom. Kai berniukai grįždavo iš kiemo, mes su Tania ir Nina demonstruodavome skrynios muzikalumą.
Cholmogorovų valgomajame kabojo paveikslas senoviniais paauksuotais rėmais: kažkokio vyriškio su peruku, panašiu į Lomonosovo, portretas su apvaliomis pavandenijusiomis akimis. Paveikslo drobės kraštas buvo praplėštas, veidas musių nutupėtas. Kas tapė portretą ir kas jame pavaizduotas, iš šeimos niekas nežinojo. Tai senelės Julės prosenelės palikimas.
Prisimenu, būdamas dar paauglys, vienu atsikvėpimu perskaitęs Gogolio apysaką "Portretas", tą pačią dieną nutaikiau momentą, kai visi išsivaikščiojo po savo kambarius, įsigavau į valgomąjį ir ilgai žvelgiau į pavaizduoto žmogaus akis, vildamasis sugauti jo žvilgsnyje ką nors mistiška, demoniška, tačiau, kad ir kiek žiūrėjau, nieko nepastebėjau. Paskui, paėmęs stalo peilį, su virpuliu ištyriau visus masyvaus rėmo plyšius, vildamasis, kad peilis ims ir džerkštels į paslėptą ten auksą. Žinoma, joks auksas ten nesuskambėjo, tik iš plyšio išrėpliojo keletas blakių.
Į Cholmogorovus aš žiūrėjau nevienodai. Senio — Michailo Gavrilovičiaus, kuris kartais mus, vaikus, apšaukdavo, prisibijojau. Su senele Jule neretai pradėdavau ginčytis, ar yra dievas. Ji reguliariai eidavo į cerkvę, prieš pietus žegnodavosi.
Iš visų Cholmogorovų labiausiai gerbiau ir mylėjau Gavrilą Michailovičių — dėdę Ganią. Gražus, sportininko figūra, stipriomis, gyslotomis rankomis, namuose jis buvo pats sumaniausias ir pats geriausias. Iš profesijos inžinierius, dėdė Gania buvo visų galų _ meistras. Suges kranas, perdegs kamščiai, sulūš kas nors name — viską sutaisys.
Iš darbo dėdė Gania grįždavo vėliau už kitus; nuvargęs, pajuodusiu veidu, jis greit suvalgydavo paskubomis pašildytus pietus. Mums, vaikams, jis skirdavo poilsio dienas. Eiti į čiuožyklą, slidinėti kartu su juo — vienas malonumas. Neretai jis pasiimdavo mus su savim į kiną. Žaviai dėdės Ganios šypsenai negalėdavo atsispirti nė vienas kino teatro administratorius. Dėdė Gania įsigudrino gauti bilietus į kiną likus penkioms minutėms iki seanso pradžios.
Pirmą kartą gyvenime važinėjausi lengvąja automašina būtent su dėde Gania. Vieną Gegužės pirmosios šventę jis nusprendė mus pavežioti ir parodyti iliuminaciją. Įsisėdome kartu su Nina ir Tania į nuostabią kvadratinę karietą be arklių ir dūmėme
Maskvos gatvėmis. Tada man atrodė, kad aš pats laimingiausias žmogus: tik kodėl niekas gatvėse nežiūri į mus? Juk važiuojame automobiliu! O vakare senis Cholmogorovas bosu dėdei Ganiai išmetinėjo:
— Iš proto išsikraustei, vaikus paikinti — taksomotoru vežioti. Dėdė Gania, kartais matydamas, kad mums riesta, pats siūlydavo tėvams paskolinti pinigų. Kai su mergaitėmis žaisdavau jų kambaryje ir tėvai ruošdavos vakarieniauti, dėdė Gania visada žmonai sakydavo:
— Ir Jurą pavalgydink.
Dideliu įvykiu visam namui tapo jo įstojimas į partiją. Dėdė Gania tą pačią dieną, senėms rypuojant, demonstratyviai nukabino virtuvės ikonas.
— Savo kambaryje kabinkite kiek norit, o čia — vieša vieta. Žmonių pas mane ateis, bus gėda.


"AŠAI LINKSMAS, AŠ NELIŪDNAS..."


"Ašai linksmas, aš neliūdnas..." — tokia pradžia dainelės, kurią mes, vaikai, dainavome pirmame namų spektaklyje. Dideliame valgomajame parodėme tėvo sumanytą ir pastatytą spektaklį apžvalgą "Blynas", kuriame dalyvavo mūsų kiemo vaikai ir mano tėvas.
Spektaklį skyrėme Užgavėnėms. Į mokyklą tada dar nevaikščiojau, ir, jeigu neskaitytumėm bandymo suvaidinti klouną, "Blynas" — pirmasis mano pasirodymas. Tarp intermedijų ant uždangos marškos praplaukdavo geltonu popieriumi aptrauktas lankas. Iš priešingos pusės jį apšviesdavo lempelė (visa techniškąja dalimi — šviesa, uždangos atskleidimu — rūpinosi dėdė Gania). Tai ir buvo Blynas: su akimis, burna, nosim. Visam gyvenimui įsiminė dainelė, kurią dainavome choru:
Ašai linksmas, aš neliūdnas, Aš paskrudęs saulės dugnas, Juroms, Tanioms, Ninoms — Blynas! Blynas! Blynas!..
Spektakliui baigiantis, po linksmų nuotykių miške, visi sėdome prie stalo ir valgėme tikrus, specialiai iškeptus vaidinimui blynus su grietine ir sviestu.
Prisimenu ir kitą spektaklį apžvalgą, kuriame vaizdavome mūsų kino dievaičius: Haroldą Loidą (kanotjė, raginiai akiniai, švarkelis ir akinanti, kaip man atrodė, šypsena), o mano bičiulis Kolia Duškinas — Duglą Ferbenksą (tam ant galvos skarelė, ausyse auskarai, rankose vytinė), kiti — Mere Pikford, Viljamą Chartą. Visi dainavome, šokome.
Mamos seserys dažnai man dovanodavo knygų. Tarp jų — Kiplingo "Mauglį" (jį mokėjau atmintinai), Defo "Robinzoną Kruzą", Čechovo "Kaštonę".
Skaitydamas "Kaštonę", verkiau. Ir kodėl ji paliko klouną?.. Nekenčiau berniuko, staliaus sūnaus, kuris davė šuniui virvute pasirišęs mėsos. Ir kodėl šuo grįžo pas stalių, kur trenkė klijais, drožlėmis ir kur vėl jį galėjo kankinti? Šito nesupratau. Mano manymu, Kaštonė pasielgė neteisingai.
Gyvūnus — tai tėvo įtaka — mylėjau. Kiek įvairiausių voveraičių, ežiukų, vėžlių, kačių ir šunų yra buvę mūsų bute! Prisimenu vienaakį Barsiką, akies jis neteko pjautynėse; pusiau sibirinę katę, kurią tėvas pavadino Rodnėja, katiną Dotiką. Tėvas galėdavo pasiimti iš gatvės alkaną, nutriušusį katiną, parsinešti namo ir ilgai slaugyti. Kai tiktai pasirodydavo namuose naujas katinas, mama, nepaisydama tėvo maldavimo, kur nors jį įtaisydavo.
Tėvas mylėjo gyvūnus ir rimtai su jais kalbėdavo, kaip su žmonėmis, tvirtindamas, kad jie viską supranta, tik to neparodo. Tėvo šeimoje visi buvo tokie — puoselėjo beveik šventą meilę gyvuliams. Tėvo brolis, dėdė Miša, laikė namuose septynis šunis špicus ir keletą katinų.
Su visais katinais, šunimis, su savo žaislais galėdavau valandų valandas šnekučiuotis, nes tikėjau, kad jie mane supranta ir jiems tai įdomu. Tik atsakyti jie negali.
Kartą mečiau akmenį į medį, ir tėvas pasakė:
— Ką tu padarei, juk medžiui skauda...
Ir aš patikėjau.
Niekada nepamiršiu tėvo dovanos — detektorinio imtuvo. Norint pagauti radijo stotį, reikėdavo ilgai sukioti derinimo rankenėles. Pagaliau ausinėse pasigirsdavo iš pradžių traškesys, paskui diktoriaus balsas, dainavimas. Valandų valandas mėgavausi pirmu savo gyvenime imtuvu. Pagauti pasisekdavo tiktai Maskvos radijo stotį.
Vėliau namuose atsirado garsiakalbis. Sukrėstas žvelgiau į garsus skleidžiančią "lėkštę" — viskas taip gerai ir švariai skambėjo. Dvyliktą
nakties klausydavome Kremliaus bokšto laikrodžio dūžių, paskui skambėjo "Internacionalas". Iš pradžių buvo girdėti gatvių, aikščių triukšmas, mašinų pypčiojimas, paskui mušdavo kurantai.
"O ką, — galvojau, — jeigu paprašyčiau ką nors nueiti į aikštę ir sušukti, ar galėčiau jį išgirsti?" Norėjau pats ten nueiti, ir kad kas nors klausytų mano balso per radiją.
Man malonu buvo klausytis dainų per radiją.
Muzika, dainos mane traukė nuo vaikystės.
Mūsų šeimoje teta Mila garsėjo dainavimu. Jos balsas malonus, dainuodavo visada jausmingai. O kai išgirsdavau ją dainuojant "Undinė plaukė upe melsva" Lermontovo žodžiais, pasidarydavo liūdna ir netgi graudu.
Maskvoje mane, dar ikimokyklinuką, nuvedė į operetę "Kornevilio varpai". Operetė patiko.
Vieno kiemo draugo tėvas rinko plokšteles ir dažnai rengdavo perklausos vakarus, į kuriuos prisikviesdavo vaikų. Patenkinti po kelis sykius klausydavomės L. Utiosovo, V. Kozino, I. Jurjevos, T. Cereteli, taip pat senoviškų gramofono plokštelių.
Mano vaikystės metais daugelis švęsdavo gimimo dieną. Bet nelegaliai, namuose. Draudžiama buvo ir eglutė. Daugelyje mokyklų tada kabėjo plakatai: "Kas nereikiant mišką kerta! — bus diena pilka, niūri. Dėl eglutės? Ne, neverta, jei pionieriškos garbės turi".
Tėvas namuose su kažkuo mokėsi meno saviveiklos repertuarą, ir aš išgirdau tokias eilutes: "Šalin šalin vienuolius, rabinus ir popus! Mes į dangų įkopsim, dievus išvaikysim visus".
— Tėte! Vadinasi, dievas yra? — paklausiau.
— Kodėl? — nusistebėjo tėvas.
— O kaipgi, — ėmiau aiškinti. — Jeigu įkopsim ir pradėsim vaikyti — vadinasi, dievas yra? Vadinasi, jis ten, taip?
Nors eglutės tėvai man nepuošdavo, o, kad Senelis Šaltis ateina pas vaikus per šventes, tikėjau. Ir prieš Naujuosius metus visada išdėliodavau batelius, žinodamas, kad Senelis Šaltis būtinai įdės į juos žaisliuką arba kokį skanėstą. Būdavo, keletą dienų iš eilės aš rikiuodavau batukus, ir Senelis Šaltis visą laiką ką nors juose palikdavo. Bet vieną sausio rytą priėjau prie batelio, o ten gulėjo į sulankstytą popieriaus lapą įdėtas gabalėlis juodos duonos, pabarstytos cukrum.
— Tai ką, Senelis Šaltis pakvaišo, ar ką? — paklausiau garsiai, piktai ir su kartėliu (tėvai, pasirodo, buvo išleidę pinigus ir nieko negalėjo nupirkti).
Tėvas tarė:
— Reikės pasikalbėti su Seneliu Šalčiu.
Rytojaus dieną Senelis Šaltis į batelį įdėjo žuvytės formos meduolį. Žiemą, per didelius šalčius, mama iš ryto, siausdamasi skara, tėvui sakydavo:
— Volodia, reikia anksčiau pakurti krosnį.
Tėvas, užsimaukšlinęs ant akių kepurę, pasiėmęs kirvį ir pjūklą, eidavo su manim į daržinę. Pjaudavome žalias malkas. Jis paskui jas skaldydavo. Po to kartu nešdavome malkas į namus, su triukšmu mesdavome jas ant geležies lapo, prikalto prie parketo aplink koklinę krosnį.
Žinoma, mėgau skiedromis ir žieve įkurti krosnį, o paskui, kai šlapios malkos įsidegdavo, žiūrėti į ugnį.
Vakarais, stovėdama nugara prie krosnies, motina šildydavosi. Tėvas gerdavo arbatą. Aš gulėdavau sudedamojoje lovoje ir klausydavausi, kaip tėvai šnekučiuojasi.
Paskum įsisvajodavau. Vaizdavausi turįs nuostabią mašiną. Vairuojama mygtukais. Važinėju ja, kur noriu. Mašina visur praeina: ir per duobes, ir per kalnus, netgi per vandenį. O jeigu reikia, ji ir ore lėks. Ir aš, taip kokias penkias minutes savo mašina "pasivažinėjęs", paprastai užsnūsdavau.


MŪSŲ KIEMAS


Kai žvelgiu į Polenovo paveikslą "Maskvos kiemelis", iš karto prisimenu skersgatvio kiemelius. Už vieno mūsų kiemo namo mūrinio dviejų aukštų fligelio buvo nedidelis — jis man atrodė didžiulis — apleistas sodas. Jo viduryje kalva, apsodinta krūmais, ją vadindavom pilkapiu. Tarp aukštų medžių sodo centre padarėme klombą, o aplink augo laukiniai krūmokšniai, išilgai tvoros — žolė, priaugusi varnalėšų. Metai iš metų sodas mažėdavo, nes išdžiūvusius medžius nupjaudavo ir laisvame plote išaugdavo medinių daržinėlių.
Kieme susirinkdavo mūsų ir gretimų namų vaikai. Vyresnieji vaikydavo balandžius, žaisdavo, slapta rūkydavo sode už pilkapio. O mes, smulkmė, žaisdavome "kazokus plėšikus", slėpynes. Vėliau išgirdome apie tinklinį ir futbolą. Žaisdami futbolą, dažnai išgūrindavome butų langus. Ir kartas nuo karto bendrai rinkdavome pinigų stiklui.
Visiems būdavo įvykis, kai į mūsų kiemą ateidavo muzikantų, rylininkų su papūga. Kartais atgūrindavo tvarkingai vilkintis vyriškis ir, padėjęs priešais save ant žemės kepurę, pradėdavo dainuoti. Jis mokėjo daug dainų. Mes susispiesdavom aplink ir klausydavomės artisto. Atsiverdavo daugelio namų langai. Visi susidomėję klausydavosi koncerto, o paskui mesdavo suvyniotų į popierėlį smulkių.
Tvankiomis Maskvos vasaros naktimis kai kurie berniukai miegodavo ant daržinių stogų. Atsinešdavo iš namų kokių nors senų kailinių, kilimėlių; čiužinių, ištiesdavo juos ant stogų ir įsitaisydavo nakčiai. Kai paaugau, motina, mano didžiausiam džiaugsmui, kartais taip pat leisdavo man miegoti ant stogo. Paprastai susirinkdavo penkių šešių vaikų kompanija. Žinoma, apie miegą negalėjo būti nė kalbos. Iš pradžių dainuodavome dainas, po to pusbalsiu kiekvienas pasakodavo baisias istorijas, nepaprastus atsitikimus.
Gulėdami aukštielninki, žiūrėdavome į dangų, nusėtą žvaigždžių, ir klausydavomės naktinės Maskvos garsų: ilgų garvežių švilpukų Kursko stotyje, šaižių automobilių signalų ir tolimo tramvajų žvangėjimo. Sumigdavome dažniausiai, kai dangus visiškai nušvisdavo. O kartais sumigę staiga pabusdavome nuo stambių lietaus lašų. Tada išsibėgiodavome pamiegoti namuose.
Visi kiemo vaikai turėjo pravardes. Zudiliną vadino Žadintuvu, vieną vaikiną — Patašonu, kitą — Batu, o mane — Psichu.
Kartą kieme vienam berniukui pasakiau:
— O tu nenormalus psichas.
— O kas yra psichas? — paklausė mane.
— Beprotis, psichiškai nesveikas, — paaiškinau.
Visi nusikvatojo, ir nuo to laiko mane ėmė vadinti Psichu.
Be įprastų žaidimų, mėgome keistas pramogas. Kažkas išgalvojo lošimą — "palydėkite mane". Iš berniukų, susibūrusių prie mūsų namo vartų, išrenkamas vienas — "vadovautojas" (paprastai išrinkdavo mane, nes aš, draugų nuomone, viską dariau labai natūraliai). "Vadovautojas" turėdavo paėjėti skersgatviu kokį šimtą metrų nuo mūsų namo ir, išsirinkęs kurį nors praeivį, prašyti:
— Prašom palydėti mane, nes ano namo berniukai nori sumušti. Ir tada būdavo suvaidinama užpuolimo scena. Minia prie vartų iš tolo šaukdavo:
— Va jis, va jis! Mušt jį, mušt!
Maldaudamas apginti, glausdavausi prie praeivio. Lydinti mane moteris ar vyras pradėdavo barti berniukus, gąsdinti milicija. O bičiuliai dėdavosi mane bepuolą. Kai neva man grėsęs pavojus praeidavo, aš dėkodavau gynėjui ir nerdavau į kurio nors namo kiemą, kur šiek tiek palaukdavau. O paskui prasidėdavo vėl viskas iš pradžių. Vieną kartą mus ėmė ir "perkando". Tvirtas kailiniuotas dėdulė, stipriai suėmęs mane už rankos, pasakė:
— Einam su manim, nebijok.
O kai priėjo prie mano draugų, staiga, pastūmęs mane jų link, sušuko:
— Nagi, įkrėskite jam kiek lenda! Ir ėmė laukti, kas bus.
Bičiuliai sutriko, o aš stovėjau kaip kvailys. Ir pasitaikyk tokiam kraujo ištroškusiam dėdulei. Mano bičiulis Tolia, pravardžiuojamas Patašonu, su nuoskauda šūktelėjo jam įkandin:
— Tau pačiam reikia įkrėsti! Mistifikacija neįvyko.
Būdavo ir nesantaikos. Susipeš du svetimų kiemų vaikigaliai, ir prasideda kerštas. Bijodavome po vieną eiti pro jų kiemą, jie — pro mūsų. Žiūrint, kokios "karo aplinkybės", keisdavosi ir mano maršrutas į mokyklą. Reikėdavo daryti lanką, kad praeičiau namą septintu numeriu, kur galėjau gauti antausį. Naudodavausi ir praeinamų kiemų sistema. Tai padėdavo, nors ne visada. Kartą einu per "neutralų taikingą kiemą", ramiai švilpauju dainelę, staiga pribėga prie manęs vaikėzai:
— Iš kokio namo?
— Iš penkiolikto.
— Tai pas jus Vitka Batas gyvena?
— Pas mus.
— A-a... Tai jis mūsų Aliką vakar išlupo? Tada man, žinoma, kliuvo.
Artimiausias iš visų kieme buvo man Kolia Duškinas. Draugystė užsimezgė po muštynių, kai žaislinio pistoleto rankena sužeidžiau Nikolajui galvą. Pamatęs krauju pasruvusį draugo veidą, pabėgau į sodą ir pasislėpiau krūmuose, įsitikinęs, kad Kolią užmušiau. Mums buvo po septynerius metus, ir mano, baimę, panišką norą 'kur nors pasislėpti, manau, galima buvo suprasti. Po keleto valandų susitaikėme, paskui, tapome artimais draugais.
Visam gyvenimui įstrigo į atmintį pirmas išgirstas anekdotas. Jį papasakojo man Kolia Duškinas. "Pas vieną karininką ateina pulkininkas ir beldžia į duris. Atidaro pasiuntinys, o pulkininkas sako: "Pasakyk savo ponui, kad atvyko pulkininkas". Pasiuntinys išbalęs pribėga prie karininko ir sako: "Oi, pone, pas jus atėjo numirėlis" (Rusų kalbos žodžiai «полковник» ir «покойник» skiriasi tik dviem raidėmis.). Ir ponas iš išgąsčio palindo po lova."
Aš ilgai kvatojau. Prieidavau prie visų kieme, pasakodavau anekdotą ir įsižeisdavau, jei kas nesijuokdavo.
Kai mudviem su Kolia suėjo 12 metų, sudarėme "Raudonosios kaukės sąjungą". Knygą "Raudonoji kaukė" Nikolajus skaitė vasarą kaime, kur buvo nuvažiavęs pailsėti su savo tėvu geležinkelininku. Springdamas iš susižavėjimo, jis ne kartą perpasakojo man smulkiai knygos turinį apie gerąjį plėšiką Raudonąją kaukę ir jo ištikimą draugą Johaną. Taip Kolia tapo Raudonąja kauke, o aš Johanu (sutrumpintai Jo). Pagal mūsų slaptosios sąjungos sąlygas Johanas privalo besąlygiškai paklusti visiems vadovo nurodymams. Nė vienas berniukas nei kieme, nei mokykloje nežinojo mūsų paslapties. Bet dažnai žaidžiant, jeigu prasidėdavo dėl ko nors ginčas ir aš puldavau į azartą, pasigirsdavo rūstus Kolios balsas:
— Jo!
Ir aš iškart nusileisdavau.
Nedideliame mūsų namo rūsio sandėliuke reguliariai rengdavome slaptus draugijos susirinkimus. Be stiklo langas į darželio pusę mums atstojo slaptavietę. Įkišęs ranką pro langelį ir iš šono prie sienelės atstūmęs lentą, nišoje pamatytum mūsų brangenybes: raudoną kaukę iš aksomo, senovinę metalinę parakinę, prigrūstą tikro parako, surūdijusį kinžalą makštyje ir, svarbiausia, suvyniotą į triūbelę popierių, ant kurio surašėme ištikimybės vienas kitam priesaiką. Priesaiką pasirašėme krauju — jo išspaudėme iš pirštų, prasidūrę vinimi. Per slaptus pasitarimus savo brangenybes išsiimame, o priesaikos tekstas visada skaitomas. Paskui iš eilės žaisdavome kinžalu, o kartais paberdavome žiupsnelį parako ir uždegdavome. Raudonąją kaukę Kolia buvo užsidėjęs tik vieną kartą, kai rašėmės priesaiką. Nuo to laiko aš patikėdavau Nikolajui visas savo paslaptis, o jis man pasakodavo viską apie save.
Per revoliucijos, šventes visas kiemas eidavome žiūrėti karinių dalinių eisenos Raudonojoje aikštėje. Kad nepramiegotume Gorochovo skersgatviu žygiuojančios kariuomenės, keldavome šeštą valandą ryto. Visada mane žadindavo Nikolajus. Iš vakaro, eidamas gulti, prisirišdavau prie kojos ilgą virvelę ir jos galą iškišdavau pro orlaidę. Kolia patimpčiodavo virvelę, ir aš iškart atsikeldavau.
Per Spalio šventes šeštą ryto dar tamsu. Neišsimiegoję drebėdavome nuo rytinio šaltuko. Ir štai girdime tolumoje kaukšint kanopas, pasirodo pirmosios kavaleristų eilės. Su pavydu žiūrėdavome į raudonarmiečius su kardais ir ietimis. Kad nors kartą taip pralėkčiau! "Va taip turbūt, — galvojau, žiūrėdamas į kavaleristus su budionovkom, — jie ir traukia į mūšį. Va kad taip prajočiau arkliu su kardu prie šono!" Netgi vien nuo šios minties užgniauždavo kvapą.
Kieme dažnai žaisdavome karą. Gretimame kieme buvusioje sentikių cerkvėje buvo įsikūręs "Darbininkų vaikų teatras". (Buvo toks ketvirtajame dešimtmetyje.) Ir kartą pro tvoros plyšį pamatėme, kad sunkvežimis atvežė prie teatro daugybę keistų daiktų: palmę, gatvės žibintą, šuns būdelę ir kūgį šieno. Kūgį — faneros karkasą, apklijuotą dažyta plaušine, — atsivilkome į savo kiemą. Geresnės patalpos štabui ir sugalvoti negalima.
Iki vėlumos žaidėm karą. Vakare kieme pasirodė milicininkas su pagyvenusiu vyriškiu, kurio veidas buvo sutrikęs. Vėliau sužinojome, jog jis teatro rekvizitorius.
Milicininkas, pamatęs ant "šieno kūgio" užrašą "Štabas", rimtai paklausė:
— Kur štabo viršininkas?
Išėjau į priekį. Ant galvos gaisrininko šalmas, ant rankų užsimovęs mamos senas odines pirštines — atrodžiau kaip tikras viršininkas.
— Taip, — pasakė milicininkas. — Kūgį — greit į teatrą. Ten po penkių minučių prasidės vaidinimas. O pats eisi su manim į miliciją.
Kūgį nunešėme, o milicijos neprisireikė. Beeinant dovanojo.
Taip pasibaigė mano pirmoji teatrinė veikla. Vėliau buvau ir pačiame teatre, žiūrėjau "Čiapajevą". Kai spektaklio pabaigoje Čiapajevas žuvo, aš gailiai pravirkau. O pasibaigus spektakliui, švytintis bėgau pas mamą, sėdinčią kitame salės kampe, ir išsibliovęs, bet laiminga šypsena, šaukiau:
— Mama, mama! Jis gyvas! Jis atėjo nusilenkti.
Daugelį pjesių, kurias su berniukais žiūrėjome gretimo kiemo teatre, vėliau vaidindavome savo kieme. Man skirdavo piktadarių vaidmenis, o visus herojinius atlikdavo Kolia Duškinas. Jis buvo laikomas pačiu gražiausiu berniuku ne tik mūsų kieme, bet ir visame skersgatvyje.
Kad Kolia gražus berniukas, sužinojau iš mamos, kuri kiekvienąsyk, kalbėdamasi su kaimynais, žavėdavosi jo grožiu. Vidutinio ūgio, tvirtas, didelėmis juodomis akimis. Kolia ir pats žinojo, kad gražus. Kartą jis man pasakė, kad šventei jam pasiūs baltą jūrinikę, kuri tiks jam prie akių.
Per mūsų futbolo batalijas Kolia puikiai gindavo vartus, o vėliau tapo mokyklos rinktinės komandos vartininku.
Po karo įvykių prie Chasano ežero iš Tolimųjų Rytų grįžo Miša Duškinas, Kolios vyresnysis brolis. Jis dalyvavo mūšiuose, ir jį apdovanojo medaliu "Už narsumą". Mūsų skersgatviui tai buvo įvykis. Į mūsų kiemą ateidavo pasižiūrėti Michailo iš kitų namų. Na, žinoma, mes, paaugliai, nuo jo nesitraukdavome nė per žingsnį. Nikolajaus paprašytas, jo brolis leido man net paliesti medalį ranka. Kolia vaikščiojo šalia brolio švytėdamas ir, kai klausdavome jį, apie ką brolis pasakojo, kaip ten mūšyje, raukdavo savo juodus pūkuotus antakius, nutaisydamas rimtą veidą, ir sakydavo:
— Karšta ten buvo. Karšta!
Po septynių klasių Kolia įstojo į karinę specialiąją mokyklą. Aš jam pavydėjau. Viliojo kariška uniforma. Bet kai užsiminiau tėvams apie specialiąją mokyklą, jie vieningai ėmė atkalbinėti, o tėvas pagaliau pasakė:
— Kariškis iš tavęs išeitų niekam tikęs, tai ne tavo pašaukimas.


PAVYZDINĖ MOKYKLA


Nors gimiau 1921 metų gruodžio mėnesį, į mokyklą nutarė mane leisti 1929 metais, nelaukdami, kol sueis aštuoneri metai (tuo laiku į pirmą klasę priimdavo aštuonerių metų).
Pirmą kartą į mokyklą (tiesa, penkiolika dienų pavėlavus, nes mes užsibuvome kaime) mane nuvedė mama. Mokykla nuo namų buvo tolokai, ir du kartus reikėjo pereiti gatvę. Pasitiko mus mokytoja Jevgenija Fiodorovna. Su pensnė, vilkinti mėlyną chalatėlį su atversta balta nėriniuota apykaklaite, ji iš karto man patiko.
— Eime, Jura, į klasę, — pakvietė ir nusivedė mane nuo mamos. Išsėdėjau pirmą pamoką. Viskas ėjo gerai. Tiesa, viskas man buvo nauja ir šiek tiek baisoka, bet įdomu. Skaityti, skaičiuoti ir truputį rašyti iki mokyklos mane buvo išmokę tėvai, ir per pamoką nejutau, kad būčiau atsilikęs nuo vaikų.
Prasidėjo pertrauka. Jevgenija Fiodorovna išėjo iš klasės, ir tada visi vaikai puolė prie manęs, šaukdami: "Naujokas! Naujokas!" Iš išgąsčio pradėjau klaikiai bliauti. Laimė, į klasę įėjo Jevgenija Fiodorovna.
Rytojaus dieną mama, pavedėjusi mane iki mokyklos, nuėjo. Įslinkau į vestibiulį ir sutrikau; pamiršau, kur mūsų klasė. Puldinėjau prie visų, klausdamas:
— Sakykite, kur klasė, kurioje yra mokytoja su pensnė?
Kažkodėl mane nuvedė į ketvirtą klasę. Ten iš tikrųjų mokytoja nešiojo pensnė, bet manęs ji, žinoma, nepripažino. Pavėlavęs, baigiantis pamokai, vis dėlto patekau į savo klasę.
Jau pirmojoje klasėje supratau, kad yra daug įdomesnių už klouno profesijų. Pavyzdžiui, gaisrininko arba raito milicininko. Ir vis dėlto, kai mokytoja paklausė: "Kas nori dalyvauti mokyklos koncerte?" — mano ranka iškart pakilo į viršų.
Pirmas vaidmuo — Žirnelio. Su dideliu kartono gabalu, ant kurio nupieštas žalias žirnelis, dalyvavau vaizdelyje "Daržas". Mus, dešimtį berniukų, sustatė eilute scenoje, ir kiekvienas iš eilės, žengęs žingsnį į priekį, turėjo pasakyti keletą eilėraščio eilučių apie daržovę, kurią jis vaizdavo. Man liepė ištarti tokias eilutes:

Štai saldus žirnelis,
Ankšty it lovelėj
Miega sau grūdeliai.

Paskutinį gretoje — galimas daiktas, dėl mažo ūgio — pastatė mane. Visi vaikai greit padeklamavo savo eilutes. Atėjo metas sakyti man.
Žengiu žingsnį į priekį ir iš susijaudinimo, užuot deklamavęs eilėraštį, tariu:
— O štai ir roputė!
Dar patylėjau ir nuėjau į savo vietą.
Salė ėmė juoktis, nes buvo netikėta — visi sakė eilėraščius, o vienas tiesiog ištarė daržovę, be to, dar sumaišęs žirnį su ropute. Susigėdęs nulipau nuo scenos. Už kulisų mokytoja, rūsčiai mane nužvelgusi, pasakė:
— O tu, Nikulinai, pasirodo, esi komikas!
Po koncerto padariau dvi išvadas: pirmą — būti artistu baisu ir sunku, antrą — mokykloje komikų nemėgstama.
Šešioliktoji mokykla (paskui ją pavadino 349-ąja), kurioje mokiausi, buvo laikoma pavyzdine. Pas mus nuolat atvykdavo visokiausių metodininkų, inspektorių, dažnai mokykloje lankydavosi užsienio delegacijų. Su mumis dirbo pedologai. Jie tirdavo protinius sugebėjimus. Tokia profesija buvo trečiojo dešimtmečio pabaigoje — ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Pagal įvairius testus darydavo išvadas apie vaiko išsivystymą, jo protinius gabumus. Mane pedologai išlaikė labai ilgai. Viską dariau ne taip. Ir jie priėjo prie išvados, jog mano sugebėjimai labai riboti, o tuo tėvas labai pasipiktino. Jis ėjo pas juos, stengdamasis viską išsiaiškinti, ir įrodinėjo, kad aš esąs normalus, gabus berniukas.
Prisimenu susitikimus mokykloje su mūsų mylimais rašytojais Levu Kasiliu ir Arkadijum Gaidaru.
Arkadijus Gaidaras, trumpai apsikirpęs, panašus į boksininką, išliko atmintyje kaip energingas ir žavus žmogus. Jis skaitė mums skyrius iš knygos "Karinė paslaptis".
Tuo laiku mokiausi šeštoje klasėje ir buvau iškovojęs antrąją vietą rajono konkurse už apsakymą "Vanka žvalgas". Privedė mane prie Gaidaro ir tarė:
— O čia mūsų pradedantysis rašytojas. Arkadijus Gaidaras paspaudė ranką ir pasakė:
— Ateik į Pionierių rūmus" (jis pasakė kada), aš kalbėsiuosi su rašančiaisiais vaikais.
Gaila, į tą susitikimą nenuvykau — vėl susirgau angina.
Levas Kasilis — liesas, ištįsusio veido, malonia, gera šypsena — įdomiai pasakojo mums apie savo išvyką su tarybiniais futbolininkais į Turkiją.
Dažnai pas mus lankydavosi ir Maskvos jaunojo žiūrovo teatro artistai. Susitikimus su jais taip pat prisimenu. Peržiūrėjome visus jų spektaklius.
Daugeliui laužai — tai sakų kvapas, ugnies atšvaitai, tamsus dangus virš galvos, O laužų būdavo pačioje mūsų mokykloje. Raudonu popierium apsukdavome lemputes, sukarpydavome raudoną šilką ilgais kaspinais, pritvirtindavome juos prie ventiliatoriaus. Apkraudavome visą šį įrenginį pagaliais, ir laužas pradėdavo "liepsnoti". Prie laužo dainuodavome, šokdavome, deklamuodavome.
Tuo laiku visi domėjosi šokiu "Lezginka" — vaikščiodavo ant pirščiukų, mojuodavo rankomis ir šaukė "as-sa". Ir štai kartą prie laužo pasirodžiau su pernelyg ilgu kinžalu dantyse (pasidariau jį iš lentos), su didžiule papacha ir, atlikęs keletą šokio pa, mimika rodžiau, kad aplink mane kažkas skraido. Aš ginuosi, mostaguoju rankomis — nieks nepadeda. Ir tada iš siaubo vietoj įprasto "as-sa" visa gerk-le suklykiau: "Bitė! Bitė!" (Rusų kalba "оса" (tariama "asa") — vapsva.) Visi vaikai prajuko.
Tėvas vadovavo mūsų mokyklos dramos būreliui. Mama buvo tėvų komitete, padėdavo bibliotekoje išduoti knygas, nuolat siuvo meno saviveiklos dalyviams kostiumus. Šiam darbui tėvai skyrė daug laiko. Tėvas nuolat statydavo satyrines apžvalgas, kurias pats kurdavo. Jis parašė man ir mano klasės draugui klounadą mokyklos tema.
Į savo būrelį tėvas priimdavo visus norinčiuosius. Jo nariais buvo ir tokių vaikų, kurie blogai mokėsi. Tėvas mylėjo vaikus. Jis atskleisdavo gabumus tų, į kuriuos mokytojai buvo numoję ranka. Ir ilgainiui, kai mokytojai jam sakydavo, jog šie vaikai pradėjo geriau elgtis per pamokas, išsitaisė blogus pažymius, jis labai didžiuodavosi tvirtindamas, kad tai meno gaivaus poveikio rezultatas.
Atmintyje išliko ir mokyklos vakaras, skirtas Gorkio kūrybai. Vakaro scenarijų parašė tėvas, duodamas ištraukų iš Gorkio "Vaikystės". Aš vaidinau Aliošą Peškovą. Įeidavau su Anderseno pasakų knyga ir skaitydavau (taip prasidėjo inscenizacija): "Kinijoje visi gyventojai kinai ir pats imperatorius kinas..."
Nežinau kodėl, bet pasiruošimo vakarui dienomis svajojau: o kas būtų, jei staiga ateitų pas mus į mokyklą Gorkis? Pažiūrėtų mūsų inscenizaciją, aiktelėtų ir pasakytų: "Kaip gražiai šis vaikas suvaidino Gorkį. Tikrai aš toks buvau".
Vaidinti Gorkį mėgau. Žinoma, aš nepabrėždavau "o" ir apskritai stengdavaus būti toks, koks esu. Tiesiog vaizduodavausi — aš mažasis Gorkis. Juo labiau artėjo spektaklio diena, juo stiprėjo įsitikinimas, kad Gorkis pas mus atvyks. Bet Gorkis į vakarą neatėjo.
Kartą nedidelėje pjesėje vaidinau ir vaiko kino vaidmenį. Veiksmas vyko pilietinio karo metais. Vaiką kiną raudonieji pasiunčia į baltųjų užimtą stotį, davę užduotį bet kokiu būdu atitraukti baltųjų dėmesį. Vaikas rodo baltagvardiečiams pokštus, ir, kol tie žiūri jo pasirodymą, raudonieji apsupa stotį ir paskui ją užima.
Norėdamas suvaidinti tikrą kiną, tėvo patartas eidavau į turgų ir ilgai spoksodavau į kinus prekydėžininkus: kaip jie elgiasi, kaip kalbasi, kaip vaikščioja.
Man prireikė išmokti šiek tiek žongliruoti ir paprakaituoti kartu su tėvu kuriant savo pokštų techniką. Kamuoliukas, kuris paslaptingai dingdavo man iš rankų (jis, gumos traukiamas, atsidurdavo rankovėje), netikėtai atsirasdavo po poručiko kepure (iš anksto toks pat kamuoliukas būdavo ten paslėptas).
Vaikai žiūrovai į mano pokštus žiūrėjo rimtai ir paskui ilgai klausinėdavo, kaip aš tai darąs. Bet saugojau profesinę paslaptį ir nieko neaiškinau.
Mūsų vaidinimo finale, kai stotį užima raudonieji, sušukęs: "Paskutinis pokštas!" — rodydavau tuščią pintinę, o po to ištraukdavau iš jos raudoną vėliavą (ji buvo paslėpta po antru dugnu). Spektaklio pabaigoje žiūrovai šaukdavo "valio!" ir ilgai plodavo.
Vaikystėje turėjau savo stabų. Tarp jų — dainininkai Lemeševas, Kozlovskis, kino artistas Michailas Žarovas. Kartą Maskvos centre ėjau gatve ir staiga pamačiau Michailą Žarovą. Penkias gatves ėjau paskui jį. Žiūrėjau įsimylėjusiom akim. Artistus laikiau nuostabiais, neprilygstamais žmonėmis.
Kai buvo uždarytas "Darbininkų vaikų teatras", jo patalpose įsteigė Vaikų meno auklėjimo namus.
Juose veikė keletas būrelių: šokių, dramos, muzikos ir fotografijos. Užsirašiau į dramos būrelį. Dramos studijai, kaip mes vadinome būrelį, vadovavo artistas Preobraženskis, kurį visi labai mylėjome. Norėdamas ugdyti fantaziją, jis statė su mumis etiudus. Prisimenu, pasiūlė mums masinį etiudą.
— Įsivaizduokit, kad scena — gatvė, — tarė jis. — Aš išeisiu į gatvę ir pradėsiu žiūrėti į dangų. Šiaip sau. Kiekvienas iš jūsų — praeivis. Jūs turite po vieną prieiti prie manęs ir taip pat susidomėję žvelgti aukštyn, manydami, jog padangėje kažkas vyksta. Bet reikia ne tik prieiti, bet ir pasakyti kokią savo frazę.
Etiudą pradėjome. Kiekvienas studijos narys prieidavo prie žiūrinčio į viršų dėstytojo. Pasigirsdavo frazės:
— Oi, o kas ten, aukštai?
— Vaje, nejau dirižablis?
— Kas gi ten, padangėje?
Ir taip toliau.
Stovėjau laukdamas savo eilės, karštligiškai galvodamas, ką gi pasakyti. Nusprendžiau netikėtai, eidamas prie spoksančios į dangų minios.
— Ar ne meška? — paklausiau susidomėjęs žiūrėdamas aukštyn. Visi apmirė. O paskui ėmė prunkštauti.
— Kas-s-s? — paklausė dėstytojas.
— Ar ne meška? — pakartojau šiek.tiek dvejodamas, įsispitrinęs jam į akis.
— Kodėl meška? — Pedagogo balsas metalinis.
— Na... kad... juokingiau būtų, — pralemenau.
— O man nejuokinga! — sugriaudėjo ištreniruotas balsas. — Kad daugiau taip nebūtų!
Po daugelio daugelio metų, jau dirbdamas cirke, viename vaikų spektaklyje partnerio klausiamas: "Atspėk, kas guli po mano skrybėle?" — naiviai sakydavau: "Tramvajus?", ir publika juokdavosi.
Galbūt tada, vaikų studijoje, aš ne taip pasakiau, kaip reikėjo, o galbūt dėstytojas buvo praradęs humoro jausmą?
Nors ne, kaip šiandien pamenu, viena iš jo užduočių buvo tokia:
— Nupjaukite sau galvą, įsidėkite ją į lagaminą ir išsineškite iš scenos.
Iki septintos klasės mokiausi pavyzdinėje mokykloje. O paskui dvi septintas klases nutarė sujungti į vieną aštuntą — dalis vaikų įstojo i specialiąsias mokyklas, technikumus, kiti nuėjo dirbti, ir dviem aštuntoms klasėms pritrūko mokinių. Į aštuntą klasę atrinko geriausius pagal mokymąsi ir elgesį mokinius. Į šį sąrašą nepatekau. Vėliau sužinojau, kad pedagogų taryboje ilgai svarstė mano kandidatūrą, ar palikti mane, mokykloje, ar ne. Norėjo palikti, nes tėvas daug gera darė mokyklai, bet, antra vertus, — mokiausi vidutiniškai, per pamokas dažnai gaudavau pastabų...
Pedagogų tarybos nutarimas mane patenkino — atsirado proga pereiti į naują mokyklą, tik ką pastatytą šalia namų. Joje mokėsi mūsų kiemo vaikai. Dabar aš, kaip ir visi, galėjau lįsti pro tvorą, kad sutrumpinčiau kelią iš namų į mokyklą.


KRIAUŠĖ IŠ TORGSINO


Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Maskvoje buvo atidarytos specialios parduotuvės — torgsinai (prekyba su užsieniečiais). Tie, kurie turėjo aukso arba sidabro, galėjo atiduoti į torgsiną ir tiesiog parduotuvėje mainais gauti produktų arba pramonės prekių.
Prisimenu, tada mūsų bute ilgai buvo svarstoma istorija senutės, kuri atnešė į torgsiną virdulį, o jai pasakė:
— Eik, bobule, namo. Vario mes neimame.
— O jis ne varinis, — atsakė bobutė, statydama virdulį ant prekystalio.
— Nejaugi sidabrinis? — susidomėjo priėmėjai ir patikrinę aiktelėjo: virdulys buvo auksinis.
Jaunystėje senutė buvo garsi dainininkė. Kartą pirklių — aukso pramonininkų kompanija pakvietė ją į garlaivį, kur ji daug jiems dainavo. Dainininkė tiek sužavėjo pirklius, kad jie susidėję padovanojo jai nedidelį virdulį iš gryno aukso, ant kurio užrašė: "Mūsų brangiai lakštingalai..."
— Kurgi jūs laikėte virdulį? — paklausė senutės.
Ji paaiškino, kad virdulys stovėjo virtuvėje ant lentynos komunaliniame bute.
Mano taupyklėje gulėjo senovinis caro dvikapeikis. Iš kažko sužinojau, kad senovines sidabrines caro monetas taip pat priima. Prieš mamos gimimo dieną su viena teta nuėjau į torgsiną pakeisti dvikapeikio į dovaną.
Mes nedrąsiai priėjome prie prekystalio ir padavėme dvikapeikį. Jį priėmė, bet pirkti už caro pinigus galėjome tik sultingą, gražią, įvyniotą į rūkomąjį popierių diušelę. Taip mes ir padarėm. Kriaušę padovanojau mamai.


IR PIRMOJI MEILE...


Dažnai per mano gimimo dienas būdavo ji, pirmoji mano meilė. Meilė prasidėjo šeštoje klasėje. Nedidelio ūgio, liesutė mergytė šviesiais, rūpestingai pakirptais plaukais anksčiau nelabai mane traukė. Mokiausi su ja nuo pirmos klasės. Ir į namus pas mus ateidavo dažnai, draugavo su Nina Cholmogorova. Ir staiga per vieną pamoką ji pažvelgė į mane savo žaliomis, kaip, lūšies, akimis taip meiliai, kad supratau — nėra pasaulyje geresnės ir gražesnės už šią mergaitę. Nuo to laiko pradėjau dažnai apie ją galvoti ir kitaip į ją žiūrėti. Vėliau nusprendžiau palydėti ją iš mokyklos į namus, nors teko daryti geroką lanką. Eidami kalbėjomės apie mėgstamas knygas: aš — apie Konan Doilį, ji — apie Edgarą Po. Nuo tada ėmėm keistis knygomis. Lydėti iš mokyklos iki namų greit lioviausi, bijojau, kad vaikai pradės erzinti. Bet mylėti tebemylėjau.
Vaizduodavausi dažnai šitaip: kažkas ją puola, o aš ginu. Kai ateidavo ji pas Niną į svečius, mano širdis pradėdavo neįprastai plakti. Tada užlipdavau ant pačios aukščiausios daržinės mūsų kieme stogo ir kantriai laukdavau, kada ji išeis iš namų. Iš čia norėdavau jai sušukti: "Iki pasimatymo!", kad atsigręžusi pamatytų, kaip drąsiai aš stoviu ant paties stogo krašto. O tik pamanęs, kad reiktų prisipažinti, jog myliu, ir pasakyti, kaip ji man patinka, išrausdavau. Atrodė, ji ir nenumano apie mano jausmus. Kalbėdavosi su manim taip pat, kaip ir su visais kitais klasės vaikais. Aš vis dažniau pradėjau žvilgčioti į tėvo veidrodį ir labai sielojausi, kad galva kažkokia ištįsusi, kaip melionas, anot mamos, ir nosis pernelyg didelė. Toks aš atrodžiau trylikos metų.
Kartais ją lydėdavo į mokyklą tėvas. Tai buvo niūrus, nekalbus žmogus. Jis privesdavo dukrą iki vartų ir, atsainiai linktelėjęs jai galva, eidavo į darbą. O aš maniau: "Štai koks jis, netgi nepabučiuos. Juk taip smagu būtų ją pabučiuoti!" Savo svajonėse ją bučiavau be perstojo. Kažkodėl bučiuodavau skruostą arba į viršugalvį — ten, kur ėjo jos šviesių plaukų sklastymas. Bet vėliau, sužinojęs, kad ji su tėvu reguliariai eina į šaudymo šautuvu treniruotes, ėmiau jį gerbti ir pats nutariau užsirašyti į šaulių būrelį. Bet po pirmojo užsiėmimo mane su draugužiu išvarė iš tiro, nes šaudėme į lubų lemputes.
Prisimenu, mergaitės Cholmogorovos rengdavo namuose maskaradą. Apsirengiau piratu: skrybėlė, anglimi išpaišyti ūsai, o už diržo tikras titnaginis pistoletas iš senuko Cholmogorovo skrynios (su šiuo pistoletu kitados kariavo jo senelis Kryme). O mergaitė atėjo Peterio kostiumu: kine tada buvo rodomas madingas filmas "Peteris", dalyvaujant žymiajai Frančeskai Gaal, kuri filme persirengdavo vyriškais drabužiais. Mergaitė užsidėjo didelę kepuraitę, apsivilko labai platų švarką, ant veido prisipiešė strazdanų ir dainavo Peterio dainą vokiečių kalba, juokingai tampydama plačias kelnes. Aš klausiausi ir leipau iš juoko.
Per choro dainavimo pamoką mokykloje mokėmės Bethoveno dainą:

Jau griaudėja būgnai, dainuoja fleita,
Būrius veda žygin mielasis čia pat.

Dainavimo mokytojas pakvietė mane ir ją prie fortepijono ir paprašė sudainuoti dainą dviem balsais. Dainuojam, o aš vaizduojuosi, kad ji lydi mane į žygį, o aš — su Šarvais, rankose skydas ir kalavijas, sėdžiu ant arklio... Dainuoju ir jaučiu, kaip raustu. Juk dainuojam prieš visą klasę. Staiga visi supras, kad ją myliu? Bet mano savijautos, laimei, niekas nepastebėjo. Tik vėliau per pertrauką ji pasakė:
— Ką tu ten dainavai ir visas pūteisi?
Kartą bausdamas klasės vadovas pasodino mane šalia jos suole. Mergaitė visada gerai elgdavosi, ir klasės vadovas tikėjosi, kad tai padarys man teigiamą poveikį. Didesnį malonumą negu sėdėti šalia jos sunku buvo įsivaizduoti. Iš džiaugsmo ėmiau krėsti įvairiausius pokštus, iki ašarų juokinau savo kaimynę. Rojaus gyvenimas truko savaitę. Baigėsi tuo, kad mane persodino į pirmą suolą prie niūraus vaikinuko — pirmūno, kuris ne tik kad nenorėjo su manim kalbėtis per pamokas, bet neduodavo ir nusirašinėti.
Kai perėjau į kitą mokyklą, mūsų pasimatymai su ja nutrūko, bet kiekvieną dieną ją prisimindavau. Visaip gudraudamas, sužinojau iš vienos mergaitės jos namų telefoną ir kartą paskambinau. Bet, išgirdęs griežtą tėvo balsą, numečiau ragelį.
Naujoje mokykloje nė viena mergaitė nepatiko, nors dešimtoje klasėje meilė klestėte klestėjo. O trys mūsų klasės poros, vos baigusios mokyklą, susituokė.


"SPARTAKAS", "DINAMO" IR KITOS


Gal iki dešimties metų į futbolą žiūrėjau gana abejingai, tačiau tėvas vis dėlto dažnai vesdavosi mane į stadioną žiūrėti rungtynių. Nepaisant to, kreipdamasis į motiną, jis sušukdavo:
— Dieve mano, koks tas mūsų sūnus — niekaip negali priprasti prie sporto!
Tėvas geidė, kad aš nusimanyčiau apie sportą ir jį mėgčiau.
Ir savo jis pasiekė. Aš pamėgau futbolą ir aistringai sirgau už "Dinamo", o tėvas — už "Spartaką". Ginčydavomės gindami savo komandą, kol užkimdavome. Mūsų namuose kabojo futbolo rungtynių lentelė. Šalia jos futbolininkų portretai. Vieną savo kambario sieną paskyrėme futbolui. Ant kartono nupiešiau, o paskui iškirpau futbolininkų figūrėles, maždaug 25 centimetrų kiekvieną, ir kiekvienas futbolininkas buvo kitoks. Ant sienos — viniukai. Pirmas viniukas — pirmoji vieta, viniukas žemiau — antroji vieta ir taip toliau.
Po kiekviena figūrėle adata pritvirtindavau pailgą popierėlį, kuriame stambiomis raidėmis rašydavome, kiek kuri komanda surinkdavo taškų, o žemiau — kiek sužaista rungtynių.
Pagal pieštas figūrėles lengvai buvo galima suvokti, koks mano požiūris į komandas. Bloga komanda — žaidėjas nupieštas išpūstu veidu (tuo metu futbole buvo toks terminas — "šie išputo", "šie papūto" — vadinasi, smarkiai pralošė), gera komanda — futbolininko figūrėlė graži — žaidėjas atrodo stotingas, valingas. Tokį aš nupiešiau dinamietį. "Spartako" atstovą nupiešiau šiek tiek ydingą. Ir vienas tėvo draugas, dažnai lankydavęsis pas mus, pareikalavo, kad spartakietį perpieščiau.
Mano mokyklos bičiulis Šurka Skalyga "sirgo" už Kijevo "Dinamo" komandą. Kijevietį pavaizdavau su ilgais, nukarusiais ūsais, ant marškinėlių — vilkintį ukrainietišką svitą.
Ant tėvo stalo gulėjo futbolo žinynai ir literatūra, kurią jis rinko nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios.
Sustingdavome prie mūsų lėkštės — garsiakalbio, kai pasigirsdavo futbolo maršo garsai, ir laukdavome, kada stadiono triukšmo fone suskambės nepakartojamas, kimtelėjęs sporto komentatoriaus Vadinio Siniavskio balsas: "Kalba Maskva... Mūsų mikrofonas Maskvos "Dinamo" stadione..." .
Tėvas turėjo savo įpročių. Kiekvienąkart, eidamas iš namų, būtinai turėdavo paliesti pirštu "laimei" katiną taupyklę, pabučiuoti į galvą mūsų šunį Malką, duoti jam cukraus gabalėlį ir, eidamas skersgatviu, prie namo septintu numeriu pasilaikyti už pašto dėžės.
Kartą per radiją klausėmės futbolo rungtynių transliacijos. Žaidė "Spartakas".
"Spartakui" nesisekė, santykis buvo 0:1, o iki pabaigos likę vos penkiolika minučių. Susijaudinęs tėvas priėjo arčiau prie garsiakalbio ir atsistojo tarpduryje. Ir staiga "Spartakas" išlygino rezultatą, o likus minutei iki pabaigos, įmušė antrą įvartį ir laimėjo rezultatu 2:1.
Nuo to laiko kiekvienąsyk, kai žaisdavo "Spartakas", tėvas, klausydamasis radijo, nesvarbu, koks būdavo santykis, atsistodavo tarpduryje,
— Taip bus tikriau, — aiškindavo.


PAPRASTA MOKYKLA


Į mūsų 346-ąją eilinę mokyklą, į kurią persikėliau, jokių delegacijų neatvykdavo, neateidavo pas mus nė rašytojų, artistai nerengdavo mums koncertų. Tik vieną kartą atėjo pas mus moteris baltu chalatu ir visą valandą populiariai mums aiškino, kaip apsisaugoti nuo kirmėlių.
Veidmainiaučiau sakydamas, kad mokykloje elgdavausi pavyzdingai. Ne. Kai jaučiau, kad mane gali pašaukti, o pamokos neišmoktos, pabėgdavau iš jų. Už pravaikštas bausdavo. Ir tada sugalvojau naują būdą. Per tikrinimą slėpdavausi po suolu.
— Nikulinas, — sako mokytojas.
— Jo nėra. Jis serga! — šaukiu iš po suolo.
Mokytojas žurnale žymėdavo, kad sergu (vadinasi, manęs jau negali kviesti prie lentos), ir tada išlįsdavau iš pasuolės.
Tiesa, kartą, pamokai baigiantis, istorikas staiga žvilgtelėjo į mane ir, nepatikėjęs savo akimis, paklausė:
— Klausyk, Nikulinai, tavęs juk nėra, kaip tu atsiradai?
— Ką jūs, Tichonai Vasiljevičiau, — stengiausi kalbėti kuo įtikinamiau, — aš visą laiką čia, pamokoje.
Klasė visada solidari, todėl visi patvirtino, jog sakau teisybę.
Dėl viso pikto mane persodino į pirmą suolą, kad sėdėčiau priešais mokytojo stalą. Bet nuo to aš nepagerėjau.
Antai, susiginčijęs su kuriuo mokiniu, jog galėsiu per visą pamoką stuksenti pieštuku į suolą, iškart imdavau vykdyti savo ketinimą. Nuo pat pamokos pradžios kas dvi trys sekundės aš tyliai stuksenu pieštuku į suolą, pamažu didindamas garsą. Mokytojas galiausiai priprato
prie šio garso ir nesistengė rasti kaltininko, nors stuksėjimas per visą pamoką jį erzino. Sis keistas psichologinis bandymas man pasisekė, ir lažybas išlošiau.
Užsiimdavome ir pieštukų ridenimu po suolu: visi sėdi, rodos, ramiai, o triukšmas klasėje neįmanomas.
Mokykloje visko būdavo. Mane norėjo netgi išvaryti dviem savaitėms. Štai kaip atsitiko. Per pertrauką užsukau į gretimą klasę, o vaikai ėmė ir uždarė mane spintoje.
Prasidėjo pamoka. Sėdžiu uždarytas spintoje. Tai man nusibodo, ir pradėjau belsti.
— Kas čia beldžia? — rūsčiai klausia mokytoja.
Visa klasė tyli. Vos tik mokytoja pradeda aiškinti pamoką, aš vėl beldžiu.
— Kas beldžia? — jau piktai klausia mokytoja.
Visi tyli. O man pabodo sėdėti tvankumoj, ir aš sušukau:
— Tai aš beldžiu, aš!
Klasė kvatoja. Kol atidarė duris, kol vaidinau klounadą "Išlaisvinimas", pamoka, galima sakyti, buvo sužlugdyta, dėl to ir ketino dviem savaitėms išvyti mane iš mokyklos.
Kai bardavo mane, kad prastai įsimindavau datas, teoremų formuluotes, motina, gindama mane, sakydavo:
— Juros prasta atmintis, nereikia jo barti.
— Taip, prasta, — nesutiko tėvas, — jeigu prisimena visus anekdotus, vadinasi, atmintis gera.
Anekdotus iš tikrųjų įsimindavau puikiai.
Kai dar mokiausi pavyzdinėje mokykloje, kiemo vaikai priprašė, kad aš juokingai sveikinčiaus su jų vokiete — Sofja Rafailovna.
Dideliam savo draugų džiaugsmui, sutikdavau prie savo namo vartų apkūnią moterį su portfeliu, neskubiu žingsniu pėduojančią skersgatviu, ir, žemai lenkdamasis, ceremoningai tardavau:
— Laba diena, Sofja Krokodilovna! Visi vaikai kvatojo.
Tada nepamaniau, kad susitiksiu su ja per pamokas 346-ojoje mokykloje.
Žinoma, Sofja Rafailovna mane įsiminė, nes sveikinausi su ja (visų kiemo vaikų pasitenkinimui) daug kartų. Ir galimas daiktas, todėl, o greičiausiai tiesiog dėl to, kad blogai mokiausi vokiečių kalbą, atsirado sunkumų per jos pamokas.
Tėvas, ramindamas mane, kartą pajuokavo:
— O tu per daug nenusimink. Imk ir pasakyk jai, kad vokiečių kalbos nėra ko mokytis. Jeigu bus karas su vokiečiais, tai su jais per daug nesišnekėsim.
Pasinaudojau tėvo patarimu. Per vieną pamoką, kai ilgai negalėjau atsakyti, ko klausiamas, Sofja Rafailovna paklausė:
— Na, kodėl tu nieko nesimokai?
— O kam, — atsakiau, — man mokėti vokiečių kalbą? Jeigu su vokiečiais bus karas, su jais per daug nesišnekėsim.
Klasė sugriaudėjo iš juoko, o mokytoja įsižeidė.
Nors ir nebuvau pavyzdingas mokinys, su daugeliu mokytojų aš vis dėlto draugavau, ir mokytis pas juos man patiko.
Dažnai su malonumu prisimenu ir pavyzdinę, ir eilinę mokyklą, kuriose mokiausi. Atmintyje išliko ir daugelis mokyklos draugų.


"ATESTATĄ GAUSITE VĖLIAU..."


Taip man pasakė mokyklos vakare, skirtame dešimtmetės baigimui. Paskutinis mokyklos vakaras... Tai buvo 1939 metų vasarą. Ketvirtame mokyklos aukšte dešimtokai šventė baigimą, ir aš buvau vienintelis klasėje, kuriam neįteikė atestato. Ir viskas dėl brėžinių, kurių nepadariau. Iš manęs pareikalavo brėžinių beveik visų metų.
Paskutinis vakaras mokykloje. Šokiai. Aš nešokau — nemokėjau. Radiola grojo to laiko madingas plokšteles: "Šampano purslai", "Mergaitė skambina mandolina", "Rio Rita" ir kitas.
Mokytojai maloniai šypsojosi. Mokyklos direktorius išsakė mums daug gerų atsisveikinimo žodžių.
Vakaras pasibaigė apie pirmą nakties, ir mes išėjome į gatvę. Vaikštinėjome ilgai. Grįžau namo vėlai, bet niekas nepasveikino manęs, baigusio mokyklą. Ir teisingai — aš juk negavau atestato.
Visą mėnesį po mokyklos teko sėdėti namuose ir braižyti. Baigęs brėžinius, paskambinau savo mokytojui ir prisistačiau:
— Laba diena, Nikiforai Vasiljevičiau. Čia Nikulinas. Padariau brėžinius.
— Šaunuolis. Ateik.
Nuėjau pas mokytoją į namus. Jis ilgai kamantinėjo mane, ką veiksiąs, kokie planai. Pavaišino puodeliu kavos. Mūsų pokalbiui baigiantis, jis paėmė mano brėžinius, kažkaip keistai nusišypsojo ir pasakė:
— Šaunuolis.
Paskui visą pluoštą ėmė ir perplėšė. Tuo lyg būtų smogęs į širdį. Tuo metu ir supratau: dabar atestatas sąžiningai pelnytas. Nikiforas Vasiljevičius man girdint paskambino mokyklos direktoriui ir paprašė duoti atestatą.
Kartais nuvažiuoju į skersgatvį, kur praėjo vaikystė. Skersgatvis neatpažįstamas: likusi mokykla, likusi sena cerkvė, O ten, kur stovėjo keturi mūsų namai penkioliktu numeriu, išaugo didžiulis daugiaaukštis milžinas, kurio vienos paradinės durys kaip tik toje vietoje, kur kažkada buvo mūsų vienaaukščio medinio namiūkščio su apsilupinėjusiais žaliais dažais prieangis.


Jocys.com

Privacy Policy